LINDA LAUZE

Liepājos universitetas, Latvija

LATVIŲ KALBOS VARIANTŲ FUNKCIJOS IR VARTOJIMO SRITYS: RADIJO IR TELEVIZIJOS ŽURNALISTŲ NUOMONĖ

Šio straipsnio tikslas – apibūdinti latvių kalbos variantų funkcijas ir vartojimo sritis, kurias galima nustatyti iš radijo ir televizijos žurnalistų interviu. Tyrimas grindžiamas interviu, įrašytais su 24 Latvijos radijo ir televizijos žurnalistais bei laidų vedėjais. Jis yra projekto Baltic Sociolinguistics (BalSoc): Linguistic Awareness and Orientation in Lithuania and Latvia dalis. Projektą Lietuvos kalbos institutas pateikė Lietuvos valstybinei mokslo ir studijų fondui; jam vadovauja dr. Loreta Vaicekauskienė. Iš viso 883 minutes trukę standartizuoti tiesioginiai interviu susidėjo iš 20 klausimų, daugiausia dėmesio skiriant šioms temoms: kalbos ypatybės, kalbos prestižas, žurnalistų lingvistinė ir komunikacinė kompetencija, kalbos politika ir kalbinė situacija Latvijoje, taip pat duomenys apie respondentus (amžių, gimimo vietą, gimtąją tarmę, išsilavinimą, darbo patirtį) ir jų vedamas programas. Imtį sudarė 24 nacionalinės ir komercinės audiovizualinės žiniasklaidos atstovai vyrai, kurių amžius – nuo 32 iki 48 metų. Po ilgų diskusijų ir preliminarių tyrimų projekto metu šios socialinės grupės atstovai buvo priskirti tipiniams radijo ir televizijos žurnalistams bei laidų vedėjams. Lyčių studijos turėtų analizuoti, „kodėl daugumoje Vakarų šalių radijo ir televizijos naujienų laidose, dokumentiniuose filmuose ir kitose „rimtose“ programose vedėjais dirba vyrai“ (Kroløkke, Sørensen 2006: 91). Šiame straipsnyje aptariama radijo ir televizijos žurnalistų nuomonė apie bendrinės kalbos, šnekamosios kalbos, slengo ir patarmių funkcijas bei vartojimo sritis ne tik audiovizualinėje žiniasklaidoje, bet ir kituose diskursuose.

190

KALBOS KULTŪRA | 82

LATVIŲ KALBOS STRATIFIKACIJA

Šiuolaikinėje lingvistikoje nėra vienodo požiūrio į latvių kalbos stratifikaciją. Pavyzdžiui, Inta Freimane siūlo latvių kalbos variantus skirstyti į bendrinę ir nebendrinę kalbą, kur literatūrinė šnekamoji kalba yra bendrinės kalbos dalis, o neoficialioji šnekamoji kalba – nebendrinės kalbos variantas (Freimane 1993: 27–28). Jānis Rozenbergs laikosi panašaus požiūrio, tik jį išreiškia kitais terminais (Rozenbergs 2004: 143–145). Minėtuose požiūriuose taikomas kriterijus literatūrinė – neliteratūrinė. Jei į šį klausimą pažvelgtume sociolingvistiniu požiūriu, šnekamoji kalba yra savarankiška kalbos egzistavimo forma, nepatenkanti į literatūrinės kalbos rėmus. Tai teritoriškai neribotas nacionalinės kalbos variantas, kurio pagrindiniai požymiai – spontaniška sakytinė forma ir neformali kalbinė situacija (Lauze 2004: 160). Pagal Fergusono diglosijos teoriją literatūrinė kalba visuomenėje turi didesnį prestižą nei šnekamoji kalba.

