Go to originalLocalized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…
Page 1
doi.org/10.35321/term27-03
Metaforos ciklas terminų formavimo procese
LARISA ALEKSEEVA
Perm State University, Russia
SVETLANA MISHLANOVA
Perm State University, Russia
HERIBERT PICHT
Copenhagen Business School
A N O T A C I J A
Per daugelį metų paskelbta daug terminų formavimo ir terminų įsisavinimo procesų modelių, kuriuose šie procesai vaizduojami iš skirtingų perspektyvų. Šiame straipsnyje apžvelgiamas metaforinio terminų formavimo proceso (MTFP) tyrimas, pradedant specialiųjų žinių modeliavimo analize. Aprašome savo teorinę sistemą ir siūlome keturių etapų procedūrą, skirtą integruoti skirtingas sąvokų kūrimo ir terminų kūrimo perspektyvas į vieną integruotą modelį, apimantį tris lygmenis. Pirmasis lygmuo siejamas su Levo Vygotskio sukurtu konceptualizavimo ciklu: jis teigia, kad kiekvienas žinių raidos žingsnis koreliuoja su tam tikra psichine struktūra. Antrasis lygmuo siejamas su Ikujirō Nonakos spiraliniu žinių raidos modeliu. Trečiasis lygmuo pagrįstas dviejų eksperimentų su terminologijos besimokančiaisiais rezultatais. Teorinę diskusiją papildo metaforinių terminų supratimo ir vartojimo ypatumų aptarimas. Parodoma, kaip profesinės žinios įsitvirtina mintyse ir kaip jos plėtojamos.
Per daugelį metų buvo paskelbta daug terminų darybos modelių ir terminų atpažinimo procesų, nagrinėjančių juos iš skirtingų perspektyvų. Šiame straipsnyje aptariamas metaforinis terminų darybos procesas, prasidedantis specialiųjų žinių
ceptualization’ (Godin 2015). The term ‘model’ started to be used only in the 1970s (Rogers et al. 1977).
Šiandien visuotinai pripažįstama, kad modeliai padeda žmonėms suprasti ir numatyti mokslines problemas bei rasti jų sprendimus.
Antra, palyginti su daugeliu kitų terminologinių procesų, metaforinių terminų modeliavimo raida kelia ypač daug iššūkių. Tyrėjai sukūrė daugybę modelių, padedančių suprasti ir tobulinti terminų kūrimo procesą, atsižvelgiant į jo ypatumus. (Alekseeva, Mishlanova 2019; Gibbs & M. Tendahl 2006; Lakoff 1993; Mishlanova 2002; Steen 2007; Temmerman 2002). Šis procesas kilo iš poreikio palengvinti specialiųjų žinių perdavimą. Šiuolaikiniu požiūriu metafora reikalinga mokslininkams kaip tiltas tarp senų ir naujų žinių, todėl ji įgyja hipotetinį pobūdį. Mokslinis pasaulio vaizdas kuriamas „matant“ pasaulį kaip tam tikrą vaizdinį. Taigi metafora yra mokslinių teorijų ir sąvokų pagrindas.
Trečia, „žinių konversijos“ idėją galima įžvelgti L. Vygotskio darbuose (Vygotsky 1934; Vygotsky 1980), laikomuose pirmaisiais sistemingais bandymais tirti mokslinių sąvokų raidą. Jis nagrinėjo individo žinias kaip asmens kognityvinės struktūros formavimąsi. Iš L. Vygotskio teorijos perėmėme dvi prielaidas: 1) kalba yra pagrindinė žmogaus pažinimo tarpininkė ir 2) psichologinių procesų teoriją, grindžiamą prielaida, kad „sudėtingi psichologiniai procesai“ siejasi su „vidine kalba“ ir tolesne jos išorine raiška.
Ketvirta, remiantis konceptualiu požiūriu į žinių kūrimo procesus, išdėstytu A Dynamic Theory of Knowledge Creation (Nonaka 1994), visuomenė, kurioje gyvename, virto „žinių visuomene“. Tačiau tam, kaip kuriamos žinios ir kaip galima valdyti jų kūrimo procesą, skiriama palyginti mažai dėmesio (Nonaka 1994: 16). Atsižvelgdamas į tai, I. Nonaka sukūrė žinių konversijos proceso „spiralės“ modelį. Konversija jis vadina esamų žinių „pavertimą“ naujomis žiniomis. Manome, kad ši idėja labai naudinga modeliuojant mentalinius procesus, ypač pabrėžiant dinamišką skirtingų žinių konversijos būdų sąveiką.
Galiausiai į klausimą apie metaforos ciklo modelį atsakoma jį palyginant su preskriptyviniais terminų modeliais. Atsižvelgiant į—
—terminologizacijos dinamiškumą ir žinių ciklo sampratą, atskleidžiame analogišką MTFP etapų sistemą. Metaforos ciklo modelis sukurtas daugeliui įvairių MTFP klausimų nagrinėti. Tyrimas rodo, kad daugumą MTFP atvejų galima aprašyti šiuo modeliu. Sukurtas modelis padeda suprasti skirtingus mąstymo ir konceptualizavimo lygmenis.
Šio straipsnio naujovė – MTFP modelio taikymas terminologiniams projektams. Mūsų kognityvinės terminologijos teorijos plėtotė rodo, kad ją didele dalimi lemia žinių kūrimas įvairiais lygmenimis.
Savo tyrime pritariame terminologų grupės išsakytai minčiai, kad „nuosekli terminologijos teorija nebuvo sukurta pirmaisiais terminologijos judėjimo dešimtmečiais; terminologinė veikla buvo orientuota į praktiką ir pasižymėjo arba ryškia lingvistine orientacija (ypač kalbos planavimo srityje), arba vyraujančiu profesiniu, nelingvistiniu požiūriu“ (Antia et al. 2005).
Eksperimentiniai duomenys apie terminų įsisavinimo proceso semantiką daugiausia pateikti nemetaforinių terminų analizėse. Toliau pristatome naujus šio proceso tyrimo rezultatus, gautus atliekant naujus terminologinio samprotavimo eksperimentus, ir aprašome sąvokinių struktūrų pokyčius, vykstančius visuose profesinės asmenybės veiklos etapuose, t. y. metaforinės terminologizacijos procese. Šiuo tikslu su medicinos studentais, įgyjančiais naujų profesinių žinių, suplanavome ir atlikome du svarbius eksperimentus. Juos paskatino siekis ištirti tam tikrus profesinių žinių įgijimo ypatumus, ypač susijusius su gebėjimu kurti terminus. 4 dalyje aptariama, kaip ciklinis terminų darybos modelis gali atskleisti konkrečius sąvokų raidos etapus.
