ALISA STUNŽAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

ORCID iD: orcid.org/0000-0002-4816-2629

Tyrimų sritys: toponimika, kognityvinė onomastika, kognityvinė semantika.

DOI: doi.org/10.35321/all89–11

VILNIAUS APSKRITIES DREMONIMIKOS ATSKLEIDIMAS: METONIMIJOS ATVEJIS

Vilniaus apskrities drimonimijos analizė: metonimijos atvejis

ANOTACIJA

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti metoniminius dremonimų, vartojamų dabartinėje Vilniaus apskrityje, dėsningumus. Tyrime nagrinėjama 696 vardų imtis, atrinkta iš 787 oficialiai funkcionuojančių Vilniaus apskrities teritorijoje aptinkamų dremonimų. Tyrimo duomenys surinkti iš įvairių šaltinių, įskaitant spausdintą medžiagą, elektroninius išteklius ir interaktyviuosius žemėlapius. Tyrimo rezultatai rodo, kad metoniminis mąstymas yra vyraujantis dremonimų kūrimo būdas. Atlikus analizę išryškėjo trys skirtingi metoniminiai modeliai: VIETA VIETAI, IŠSKIRTINIS POŽYMIS VIETAI ir ASMUO VIETAI. VIETA VIETAI modelis pasirodė esąs itin produktyvus – pagal jį sudaryti 570 dremonimų. IŠSKIRTINIS POŽYMIS VIETAI modelis susijęs su 100 dremonimų. ASMUO VIETAI modelis turėjo įtakos 26 dremonimų pavadinimų sudarymui.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskritis, dremonimai, metonimija, metoniminiai modeliai, kognityvinė onomastika.

ANOTACIJA

Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kokie metoniminiai modeliai dominuoja Vilniaus apskrities drimonimijoje. Iš rašytinių ir elektroninių šaltinių bei interaktyvių žemėlapių tyrimui buvo surinkti 787 drimonimai, funkcionuojantys dabartinėje Vilniaus apskrityje. Tyrimo rezultatai atskleidė 696 Vilniaus apskrities drimonimų metoniminę prigimtį. Minėti

236

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

vardai siejami su šiais metoniminiais modeliais: VIETA VIETOVI VIETOS, IŠSKIRTINĖ YPATYBĖ VIETOJ VIETOS IR ŽMOGUS VIETOJ VIETOS. Itin produktyvus modelis, pagal kurį sudaryta 570 drimonimų, VIETA VIETOJ VIETOS. Metoniminis modelis IŠSKIRTINĖ YPATYBĖ VIETOJ VIETOS siejamas su 100 drimonimų. Pagal modelį ŽMOGUS VIETOJ VIETOS buvo įvardinti 26 Vilniaus apskrities miškai.

ESMINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskritis, drimonimai, metonimija, metoniminiai modeliai, kognityvinė onomastika.

ĮVADAS

Tikriniai vardai, t. y. toponimai, yra neatsiejama kalbos dalis, analogiška bet kuriems kitiems leksiniams vienetams. Skirtingai nuo bendrinių žodžių, vardai turi savitų konotacijų ir semantinių implikacijų. Nors kai kurie tikriniai vardai iš pradžių gali atrodyti atliekantys vien referencinę funkciją, nagrinėjant juos kognityvinės onomastikos požiūriu atsiskleidžia jų vidinė naratyvinė reikšmė. Tokie pavadinimai atsiranda sąveikaujant žmonėms ir konkrečioms vietoms, todėl jiems suteikiama turininga reikšmė, ypač jų vartotojams (Ainiala, Östman 2017: 5). Iš tiesų vardai gali sukelti prisiminimus, fantazijas, kalbinius gebėjimus ir emocines reakcijas (Nyström 2016: 40). Be to, jie gali sužadinti tam tikrus kognityvinius procesus, išplėsdami toponimo turinį (Berezovič 1991: 75; Langendonck 2013). Taigi vardai nėra vien etiketės; priešingai, jie turi didelę kultūrinę reikšmę ir didina bendrą kalbos, kurioje vartojami, vertę.

Remiantis kognityvinės lingvistikos postulatais, onimų reikšmė neatsiranda izoliuotai – ji konstruojama. Kitaip tariant, ji atsiranda vykstant konceptualizacijai, apimančiai daugybę veiksnių, peržengiančių iš anksto žinomas sąvokas ir unikalias asmenines individo patirtis (Langacker 2006: 30; Boldyrev 2016: 32). Sąvoka yra daugialypė ir gali būti prilyginama neaiškių ribų vaizdui (Lakoff, Johnson 1980: 3; Gudavičius 2011: 109, 112–113). Tačiau galima klaidingai suprasti sąvoką kaip lygiavertę žodžio reikšmei (Kerevičienė 2009: 5). Leksinė reikšmė yra pradinis sąvokos dekodavimo taškas. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad sąvokos yra abstrakčios esybės. Joms reikalingas raiškos būdas, o šiuo požiūriu kalba yra pagrindinė jų raiškos priemonė. Kaip žodžių reikšmės saugomos žodynuose, taip sąvokos glūdi mentaliniame leksikone. Šioje kognityvinėje saugykloje per visą individo gyvenimą kaupiamos visos žinios. Todėl bet kokios įsivaizduojamos kliūtys

Straipsniai / Articles

237

ALISA STUNŽAITĖ

trukdančios suprasti, gali būti tiksliai apibrėžtos ir vėliau išreikštos kalba, kurioje konceptualusis turinys sutampa su konkretiems žodžiams priskiriamomis reikšmėmis (Karpenko, Golubenko 2015: 286; Nyström 2016: 43).

Konceptualizacijos procesas pasiekiamas pasitelkiant įvairius mąstymo mechanizmus. Vienas iš tokių mechanizmų, plačiai aptarinėtas pastarąjį dešimtmetį, yra konceptualiosios metaforos teorija (Gibbs 1994: 123–124; Croft 2000: 197; Lakoff, Johnson 1980: 4), tačiau ji nepatenka į šio straipsnio aprėptį. Vietoj to šiame tyrime daugiausia dėmesio bus skiriama metoniminio mąstymo raiškai toponimikoje, t. y. dremonimikoje. Pirmiausia būtina išsiaiškinti pačią metonimijos sampratą.

Metoniminis mąstymas yra svarbus žmogaus kognicijos aspektas, atskleidžiantis kalbos vartojimo, supratimo ir įvairių kognityviųjų sąveikų sudėtingumą (Gibbs 1999: 61, 66). Iš esmės metonimija yra kognityvinė ir kalbinė priemonė universalioms žmogaus sąmonėje vyraujančioms kategorijoms perteikti; ji apima vieno objekto supratimo pagal jo sąsają su kitu objektu būdą, ypač kai abu objektai egzistuoja toje pačioje srityje (Kövecses, Günter 1999: 21; Kerevičienė 2009: 14–15). Tai reiškia, kad plačiai atsižvelgiama į objekto artumą ir sąsajas. Vardai perkeliami tarp įvairiais būdais susijusių objektų: erdviškai, situaciškai, struktūriškai, istoriškai ir kt. Jurijaus Karpenko teigimu (1980: 49), bet kuri toponiminė sritis iš prigimties linkusi peržengti savo ribas, pirmiausia dėl tikrinių vardų migracijos, analogijos pagrindu sudaromų darinių ir kitų ne tokių akivaizdžių toponiminių procesų.

