GERHARD STICKEL

Vokiečių kalbos institutas

EUROPOS KALBOS RAIDA: BENDRINĖ VOKIEČIŲ KALBA

1. DABARTINĖ VOKIEČIŲ KALBA EUROPOJE

Kiekviena kalba turi savo istoriją, ypač dominuojantis kalbos variantas, kurio normos susiformavo iš įvairių regioninių ir socialinių vadinamosios natūraliosios kalbos variantų. Jums minint bendrinės lietuvių kalbos sukaktį ir jos istoriją, norėčiau prisidėti prie šio renginio ir trumpai apžvelgti bei aptarti kitos Europos bendrinės kalbos – kalbos, kurią geriausiai pažįstu, nes ji yra mano gimtoji, t. y. vokiečių kalbos – atsiradimą ir dabartinę padėtį.

Šiuo metu vokiečių kalba yra oficialioji Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, dviejų trečdalių Šveicarijos ir nedidelio Rytų Belgijos regiono kalba. Ji yra viena iš oficialiųjų Liuksemburgo ir vienos Šiaurės Italijos provincijos kalbų. Ji taip pat vartojama kaip mažumos kalba Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir keliose kitose Europos bei ne Europos šalyse.

Vokiečių kalba yra maždaug 100 milijonų Europos gyventojų gimtoji kalba, o dar 30–40 milijonų žmonių ją vartoja arba mokosi kaip užsienio kalbos. Tačiau į šiuos įspūdingus skaičius reikia pažvelgti atidžiau. Jei apsiribosiu 100 milijonų gimtakalbių, negalėčiau teigti, kad visi jie kalba vienodai vokiškai. Daugelis jų kalba tarmėmis arba regioniniais vokiečių kalbos variantais. Galima tik pasakyti, kad didžioji dauguma visų šių žmonių supranta – su nedideliais nacionaliniais skirtumais – tą patį vokiečių kalbos variantą, būtent bendrinę vokiečių kalbą, kurią vadintume Hochdeutsch. Tai, kaip ji atsirado, – ilga, daugiau nei tūkstantį metų trunkanti istorija.

2. NUO VIII^TH AMŽIAUS IKI DABARTIES

Ankstyvosios vokiečių kalbos formos susiklostė iš vakarų germanų genčių kalbų. Per tautų kraustymąsi, maždaug prieš 1500 metų, šios gentys apsigyveno

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

119

Centrinėje Europoje ir palaipsniui susijungė į didesnius genčių darinius. Išskyrus kelis runų įrašus ir pavienius žodžius lotyniškuose tekstuose, neišliko jokių ankstyviausių vokiečių kalbos formų dokumentų, datuojamų laikotarpiu iki 8^th amžiaus antrosios pusės. Viduramžių vokiečių kalba egzistavo įvairiais genčių ir regioniniais variantais. Šie variantai plėtojosi ir iš dalies susiliejo per kelis šimtmečius trukusį procesą, prasidėjusį Karolio Didžiojo valdymo laikais ir daugiau ar mažiau trukusį iki 18^th amžiaus.

Pagrindinis formalus pokytis, nulėmęs vokiečių kalbos variantų atsiskyrimą nuo kitų vakarų germanų kalbų, tokių kaip anglų, fryzų, olandų ir žemutinė vokiečių kalba, buvo aukštaičių vokiečių kalbos priebalsių poslinkis, t. y. laipsniškas tam tikrų germanų kalbų fonemų virtimas fonetiškai giminingomis fonemomis. Pavyzdžiui: germanų kalbos žodis, toks kaip senosios saksų kalbos appul „obuolys“, aukštutinėje vokiečių kalboje tapo apful. Senosios saksų kalbos settian „sėdėti“ atitinka senosios aukštaičių vokiečių kalbos setzan/sezzan, o senosios saksų kalbos that – aukštutinės vokiečių kalbos daz.

Karolingų laikais vokiečių kalbos vartojimas greta lotynų kalbos buvo skatinamas kaip germanų kalba kalbančių Frankų imperijos dalių krikščioninimo ir religinės praktikos priemonė. To laikotarpio duomenis daugiausia sudaro religiniai raštai, taip pat magiškų užkalbėjimų fragmentai ir herojinė poezija. Nuo 10^th amžiaus iki pat 11^th amžiaus lotynų kalba vėl tapo beveik išimtinai vartojama religijos, teisės, mokslo ir literatūros kūrybos kalba. Funkcinė prestižinės lotynų kalbos, kaip pagrindinės religijos ir mokslo kalbos, ir liaudinių vokiečių kalbos variantų dvikalbystė (diglosija) tęsėsi šimtmečius, kai kuriose srityse iki pat 18^th amžiaus. Tam tikra prasme standartinės vokiečių kalbos atsiradimas buvo laipsniško išsivadavimo iš viduramžių lotynų kalbos procesas. Šio proceso pėdsakų, be kita ko, matyti šiuolaikinės vokiečių kalbos leksikoje esančiuose gausiuose lotynizmuose ir kituose romanizmuose.

