JÜRGEN UDOLPH

Vardų tyrimų centras – Getingenas

Getingeno mokslų akademija

Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė lingvistika, vandenvardžiai, vietovardžiai, pavardės.

DOI: doi.org/10.35321/all86-05

NOMINA GEOGRAPHICA EUROPAEA. BIBLIOGRAPHISCHE SAMMLUNG ZU EUROPÄISCHEN ORTS-, FLUR- UND GEWÄSSERNAMEN

Nomina Geographica Europaea. Europos vietovardžių, žemėvardžių ir vandenvardžių bibliografinis rinkinys

SANTRAUKA

Straipsnyje kalbama apie jau kelis mėnesius internete laisvai prieinamą bylą, kurioje yra apie 450 000 geografinių vardų. Ji pasiekiama pavadinimu Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen šiuo interneto adresu: https://adw-verwaltung.uni-goettingen.de/ortsnamen/images_lightbox.php. Tekste byla aprašoma išsamiau. Aptariama jos kilmė, principai ir struktūra, taip pat pabrėžiama, kad ja galima naudotis visiškai laisvai ir kad ji atvira visiems besidomintiems. Antroje straipsnio dalyje, remiantis slavų genčių migracijos į Balkanus pavyzdžiu, parodoma, kaip galima naudotis byla, kurioje sukaupta daugybė duomenų: geografinių vardų rinkinys dėl jame pateiktos informacijos leidžia sudaryti kartografinius vaizdus, kurių rezultatai svarbūs sprendžiant, kokiais keliais slavų gentys patraukė į pietus.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, vandenvardžiai, lauko vardai, vardų rinkinys, pietų slavai.

Straipsniai / Articles

123

JÜRGEN UDOLPH

SANTRAUKA

Straipsnis skirtas bylai, kurioje yra apie 450 000 geografinių vardų ir kuri jau kelis mėnesius internete prieinama laisvai. Kartoteka pavadinta Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen ir pasiekiama šiuo interneto adresu: https://adw-verwaltung.uni-Goettingen.de/ortsnames/images_lightbox.php. Tekste byla aprašoma išsamiau. Išsamiau aptariama jos kilmė, principai ir struktūra, taip pat nurodoma, kad ja galima naudotis visiškai laisvai ir kad ji atvira visiems besidomintiems.

Antroje straipsnio dalyje, remiantis slavų genčių migracijos į Balkanus pavyzdžiu, parodoma, kaip galima naudotis byla, kurioje sukaupta daugybė duomenų: geografinių vardų rinkinys dėl jame pateiktos informacijos leidžia sudaryti kartografinius vaizdus, kurių rezultatai svarbūs sprendžiant, kokiais keliais slavų gentys patraukė į pietus.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, hidronimai, toponimai, lauko vardai, vardų rinkinys, pietų slavai.

ĮVADAS

Įtikinamai paaiškinti geografinį vardą galima tik tada, kai būna atliktas didelis parengiamasis darbas. Pirma, būtina kruopščiai surinkti istorinius vardo paliudijimus, žinoma, remiantis patikimais tekstų leidimais.

Antra, būtina ieškoti panašių vardų, lyginamųjų vardų ir vardų paralelių, nesvarbu, ar tai būtų šaknis, ar darybos pagrindas – ir viena, ir kita yra labai naudinga.

Iš esmės ir šiandien galioja senas onomastikos posakis: pirmiausia rinkti, paskui aiškinti. Wilhelm Eilers (1982: S. 49) tai išreiškė taip: „Pirmiausia rinkti ir klasifikuoti, paskui analizuoti kalbiniu bei istoriniu požiūriu!“ Visa sėkmė, visos įžvalgos, kurias pasiekiau vardų tyrimų srityje, buvo gautos tokiu būdu“.

Surinkus pakankamai medžiagos apie vietovardį ir galimas jo paraleles, verta pasinaudoti dar trečiuoju keliu: kartografuoti vardą ir jo paraleles, t. y., pavyzdžiui, sudaryti šaknies, apibrėžiančiųjų žodžių ir vardų darybos elementų kartografinius vaizdus. Theodor Frings (1957: S. 9) tai pabrėžė aiškiais žodžiais: „Žemėlapiams mes teikiame ypatingą reikšmę. Jų vaizdumas gali pasakyti daugiau nei daugelio puslapių plepėjimas“.

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Žemėlapiams mes teikiame ypatingą reikšmę. Jų vaizdumas gali pasakyti daugiau nei daugelio puslapių plepėjimas“.

Norint įvykdyti šias sąlygas – pirmiausia paskutinę – būtinas ilgas, metų ir dešimtmečių trukmės rinkimo darbas. Tai taikytina visiems dideliems onomastikos projektams, pavyzdžiui, dideliam lenkų vietovardžių rinkiniui Krokuvoje (NMPol), senųjų lenkų asmenvardžių rinkiniui (SSNO) ir Lietuvos vietovardžių rinkiniui (LVŽ I, II).

Kokių įdomių rezultatų gali duoti slavų vietovardžių ir vandenvardžių rinkimas bei kartografavimas, prieš kelis dešimtmečius, remdamasis pietų slavų genčių paplitimo žemėlapiu, parodė J. Zaimov (žemėlapis 1).