Teigiame, kad žinių raida koreliuoja su sąvokos raida. Todėl nagrinėjame profesinių žinių perdavimą, kurį palaiko sąvokos plėtojimo procesas.
Modeliuodami metaforinių terminų darybos procesą kaip ciklą, įgyjame esminių įžvalgų apie iššūkius, kylančius siekiant priartėti prie žmogaus protinės veiklos supratimo. Atsižvelgiant į prielaidą, kad sąvokos kinta, galima daryti išvadą, jog esminė jų raidos dalis yra perėjimas iš vienos apibendrinimo struktūros į kitą.
Terminologija | 2020 | 27
61
Page 5
Pagrindinė mūsų tyrimo nuostata yra ta, kad terminai, būdami specializuotais pažinimo vienetais ir verbalizuojami kalboje, yra pritaikyti žinioms įgyti ir tolesniam jų apdorojimui perduodant žinias. Toks požiūris į terminus sudaro prielaidas tarpininkauti jų supratimui komunikuojant žinias.
Tyrimo klausimai yra šie:
(1) Kaip terminai sąveikauja su kognityviniais gebėjimais ir žmogaus gebėjimu išreikšti savo mintis (sąvokas)?
(2) Kaip metaforos ciklas atspindi terminų kūrimo procesą?
Savo tyrime (1) palyginame ankstesnius bandymus paaiškinti metaforinio termino darybos procesą, (2) remiamės teorinių ir empirinių tyrimų duomenimis ir (3) apibrėžiame keturis metaforinio termino darybos proceso „metaforos ciklo“ etapus.
2. KAI KURIE TEORINIAI MODELIAVIMO POŽIŪRIAI
Žinoma, kad pirmieji cikliniai modeliai buvo taikomi filosofijoje ir sociologijoje. Žymus prancūzų filosofas Edgaras Morinas, sistemų teorijos pradininkas, sukūrė kompleksinės sociologijos projektą, kurio pagrindą sudaro neapibrėžtumo, saviorganizacijos ir dialogo principai. Jis iškėlė mintį, kad kognityviniai judesiai, nagrinėjami kompleksiškumo požiūriu, visada yra cikliški ir nelinijiniai (Morin 1977).
Modeliavimo atspirties taškas – prielaida, kad žmogus tikrovę supranta ir aiškina kalbinėmis raiškos priemonėmis. Bet koks supratimas grindžiamas tam tikrų sąvokų, aiškinančių tai, kas stebima pasaulyje, vartojimu. Todėl žinių raida mums atrodo kaip sąvokų raida.
Pažymime, kad XXI amžiaus pradžioje lingvistikos metodologijoje atsirado keli cikliniai modeliai. P. Carlile žinių raidą traktuoja kaip ciklinį modelį, arba žinių transformacijos ciklą (Carlile 2003). Šis modelis grindžiamas trimis sąvokomis – transformacija, saugojimas ir atkūrimas. Žinių transformacijos ciklas prasideda kaupimo etapu. Mūsų nuomone, šis modelis atitinka bendrąją žinių raidos sampratą, tačiau jį reikia pritaikyti ir patobulinti, kai jis taikomas konkretiems procesams.
Mūsų požiūris grindžiamas šiomis prielaidomis: (1) I. Nonakos žinių plėtojimo modeliu, (2) L. Vygotskio koncepcijų raidos teorija, (3) mūsų pačių eksperimentų rezultatais.
Šios prielaidos kelia iššūkių dėl kelių priežasčių: (1) jos paliečia kalbos vaidmenį aukštesniuose psichologiniuose procesuose (t. y. kalbos, kaip pagrindinės žmogaus pažinimo tarpininkės, vaidmenį), (2) kalbinių koncepcijos kūrimo proceso reprezentacijų tyrimas prisideda prie psichikos modeliavimo ir sisteminio mąstymo tyrimų, (3) atsižvelgiant į šias prielaidas, galima priartėti prie vidinės kalbos, tiriant jos sudėtingą pobūdį.
Mūsų metaforinio termino darybos modelis grindžiamas trimis sluoksniais. Sukonstruoto modelio apatinis sluoksnis yra vadinamasis I. Nonakos spiralinis modelis, aptartas I. Nonakos straipsnyje „A Dynamic Theory of Organizational Knowledge Creation“ (1994) (žr. 1 pav.).
1 pav. I. Nonakos spiralinis modelis
Terminologija | 2020 | 27
63
Page 7
Kaip matome, 1 pav. vaizduojamas naujų žinių kūrimas kaip nenutrūkstamas dialogas tarp numanomų ir aiškių žinių (Nonaka 1994: 15). I. Nonaka numanomas žinias apibūdina kaip labai asmeniškas, sunkiai formalizuojamas ir sunkiai perteikiamas. Jos giliai įsišaknijusios veikloje ir asmens įsipareigojime konkrečiam kontekstui. Numanomas žinias (žr. Polanyi 1966) iš dalies sudaro techniniai įgūdžiai ir praktinės žinios, įgytos per daugelį praktikos metų. Kognityvinį numanomų žinių matmenį sudaro mentaliniai modeliai, įsitikinimai ir perspektyvos, kurias sunku paaiškinti, nes šių žinių turėtojai jas laiko savaime suprantamomis.
I. Nonakos prielaida apie žinių kūrimą leidžia jam išskirti keturis žinių konversijos „būdus“: (1) numanomų žinių virtimą numanomomis žiniomis, (2) aiškių žinių virtimą aiškiomis žiniomis, (3) numanomų žinių virtimą aiškiomis žiniomis ir (4) aiškių žinių virtimą numanomomis žiniomis.
Vidurinis sluoksnis siejamas su L. Vygotskio koncepcijų raidos teorija (žr. 2 pav.). Jau XXth a. pirmojoje pusėje L. Vygotskis kėlė idėjas, susijusias su proto formomis. Jis tyrė žinių raidos procesą. Pagrindinė L. Vygotskio teorinės sistemos mintis yra ta, kad socialinė sąveika atlieka esminį vaidmenį pažinimo raidoje. L. Vygotskis teigia, kad visko išmokstama dviem lygmenimis: „Kiekviena vaiko kultūrinės raidos funkcija pasirodo du kartus: pirmiausia socialiniu, o vėliau individualiu lygmeniu; iš pradžių tarp žmonių (interpsichologiškai), o paskui vaiko viduje (intrapsichologiškai). Tai vienodai taikoma valingam dėmesiui, loginei atminčiai ir sąvokų formavimuisi. Visos aukštesniosios funkcijos iš pradžių yra realūs individų tarpusavio santykiai“ (Vygotsky 1987: 57). Taigi, žinių raidą jis tyrė remdamasis sąvokos raida.