Nuo 11^th amžiaus vidurio vokiečių kalba vis plačiau vartota literatūroje, kurią kūrė ne tik išsilavinę dvasininkai, bet ir žemesniosios bajorijos atstovai. Jie menkai mokėjo lotynų kalbą arba jos visai nemokėjo, o jų kūrybai įtakos turėjo prancūzų ir provansalų riterystės bei kurtuazinės meilės poezijos tradicijos. Taip suklestėjo pasaulietinė lyrika (Minnesang) ir epai (Parzival, Nibelungenlied ir kt.). Karybos, riterystės ir prabangos prekių srityse iš senosios prancūzų kalbos arba provansalų kalbos buvo pasiskolinta daug žodžių, pvz., āventiure < OF aventure, banier < OF baniere, tanzen < OF dance.

120

KALBOS KULTŪRA | 83

13^th amžiaus pabaigoje, kai vis daugiau augančių miestų ir miestelių miestiečių išmoko skaityti ir rašyti, vokiečių kalbos (greta lotynų kalbos) vartojimas literatūroje, teisės dokumentuose, švietimo, medicinos ir religiniuose tekstuose išaugo. Nors rašytinės kalbos regioninių variantų ypatybės vis dar pastebimos, poezijoje ėmė ryškėti pirmosios aukštaičių vokiečių kalbos standarto formavimosi tendencijos.

Nuo 12^th iki 14^th amžiaus vidurio vokiškai kalbančių gyventojų skaičius gerokai išaugo, jie tankiau gyveno didesnėje teritorijoje. Vokiečių kunigaikščiai plėtė savo valdas slavų žemėse ir gausiai steigė naujus miestus bei kaimus; kartais vietos slavų valdovai tam pritardavo, o kartais – ne. Susiformavo gana vientisa vokiečių kalbos teritorija, išlikusi daugiau ar mažiau iki 20^th amžiaus. Žlugus Hohenštaufenų dinastijai (1268 m.), politinė ir ekonominė galia iš Vokietijos pietvakarių persikėlė į rytus ir pietryčius, kur įsigalėjo galingos Meiseno-Saksonijos dinastijos, Liuksemburgiečiai Bohemijoje, o vėliau – Habsburgai Austrijos žemėse. Dėl to rytiniai kalbiniai variantai darė vis didesnę įtaką vokiečių kalbos raidai; tai, be kita ko, liudija kai kurių kanceliarijų teisiniai dokumentai: Kanzleien vartojo liaudinę vokiečių kalbą, nors dauguma jų ir toliau rašė viduramžių lotynų kalba.

16^th amžiuje vokiečių kalba pastebimai pažengė standartinės kalbos link. Svarbūs buvo du veiksniai: Prahos, o vėliau Vienos imperatoriškojoje kanceliarijoje vartotas savitas centrinės ir aukštutinės vokiečių kalbų mišinys, turėjęs įtakos kitų kanceliarijų kalbai, ir Martyno Liuterio pasirinkimas Biblijos vertimams bei reformaciniams raštams vartoti Meiseno-Saksonijos kanceliarijos oficialiąją kalbą – rytų centrinės vokiečių kalbos variantą. XV^th amžiaus viduryje Johanneso Gensfleischo, žinomo Gutenbergo vardu, išrasta spauda kilnojamosiomis metalinėmis raidėmis ir XVI^th amžiaus pradžioje keliuose miestuose įsteigtos spaustuvės padėjo reformacijai išplisti po visą Vidurio Europą. Kalbiniu požiūriu tai paveikė šiaurines Vokietijos sritis, kuriose žemutinė vokiečių kalba buvo standartinė religijos ir administravimo kalba. Iki tol žemutinė vokiečių kalba taip pat buvo galingos Hanse, Hanzos sąjungos, lingua franca tarp Naugardo rytuose ir Bergeno bei Londono vakaruose. Dabar protestantų pastoriai pamokslavo ir meldėsi liuteroniškuoju vokiečių kalbos variantu. Hanse nuosmukis paskatino šį rašytinės kalbos pokytį nuo

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

121

Žemutinės vokiečių kalbos prie aukštutinės vokiečių kalbos. Vokiškai kalbančiuose pietuose taip pat ryškėjo rašytinės kalbos standartizavimo tendencijos. Nepaisant šių tendencijų, regioniniai ir vietiniai sakytinės kalbos variantai tebebuvo vartojami ir išliko vartojami daugiau ar mažiau iki šių dienų.

