ROMAN VASKO Kyiv National Linguistic University ORCID id: orcid.org / 0000-0002-6499-2972 Domėjimosi sritys: germanų kalbų diachroninė fonologija, pirminės materialiosios ir dvasinės kultūros artefaktų semiotizacijos lingvistiniai procesai, senovės civilizacijų istorija, šumerų ir akadų rašto istorija, tarpkultūrinė komunikacija ir kt.

ALLA KOROLYOVA Kyiv National Linguistic University ORCID id: orcid.org / 0000-0001-5541-5914 Domėjimosi sritys: lingvistinė antropologija, lingvistiniai ir makrolyginamieji tyrimai, indoeuropeistika, kombinatorinė semantika, tarpkultūrinis transferas.

TETIANA TOLCHEIЄVA National Pedagogical Dragomanov University ORCID id: orcid.org/0000-0002-9535-9248 Domėjimosi sritys: reikšmingi artefaktai, precedentės metaforos, konceptualiosios integracijos teorija, mitonimai. DOI: doi.org/10.35321/al187-06

PRECEDENTINIAI TIKRINIAI VARDai IR JŲ TARPKULTŪRINIS TRANSFERAS

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis perkėlimas

ANOTACIJA

Straipsnyje nagrinėjama globalių ir precedentinių tikrinių vardų, kaip redukuotų intertekstų, kurie išeities kultūroje yra ženklai ir simboliai

Straipsniai / Straipsniai

119

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

ir perteikia naujas prasmes juos priimančiose kultūrose. Kaip bendrąją tyrimo idėją siūlome atskirti tarpkultūrinio transfero sampratą kaip informacijos perdavimo būdą, apimantį laiko, prigimties ir tarpkultūrinės komunikacijos skirtumus. Tai apima kalbinių reiškinių specifikos kontaktuojančiose kultūrose tyrimą, siekiant užtikrinti komunikacijos veiksmingumą.

Ypatingas dėmesys skiriamas susijusių, bet netapačių sąvokų – precedentinės ir intertekstinės – koreliacijos tyrimui. Pirmoji siejama su lingvistine stereotipo įkūnijimo forma – tikriniu vardu, kuris yra informacijos fiksavimo sutrumpintu pavidalu laidininkas arba šaltinis. Antroji pasižymi gebėjimu kaupti informaciją reflektuojant tikrovę ir plačiąja prasme išgaunant ją iš kitų tekstų. Nustatytas tikrinio vardo precedentės pirmumas protokultūroje ir antrinis jo intertekstinio pobūdžio statusas, kai naujos prasmės gali būti atkuriamos be galo.

Nustatyta precedentinių tikrinių vardų kilmė ir jų, kaip lingvokultūrinių šaltinių bei intertekstinės informacijos, vaidmuo.

Dėl vaizdingumo pagrindiniai tikrinių vardų tipai šiuolaikinėje masinėje kultūroje transformuojami, o tai prisideda prie tikrinių vardų semiotikos formalizavimo ir jų ikoniškumo aktualizavimo. Galutinis tikrinio vardo formos tikslas – pragmatinis poveikis informacijos recipientui pradinėje lingvokultūroje ir tarpkultūrinio transfero procese.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: precedentinis tikrinis vardas, tarpkultūrinis transferas, intertekstualumas, redukuotas intertekstas, tikrinių vardų semiotika, kontaktuojančios lingvokultūros.

ANOTACIJA

Straipsnyje analizuojama tarptautinių ir precedentinių tikrinių vardų, kaip redukuotų intertekstų, kurie yra tam tikros pirminės kultūros ženklai ir simboliai, perduodantys naujas prasmes priimančioms kultūroms, tarpkultūrinio perkėlimo problema. Pagal bendrąją tyrimo idėją, siūlome išskirti tarpkultūrinio perkėlimo sąvoką kaip laiko, pobūdžio ir tarpkultūrinės komunikacijos prasme skirtingos informacijos perdavimo būdą. Tai taip pat apima ir kalbinių reiškinių specifiškumo tyrimą sąveikaujančiose kultūrose tam, kad būtų užtikrintas komunikacijos efektyvumas.

Daug dėmesio skiriama susijusių, bet neidentiškų sąvokų – precedentinis ir intertekstualus – koreliacijai. Pirmoji sąvoka yra susijusi su kalbine stereotipo įkūnijimo forma, išreiškiama tikriniu vardu, kuri yra informacijos užfiksavimo redukuota forma laidininkas ar šaltinis. Antroji sąvoka yra apibrėžiama kaip gebėjimas sukaupti informaciją reflektuojant realybę ir surenkant ją iš kitų tekstų plačiąja prasme. Straipsnyje nustatytas tikrinio vardo precedentiškumo pirmumas pirminėje kultūroje ir antrinis jo intertekstualumo pobūdis su neribota naujų prasmių kūrimo galimybe.

120

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis transferas

Straipsnyje nustatyta precedentinių tikrinių vardų kilmė ir jų, kaip lingvokultūrinių šaltinių ir intertekstinės informacijos, vaidmuo.

Pagrindinių tikrinių vardų tipų vaizdingumas leidžia juos transformuoti šiuolaikinėje masinėje kultūroje, o tai prisideda prie tikrinių vardų semiotikos formalizavimo ir jų ikoniškumo aktualizavimo. Galutinis tikrinio vardo formos tikslas yra pragmatinis informacijos poveikis adresatui pirminėje lingvokultūroje ir tarpkultūrinio perdavimo procese.

ESMINIAI ŽODŽIAI: precedent iniai tikriniai vardai, tarpkultūrinis perkėlimas, intertekstualumas, redukuotas intertekstas, tikrinių vardų semiotika, sąveikaujančios lingvokultūros.

ĮVADAS

Kognityvioji onomastika (Karpenko 2010, 2015; Jurka 2009) yra viena iš naujųjų kognityvinės lingvistikos šakų. Pagrindinis kognityviosios onomastikos uždavinys – plėtoti teorinius pagrindus ir metodologines procedūras, skirtas tikrinių vardų / onimų mentalizacijos mechanizmams (Héois 2020; Vaxelaire 2016) tirti tiek individualioje, tiek kolektyvinėje tam tikros lingvokultūros atstovų kalbinėje sąmonėje.

Būtent foninių žinių, kurios yra kognityvinės bazės dalis ir pasižymi invariantiniu pobūdžiu, turėjimas „leidžia individui, pasak D. B. Gudkovo, orientuotis lingvokultūros erdvėje ir laikytis jos normų bei taisyklių“ (2003). Tokių žinių pagrindą lingvokultūros kognityvinėje bazėje sudaro precedentės reiškiniai (Bahan 2014; Kal’čenko 2014; Saxaruk 2011 ir kt.).

Nesigilindami į precedentės teorijos raidos istoriją, trumpai apsistosime tik ties tais aspektais, kurie atitinka su precedente susijusių reiškinių klasifikaciją. Kartu pažymime, kad šių reiškinių tyrimo metodologija pradėta aktyviai plėtoti tik XX amžiaus pabaigoje^th – XXI amžiaus pradžioje^st.

Mūsų nuomone, terminas „precedentinis tekstas“ buvo vartojamas plačiausiai. Jis greitai įgijo keletą dubletų, įskaitant identifikatorių „precedentinis“ savo sudėtyje. Kuo aktyviau ši eilė pildėsi, tuo aiškiau brendo jų diferenciacijos poreikis. Ilgainiui terminas „precedentinis reiškinys“ buvo pasiūlytas kaip visų hiponimų su identifikatoriumi „precedentinis“ hiperonimas.

Mokslinės literatūros apžvalga rodo, kad dažniausiai vartojami šie hiponimai: 1) „precedentinis tekstas“, 2) „precedentinė situacija“, 3) „precedentinis pasakymas“ ir 4) „precedentinis tikrinis vardas“.