Jo požiūriu, sąvoka nėra paprasta asociatyvių ryšių suma, bet sudėtingas mąstymo procesas, kurio metu mintis, vystydamasi viduje, pakyla į aukštesnį lygmenį ir sukuria sąlygą sąvokai gimti sąmonėje.
Esminis sudėtingų psichologinių procesų sisteminio organizavimo veiksnys yra tam tikrų sąvokinių formų įtraukimas (sincretas, kompleksas, ikisąvokė ir sąvoka). Remiantis pagrindinėmis jo prielaidomis,
šių konceptualiųjų formų vaidmuo – tarpininkauti žinių perteikimui, kuris yra universalus visų rūšių žinioms (Vygotsky 1934: 239).
Kaip teigia L. Vygotsky, bet kurioje raidos pakopoje sąvokos psichologiniu požiūriu yra generavimo aktai. Atsižvelgiant į prielaidą, kad sąvokos vystosi, galima daryti išvadą, jog jų raidos esmė pirmiausia glūdi perėjime nuo vienos apibendrinimo struktūros prie kitos (Vygotsky 1934: 164–165).
Pasak L. Vygotsky, mokslinė sąvoka gimsta ne iš tiesioginio susidūrimo su daiktais, bet iš netiesioginio santykio su objektu (Vygotsky 1934: 218). Pirmajam sąvokos raidos proceso etapui būdinga sinchroninių vaizdinių, arba sincretų, kūrimas. Tai pirmosios mąstymo formos, atspindinčios bendriausią ir mažiausiai diferencijuotą žmogaus susidūrimą su naujais objektais. Jos siejamos su konkrečiais objektais, kurie atmintyje iškyla dėl ankstesnio suvokimo arba informacijos apie gyvenimą.
Antrasis etapas yra tolesnė sąvokos raidos pakopa, kuriai būdingi sudėtingesnių mentalinių darinių, vadinamų kompleksais, kūrimas. Kompleksų etapas rodo, kad žmogus ankstesniame etape sukurtus sinchroninius vaizdinius sujungia į grupę pagal jų bendras savybes ir požymius. Kompleksas yra pirmasis struktūruotas mentalinis vaizdinys, pagrįstas empiriniu atskirų objektų panašumu. Šių objektų savybės apibendrinamos ir perteikiamos kaip vientisas vaizdinys. Taigi, kompleksai yra abstraktesni ir bendresni už sincretus.
Ikisąvokos ir sąvokos grindžiamos įvairių rūšių loginiais ryšiais tarp objektų. Sąvoka grindžiama vienarūšiais ryšiais. Sąvokoje kiekvienas objektas apibendrinimui priskiriamas tuo pačiu pagrindu kaip ir visi kiti objektai. Kiekvienas elementas susijęs su visuma, o per šią visumą – su kiekvienu kitu elementu. Perėjimas nuo ikisąvokų prie sąvokų vyksta pasitelkiant dar bendresnes abstrakcijos rūšis nei ankstesniuose sąvokos raidos etapuose. Taigi tampa aišku, kad žinių raida koreliuoja su sąvokos raida.
Kaip matome šiame modelyje, sąvokos raidos ciklai siejami su protinės veiklos etapais – sincretu, kompleksu, ikisąvoka ir sąvoka, kurie atspindi abstrakcijos procesą.
Terminologija | 2020 | 27
65
Page 9
2 pav. L. Vygotsky’io sąvokos raidos modelis
Šį procesą, laikytą konceptualizacijos ciklu, L. Vygotsky pavadino „gyvosiomis žiniomis“; jis lemia sąvokos lokalizavimą tam tikroje santykių sistemoje (Vygotsky 1934: 166). Vartodamas šį terminą autorius pabrėžia, kad sąvokos neatsiranda savaime, o yra intensyvios žmogaus mąstymo veiklos rezultatas. Taip jis teigia, kad „mąstymas juda per mokslinių sąvokų vartus“ (Vygotsky 1934: 193–194). Šį judėjimą galima aiškinti kaip tam tikrą žinių perdavimą.
Iš 2 pav. matyti, kad pirmieji du etapai siejami su vidine raida, vykstančia formuojantis mokslinėms sąvokoms. L. Vygotsky skyrė „vidinę kalbą“ (internalizuotą socialinę kalbą), įskaitant „egocentrinę (privačią) kalbą“ (arba kalbėjimą sau), ir „išorinę (socialinę) kalbą“ (arba kalbą, vartojamą socialinėje sąveikoje).
Svarbu pažymėti, kad vyksta „internalizacijos“ procesas: pirmoji (išorinė arba socialinė kalba) virsta antrąja (egocentrine arba privačia kalba), o galiausiai – trečiąja (vidine kalba).
Tiesą sakant, privati kalba yra tarsi tarpinė grandis tarp „išorinės“ ir „vidinės“ kalbos, tačiau pasižymi labai savitomis ypatybėmis. Todėl L. Vygotsky egocentrinė (privati) kalba yra jungtis tarp socialinės (išorinės) kalbos ir organizuotos vidinės kalbos. Be to, socialinė kalba – tai atvira, išorinė kalba, skirta kitiems (žodžiai, sakiniai) socialinės sąveikos ir komunikacijos tikslu, o vidinė kalba – subvokalizuota kalba, nukreipta į save ir prie savęs pritaikyta.
Taigi matome, kad vidinio ir išorinio perkėlimo idėja nėra nauja, tačiau didelę svarbą ji įgijo tik pastaraisiais metais.
Svarbiausias modeliavimo pagrindas yra mūsų pačių patirtis. Remdamiesi eksperimentų rezultatais parodytume, kaip vyksta realaus gyvenimo žinių perdavimas. Pateikiame naujus terminologinės inferencijos eksperimentus. Aprašome asmens konceptualiųjų struktūrų pokyčius visais jo profesinės veiklos etapais, t. y. terminologizacijos procesą. Parodėme, kad žinių raida koreliuoja su sąvokos raida (žr. Fig. 3).
Fig. 3. Trijų sluoksnių žinių mediacijos modelis
Terminologija | 2020 | 27
67
Page 11
Modelio viršutinis sluoksnis siejamas su keturiais sektoriais, atitinkančiais keturias sąvokas: tapatybė, pseudo-tapatybė, metaforinis terminų sudarymas ir apibrėžtis.Tapatybės etapas yra gana individualus. Kiekvienas žinių darbuotojas jį pereina savaip. Šiame etape žinių darbuotojas gauna informaciją iš įvairių šaltinių ir dažniausiai ją apmąsto bei mėgdžioja. Pseudo-tapatybės etapas apibūdinamas laisvosios asociacijos eksperimentu. Eksperimento tikslas – pasiekti individualių žinių konceptualizavimo giluminį lygmenį.