Liuterio raštai ir įvairių regionų autorių religiniai bei teisiniai tekstai praturtino standartinių vokiečių kalbos variantų leksiką tokiais žodžiais kaip geistre ich „sąmojingas“, kleingläubig „silpno tikėjimo“, Machtwort „įsakmus žodis“ ir daugeliu kitų. Atsirado lotyniškų posakių kalkių, tokių kaip Eigenname (<nomen proprium), Gegensatz (<oppositio), Muttersprache (<lingua materna). Skolinimasis iš lotynų, graikų (per lotynų), prancūzų ir italų kalbų tęsėsi: Kapitel, Minister, Akademie, Dekan, Professor, Manier, Bankier, brutto, netto ir kt.

Iki 17^th amžiaus vidurio centrinėse, šiaurinėse ir kai kuriose pietinėse vokiečių kalbos srityse jau buvo gana tvirtai įsitvirtinusi standartinė rašytinė vokiečių kalbos forma su tam tikrais regioniniais variantais, nors ji dar nebuvo pripažinta kaip daugelio „aukštesniųjų“ sričių kalba. Greta lotynų kalbos, kuri tebebuvo švietimo, o katalikiškuose regionuose – ir Bažnyčios kalba, vokiečių žemėse prestižine kalba ėmė tapti ir Liudviko XIV dvaro prancūzų kalba, ypač aristokratų elitui. Tam prieštaravo ir tai kritikavo įvairiose vietose atsiradusios Sprachgesellschaften „kalbos draugijos“. Seniausia ir įtakingiausia iš jų, Fruchtbringende Gesellschaft „Vaisingoji draugija“, buvo įkurta 1617 m. Veimare pagal Florencijos Accademia della crusca (įkurta 1582 m.) pavyzdį. Joje susibūrė daug žymių to meto rašytojų ir gramatikų, siekusių išsaugoti ir toliau puoselėti vokiečių kalbą, kuri buvo laikoma idealia ir „gryna“ literatūros raiškos priemone, neturinčia svetimybių ir tarmiškų posakių.

Galiausiai 18^th amžiuje regioniniai standartinės kalbos skirtumai suvienodėjo ir vokiečių kalba pradėta vartoti visose funkcinėse srityse. Be kitų veiksnių, tam kelią atvėrė universalaus mokslininko Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo (1646–1716) raginimai vartoti vokiečių kalbą moksle ir politikoje, universiteto profesoriaus Christiano Thomasiuso (1655–1728) provokuojantis pasirinkimas vietoj lotynų kalbos vartoti vokiečių kalbą ir filosofo Christiano Wolffo (1679–1754) terminologinė veikla. Visa tai sudarė sąlygas vokiečių kalbą vartoti švietime, filosofijoje, moksle ir viešajame administravime. Prestižinių lotynų ir prancūzų kalbų vartojimas laipsni-

122

KALBOS KULTŪRA | 83

mažėjo „aukštojoje visuomenėje“ ir moksle. Apskritai vokiečių kalbos emancipacija iš viduramžių lotynų kalbos prasidėjo vėliau ir truko ilgiau nei ispanų, italų ir prancūzų kalbų tapimas vyraujančiomis kalbomis atitinkamose šalyse ir regionuose. Skirtingai nuo šių kalbų emancipacijos ir standartizacijos, standartinės vokiečių kalbos raidos nerėmė ir net neprimetė karališkieji ar vyriausybiniai dekretai – ją skatino didėjantis kultūrinis mokslininkų ir išsilavinusių miestiečių sutarimas. Būdinga tai, kad lotynų kalba – greta vokiečių kalbos – liko viena iš dviejų oficialių Šventosios Romos imperijos vokiečių tautos kalbų iki šios imperijos pabaigos 1806 m.

XVIII^th a. pabaigoje filosofai, tokie kaip Kantas ir Herderis, rašytojai, tokie kaip Lessingas, Goethe ir Schilleris, bei daugelis kitų autorių galėjo plėtoti savo kalbinę kūrybą remdamiesi įsitvirtinusia standartine kalba ir taip tapo išsilavinusiųjų sluoksnių kalbos vartojimo pavyzdžiais. Tačiau XVIII^th a. pabaigoje šie sluoksniai visuose vokiškai kalbančiuose regionuose sudarė ne daugiau kaip 20% gyventojų. XIX^th a. įvedus bendrą privalomąjį mokymąsi įvairiose vokiškai kalbančiose valstybėse, pagerėjo pasyvus standartinės kalbos supratimas ir dėl to išaugo raštingų gyventojų dalis. Standartinė kalba taip pat buvo įtvirtinta ir sustiprinta žodynais bei gramatikomis, pasirodžiusiais XIX^th amžiuje.

