ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LIII (2005), 101–109

PASTABOS

Remarks

PRIEŠTARAVIMAI ROSINO STRAIPSNIUI „DAR DĖL ADESYVO KILMĖS AIŠKINIMO“

Su susidomėjimu susipažinau su Rosino straipsniu (Rosinas 2005), kuriame jis kritikuoja mano du paskutinius darbus apie adesyvą (Сержант 2004a) ir inesyvą (Seržant 2004b). Buvo labai nemalonu pažymėti, kad autorius pasirinko, mūsų nuomone, neadekvatų stilių ir toną, neatitinkantį jo padėties ir išsilavinimo. Toliau aptariami Rosino pateikti faktai ir mūsų prieštaravimai.

1. (p. 177–178). Pralatių lokatyvo galūnė *-i

Norėdami paaiškinti vienaskaitos inesyvo *ā-kamieno galūnės paplitimą ir *o-kamiene, darome prielaidą, kad pralatvių prokalbėje dar egzistavo „nežymėtojo“ lokatyvo galūnė, kuri buvo tiesioginis indoeuropiečių lokatyvo tęsinys: *ā-kamienas: *-eH₂-i > prabaltių *-ai > pralatių *-i ir *o-kamienas: *o-i > prabaltių *-ai > *-ie > pralatių *-i, dėl to, kad šios galūnės išliko lietuvių kalboje (ades. sg. žmón-ai-p,¹ adv. nam-iẽ forma), taigi buvo ir rytų baltų kalboje, t. y. galėjo būti paveldėtos ir latvių kalbos. Natūralu, kad „... tokią pat galūnę *-i tuo raidos laikotarpiu turėjo turėti ją₂, ē, i ir с kamienų vienaskaitos lokatyvo formos.“ (Rosinas 2005: 178)².

„Taigi konkurencijos padarinys turėjo būti nežymėtos formos įsigalėjimas lokatyvo posistemyje. Tačiau taip neįvyko.“ (ibidem)

Čia norėtųsi paprieštarauti štai kam:

– atrodo, šiuolaikinė indoeuropeistika ir apskritai lingvistika dar nėra pasiekusios tokio procesų supratimo, kad, remiantis tam tikra sisteminių santykių konsteliacija, būtų galima vienareikšmiškai numatyti tolesnę šios sistemos raidą. Todėl tokios prielaidos paprastai papildomos tam tikru tikimybiniu įvertinimu;

– norėtųsi pateikti analogiškų pavyzdžių iš kitų kalbų, kurie, mūsų nuomone, paneigia tokios galūnės patikslinimo (įsigalėjimas) sistemoje neišvengiamumą.

¹ Rosinas (Rosinas 1999; Rosinas 2005) prieštarauja tokiam faktų interpretavimui; mūsų prieštaravimus žr. Сержант (2004a) ir šiame straipsnyje.

² Toliau vartosime indoeuropeistikoje priimtus linksniuočių tipų žymėjimus: *-jo- (žymėti *-jа₂), *-jā- (žymėti *-ē-), *-i- ir priebalsinę linksniuotę (žymėti c)

102 |

PASTABOS

(1) Slavų kalbose padėtis labai panaši. Čia taip pat sutapo loc. sg. *ā- ir *o- kamienų galūnės: po minkštojo priebalsio – -ь, kitu atveju – -и. Vis dėlto čia (jau pačiuose seniausiuose senosios slavų kalbos paminkluose) plėtojasi pusiau analitinė konstrukcija su prielinksniu въ(n), iš esmės analogiška konstrukcijai, kuri yra baltų inesyvo pagrindas, tik baltų kalbose tai yra postpozicija, o slavų – prepozicija. Tačiau suprantama, kad jų funkcijos buvo maždaug vienodos – pabrėžti lokalinę reikšmę. Analogija su latvių kalba pasireiškia dar ir tuo, kad lokatyvo galūnė sutapo su vienaskaitos datyvu (kaip ir rytų slavų kalbose, apibendrinus kirčio vietą iš lokatyvo formų į datyvo formas). Taigi labiau žymėtai morfemai buvo teikiama pirmenybė siekiant išvengti homonimijos.