Šiame eksperimente nagrinėjame termino IMMUNITY asociacinių laukų struktūras įvairių tipų medicininiame diskurse (naiviajame, praktiniame, profesiniame ir moksliniame). Asociacinį lauką apibrėžiame kaip sutvarkytą reakcijų į stimulą aibę. Stimulą sudarė terminas IMMUNITY. Kaip matome, sąvokų hierarchija kognityvinėje struktūroje koreliuoja su sąvokos formavimosi dinamika imunologijos istorijoje. Metaforinis terminų sudarymas susijęs su numanomų žinių eksternalizavimo procesu. Šiame etape artikuliuojant numanomas žinias sukuriamos eksplicitinės žinios. Tai perėjimo nuo maksimaliai suspaustos vidinės kalbos (kalbos sau) prie išplėtotos verbalizuotos kalbos procesas. Šis procesas stebimas atliekant kryptingą eksperimentą. Šiame eksperimente respondentų prašėme vartoti terminą IMMUNITY savo pačių sudarytuose sakiniuose. Apibrėžties etapas apima antrąją kryptingo eksperimento dalį, kai respondentų buvo prašoma pateikti termino IMMUNITY apibrėžtis. Atlikome jų apibrėžčių konceptualiąją analizę.
Kad aiškiai parodytume, kaip veikia mūsų modelis, pateikiame iliustruotą schemą (žr. Fig. 4).
Suprantame, kad aprašyti pagrindai nėra vieninteliai. Taip pat paminėtini ir kiti autoriai, pavyzdžiui, Peter Kastbergas ir jo darbas „Knowledge Communication Formative Ideas and Research Impetus“ (2009), kuriame jis išskiria tris žinių perspektyvas – konstravimą, reprezentavimą ir komunikaciją, ir plėtoja mintį, kad jos, regis, gali apimti tam tikrą prototipinį žinių gyvavimo ciklą. Taip pat Rita Temmerman teigia, kad žmonės ne tik suvokia objektyvųjį pasaulį, bet ir geba mintyse kurti kategorijas (Temmerman 2000).
Šios dalies tikslas – pateikti mentalinio modeliavimo metodologinį pagrindą. Joje aprašysime terminologizacijos etapus, kuriais terminija įgyja tapatybę žinių tarpininkavimo procese ir suformuoja savo žinių bazę.
Terminologinė veikla apima terminų darybą, dalijimąsi jais, jų supratimą ir taikymą. Terminologizaciją sudaro pagrindiniai mentaliniai vienetai, kuriuos vadinsime sąvokomis. Todėl sukūrėme modelį, vaizduojantį, viena vertus, terminologizacijos procesą, o kita vertus – profesinių žinių plėtojimosi procesą. Norint aiškiai suvokti šiuos procesus, reikia sėkmingai rekonstruoti jų įžvalgas.
Tačiau sąvokos gyvavimo ciklą nustatyti nėra taip paprasta, nes jį lemia visuomenės pokyčiai, o nebūtinai mokslinis pažinimas ir tyrimai. Turėtume atsakyti, kada gyvavimo ciklas prasideda ir kada baigiasi (Picht 2013: 37–47).
Terminologija | 2020 | 27 69
Page 13
Savo tyrime mėginame modeliuoti profesinių žinių plėtojimąsi, t. y. nustatyti, kaip jos įgyjamos, naudojamos ir reprezentuojamos. Kita vertus, modeliavimo tikslas – išryškinti terminų darybos procesą.
Norėtume pabrėžti vieną svarbią mintį. Terminas gyvavimo ciklas nereiškia termino egzistavimo trukmės ar laikotarpio, kuriuo terminas laikomas galiojančiu ir taisyklingu, o veikiau jo darybos modelį. Taigi gyvavimo ciklas yra termino darybos modelio pavadinimas. Jis išreiškia tarpininkavimo ryšius tarp keturių termino raidos etapų. Siekdami išryškinti gyvavimo ciklo sąvoką, išskyrėme linijinius ir ciklinius modelius (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Linijinių ir ciklinių modelių skirtumai
Nuo kelio priklausomas (linijinis) terminų darybos pobūdisTerminų daryba kaip ciklasPriklausomybė nuo kalbosPriklausomybė nuo mąstymoŽinių ribų nustatymas tarp sričiųRibų neturinčios sritysŽinių šaltinių specializacijos ar skirtumo mastas ir (arba) pobūdisAtsižvelgiama į visų rūšių žinias (kasdienes, praktines, profesines ir mokslines)„Atradimo skatinimo“ modelis„Paklausos (poreikio) traukos“ modelisTerminų darybos modelisŽinių kūrimo modelis
Siūlome ir vertiname keturių etapų žinių tarpininkavimo procedūrą, skirtą integruoti skirtingas požiūrių į sąvokų kūrimą ir terminų gamybą perspektyvas į vieną konsensualų modelį.
4. TYRIMO ETAPAI IR REZULTATAI
Analizės sudėtingumas ir daugiaparadigminis metodologinis principas apima daugybę parengiamųjų užduočių. Pradėjome nuo tinkamo metaforinio termino pasirinkimo tolesnei analizei ir pasirinkome IMMUNITY – pagrindinį imunologijos, sparčiai besivystančio mokslo, terminą.
Išsamios literatūros ir žodynų analizė (Drössler 1988; DRW 1856; DST 1953; NLU 1948; Wasserman 1910; WM 1956) leido ištirti vieno iš pagrindinių imunologijos terminų formavimosi ir raidos ypatumus. Iki to laiko, kai šis terminas susiformavo, jis jau buvo
patyręs nemažai pokyčių, kurie, mūsų nuomone, lėmė šio termino formavimosi savitumą.
Imunologijos raidos istorijai išstudijuoti prireikė daug laiko. Dėl to buvo sudaryta ir pagrįsta mokslo periodizacija, atskleisti tam tikrais imunologijos istorijos laikotarpiais susiformavę konceptai. Nustatėme, kad pirmosios ikimokslinės idėjos apie imunitetą siejosi su sveikatos / gyvybės apsaugos epidemijų metu samprata senovės Graikijoje V–IV a. pr. Kr. Pirmasis mokslinis imunologijos raidos etapas prasidėjo sukūrus pirmąją moksliškai pagrįstą imuniteto teoriją, pagal kurią imunitetas buvo apibrėžiamas kaip nejautrumas infekcinėms ligoms. Šios teorijos pradininkas buvo prancūzų mokslininkas L. Pasteur (1881).