Kaip (labai supaprastintą) formaliųjų vokiečių kalbos pokyčių nuo IX^th amžiaus iliustraciją pateikiame kelias trumpas ištraukas iš skirtingų vokiškų Biblijos vertimų ar adaptacijų (Luko 2,1):¹

- Lotynų kalba (Vulgata):

Factum es autem diebus illis exiit edictum a Cæsare Augusto ut describeretur uni- versus orbis. (Tomis dienomis imperatorius Augustas paskelbė įsaką surašyti viso pasaulio gyventojus. Iš: New Revised Standard Version)

- Senoji aukštaičių vokiečių kalba (Tatian, apie 830 m.):

Uuarð thô gitân in thên tagun / framquam gibot fon demo aluuâten keisure / thaz gibrieueit uourdi al these umbiuuerft.

- Vidurinioji aukštaičių vokiečių kalba (Matthias von Beheim, 1343 m.):

Abir geschên ist in den Tagen / ein gebot gînc ûz von dem keisere Augustô, daz beskriben worde der ummecreiz allesament.

¹ Examples taken from Tschirch: 1969, 24f.

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

123

– Ankstyvoji naujoji vokiečių kalba (Martinas Lutheris, 1522): ES begab sich aber zu der zeytt / das eyn gepott von dem keyser Augusto aus gieng / das alle wellt geschetz wurde.

– Šiuolaikinė vokiečių kalba (apie 1900 m.): Es begab sich aber zu der Zeit, daß ein Gebot von dem Kaiser Augustus ausging, daß alle Welt geschätzt würde.

Nuo XIX a. vidurio vokiečių kalbos leksika, kaip ir kitų Europos kalbų, labai išsiplėtė dėl pramonės revoliucijos, vis gausesnių specializuotų mokslų ir technologijų plėtros bei intensyvėjančių kontaktų su kitomis kalbomis per prekybą, karus, naująsias žiniasklaidos priemones ir, pastaruoju metu, turizmą. Nuo XX a. vidurio skolinių iš anglų kalbos, kurių vartojimas buvo prasidėjęs anksčiau, gerokai padaugėjo. Būdingas reiškinys – senųjų prancūziškų skolinių pakeitimas anglicizmais; pavyzdžiui, Appartement keičiamas į Apartment, Bankier – į Banker, Mannequin – į Model.

Įvairių vokiškai kalbančių regionų ortografinės normos iki XIX a. pabaigos labai suartėjo. Po ankstesnių nesėkmingų bandymų standartinė rašyba galiausiai buvo nustatyta 2-ojoje ortografijos konferencijoje (1901 m.) Berlyne ir vėlesniais metais oficialiai įvesta į visų vokiškai kalbančių valstybių bei regionų mokyklas ir viešojo administravimo įstaigas. Šios normos pakeitimai buvo ne kartą siūlomi ir aptariami. Galiausiai 1996 m. dalyvaujančių šalių ir regionų valdžios institucijos susitarė dėl pataisytos normos; po kelių nedidelių pakeitimų ji 2006 m. buvo oficialiai patvirtinta ir įvesta į mokyklas.

Vokiškai kalbančių vietovių daugelio teatrų aktorių prašymu XIX a. pabaigoje taip pat mėginta standartizuoti šnekamosios vokiečių kalbos tarimą. 1892 m. Theodoras Siebsas pristatė savo „Deutsche Bühnensprache“ (vokiečių sceninės tarties normą). Tačiau jo norma, daugiausia paremta šiaurės Vokietijos standartinės kalbos tartimi, už teatrų ribų neįsitvirtino visame regione, nors nuosaikesne forma Siebso norma vis dar daro tam tikrą įtaką Vokietijos radijo ir televizijos diktorių tarimui. Austrijoje ir Šveicarijoje standartinės kalbos viešojo vartojimo ortoepinės normos šiek tiek skiriasi nuo Vokietijos normos.

124

KALBOS KULTŪRA | 83

3. ŠIUOLAIKINĖ VOKIEČIŲ KALBA VOKIEČIŠKAI KALBANČIOSE ŠALYSE

Vokiškai kalbanti Europos teritorija buvo didžiausia po to, kai XIII ir XIV a. joje kolonizavosi vokiškai kalbantys naujakuriai ir migrantai. Nepaisant politinių, karinių ir ekonominių pokyčių, ši teritorija iš esmės išliko nepakitusi iki Antrojo pasaulinio karo. Po šio karo, kurį 1939 m. pradėjo nacių valdomas „Trečiasis Reichas“, Vokietijos teritorija rytuose gerokai sumažėjo. Prarastų regionų vokiškai kalbantys gyventojai buvo priversti persikelti į vakarus, į likusias Vokietijos ir Austrijos dalis.