Iki šiol latvių kalbininkai, nagrinėdami slengą, daugiau dėmesio skyrė jo leksikai. Svarbiausius šios temos leidinius parengė Ojārs Bušs ir Vineta Ernstone; prie jų priskiriami Ernstone daktaro disertacija ir latvių slengo žodynas (Bušs 1979; Ernstone 1998; Ernstone 1999; Bušs, Ernstone 2006; Bušs 2006; Ernstone 2006). Kai kurie sociolingvistai sutinka, kad slengas galėtų būti latvių kalbos variantas (Druviete 1988: 198–199; Ernstone 1999: 8). Šiame tyrime teigiama, kad tarmės gali būti laikomos teritoriškai apribotais variantais, o slengas – socialiai apribotu latvių kalbos variantu. Vis dėlto, norint tvirtai teigti, kad slengas turi savarankišką statusą, reikėtų toliau tirti ir kitus slengo lygmenis – ne tik leksiką, bet ir fonetiką, morfologiją bei sintaksę.

NACIONALINIS RADIJAS IR TELEVIZIJA: ESAMOS KALBOS VARTOJIMO TAISYKLĖS

Teigiame, kad žiniasklaidoje, ypač nacionalinėje, dirbantys žmonės turėtų vartoti tik bendrinę kalbą. Žurnalistai, dirbantys

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion

191

Latvijos nacionalinio radijo žurnalistų darbo sutartyse yra speciali nuostata dėl kalbos vartojimo. Štai keletas jos apribojimų:

• Pagal sutartį žurnalistams draudžiama vartoti žargoną, vulgarius ar nemandagius posakius.

• Jie turi vengti vartoti per daug svetimžodžių. Interviu ir komentarai užsienio kalbomis turi būti verčiami į latvių kalbą.

• Tarmės toleruojamos tik tais atvejais, kai pašnekovas vartoja vieną kalbos atmainą, o žurnalistas privalo vartoti bendrinę kalbą, išskyrus atvejus, kai programa skirta specialiai auditorijai (pavyzdžiui, latgalių tarmės kalbėtojams).

• Latvijos radijuje dirbantys žurnalistai turi vartoti aukštos kokybės, turtingą bendrinę kalbą, atitinkančią laikmečio dvasią ir priimtas normas.

• Tyrimų centras nuolat stebi ir vertina radijo žurnalistų, komentatorių ir laidų vedėjų kalbą, atsižvelgdamas į jos kokybę ir kultūringumą.

Latvijos televizijoje dirbantys žurnalistai privalo laikytis panašių taisyklių. Jie visi turi atsižvelgti į Etikos principus, taikomus visiems žurnalistams ir Latvijos televizijos darbuotojams ir Latvijos televizijos laidų profesinius standartus. Štai keletas apribojimų:

• Kalba turi būti aiški ir paprasta; reikia vengti perdėjimų ir dviprasmiškų posakių.

• Laidų vedėjai ir žurnalistai privalo laikytis bendrinės latvių kalbos stiliaus.

• Tarmių vartojimas toleruojamas tik siekiant apsaugoti ypatingus socialinius interesus (pavyzdžiui, išsaugoti konkrečias tarmes).

• Televizijos laidose draudžiama vartoti vulgarius posakius ar kalbą, neatitinkančią galiojančių socialinių normų.

• Išskirtinėmis aplinkybėmis netinkami posakiai (nenorminiai, nemandagūs) yra priimtini, jei jie padeda pateikti kokybiškesnę informaciją ir jei jų vengimas galėtų pabloginti programos kokybę.

192

KALBOS KULTŪRA | 82

KALBOS FUNKCIJOS

Interviu apie latvių kalbos atmainas žurnalistai ir laidų vedėjai išsakė savo nuomonę apie kelias svarbias kalbos funkcijas, būtent komunikacinę, referentinę, fatinę, emocinę, apeliatyvinę ir estetinę.