Prieš atlikdami eksperimentus, rėmėmės koncepto IMMUNITY kognityvine struktūra. Kaip pastebėjome, pradinė etimologinė šio koncepto reikšmė kildinama iš lotyniško vedinio «IM-MUNIS», sudaryto iš junginio “in + munia”, kur “IM” reiškia neigimą, o “MUNIA” – “pareigas, oficialius reikalus, užsiėmimus”: “IMMUNITY (from Lat. immunis, not subject to a munus or public service), a general term for exemption from liability, principally used in the legal sense discussed below, but also in recent times in pathology (for which see Bacteriology” (EB 339). Taigi, “IM-MŪNIS” reiškė “laisvas nuo pareigų ir užsiėmimų, privilegija” (ChED 458; taip pat žr.: DRW 428).
Vėliau terminas IMMUNITY plėtojosi feodalizmo laikotarpiu, kai įgijo reikšmę „laisvas nuo valstybinių mokesčių, feodalinis imunitetas“. Kitas termino IMMUNITY raidos etapas buvo nulemtas gamtos mokslų žinių kaupimosi. Šis procesas suteikė žodžiui IMMUNITY biologinę reikšmę, kuri pirmą kartą užregistruota prancūzų enciklopediniame žodyne: “IMMUNITE n.f. (1866) Biol. Etat d’un organisme qui resiste, sans manifestations pathologiques, a une infection a laquelle un autre organisme, reagit par une evolution morbide” (DLFr1 936). Kitas svarbus įvykis buvo britų gydytojo Edward Jennerio 1896 m. atrastas būdas apsisaugoti nuo raupų. Tolesnis koncepto IMMUNITY terminologizacijos procesas buvo susijęs su jo reikšmių specializacija po to, kai 1881 m. buvo paskelbtas garsus Louis Pasteur straipsnis The British Medical Journal. Šiame straipsnyje terminas IMMUNITY įgijo reikšmę resistant to infectious diseases. Ši reikšmė paskatino atsirasti naujam terminui: “IMMUNITE. 1. Droit fixe accordé à tout un corps, à tout
Terminologija | 2020 | 27
71
Page 15
miestas, suteikiantis jiems atleidimą nuo mokesčių, prievolių, pareigų ir pan. <...> 2. <...> Feodalizmo terminas. Privilegija, pagal kurią joks karališkasis teisėjas negalėjo įžengti į bažnytines valdas ir jose imtis bet kokių valdžios veiksmų. 3. Medicinos terminas. Apsauga nuo ligos, atleidimas nuo jos. Vakcinacija daugeliu atvejų suteikia imunitetą nuo raupų“ (DLFr² 24).
Taigi sudarėme konceptų hierarchiją, atspindinčią termino IMMUNITY raidos istoriją.
Imunologijos istorijoje išskiriami 3 laikotarpiai ir 3 pagrindinės metaforos: 1) IMMUNOLOGY buvo suprantama kaip organizmo nejautrumas infekcinėms ligoms, o metafora buvo „karas prieš mikrobus“ (Louis Pasteur); 2) makroorganizmų aktyvus dalyvavimas kuriant imunitetą (Ilja Mechnikov): IMMUNITY buvo laikoma būdu apsaugoti organizmą nuo visko, kas genetiškai svetima; tai buvo ne tik karas prieš mikrobus, bet ir atpažinimas bei „išdavikiškų ląstelių“ naikinimas, t. y. ląstelių, kuriose įvyko bent vieno geno mutacija; 3) IMMUNITY buvo suprantama kaip „draugų“ ir „svetimų“ makromolekulių arba antigenų sąveikos reguliavimas, todėl metafora buvo gerai suderintas kolektyvas, bendradarbiavimas.
Remdamiesi nustatyta kognityvinės konceptualiosios struktūros hierarchija, išskyrėme pagrindines koncepto IMMUNITY savybes:
– Sveikata,
– Liga,
– Vakcinacija,
– Organizmo savybė,
– Imuniteto veiksniai,
– Apsauga,
– Sąveika.
Reikėtų pabrėžti, kad skirtingais imunologijos raidos laikotarpiais su IMUNITETU susijusios sąvokos buvo kuriamos įvairiomis reikšmėmis. Pirmosios trys sąvokos priskiriamos imunologijos raidos ikimoksliniam laikotarpiui. Kitos keturios sąvokos buvo sukurtos plėtojantis imunologijos mokslui.
Šiame straipsnyje pristatomas empirinis tyrimas, susijęs su studentų termininės darybos kompetencijos įgijimu. Visų pirma siekiama išnagrinėti, kaip studentai suvokia šią kompetenciją. Tyrimu siekiama nustatyti problemas, su kuriomis jie, kaip terminijos vartotojai, gali susidurti mokymosi procese.
Pagrindinis mūsų eksperimento tikslas – tirti metaforos terminologizavimo procesą, stebint terminologinės kompetencijos formavimosi etapus visų tipų diskursuose, analizuojant atsakymus į stimulą IMUNITETAS.
Stebimi metaforinio termino darybos ciklo etapai aiškiai išryškėja psicholingvistinio eksperimento (laisvųjų asociacijų eksperimento) metu (žr. 2 lentelę). Šiuo tikslu sudarėme kelias informantų grupes, kurių profesinė kompetencija atitiko mokslinį, profesinį ir praktinį bei naivųjį (kontrolinės grupės) medicinos žinių tipus. Pirmajai grupei priklausė VI kurso Permės medicinos akademijos studentai (50 studentų), V kurso studentai (39 studentai), III–IV kurso studentai (39 studentai), II kurso studentai (43 studentai) ir I kurso studentai (52 studentai). Antrąją grupę sudarė gydytojai (23 asmenys) ir slaugytojai (53 asmenys). Trečiąją grupę sudarė mokyklų mokytojai ir medicinos klinikų pacientai (130 asmenų). Paskutinei grupei priklausė I–II kurso Permės politechnikos universiteto studentai (44 studentai). Taigi laisvųjų asociacijų eksperimente iš viso dalyvavo 534 respondentai. Eksperimentas atliktas analizuojant termino IMUNITETAS asociacinius laukus (AL) skirtinguose žinių lygmenyse – moksliniame, profesiniame, praktiniame ir naiviajame.