ŽEMĖLAPIS 1 (šaltinis: J. Zaimov 1967, priedas)

Tačiau ši J. Zaimovo žemėlapis rodo tik slavų genčių atsikėlimą rytinėje Balkanų dalyje; vakarai čia neapimti. Šią spragą galima užpildyti toliau renkant ir kartografuojant kitus slavų geografinius vardus. Prie to dar grįšiu.

Straipsniai / Articles

125

JÜRGEN UDOLPH

1. RINKINIO PAGRINDAI IR BYLOS ATSIRADIMAS

Pagrindinis mano straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į labai platų geografinių vardų rinkinį, kuris jau kelis mėnesius laisvai prieinamas internete. Jis buvo kuriamas per pastaruosius 50 metų. Kadangi rinkinio pradžioje (1970 m.) nebuvo nei interneto, nei elektroninio duomenų apdorojimo, nei kompiuterių, rinkinys buvo sudaromas vieninteliu tuo metu įmanomu būdu – popieriuje. Kitos galimybės nebuvo. Tai atitiko tuometinį mokslinį standartą; tokiu būdu, pavyzdžiui, buvo mėginama Freiburge sudaryti „Naująjį Förstemanną“, taip pat buvo renkamas NMPol rinkinys Krokuvoje. Šio straipsnio autorius prieš kelerius metus turėjo galimybę pamatyti šį rinkinį ir atlikti keletą paieškų.

Dabar naujai pateiktas rinkinys, apie kurį kalbama šiame straipsnyje, yra laisvai prieinamas internete. Jis pateiktas interneto svetainėje: https://adw-verwaltung.uni-goettingen.de/ortsnamen/images_lightbox.php. Naudojantis byla reikia kantrybės. Duomenų kiekiai labai dideli, todėl atskirus jų elementus buvo galima išsaugoti tik jpg, t. y. vaizdo, formatu. Perkelti į pdf formatą nebuvo įmanoma. Toliau trumpai aprašysiu bylą ir pateiksiu naudojimosi ja nuorodas.

Rinkinyje yra daug geografinių vardų – apytikriai 450 000. Iš pradžių jis buvo sudarytas tik slavų erdvei (dabartinei ir buvusiai slavų genčių gyvenamajai teritorijai). Laikui bėgant buvo įtraukti ir gretimų regionų vardai, pirmiausia todėl, kad darbo metu paaiškėjo: slavų gyvenamojoje teritorijoje esama vardų, kuriuos galima tinkamai apdoroti ir prasmingai paaiškinti tik įtraukiant ir neslavų toponimus bei hidronimiją.

Rinkinys visų pirma yra nuorodų byla. Iš pradžių buvo mėginama prie atskirų vardų pridėti ir paaiškinimus bei pastabas, tačiau medžiagos gausa – slavų gyvenamoji teritorija siekia arba siekė nuo Elbės iki Kamčiatkos ir nuo Baltijos jūros iki Graikijos – netrukus neleido šio darbo išplėsti. Tam tikra prasme rinkinį galima palyginti su R. Schützeichel išleistu ir jo bendradarbių parengtu Register der Beiträge zur Namenforschung, Band 1–16, Heidelberg 1969 – registru, kuriuo ir šiandien galima naudingai naudotis.

126

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

2. KARTOTEKOS STRUKTŪRA

Pagrindą sudaro abėcėlinė kortelių byla. Joje yra apie 450 000 kortelių. Naudojantis ja matyti, kad tai gana paprastas rinkinys, galbūt jį net galima pavadinti primityviu. Iš dalies taip yra todėl, kad rinkinio pradžioje autorius nesuprato, kaip tiksliai turėtų vykti procesas ir kas turėtų išaugti iš pirmųjų nedidelių pradmenų.

Pagrindinė kartoteka išdėstyta abėcėlės tvarka. Po vardo Aa eina Aar, Abalon, Achalm ir t. t. Tačiau esama ypatumų, kuriuos daugiausia lemia Rytų Europos kalbų abėcėlės ir kirilicos rašto perteikimas. Pavyzdžiui, čia priskiriami -я- (už -a-), -э- (už -e-), -ć- = -c-, -č- (už -c-), -в- = -w ir kt. Išsamiau tai išdėstyta įvadinėje dalyje „Atsiradimo pastabos“ ir „Naudojimosi pastabos“; prieš naudojantis byla rekomenduojama jas perskaityti.

Kitame skyriuje, pavadintame „Literatūra“, pateikiama naudota ir į korteles susisteminta literatūra. Čia taip pat iššifruojamos literatūros santrumpos, pavyzdžiui, ABM = Archiwa, Biblioteki i Muzea kościelne (Bd. 1ff., Lublin 1959/60ff.). Sutrumpintai cituojama literatūra dažniausiai nurodoma kortelių apačioje, pavyzdžiui, „Zit. Adamy“ (t. y. Heinrich Adamy, Die schlesischen Ortsnamen usw., Breslau 1888).