Komunikacinė funkcija

Atliekant komunikacinę kalbos funkciją audiovizualinėje žiniasklaidoje, vyrauja bendrinė kalba. Remdamiesi atsakymais į toliau pateiktus klausimus galime padaryti kelias išvadas apie kitų kalbos atmainų padėtį masinėje komunikacijoje: Kaip manote, ar radijuje ir televizijoje leidžiama vartoti šnekamąją kalbą? Kaip vertinate slengo elementus? Kaip vertinate vietinės tarmės ar sociolekto elementų vartojimą? Kokiose situacijose jie tinka? Dauguma respondentų pripažino vartojantys šnekamąją kalbą ir slengą audiovizualinėje žiniasklaidoje, tačiau kartu nustatė įvairias ribas, atsižvelgdami į laidos temą, pobūdį ir auditoriją. Šios kalbos atmainos galėtų būti priimtinos pramoginėse laidose apie kasdienį gyvenimą, skirtose plačiajai auditorijai, specialių temų laidose, pavyzdžiui, apie populiariąją muziką, sportą, kompiuterius, taip pat jaunimui skirtose laidose, bet ne žinių laidose ir kitose rimtose programose. Kai kuriuose interviu nestandartinės kalbos vartojimas apribojamas pavieniais elementais. Pabrėžiama, kad tokiais atvejais žurnalistų kalbinis skonis ir nuojauta turėtų neperžengti padorumo ribų.

Kalbant apie elementus, perimtus iš kitų kalbos atmainų, juos galima aptarti remiantis Jānio Rozenbergso pateiktu informacinio stiliaus apibrėžimu: „informacinis stilius yra vienas iš bendrinės rašytinės kalbos stilių, kuriame prireikus vartojami šnekamosios kalbos elementai ir netgi (tam tikram poveikiui pasiekti) nestandartinės kalbos elementai“ (Rozenbergs 2004: 94). Radijo ir televizijos laidose vartojama žurnalistinė kalba egzistuoja sakytine forma, tačiau ji turi ir sakytinės, ir rašytinės kalbos bruožų. Viena vertus, vesdami laidas žurnalistai naudojasi iš anksto parašytais tekstais. Kita vertus, jie gali kalbėti spontaniškai, vesdami laidą arba tiesiog reaguodami į kalbinę situaciją. Riba tarp parengtos viešosios kalbos ir spontaniškos kalbos gali būti gana neaiški, tačiau būtent spontaniška kalba pasižymi didesne galimybe vartoti nestandartinės kalbos elementus.

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion

193

Joje taip pat svarbi savikontrolė. Interviu duomenimis, vesdami savo laidas vedėjai mažiau galvoja apie tai, kaip kalba, o daugiau dėmesio skiria pokalbio turiniui. Naujausioje kalbotyros literatūroje keli autoriai nurodė kalbos vartojimo tendenciją, vadinamą stilių sankirta, stilių maišymusi arba stilių skaidrumu (žr. Rozenbergs 2006: 114; Nitiņa 2004: 32; Ernstone 2009: 36–37).

Tyrimo rezultatai parodė, kad žurnalistų kalbinės nuostatos dėl šnekamosios kalbos ir slengo iš esmės nesiskiria. Šnekamosios kalbos elementai buvo vertinami šiek tiek palankiau, tačiau apskritai respondentai nepriešino šnekamosios kalbos ir slengo, išskyrus vulgarius posakius, priskiriamus slengui. Galima paminėti stereotipinį požiūrį į priešingos stovyklos kolegų darbą. Komercinės žiniasklaidos atstovas L¹ (42 m., vyras, populiarios laidos vedėjas) pabrėžia, kad nacionalinio radijo ir nacionalinės televizijos, atstovaujančių valstybei, žurnalistai turėtų kalbėti taisyklinga bendrine kalba. Savo ruožtu viešosios žiniasklaidos atstovas N (44 m., vyras, akademinei auditorijai skirtos laidos vedėjas) pažymi: „privati žiniasklaidos priemonė gali sau leisti pasakyti tai, ko aš negaliu pasakyti viešojoje žiniasklaidoje.“ Ypatingas dėmesys skiriamas iš šnekamosios kalbos ir slengo perimtų elementų kiekiui. Jų nereikėtų vartoti pernelyg dažnai. Radijo laidų vedėjas G (38 m., vyras, komercinės radijo stoties darbuotojas, populiarios laidos vedėjas) suprato, kad „kartais šnekamosios kalbos elementų viešojoje erdvėje yra per daug, ir galima išsiskirti kalbant gražiau“.