Nacionaliniai standartinės vokiečių kalbos variantai skiriasi nedidelėmis leksikos detalėmis, ypač teisės ir administravimo terminija bei maisto produktų pavadinimais. Esama ir tam tikrų morfofonemikos bei tarimo skirtumų. Nacionaliniai variantai taip pat skiriasi tuo, kaip vartojami regioniniai variantai, palyginti su standartine kalba. Vokietijos šiaurėje kasdienėje šnekoje vartojama mažai dialektų arba jų visai nevartojama; vietoj jų kalbama standartine arba beveik standartine, plačiai paplitusia regionine kalba. Pietuose ir kai kuriose Vidurio bei Rytų Vokietijos dalyse regioniniai variantai vartojami dažnai, tačiau jų pasirinkimas priklauso nuo situacijos formalumo. Neformaliose situacijose dažniausiai vartojami dialektai, o formaliose – standartiniai arba beveik standartiniai variantai. Apskritai ryškūs regioniniai variantai nyksta ir juos keičia plačiau paplitę regioniniai variantai. Regioninių kalbos formų vartojimas vis dar laikomas menko socialinio prestižo ženklu, jei kalbėtojas neprisitaiko prie kalbinės situacijos (formali–neformali, tolima–artima ir pan.).

Austrijos kalbinę situaciją, viena vertus, apibūdina su atskirais regionais (Bundesland) susiję dialektiniai variantai, kita vertus – vis dažniau vartojamas koinė variantas, išplitęs iš Vienos apylinkių po rytinę ir centrinę šalies dalis. Austrijoje būdinga tai, kad trumpose kalbinėse atkarpose kaitaliojami regioniniai, plačiau paplitę regioniniai ir standartiniai variantai, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip kalbėtojo ir klausytojo santykis bei kalbinės situacijos formalumas. Nestandartinių variantų vartojimas kasdienėse kalbinėse situacijose yra įprastas visoms socialinėms grupėms ir nėra socialiai žymėtas. Vis dėlto esama skirtumo tarp miesto ir kaimo: kaimo variantai laikomi turinčiais mažesnį prestižą.

Šveicarijos kalbinė situacija vis dar skiriasi nuo kitų dviejų šalių situacijos, nes tarp „Šveit-

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

125

„dütsch“ (šveicarų vokiečių kalba), t. y. regioninės (kantonų) alemanų vokiečių kalbos atmainos ir šveicariškoji bendrinės vokiečių kalbos forma. Nė viena socialinė grupė nevartoja bendrinės kalbos kaip kasdienių pokalbių normos. Šveicarų vokiečių kalbos vartotojai kalba tarme, o rašo bendrine kalba – sociolingvistikoje ši situacija vadinama medialine diglosija. Tarp medialiųjų atmainų nėra tarpkalbio. Sakytinė bendrinės kalbos vartosena aptinkama tik formaliojo mokymo metu mokyklose ir universitetuose, faktinio pobūdžio radijo ir TV laidose, parlamente ir oficialiose kalbose. Apskritai kalbant, nė viena šveicarų vokiečių šnekamosios kalbos atmaina, kurią sudaro daugybė dažniausiai tarpusavyje suprantamų regioninių atmainų, nesiejama nei su socialiniu prestižu, nei su stigmatizavimu.

Neskaitant tarmių ir visą regioną apimančių atmainų vartosenos, nacionalinių bendrinės vokiečių kalbos atmainų skirtumai, ypač rašytinėje kalboje, nėra tokie ryškūs kaip, pavyzdžiui, bendrinės anglų kalbos atmainų Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

4. KALBOS TEISĖKŪRA IR KALBOS INSTITUCIJOS

Vokietijoje vokiečių kalba neturi konstitucinio statuso, kokį, pavyzdžiui, turi prancūzų kalba Prancūzijoje, ispanų kalba Ispanijoje ar lietuvių kalba Lietuvoje. Kitaip tariant, Vokietijos konstitucijoje nėra tokios nuostatos kaip „vokiečių kalba yra (arba bus) valstybinė Vokietijos kalba“. Tik specialieji įstatymai nustato, kad vokiečių kalba yra oficiali teismų ir viešojo administravimo kalba. Tačiau Austrijos, Lichtenšteino, Šveicarijos ir Belgijos konstituciniuose įstatymuose aiškiai įtvirtintas vokiečių kalbos, kaip „nacionalinės“ arba „oficialiosios“ kalbos ar vienos iš kelių oficialiųjų kalbų, statusas.