3. NAUDOJIMASIS BYLA

Naudojimosi procesą galima apibūdinti maždaug taip. Jei ieškoma konkretaus vardo, pavyzdžiui, Heča, elgiamasi taip:

1 žingsnis: pagrindinėje byloje viršutinėje teksto lauko eilutėje spustelima pradinė raidė, šiuo atveju „H“ (reikia atkreipti dėmesį, kad dėl didelio medžiagos kiekio įkėlimo laikas gali trukti kelias sekundes; ypač ties pradinėmis raidėmis B, K, P ir S gali užtrukti ilgiau, nei įprasta naudojantis internetu).

Atvėrus raidę „H“, pasirodo toks vaizdas:

1 PAVEIKSLAS: Bylos pradinis puslapis

Straipsniai / Articles

127

JÜRGEN UDOLPH

Svarbi apatinė eilutė: dėl techninių priežasčių negalima parodyti bylos su pradinėmis raidėmis H, todėl tai gali pasirodyti neįprasta. Apačioje parašyta: „Rodomi vaizdai, kurių pradinės raidės HU. Slenkant žemyn matyti kortelės „Huba, Hualimer, Huahа“ ir t. t. Norint pasiekti „Heche“, apatinėje abėcėlės eilutėje (žr. 2 paveikslą) reikia spustelėti HE kortelę.

2 PAVEIKSLAS: Pradinio puslapio poskyris

Atsiveria naujas puslapis su vardais Heciul-Nou, Hechtenbach, Hechky, Héche, Hecha ir t. t. Pirmoje eilutėje matyti, be kita ko, ši kortelė (žr. 3 paveikslą):

3 PAVEIKSLAS: Kortelė „Héche“

Joje pateikta papildoma nuoroda: „žr. Skutil, Reg.“. Paaiškinimo reikia ieškoti byloje „Literatūra“. Tam grįžtama į bylos pradinį puslapį (žr. 4 paveikslą).

4 PAVEIKSLAS: Kartotekos pradinis puslapis

128

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Dešinėje pusėje pateikta nuoroda į „Literatūrą“. Ją spustelėjus, atsiveria šis puslapis (žr. 5 paveikslą).

5 PAVEIKSLAS: Literatūros duomenų pradinis puslapis

Dabar reikia spustelėti ne viršutinę, o apatinę eilutę, virš kurios parašyta: 6773 vaizdai, iš viso vardų su Literatur. Tada reikia pasirinkti poaplankį. Rodomi vaizdai, kurių pradinė raidė Š.

Norint ieškoti „Skutil“, spustelima raidė „S“. Atsiveria naujas puslapis su literatūra, išsaugota skiltyje Sa. Kortelės prasideda Sächsischer Flurnamensammler, V. Sádlo, J. Sack ir t. t.

Slenkant žemyn, po autoriaus vardu „J. Skutil“ randami keli pavadinimai, pradedant „J. Skutil, Pomístní jména...“. Reikia atkreipti dėmesį į įrašą rastoje kortelėje „Skutil, Reg.“ ir joje rasti visą pavadinimą: J. Skutil, Mikrotoponymie a oronymie Drahanské vrchoviny, Blansko 1968. Registre bus galima rasti vardą „Héche“ ir peržiūrėti atitinkamą puslapį. Štai atitinkamos kortelės atvaizdas (žr. 6 paveikslą).

6 PAVEIKSLAS: Literatūros bylos kortelė

Straipsniai / Articles

129

JÜRGEN UDOLPH

Šioje kortelėje taip pat pateikiama informacija apie leidinio buvimo vietą, šiuo atveju: „Eig. Bes.“ = asmeninis egzempliorius. Duomenys pritaikyti Getingeno vietai, visų pirma Universiteto bibliotekai ir Slavistikos seminaro bibliotekai.

Matyti, kad naudotis byla nėra paprasta: klausimą, kur yra ieškomas vardas ir kas atitinkamoje vietoje apie jį galbūt pasakyta, reikia tikrinti nurodytame leidinyje.

4. PRAKTINIAI TAIKYMO PAVYZDŽIAI

Pagrindinė bylos nauda ta, kad joje sukaupta daug Europos regionų vietovardžių, vandenvardžių ir lauko vardų. Kartografavimui būtini dideli duomenų kiekiai; iš žemėlapių, kuriuose pateikti tik 5–10 vardų, vargu ar galima daryti išvadas. Kitaip yra tuomet, kai galima kartografuoti šimtus vardų. Panašiai yra ir atliekant kitus kartografavimus, taip pat kitose disciplinose. Kuo išsamesnė medžiaga, tuo patikimesni turėtų būti rezultatai.

5. ŽEMĖLAPIO NAUDOJIMO PAVYZDŽIAI: SLAVŲ GENČIŲ MIGRACIJA Į BALKANUS

Čia aptariamas kuo didesnio vietovardžių skaičiaus kartografavimas pagrindžia ankstesnių tyrimų svarstymus. Grįžtu prie pirmiau pateikto pietų slavų genčių paplitimo žemėlapio, sudaryto J. Zaimov (žr. 1 žemėlapį), ir noriu parodyti, kad kuo išsamesnis slavų vietovardžių, lauko vardų ir vandenvardžių kartografavimas gali papildomais bei patikimais duomenimis iš esmės paremti J. Zaimovo nurodytą slavų genčių atsikėlimą. Tam naudojuosi aprašyta byla (Nomina Geographica Europaea).