Remiantis nuostata, kad onimai gali būti analizuojami per kitų vardų prizmę, moksliniuose tyrimuose siekta paaiškinti vyraujančius metoniminio vardų suteikimo modelius. Šiandien kognityvinės onomastikos atstovai neabejoja, kad metonimija iš tiesų yra viena pagrindinių vardų darybos priemonių (Langendონck 2007: 4; Rapa 2019: 38). Šiuo požiūriu Katalin Reszegi (2022), remdamasi šalies masto toponimų rinkiniais, nustatė keletą modelių. Tarp jų – VIETA VIETAI schema, pagrįsta erdviniais santykiais, taip pat tokios schemos kaip ASMUO VIETAI, AUGALIJA VIETAI, GYVŪNAS VIETAI ir kt. Pažymėtina, kad Pierre’as Arnaud (2022) padarė panašių įžvalgų, tačiau pasirinko platesnį pavadinimą – IŠSKIRTINIS POŽYMIS VIETAI, apimantį tam tikrus metoniminio vardų suteikimo dėsningumus. Kadangi metonimija toponimijos srityje laikoma produktyviu šaltiniu, nuspręsta išsamiai ištirti Lietuvos toponiminę sistemą, daugiausia dėmesio skiriant Vilniaus apskrities dremonimų klasei.

238

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

Šiame tyrime siūloma laikytis išsamaus dremonimų aiškinimo, atitinkančio Rytų Europos tradiciją. Šis toponimų tipas apima su miškingomis vietovėmis, pavyzdžiui, miškais, pušynais ir bet kuriomis kitomis miškais apaugusiomis teritorijomis, susijusius vardus (Nikonov 1966: 124; Superanskaja 1973: 186; Podol’skaja 1988: 57). Regioniniuose onomastikos tyrimuose dažniausiai vartojamas lygiavertis terminas miško vardas, reiškiantis miško vardas (Sviderskienė 2006; Mickienė 2019), ir jis taip pat bus vartojamas kaip sinonimas terminui dremonimas.

Lietuvių dremonimika dar nėra išsamiai aptarta. Be abejonės, reikšmingi Ilonos Mickienės svarūs moksliniai darbai (2001, 2004, 2006, 2011, 2012, 2018, 2019). Beveik du dešimtmečius jos tyrimai buvo skirti Šiaurės Lietuvos dremonimų darybos aspektui. Nors Renata Endzelytė (2003, 2005), Nerija Bartkutė (2006, 2008) ir Dalia Sviderskienė (2006) yra atlikusios keletą ribotos apimties epizodinių analizių, būtina pažymėti, kad nė viename iš šių tyrimų dremonimų problematika nebuvo nagrinėta kognityvinės onomastikos požiūriu. Tačiau taikant alternatyvų požiūrį Lietuvos onomastikos tyrimų paradigma galėtų būti praturtinta, nes būtų atskleisti onimų turimi naratyviniai aspektai. Kitaip tariant, kognityvinis požiūris galėtų paaiškinti, kaip sudėtingos idėjos ir patirtys įsispaudžia vietos toponimikoje. Dremonimai gali atskleisti intriguojančius jų struktūroje slypinčius mąstymo ypatumus. Todėl tyrimo tikslas – nustatyti dabartinės Vilniaus apskrities dremonimuose atsispindinčius metoniminius modelius.

Tyrimo medžiagą ir šaltinius sudaro 696 metonimija pagrįsti dremonimai, kurie yra šio tyrimo objektas. Jie kruopščiai atrinkti iš 787 dremonimų, šiuo metu oficialiai vartojamų Vilniaus apskrities geografinėse ribose. Duomenys rinkti iš elektroninių ir spausdintų leidinių bei šaltinių.^¹ Į tyrimą neįtraukti neaiškios kilmės dremonimai. Šiems vardams įtakos galėjo turėti daugiareikšmiai apeliatyvai arba apeliatyvas ir (ar) tikriniai vardai. Įtraukus tokius atvejus, rezultatai galėtų skirtis dėl metoniminių modelių įtakos. Todėl nuspręsta analizuoti aiškios semantikos dremonimus. Aiškinantis iš apeliatyvų kilusių dremonimų kilmę, svarbiausiais šaltiniais tapo lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių kalbų žodynai.

^¹ Pagrindiniai tyrimo medžiagos rinkimo šaltiniai buvo: Lietuvos erdvinės informacijos portalas (GP), Lietuvos miškų vardynas (LMV) ir Lietuvos vietovardžių žodynas (LVŽ I, II, III, IV), taip pat žr. Dremonimų šaltiniai ir nuorodos.

Straipsniai / Articles

239

ALISA STUNŽAITĖ

Asmenvardinės kilmės dremonimai buvo nagrinėjami visapusiškai, jų duomenis tikrinant elektroniniuose ir spausdintuose šaltiniuose.^²

Tyrimo metodika. Šis tyrimas grindžiamas kognityvinės onomastikos tradicija, teigiančia, kad visi vardai yra prasmingi. Dremonimų analizės modelis pritaikytas pagal Nicola Dobrić (2010) pasiūlymą, kuris apima šių onimų konceptualizacijos nagrinėjimą per šaltinio ir tikslinę sritis, išreiškiamas taip: šaltinis → konceptualioji struktūra → sritis. Tačiau kadangi daugiausia dėmesio skiriame vien metoniminiams modeliams, konceptualiojo turinio realizacijos modelį supaprastiname iki šaltinis → tikslas, taip pabrėždami sąvokos perkėlimą iš vieno objekto į kitą.

Kai kuriuos nagrinėjamus atvejus reikia išsamiau paaiškinti, todėl pasitelkiame Aleksandro Vanago (1981), Sviderskienės (2016, 2017, 2019, 2022), Ilonos Mickienės, Ritos Baranauskienės (2019), Pavel Skorupa (2019, 2021, 2021a, 2023) ir kitų mokslininkų pasiūlytus tyrimo modelius. Šiame tyrime dremonimų analizė grindžiama trimis pagrindiniais bendraisiais metoniminiais modeliais: I. VIETA VIETAI, II. IŠSKIRTINIS POŽYMIS VIETAI ir ASMUO VIETAI, kurie toliau skirstomi į konkretesnius modelius.

1. METONIMINIS MODELIS: VIETA VIETAI

Metoniminis modelis VIETA VIETAI onomastikos srityje gerai žinomas kaip transonimizacija – onimų perkėlimas iš vienos klasės į kitą (Podol’skaja 1988: 87). Šis platus apibrėžimas apima įvairias tikrinių vardų sąveikos galimybes ir taip pabrėžia platų reiškinio esmės supratimą. Kognityviniu požiūriu toks perėjimas gali būti laikomas metonimija. Tai reiškia, kad plačiai atsižvelgiama į objektų artumą ir gretimumą. Tokie vardai taip pat padeda geriau suprasti įvairių toponiminių objektų santykį, todėl lengviau atpažinti metoniminio mąstymo raišką (Markert, Nassim 2006: 2; Reszegi 2012: 5). Šiame straipsnyje siūloma skirti dvi vyraujančias tikslines sritis: gyvenvietes ir vandens objektus. Tačiau šis modelis paprastai

^² Žr. nuorodas.

240

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

susijęs su išskirtiniais vietos požymiais.^³ Šiame straipsnyje skiriami dremonimai, motyvuoti kitais onimais ir taip susieti su konkrečia vieta, bei dremonimai, motyvuoti apeliatyvinėmis formomis ir siejami su išskirtiniais vietos požymiais. Toliau analizuojami dremonimai, priskiriami kategorijoms, pagrįstoms kitais onimais.

1.1. Gyvenvietė miškui

Dauguma Vilniaus apskrityje nustatytų dremonimų yra kilę iš netoliese esančių gyvenviečių. Atsižvelgiant į didelę šio tyrimo apimtį, čia pateikiami tik tipiškiausi ir išskirtiniausi pavyzdžiai. Iš viso 546 dremonimai atitinka šį metoniminį modelį. Reszegi (2022: 209) teigimu, gali atsirasti naujas vardas, reiškiantis platesnę erdvę; naujasis vardas išlaiko glaudų ryšį su pradine jį įkvėpusio vardo reikšme. Kadangi lietuvių kalba yra sintetinė ir joje leksiniai vienetai keičia formas dėl linksniavimo, naujai sudaryti vardai paprastai reiškiami kilmininko linksniu, kuris gali reikšti daugybę įvairių santykių, įskaitant priklausymą / nuosavybę (Vaičienė 214: 320). Šie dremonimai taip pat turi papildomą leksinį komponentą miškas, kuris reiškia mišką. Todėl galima stebėti tokias metonimijas: Avižonys (Šr D) → Avižonių miškas (Šr D), Bagotėliai (El D) → Bagotėlių miškas (El D), Būikos (Šlčn D) → Būikų miškas (Šlčn D), Gelėdnė (Švčnč D) → Gelėdnės miškas (Švčnč D), Girulaičiai (V D) → Girulių miškas (V D), Kakarieka (Ukm D) → Kakariekos miškas (Ukm D), Semeliškės (El D) → Semeliškių miškas (Trak D) ir kt.