Straipsniai / Straipsniai

121

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

Pastaruoju metu stebime termino „precedentinis pasaulis“ aprobavimą, pavyzdžiui, Genadij G. Slyškin darbe Lingvokultūrinės sąvokos ir metakonceptai (2004: 154). Mokslininkas precedentų pasaulį apibrėžia kaip individualių precedentinių reiškinių (vardų, pasakymų, situacijų) visumą, 1) kylančią iš vieno šaltinio, 2) gimtakalbių suvokiamą kaip tarpusavyje susijusią, 3) reguliariai atnaujinamą įvairiais tarpusavio deriniais (Slyškin 2004: 154). Kartu G. G. Slyškin mano, kad kreipimasis į precedentų pasaulius leidžia perteikti sudėtingesnes kultūrines prasmes nei kreipimasis į pavienius precedentinius reiškinius. Tačiau toks teiginys, mūsų nuomone, nėra pakankamai įtikinamas, nes kiekvienas iš pirmiau nurodytų precedentinių reiškinių tipų (vardai, pasakymai, situacijos) vienodai atitinka visas tris minėtas sąlygas ir prisideda prie sudėtingo semantinio turinio perdavimo.

Siekdami pagrįsti savo požiūrį, pateikiame mokslinėje literatūroje esančius kiekvieno iš keturių precedentinių reiškinių hiponimų apibrėžimus, atsižvelgdami į savo korekciją. „Precedentinis tekstas“ – tai sudėtingas ženklas, pažįstamas lingvokultūros atstovui, į kurį komunikacijos procese dažnai pakartotinai kreipiamasi pasitelkiant su šiuo tekstu susijusius pasakymus ir simbolius. „Precedentinė situacija“ – tai tam tikra prototipinė situacija, pasižyminti jos stereotipui būdingomis konotacijomis. „Precedentinis pasakymas“ – tai kalbos fragmentas, kuriame yra gerai žinoma citata. „Precedentinis tikrinis vardas“ – tai individualus vardas, siejamas arba su plačiai žinomomis citatomis ir net ištisais tekstais, tapusiais precedentais, arba su lingvokultūros atstovams žinomomis situacijomis.

Kalbant apie precedentinį tikrinį vardą, nesunku pastebėti, kad jo mokslinė apimtis glaudžiai susijusi su trimis ankstesniais precedentinių reiškinių tipais. Tiesiog atkreipkime dėmesį į tai, kad šiandien onomastikos darbuose galima stebėti įvairių termino „precedentiniai tikriniai vardai“ variantų aktyvėjimą, pavyzdžiui, „precedentiniai onimai“ (Naximova 2011), „precedentiniai toponimai“ (Berezovič 2009) ir kt.; apie tai kalbėsime toliau, tiriamojoje straipsnio dalyje, taip pat ypač pabrėšime, kad precedentės teorija yra intertekstualumo teorijos pagrindas. Taigi, grįžtant prie termino „precedentinis pasaulis“ esmės G. G. Slyškino sampratoje, yra pagrindo teigti, kad sudėtingos prasmės perduodamos ne faktiniams precedentiniams reiškiniams, o tiems, kurie įgijo intertekstinį statusą (tiek individualiai, tiek tarpusavyje derinami).

Keliant tokią problemą kyla klausimas: ar kiekvienas tikrinis vardas yra precedentinis? Atsakymas į šį klausimą akivaizdus, jei atsižvelgsime į tai, kad onimo precedentę lemia jo kognityvinė-semiotinė funkcija, o vėliau – potencialus gebėjimas generuoti ir atkurti intertekstines prasmes pradinės lingvokultūros erdvėje. Jei tikrinis

122

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis transferas

vardas migruoja į kitą lingvokultūrą, tai, perduodant jo intertekstines prasmes, jis įgyja tarptautinį, t. y. globalų, pobūdį. Transferizacijos procese pradinės lingvokultūros onimai priimančiojoje kultūroje patiria reikšmingų formos ir prasmės pokyčių, iki pat jų pakeitimo, tačiau kartu nepraranda intertekstinių sąsajų su donoru. Dėl šių sąsajų vyksta onimų internacionalizacija arba globalizacija.

Straipsnyje suformuluota mokslinė idėja yra aktuali ir perspektyvi tolesnei šiuolaikinės kognityviosios onomastikos teorinių nuostatų plėtrai; jos atstovai (Karpenko 2015 ir kt.), viena vertus, įtikina mus, kad onimai turi ne tik semantiką, bet ir konceptualiųjų požymių, netgi freiminę struktūrą, kita vertus, ypatingas dėmesys skiriamas jų prasmių, kaip lingvokultūros precedentinių reiškinių, atskleidimui (Bahan 2014: 44–45). Precedentiniai reiškiniai gali atlikti stereotipinių žinių vaidmenį tiek toje pačioje lingvokultūrinėje erdvėje, tiek tarpkultūrinio transfero procese.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti tikrinius vardus kaip pradinės lingvokultūros precedentinius reiškinius ir jų gebėjimą generuoti naujas prasmes priimančiosiose lingvokultūrose tarpkultūrinio transfero procese ir jo rezultatu.

Straipsnio uždaviniai:

– patikslinti terminų „precedentė“ ir „intertekstualumas“, „intertekstualumas“ ir „intertekstas“ santykį; – įtraukti terminą „oniminis intertekstas“ į kognityviosios onomastikos mokslinį aparatą; – sukurti metodologinį algoritmą, skirtą trims precedentinių tikrinių vardų tarpkultūrinio transfero fazėms analizuoti; – remiantis tikrinių vardų analizės pavyzdžiais, atskleisti jų precedentinių, intertekstinį ir globalų pobūdį, aktualizuojamą tarpkultūrinio transfero procese ir jo rezultatu; – atsekti naujas tendencijas, susijusias su precedentinių tikrinių vardų formaliosios semiotizacijos etapu.

1. PRECEDENTĖS, INTERTEKSTUALUMO IR INTERTEKSTO SĄVOKŲ SANTYKIS

Šiandien visų gyvenimo sričių globalizacijos procesas kiekvienoje visuomenėje reikalauja nuodugniau ištirti nacionalinius ir kultūrinius ypatumus

Straipsniai / Straipsniai

123

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

tarpkultūrinės komunikacijos, taip pat žinių perdavimo procesą, vadinamąjį „transferą“ (Proskurin, Proskurina 2017). Paprastai skiriami du tarpkultūrinio transfero tipai: pati komunikacija ir žinių perdavimas. Komunikacija visada vyksta sinchroniškai, tuo pačiu laikotarpiu, o žinių perdavimas apima papildomą kreipimąsi į jau sukauptas žinias, susijusias su skirtingais laikotarpiais, įvykiais ir kt.

Šie teiginiai rodo, kad tiek komunikacija, tiek žinių perdavimas ribojasi su tokiais reiškiniais kaip precedentė, grindžiama stereotipiniu supratimu apie supančio pasaulio fragmentus ir objektus bei jų verbalizavimu nacionalinėse lingvokultūrose, ir intertekstualumas, pirmiausia siejamas su kultūrinių kontaktų tarp kartų refleksija.

Intertekstualumas, pasak Jurij M. Lotman, yra tam tikra „semiotinė kultūros atmintis“, kuriai būdingas ne tik naujos informacijos kaupimas pažįstant tikrovės fragmentus, bet ir jos išgavimo iš esamų tekstų trajektorijos (2001: 213). Šiuo požiūriu jis pabrėžė (Lotman 2001: 213), kad „tekstas neegzistuoja pats savaime, bet būtinai yra istoriniuose, realiuose arba sąlyginiuose kontekstuose [...]; taigi teksto suvokimas už šio fono ribų neįmanomas.