Slavų kalbose yra apeliatyvų, įvairiai kildinamų iš šaknies *mok-; su ja taip pat susijęs močiti „drėkinti, šlapinti, mirkyti, minkštinti (pvz., kanapes)“, dažniausiai sudarytas su priesaga *-dlo. Tačiau pasitaiko ir darinių su -l-. Greta močiti yra ir veiksmažodžio kamienas močati, kuris panašiai gali sudaryti pagrindą.

Iš daugybės čia galimų paminėti žodžių nurodysiu tik rus. močalo „išpešiotas liepos karnas“, rus. tarm. močilo, močalo „žema, pelkėta vieta, vežimo vėžė, tvenkinys“, ukr. mocylo „mažas tvenkinys, bala, vieta

130

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

upėje, kur mirkomi linai arba kanapės“, lenk. moczadło „pelkėtas, vandens augalais apaugęs plotas, pelkė“, lenk., sen. lenk. (nuo XIII a.) moczydło „šlapia žemė, pelkėta dirva, pelkė, liūnas, liūlė, bala, kūdra“, ček., slovak. močal, močalina, močalisko, močalisko ir kt. „pelkė, liūnas, liūlė, drėgna vieta lauke ar pievoje“.

Atitikmenų esama ir slovėnų, sorbų, kroatų bei serbų kalbose. Iš slavų kalbų pasiskolinti albanų moçali, maçal „liūnas“ ir vengrų mocsolya „bala, kanapių mirkykla“.

Tiek apie trumpą žvilgsnį į apeliatyvus. Tačiau svarbesnis klausimas – kur randami iš jų kilę geografiniai vardai, kaip jie paplitę ir kur jų nėra. Prie to esmingai prisideda minėtoji byla.

Byloje galima rasti apie 200–300 vietovardžių, lauko vardų ir vandenvardžių, susijusių su minėtu žodžių kompleksu *mok-, močiti, močalo, moczadło ir kt. Konkrečiai tai šie vediniai: Moczydło, Močidło, Močidło, Moczadło, Močil, Mociul, Močul’, Moczel, Močidła, Močidła, Modschiedl, Moczydła, Močila, Močilla, Močily, Močidły, Moczyły, Močile, Motsile, Močyla, Моцѕіла, Moczadla / Moczadła, Močedla, Močály, Moczadły, Maczuły, Mačuly, Maczule, Močuly ir kt. Esama ir kitų variantų, kuriuos, pavyzdžiui, dėl vokiečių, rumunų ir vengrų kalbų įtakos fonetiškai pakeitė.

Taip pat dažni, kaip ir galima tikėtis slavų kalbose, dariniai su priesagomis. Byloje, pavyzdžiui, pateikta slavų kalbose dažna priesaga -ica tokiuose varduose kaip Mötzlich, Močialice, Moczalica. Močilnica, Moczydlnica. Močidlec, Močilec, Moczulec, Mačýlca, Močidłce. Mačališče, Močalište, Mačulišče, Močylyšč­a ir kt.

Galiausiai dar paminėsiu darinius su priesaga *–(ь)n–ica: Močilnica, Moczydlnica. Kiti dariniai yra vardai su priesagomis *–ьc–, *–ьк–, *–ьr–, *–inьк–. Kitų dalykų čia neaptarsiu.

Šis stereotipinis ir galbūt monotoniškas rinkinys įgyja vertę jį kartografuojant (žr. 2 žemėlapį).

Šių geografinių vardų telkinys yra vakarų slavų srityje, ypač daug jų tenka Lenkijai. Be to, išryškėja koncentracijos slovakų–ukrainų pasienyje ir Slovėnijoje. Tačiau labiausiai krinta į akis tai, kad rytų slavų teritorija paplitime sudaro tik nedidelę dalį. Nedidelė jo dalis tenka ir rytiniams Balkanams.

Straipsniai / Articles

131

JÜRGEN UDOLPH

2 ŽEMĖLAPIS: močylo, močydlo paplitimas slavų vietovardžiuose

Čia įžvelgiu tokią interpretacijos galimybę: žinome, kad slavų gentys maždaug nuo V–VI a., plisdamos į pietus, turėjo ateiti iš teritorijos į šiaurę nuo Karpatų. Manau, ne per drąsu Slovakijoje ir Slovėnijoje matomą paplitimą aiškinti kaip gyventojų judėjimo iš teritorijos į šiaurę nuo Karpatų į Balkanus požymį. Beje, čia išryškėja migracijos kelias, kurio J. Zaimovo žemėlapyje (žr. 1 žemėlapį) nėra. Iš vardų paplitimo galima spręsti apie migracijos kelią, naudotą mažiausiai nuo bronzos amžiaus, būtent kelią per Moravijos vartus. Čia taip pat spėjama buvus bent vieną Gintaro kelio atšaką, aprašytą dar Tabula Peuteringiana.