Nė vienoje vokiškai kalbančioje šalyje nėra oficialių institucijų, turinčių plačius norminius įgaliojimus bendrinės kalbos atžvilgiu, tokių kaip prancūzų kalbai skirta Académie française ar ispanų kalbai skirta Academia Española. Faktinė bendrinės vokiečių kalbos kodifikacija priklauso leidykloms, pavyzdžiui, Dudenverlag, Bertelsmann ir kitoms Vokietijoje, o Austrijoje – Österreichische Bundesverlag, leidžiančiai žodyną „Österreichisches Wörterbuch“. Šveicarija savo vokiško žodyno neturi, todėl naudojami Vokietijoje leidžiami žodynai.

126

KALBOS KULTŪRA | 83

Vokietijoje kelios institucijos tarpusavyje pasidalija funkcijas, panašias į kalbos akademijos funkcijas. Manheime įsikūręs Institut für Deutsche Sprache (Vokiečių kalbos institutas), didžiausias vokiečių kalbos tyrimų centras, daugiausia dėmesio skiria empiriniam šiuolaikinės vokiečių kalbos ir jos naujausios istorijos aprašymui. Tarp jo rezultatų – išsami šiuolaikinės vokiečių kalbos gramatika, specializuoti žodynai ir daugybė monografijų bei vadovėlių įvairiais vokiečių kalbos aspektais². Institutas taip pat garsėja dideliais kalbos tekstynais, sukauptais per pastaruosius 40 metų. Darmštate įsikūrusi Deutsche Akademie für Sprache und Dichtung (Vokiečių kalbos ir literatūros akademija) suburia žinomus įvairių vokiškai kalbančių šalių romanistus, poetus, literatūros kritikus ir (keletą) kalbininkų, siekdama puoselėti ir ugdyti vokiečių kalbą bei literatūrą: rengia konferencijas literatūros ir kalbotyros temomis ir skiria premijas iškiliems rašytojams. Goethe Institut daugiausia rūpinasi vokiečių kalbos sklaida ir populiarinimu ne vokiškai kalbančiose šalyse.

Yra ir keletas kitų, daugiausia privačių organizacijų, kurioms rūpi dabartinė bendrinės vokiečių kalbos vartosena ir raida. Didžiausia iš jų – Verein Deutsche Sprache (Vokiečių kalbos draugija), turinti apie 30 000 narių, aktyviai kovoja su anglicizmų vartojimu. Gesellschaft für deutsche Sprache (Vokiečių kalbos draugija) taip pat rūpinasi šiuolaikinės bendrinės vokiečių kalbos vartosena, tačiau remiasi rimtesniu ir kalbotyra pagrįstu požiūriu. Nuo 2003 m. didesnės valstybės remiamos kalbos institucijos bendradarbiauja Deutscher Sprachrat (Vokiečių kalbos taryboje) – neformaliame susivienijime, kurio tikslas – didinti Vokietijos gyventojų kalbinį sąmoningumą.

Austrijoje kalbos kodifikacija priklauso Österreichische Bundesverlag žodynų skyriui, leidžiančiam Österreichisches Wörterbuch (Austrijos žodyną). Austrijos vokiečių kalbai tirti veikia du nedideli tyrimų padaliniai: vienas – Austrijos mokslų ir technologijų akademijoje, kitas – Graco universitete. Pastarasis daugiausia rūpinasi specializuotų žodynų ir tekstynų sudarymu.

Iki šiol Šveicarija neturi kodifikavimo institucijos. Reguliavimo funkciją atlieka Schweizerische Erziehungsdirektorenkonferenz EDK

² Daugiau išsamių leidinių sąrašų žr. www.ids-mannheim.de.

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

127

(Šveicarijos švietimo ministrų konferencija), kuri kontroliuoja kalbos normas mokymo priemonėse, skirtose vokiečių kalbai kaip pirmajai kalbai Šveicarijos mokyklose.

Įvairios vokiškai kalbančių šalių kalbos institucijos ir organizacijos bendradarbiauja įvairiais būdais, tačiau dažniausiai palaikydamos neformalius ryšius. Vienintelė tarptautinė vokiečių kalbos institucija yra Rat für die deutsche Rechtschreibung (Vokiečių rašybos taryba). Jos užduotis – skatinti ir derinti reformuotą vokiečių rašybą visose vokiškai kalbančiose šalyse ir regionuose.