Laikydami intertekstualumą pagrindine prasmių perdavimo priemone, kurios ištakos siekia skirtingų laikotarpių fragmentus, atsigręžkime į Vladimiro N. Toporovo apibrėžimą; jis tekstą pavadino tam tikra „diachronine matrica“ (Toporov 1987), kurios konstrukcijoje išryškinamas kitas tekstas. Materialus intertekstualumo proceso įkūnijimas yra intertekstas, turintis sąsajų su donoriniu tekstu ir jo semantiniu potencialu, arba vadinamuoju invariantu (Rjabinina 2007). Vienas iš tokio interteksto tipų, sutrauktu pavidalu, yra tikrinis vardas / onimas.

Būdami precedentinių tekstų, precedentinių situacijų ir precedentinių pasakymų ženklais, tikriniai vardai įgyja populiarumą lingvokultūroje ir taip tampa naujų prasmių aktualizatoriais paruoštų intertekstų struktūroje. Šiuo atveju jie jau atlieka kognityvinę-semiotinių funkciją kaip kultūriškai motyvuoti reikšmingų įvykių, faktų ir situacijų žymekliai, antraeilį vaidmenį skirdami identifikacijos funkcijai, t. y. etiketėms.

Tarpkultūrinio transfero procese tikrinis vardas savarankiškai, kaip jau įgytą simboliką ir semantinį krūvį išeities lingvokultūroje turintis sutrauktas intertekstas (jam šiame straipsnyje įvardyti siūlome naują terminą oniminis intertekstas), arba kaip interteksto komponentas priimančiojoje lingvokultūroje skleidžia naujas prasmes ir dėl pradinės precedentės įgyja tarptautinį, vadinamąjį globalų, pobūdį. Oniminis intertekstas todėl yra „kito teksto transformacijos produktas“ (Kristeva 1995: 99), kuris vienoje iš kontaktuojančių kultūrų būtinai pereina precedentės etapą, o vėliau

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis transferas

tam tikra kryptimi ir tam tikru laiku tampa naujų prasmių generatoriumi. Kitaip tariant, tai yra gairė naujoms prasmėms kurti remiantis paruoštu precedentu.

Aptardamas interteksto ontologiją ir siedamas ją su kultūrinių konceptų egzistavimo aplinka, Jurij S. Stepanov (2001: 3) nurodo, kad „intertekstas yra tik pirmasis kalbinis tekstų sąveikos rezultato lygmuo. Kitus „aukštus“ sudaro neperskaitomi konstruktai – konceptai, vaizdiniai, idėjos – „mentaliniai pasauliai“ arba jų komponentai. Kitaip tariant, intertekstinės įtraukties kognityviniu lygmeniu, veikdamos kaip prototekstų žymekliai kalbos lygmeniu, kreipiasi į reikšmių kūrėjų kognityvinę bazę.

Plačiąja prasme intertekstas yra sudėtingas pradinės lingvokultūros ženklas ir dažnas frazių (sparnuotų posakių, žymių asmenybių pasakymų, citatų ir kt.) atkūrimas tam tikros lingvokultūros diskursuose. Panašų interteksto apibrėžimą randame pas Galina V. Denisova, kuri taip pat apibrėžia šį konstruktą kaip kreipimosi į reikšmingus įvykius ar kultūros faktus, tapusius precedentais, taip pat į žymių asmenybių citatas rezultatą (2003: 77). Šia proga Boris M. Gasparov rašė: „[...] kalbinė veikla vykdoma kaip nenutrūkstamas citavimo srautas, išgaunamas iš kalbinės atminties konglomerato. Šis citatų fondas pripildytas įvairaus išbaigtumo vienetų – komunikacinių fragmentų, kurie atmintyje saugomi kaip stacionarios jo dalys ir kuriais kalbėtojas naudojasi kurdamas bei interpretuodamas prasmes“ (Gasparov 1996: 14).

Majkl Riffater (1980) intertekstą pavadino tam tikro struktūrinio-semantinio modelio invariantu, kurio variantai pirmiausia konstruojami pradinėje lingvokultūroje, jai būdingų kodų ribose. Kartu lingvokultūra laikoma vertybinių prasmių erdve, kurią jos atstovai kuria pasaulio suvokimo procese, o jos kodai – antrinėmis ženklų sistemomis, kuriose jų verbalizacijai naudojamos įvairios materialiosios priemonės (Kovšova 2009: 241). Užkoduota vertybinė prasmė sudaro lingvokultūros kodų sistemą ir apskritai kalbinį pasaulėvaizdį, atspindintį tam tikros visuomenės pasaulėvaizdį ([Ibid.).

Kalbant apie oniminius intertekstus, remiantis mūsų preliminariais stebėjimais, jų vaizdinė reikšmė reiškia precedentinių sparnuotų posakių su oniminiu semantikos komponentu ir jam būdinga lingvokultūrine informacija perkėlimą, siekiant sukurti ir perteikti naują intertekstinę prasmę tiek pradinėje lingvokultūroje, tiek kontaktuojančiame kalbiniame pasaulėvaizdyje.

Dėl precedentinių požymių buvimo sparnuotuose posakiuose ar frazeologiniuose vienetuose plačiąja prasme diskusija tebesitęsia. Šiuo požiūriu ypač įdomūs Viktor P. Grigor’ev (2000: 578–580) argumentai, nes būtent gerai žinomi sparnuoti posakiai susiję su vadinamąja

Straipsniai / Straipsniai

125

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

„trans“ frazeologija, kuri yra nauja intertekstų kandidatų grupė“. Grigor’ev taip pat pažymi, kad „transnacionalinės frazeologijos sampratai galbūt dar neatėjo laikas, tačiau prielaidos aptarti jos intertekstinį kodą jau subrendo“ (2000: 578–580). Jei laikysimės savo prielaidų, kad precedentė yra kognityvinis intertekstinių prasmių kūrimo pagrindas, ir atsižvelgsime į pirmiau pateiktus keturių precedentinių reiškinių tipų apibrėžimus, atsakymas akivaizdžiai palankus tokių oniminių intertekstų kaip sparnuotieji posakiai precedentiniam statusui. Be to, kadangi dauguma sparnuotų posakių / frazių atspindi nacionalinės sąmonės stereotipus, jų precedentė yra privalomas propozicinis intertekstualumo etapas.

Globalaus pobūdžio precedentinių tikrinių vardų atveju būtent intertekstualumas atlieka laiko patikrintų ir daugelio tautų gyvenime gyvuojančių prasmių vertėjo vaidmenį, pasitelkiant specialų transkultūrinį kodą. Neatsitiktinai intertekstualumas laikomas pasaulinės kultūros transliavimo kodu – tradicinių, žmonijai bendrų materialiųjų ir dvasinių vertybių sistema (Vasko, Korolyova 2021).

Siekiant surasti intertekstinių prasmių atsiradimo trajektorijas, grindžiamas precedentinių tikrinių vardų kognityviniu pagrindu, ir toliau jas analizuoti atkuriant pirminį turinį pradinėje lingvokultūroje bei vėliau perkeliant į priimančiąsias lingvokultūras, siūlomas kompleksinis metodologinis požiūris, taip pat atitinkami metodai ir technikos, aprašyti kitoje pastraipoje.

2. PRECEDENTINIŲ TIKRINIŲ VARDŲ TARPKULTŪRINIO TRANSFERO TYRIMO METODOLOGIJA

Vartodami terminą tarpkultūrinė komunikacija, tyrėjai jį supranta kaip „skirtingoms lingvokultūrinėms bendruomenėms priklausančių ir skirtumus [...] demonstruojančių kalbinių asmenybių komunikacijos procesą“ (Gudkov 2003a: 51), o tarpkultūrinio transfero teorijos atstovai kuria metodus, skirtus analizuoti interferencijas, hibridizacijas ir transformacijas, pasireiškiančias susidūrus tiek sinchroninių, tiek anachroninių kontaktuojančių kultūrų reiškinių prasmėms.