Pagal vardų paplitimą galima matyti, kad iš Slovėnijos per Kroatiją į Serbiją, Albaniją ir Šiaurės Makedoniją driekiasi pavieniai slavų vardų pėdsakai. Ten vietovardžiai ir baigiasi.

Į akis krinta tai, kad Rumunijoje ir Bulgarijoje vietovardžių yra nedaug arba jų visai nėra.

132

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

7 PAVEIKSLAS: Gintaro kelias

Prieš darydamas tolesnes išvadas, remdamasis byla, dar vieną apeliatyvą verta ištirti tokiu pačiu būdu.

Tam pasirinkau slavų luža. Tai ir šiandien žinomas žodis ukrainiečių (lǔža, lužok), baltarusių (lužа, taip pat lúžyna ir kt.), jau senosios rusų kalbos (luža), lenkų tarmėse (luža, taip pat lužyna), sorbų (luža), čekų ir slovakų (louže, louž, luža), taip pat senosios čekų kalbos lúže, be to, slovėnų (luža, taip pat lúžica) ir kroatų bei serbų kalbose kaip luža. Jis reiškia, be kita ko, „balą, kūdrą, vandens pripildytą įdubą, pelkę, tvenkinį, liūną“ ir kt.

Visuotinai manoma, kad jis kildinamas iš indoeuropiečių pagrindo; į vokiečių kalbą jis pateko kaip Lusche „nešvarus skystis, tvenkinys, skysčio sankaupa“.

Geografiniuose varduose jis gana patikimai paliudytas; ir šiuo atveju byloje yra apie šimtą vardų. Atrinkau šiuos: Luž, taip pat Lausche, Luža, Louž, Louže, Luže, Luže, be to, dažniausiai suvokietinta forma Laus, Laussa, Lausche, Lause, Lauße, Luscha, Lusche, Lauz und Lusua. Su priesagomis sudaryti Lužac, Luzec, Lužec. Tokių vardų kaip Lužná atveju,

Straipsniai / Articles

133

JÜRGEN UDOLPH

Loužná ir panašių vardų atveju neaišku, ar jie kilę iš *luža, ar iš *log-. Dariniuose su *-ъk-/*-ьk dažniausiai slypi luža su atitikmenimis: Loužek, Luzek, tačiau visiško tikrumo pasiekti negalima. Kitų, dažniausiai nepatikimų, vardų čia išsamiau nenagrinėsiu.

Dabar svarbiausia yra kartografavimas (3 žemėlapis).

3 ŽEMĖLAPIS: *luža paplitimas slavų vietovardžiuose

Paplitime matyti telkiniai rusų ir baltarusių, čekų–senųjų sorbų bei slovėnų kalbinėse teritorijose. Jis iš dalies sutampa su vardų, kildinamų iš močyło arba moczydło, sklaida; aiškiai matyti, kad Balkanų link šie vardai pasiekia vakarus – Slovėniją ir šiek tiek Kroatiją, tačiau neliečia rytų iki pat Bulgarijos. Netrukus, nagrinėdami kitus slavų vardų paplitimus, pamatysime, kad esama ir visiškai kitokių paplitimo arealų: jie visiškai neapima vakarų (Slovėnijos, Kroatijos, Albanijos), o priešingai, yra susitelkę rytuose (Moldovoje, Dobrudžoje, Bulgarijoje).

Tai slavų vandens žodžiai, kurių pasitaikymas geografiniuose varduose aiškiai atskleidžia slavų genčių migraciją į pietus ir rytinėje Balkanų dalyje. Čia kalbama apie judėjimą iš senųjų gyvenamųjų teritorijų į šiaurę nuo Karpatų, sekant kalnų grandinės kryptimi, per Moldovą ir Dobrudžą pasiekiant Bulgariją ir iš dalies dar toliau skverbiantis į pietus. Šį gyventojų judėjimą jau buvo aiškiai pažymėjęs J. Zaimov (žr. 1 žemėlapį).

134

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Toliau pateiksiu du pavyzdžius.

1) Slav. *močęrъ yra pagrindinė daugelio apeliatyvų, tokių kaip močýdlo ir kt. (žr. pirmiau), forma; jie kildinami iš slav. mok-, moč-, pavyzdžiui, bažn. slav. močǫ, močiti, rus. moknutʹ „drėkinti, mirkyti, mirkyti linus arba kanapes“, rus. moča „šlapimas“, ukr. „šlapimas, lietingas oras“, serb., kroat. moča „išmirkęs duonos gabalas“, rus. mokva „drėgmė, lietus, purvas“ ir kt.

2) Slav. *močęrъ paliudytas daugelyje slavų kalbų: ukr. močár, -a „liūnas, liūlė, pelkė, užpelkėjusi vieta, pelkėta vieta“, močęr „maži telkiniai kanapėms mirkyti“, lenk. moczar, moczara ir pan. „pelkėtas, vandens augalais apaugęs plotas; pelkė“, sen. lenk. moczar „šlapia žemė, užpelkėjusi vieta, žemapelkė, pelkėta dirva“, ček., slovak. močár, močiar, močarka, močarina ir kt. „pelkėta, durpinga, žole apaugusi vieta, pelkė, drėgna vieta, bala“, bulg. močúr, močar „pelkė, pelkėta, durpinga vieta, liūnas“, serb., kroat. močar „pelkė, liūnas“.