2 lentelė. Eksperimento duomenys
ŽINIŲ TIPAI
RESPONDENTAI
LAS
DE
Mokslinis Medicinos studentai
VI kursas V kursas III–IV kursai II kursas I kursas
50 39 36 43 52
Profesinis Gydytojai Slaugytojai
23 53
Praktinis Pacientai
194
Naivusis Politechnikos universiteto studentai
44
Iš viso
534
344
Terminologija | 2020 | 27
73
Page 17
Jų buvo paprašyta pateikti atsakymus į pagrindinį imunologijos terminą – IMMUNITY (laisvasis asociacijų eksperimentas, FAE). Asociacinį lauką apibrėžiame kaip sutvarkytą reakcijų į stimulą rinkinį. Stimulas buvo terminas IMMUNITY. Tai buvo užduotis, susijusi su pseudo-identity etapu. Eksperimento tikslas – užmegzti ryšį su individualių žinių konceptualizavimo giliuoju lygmeniu. Atlikus FAE, buvo sudaryta tam tikra matrica. Šiame eksperimente tyrėme termino IMMUNITY asociacinių laukų struktūras įvairiuose medicininio diskurso tipuose (naiviajame, praktiniame, profesiniame ir moksliniame).
FAE rezultatai rodo, kad moksliniame diskurse labiausiai paplitę su moksliniu imunologijos raidos laikotarpiu susiję konceptai: apsauga, imuniteto veiksniai ir organizmas. O naiviajame diskurse labiausiai paplitę konceptai, susiję su ikimoksliniu imunologijos raidos laikotarpiu: sveikata ir liga.
Antrasis eksperimentas (kryptinis eksperimentas, DE) buvo susijęs su trečiuoju mūsų modelio etapu – metaforinio terminų darymo procesu. Antrojo eksperimento metu respondentų paprašėme pavartoti terminą IMMUNITY pačių sugalvotuose sakiniuose. Tyrėme konceptualiųjų struktūrų dinamiką.
Šis eksperimentas buvo susijęs su numanomų žinių eksternalizavimu (įvardijimu). Tai perėjimo iš maksimaliai suspaustos vidinės kalbos (kalbos sau pačiam) į išplėtotą verbalizuotą kalbą procesas.
Kaip nustatėme, aktyvuojami tik 5 konceptai (iš 7) – sąveika iš mokslinio laikotarpio ir vakcinacija iš ikimokslinio laikotarpio neįtraukiami.
Atstovaujami trys mokslinio laikotarpio konceptai (apsauga, imuniteto veiksniai ir organizmas), o iš ikimokslinio laikotarpio aktyvuojami tik 2 konceptai (liga ir sveikata). Dauguma reakcijų siejamos su konceptu organizmas (55%). Koncepto organizmas dominavimą galima aiškinti respondento polinkiu sieti savo žinias su asmenine patirtimi ir susitelkimu į save. Taigi matome, kad dauguma reakcijų siejamos su mokslinio laikotarpio konceptais. Galime daryti išvadą, kad studentų terminologinė kompetencija yra susiformavusi ir įvertinta geru lygiu.
Ketvirtajame etape studentams skirta užduotis buvo susijusi su antrąja kryptinio eksperimento dalimi: respondentų paprašyta pateikti termino IMMUNITY apibrėžtis (žr. 3 lentelę). Atlikome jų apibrėžčių konceptualiąją analizę. Remiamės prielaida, kad apibrėžtis
apima tris komponentus: integruojantį gentinį komponentą, diferencijuojantį rūšinį komponentą ir fakultatyvų konkretizuojantį elementą. Palyginkime: „Imunitetas yra organizmo gebėjimas apsiginti / nuo svetimų veiksnių / gaminant antikūnus“. Akivaizdu, kad integruojantis komponentas išreiškia SĄVOKĄ GYNYBA.
Aukščiausias terminologinės kompetencijos modelio lygmuo orientuotas į refleksyvią veiklą, atskleidžiančią profesinės ir transfesinės veiklos pagrindinių dėsningumų išmanymą bei gebėjimą dirbti sąmoningai ir savarankiškai. Nustatėme, kad respondentai termino IMUNITETAS sąvokinę struktūrą daugiausia suvokia mokslinių žinių srityje. Jie terminą IMUNITETAS laiko apsauga (40,3%), skiepijimo būtinybe (36%) ir organizmo funkcija (21,3%). Toks termino IMUNITETAS supratimas atitinka grynai mokslines šios sąvokos interpretacijas, atsižvelgiant į jos istorinės raidos logiką.
Žinoma, kad sąvoka Apsauga yra naujausia imuniteto termino raidos istorijos požiūriu. Nustatėme, kad šią sąvoką perteikiantys atsakymai yra tipiškiausi ir sudaro 27,5%. Ši sąvoka atstovaujama visų tipų diskursuose. Daugiausia su šia sąvoka susijusių atsakymų pateikta moksliniame diskurse, o mažiausia – naiviame diskurse (atitinkamai 40,3% ir 15,9%). Dažniausi su sąvoka Apsauga susiję atsakymai yra šie: apsauga, organizmo apsauga, apsauginė organizmo sistema. Sąvoka Organizmas taip pat yra viena dažniausių visų tipų diskursuose (28,8%). Jos aktyvumą galima paaiškinti tuo, kad beveik visuose leksikografiniuose šaltiniuose ji tiesiogiai atskleidžia termino IMUNITETAS reikšmę. Panašiai šis faktas paaiškina sąvokos Organizmas aktyvumą praktiniame (36,6%) ir profesiniame (37,3%) diskursuose bei mažiausią aktyvumo laipsnį naiviame diskurse (18,2%). Tipiškiausi šią sąvoką perteikiantys atsakymai yra šie: organizmas, nejautrumas, specifinis, galingas, silpnas.
Nustatėme, kad studentų apibrėžtyse vartojamos tik 3 sąvokos. Visos jos priklauso moksliniam imunologijos raidos laikotarpiui. Dauguma reakcijų siejamos su sąvoka Apsauga (73%). Šios eksperimento dalies rezultatai leidžia stebėti daugiau ar mažiau stereotipinių situacijų pobūdį.
Nors pagrindinė šiuolaikinė imunologijos literatūra daugiausia skirta imuniteto veiksniams, ši sąvoka žodynuose, ypač tezauruose, pateikiama nevisiškai. Tačiau su šia sąvoka susijusių atsakymų dalis siekia 13,9%. Pagal validumą tai trečioji sąvoka. Didžiausias sąvokos Organizmas reprezentatyvumas pastebimas moksliniame diskurse (17,2%). Ji taip pat gana aktyvi profesiniame diskurse (12%). Mažiausias sąvokos Imuniteto veiksniai reprezentatyvumas nustatytas praktiniame (1,6%) ir naiviame (2,3%) diskursuose. Tipiškiausi su šia sąvoka susiję atsakymai yra šie: ląstelė, limfocitai, makrofagas, imunoglobulinas, antikūnai ir kraujas.