Panašus santykis matomas kai kuriuose dremonimuose, kuriuose antrasis leksinis komponentas turi tikslesnę semantinę reikšmę. Pavyzdžiui, panagrinėkime šiuos pavyzdžius: Barsūniškės (El D) → Barsūniškių eglynas (El D), kur lietuviškas žodis eglynas reiškia „eglyną“ ir suteikia konkrečios informacijos apie augalijos rūšį. Kitu atveju Beliōnys (Švčn D) → Belionių šilėlis (Švčn D) antrasis komponentas, liet. šilas, reiškia „aukštų, tiesių spygliuočių (ypač pušų), augančių smėlio kopose, mišką“. Be to, liet. sufiksas -el^⁴ čia galbūt perteikia mažumo sąvoką, o žymimasis žodis šilėlis atskleidžia vyraujantį vietos augalijos požymį.

^³ Plg. Arnaud 2022.

^⁴ Plg. Urbutis 2009: 330.

Straipsniai / Articles

241

ALISA STUNŽAITĖ

Kitame iliustraciniame pavyzdyje toponimo transformacijoje Šešuoliai (Ukm D) → Šešuolių giria (Ukm D) vartojamas lietuviškas žodis giri̇̀, reiškiantis „didelį mišką“ ir pabrėžiantis didelį miškingos teritorijos plotą. Panašiai ir atveju Batėnai (MIt D) → Batėnų girėlė (Ukm D) liet. sufiksas -elis, pridėtas prie žymimojo žodžio, reiškia malonumą. Abu šių dremonimų antrieji leksiniai komponentai aiškiai atspindi miško tipą.

Dremonime Januvka (V D) → Janūv̇kos raistel̇is (El D) lietuviškas žodis raistel̇is, raistas deminutyvas, reiškiantis „krūmais ar medžiais apaugusią klampią vietą, pelkę“, suteikia daugiau informacijos apie kraštovaizdį. Be to, lietuvių kalbos priesaga -el šiame kontekste perteikia mažumo arba malonumo reikšmę.⁵

Įdomus antrojo leksinio komponento pavyzdys aptinkamas dremonime Gudėliai (Šlčn D) → Gudėlių kelias (Šlčn D), kuriame liet. kelias siejamas su reikšme kelias. Išnagrinėjus žemėlapį tampa akivaizdu, kad šis žymimasis žodis neturi jokio ypatingo požymio, nes matyti, kad į Gudėlius vedantis kelias eina per šią miškingą vietovę.

Kitas įdomus pavyzdys yra Naujienos (Trak D) → Naujienų sala (Trak D), kuriame liet. salà reiškia „vandens apsuptą sausumos plotą“. Šį žymimąjį žodį galėjo lemti tai, kad atidžiau apžiūrėjus apylinkes matyti, jog mišką supa vandens telkiniai, įskaitant Grãžupis upę ir mažesnius upelius. Lygiagretus žymimasis žodis salà taip pat vartojamas dremonime Til̇tai (Trak D) → Ti̇ltų salà (Trak D), kuriame mišką taip pat supa vandens telkiniai. Pažymėtina, kad abu šie dremonimai yra tame pačiame rajone, o tai gali rodyti kultūrinį vardų suteikimo ypatumą, atsižvelgiant į tai, kad tokių žymimųjų žodžių nėra kituose Vilniaus apskrities rajonuose.

Kai kuriuose dremonimuose vartojami du ar net trys žymimieji žodžiai, kaip matyti iš Antakalnis (V D) → Antakalnio šilo miško párkas (V D). Šiuo atveju toponimas suteikia papildomos informacijos apie vyraujančią augaliją: liet. šilas perteikia „aukštų, tiesių spygliuočių (ypač pušų), augančių smėlio kopose, miško“ sąvoką, o liet. párkas reiškia „parką“, taip nurodydamas miškui priskiriamą rekreacinę paskirtį.

Pažymėtina, kad pasikartojanti vardų suteikimo tendencija, kai antrasis leksinis komponentas yra párkas, ypač ryški miesto vietovėse. Tai rodo daugybė Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių dremonimų, turinčių šį elementą. Pavyzdžiui, Bukčiai (V D) → Bukčių miško párkas (V D), Gariūnai (V D) → Gariūnų miško párkas (V D), Fabijoniškės (V D) → Fabijoniškių miško párkas (V D) ir keletas kitų pavyzdžių.

⁵ Ten pat.

242

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

Svarbu pabrėžti, kad kai kurie dremonimai apima kelių gyvenviečių pavadinimų junginį ir patikslinantį leksinį elementą, būtent miškas (miškas). Šie sudėtiniai onimai suponuoja artimą erdvinį ryšį su abiem gyvenvietėmis: Nerāvai (V D), Grigiškės (V D) → Nerāvų-Grigiškių miškas (V D), Vaišėtai (Šlčn D), Trėbuškės (Šlčn D) → Vaišėtų-Trėbuškių miškas (Šlčn D). Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į dremonimus, turinčius kelis žymimuosius žodžius, panašius į anksčiau aptartus modelius. Tokių dviejų žymimųjų žodžių, kaip miško párkas, pavyzdžių galima rasti tokiuose miškų varduose kaip Višoriai (V D), Bajõrai (V D) → Višõrių-Bajõrų miško párkas (V D).

Priešingai, kai kuriuose dremonimuose gyvenvietės vardas pateikiamas be su juo susijusio žymimojo žodžio. Tokiais atvejais šie dremonimai veikia kaip erdvę vienijantys elementai ir nurodo bendrą sąsają su abiem gyvenamosiomis vietovėmis. Šį reiškinį iliustruoja tokie pavyzdžiai: Mažosios Sėlos (Šlčn D), Didžiosios Sėlos (Šlčn D) → Sėlių miškas (Šlčn D), Naujosios Rakliškės (Šlčn D), Senosios Rakliškės (Šlčn D) → Rakliškių miškas (Šlčn D).

Metoniminė gyvenvietės ir miško sąsaja išryškėja dremonimuose, kuriuose vartojamas lietuviškas priešdėlis pa-. Šis priešdėlis paprastai suteikia artumo prie pirminiu žodžiu žymimo objekto reikšmę (LKG I 424). Todėl šie dremonimai reiškia, kad objektas yra gyvenamosios vietovės pakraštyje. Šį reiškinį iliustruoja tokie pavyzdžiai: Lentvaris (V D) → Palentvario miškas (V D), Dailidžiai (Šr D) → Padailidžių miškas (Šr D).

Taikant metoniminį GYVENVIETĖS MIŠKUI modelį, galima įžvelgti šalies raidos istoriją. Tikėtina, kad kai kurios gyvenvietės iškils, o kitos palaipsniui išnyks. Iš Vilniaus apskrities geografinių žemėlapių išnykusios gyvenvietės išlieka per jų kadaise motyvuotus dremonimus. Šių gyvenviečių oficialūs pavadinimai galėjo būti pakeisti, kaip rodo pavyzdys Gailiškė (Švčn D) → Gailiškės miškas (Švčn D), Ivučizna ^{(Trak D)⁶} → Ivučiznos miškas (Trak D), arba galėjo būti panaikintos, kaip Plačiavėlė (Ukm D) → Plačiavėlės miškas (Ukm D).

Įdomus metoniminio modelio atvejis matomas pavyzdyje Šveičārai (V D) → Šveičārijos miškas (V D). Šiuo konkrečiu atveju gyvenvietės toponimas Šveičārai kilęs iš tautos pavadinimo šveicarai. O dremonimas Šveičārijos miškas grindžiamas valstybės pavadinimu – Šveicarija. Šis pavyzdys

^⁶ Now Barbõriškės (Trak D).