(2) Iranėnų kalbose prielinksnis / postpozicija a „į, prie“ susilieja su senovinio lokatyvo galūne. Avestų kalboje dar galimos abi formos, o senovės persų kalboje iš esmės jau vartojama tik inesyvo forma. Taip pat ir čia pirmenybė teikiama formai, kuri morfologiškai yra vienareikšmiškesnė.

2. Santykinė chronologija ir Leskyno dėsnis

2.1.

„Formose i̯qn̄r... schirdīpi... įžvelgiame senovinę i-kamieno vienaskaitos lokatyvo galūnę, sutrumpintą pagal Leskyno dėsnį, *-ēi > *-ie > *i“ (Seržant 2004a, 52). Ta mintis nėra nauja – ji pasiskolinta iš Kazlausko (žr. Kazlauskas 1968, 154), nors autorius ir nenurodomas.“ (Rosinas 2005: 178).

– Žinoma, negalėjome nė ketinti pavogti svetimos idėjos!³ Nuoroda ir išnaša į Kazlauską (kuris taip aiškina tik i-kamieno, bet kažkodėl ne i-kamieno formą) yra dviem puslapiais anksčiau Seržanto darbe (2004a: 50).

2.2.

„... kaip atsiradus postpoziciniams vietininkams dar iki VR dvigarsių trumpėjimo greta naujųjų vienaskaitos inesyvo formų *rank-ājen, *žem-ējen lietuvių kalboje galėjo egzistuoti net iki Leskieno dėsnio į kamieno senosios lokatyvo formos su *-ei > -ie, pvz.: *ak-ē ir t. t. (p. 52)“ (Rosinas 2005: 178).

– Forma -ie niekur nėra paliudyta (žodžio gale), todėl ją žymėjome (Seržant 2004a: 52) ir toliau žymime kaip rekonstrukciją su žvaigždute *-ie. – Formų * *rank-ājen, **žem-ējen nei Seržanto (2004a), nei Seržant (2004b) negali būti dėl šių priežasčių: mūsų manymu, *ā-kamieno inesyvo galūnės (taigi ir *-iā- / *-iā-kamieno) yra labai senos ir, griežtai kalbant, inesyvo rodiklio plitimo analogijos būdu šaltiniai. Todėl Rosino formuluotė „... greta naujųjų vienaskaitos inesyvo formų *rank-ājen, *žem-ējen...“ tiesiogiai prieštarauja tam, kas įrodinėjama visame Seržant (2004b) darbe. Šios formos, mūsų manymu, yra paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės (žr. išsamiau

³ Be to, labai apsidžiaugėme tokiu būdu radę savo prielaidų patvirtinimą pas tokį autoritetingą mokslininką kaip Kazlauskas.

P A S T A B O S

103

Seržant 2004b) ir todėl jokiu būdu negali būti naujos. Zinkevičius, pavyzdžiui, taip pat mano, kad ā kamieno vienaskaitos inesyvo forma yra seniausia tarp inesyvo formų (Zinkevičius 1982: 21). Toliau, sekdami Stangu (Stang 1966: 128) ir jo argumentais, čia rekonstruojame inesyvinę postpoziciją *-ēn. Taigi, mūsų nuomone, formos *rank-ājēn, *žem-ējēn (nenurodant prozodijos) egzistavo iki Leskieno dėsnio veikimo (nes priešingu atveju pagal šį dėsnį jos nebūtų sutrumpėjusios) ir atitinkamai greta senovinio lokatyvo formų i-kamieno su *-ēi.

3.

„Vadinasi, greta ā ir ē kamienų vienaskaitos naujojo inesyvo su *āien, atitinkamai *-ēien, turėjo būti ir i kamieno vienaskaitos inesyvas su *-ēien...“ (Rosinas 2005: 178).

Vienaskaitos i kamieno inesyvo forma chronologiškai atsirado gerokai vėliau, plg. Seržant (2004b: 62–63), Zinkevičius (1982: 21–22).

4.

„Rytų baltai [...] i kamieno vienaskaitos lokatyvo *-ēi sutrumpino (t. y. *ēi > ei) pagal tipologinio vienodumo principą, plg.:

ā kam. ē kam. i kam. vns. dat. *-āi *-ēi *-ei vns. lok. *āi *ēi *ēi > *ei“ (Rosinas 2005: 178–179).