Į vengrų kalbą šis žodis pateko kaip mocsár, mocsér „pelkė“, o į rumunų kalbą kaip mocírlə (tikriausiai tai kontaminacija iš *močęr ir *moči(d)l-.

Šis žodis paliudytas maždaug 200 vietovardžių, vandenvardžių ir lauko vardų; toliau pateiksiu tik dalį daugybės slavų vardų: Močar, Močár, Močiar, Močar̄, Mačur, Močur, Mocsur, taip pat Graikijoje kaip Μοτσάρα, Μουτσιάρα ir kt., iš dalies – ypač Bulgarijoje – su artikeliu, pavyzdžiui, Močurjeto, Močurito.

Daugiskaitos dariniai taip pat pasitaiko: Moczary, Močary, Mutšari, Močare, Močury ir kt. Taip pat netrūksta priesaginių darinių, pavyzdžiui, Močarka, Močiārka, Močorek, Moczarki, Močarki, Močarni, Močarnyj, Mocz arne, Močarna, Močarno, Močirica, Močarec ir kt.

Šis stereotipinis ir monotoniškas atrodantis rinkinys kartografuojant duoda įdomų rezultatą (4 žemėlapis).

Priešingai nei slav. lužа ir močid(l)o vedinių sklaida, kurių pėdsakų daugiausia randama Slovėnijoje ir Kroatijoje, toponimai, kurių pagrindas yra *močęrъ, aiškiai paplitę rytiniuose Balkanuose, t. y. Rumunijoje ir ypač Bulgarijoje. Šį „2-ąjį kelią“ galima pagrįsti kitais vardų paplitimais.

Šiam labiau rytiniam paplitimui ypač būdingas slavų žodis bagno, taip pat bahno, tarmėse ir behno.

Šis žodis paliudytas daugelyje slavų kalbų, tačiau rusų kalboje jo beveik visiškai nėra (čia jis paliudytas tik su Ukraina ir Baltarusija besiribojančiose srityse): ukrain. báhno „pelkė, liūnas“ (taip pat vediniai, kaip bahnýsko, bahnýšče, bahnovyśk’o, turintys panašias reikšmes), baltar. báhna „neprieinamas durpynas, pelkė, liūnas“, lenk. bagno „pelkė, raistas“ (su

Straipsniai / Articles

135

JÜRGEN UDOLPH

Tokie vediniai kaip baġnowisko), jau sen. lenk. bagno „palus, stagnum, limus“, taip pat „ledum palustre“, sorb. bahno, bagno „pelkė, liūnas, brasta; pelkinis gailis“ (taip pat vediniai, kaip bahniško, bahniščo, bahnowizna ir kt.), polab. bóġnö „pelkė“, ček. bahno „pelkė, dumblas, liūnas“, dial. taip pat behno (su vediniais, kaip bahnisko, bahniště, bahnovina ir kt.), slovak. bahno „pelkė, liūnas“. Pietų slavų kalbose atitikmenų nenustatyta, tačiau žodis pasiskolintas į rumunų kalbą kaip bahnă.

4 ŽEMĖLAPIS: *močerь paplitimas slavų vietovardžiuose

Faile Nomina Geographica Europaea paliudyta apie 300 vardų. Jie daugiausia paplitę Lužicoje, Šiaurės, Vakarų ir Pietų Lenkijoje bei Ukrainos Karpatų priekalnėse. Šiuos vardus galima nustatyti ir sužemėlapiuoti pasitelkus čia aptariamą didelį vardų failą: Bagno (labai dažnas), Bahno, Bahne, Begno, daugiskaitos dariniai, kaip Bagna, Bähna, Bahna, Behna, Bahnă, priesagų vediniai, kaip Bahneć, Bahenec, Bagenz, Bagnowce, Bagieniec, Bahn ica, Bahnita, Bagn ica, Bagienica, Bagienice, Bagiennica, Bagienek, Bagienka, Bagienko, Bagienki, Bagieneczko, Bagnówka, Bahn iúka, Bagniewko, Bagniewka, Bagniska ir daugelis kitų.

Įspūdingą vaizdą teikia vardų paplitimas (5 žemėlapis).

136

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

5 ŽEMĖLAPIS: *bagbno paplitimas slavų vietovardžiuose

Nors apeliatyvas ypač gerai ir plačiai paplitęs Vakarų slavų srityje, vardai nesklinda Austrijos ir Slovėnijos kryptimi, o toliau į pietus – Kroatijos link. Matyti visai kitas kelias, ypač aiškus palyginus su Karpatų kryptimi (6 žemėlapis).

6 ŽEMĖLAPIS: Karpatų tąsa

Straipsniai / Articles

137

JÜRGEN UDOLPH

Visiškai aišku, kad vardų, kilusių iš bagno, paplitimas atspindi plitimą į pietus palei Karpatų lanką. Kadangi kalbama apie slavų žodį, ne per drąsu manyti, jog tai gyvenviečių judėjimas, kurį lėmė slavų tarmių kalbėtojai.