Apibūdindami ikimokslinio raidos etapo sąvokas, nurodome, kad šios trys ikimokslinės sąvokos aktyviausios naiviame diskurse; aktyviausia iš jų yra senovinė sąvoka Sveikata (25,6%), po jos eina sąvoka Liga (18,2%) ir Skiepijimas
(11,4%). Tarp visų ikimokslinių sąvokų vyrauja sąvokos Health ir Disease (atitinkamai 10,9% ir 10,2%), o mažiausiai aktyvi yra sąvoka Vaccination (4,2%). Pastebėjome, kad sąvoka Disease yra aktyvesnė moksliniame diskurse, o sąvoka Health aktyvesnė profesiniame ir naiviame diskursuose. Tipiškiausi atsakymai, reprezentuojantys sąvoką Health, yra šie: sveikata, sveikas ir pasveikimas.
Tipiškiausi atsakymai, reprezentuojantys sąvoką Disease, yra šie: liga, AIDS, gripas, silpnumas ir nepakankamumas. Didžiausia šios sąvokos raiškos variantų įvairovė pastebima praktiniame diskurse, kuriame, be jau minėtų atsakymų, aptinkame ir šiuos: liga, skausmas, infekcija, erkės įkandimas, alergija ir alergija antibiotikams, vaistai ir tabletės. Taip pat nustatėme, kad visų tipų diskurse, kuriame aktualizuojama sąvoka Disease, išskyrus profesinį diskursą, pasitaiko atsakymas AIDS. Naiviame diskurse pateikiami įvairūs šios patologinės būklės variantai: AIDS, ŽIV ir įgytas imunodeficitas.
Sąvoka Vaccination užfiksuota visų tipų diskurse. Tačiau tarp III–IV ir VI kurso medicinos studentų bei slaugytojų nėra atsakymų į stimulą, siejamą su terminu IMMUNITY.
5. I Š V A D O S
Modeliuodami terminologinį gyvavimo ciklą, sutelkėme dėmesį į kognityvinius procesus ir į tai, kaip profesinės žinios įsitvirtina sąmonėje bei kaip jos plėtojamos. Siekėme ištirti išorines konceptualizacijos reprezentacijas, kurios padeda suprasti vidines struktūras ir procesus. Eksperimentinė analizė rodo, kad išorinės reprezentacijos gali suteikti naudingos informacijos apie tai, kaip studentai konceptualizuoja terminą IMMUNITY.
Tikimės įrodę L. Vygotskio teorijos taikymo termininės produkcijos proceso tyrimui veiksmingumą. Taikant šią teoriją galima aprašyti kiekvieną „gyvųjų žinių“ modelio etapą ir atskleisti žmogaus konceptualizacijos ypatumus. Be to, svarbu tirti žinių perėjimus šiame terminologizacijos cikle.
Pateikiame naujus terminologinės inferencijos eksperimentus, įskaitant kryptingą eksperimentą. Aprašome asmens profesinės veiklos visų etapų, t. y. terminologizacijos proceso, konceptualiųjų struktūrų pokyčius. Parodėme, kad žinių plėtra koreliuoja su sąvokos plėtra.
Terminologija | 2020 | 27
77
Page 21
REFERENCES
Alekseeva Larisa, Mishlanova Svetlana 2014: Knowledge Transfer in the Process of translation of Special texts. – Proceedings of SGEM Conference on Anthropology, Archeology, History, Philosophy, 1–10 September 2014, Albena, Bolgaria, 115–122.
Alekseeva Larisa, Mishlanova Svetlana 2019: Metaphor from the Derivational Perspective. – Fachsprache Special Issue 41(S1): Metaphor as Means of Knowledge Communication, 3–21.
Antia Bassey, Budin Gerhard, Picht Heribert, Rogers Margaret, Schmitz Klaus-Dirk, Wright Sue Ellen 2005: Shaping Translation: A View from Terminology Research. – Meta, 50(4). Available at: https://doi.org/10.7202/019907ar [accessed 2019-09-20].
Björk Bo-Christier 2007: A model of scientific communication as a global distributed information system. – Information Research 12(2). Available at: http://InformationR.net/ir/12-2/paper307.html [accessed 2020-07-20].
Cabré María Teresa 2003: Theories of terminology. – Terminology 9/2, 163–199.
Campo Ángela, Cormier Monique C. 2005: The Role of the Communicative Approach in the Development of Terminology. – Meta 50(4). Available at: https://doi.org/10.7202/019913 [accessed 2020-01-07].
Carlile Paul R., Rebentisch Eric S. 2003: Into the black box: The knowledge transformation cycle. – Management Science 49, 1180–1195.
Douglas Kathy, Fiel Rachael 2006: Looking for Answers to Mediation’s Neutrality Dilemma in Therapeutic Jurisprudence. – eLaw Journal 13(2), 177– 201.
Faber Pamela 2003: Terminological competence and enhanced knowledge acquisition. – Research in Language 1, 95–117.
Faber Pamela 2009: The cognitive shift in terminology and specialized translation. Available at: https://www.researchgate.net/publication/43174550 [accessed 2020-05-02].
Gibbs Raymond W., Tendahl Markus 2006: Cognitive effort and effects in metaphor comprehension: Relevance Theory and psycholinguistics. – Mind & Language 21(3), 379–403.
Godin Benoît 2006: The Linear Model of Innovation: The Historical Construction of an Analytical Framework. – Science, Technology and Human Values 31(6), 639–67.
Godin Benoît 2015: Models of innovation: Why models of innovation are models, or what work is being done in calling them models? – Social Studies of Science 45(4), 570–596.
Jeong Allan, Johnson Tristan E., Seel N orbert M., Shute Valerie J., Spector Michael J. 2009: Model-Based Methods for Assessment, Learning, and Instruction: Innovative Educational Technology at Florida State University. – Educational Media and Technology Yearbook, ed. by Michael Orey, Greenwood Publishing Group, 61–79.
Kastberg Peter 2010: Knowledge Communication - Formative Ideas and Research Impetus. – Programmatic Perspectives 2(1), 59–71.
Kolb David A. 2015: Experimental learning. Experience as the source of learning and development, 2nd edition, Pearson Education, Inc.
Lakoff George 1993: The contemporary theory of metaphor. – Metaphor and thought, ed. A. Ortony, Cambridge, UK: Cambridge University Press, 202–251.
Liyanage Champika, Elhag Taha, Ballal Tabarak 2009: Effective knowledge transfer in construction – the need for a ‘KNOWLEDGE MEDIATOR’. – 13th Pacific Association of Quantity Surveyors Congress (PAQS 2009): Conference Paper, August 2009. Available at: https://www.researchgate.net/publication/325099453 [accessed 2020-05-02].
Mishlanova Svetlana 2002: Metaphor in medicine, Perm: Perm State University Press.