Čia neatsižvelgiama į prozodiją; visos naudininko galūnės turėjo turėti cirkumfleksinę intonaciją, nes pagal Leskieno dėsnį jos nesutrumpėjo: rankai, žētei, akie. i kamieno galūnė turėjo turėti akūtą, nes baltų prokalbės *ēi lietuvių kalboje duoda akūtą. ā ir ē kamienų vienaskaitos locatyvo galūnių rekonstrukcija kaip *āi ir atitinkamai *ēi nėra įrodyta; be to, šiuolaikinės indoeuropeistikos požiūriu ji labai mažai tikėtina, veikiau čia turėtų būti trumpieji *-ai < *-ah₂-i #, *-(ə)iai < *(i)iah₂-i #. Taigi ši analogija nėra visiškai tiksli. Be to, mūsų nuomone, analogijos prielaida vis dėlto visada yra kraštutinė išeitis, todėl geriau stengtis tam tikrą raidą paaiškinti remiantis konkrečiais fonetiniais dėsniais.

„Taip pakitusi i kamieno gramatinė morfema kartu su ei toliau galėjo virsti *-ē. Kad tokia raida yra galima, rodo latvių šnektų vienaskaitos ines yvo formos su -ie (aukštzemniekų šnektose ir su -ī).“ (Rosinas 2005: 179).

Jeigu teisingai supratome, Rosinas čia daro prielaidą, kad tik *ei perėjo į ie, o *ēi – ne, plg. vis dėlto lot. siet, bet sēju; kitaip tariant, latvių kalbos ie nekirčiuotame skiemenyje gali būti kilęs tiek iš baltų prokalbės ilgojo junginio (*ēi), tiek iš trumpojo dvibalsio (*ei). Taigi latvių kalbos duomenys, regis, nerodo būtinybės priimti tokią analogiją ir apskritai *ēi trumpėjimą > *ei.

104 |

PASTABOS

5.

„... galėjo egzistuoti [...] adesyvinė konstrukcija lokatyvas + postpozicija *p(r)ē, pvz., *akē̄ p(r)ē, kurios pirmojo komponento -ē̄ po Leskyno dėsnio virto -i (kaip teigia Seržantas), ir tik po to postpozicija (Seržanto nuomone, pi) suaugo su lokatyvo forma. Jeigu buvo taip, kaip įrodinėja Seržantas, išim­tis neturėtų būti ir ē kamieno vienaskai­tos adesyvas: remiantis Seržanto „logika“ reikėtų laukti ir ē kamieno vienaskaitos adesyvo *upip tipo formų. Neišsivada­vus iš šio užburto rato negalima rimtai kalbėti ir apie Seržanto ginamą tokią adesyvo radimosi prielaidą.“ (Rosinas 2005: 179).

Čia norėtume priminti, kad Leskieno dėsnis netaikomas baltų prokalbės dvibalsiui *ēi – trumpėja tik (baltų prokalbės *ēi >) baltų prokalbės *īe > i (žr., pavyzdžiui, Stang 1966: 115; Kazlauskas 1968: 96, passim). Natūralu, kad šis baltų prokalbės *ēi (< baltų prokalbės *(i)ēi < indoeuropiečių prokalbės *(i)ēih₂) niekaip negalėjo pereiti į **īe ir atitinkamai negalėjo būti Leskieno dėsnio veikimo objektas. Dvibalsis *āi pagal Leskieno dėsnį taip pat netrumpėja. Taigi forma **urip(i) niekaip neišplaukia iš mūsų samprotavimų.

6.

„Mojuoti indoeuropiečių foliantais vargu ar būtų geras argumentas [...]. Jeigu indoeuropiečių darbuose datyvo forma su -i nerekonstruojama, tai indoeuropiečių problema. Baltistai čia niekuo dėti. Vadinasi, indoeuropeistams reikia rimčiau susipažinti su baltų kalbų vard­ažodžio morfologija“ (Rosinas 2005: 179).

Čia galima nurodyti metodologinę analogiją ir daryti prielaidą, kad baltų prokalbėje *o kamieno naudininko galūnė buvo -am (pvz., tēv-am), nes ši galūnė pasirodo jau seniausiuose latvių tekstuose, o tai, kad baltistai rekonstruoja kitą galūnę, yra jau jų problema, ir jiems būtina rimčiau bei giliau susipažinti su latvių kalbos duomenimis. Kitaip tariant, tokią poziciją lemia kitų indoeuropiečių kalbų faktų ignoravimas.