Kalbėdama apie masinės žiniasklaidos kalbos vietą funkcinių potipių ir stilių sistemoje, Ilze Lokmane pripažįsta, kad pastaraisiais dešimtmečiais žurnalistinio stiliaus norma pasislinko šnekamosios kalbos link (Lokmane 2009: 8). Keliuose interviu radijo ir televizijos žurnalistai išsakė mintį, kad slengas neturėtų tapti vienintele visuomenės bendravimo priemone.

Analizuojant komunikacinę funkciją atliekančias kalbos atmainas, reikėtų pažymėti, kad audiovizualinėje žiniasklaidoje taip pat ribojamas patarmių vartojimas. Jis turėtų būti leidžiamas tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, specialiose laidose arba regioninėse žiniose. Išskirtinis atvejis, kai gerai

¹ Siekiant išsaugoti respondentų privatumą, kiekvienas asmuo žymimas didžiąja raide, kuri nesutampa su nė viena jo vardo ar pavardės iniciale.

194

KALBOS KULTŪRA | 82

Tai, kad žinomas muzikantas veda populiarią laidą ir komercinėje radijo stotyje kalba latgalių tarme, vertinama teigiamai. Du respondentai paminėjo papildomą patarmės funkciją. Kai ji skamba laidoje, tai gali sustiprinti klausytojų ir žiūrovų patriotizmą. Verta aptarti šią komercinės žiniasklaidos priemonės atstovo G (38 m., vyras, dirbantis prie populiarios laidos) išsakytą mintį. Jis sako: „įnirtingos konkurencijos žiniasklaidoje sąlygomis laidos vedėjas gali išsiskirti, jei kalba patarme, tačiau norėdamas sulaukti sėkmės, jis turi būti asmenybė.“ Kad žiniasklaida galėtų teikti informaciją, jos kalba turi būti suprantama, tačiau šiuo požiūriu patarmės (kaip ir slengas) sudaro komunikacinių barjerų. Žurnalistinio stiliaus atžvilgiu esama dviejų diametraliai priešingų požiūrių. Radijo laidų vedėjas G (38 m., vyras, dirbantis komercinėje radijo stotyje ir vedantis populiarią laidą) mano, kad Latvijos žurnalistikoje įsigalėjusi nuostata, jog žurnalistinis stilius turi būti taisyklingas, yra nepriimtina. Kitas žurnalistas C (34 m., vyras, dirbantis nacionalinėje radijo stotyje ir vedantis populiarią laidą) nemano, kad žiniasklaidoje būtina vartoti nestandartines kalbos atmainas.

Referentinė funkcija

Referentinė kalbos funkcija daugiausia susijusi su plačiausiai suprantamu kontekstu, „apimančiu nuorodas į esybes, įvykius, būsenas ir kt.“ (Matthews 1997: 313). Diskurso analizėje „šis kalbos vartojimo lygmuo vadinamas lingvistine reprezentacija“ (žr. Thornborrow 2004: 58). Du tipiški žurnalistų ir laidų vedėjų apibendrinimai atskleidžia šnekamosios kalbos ir slengo bei patarmių referentinę funkciją. Pirma, norint geriau apibūdinti asmenybę ar kalbinę situaciją, per radiją ir televiziją būtina vartoti pirmiau minėtas kalbos atmainas. Tai padeda užtikrinti pateikiamos informacijos patikimumą. Pavyzdžiui, radijo laidų vedėjas J (33 m., vyras, dirbantis nacionalinėje radijo stotyje ir rengiantis populiarią laidą) siūlo įsivaizduoti situaciją, kai ūkininkas, avėdamas purvinais batais ir stovėdamas prie savo traktoriaus, labai rafinuota akademine kalba pasakotų apie savo derliaus lūkesčius. Jis priduria, kad tokiu atveju ūkininkas atrodytų kaip aktorius. Antra, labai svarbu pateikti aiškią informaciją, nes populiariose laidose konkrečiomis temomis, pavyzdžiui, apie sportą, muziką, automobilius ir eismą, pirmenybė teikiama plačiai vartojamiems šnekamosios kalbos ar slengo žodžiams, o ne oficialiai priimtiems kalbininkų patvirtintiems terminams.