Remiantis teorinėmis tarpkultūrinio transfero procesų ir rezultatų tyrimo prielaidomis, reikėtų taikyti tuos metodus ir technikas, kurie pirmiausia skirti prasmių „kultūrinio judėjimo“ trajektorijoms rekonstruoti.

126

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis transferas

Šiandien diskusija apie būtinybę tobulinti metodologinę procedūrą, skirtą tų konceptualiųjų prasmių transformacijos būdams analizuoti, tęsiasi, nes jos „importuojamos“ ir „eksportuojamos“ iš vienos kultūros į kitą; svarbios čia ne tiek konkrečios kultūros nacionaliniai-specifiniai skirtumai (jiems ypatingas dėmesys skiriamas tarpkultūrinės komunikacijos teorijoje), kiek daugybė atskleistų prasmių migracijos trajektorijų (svarbių tarpkultūrinio transfero teorijai).

Atsektos naujų precedentinių tikrinių vardų prasmių formavimosi priimančiosiose kultūrose kryptys pirmiausia atspindi jų intertekstinį pobūdį, nes jos yra fragmentų, kuriuose šie kultūriškai reikšmingi reiškiniai jau yra naujoje lingvokultūrinėje erdvėje, suliejimo (derinio) rezultatas.

Kompleksinė precedentinių tikrinių vardų analizės pradinėje lingvokultūroje ir naujų intertekstinių prasmių generavimo jų kognityviniu pagrindu perkėlimo į priimančiąją lingvokultūrą procese metodologija apima kelis privalomus etapus, taikant interpretacinį-kontekstinį metodą, lyginamąjį metodą, lingvopragmatinį metodą ir komponentinės analizės metodą.

Pateikime mūsų sukurtą metodologiją, skirtą naujų intertekstinių prasmių atsiradimo precedentiniuose tikriniuose varduose trajektorijoms jų tarpkultūrinio transfero procese analizuoti.

Kaip pažymėta, vienos kultūros artefaktų skverbimosi į kitą mechanizmas paleidžiamas dalyvaujant vadinamiesiems istoriniams ir kultūriniams „tarpininkams“ (ištakoms, šaltiniams), kurie perkelia žinias / prasmę / informaciją į kitą suvokimo kontekstą. Tokie tarpininkai, remiantis apibendrintomis Elena L. Berezovič (2009), Marija Ė. Rut (2001; 2008), Irina F. Zavarins’ka (2022) pastabomis, yra lingvokultūrinės motyvacijos šaltiniai su savo prototipais; tarp jų ypatingą vietą užima literatūriniai, senoviniai, religiniai ir bibliniai tikriniai vardai, kurie, mūsų nuomone, plataus transferizacijos proceso metu tapo tarptautiniais precedentų reiškiniais. Jų perkėlimas į kitą kultūros sistemą yra dinamiškas procesas, susidedantis iš trijų pagrindinių fazių: atrankos, perkėlimo ir recepcijos, kurios sudaro siūlomos tikrinių vardų precedentės, intertekstualumo ir internacionalumo tyrimo metodologijos pagrindą.

Pirmasis etapas – precedentą turinčio tikrinio vardo atrankos pradinėje lingvokultūroje fazė; ji apima lingvokultūrinės motyvacijos, lemiančios tikrinių vardų precedentę, šaltinių ir ištakų rekonstrukciją bei tolesnę jų atitikties precedentinių reiškinių kriterijams analizę. Tokių operacinių veiksmų rezultatas – sprendimas dėl motyvo. Jis tampa šaltiniu tolesniam citatų, aliuzijų, reminiscencijų, kaip naujo tipo žinių ir paruoštų oniminių intertekstų, kūrimui.

Straipsniai / Straipsniai

127

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

Antrasis etapas – žinių perkėlimo į kitą lingvokultūrą fazė, kai atsižvelgiama į kalbinės asmenybės arba visos kultūros pragmatinę intenciją perduoti jau sukurtas intertekstines prasmes. Svarbus procedūrinis momentas šiame etape – naujų intertekstinių prasmių įgijimo, grindžiamo precedentiniu tikriniu vardu, trajektorijų rekonstrukcija ir jų transformacijos būdų priimančiosiose kultūrose interpretacija. Tam būtina nustatyti kognityvinį precedentinerinio tikrinio vardo invariantą ir semantinį variantą naujajame intertekste, kaip priimtos lingvokultūros produkte.

Trečiasis etapas – recepcijos fazė, susijusi su pradinio invarianto ir naujos oniminio interteksto versijos palyginimo procedūra; jos rezultatai leis sudaryti naujų prasmių ir galbūt naujos precedentinių tikrinių vardų formos atsiradimo trajektorijos schemą dėl tarpkultūrinio transfero trimis recepcijos lygmenimis: 1) individualiu lygmeniu – atskiros kalbinės asmenybės atveju, 2) socialinių grupių lygmeniu, 3) visos lingvokultūros nacionaliniu lygmeniu. Trečiasis lygmuo leis kalbėti apie pradinės lingvokultūros precedentiniam tikriniam vardui įgyjamą tarptautinį pobūdį. Galutinė šio etapo procedūra numato globalaus oniminio interteksto funkcijos nustatymą naujoje lingvokultūrinėje erdvėje.

Mūsų sukurta analizės schema grindžiama nuostata, kad prece dentiniai tikriniai vardai yra intertekstinio pobūdžio prasmę formuojantys komponentai, todėl jų analizė moksliniu požiūriu pirmiausia įdomi tarpkultūrinio transfero teorijos ir lingvopragmatikos teorijos aspektu, siekiant nustatyti socialinę ir kultūrinę oniminių intertekstų generavimo priimančiojoje aplinkoje motyvaciją bei tolesnį jų funkcionavimą.

Iliustracinei medžiagai atrinkti svarbu dirbti su patarlių žodynais, kuriuose yra oniminių semantikos komponentų kontaktuojančiose lingvokultūrose.

3. NAUJOS INFORMACIJOS ATSIRADIMO PRECEDENTINIUOSE TIKRINIUOSE VARDUOSE TRAJEKTORIJOS

Kaip rodo straipsnyje sukurtas metodologinis algoritmas, šio tyrimo centre yra ne oniminių ženklų-simbolių analizė, o jų precedentiškumas pradinėje lingvokultūroje ir naujos variantinės informacijos, kuri yra antrinė ir sukurta kognityviniu pagrindu,

128

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis perkėlimas

specifinės nacionalinės lingvokultūros produkto precedento onimo nekintamo pirminio turinio.

Fundamentalus tikrinių vardų precedentiškumo tyrimo pagrindas yra Èduard M. Soloduxo darbai Проблемы интернационализации фразеологии (pažodžiui Problems of Internationalization of Phraseology, 1982), Теория фразеологического сближения (pažodžiui The Theory of Phraseological Rapprochement, 1989) ir kitų autorių darbai, kuriuose autorius tyrė gausią slavų, germanų ir romanų grupių kalbų medžiagą. Mokslininko darbuose daugiausia dėmesio buvo skiriama būtinybei ieškoti frazeologinių vienetų-internacionalizmų ištakų ir šaltinių, siekiant juos istoriškai ir etimologiškai ištirti (Soloduxo 1982: 133). Kartu lingvistas ištakų sąvoką aiškina plačiau nei informacijos šaltinių sąvoką.

The origins – tai vadinamieji precedentiškumo atvejai: istoriniai, socialiniai, buitiniai, politiniai, kultūriniai ir kt. Perkėlimo laidininkai, lemiantys tarptautinio sparnuoto posakio komponento, šiuo atveju tikrinio vardo, ir viso frazeologinio vieneto (parengto interteksto) susiformavimą, jau yra sources, skirtos skirtingų laikotarpių intertekstinėms reikšmėms kurti. Tai pirmiausia senovės istorija, literatūra ir mitologija, atstovaujamos dviejų fondų: graikų ir romėnų, taip pat Biblija, slepianti tarpkultūrinės vertės reikšmių ištakas, kurioms suteiktas precedentinių reiškinių statusas (žr. Zavaryn­s’ka 2022).