„Datyvą su -i pripažįsta žymiausi lietuvių kalbos istorines morfologijos specialistai (žr. Kazlauskas 1968, 144t.; Zinkevičius 1980, 164).“ (ibidem)

Mums atrodo, kad Kazlauskas (loc. cit.) baltų prokalbei ne rekonstruoja datyvo vienaskaitos galūnės *-i. Visos čia pasiūlytos rekonstrukcijos siekia indoeuropiečių prokalbės *-ei. Tačiau jis pripažįsta, kad tokia forma egzistuoja tarmėse ir senuosiuose lietuviškuose tekstuose, dėl to mes ir nesiginčijome. Tikėtina, kad dauguma baltistų sutiks, jog galūnė -i senuosiuose lietuviškuose tekstuose nėra paveldėta, o atsirado arba pagal analogiją, arba dėl kitų priežasčių⁴.

7.

„Nežinau, kas paakino Seržantą daryti išvadą, kad, pavyzdžiui, tokiuose sakiniuose kurp yra kažkada buvusio adesyvo reliktas: Kurp jedams? Kurp tu mani nes? [...] Taigi prieveiksmis kurp neturi adesyvui būdingos reikšmės. Jis greičiau primena aliatyvą ar iliatyvą…“ (Rosinas 2005: 180).

⁴ Plg. mūsų prielaidą Seržante (2004b: 56).

PASTABOS

105

7.1. Iš tiesų šiuolaikinėje latvių kalboje kur ir šurp turi judėjimo reikšmę ir veikiau atsako į klausimą куда? Tačiau reikia priminti, kad latvių kalbos istorijoje įvyko esyvo ir alatyvo reikšmių sutapimas, plg. loc. sg.: mēs esam ciemos; mēs braucam ciemos; kur viņš iet? kur viņš ir? Šis reiškinys išplito net kai kuriose lietuvių tarmėse, plg.: tėvas yrà miškan’ (Ill.), tėvas ēina miškel (Lok.) Zinkevičius (1966: 200–201). Plačiau žr. Wälchli (1998: 214), Серебренников (1959: 245f), Seržants (2004c). Vadinasi, suprantama, kad čia galėjo sutapti krypties ir vietos reikšmės. Be to, senuosiuose latvių tekstuose esama lokatyvinės (esyvinės) reikšmės, plg. Tehws es gribbu ka kurp es eßtmu arr tee ar mannim irr (Tas Jauns Testaments, 1685 года, Joh. 17.24).

Atrodo, kad, atsižvelgiant į šiuos faktus, šiuolaikinės formos kurp reikšmės projekcija į senąją latvių kalbą ir juo labiau į prolatvių kalbą yra metodologiškai nekorektiška.

Morfologinės prieveiksmio kurp formos požiūriu sunku įsivaizduoti, kad ši forma kildintina iš senojo alatyvo ar iliatyvo. Greičiausiai ši forma istoriškai yra kilusi iš lokatyvo (interogatyvinio / reliatyvinio įvardžio kas), prie kurio prisijungė postpozicija -p. Mums pasirodė įdomus Rosino pasiūlymas, kad kurp yra vokiečių wohin kalkė. Rosinas čia greičiausiai turėjo omenyje viduriniavokiečių (mittelniederdeutsch) žodžių junginį war henne / wa hen. Tačiau čia gali kilti tam tikrų chronologinių problemų:

– reikalas tas, kad maždaug iki XV amžiaus reikšmėmis „wo“ ir „wohin“ buvo vartojamas tik interogatyvinis ir reliatyvinis war (Grimm 1960: 1016; Lübben 1980: 555).

– žodžiai wa(r) ir hen maždaug iki XVI amžiaus buvo rašomi skyrium. Čia hen iš esmės yra atskiriamas veiksmažodinis priešdėlis, plg. viduriniavok.: wa ist din mantel komen hin (Grimm 1960: 1017) „wo ist dein Mantel hingekommen?“

– be to, latvių kurp jau paliudytas leidinyje Tas Jauns Testaments, 1685 года (Math. 8.19; Luc. 9.57 ir kt.).