5. TENDENCIJOS IR PROBLEMOS

Kalbant apie dabartinę vokiečių kalbos raidą, nacionalinių standartinės vokiečių kalbos atmainų sąlygos yra nevienodos. Vokietijoje yra apie 80 milijonų kalbėtojų, Austrijoje – 8,2 milijono, o vokiškojoje Šveicarijos dalyje – apie 4 milijonus. Kituose vokiškai kalbančiuose regionuose jų yra ne daugiau kaip 350 000. Taigi Vokietijoje ne tik gyvena daugiausia kalbėtojų, bet ir ji daro didžiausią įtaką televizijos programoms, kurias gali žiūrėti beveik kiekvienas vokiškai kalbančių regionų namų ūkis. Didžioji dauguma laikraščių ir žurnalų, taip pat dauguma vaikams skirtų programų ir garso įrašų leidžiami Vokietijoje. Tai reiškia, kad standartinės vokiečių kalbos raida Vokietijoje taip pat veikia nacionalines standartines Austrijos ir Šveicarijos atmainas, ypač naujadarų, frazeologijos ir tekstų konvencijų srityse. Kita vertus, daugelis austrų ir šveicarų kalbėtojų primygtinai reikalauja vartoti ir išsaugoti savitus savo kalbos bruožus kaip nacionalinės tapatybės ženklus. Tai taip pat veikia standartinės kalbos ir tarmių santykį: Vokietijoje ryškių tarmių vartojimas mažėja. Austrijoje regioninės atmainos ir jų vartojimas yra stabilesni, nors pastebima ir tendencija nuo vietinių tarmių pereiti prie didesnių, visą regioną apimančių atmainų. O Šveicarijoje vis dažniau regioninės tarmės vartojamos žodžiu vietoj standartinės vokiečių kalbos, kitaip tariant, sakytinių tarmių ir rašytinės standartinės kalbos diglosija darosi ryškesnė. Tai kritikuoja prancūziškai ir itališkai kalbančių regionų Šveicarijos piliečiai, nes dėl to žodinis

128

KALBOS KULTŪRA | 83

bendravimas su vokiškai kalbančios šalies dalies gyventojais tampa vis sudėtingesnis.

Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria visos vokiškai kalbančios šalys ir regionai, yra mažėjantis standartinės kalbos vartojimas kai kuriose mokslo ir ekonomikos srityse. Iki pirmųjų XX^th amžiaus dešimtmečių vokiečių kalba, greta anglų ir prancūzų, buvo tarptautinė komunikacijos priemonė tokiuose moksluose kaip chemija, fizika, biologija ir medicina, taip pat kai kuriose humanitarinių mokslų srityse. Chemijos studentai Jungtinėse Valstijose ar medicinos studentai Japonijoje turėjo mokytis vokiečių kalbos, kad galėtų skaityti atitinkamus tarptautinius žurnalus ir vadovėlius. Po dviejų pasaulinių karų vokiečių kalba prarado šį statusą. Jungtinėms Valstijoms įgijus svarbą mokslo ir technologijų srityse bei išaugus tarptautinių mainų poreikiui, anglų kalba tapo beveik išimtine gamtos mokslų ir medicinos publikacijų kalba. Anglų kalba taip pat yra pageidaujama darbo kalba mokslinėse konferencijose, net ir rengiamose vokiškai kalbančiose šalyse. Kai kuriuose privačiuose universitetuose, kurie specializuojasi verslo administravimo ir ekonomikos srityse, anglų kalba taip pat vartojama kaip dėstomoji kalba. Jei ši raida tęsis, vokiečių kalba gali smarkiai prarasti vartojimo sritis, t. y. nebeplėtotis kartu su tam tikrų mokslų pažanga; tai reikštų, kad vieną dieną net Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos mokslininkai nebegalėtų gimtąja kalba aptarti savo sričių temų. Tačiau su šia problema susiduria ir kitos Europos kalbos.

Grėsmė prarasti vartojimo sritis labiausiai neramina daugelį vokiškai kalbančių šalių intelektualų, galvojančių apie būsimą standartinės vokiečių kalbos raidą. Mokslininkams ir rašytojams prireikė šimtmečių pastangų, kad jų kalbos atmainos taptų standartine kalba, tinkama vartoti visose visuomenės srityse, t. y. priemone, kuria galima išreikšti viską, ką žinome ir norime sužinoti. Dabar kyla pavojus, kad mūsų standartinė kalba, kaip ir kitos Europos standartinės kalbos, gali prarasti šią vertingą savybę. Vienintelis būdas įveikti šį pavojų – įtikinti mūsų mokslininkus ir ekonomistus praktinio dvikalbystės arba, dar geriau, trikalbystės pranašumais. Žinoma, to turėtų siekti ir visi žmonės, kad išsaugotų savo standartinę kalbą kaip Europos kalbinės įvairovės dalį, kuri yra mūsų žemyno kultūrinės įvairovės ir turtingumo pagrindas.