Intertekstinių reikšmių išgavimo šaltiniuose glūdi tam tikras „prototipas arba pradinė medžiaga“, užfiksuotas oniminiais ženklais pradinėje lingvokultūroje ir perduodamas priimančiosioms kultūroms naujos intertekstinės informacijos pavidalu. Pavyzdžiui, precedentiniai tikriniai vardai Jerusalem ir Bethlehem siekia senovės istorijos ištakas, o jų reikšmių šaltinis yra Biblija.

Precedentiškumas yra kalbinė stereotipo įkūnijimo forma, šiuo atveju – tikrinio vardo forma, kuri yra informacijos koncentracijos laidininkas suskleistu pavidalu. Oniminis ženklas, vienoje kultūroje tapęs precedentiniu reiškiniu, paprastai funkcionuodamas įgyja naujų reikšmių ir virsta intertekstu. Neatsitiktinai pirmiau buvo kalbama apie precedentinio vardo turinio invariantą, kuris, tarpkultūriškai perkeliant precedentinį vardą (arba visą sparnuotąjį posakį), aktualizuoja naują variantinę reikšmę ir plačiai paplinta priimančiojoje kultūroje.

Kartu tam tikras precedentinio onimo suvokimo invariantas išlieka, net jei dėl perkėlimo pirminį onimą pakeičia nacionalinės lingvokultūros onimas. Tokio perkėlimo pavyzdys yra Ukrainos futbolo sirgaliams žinoma intertekstinė aliuzija

Straipsniai / Straipsniai

129

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

„Shakhtar“ klubui: Все дороги ведут в Киев (pažodžiui „All roads lead to Kyiv“) – tai gerai žinomo lotyniško sparnuotojo posakio Omnes viae Romam ducunt (pažodžiui „All roads lead to Rome“), tam tikru metu tapusio precedentiniu reiškiniu, tarpkultūrinio perkėlimo rezultatas. Pirminė (invariantinė) lotyniško sparnuotojo posakio reikšmė, viena vertus, kilo iš tikrinio vardo Rome turinio ir tiesiogine prasme informavo, kad visi Senovės Romoje nutiesti keliai iš tiesų vedė į jos sostinę Rome, tiksliau – į foro romano, Romos forumą, miesto turgaus aikštę, o kita vertus, motyvuojamoji antrinė perkeltinė posakio reikšmė buvo susijusi su šiame taške vykusiais įvykiais, laikytais reginiais, kėlusiais susižavėjimą ir emocijas.

Vėliau šis sparnuotasis posakis, kurį užrašė garsus prancūzų poetas ir pasakėtininkas Jean Lafontaine, įgijo naują variantinį turinį pasakėčioje Тремейский судья, брат милосердия и пустынник (pažodžiui Arbitrator, brother of mercy and hermit, 1694), kurioje tikrinis vardas Rome jau funkcionuoja kaip oniminis intertekstas Tous chemins vont Rome, atsiradęs dėl pažodinio vertimo (tarpkultūrinio perkėlimo), išsaugojus formą, tačiau įgijus naujos intertekstinės informacijos: К одной цели можно прийти разными путями (pažodžiui „Vieną tikslą galima pasiekti įvairiais keliais“); jos šaltinis yra pasakėčia.

Šiuolaikinis tikrinio vardo Rome perkėlimas į Ukrainos futbolo sirgalių socialinę aplinką, pakeičiant tikrinį vardą Kyiv, įvyko tada, kai epinis „promo“ Все дороги ведут в Киев (pažodžiui „All roads lead to Kyiv“), skirtas „Shakhtar–Roma“ rungtynėms, tapo intertekstine aliuzija į lotyniško posakio „All roads lead to Rome“ vertimą, aktualizavus pirminę invariantinę informaciją.

Taigi precedentinė ir intertekstinė vietovardžio Rome reikšmė tapo naujos intertekstinės aliuzijos prototipu, kurioje tikrinis vardas Kyiv taip pat yra priimančiosios Ukrainos lingvokultūros precedentas. Pirminis lotyniško sparnuotojo posakio su šiuo vietovardžiu turinio invariantas tampa variantinių intertekstinių reikšmių trajektorijos kitose nacionalinėse lingvosociumuose pradžia.

Toponimams apskritai būdingas nacionalinio kultūrinio komponento buvimas jų semantikoje, nes jie yra neatsiejama tam tikros kalbos vartotojų foninių žinių dalis (Tomaxin 1988: 62). Pagrindinė jų paskirtis yra „realybės geografinių objektų identifikavimas“ (Bohuc’kij 2009: 33). Papildomos informacijos, kurią generuoja toponimas, tapdamas precedentiniu, pobūdis priklauso nuo ekstralingvistinių veiksnių, susijusių su kultūrine informacija apie objektą ir jam priskiriamais požymiais, kuriais jis pirmiausia apdovanojamas vienos kultūros atstovų sąmonėje, o perkėlimo procese – kitų kultūrų atstovų sąmonėje. Todėl ryškaus požymio, įtvirtinto kultūrinės sąmonės atmintyje, buvimas sukuria prielaidas

130

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis perkėlimas

toponimo perkėlimui. Remiantis šiuo požymiu, pirmiausia susiformuoja precedentinė, o vėliau – intertekstinė toponimo prigimtis.

Kultūros artefaktų transformacija, susijusi su specifiniais priimančiosios kultūros bruožais, jos vertybėmis ir kt., paprastai lemia naujas adaptacijos formas dėl jų recepcijos. Svetimo kultūros elemento skolinimasis ir įkurdinimas naujame kultūriniame kontekste apima kūrybinę pirminio elemento transformaciją.

Pateikime dar vieną pasaulinio precedentinio vietovardžio Rome tarpkultūrinio perkėlimo pavyzdį. Sparnuotajame posakyje Рим не в один день строился (pažodžiui „Rome was not built in a day“) glūdi tokios informacijos invariantas: „svarbiam, prasmingam darbui reikia laiko“. The American Heritage Dictionary of Idioms (1997; by Christine Ammer) nurodo, kad šis posakis vartojamas nuo XII a. pabaigos^th kaip prancūziška frazė. Tačiau nuo to laiko jis tapo kitų lingvokultūrų nuosavybe (ypač Ukrainos lingvokultūros, pakeitus toponimus: Київ не відразу збудований (pažodžiui „Kyiv does not build up once“) (Nomys, ukl., 1993: 265); Не від разу Львів збудовано (pažodžiui „Lviv was not built once“) – „большие дела делаются не спеша и долго“ (pažodžiui „dideli darbai atliekami neskubant ir ilgai“) (Franko 1907: 498); Неразом (не відразу) Краков будовався (збудовано, тільки потрошкій; будований; будован) (pažodžiui „Ne iš karto (ne iš karto) Krakow pabudo (pabudintas, tik išskrostas; žadinamas; budovan)“ (Nomys, ukl., 1993: 265), vartojamas precedentėse situacijose siekiant įtikinti pašnekovą – komunikacijos dalyvį – „būti kantrų“. Intertekstinio teksto invariantas pirmą kartą užfiksuotas 1545 m. anglų kalbos kultūroje, visiškai išvertus pirminę reikšmę ir formą: Rome Wasn’t Built in a Day.

Televizijos laida Rome Wasn’t Built in a Day, kurioje rodoma, kaip šiuolaikinių statybininkų komanda pastatė senovinę romėnų vilą Roman villa Roman villa at Wroxeter (Viroconium Cornoviorum), 2011 m. Jungtinėje Karalystėje buvo labai populiari. Visam procesui vadovavo archeologas Dai Morgan Evans, suprojektavęs vilą English Heritage. Vila buvo baigta ir atidaryta visuomenei 2011 m. vasario 19 d. Laidos idėja – atkurti senovės romėnų statybos technologijas ir kasdienį senovės romėnų gyvenimą.