Straipsniai / Articles

243

ALISA STUNŽAITĖ

kelia intriguojančių minčių, galbūt susijusių su kraštovaizdžio analogija. Svarbu pripažinti, kad Šveicarija garsėja kalnuotu reljefu, kuris skiriasi nuo Lietuvai nebūdingų ryškių kalnų masyvų. Vis dėlto nagrinėjama miškinga vietovė yra banguotame reljefe, kuris siejasi su vietiniais urbanonimais, pavyzdžiui, Aukštōji str., reiškiančiu Aukštoji gatvė.

Atidžiai išnagrinėjus tampa aišku, kad gyvenvietėmis pagrįsta metonimija yra produktyvus lietuviškų dremonimų motyvacijos šaltinis. Taikant GYVENVIETĖS MIŠKUI modelį galima iššifruoti erdvinius topografinių elementų ryšius ir atskleisti subtilius būdus, kuriais tam tikri žymimieji žodžiai suteikia vertingos informacijos apie miško savybes ir unikalius kraštovaizdžio požymius. Iš gyvenviečių kilę dremonimai atlieka ypatingą istorijos atminties saugotojų vaidmenį. Jie liudija kadaise egzistavusias gyvenamąsias vietoves ir įkūnija šių išnykusių vietų esmę. Šis reiškinys pabrėžia sudėtingą kalbinės raiškos ir regiono kultūros bei geografijos istorijos sąveiką, atskleisdamas sudėtingus toponimuose glūdinčius reikšmės sluoksnius.

1.2. Vandens objektas miškui

Vandens telkiniai turi didžiulę reikšmę žmogaus veiklai, todėl tampa svarbiais geografinio regiono požymiais. Jų lemiamas vaidmuo formuojant kraštovaizdį ir darant įtaką žmonių gyvenvietėms paverčia juos neatsiejama vietos toponiminio audinio dalimi. Istoriškai vandens telkiniai buvo pragyvenimo šaltiniai, prekybos keliai ir kultūrinės reikšmės vietos, todėl tapo žmonių gyvenviečių ir veiklos židiniais. Šie vardai suteikia vietos pojūtį ir sieja vandens telkinį su kitais netoliese esančiais toponiminiais objektais (Reszegi 2022; Skorupa 2023: 231). Dėl to toponiminė nomenklatūra sukuria semantinį tarpusavio ryšį, padedantį geriau suprasti regiono erdvinius santykius ir kultūrinį kraštovaizdį.

Nors būtų galima teigti, kad upės, ežerai ir tvenkiniai dažnai atlieka ryškių vietos požymių funkciją, šiame kontekste verta pacituoti Vanagą (1981: 35), atsižvelgiant į jo įžvalgų pastebėjimą, kad upės, tarp įvairių geografinių objektų, gali būti saviti vietovės žymenys, kai platesniame geografiniame kontekste pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Sąmoningai nuspręsta į metoniminį modelį VIETA VIETAI įtraukti drymonimus, kildinamus iš kitų toponimų, t. y. VANDENS TELKINYS MIŠKUI, o ne

244

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

vien tik susiejant šiuos miškų vardus su jų žymiais geografinės vietovės požymiais. Todėl Vilniaus apskrityje 24 drymonimų pagrindą sudaro vandens telkinių artumas. Svarbu pabrėžti, kad šie konkretūs drymonimai įkvėpti vien hidronimų, neįtraukiant galimos gretimų regionų, kuriuose vartojami tokie pat pavadinimai, įtakos. Aptarkime ryškiausius pavyzdžius.

Kadangi Vilniaus apskrities geografiniame kontekste nėra gretimų jūrų, hidronimais grindžiami drymonimai paprastai siejami su netoliese esančiais vandens telkiniais. Taigi ežerų motyvuoti drymonimai, kaip rodo tokie toponimai kaip Rašià (Švčn D) → Rašiõs miškas (Švčn D), Skrebỹs (Trak D) → Skrebio miškas (Trak D), Žīrnajai (Ukm D) → Žīrnajų miškas (Ukm D), o iš upių vardų kilę drymonimai, tokie kaip Šalčià (Šlčn D) → Šalčiõs miškas (Šlčn D), Šventėlė (Švčn D) → Šventėlės miškas, Versekà (Šlčn D) → Versekõs miškas (Šlčn D), (Švčn D), yra šiame regione paplitę dėsningumai.

Kaip matyti iš pirmiau pateiktų pavyzdžių, iš hidronimų kilę drymonimai atitinka įprastą struktūrą: vartojamas kilmininkas ir pridedamas antrasis leksinis komponentas miškas. Tačiau, panašiai kaip ir metoniminiame modelyje GYVENVIETĖ MIŠKUI, čia taip pat pastebima tendencija, kai kai kurie onimai pakeitė savo formas, išlaikydami kilmę iš vandens telkinių. Pavyzdžiui, Vėrniė (Trak D) → Miškas Pāverknė (Trak D) atveju drymonimo morfologinėje konstrukcijoje vartojamas lietuvių kalbos priešdėlis pa-, kuris paprastai perteikia pakraštinės padėties reikšmę.^⁷ Tačiau atidžiau išnagrinėjus žemėlapį matyti, kad upė teka per mišką. Todėl lietuvių kalbos priešdėlio pa semantinė reikšmė galėtų būti siejama su ėjimu per, nes šiuo atveju upė teka per mišką.

Kitas vertas dėmesio pavyzdys – drymonimas Jūodupės raištas (Ukm D), greičiausiai kilęs iš potamonimo Jūodupis (Ukm D). Šis atvejis įdomus dėl kelių priežasčių. Pirma, čia matomas akivaizdus gramatinės giminės neatitikimas: drymonimas aiškiai kilęs iš moteriškosios giminės formos, o potamonimas yra vyriškosios giminės. Šį giminės nesutapimą galima paaiškinti skirtingais kalbiniais kontekstais, kuriuose onimai buvo sukurti, todėl jų kalbinė kilmė gali būti skirtinga. Antra, įprastą žymenį miškas jis pakeičia konkretesniu terminu raistas, kuris gali būti siejamas su „lipnia, krūmais ar medžiais apaugusia vieta, pelke“ (LKŽe). Šis papildymas

^⁷ Plg. LKG I 424.

Straipsniai / Articles

245

ALISA STUNŽAITĖ

suteikia papildomų žinių apie vietovės kraštovaizdį. Be to, drymonimo formos kaita verta atskiro dėmesio. Nors lietuvių kalboje paprastai vartojama forma ūpė [upė], šaltinis hidronimas grindžiamas alternatyvia forma upis [upė]. Kaip nurodo Vanagas (1981: 51), teoriškai įmanoma, kad potonimas iš pradžių galėjo kilti iš giminės formos ūpė. Atitinkamai Juōdupis galėtų reikšti formos kaitą. Todėl drymonimas gali būti siejamas su leksinės formos vartosenos pokyčiu. Kaip seniausi toponiminių darinių komponentai, vandens telkiniai atlieka pamatinį vaidmenį motyvuojant ir formuojant visą toponimų duomenų visumą. Drymonimai, nepaisant savo savitumo, atitinka šią tendenciją. Tačiau akivaizdu, kad nors hidronimai šiame kontekste užima svarbią vietą, jie nėra pagrindinis drymonimų kūrimo šaltinis. Paprastai iš hidronimų kilę drymonimai atitinka klasikinį modelį. Šioje įprastoje struktūroje vandens telkinio vardas vartojamas kilmininku ir papildomas žymeniu, nurodančiu objekto pobūdį. Šis modelis yra nuoseklus, o išimtys retos.