Peržiūrint pagrindinius viduriniosios žemutinės vokiečių ir viduriniosios aukštutinės vokiečių kalbų šaltinius susidaro įspūdis, kad junginys wahen atlieka kiek kitokią funkciją negu latvių kurp; hen čia daugiausia išlieka susijęs su veiksmažodžiu (atskiriamuoju priešdėliu). Net šiuolaikinėje vokiečių kalboje paprastai galimos poros: Wohin gehst du? ir Wo gehst du hin? Latvių kurp neturi šių konstrukcijų paralelių.

Toliau LKŽ nurodoma lietuviška forma kurp, tačiau pateikiamas tik vienas šaltinis. Kitą nuorodą į lietuvišką paralelę kurpi randame Arumaa (1934: 101).

Atrodo įmanoma, kad senoji forma kurp, kaip siūlo Rosinas, veikiama konstrukcijos viruop iet, įtvirtino krypties reikšmę („куда“). Atsižvelgiant į tai, kad esyvas ir alatyvas kitu atžvilgiu latvių kalboje praktiškai buvo prarasti, toks semantinis formų susitelkimas mums atrodo tikėtinas.

8.

8.1. Apibendrinant norėtųsi pažymėti, kad mums iki galo liko neaiškus paties Rosino bendras požiūris į vienaskaitos adesyvo atsiradimą. Ar jis mano, kad vienaskaitos adesyvas susidarė senovinio naudininko pagrindu? Tuomet neaišku, kodėl jis neatsakė

106 |

PASTABOS

konkrečiai į kai kuriuos Seržant (2004a) punktus, susijusius būtent su šiuo klausimu⁵, ir, be to, Rosinas (2005: 177, išnašoje) pažymėjo, kad jis tokio teiginio (kad vienaskaitos adesyvas pagrįstas senovinio naudininko pagrindu) nesakė; t. y. ar išeina, kad Rosinas (1999) darbo išvadas supratome neteisingai?

8.2. Kalbant apie Seržant (2004b) išsakytą idėją, čia apskritai neradome nuorodų į Rosino poziciją šiuo klausimu, taip pat neradome konkrečios kritikos, nors mums būtų įdomu sužinoti jo nuomonę, o svarbiausia – jo argumentus.

ЛИТЕРАТУРА

ARUMAA, P. 1934: Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, Tartu: Acta et commentationes Universitatis Tartuensis.

GRIMM, J. und W. 1960: Deutsches Worterbuch, bearbeitet von Ludwig Sutterlin und den Arbeitsstellen der Deutschen Wörterbuches zu Berlin und Gottingen 14. Band, II. Abteilung, Wilb-Ysop, Leipzig Verlag von S. Hirzel.

LÜBBEN, A. 1980: Mittelniederdeutsches Handwörterbuch. Nach dem Tode des Verfassers vollendet von Christoph Walther. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

ROSINAS, A. 1999: Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173–183.

ROSINAS, A. 2005: Dar dėl adesyvo kilmės aiškinimo. Baltistica 40 (2), 177–181.

СЕРЕБРЕННИКОВ, В. А. 1959: О некоторых возможных причинах происхождения иллативного значения у латышского локатива. In: E. Sokols, ed., Rakstu Krājums. Veltījums akadēmiķim profesoram Dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 243–246.

СЕРЖАНТ, И. А. 2004a: К вопросу об образовании адессива. Acta Linguistica Lithuanica 51, 49–57.

SERŽANT, I. A. 2004b: Zur Vorgeschichte des Inessivs. Acta Linguistica Lithuanica 51, 59–67.

SERŽANTS, I. A. 2004c. Einige Bemerkungen zur Geschichte des Illativs. Baltu Filoloģija 13 (1), 113–120.

STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo etc.: Universitetsforlaget.

WALCHLI, B. 1998: Der Synkretismus der Lokalkasus im Lettischen und Livischen. Linguistica Baltica 7, 207–229.

ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

ZINKEVIČIUS, Z. 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. Baltistica 18 (1), 21–38.

Ilja Seržants Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

⁵ Например, к какой форме датива он возводит ад. типа šipui(1) или namui(1).