Iš šių pavyzdžių matyti, kad oniminio perkėlimo procese sąveikauja įvairūs, ne visada vienalaikiai ir vienakrypčiai, artefaktai iš materialinės ir dvasinės kultūros ištakų. Kartu kultūrinė atmintis yra dinamiškas, savo struktūra heterogeniškas reiškinys. Tarpkultūrinio perkėlimo procese ji tampa faktų interpretavimo skirtingais laikotarpiais įrankiu.

Straipsniai / Straipsniai

131

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

4. PRECEDENTINIŲ TIKRINIŲ VARDŲ FORMALIOS SEMIOTIZACIJOS TENDENCIJOS PASITELKIANT KALBINĮ ŽAIDIMĄ

Siekdamas kultūrinėje atmintyje aktualizuoti invariantinį precedentinės situacijos suvokimą, kalbėtojas remiasi jos įvardijimo formomis, tarp kurių pasauliniai precedentiniai onimai atlieka ypatingą vaidmenį.

Tačiau vartodamas pasaulinį precedentinį vardą, kalbėtojas nurodo ne patį denotatą, o gerai žinomų konotacinių požymių visumą, kurios konfigūracija tam tikru mastu yra kalbos ženklų, nurodančių į populiarias intertekstines reikšmes, sąveikos rezultatas. Todėl pritariame Dmitrij B. Gudkov (2003) požiūriui, kad „konotacijos“ sąvoka taikytina tik tiriant tikrinio vardo precedentiškumą, kai jis veikia kaip objekto ar subjekto charakteristika. Pavyzdžiui, tikrinis vardas Шумахер (pažodžiui Schumacher), kuris iš esmės yra įprasta vokiška pavardė, dabar vartojamas precedentinėje situacijoje „greitas vairuotojas“ dėl šio onimo konotacijos (Volova 2018: 41). Tokiu atveju tikrinis vardas gali prarasti savo statusą ir tapti pseudonimu arba bendriniu daiktavardžiu.

Kalbinis žaidimas su intertekstinėmis reikšmėmis ir pasauliniu onimu perkėlimo procese dažniausiai apima operacijas su onimo forma, o ne su sudėtingu turiniu, kuris jam priskiriamas šaltinio tekste arba pirminėje kalbinėje kultūroje. Įdomi kalbinio žaidimo forma (pagrįsta žodinio hibridizavimo metodu) su tikru toponimu Тьмутаракань (pažodžiui Tmutarakan) „tolima, nežinoma nuo civilizacijos atsiskyrusi užkampio vieta“, įgijusiu pasaulinio precedentinio vardo statusą, stebima brolių Arkadij N. Strugackij ir Boris N. Strugackij satyrinės apysakos tekste-recipiente „Сказка о тройке“ (pažodžiui „The Tale of Troika“), kur autoriai vartoja hibridinį toponimą Тьмутарaкань (pažodžiui Tmutarakan). Dėl kalbinio žaidimo su toponimo forma, remiantis pagrindine sema „esantis toli, dideliu atstumu“, atsiranda nauja sema „pavojingas“ ir atitinkamai nauja informacija, aktualizuojama tokio plėšrūno kaip skorpionas elgesiu, kuris yra daug pavojingesnis už tarakoną.

Pasaulinio precedentinio toponimo Тьмутаракань (pažodžiui Tmutarakan) lingvokultūrinės informacijos šaltinis yra Tmutarakano kunigaikštystės istorija (maždaug siekianti 10^th–11^th amžių) ir tiesiogiai jos centras – Tmutarakano miestas (Tamano sala), minimas viename iš pirminių šaltinių tekstų – „Слове о полку Игореве“ (pažodžiui „The Tale of Igor’s Campaign“). Tačiau dėl kunigaikštystės tikslios vietos neapibrėžtumo (manoma, nuo Rytų Krymo iki Kaukazo papėdžių) ji buvo laikoma

132

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis perkėlimas

išgalvota. Tik 1792 m. archeologai atrado Tmutarakano akmenį, kurio vietoje buvo rasti Tmutarakano griuvėsiai.

Vartojant šį pasaulinį istorinį-diachroninį toponimą, tapusį precedentiniu ir šiuolaikinėje literatūroje veikiančiu kaip reikšmės vertėjas, svarbus ne pats jo invariantas / reikšmė, o atpažįstama forma. Pagal neurolingvistinio programavimo dėsnius (Černjavskaja 2008), forma greičiau ir pragmatiškiau veikia pasąmonę ir yra suvokiama kaip jau įgyta žinių dalis.

Jei, pavyzdžiui, intertekstinis ženklas-simbolis neišvengiamai įveda į jį naują reikšmę, tai šiuolaikinėse precedentėse situacijose kalbinio žaidimo recepcija jau yra formalizuota. Žinoma, nebekalbama apie jokią reikšmių daugiamatiškumą; pagrindinis tikslas – patraukti dėmesį kažkuo žinomu.

Atkreipiame dėmesį į kalbinio žaidimo su precedentais vardais būdus: dažniausiai tai yra žaidimas dėl paties žaidimo, spaudoje įgyvendinantis hedonistinę poveikio adresatui funkciją.

Toponimų, kaip intertekstų, vartojimas leidinio „Коммерсантъ“ (pažodžiui „Kommersant“) publikacijų antraštėse sutelkia adresato dėmesį į šalį / miestą, apie kurį kalbama laikraščio tekste. Pateikime pavyzdžių, kurie jau buvo tokios analizės objektas, tačiau šiame tyrime jie laikomi pasauliniais precedentais oniminiais intertekstais: Ливийпульская четверка (pažodžiui „The Libyan Four“) – tai paskelbta laikraščio publikacijos apie abiejų Libijos konflikto pusių atstovus antraštė, kuri yra intertekstinė aliuzija į precedentinį posakį Ливерпульская четверка (pažodžiui „Liverpool Four“), t. y. grupę „The Beatles“. Kalbinis žaidimas su toponimu Иран (pažodžiui Iran) yra laikraščio teksto antraštės Ирано радоваться (pažodžiui „Irano džiaugsmas“), skirtos Teherano ir Vašingtono santykių analizei, pagrindas; ji sukonstruota taip pat, kaip intertekstinė aliuzija į sparnuotąjį posakį И рано радоваться (pažodžiui „Ir dar per anksti džiaugtis“). Intertekstinių toponimų formalioji semiotizacija stebima tarpkultūriškai perkeliant istorinio regiono pavadinimą Израиля – Иудеи (pažodžiui Israel – Judea) ir bendrinį daiktavardį idea į laikraščio šaltinį – publikacijos apie Palestinos planus antraštę: Дональда Трампа посетила гениальная Иудея (pažodžiui Donald Trump was visited by brilliant Judea).

Šiuo atveju jau keičiasi ženklo tipas į interikoniškumą, kai kreipimasis į prototekstą iš tikrųjų yra ne verbalinis, o vizualus / formalus, ir formuojasi vadinamasis precedentinio onimo vizualizuotas intertekstualumas. Tokių oniminių intertekstų esmė ta, kad pranešimo reikšmė formuojasi ne juose pačiuose, o reakcijoje, kurią jie sukelia. Taigi jo formalioji semiotizacija, t. y. vizualus modeliavimas, daro poveikį informacijos recipientui. Toliau

Straipsniai / Straipsniai

133

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

šiuolaikiniame interikoniškume oniminių tarpkultūrinių ženklų pragmatinį potencialą lemia ne jų reikšmė ir vieta protokultūroje, o jų žinomumas ir veiksmingas poveikis. Šiuo atveju poveikio efektas yra svarbesnis už pranešimo reikšmę. Masinė kultūra išnaudoja tik tą tarpkultūrinio ženklo semantikos dalį, kuri siejama su stereotipu, supaprastindama sudėtingus ir daugiamatžius reiškinius.