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

129

LITERATŪRA

Ammon U. et al. 2004: Variantenwörterbuch des Deutschen. Die Standardsprache in Österreich, der Schweiz und Deutschland, Berlin / New York.

Clyne M. 1992: Pluricentric Languages. Differing Norms in Different Nations, Berlin / New York.

Keller R. E. 1978: The German Language, London / Boston.

Kluge F. 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Bearb. v. Elmar Sebold, 24. durchges. u. erw. Aufl., Berlin / New York.

Knipf-Komlósi E., Berend N. (eds.) 2001: Regionale Standards. Sprachvariationen in den deutschsprachigen Ländern, Budapest / Pécs.

Koenig W. 1996: dtv-Atlas zur deutschen Sprache, 11. Aufl., München.

Moser H. 1969: Deutsche Sprachgeschichte, 6. überarb. Aufl., Tübingen.

Muhr R., Schrodt R., Wiesinger P. (Hrsg.) 1995: Österreichisches Deutsch. Linguistische, sozialpsychologische und sprachpolitische Aspekte einer nationalen Variante des Deutschen, Verlag Hölder Pichler Tempsky, Wien.

Muhr R. 2007: Aussprachewörterbuch und Aussprachedatenbank des Österreichischen Deutsch, Frankfurt a. M.: Peter Lang Verlag.

Österreichisches Wörterbuch, 2005, 40. Aufl., Wien, öbv&hpt.

Polenz P. von, 1995–1999: Deutsche Sprachgeschichte vom Spätmittelalter bis zur Gegenwart, 3 Bde., Berlin / New York.

Schmidt W. 1993: Geschichte der deutschen Sprache, 6. Aufl., Stuttgart / Leipzig.

Siebenhaar B., Wyler A. 1997: Dialekt und Hochsprache in der deutschsprachigen Schweiz, 5. vollständig überarbeitete Auflage, Zürich.

Tschirch F. 1969: 1200 Jahre deutsche Sprache in synoptischen Bibeltexten, 2. Aufl., Berlin: de Gruyter.

Gauta 2010 10 22

VIENOS EUROPOS KALBOS RAIDA: BENDRINĖ VOKIEČIŲ KALBA

Santrauka

Straipsnyje apibūdinama vokiečių kalbos situacija pasaulyje, nuosekliai apžvelgiama kalbos formavimosi istorija ir teritorinis variantiškumas, šiandieninė kalbos padėtis, problemos ir jų sprendimo būdai.

Autorius pateikia faktinę informaciją apie vokiečių kalbos paplitimą pasaulyje, supažindina su kalbos raidos apžvalga nuo pat VIII a. iki šių dienų. Atskleidžiami

130

KALBOS KULTŪRA | 83

įdomūs vokiečių kalbos vartojimo polinkiai ir šios kalbos teritorinis variantiškumas. Daugiau dėmesio skiriama ne tiek Vokietijos, kiek kitų šalių (Austrijos, Šveicarijos) vokiečių kalbos situacijai apibūdinti. Regioninis ir tarminis vokiečių kalbos variantiškumas nėra toks akivaizdus kaip anglų kalboje, kurioje ryškios britų, australų ir amerikiečių kalbos atmainos. Aptariamos Austrijoje vartojamos tarmės ir jų prestižas, ypatinga Šveicarijos situacija, kuriai apibūdinti vartojamas medialinės diglosijos terminas, kai raštui pasirinktas oficialusis vokiečių kalbos variantas, o šnekama laisvai susiformavusia vokiečių kalbos atmaina. Taip pat apibūdinama vokiečių kalbos teisinė bazė ir kalbos priežiūros institucijos. Skirtingai nuo lietuvių kalbos padėties Lietuvoje, vokiečių kalba neturi konstitucijoje įtvirtinto statuso.

Aptardamas pagrindinius kalbos plėtotės polinkius ir problemas šiuolaikiniame pasaulyje, autorius pripažįsta, kad šiuo metu aiški grėsmė kyla kai kuriems vokiečių kalbos domenams (pavyzdžiui, mokslo kalbai), jie prarandami. Siūloma išeitis – dvikalbystė arba trik albystė; tai atitiktų šiuolaikinius daugiakalbystės polinkius Europoje.

GERHARD STICKEL

Institut für Deutsche Sprache

[email protected]

G. STICKEL. The Evolution of a European Language: Standard German

131