Remiantis šiais keturiais aptartais slavų apeliatyvais, kuriuos galima papildyti kitais pavyzdžiais, galima parodyti, kad Balkanus slavai pasiekė skirtingais keliais: viena vertus, iš Moravijos vartų per Austrijos rytus ir Vengriją į Slovėniją bei Kroatiją, toliau į Albaniją ir vakarinę Serbiją iki Vakarų Graikijos. Kitas srautas judėjo palei Karpatų lanką per Bukoviną, Moldaviją, Dobrudžą (iš dalies per Rumuniją / Transilvaniją) ir žemutinį Dunojų iki Bulgarijos ir Rytų Graikijos. Abu srautus kartografiškai galima pavaizduoti maždaug taip, kaip 7 žemėlapyje.

7 ŽEMĖLAPIS: Vietovardžiai ir slavų genčių paplitimas

Aiškiai matyti, kad slavų gyvenviečių judėjimas į pietus vyko skirtingais keliais. Dabar, remiantis rumunų kalbos žodynu, galima parodyti, kad ši prielaida pasitvirtina:

1. Jei vardai žymi veikiau vakarinį kelią per Slovėniją ir Kroatiją, rumunų kalboje skolinio nėra.

2. Jei geografiniai vardai veikiau rodo judėjimą palei Karpatus į pietryčius, t. y. per Moldaviją ir Dobrudžą į

138

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Rumuniją ir Bulgariją, tuomet slavų žodžiai, sudarantys atitinkamų vietovardžių pagrindą, yra pasiskolinti į rumunų kalbą:

slavų rumunų *jьzvorъ izvór bagno bahnă sigla sihlă, sîhla stubel ştiubeĭŭ

8 PAVEIKSLAS: Slavų žodžių skoliniai į rumunų kalbą

Yra dar vienas argumentas, leidžiantis manyti, kad slavų gentys atsikėlė keliais skirtingais būdais. Skirtingi keliai paliko pėdsakų ir pietų slavų kalbų žodyne. Išsamiai tai nagrinėjo Popović (1960: 438–444). Iš jo sudarytų pietų slavų kalbų žodyno kartografijų pasirinkau tris žemėlapius. Pirmiausia žodis „lietus“ (8 žemėlapis):

8 ŽEMĖLAPIS: „Lietus“ pietų slavų kalbose (šaltinis: Popović 1960: p. 441)

Serbų ir kroatų kiša neabejotinai yra naujesnis žodis, palyginti su žodžio *dъždъ „lietus“ tęsėjais, plg. lenk. deszcz, rus. dožd’ ir kt. Labai panašus yra žodžio „geležis“ paplitimas (9 žemėlapis):

Straipsniai / Articles

139

JÜ R G E N U D O L P H

9 ŽEMĖLAPIS: „Geležis“ pietų slavų kalbose (šaltinis: Popović 1960: p. 442)

Naujesnis žodis serbų ir kroatų kalbose yra gvožđe, gožđe, o senesnis – neabejotinai iš ikislavų indoeuropiečių kalbos sluoksnio kilęs *želežo; plg. rus. železo, lenk. żelazo. Ir paskutinis pavyzdys: slavų žodis, reiškiantis „suodžius“ (10 žemėlapis):

10 ŽEMĖLAPIS: „Suodžiai“ pietų slavų kalbose (šaltinis: Popović 1960: p. 443)

Senesnis žodis neabejotinai yra su liet. šuodžiai ir senąja anglų bei senąja skandinavų sót kalbomis susijęs „suodžių“ žodis *sad’a.

140

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Iš to galima daryti išvadą, kad archajizmų išlikimas pietų slavų kalbinės teritorijos pakraščiuose susijęs su atsikėlimu iš senųjų slavų gyvenamųjų vietų į šiaurę nuo Karpatų. Centre, kuriame abu gyvenviečių srautai vėliau vėl susitiko, atsirado naujovių arba įsitvirtino kiti slavų žodžiai, pavyzdžiui, *sad’a.

Visi trys kompleksai – pirma, skirtingi įsikėlimo keliai, išryškėjantys dėl nevienodo slavų vardų paplitimo, antra, tam tikrų slavų vandenvardinių žodžių skolinimas į rumunų kalbą ir, trečia, slavų žodyno archajizmai pietų slavų kalbinės erdvės pakraščiuose, priešpriešinami centro naujovėms, – rodo, kad vėlesnieji pietų slavai į Balkanus atsikėlė skirtingais keliais.

Šioje vietoje primenu pirmiau išspausdintą J. Zaimov (1967) 1 žemėlapį, kuriame apibrėžtas slavų genčių atsikėlimas į pietinę Balkanų dalį. Kartografijos, tapusios įmanomos dėl slavų vardų rinkinio aptariamame interneto faile, pasirinkus slavų „vandens žodžius“, tarsi vaizduoja šiaurinę Balkanų dalį ir apibrėžia du didžiuosius slavų genčių migracijos kelius: Austriją, Vengriją, Slovėniją ir Kroatiją vienoje pusėje, Bukoviną, Moldaviją, Dobrudžą, žemutinio Dunojaus sritį ir Bulgariją – kitoje.