5. IŠVADOS

Apibendrindami pažymime, kad tikriniai vardai gali veikti kaip precedentiniai reiškiniai ir vėliau savo suskleistu pavidalu generuoti intertekstines reikšmes. Lingvokultūroje plačiai paplitę precedentiniai tikriniai vardai dažnai vartojami kaip intertekstų komponentai. Šiam intertekstų tipui įvardyti siūlomas naujas terminas – oniminis intertekstas, kuris yra lingvokultūrinės informacijos nešėjas; jos ištakos siekia įvairius įvykius ir faktus, o šaltiniai – literatūrą, mitologiją, religiją ir kitus tekstus.

Precedentinė ir intertekstinė tikrinių vardų prigimtis užtikrina jų dalyvavimą tarpkultūriniame perkėlime, dėl kurio priimančiojoje kalbinėje kultūroje atsiranda naujų reikšmių. Kartu reikšminga yra ne tiek oniminio interteksto, kaip pradinės kalbinės kultūros ženklo, nacionalinė ir kultūrinė specifika, kiek naujos informacijos išgavimo iš priimančiosios kalbinės kultūros ištakų ir šaltinių trajektorija.

Tačiau, kaip rodo išanalizuota medžiaga, laikui bėgant precedentinio tikrinio vardo lingvokultūrinė informacija gali prarasti ankstesnį motyvacinį pagrindą. Dėl to formalizuojasi jo semiotika, aktualizuojasi interikoniškumas ir pragmatinis poveikis informacijos recipientui, pasitelkiant formą, o ne semantinį turinį.

REFERENCES

Ammer Christine, ed., 1997: The American Heritage Dictionary of Idioms, Boston, Massachusetts: Houghton Mifflin Harcourt.

Bahan Miroslava P. 2014: Баган, Мирослава П. Заперечення як засіб трансформації прецедентних феноменів [Zaperečennja jak zasib transformaciji precedentnyx fenomeniv]. – Українська мова [Ukrajinsʹka mova] 4, 44–51.

Berezovič Elena L. 2009: Березович, Елена Л. Русская топонимия в этнолингвистическом аспекте: Пространство и человек [Russkaja toponimija v

134

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedent Proper Names and Their Intercultural Transfer

èt̀nolingvističeskom aspekte: Prostranstvo i človek], Москва: Либроком [Moskva: Librokom].

Bohuc’kij Vadim M. 2009: Богуцький, Вадим М. Топоніми як засіб презентації явищ непросторової дійсності (на матеріали українських, англійських, іспанських паремій) [Toponimy jak zasib prezentaciji javišč neprostorovoji дijsnosti (na materiali ukrajins’kix, anglij s’kix, ispan s’kix paremij)]. – Семантика мови і тексту: матеріали X Міжнародної конференції [Semantika movy i tekstu: materialy X Mižnarodnoji konferenciji] 2, 32–35.

Černjavskaja Valerija E. 2009: Чернявская, Валерия Е. Лингвистика текста: Поликодовость, интертекстуальность, интердискурсивность [Lingvistika teksta: Polikodovost’, intertekstual’nost’, interdiskursivnost’], Москва: Либроком [Moskva: Librokom].

De Lafonten Žan 2005: Де Лафонтен, Жан. Третейский Судья, Брат Милосердия и Пустынник [Tretejskij Sud’ja, Brat Miloser­dija i Pustynnik]. – Басни [Basni], пер. А. И. Введенский, ред. В. П. Бутромеев [per. A. I. Vvedenskij, red. V. P. Butromeev], Москва: Белый город [Moskva: Belyj gorod].

Denisova Galina V. 2003: Денисова, Галина В. В мире интертекста: язык, память, перевод [V mire interteksta: jazyk, pamjat’, perevod], Москва: Азбуковник [Moskva: Azbukovnik].

Franko Ivan J. 1907: Франко, Іван Я. Галицькоруські народні приповідки [Halic’korus’ki narod­ni prypovidky]. – Етнографічний збірник [Etnografičnyj zbirnyk] 2(2), 301–612.

Gasparov Boris M. 1996: Гаспаров, Борис М. Язык. Память. Образ [Jazyk. Pamjat’. Obraz], Москва: Новое литературное обозрение [Moskva: Novoe literaturnoe obozrenie].

Grigor’ev Viktor P. 2000: Григорьев, Виктор П. Принцип как заязыковой интертекст [Princip kak zajazykovoj intertekst]. – Будетлянин [Budetljanin], Москва: Языки русской культуры [Moskva: Jazyki russkoj kul’tury], 578–581.

Gudkov Dmitrij B. 2003: Гудков, Дмитрий Б. Прецедентные феномены в текстах политического дискурса [Precedentnye fenomeny v tekstax političeskogo diskursa]. – Язык СМИ как объект междисциплинарного исследования [Jazyk SMI kak ob’ekt meždisciplinarnogo issledovanija], Москва: Издательство МГУ [Moskva: Izdatel’stvo MGU]. Available at: http://evartist.narod.ru/text12/09.htm#3_18.

Gudkov Dmitrij B. 2003a: Гудков, Дмитрий Б. Теория и практика межкультурной коммуникации [Teorija i praktika mežkul’turnoj kommunikacii], Москва: Гнозис [Moskva: Gnozis].

Straipsniai / Articles

135

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

Héois Aurélie 2020: When Proper Names Become Verbs: A Semantic Perspective. – Lexis 16, 1–35.

Jurka Florina 2009: Literarische Onomastik: Aspekte der literarischen Onomastik am Beispiel der Namengebung in J. W. von Goethes „Wilhelm Meisters Jahre“, Norderstedt: GRIN Verlag.

Kal’čenko Tetjana J. 2014: Кальченко, Тетяна Ю. Аксіологічна функція прецедентних феноменів у поетичному творі (на матеріалі лірики В. Герасим’юка та І. Римарука) [Aksiologična funkcija precedentnyx fenomeniv u poetičnomu tvori (na materiali liryky V. Herasym’juka ta I. Rymaruka)]. – Наукові записки Бердянського державного педагогічного університету. Філологічні науки [Naukovi zapyski Berdians’kogo deržavnogo pedagogičnogo universytetu. Filologični nauky] 4, 75–80.

Karpenko Olena J. 2010: Карпенко, Олена Ю. Когнітивна ономастика [Когнітивна ономастика], Одеса: Феникс [Odesa: Fenуks].

Karpenko Olena J. 2015: Карпенко, Олена Ю. Когнітивна ономастика [Kohnitivna onomastika]. – Інтегральна теорія англомовної комунікації [Integral’na teoriia anglomovnoji komunikaciji], 13–64.

Kovšova Marija L. 2009: Ковшова, Мария Л. Семантика и прагматика фразеологизмов (лингвокультурологический аспект) [Semantika i pragmatika frazeologizmov (lingvokul’turologičeskij aspekt)]: диссертация доктора филологических наук [dissertacija doktora filologičeskix nauk], Москва: Институт языкознания РАН [Moskva: Institut jazykoznanija RAN].

Kristeva Julija 1995: Кристева, Юлия. Бахтин, слово, диалог и роман [Baxtin, slovo, dialog i roman]. – Вестник Московского университета. Серия: Филология [Vestnik Moskovskogo universiteta. Serija: Filologija] 1, 97–124.

Lotman Jurij M. 2001: Лотман, Юрий М. Семиосфера [Semiosfera], Санкт-Петербург: Искусство [Sankt-Peterburg: Iskusstvo].