2. METONIMINIS MODELIS: RYŠKUS POŽYMIS VIETAI

Nors metonimija yra produktyvus vardų kūrimo šaltinis, kartais ji vienodai ryškiai pasireiškia visuose onimų lygmenyse. Vietovardžių kūrimo procese dažnai vartojamos apeliatyvinės formos. Šis dėsningumas ypač akivaizdus lietuvių toponimijoje; jį plačiai nagrinėjo tokie mokslininkai kaip Vanagas (1981: 20), Sviderskienė (2016, 2017, 2019, 2022), Mickienė (2018) ir Skorupa (2021, 2021a, 2023). Šiame straipsnyje skiriamos onimais grindžiamos metonimijos, atitinkančios konceptualųjį modelį VIETA VIETAI, ir apeliatyvais grindžiamos metonimijos, siejamos su modeliu RYŠKŪS POŽYMIAI VIETAI. Šioje dalyje aiškiai analizuojamas pastarasis požiūris.

2.1. Miško tipas miškui

Reszegi (2022) nurodo, kad tai galėtų būti siejama su metoniminiu modeliu VIETA VIETAI, nes apeliatyvinės formos apibūdina ir įvardija vietą. Iš tiesų plačiai pripažįstama, kad tokie toponimai savaime perteikia

246

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

išskirtinius vietovės požymius, paaiškinančius savitas miško ypatybes. Iš viso šiai kategorijai priklauso 36 drymonimai.

Ankstesniuose tyrimuose aptarta daugumos miško tipo kategorijai priskiriamų drymonimų motyvacija.^⁸ Tačiau siekiant pailiustruoti metoniminį modelį, šiame straipsnyje bus analizuojami kai kurie anksčiau neaptarti drymonimai. Vienas iš jų – drymonimas Lužynė (Šr D), galimai kilęs iš lietuviško termino lūža, reiškiančio „tankų susipynusių medžių ir augalijos brūzgyną arba iškirsto miško plotą“ (LKŽe). Šis vardas atskleidžia miško būklę vardo sukūrimo metu, suteikia papildomų žinių apie jo būklę, todėl konceptualioji struktūra perteikiama taip: Lith. lūža → Lužynė (Šr D).

Kitas įdomus miško tipo drymonimų pavyzdys yra Margai (Šr D). Šis onimas greičiausiai motyvuotas lietuvių kalbos žodžiu márgas, -à, reiškiančiu „įvairus, mišrus, nevienalytis“ (LKŽe). Taigi šis vardo pasirinkimas perteikia mintį, kad mišką sudaro įvairios medžių rūšys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad miško augalija yra įvairi: jame auga lapuočiai ir spygliuočiai. Todėl konceptualiąją struktūrą galima pavaizduoti taip: Lith. margai → Margai (Šr D). Tačiau galima ir kita motyvacija: drymonimą galėjo paveikti lietuvių kalbos žodis márgas, reiškiantis „žemės ploto matavimo vienetą“ (LKŽe). Taigi nagrinėjamą drymonimą galima sieti su žemės matavimo praktika. Konceptualusis modelis išlieka toks pats: Lith. margai → Margai (Šr D).

2.2. Kraštovaizdžio požymis miškui

Ši kategorija mišką apibūdina įtraukdama jį į supančio kraštovaizdžio kontekstą ir taip įvardydama jį kaip ryškų vietovės požymį. Todėl akivaizdu, kad drymonimai gali perteikti informaciją apie reljefo pobūdį, nurodydami, ar jis pelkėtas, lygus, nusėtas smėlio kopomis ar pasižymi kitais topografiniais nelygumais. Tokie toponimai skaidriai atspindi pirminį sąvokos sluoksnį. Kartu šie vardai gali būti siejami su kategorizacijos procesu. Natūralu, kad žmonės siekė orientuotis aplinkoje, atpažindami jos apibrėžiančius elementus ir suteikdami kraštovaizdžiui reikšmę. Vilniaus apskrityje yra 35 drymonimai, grindžiami kraštovaizdžio sąvoka.

^⁸ Cf. Stunžaitė 2022.

Straipsniai / Articles

247

ALISA STUNŽAITĖ

Veiksmingiausias būdas perteikti išskirtines kraštovaizdžio ypatybes – pagal jo požymius pavadinti ryškų netoliese esantį objektą. Šis motyvas akivaizdus didžiausio ir seniausio Vilniaus parko drymonime Vingis (V D), kurio vardas kilęs iš Neries upės kilpos. Terminas vingis į anglų kalbą verčiamas kaip loop. Pažymėtina, kad parką iš trijų pusių riboja Neries upės srovės, todėl aiškiai matyti konceptualusis atitikmuo: Lith. vingis → Vingis (V D).

Regiono topografiniai požymiai atsispindi drymonime Kapinių miškas (ŠĮčn D), kurio motyvacija siejama su lietuvišku terminu kāpinės, reiškiančiu cemetery. Ši sąsaja pagrįsta, nes maždaug už 700 metrų nuo vietovės yra kapinės. Tačiau, remiantis oficialiais Šalčininkai savivaldybės duomenimis,^⁹ gretimos kapinės įkurtos tik 2009 metais. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad miško dėmuo priklauso senesniam toponiminių duomenų sluoksniui, tikėtina, jog tam tikru metu netoliese būta kapinių. Taigi kraštovaizdžio ypatybės perėjimas į drymonimą įvyksta taip: liet. kāpinės → Kapinių miškas (ŠĮčn D).

2.3. Augalija miškui

Šiuose drymonimuose vyraujančios augalijos samprata tampa reikšminga. Dažnai vyraujanti rūšis ne tik apibūdina vietą, bet ir nurodo galimą iš jos gaunamos medienos, žaliavų ar kitų medžiagų šaltinį. Tokie vardai taip pat gali turėti kultūrinių konotacijų. Pavyzdžiui, beržų ir liepų reikšmė lietuvių kultūroje neabejotina. Šios medžių rūšys buvo siejamos su mistinėmis galiomis: liepos laikytos šventomis, o beržų sula, kaip manyta, pasižymėjo gydomosiomis ar magiškomis savybėmis (Klimka 2011: 26–29). Todėl miškai, kuriuose šie medžiai turėjo kultūrinę reikšmę, galėjo pabrėžti jų svarbų vaidmenį bendruomenėje. Taigi simbolinė šių medžių reikšmė galėjo susieti kultūrines tradicijas su pačia miško aplinka. Iš viso 24 drymonimai atspindi metoniminį modelį AUGALIJA VIETAI.

Beržų paminėjimas ypač vertas dėmesio, nes gali nustebinti tai, kad Vilniaus apskrityje bent 7 miškai savo vardus kildina iš lietuvių kalbos žodžio bērzas, reiškiančio birch. Šie drymonimai: Beržynas (ŠĮčn D, Ukм D, Ukм D), Beržynė (Švnč D), Beržynėlis (Šr D), Beržytė (Ukм

^⁹ Plg. https://www.salcininkai.lt/data/public/uploads/2023/01/kopija-kapines-sarasas.pdf.

248

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

D), ir Berželiai (Ukm D). Nors šių formų linksniuotės skiriasi, tai neturi įtakos jų konceptualiajam vaizdavimui. Tai tik suteikia papildomos informacijos.¹⁰ Visos jos apima vyraujančią augaliją, šiuo atveju – beržus: Lith. beržas → Beržynas (Šlčn D, Ukm D, Ukm D), Beržynė (Švčn D), Beržynėlis (Šr D), Beržytė (Ukm D), Berželiai (Ukm D).

Apskritai lietuviškuose drymonimuose vyrauja tendencija atspindėti vyraujančią augalijos rūšį, kaip rodo tokie pavyzdžiai: Lith. liepynas [liepų miškas] → Liepynas (El D), Lith. bruknynė [vieta, kur auga bruknės] → Bruknynė (Šlčn D), Lith. eglȳnas [eglynas] → Eglynėlis (Švčn D), ir panašūs atvejai.