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion

195

Apeliatyvinė funkcija

Audiovizualinėje žiniasklaidoje atliekant apeliatyvinę funkciją, kalba nukreipiama į klausytojus ir žiūrovus, siekiant juos paveikti. Interviu duomenys parodė, kad žurnalistai suvokia žiniasklaidos galią. Šiuo požiūriu apeliatyvinė funkcija taip pat susijusi su norminiais ir terminologiniais kalbos aspektais. Keli respondentai atkreipia dėmesį, kad per radiją ir televiziją vartojami nauji terminai visuomenėje lengviau prigyja. Žinoma, kad žiniasklaidos kalba gali paveikti visuomenės kalbos kokybę. Taigi žurnalistai taip pat atsako už kalbą, kurią pasirenka vartoti. Galime sutikti su radijo laidų vedėju G (38 m., vyras, dirbantis komercinėje radijo stotyje ir vedantis populiarią laidą), kuris sako: „komercinėje žiniasklaidos priemonėje turėtume vartoti bendrinę kalbą, nes mūsų klausosi vaikai. Kai šalia yra vaikų, degant raudonam šviesoforo signalui gatvės nekertu.“

Fatinė funkcija

Fatinė funkcija, užtikrinanti kalbėtojo ir adresato kontaktą bendraujant, gali būti atliekama vartojant visas kalbos atmainas, tačiau žurnalistai ir laidų vedėjai ypatingą dėmesį skiria šnekamajai kalbai ir slengui. Neformali kalbinė situacija leidžia sumažinti pašnekovų, būtent interviu vedėjo ir auditorijos, atstumą. Televizijos laidos vedėjas A (41 m., vyras, dirbantis nacionalinėje televizijoje ir rengiantis populiarią laidą) nurodo, kad žurnalistas gali užmegzti reikiamą kontaktą su pakviestu asmeniu dar prieš interviu. Kitas laidos vedėjas T (36 m., vyras, dirbantis komercinėje radijo stotyje ir vedantis akademinei auditorijai skirtą laidą) pabrėžia nemėgstantis, kai į jį kreipiamasi neformaliai ir draugiškai. Tai atspindi reikšmingos visuomenės dalies kalbinę nuostatą: žmonėms nepriimtina, kai nepažįstami asmenys į juos kreipiasi neformaliu latvių kalbos įvardžiu tu (žr. sociolingvistinio tyrimo rezultatus: Lauze 2002). Vertindami slengo, atliekančio fatinę ir kitas kalbos funkcijas, vartojimą, žurnalistai ir laidų vedėjai turėtų atsižvelgti į šią sociolingvistinę išvadą: „tokių žodžių kaip ‘fuck’ ir ‘shit’ vartojimas viešojoje žiniasklaidoje, priklausomai nuo požiūrio, tapo išsilaisvinimo ženklu arba maišto signalu“ (Spolsky 2003: 36).

196

KALBOS KULTŪRA | 82

Emocinė funkcija

Dauguma laidų sunkiai apsieina be emocinės kalbos funkcijos raiškos. Vis dėlto turėtume skirti dvi skirtingas televizijos funkcijas, kurias įvardijo televizijos laidų vedėjas U (39 m., vyras, dirbantis komercinėje televizijoje ir vedantis akademinei auditorijai skirtą laidą): žinios turėtų būti pateikiamos kaip informacija, neparodant jokio asmeninio požiūrio, o kitoje laidoje būtų priimtina vartoti slengą ir paprastus žodžius, išreiškiančius žurnalisto nuostatą. Interviu analizė parodė, kad visos kalbos atmainos gali atlikti emocinę funkciją.