Naximova Elena A. 2011: Нахимова, Елена А. Теория и методика когнитивно-дискурсивного исследования прецедентных онимов в современной российской массовой коммуникации [Teorija i metodika kognitivno-diskursivnogo issledovanija precedentnyx onimov v sovremennoj rossijskoj massovoj kommunikaciji]: диссертация доктора филологических наук [disertacija doktora filologičeskix nauk], Екатеринбург: Уральский федеральный университет] [Ekaterinburg: Ural’skij federal’nyj universitet].

Nomys Matvij T., ukl., 1993: Номис, Матвій Т., уклад. Українські приказки, прислів’я і таке інше [Ukrajins’ki prykazky, prysliv’ja i take inše], Київ: Либідь [Kyjiv: Lybid’].

136

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedent Proper Names and Their Intercultural Transfer

Proskurin Sergej G., Proskurina Alla V. 2017: Проскурин, Сергей Г., Проскурина, Алла В. Культурные трансферы и тексты [Kul’turnye transfery i teksty], Новосибирск: ИПЦ НГУ [Novosibirsk: IPC NGU].

Riffater Majkl 1980: Риффатер, Майкл. Критерии стилистического анализа [Kriterii stilističeskogo analiza]. – Новое в зарубежной лингвистике [Novoe v zarubežnoj lingvistike] 9, 35–97.

Rut Marija È. 2001: Рут, Мария Э. Антропонимы: размышления о семантике [Antroponimy: razmyšlenija o semantike]. – Известия Уральского государственного университета [Izvestija Ural’skogo gosudarstvennogo universiteta] 20, 45–50.

Rut Marija È. 2008: Рут, Мария Э. Образная номинация в русской ономастике [Obraznaja nominacija v russkoj onomastike], Москва: ЛКИ [Moskva: LKI].

Rjabinina Olena K. 2007: Рябініна, Олена К. Інтертекстуальність у дискурсі сучасної української преси: лінгвістичний аспект [Intertekstual’nist’ u dyskursi sučasnoji ukrajinskoji presy: linhvistyčnyj aspekt]: дисертація кандидата філологічних наук [dysertacija kandydata filolohičnyx nauk], Харків: Харківський національний університет імені В. Н. Каразіна [Xarkiv: Xarkivs’kij nacional’nyj universitet imeni V. N. Karazina].

Saxaruk Inna V. 2011: Сахарук, Інна В. Типологія прецедентних феноменів у сучасному українському дискурсі [Tipolohija precedentnyx fenomeniv u sučasnomu ukrajins’komu dyskursi]. – Лінгвістичні студії [Linhv ist yčni studiji] 23, 197–203.

Slyškin Gennadij G. 2004: Слышкин, Геннадий Г. Лингвокультурные концепты и метаконцепты [Lingvokul’turnye koncepty i metakoncepty], Волгоград: Перемена [Volgograd: Peremena].

Soloduxo Èduard M. 1982: Солодyхо, Эдуард М. Проблемы интернационализации фразеологии (на материале языков славянской, германской и романской групп) [Problemy internacionalizacii frazeologii (na materiale jazykov slavjanskoj, germanskoj i romanskoj grupp)], Казань: Издательство Казанского университета [Kazan’: Izdatel’stvo Kazanskogo universiteta].

Soloduxo Èduard M. 1989: Солодyхо, Эдуард М. Теория фразеологического сближения (на материале языков славянской, германской и романской групп) [Teorija frazeologičeskogo sbliženija (na materiale jazykov slavjanskoj, germanskoj i romanskoj grupp)], Казань: Издательство Казанского университета [Kazan’: Izdatel’stvo Kazanskogo universiteta].

Stepanov Jurij S. 2001: Степанов, Юрий С. «Интертекст», «интернет», «интерсубъект» (к основаниям сравнительной концептологии) [“Intertekst”, “internet”, “intersubjekt” (k osnovanijam sravnitel’noj konceptologii)]. – Известия

Straipsniai / Articles

137

ROMAN VASKO, ALLA KOROLYOVA, TETIANA TOLCHEIEVA

PAH. Серия литературы и языка [Izvestija RAN. Serija literatury i jazyka] 61(1), 3–11.

Tomaxin Gennadij D. 1988: Томахин, Геннадий Д. Realii – amerikanizmy. Posobie po stranovedeniju [Realii – amerikanizmy. Posobie po stranovedeniju], Moskva: Vysšaja škola [Moskva: Vysšaja škola].

Toporov Vladimir N. 1987: Топоров, Владимир Н. Заметки по реконструкции текстов [Zametki po rekonstrukcii tekstov]. – Исследования по структуре текстов [Issledovanija po strukture tekstov], 99–100.

Vasko Roman, Korolyova Alla 2021: Julia Kristeva’s Intertextuality and Hypothetical Relationships of Her Theories with Ancient Types of Writing. – Religīski–filozofiski raksti 29, 136–156.

Vaxelaire Jean-Louis 2016: De la définition linguistique du nom propre. – Langue Française 190(2), 65–78.

Volova Viktorija M. 2018: Волова, Виктория М. Стилеобразующий потенциал имен собственных в англоязычном масс–медиальном дискурсе (на материале публицистических текстов периодических изданий Великобритании и США) [Stileobrazujūščij potencijal imen sobstvennyx v anglojazyčnom mass–medial’nom diskurse (na materiale publicističeskix tekstov periodičeskix izdanij Velikobritanii i SŠA)]: диссертация кандидата филологических наук [dissertacija kandidata filologičeskix nauk], Самара: Самарский государственный социально–педагогический университет [Samara: Samarskij gosudarstvennyj social’no–pedagogičeskij universitet].

Zavar yns’ka Irina F. 2022: Заваринська, Ірина Ф. Фразеологізми з онімним компонентом в англійській, польській та українській мовах: лінгвокультурологічний аспект [Frazeolohizmy z onimnym komponentom v anhlijs’kij, pols’kij ta ukrajins’kij movax: linhvokul’turolohіčnyj aspekt], Тернопіль: Осадца Ю. В. [Ternopil’: Osadca Ju. V.].

138

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Precedent Proper Names and Their Intercultural Transfer

Precedentiniai tikriniai vardai ir jų tarpkultūrinis perkėlimas

SANTRAUKA

Straipsnyje analizuojama precedentinių tikrinių vardų, kaip oniminių intertekstų, kurie yra pirminės lingvokultūros ženklai-simboliai, perkeliančios naujas reikšmes į priimančias kultūras, tarpkultūrinio perkėlimo problema.

Daug dėmesio skiriama susijusių, bet neidentiškų sąvokų, tokių kaip precedentiškumas, kuris yra siejamas su kalbine stereotipo įkūnijimo forma, šiuo atveju išreiškiama tikriniu vardu, ir intertekstualumas, kuris struktūruoja iš įvairių tekstų ateinančią informaciją, koreliacijai. Straipsnyje nustatytas tikrinio vardo precedentiskumo pirmumas pirminėje kultūroje ir antrinis jo intertekstualumo pobūdis.

Straipsnyje apibrėžiamas tikrinių vardų precedentiskumo kilmės ir jų intertekstinės informacijos šaltinių vaidmuo.

Iškeliama ši prielaida: šiuolaikinė masinė kultūra pasižymi tikrinių vardų semiotikos formalizavimu, ikoniškumo aktualizavimu ir pragmatine formos įtaka informacijos adresatui tiek pirminėje lingvokultūroje, tiek tarpkultūrinio perkėlimo metu.

Įteikta 2022 m. rugsėjo 7 d.

ROMAN VASKO Kyiv National Linguistic University 73, Velyka Vasylkivska Str. 03150, Ukraine, Kyiv [email protected]

ALLA KOROLYOVA Kyiv National Linguistic University 73, Velyka Vasylkivska Str. 03150, Ukraine, Kyiv [email protected]

TETIANA TOLCHEIEVA National Pedagogical Dragomanov University 9, Pyrohova Str. 01601, Ukraine, Kyiv [email protected]

Straipsniai / Articles

139