2.4. Fauna miškui

Šio metoniminio modelio drymonimuose daugiausia vartojami zoonimai, rodantys konkrečių gyvūnų rūšių gausą atitinkamose vietovėse. Iš esmės jie suteikia reikšmę faunos sąvokai. Be to, šie onimai gali perteikti papildomas reikšmes. Istoriškai miškai buvo ne tik poilsio ir gryno oro vietos, bet ir aktyvios ūkinės veiklos bei pragyvenimo erdvės. Šiuose miškuose medžiojami gyvūnai teikė maisto, kailių ir įvairių išteklių. Todėl šie vardai suteikia vertingų žinių apie miško išteklių potencialą. Šiai kategorijai priklauso tik 4 drymonimai.

Aptarkime drymonimo pavyzdį, kuris gali atlikti dvejopą funkciją: viena vertus, jis veikia kaip įspėjamasis ženklas, kita vertus, rodo gyvūnų susitelkimą vietovėje. Tai Gyvatynė (V D), kilęs iš lietuvių kalbos žodžių gyvatynas, gyvatynė – „vieta, pilna gyvačių“ (LVŽ III 216). Taigi šis drymonimas įspėja apie didelę tikimybę susidurti su gyvatėmis. Istoriškai gyvatės buvo naudojamos įvairiais tikslais: jas kepdavo, virdavo, džiovindavo ir net naudodavo gydymui (TLE I 629). Nereikėtų pamiršti, kad gyvatės svarbios ir lietuvių mitologijoje, ypač žaltys [grass-snake], kuris laikytas chtoniškųjų ir gyvybinių galių įkūnijimu, geranoriška namų dvasia ir globėju (VLEe). Metoniminio perkėlimo konceptualusis vaizdas galėtų būti toks: Lith. gyvatynė → Gyvatynė (V D).

¹⁰ See Stunžaitė 2022.

Straipsniai / Articles

249

ALISA STUNŽAITĖ

2.5. Paskirtis miškui

Ši kategorija pasižymi tam tikru neapibrėžtumu, nes sunku nustatyti tikslų metoniminį modelį, apimantį jai priskiriamų drymonimų esmę. Neapibrėžtumas kyla dėl motyvuojančios sąvokos. Nenuostabu, kad miškai istorijoje ir šiandien yra vietos, kur renkamos uogos ir grybai bei gaunami įvairūs ištekliai. Lietuviai nuo seno mėgo medžioti: iš pradžių tai buvo pragyvenimo veikla, vėliau ji tapo laisvalaikio užsiėmimu. Vienas Vilniaus apskrities drymonimas įkūnija šią sąvoką ir galėtų atitikti metoniminį modelį FAUNA MIŠKUI. Tai grindžiama tuo, kad esant gyvūnų miške turėjo vykti medžioklė. Be to, kadangi šiam konkrečiam drymonimui Medžiōklės miškas (Trak D) trūksta zoolėksemos, jis priskirtas atskirai kategorijai, tiksliau perteikiančiai jo esmę. Šis drymonimas kilęs iš lietuvių kalbos žodžio medžiōklė, reiškiančio hunting; jis vartojamas kilmininko linksniu, kurį atspindi lietuviška galūnė -ės, tarsi rodanti šio miško paskirtį. Tai perteikia toks konceptualusis perkėlimas: Lith. medžiōklė → Medžiōklės miškas (Trak D).

Metoniminį modelį RYŠKUS POŽYMIS MIŠKUI galima geriau paaiškinti pabrėžiant konkretų dėmesio vertą požymį. Šioje kategorijoje kai kurių drymonimų semantiniai ryšiai yra aiškūs ir tiesioginiai. Tačiau nagrinėjant konceptualią raidą nuo apeliatyvinės formos iki drymonimo galima atskleisti papildomų įžvalgų. Iš esmės šis modelis išryškina unikalų miško požymį ir įkūnija jį drymonime. Nors tiesioginis požymio ir miško ryšys akivaizdus, kelio nuo pirminio aprašomojo termino iki galutinio drymonimo tyrimas gali suteikti gilesnį kontekstinį supratimą. Šis procesas atskleidžia mąstymo eigą, dėl kurios konkretus požymis pasirinktas sieti su mišku, ir gali parodyti kultūrines, istorines ar praktines aplinkybes.

3. METONIMINIS MODELIS: ASMUO VIETAI

Šie vardai dažnai atspindi asmenų reikšmę formuojant regiono istorinius, kultūrinius ir tapatybinius aspektus. Jie yra būdas pagerbti ir įamžinti žmones, atlikusius lemiamą vaidmenį visuomenės raidoje. Tokie vardai gali pagerbti pirmuosius naujakurius, vietovės savininkus ar kitus asmenis, reikšmingai prisidėjusius prie vietos bendruomenės. Šių vardų kilmė

250

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

nekelia klausimų, nes jie tiesiogiai nurodo žmonių susitelkimą konkrečiose vietose. Vis dėlto kognityvinės onomastikos požiūriu šie vardai suteikia įdomių įžvalgų dėl ne tokio akivaizdaus ir sudėtingesnio konceptualizacijos modelio. Norint suprasti šių drymonimų motyvaciją, būtina išnagrinėti pagrindinę sąvoką, kurią šie vardai apima. Tam reikia kruopščiai išanalizuoti kiekvieną unikalų atvejį, nes motyvacija gali labai skirtis. Tačiau visiems antropomorfiniams toponimams bendra tai, kad jie reiškia tam tikrą asmens ar asmenų grupės reikšmingumą. Pavyzdžiui, kaip pažymi Santa Rapa (2019: 39), drymonimuose gali būti išlikę miško sargų vardai. Šiame straipsnyje, užuot nagrinėjus galimas šių vardų atsiradimo priežastis, daugiausia dėmesio skiriama iš asmenvardžių kilusių drymonimų apžvalgai. Iš viso šiai kategorijai priklauso 26 miškų vardai, kilę vien iš antropnonimų ir atitinkantys metoniminį modelį ASMUO MIŠKUI.

Paprastai drymonimai, atspindintys žmonių susitelkimą vienoje vietoje, pasižymi daugiskaitos formomis, kilusiomis iš motyvuojančių patronimų. Iliustratyvus pavyzdys – Kiškėnų miškas (Švčn D), kuris, kaip manoma, motyvuotas lietuvišku patronimu Kiškėnas (PDBe). Šį ryšį patvirtina tai, kad lietuviškas patronimas Kiškėnas užfiksuotas toje pačioje geografinėje vietovėje, konkrečiai Kaltanėnų seniūnijoje, kurioje yra miškas Kiškėnų miškas (Švčn D). Taigi patronimo perėjimą į drymonimą galima pavaizduoti taip: Lith. Kiškėnas → Kiškėnų miškas (Švčn D). Panašiai galima pateikti ir Mikáiliškių miškas (Trak D) pavyzdį. Šiuo atveju drymonimas grindžiamas lenkų patronimu Michajło, Michał (SSNO III 448–449), baltarusių Міха́йло, Міха́йла Михаил (Biryla 1966: 121), lietuvių Mikáilas (PDBe). Todėl tai galima pavaizduoti taip: lenk. Michajło, Michał, bltr. Міха́йло, Міха́йла Михаил, liet. Mikáilas → Mikáiliškių miškas (Trak D).

Tačiau verta pažymėti, kad pasitaiko ir vienaskaitos formų. Pavyzdžiui, lenk. patronimas Lisowski (SSNO III 270), rus. Лисовский, bltr. Лісоўскі, Лысеўскі (Biryla 1969: 253) perkeliamas į Lešovskio miškas (Šr D). Šį perėjimą galima pavaizduoti taip: lenk. Lisowski, rus. Лисовский, bltr. Лісоўскі, Лысеўскі → Lešovskio miškas (Šr D).

Šis drymonimų sutapimas konkrečioje vietovėje leidžia manyti, kad jų vardų motyvacija galėjo būti susijusi su asmens ryšiu su kraštovaizdžiu. Teigti, kad visi šie drymonimai ar kiti toponimai grindžiami vien nuosavybės sąvoka, neišanalizavus registrų ir kitų dokumentų, būtų pernelyg drąsu. Šiame tyrime metoniminis modelis ASMUO VIETAI pasitelkiamas siekiant geriau parodyti jo produktyvumą ir reikšmę bei išvengti klaidingo duomenų interpretavimo.