MA – Modern approaches to terminological theories and applications, ed. H. Picht, New York: Peter Lang, 2006.
Morin Edgar 1977: La Méthode, Paris, Le Seuil.
Myking Johan 2001: Against prescriptivism? The ‘socio-critical’ challenge of terminology. – Terminology Science & Research 12(1–2), 49–64.
Nonaka Ikujirō 1994: A Dynamic Theory of Knowledge Creation. – Organization Science 5(1), 14–37.
Nonaka Ikujirō, Takeuchi Hirotaka 1995: The knowledge-creating company: How Japanese companies create the dynamics of innovation, New York, NY: Oxford University Press.
Picht Heribert 2006: Modern Approaches to Terminological Theories and Applications, ed. H. Picht, Bern: Peter Lang.
Picht Heribert 2008: The Object is a Unit of Knowledge. – Simonnaes Ingrid. SYNAPS 21, Festskrift for Magnar Brekke, Bergen: NHH, 91–97.
Picht Heribert 2009: The seven pillars of terminology. –Terminologija 16, 8–22.
Picht Heribert 2013: Legal concepts – a transdisciplinary mirror of society. – SYNAPS 29, 37–47.
Polanyi Michael 1958: Personal Knowledge. Towards a Post Critical Philosophy, London: Routledge.
Polanyi Michael 1966: The Tacit Dimension, London: Routledge.
Rapp David N. 2005: Mental Models: Theoretical issues for Visualization in Science Education. – MMTV1, 43–60.
Rogers Everetti M., Eveland J. D., Klepper Constance A. 1977: The innovation process in public organizations: Some elements of a preliminary model. – Report to the US National Science Foundation, Ann Arbor, MI: Department of Journalism, University of Michigan.
Steen Gerard 2007: Finding metaphor in grammar and usage, Amsterdam: John Benjamins BV.
Temmerman Rita 1997: Questioning the univocity ideal. The difference between socio-cognitive Terminology and traditional Terminology. – Hermes, Journal of Linguistics 18, 5–90.
Temmerman Rita 2000: Towards New Ways of Terminology Description: The Sociocognitive Approach, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing.
Temmerman Rita 2002: Metaphorical Models and the Translation of Scientific Texts. – Linguistica Antverpiensia 1, 211–226.
Toft Birthe 2011: Language Efficiency, Term Quality, and the Basic Level of Categorization. – The 18th European Symposium on Languages for Special Purposes (LSP). Special Language and Innovation in Multilingual World: Proceedings, Perma State National Research University, 262–272.
Vygotsky Lev S. 1934: Thinking and speech. Available at: https://www.marxists.org/archive/vygotsky/ works/words/ch05.htm [accessed 2020-05-02].
Vygotsky Lev S. 1980: Mind in society: The development of higher psychological processes, Harvard university press.
Vygotsky Lev S. 1987: Thinking and speech. – The collected works of L. S. Vygotsky. Problems of general psychology1, New York, London: Plenum Press, 37–285.
DICTIONARIES
ChED – Chambers’s English Dictionary, London, 1898.
DST – Dictionary of scientific terms, New York, 1953.
Drössler Karl. Immunologie (Wörterbuch der Biologie), Jena, 1988.
DLFr1 – Larousse Pierre. Dictionnaire de la langue Française, Paris, 1992.
DLFr2 – Littré Émile. Dictionnaire de la langue Française 3, Paris, 1875.
NLU – Nouveau Larousse universel. Dictionnaire encyclopédique en deux volumes 1, Paris, 1948.
EB – The Encyclopedia Britannica: A Dictionary of arts, sciences, literature and general information XIV, Cambridge, 1910.
Wasserman August. Hämolysine, Zitotoxine und Präzipitine, Leipzig, 1910.
WM – Wörterbuch der Medizin, Berlin, 1956.
METAFOROS CIKLAS TERMINŲ DARYBOS PROCESE
S a n t r a u k a
Per daugelį metų buvo paskelbta daug terminų darybos modelių ir terminų atpažinimo procesų, nagrinėjančių juos iš skirtingų perspektyvų. Atsižvelgiant į pastarųjų metų kognityvinės terminologijos pažangą, galima sukurti metaforinio terminų darybos proceso modelį. Šio straipsnio tikslas – ištirti, kaip būtų galima sukurti šį modelį. Atsižvelgiant į teiginį, kad sąvokos yra kuriamos, svarbu konstatuoti, kad jų kūrimo proceso esmę pirmiausiai sudaro perėjimas iš vienos apibendrinimo struktūros į kitą.
Terminologija | 2020 | 27
79
Page 23
Pirmame straipsnio skyriuje suformuluojami pagrindiniai tyrimo klausimai: (1) kaip terminai sąveikauja su kognityviniais pajėgumais ir gebėjimais išreiškiant savo mintis (sąvokas)?; (2) kaip metaforos ciklas atspindi terminų kūrimo procesą?
Antrame skyriuje siūlomos modeliui sukurti reikalingos teorijos: (1) Ikūjiro Nonakos žinių kūrimo modelis; (2) Levo Vygotskio sąvokų kūrimo teorija; (3) mūsų eksperimentų rezultatai.
Trečiame skyriuje pristatomas keturių etapų procesas, sujungiantis skirtingas sąvokų kūrimo ir terminų darybos perspektyvas į vieną integruotą trijų lygmenų modelį. Taigi, viena vertus, mūsų modelis atskleidžia terminologizacijos procesą ir, kita vertus, profesinių žinių kūrimo procesą.
Pirmasis mūsų modelio lygmuo siejamas su L. Vygotskio pasiūlytu konceptualizacijos ciklu, pagal kurį kiekvienas žinių kūrimo žingsnis koreliuoja su tam tikra mentaline struktūra. Antrasis lygmuo atitinka I. Nonakos spiralinį žinių kūrimo modelį. Trečiasis lygmuo sukurtas dviejų eksperimentų su besimokančiaisiais terminologijos rezultatų pagrindu.
Teorinę diskusiją papildo metaforinių terminų suvokimo ir vartojimo ypatybių aptarimas. Parodoma, kaip profesinės žinios patenka į protą ir kaip jos yra kuriamos.
Ketvirtas skyrius yra skirtas mūsų eksperimentų etapams ir rezultatams aprašyti.
Darome išvadą, kad modeliuodami terminologinio proceso ciklą, daugiausiai dėmesio skyrėme kognityviniams procesams, siekdami paaiškinti, kaip profesinės žinios patenka į protą ir kaip jos yra kuriamos. Straipsnyje teigiame, kad terminai, kaip specialieji kalboje verbalizuojami kognityviniai vienetai, yra pritaikomi žinių gavimo procesui.