Šio straipsnio tikslas buvo, remiantis pasirinktais rinkiniais ir kartografijomis, atkreipti dėmesį į galimybes, kurias dėl didelio faile Nomina Geographica Europaea surinktų vardų skaičiaus galima panaudoti slavų vardams tirti (https://adw-verwaltung.uni-goettingen.de/ortsnamen/images_lightbox.php.).

LITERATŪRA

Eilers Wilhelm 1982: Geographische Namengebung in und um Iran. Ein Überblick in Beispielen, München: Verlag der Bayerischen Akademie der Wissenschaften.

Frings Theodor 1957: Grundlegung einer Geschichte der deutschen Sprache, 3-iasis leidimas, Halle (Saale): Niemeyer.

LVŽ I – Lietȗvos vietovardžių žodynas [The Dictionary of Lithuanian Place Names] 1, red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

Straipsniai / Articles

141

JÜ RGEN UDOLPH

LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas [The Dictionary of Lithuanian Place Names] 2, aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, vyr. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2014.

NMPol – Nazwy miejscowe Polski. Historia. Pochodzenie. Zmiany [Lenkijos vietovardžiai. Istorija. Kilmė. Pokyčiai], 1–15 tomai, red. K. Rymut, B. Czopek-Kopciuch, Krokuva: Instytut Języka Polskiego PAN, 1996–2018.

Popović Ivan 1960: Geschichte der serbokroatischen Sprache, Wiesbaden: Otto Harrassowitz.

SSNO – Słownik staropolskich nazw osobowych [Senosios lenkų kalbos asmenvardžių žodynas], išleido W. Taszycki, 1–2 t., Vroclavas, Varšuva, Krokuva: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1965–1968; 3–5 t., Vroclavas, Varšuva, Krokuva, Gdanskas: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1971–1980; 6–7 t., Vroclavas, Varšuva, Krokuva, Gdanskas, Lodzė: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1981–1985.

Stams Werner 1998: Atlas zur Geschichte und Landeskunde von Sachsen. F. Ūkis (žemės ūkis, kasyba, amatai, transportas). IV. Naujausieji laikai (1815–1866, 1867–1918, 1918–1945) 1, priedas. Dirvožemiai pagal dirvožemio vertę: savivaldybių teritorijų dirvožemio vertės pagal dirvožemio vertinimo reikšmes 1934–1954 m., išleido Leipcigo Saksonijos mokslų akademijos Filologijos-istorijos klasė kartu su Saksonijos žemės matavimo tarnyba, Leipcigas: Verlag der Sächsischen Akademie der Wissenschaften.

Udolph Jürgen 1979: Studien zu slavischen Gewässernamen und Gewässerbezeichnungen. Ein Beitrag zur Frage nach der Urheimat der Slaven, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Zaimov Jordan 1967: Zaselvane na bălgarskite slavjani na Balkanskija poluostrov [Bulgarijos slavų įsikūrimas Balkanų pusiasalyje], Sofiâ: Bălgarska Akademija na Naukite.

142

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Nomina Geographica Europaea. Bibliographische Sammlung zu europäischen Orts-, Flurund Gewässernamen

Nomina Geographica Europaea. Europos vietovardžių, žemėvardžių ir vandenvardžių bibliografinis rinkinys

S A N T R A U K A

Šiame straipsnyje analizuojamas geografinių vardų rinkinys, sudarytas iš maždaug 450 000 vardų, kuris keletą mėnesių yra laisvai prieinamas internete. Rinkinio pavadinimas –

Nomina Geographica Europaea. Bibliografinis Europos vietovardžių, laukų ir vandenų vardų rinkinys.

Jį galima rasti šiuo adresu: https://adw-verwaltung.uni-goettingen.de/ortsnames/images_lightbox.php. Straipsnyje pateikiamas detalesnis šio rinkinio aprašymas. Išsamiau aprašoma jo kilmė, sudarymo principai ir struktūra. Taip pat pabrėžiama, kad naudojimasis rinkiniu yra visiškai nemokamas, o prieiga atvira visiems suinteresuotiems asmenims.

Antroje straipsnio dalyje pateikiamas slavų genčių migracijos į Balkanus pavyzdys parodo, kaip galima panaudoti šį rinkinį su dideliu jo duomenų kiekiu – geografinių vardų rinkinyje sukaupta informacija leidžia sudaryti žemėlapius, kurie yra svarbūs sprendžiant slavų genčių migracijos kelių į pietus klausimą.

Įteikta 2021 m. lapkričio 5 d.

JŪRGEN UDOLPH

Vardų tyrimų centras – Göttingenas / Rosdorfas, Steinbreite 9, D–37124 Rosdorfas prie Göttingeno Göttingeno mokslų akademija

Vietovardžių tarp Reino ir Elbės darbo vieta – onomastika Europos erdvėje Robert-Koch-Str. 29, D–48149 Miunsteris [email protected]

Straipsniai / Articles

143