Straipsniai / Articles

251

ALISA STUNŽAITĖ

IŠVADOS

Šio tyrimo rezultatai atskleidžia kelis pagrindinius dalykus:

1. Metonimija, svarbus kognityvinis mechanizmas, atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant drymonimus. Ji būdinga 696 oficialiai pripažintiems Vilniaus apskrities drymonimams – tai reikšminga dalis iš visų 787 drymonimų.

2. Nustatyti trys pagrindiniai metoniminiai modeliai: VIETA VIETAI, RYŠKUS POŽYMIS VIETAI ir ASMUO VIETAI.

• Metoniminį modelį VIETA VIETAI galima dar skaidyti į du atskirus modelius: GYVENVIETĖ MIŠKUI, apimantis aplinkinių gyvenamųjų vietovių vardus, vyrauja su 546 atvejais ir yra labiausiai paplitęs drymonimų konceptualizacijos modelis. Antrasis modelis, VANDENS TELKINYS MIŠKUI, apima netoliese esančių vandens telkinių vardus ir sudaro 24 drymonimus.

• Metoniminį modelį RYŠKUS POŽYMIS VIETAI galima suskaidyti į penkis konkrečius modelius: MIŠKO TIPAS MIŠKUI, KRAŠTOVAIZDŽIO POŽYMIS MIŠKUI, AUGALIJA MIŠKUI, FAUNA MIŠKUI ir PASKIRTIS MIŠKUI. Šios subkategorijos atitinkamai apima 36, 35, 24, 4 ir 1 drymonimą.

• Metoniminis modelis ASMUO VIETAI patikslintas kaip ASMUO MIŠKUI. Svarbu pažymėti, kad tai nebūtinai reiškia nuosavybę; veikiau nurodo asmens ir miško ryšį. Šiam modeliui priklauso iš viso 26 drymonimai.

Apskritai rezultatai atskleidžia sudėtingą kalbos, kraštovaizdžio ir žmogaus sąveiką Vilniaus apskrityje bei parodo gausią reikšmių pynę, įaustą į jos miškų vardus.

SANTRUMPOS

Bltr. – baltarusių; plg. – palygink; D – rajonas, El – Elektrėnai; et al. – ir kiti; Lith. – lietuvių; Mlt. – Molėtai; lenk. – lenkų; pref. – priešdėlis; rus. – rusų; suf. – priesaga; Šlčn – Šalčininkai; Šr – Širvintos; Švčn – Švenčionys; Trak – Trakai; Ukm – Ukmergė; V – Vilnius.

DRYMONIMŲ ŠALTINIAI

GP – Lietuvos erdvinės informacijos portalas (= Portal of Spatial Information of Lithuania). Prieiga: https://www.geoportal.lt/geoportal/.

252

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

LMV – Lietuvos miškų vardynas, d. 1, Kaunas: Lietuvos miškininkų sąjunga, 1994.

LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė–Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018.

LVŽ IV – Lietuvos vietovardžių žodynas 4 (I–J), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021.

LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (updated version, 2008 & 2018). Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.

REFERENCES

Ainiala Terhi, Östman Jan–Ola, eds., 2017: Socio–Onomastics. The Pragmatics of Names, Pragmatics & Beyond New Series, 275, Amsterdam: John Benjamins Publishing Company.

Arnaud Pierre 2022: Metaphor, Metonymy and the Nounness of Proper Names. – Lexis. Journal in English Lexicology 20. DOI: doi.org/10.4000/lexis.6617.

Bartkutė Nerija 2006: The Tendencies of Change: Toponymy Derivation in Skaistgyris’ surroundings. – Proceedings of the 4th International Congress of Dialectologists and Geolinguists, Abstracts, July 28 – August 2, Riga: 2003, 56–61.

Bartkutė Nerija 2008: Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai: daktaro disertacija, Šiauliai: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Berezovič Elena L. 1991: Березович, Елена Л. Семантические микросистемы топонимов как факт номинации [Semantičeskie mikrosistemy toponimov kak fakt nominacii]. – Вопросы ономастики [Voprosy onomastiki] 19, 75–90.

Straipsniai / Articles

253

ALISA STUNŽAITĖ

Biryla Nikolaj V. 1966: Бiрыла, Николай В. Беларуская антрапанімія. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы [Belaruskaja antrapanimija. Ulasnyja imëny, imëny-mjanuški, imëny pa baćku, prozviščy], Мінск: Навука тэхніка [Minsk: Navuka tèchnika].

Biryla Nikolaj V. 1969: Бiрыла, Николай В. Беларуская антрапанімія [Belaruskaja antrapanimija] 2, Прозвішчы, утвораныя ад апелятыўнай лексікі [Prozviščy, utvoranye ad apeljatyŭnaj leksiki], Мінск: Навука тэхніка [Minsk: Navuka tèchnika].

Boldyrev Nikolaj N. 2016: Болдырев Николай Н. Когнитивная семантика [Kognitivnaja semantika], Москва, Берлин [Moskva, Berlin]: DirectMedia.

Croft William 2000: Cognitive Linguistics, Cambridge: Cambridge University Press.

Dobrić Nicola 2010: Theory of Names and Cognitive Linguistics – the Case of the Metaphor. – Filozofija i društvo 21, 135–147.

Endzelytė Renata 2003: Šiaurės panēvežiškių vietovardžiai. – Žmogus kalbos erdvėje, 566–583.

Endzelytė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai: daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Gibbs Raymond 1994: The Poetics of Mind, Cambridge: Cambridge University Press.

Gudavičius Aloyzas 2011: Reikšmė – sąvoka – konceptas ir prasmė. – Res Humanitariae 10, 108–119.

Lakoff George, Johnson Mark 1980: Metaphors we Live By, Chicago: The University of Chicago Press.

Langacker Roland 2006: Introduction to Concept, Image and Symbol. – Cognitive Linguistics: Basic Readings, ed. by D. Geeraerts, New York: Mouton de Gruyter, 29–69.

Langendonk van Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names, Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

Langendonk van Willy 2013: A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 99–130.

LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965.

Karpenko Elena, Golubenko Lidija 2015: Problems of Cognitive Onomastics. – Записки з ономастики [Zapyski z onomastyki] 18, 285–293.

Karpenko Jurij A. 1980: Карпенко, Юрий А. Признаки молодости топонимической системы [Priznaki molodosti toponimičeskoj sistemy]. – Перспективы развития славянской топонимики [Perspektivu razvitija slavjanskoj toponimiki],

254

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

отв. ред. А. В. Суперанская, Н. В. Подольская [otv. red. A. V. Superanskaja, N. V. Podol’skaja], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 48–57.

Kerevičienė Jurgita 2009: Glossary of Cognitive Terms, Kaunas. Available at: https://www.knf.vu.lt/dokumentaifailaikatedrugermanuKereviciene%20%20kognityviniu%20ter minu%20zodynas.pdf.

Klimka Libertas 2011: Medžių mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 13, 18–39.

Kövecses Zoltán, Günter Radden 1999: Towards a Theory of Metonymy. – Metonymy in Language and Thought, eds. by K.-U. Panther, G. Radden, Amsterdam: John Benjamin Publishing, 17–59.

Markert Katja, Nissim Malvina 2006: Metonymic proper names: A corpus-based account. – Trends in Linguistics Studies and Monographs 171, 1–17.

Mickienė Ilona 2001: Telšių rajono toponimų daryba: daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Mickienė Ilona 2004: Dėl Lietuvos asmenvardinės kilmės drimonimų darybos. – Baltu filoloģija 13(1), 121–131.

Mickienė Ilona 2011: Sudėtiniai Lietuvos drimonimai: asmenvardiniai, hidroniminiai, toponiminiai. – Valoda dažādu kultūru kontekstā: Zinātnisko rakstu krājums 21, Daugavpils: Saule, 387–395.

Mickienė Ilona 2019: Asmenvardinės kilmės miškų vardai: vakarinių pietų aukštaičių regionas. – Lituanistica 1(115), 30–38.