Estetinė funkcija

Atsakydami į šiuos klausimus Kaip manote, kas yra „gera kalba“? Kokią kalbą apibūdintumėte kaip gerą? Kokie požymiai apibrėžia gerą kalbą? Kokia kalba jums atrodo patrauklesnė? ir į anksčiau minėtus klausimus apie respondentų kalbinį požiūrį į šnekamąją kalbą, slengą ir subdialektus, žurnalistai ir laidų vedėjai taip pat daug dėmesio skyrė estetinei kalbos funkcijai. Estetinis kalbos aspektas susijęs su jos turtingumu, pasireiškiančiu epitetais ir sinonimais, o kai kuriais atvejais – skambumu. Iš interviu konteksto aišku, kad minėti požymiai tradiciškai laikomi būdingais literatūrinei kalbai. Keletas respondentų paminėjo, kad subdialektų vartojimas daro žurnalistinę kalbą vaizdingesnę ir patrauklesnę. Televizijos laidos vedėjas N (44 m., vyras, dirbantis nacionalinėje televizijoje, akademinei auditorijai skirtoje laidoje) neišsilavinusių žmonių kalbą, kurioje gausu įžeidžiančių žodžių ir žargono posakių, palygina su savita muzika. Apskritai apklausti audiovizualinės žiniasklaidos atstovai daugiau ar mažiau suvokia estetinę visų kalbos atmainų funkciją.

LATVIŲ KALBOS ATMAINŲ VARTOJIMO SRITYS

Kalba visuomenėje gali funkcionuoti aiškiai apibrėžtose vartojimo srityse. Analizuojant kalbos situaciją valstybėje, vienas iš svarbių veiksnių yra literatūrinės kalbos vartojimas pagrindinėse socialinio gyvenimo srityse. Kitaip tariant, kalbama apie sociolingvistines kalbos funkcijas. Yra

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion 197

Ina Druviete teigia, kad kalbos politikos teorijoje nėra vienodos ir visuotinai pripažintos sociolingvistinių sričių klasifikacijos (Druviete 2007: 138). Latvijos sociolingvistikoje plačiai pripažįstamas toks skirstymas į 13 sričių:

Valstybės ir vyriausybinės institucijos (parlamentai, ministrų tarybos, ministerijos).

Ginkluotosios pajėgos, federalinė policija.

Savivaldos institucijos, savivaldybių policija.

Transportas ir ryšiai.

Pramonė ir žemės ūkis.

Sveikatos priežiūra, socialinė apsauga.

Prekyba, socialinės paslaugos.

Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai.

Žiniasklaida.

Pradinis ir vidurinis ugdymas.

Kultūra (literatūra, teatras ir kt.).

Kasdienis gyvenimas, neformalūs ryšiai.

Family (Druviete 2000: 10–11).

Atsakymai į klausimą Ar yra gyvenimo ir visuomenės sričių, kuriose turėtų būti vartojama pavyzdinė bendrinė kalba? leidžia nustatyti respondentų požiūrį į bendrinės kalbos vartojimo sritis. Jos įvardijamos dvejopai. Pirma, žurnalistai ir laidų vedėjai mini konkrečias sociolingvistines sritis, antra, kalba apie šių sričių atstovus. Dauguma respondentų pabrėžia, kad bendrinė kalba yra viešojoje erdvėje vartotina kalbos atmaina. Daugeliu atvejų, patikslinant atsakymą, nurodomos bendrinės kalbos vartojimo sritys, pavyzdžiui: valstybinės ir valdžios institucijos; aukštasis mokslas, mokslas; žiniasklaida; pagrindinis ir vidurinis ugdymas; kultūra. Politikai, parlamento nariai, mokslininkai, pedagogai, žurnalistai, radijo ir televizijos laidų vedėjai ir kiti turi laikytis aukštesnių bendrinės kalbos vartojimo reikalavimų. Štai visuomeninio radijo atstovas F (48 m., vyras, vedantis populiarią laidą) sako: „šie žmonės, įskaitant politikus ir įvairias žvaigždes, yra vieši asmenys.“ Keletas respondentų, kalbėdami apie nestandartinės kalbos vartojimo sritis, supriešina viešąją erdvę ir privatų gyvenimą; šioms sritims priskiriami kasdienis gyvenimas, neformalūs ryšiai ir šeima.

198

KALBOS KULTŪRA | 82

IŠVADOS

Šnekamoji kalba daro didelę įtaką kalbos vartojimui viešojoje erdvėje, tačiau interviu rezultatai parodė, kad latvių bendrinės kalbos padėtis yra tvirta. Įgyvendinant komunikacinę funkciją audiovizualinėje žiniasklaidoje, vyrauja bendrinė kalba. Viena vertus, galiojančios kalbos vartojimo taisyklės riboja kitų latvių kalbos atmainų vartojimą nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Kita vertus, žurnalistų savikontrolė, taip pat jų kolegų, laidos klausytojų ir žiūrovų savikontrolė bei jų pačių įsitikinimas bendrinės kalbos svarba stiprina jos padėtį ne tik nacionalinėje, bet ir komercinėje audiovizualinėje žiniasklaidoje.

Radijo ir televizijos atstovai, su kuriais buvo kalbėtasi, neaptaria visų žurnalistikos kalboje atsispindinčių kalbos funkcijų², tačiau žino pagrindines visų latvių kalbos atmainų funkcijas ir vartojimo sritis. Kalbėdami apie bendrinę kalbą, šnekamąją kalbą, slengą ir subdialektus, respondentai mini komunikacinę, referentinę, fatinę, emocinę, apeliacinę ir estetinę funkcijas.

Dauguma respondentų pabrėžė, kad bendrinė kalba yra kalbos atmaina, vartotina pagrindinėse visuomeninio gyvenimo srityse. Kai kuriais atvejais viešoji erdvė supriešinama su privačiu gyvenimu; tuomet nestandartinės kalbos vartojimo srims priskiriami kasdienis gyvenimas, neformalūs ryšiai ir šeima.

Tolesniuose tyrimuose reikėtų analizuoti respondentų kalbinę elgseną rengiant radijo ar televizijos laidas. Tai atskleistų sąsają tarp jų kalbinių nuostatų ir realaus latvių kalbos atmainų vartojimo.

REFERENCES

Bušs O. 1979: Latviešu valodas nedialektālā neliterārā leksika jeb slengs. – Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, nr. 2, 68–77.

Bušs O. 2006: Latviešu valodas slenga leksika teorētiskā un praktiskā leksikogrāfiskā skatījumā. – Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, Šauļi: ŠUL, 214–224.

Bušs O., Ernstone V. 2006: Latviešu valodas slenga vārdnīca, Rīga: Norden AB.

² There was no direct question about language functions in the interviews.

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion

199

D r u v i e t e I. 1988: Par jaunatnes sarunvalodu. – Valodas aktualitātes – 1987, Rīga: Zinātne, 197–202.

D r u v i e t e I. 2000: Sociolinguistic Situation and Language Policy in Baltic States, Rīga: University of Latvia.

D r u v i e t e I. 2007: Augstākā izglītība sociolingvistisko jomu kontekstā. – Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 11, Liepāja: LiePA, 138–146.

E r n s t s o n e V. 1998: Slenga elementi mūsdienu reklāmā. – Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 2, Liepāja: LPA, 32–36.

E r n s t s o n e V. 1999: Latviešu valodas slenga leksika. Disertācijas kopsavilkums filoloģijas doktora grāda iegūšanai, Rīga: LU Latviešu valodas institūts.

E r n s t s o n e V. 2006: Aizgūtās interjekcijas latviešu slengā. – Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, Šauļi: ŠUL, 370–379.

E r n s t s o n e V. 2009: Par vārdu izvēli un stilu caurspīdīgumu publiskajā saziņā. – Valodas prakse: vērojumi un ieteikumi. Nr. 4, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 36–41.

F r e i m a n e I. 1993: Valodas kultūra teorētiskā skatījumā, Rīga: Zvaigzne.

K r o l ø k k e C., S ø r e n s e n A. S. 2006: Gender Communication Theories and Analyses: from Silence to Performance, Thousand Oaks, London and New Delhi: Ssge Publications.

L a u z e L. 2002: Vecuma atšķirības uzrunas lietojumā. – Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 6, Liepāja: LiePA, 434–440.

L a u z e L. 2004: Ikdienas saziņa: vienkāršs teikums latviešu sarunvalodā, Liepāja: LiePA.

L o k m a n e I. 2009: Publicistikas valodas vieta funkcionālo paveidu un stilu sistēmā. – Valoda: nozīme un forma. Plašsaziņas līdzekļu valoda = Language: Meaning and Form. Mass Media Language, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 5–13.

M a t t h e w s P. H. 1997: The Concise Oxford Dictionary of Linguistics, Oxford and New York: Oxford University Press.

N ī t i ņ a 2004: Moderna cilvēka valoda, Rīga: Valsts valodas aģentūra.

R o z e n b e r g s J. 2004: The Stylistics of Latvian, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds.

R o z e n b e r g s J. 2006: Publicistikas valodas stils latviešu valodas stilu sistēmā. – Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi, Šauļi: ŠUL, 112–121.

S p o l s k y B. 2003: Sociolinguistics, Oxford: Oxford University Press.

T h o r n b o r r o w J. 2004: Language and the media. – L. Thomas [et al.]. Language, Society and Power. 2nd ed. London and New York: Routledge, 55–74.

Gauta 2009 11 17

200

KALBOS KULTŪRA | 82

LATVIŲ KALBOS VARTOSENOS VARIANTŲ FUNKCIJOS IR SRITYS: RADIJO IR TELEVIZIJOS ŽURNALISTŲ NUOMONĖ

Santrauka

Straipsnio tikslas – apibūdinti latvių kalbos vartosenos variantų funkcijas ir sritis, išryškėjusias pokalbyje (interviu) su radijo ir televizijos žurnalistais. Buvo tiriama žurnalistų nuomonė apie literatūrinę, šnekamąją kalbą, tarmes ir kitus kalbos vartosenos variantus bei komunikacinę, referentinę, fatinę, emocinę, apeliatyvinę ir estetinę kalbos funkcijas.

Darbe remiamasi 24 pokalbiais su Latvijos radijo ir televizijos žurnalistais bei programų vedėjais. Visi tyrime dalyvavę respondentai buvo 32–48 metų vyrai. Bendra pokalbių trukmė – 883 minutės. Interviu sudarė 20 klausimų, pagrindinė jų tematika susijusi su kalbos prestižu, kalbos politika ir bendra kalbos situacija Latvijoje, žurnalistų kalbine ir komunikacine kompetencija. Tiesioginių klausimų apie kalbos funkcijas nebuvo.

Tyrimo rezultatai parodė, kad šnekamoji kalba turi nemenką įtaką viešosios kalbos vartosenai. Tačiau nenustatyta, kad latvių literatūrinė kalba patiria didesnį neigiamą poveikį, jos padėtis pakankamai stabili. Nors žurnalistai ir programų vedėjai nebuvo linkę kalbėti apie žurnalistų kalbos funkcijas, iš pokalbių buvo aišku, kad jie suvokia pagrindines latvių kalbos vartosenos variantų funkcijas ir sritis. Toliau tiriant žurnalistų kalbą būtų svarbu išnagrinėti respondentų kalbinę elgseną jiems rengiant radijo ir televizijos laidas.

Tyrimas atliktas pagal Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo finansuotą projektą Baltų sociolingvistika: kalbinė visuomenės savimonė Lietuvoje ir Latvijoje (projekto vadovė dr. Loreta Vaicekauskienė).

LINDA LAUZE

Liepājas Universitāte

Lielā iela 14

Liepāja LV-3401 Latvia

[email protected]

L. LAUZE. Functions and spheres of use of Latvian language varieties: radio and television journalists’ opinion

201