Mickienė Ilona, Bačiūnaitė-Lužinienė Lina 2013: Onomastikos įžvalgos: mokomoji knyga, Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga internete: http://www.khf.vu.lt/dokumentai/failai/katedru/lietuviiu/Onomastikos_izvalgos_Mickiene_Baciunaite-Luziniene_2013.pdf.

Mickienė Ilona, Bankauskaitė-Sereikienė Gabija 2012: Labūnavos krašto toponimija: lingvistinės įžvalgos. – Lituanistica 2(58), 161–179.

Mickienė Ilona, Baranauskienė Rita 2019: Pietų Aukštaitijos regiono toponimai, kilę iš asmenų pavadinimų. – Respectus philologicus 36(41), 60–72.

Mickienė Ilona, Bieliauskaitė Rimantė 2018: Radviliškio rajono drimonimų darybos aspektai. – Respectus Philologicus 33(38), 83–92.

Nikonov Vladimir A. 1966: Никонов, Владимир А. Краткий топонимический словарь [Kratkij toponimičeskij slovar’], Москва: Мысль [Moskva: Mysl’].

Straipsniai / Articles

255

ALISA STUNŽAITĖ

Nyström Staffan 2016: Names and Meaning. – The Oxford Handbook of names and naming, Oxford: Oxford University Press.

Podol’skaja Natalija V. 1988: Подольская, Наталия В. Словарь русской ономастической терминологии [Slovar’ russkoj onomastičeskoj terminologii], отв. ред. А. В. Суперанская [otv. red. A. V. Superanskaja], 2-е изд., Москва: Наука [2-е izd., Moskva: Nauka].

Rapa Santa 2019: Metonymy as a Basis of Toponymy. – 4ᵗʰ International Scientific Aleksandras Vanagas’ Conference “Onyms in Space and Space in Onyms”, Abstracts, November 7–9, Vilnius: 2019, 38–39. Available at: http://lki.lt/wp-content/uploads/2019/10/Vanago-konferencijos-prane%C5%A1im%C4%85-TEZ%C4%96S.pdf.

Reszegi Katalin 2012: Cognitive approaches to Hungarian toponymy. – Onoma 47(1), 367–379.

Reszegi Katalin 2022: Metonymic Namegiving from a Cognitive Perspective. – Acta Onomastica 63(1), 206–225.

Skorupa Pavel 2019: Semantic Oppositions in Vilnius County Toponyms. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 139–159.

Skorupa Pavel 2021: Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 219–243.

Skorupa Pavel 2021a: Vilnius County Toponyms as Signs of National and Cultural Identity, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Skorupa Pavel 2023: Semantics of Present-Day Vilnius County Toponym Oppositions: Doctoral Dissertation, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

SSNO III – Słownik staropolskich nazw osobowych 3 (Kł–M), red. W. Taszycki, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1971.

Stunžaitė Alisa 2022: Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy. – Acta Linguistica Lithuanica 87, 155–176.

Superanskaja Aleksandra V. 1973: Суперанская, Александра В. Общая теория имени собственного [Obščaja teorija imeni sobstvennogo], Москва: Наука [Moskva: Nauka].

Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai. – Acta Linguistica Lithuanica 54, 49–62.

256

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX

Unraveling Vilnius County Drymonymy: the Case of Metonymy

Sviderskienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija, – Acta Linguistica Lituanica 75, 243–273.

Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija, – Acta Linguistica Lituanica 77, 78–102.

Sviderskienė Dalia 2019: Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 81, 110–140.

Sviderskienė Dalia 2022: Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (1935–1937) helonimų motyvacija. – Lituanistica 68, 1(127), 43–65.

TLE I – Tarybų Lietuvos enciklopedija 1 (A–Grūdas), red. J. Matulis, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

Vaičienė Agnė 2014: Lietuvių kalbos kilmininko semantikos tyrimai: rezultatai ir perspektyvos. – Res Humanitariae 16, 319–339.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153.

VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija (= Universal Lithuanian Encyclopedia), e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2020. Available at: https://www.vle.lt.

Vilniaus apskrities drimonimijos analizė: metonimijos atvejis

SANTRAUKA

Šio tyrimo objektas – metonimijos būdu sudaryti Vilniaus apskrities drimonimai. Iš 787 atrinktų dabartinėje Vilniaus apskrityje funkcionuojančių vardų net 696 buvo inspiruoti metoniminio mąstymo būdo. Į tyrimo lauką nepateko drimonimai, kurių motyvacija siejama su motyvuojančių apelatyvų polisemija ir su motyvuojančios sąvokos apelatyvine ir (arba) onomine prigimtimi. Minėti drimonimai, įtraukti į tyrimą, potencialiai galėjo kelti abejonių, ar atitinka nustatytus metoniminius modelius, todėl jų buvo atsisakyta ir apsiribota tik visiškai aiškios semantikos miškų vardų analize.

Atlikus tyrimą nustatyti dominuojantys modeliai: VIETA VIETOJ VIETOS, IŠSKIRTINĖ YPATYBĖ VIETOJ VIETOS IR ŽMOGUS VIETOJ VIETOS. 570 drimonimų yra siejama su metoniminiu modeliu VIETA VIETOJ VIETOS, jį sukonkretinus, paaiškėjo, kad drimonimų susiradymą dažniausiai inspiravo gyvenvietės (546) ir vandens telkiniai (24). 100 miškų vardų motyvacija grindžiama metoniminio modelio IŠSKIRTINĖ YPATYBĖ VIETOJ VIETOS. Minėtinos šios tyrimo patvirtintos išskirtinės ypatybės: miško tipas (36), kraštovaizdis (35), augmenija (24), gyvūnija (4) ir miško

Straipsniai / Articles

257

ALISA STUNŽAITĖ

paskirtis (1). Apie žmonių santalką miškingose vietovėse galima spręsti iš 26 Vilniaus apskrities drimonimų, jie siejami su žmogus vietoj vietos, t. y. žmogus vietoj miško, metoniminiu modeliu.

Kadangi šis tyrimas buvo vykdomas kognityvinės onomastikos lygmeniu, jame laikomasi nuostatos, kad visi vardai turi reikšmę. Analizuotų drimonimų konceptualizavimo modelis buvo atskleistas adaptavus Nikolas Dobričiaus (2010) modelį, pagal kurį autorius siūlo numatyti koncepto kelią per šaltinio ir tikslo sritis, iš kurių šaltinis – apeliatyvas arba tikrinis žodis, o tikslas – onimas, šio tyrimo atveju – drimonimas. Taigi straipsnyje nagrinėjamų vardų konceptai atvaizduojami remiantis šia schema: apeliatyvas / tikrinis žodis → drimonimas. Panašią schemą vykdomuose tyrimuose taiko ir Vengrijos mokslininkė Katalina Reszegi (2022).

Kadangi metonimijos apraiškų randama apeliatyvuose, tikimasi, kad metoniminis mąstymas būdingas ir tikriniams žodžiams. Juk metonimija yra kognityvinė ir lingvistinė priemonė universalioms kategorijoms formuotis žmogaus sąmonėje, kurios vėliau gali būti atspindėtos kalboje. Metonimija apima vieno objekto sampratos modelį susiedama jį su kitu, ypač tada, kai abu objektai egzistuoja toje pačioje paradigmoje (Kövecses, Günter 1999: 21; Kerevičienė 2009: 14–15). Toponimija ir yra būtent ta sritis, kuri parodo, kad objektai koegzistuoja, kad dėl įvairių priežasčių jai būdingas polinkis peržengti savo pačios ribas, iškaitant vardų migraciją tarp objektų klasių bei analogiją pagrįstų darinių (Karpenko 1980: 49). Metoniminiai procesai yra labai svarbūs ir įdomūs, kadangi jie atskleidžia glaudų žmonijos suvokimo, vietovės ypatybių, kalbos bei vardo formavimosi mechanizmų ryšį.

Įteikta 2023 m. rugpjūčio 21 d.

ALISA STUNŽAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva

alisa.stunzaitė@vilniustech.lt

258

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX