WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Pensilvanijos valstijos universitetas

Tyrimų sritys: indoeuropeistika, baltistika, ypač senoji prūsų kalba, slavų kalbos.

BŪDVARDŽIŲ DARYBOS RAIDA. BŪDVARDŽIŲ DARYBOS RAIDA

Saulius Ambrazas; sudarytoja Danguolė Mikulėnienė

Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011, 274 p. ISBN 978-609-411-066-5

Šia monografija autorius užbaigė trijų dalių darbą apie lietuvių kalbos substantyvų darybos raidą. Pirmoji dalis „Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai“, skirta daiktavardžių (veiksmažodinių vedinių) raidai, pasirodė 1993 m., o antroji dalis „Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai“, skirta daiktavardžių (vardažodinių vedinių) raidai, – 2000 m. Deja, autorius mirė nespėjęs parengti galutinės trečiosios savo darbo dalies versijos publikavimui. Ši monografija parengta remiantis jo rankraščiais ir lietuvių bei užsienio kalbotyros žurnaluose paskelbtais straipsniais. Ji apima tekstus trimis skirtingomis kalbomis. Didžiąją jos dalį sudaro šeši skyriai lietuvių kalba, skirti būdvardžių darybai (p. 7–155); juos papildo angliškas skyrius „Some Indo-European Features of the Baltic Adjectives“ (p. 156–180). Baigiamasis tekstas – Danielio Petit į prancūzų kalbą išverstas straipsnis „Baltique oriental et baltique occidental, baltique et slav: le problème de leurs relations anciennes du point de vue de la formation des mots“, iš pradžių paskelbtas žurnale Histoire Épistémologie Langage 26/II (2004): 43–79 (p. 181–211). Toliau pateikiami sutrumpinimai (p. 212–213), literatūros sąrašas (p. 214–239), lietuviškų žodžių rodyklė (p. 240–266) ir vardų rodyklė (p. 267–272).

1 skyriuje autorius rašo, kad svarbios informacijos apie būdvardžių darybą galima rasti jau ankstyviausiose lietuvių kalbos gramatikose – Danieliaus Kleino gramatikose (1653 – Grammatica Litvanica; 1654 – Compendium Litvanico-Germanicum) ir Kristupo Sapūno bei Teofilio Gotlybo Šulco (Theophylus Gottlieb Schultz) gramatikoje (1673 – Com-

Recenzijos / Reviews

161

W I L L I A M R. S C H M A L S T I E G

pendium Grammaticae Lithuanicae). Abiejose šiose gramatikose pabrėžiama, kad mažybiniai būdvardžiai išlaiko ir pamatinio žodžio giminę, ir galūnes, pvz., juodas „juodas“ turi mažybinę formą juodokas „juosvokas“, o saldus „saldus“ – mažybinę formą saldokus „saldokas“. Tačiau ši ypatybė, regis, nėra sena darybos priemonė, o veikiau naujovė, ypač būdinga rytinėms tarmėms. Dar viena mažybinė priesaga yra -intelis(-ė). Taigi minėtose ankstyviausiose gramatikose randama silpnintelis „truputį silpnas“ ir silpnokas „tas pats“. Pirmosiose gramatikose taip pat užfiksuotos būdvardžių priesagos -iškas ir -inis, plg., pvz., kūniškas „kūniškas, materialus“ ir geležinis „geležinis“. Kleino gramatikoje yra keletas skaitvardinių būdvardžių su priesagomis –(i)okas(–a)) ir –(i)opas(–a)), pvz., vienokas ir vieneropas „toks pat, panašus“, nors Sapūno ir Šulco gramatikoje randama tik priesaga -opas, pvz., vieneropas. Taip pat minimos Augusto Schleicherio (1856) ir Friedricho Kurschato (1876) gramatikos bei kitų mokslininkų darbai, pavyzdžiui, Augusto Leskieno, pirmojo tyrinėjusio lietuvių vardažodines priesagas indoeuropiečių žodžių darybos kontekste. Aptariami Prano Skardžiaus, Kazimiero Būgos, Prano Kniūkštos, Jano Otrębskio, Jano Endzelyno ir kitų darbai; skyrius baigiamas Adelės Valeckienės šešių būdvardžių kategorijų klasifikacija: 1) būdvardžiai, reiškiantys sustiprinimą arba kiekį; čia svarbiausi mažybiniai būdvardžiai su priesaga –(i)okas(–a)); 2) būdvardžiai, reiškiantys būdingas savybes; šiai kategorijai priklauso vediniai su priesaga -ingas(–a), taip pat itin produktyvūs veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga –us(–i), reiškiantys iš atitinkamo veiksmo (būsenos) kylančią būdingą savybę, pvz., apdairūs(–i) „apdairus“, atsargūs(–i) „atsargus“ ir kt.; 3) būdvardžiai, reiškiantys išorines ypatybes: –(i)uotas(–a), –(i)otas(–a)), –ėtas(–a); 4) būdvardžiai, reiškiantys panašias ar būdingas savybes, daugiausia sudaromi su priesaga -iškas(–a); 5) būdvardžiai, reiškiantys būdingus požymius; šiai kategorijai priklauso produktyvūs vediniai su –inis; 6) būdvardžiai, reiškiantys rezultatines ypatybes; tai dažniausiai veiksmažodiniai vediniai su priesaga –us(–i), pvz., aptakūs(–i) „aptakus“, išlaidūs(–i) „išlaidus“. Vis dėlto, kaip pažymi Ambrazas, ribos tarp šių kategorijų ne visada yra visiškai aiškios.

2 skyrius skirtas būdvardžių darybos kategorijoms istoriniu požiūriu. Kaip ir daiktavardžiai, būdvardžiai gali būti skirstomi į veiksmažodinius ir vardažodinius. Veiksmažodiniai būdvardžiai paprastai reiškia iš veiksmų (arba būsenų) kylančias ypatybes ir dažniausiai sudaromi su priesaga –us(–i), pvz., platūs(–i) „platus“, našūs(–i) „našus“. Šis senas žodžių darybos tipas tapo labai produktyvus ir plito kitų tipų sąskaita. Lietuvių kalba iš indoeuropiečių kalbos taip pat paveldėjo kitų, rečiau vartojamų, panašios funkcijos priesagų: *–no–, *–lo–, *–ro–, *–to–, *–uo–. Jas liudija seni vediniai, turintys giminiškų formų keliose giminiškose kalbose, pvz., pilnas „pilnas“, tūlas „daugelis“, aštras „aštrus“, stãtas ir statūs „status, vertikalus“, gyvas „gyvas“. Priesagos *–to– ir *–no– turi seną semantinę

162

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Būdvardžių darybos raida The Development of Adjective Formation

sąsajas, plg. bál-tas „baltas“ ir bál-nas „baltanugaris“. Baltų kalbose priesaga –t– imta vartoti neveikiamajam dalyviui sudaryti; kitaip nei slavų kalbose, priesaga –n– šios funkcijos neįgijo. Lietuvių kalbos vardažodiniai būdvardžiai sudaromi keliais produktyviais būdais. Jų semantinė diferenciacija didesnė, tačiau nagrinėdami juos istoriškai aptinkame sąsajų tarp ankstesnių semantinių santykių ir iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingų darybos tipų. Pranas Skardžius jau buvo pastebėjęs, kad būdvardžiai su priesagomis –(i)otas(–a), –(i)uotas(–a), –ėtas(–a) žymi ne tik išorines, paviršines, bet ir vidines savybes (kaip vediniai su priesaga –ingas(–a)). Šio tipo semantinių vedinių senumą patvirtina tokie giminiški žodžiai kaip liet. barzdótas „barzdotas“, kuris gerai atitinka sen. bažn. slav. *bradatъ, lenk. brodaty, rus. borodatyj, lot. barbātus. Ta pati priesaga daryti vediniai gali žymėti ir vidinę ypatybę, pvz., liet. dievótas „dievobaimingas, pamaldus“, latv. dievuots „geras, puikus“, s. prūs. deiwuts „palaimintas, išgelbėtas“, kaip ir sen. bažn. slav. *bogatъ „turtingas“ bei lot. fortūnātus „laimingas“.

Deminutyviniai būdvardžiai sudaro atskirą vardažodinių būdvardžių kategoriją. Paprastai jie žymi didesnį ar mažesnį ypatybės laipsnį ir turi maloninį atspalvį, pvz., gerókas „neblogas, nemažas“, didókas „gana didelis“. Jie glaudžiai susiję su skaitvardiniais vediniais, pvz., vienókas(–a) „vienodas, vienalytis“, dvejókas „dviejų rūšių“ (plg. sen. bažn. slav. двоjakъ), kuriuos jau XVI a. imta keisti vediniais su –(i)opas(–a).

Taigi lietuvių kalbos būdvardžių darybos istorijoje reikėtų skirti tris kategorijas: 1) veiksmą ir jo rezultatą žyminčius būdvardžius; 2) ypatybę žyminčius būdvardžius; 3) mažybinius būdvardžius. Šios kategorijos greičiausiai paveldėtos iš vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės, tačiau nuo seniausių laikų buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios.

3 skyriuje aptariamos veiksmą arba jo rezultatą žyminčių būdvardžių darybos priesagos. Plačiausiai paplitusi iš jų – *–u– kamieno priesaga –us(–i), senas darybos tipas. Taigi liet. platùs(–i) nuo balsių kaitos laipsnio skiriasi tik nuo sen. ind. pr̥thú- ir avest. parəθu-, gr. πλατύς „platus“. Lietuvių kalboje šis darybos tipas tapo labai produktyvus, o vediniai dažnai daromi tiek iš antrinių, tiek iš pirminių veiksmažodžių, pvz., skalùs „lengvai skylančios“ iš skáldyti „skaldyti“, o kartais ir kaitaliojant balsių kaitos laipsnį, pvz., marùs „lengvai mirštantis“ iš mìrti „mirti“. Atrodo, kad s. prūsų ir latvių *–u– kamieno būdvardžių nebuvimas liudija, jog šis darybos tipas lietuvių kalboje produktyvus tapo neseniai. Baltų ir kitose indoeuropiečių kalbose gana gausu iš veiksmažodžių padarytų *–no– vedinių, pvz., liet. pìlnas(–à), latv. pìlns, s. prūs. pilnan, slavų *pъlnъ / pъlnъ, germanų fulna, sen. air. lān, sen. ind. pūrṇá, avest. parəna- „pilnas“. Lietuvių kalboje tokių vedinių yra daug, pvz., drėgnas „drėgnas“ (plg. drėkti „darytis drėgnam“) ir kt. LKŽ pateikiami 105 pavyzdžiai, iš kurių 73 turi *–u– kamieno dubletus, pvz., kìlnas(–à) „kilnus“ ir kìlnus(–ì). *–no– vediniai dažnai turi dubletų su *–lo–, plg. krėsnas „stambaus sudėjimo, tvirto

Recenzijos / Reviews

163

W I L L I A M R. S C H M A L S T I E G

„statyti“ ir krēslas. Veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga *-ino-, sudaromi iš nedidelio skaičiaus veiksmažodžių, būdingi vakarų tarmėms. Kai kurių iš jų, sudarytų iš tranzityvinių veiksmažodžių, reikšmė artima dalyvių reikšmei, pvz., nėšinas(-ā) „nešantis“. Apskritai veiksmažodiniai būdvardžiai su iš *-no- išvestomis priesagomis baltų ir giminiškose kalbose nebėra produktyvūs. Veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga -tinas(-ā) paprastai reiškia būtinybę ir dažnai vadinami „būtinybės dalyviais“, taigi nėštinas(-ā) „kurį reikia nešti“. Kaip ir priesaga -tinas, priesaga -tinis kildinama iš neveikiamųjų dalyvių su *-to-, tačiau šie dariniai yra naujesni, atsirado tik lietuvių kalboje ir dažniausiai aptinkami Sirvydo žodynuose, pvz., abejotinis „wątpliwy (abejotinas)“. Kai kurie lietuvių kalbos veiksmažodiniai būdvardžiai su *-lo- turi gilias istorines šaknis. Taigi, sinchroniniu požiūriu, darinio tūlas(-ā) „daugelis“ nebegalima išskaidyti į jo sudedamąsias dalis tū-las(-ā). Iš indoeuropiečių veiksmažodžio *teu-/tu-/tū- „brinkti, didėti“ taip pat turime liet. tù-mtas, tu-ñtas / tù-ntas „didelė minia, pulkas“, tù-mstas, tū́kstantis „tūkstantis“.

Keliais atvejais aptinkame trijų priesagų -lo-, -ro- ir -no- kaitą su ta pačia šaknimi, plg. kiblūs(-i) „prikimbantis, prilimpantis“, kibnùs „prikimbantis“, kibrùs(-i) „smalsus“. Priesaga -lus(-i) tapo gana produktyvi, o čia u kamieno formos ėmė keisti o kamieno formas. Taigi senesnį būdvardį gāilas(-ā) „liūdnas, sielvartingas“ pakeitė u kamieno forma gailùs (-i). Priesaga -lus(-i) taip pat turi variantus -slus(-i) ir -šlus(-i), taigi, pvz., bailus „baimingas, bailus“ ir baislùs, taip pat tuklùs „nutukęs“ ir tukšlùs–(i) „minkštas“.

Priesaga *-mo- nuo seniausių laikų vartojama būdvardžiams iš veiksmažodžių sudaryti. Indoeuropiečių formos *kai-ma- / *kei-ma- davė liet. káimas, s. prūs. caimis „kaimas“, liet. kiēmas „kiemas“ ir latv. ciems „kaimas“. (Ambrazo nuorodą PKEŽ III 76tt. reikėtų taisyti į PKEŽ II 76tt.). Ambrazas pažymi, kad priesaga -mas(-ā) vartojama ir su –u– kamieno variantu -mus(-i), pvz., paliudyti abu variantai: lai-mas(-ā) „laimingas“ ir lai-mus(-i).

Dauguma baltų kalbų veiksmažodinių būdvardžių su priesaga *-mo- virto neveikiamaisiais dalyviais, nors kai kurie iš jų ir dabar labiau primena būdvardžius, pvz., liet. gāl imas „įmanomas“, įmā no mas „įsivaizduojamas“, ištikimas „ištikimas“ ir kt. Įdomu tai, kad germanų *werma- „šiltas“ turi tą pačią būdvardinę priesagą.

Remiantis vediniais su priesaga *-mo- buvo sudaryta išvestinė priesaga *-imo/ -īmo, su kuria daromi ne tik būdvardžiai, bet ir veiksmus bei ypatybes žymintys daiktavardžiai, pvz., gyvėnimas „gyvenimas“, rāšymas „rašymas“. Veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga *-to- indoeuropiečių kalbose žinomi nuo seniausių laikų, pvz., liet. stā́tas, lot. status, gr. στατός, sen. ind. sthi-tá „stovintis“. Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų, dauguma veiksmažodinių būdvardžių su šia priesaga virto neveikiamaisiais dalyviais. Tik dalis jų (daugiausia iš netiesioginių veiksmažodžių padaryti vediniai) išlaikė pradinę būdvardinę reikšmę, pvz., liet.

164

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Būdvardžių darybos raida The Development of Adjective Formation

báltas(–à) „baltas“, keĩstas(–à) „keistas“ ir kt.

Ambrazas pažymi, kad greičiausiai priesaga *–uo– jau buvo savarankiškas darybos afiksas ir buvo glaudžiai susijusi su priesagomis *–no–, *–to–, *–mo–. Ypač senos yra liet. gyvas, latv. dzīvs, slavų živъ, lot. vīvus, sen. ind. jívá- „gyvas“ < IE *gʷei–/*gʷī–. Ambrazas teigia, kad liet. kliėpas ir latv. klāips „duona“ kildinami iš indoeuropiečių šaknies *kʷlei– „lenktis, linkti“ ir nurodo Otkupščikovo 2001b darbą (klaidingai nurodyti 2001a metai). Ambrazas nemini Būgos ir Alminauskio nuomonių, kad lietuviškas žodis kilęs iš senosios islandų kalbos hleifr, taip pat nemini mano paties mokytojo Alfredo Senno nuomonės, kad žodis kilęs iš baltarusių chlėb arba lenkų chleb (žr. LEW 271).

4 skyriuje aptariami vardažodiniai vediniai. Senovės indoeuropiečių prokalbėje vyravo vediniai su afiksu *–(i)io–/–eiio–, pvz., lot. patrius, gr. πάτριος, sen. ind. pítriya- „tėvo, tėviškas“. Lietuvių kalboje išliko palyginti nedaug vedinių su priesaga *–(i)io–. Tai būdvardžiai su –ias(–ia), pvz., apsčias „gausus“, šlāpias „šlapias“ ir kt. Lietuvių kalboje kiek daugiau būdvardžių su priesaga –is, –ys(–ė), taip pat kildinamų iš *–(i)i–, pvz., kairỹs(–ė) „esantis kairėje“ ir kt. Greta lietuviškų kamieninių vedinių su *–io–/–iio– yra ir atitinkamų vedinių su *–o– kamienu, pvz., greta apsčias(–ia) „gausus“ vartojama ir ápstas(–à). Šis reiškinys gana senas, plg. liet. *–io– kamieno naũjas „naujas“ ir prūsų *–o– kamieno (gal. dgs.) nawans „tas pats“. Apskritai duomenys leidžia daryti išvadą, kad Rytų Baltijos areale būdvardžiai su priesaga –(i)io išliko produktyvūs šiek tiek ilgiau nei kituose baltų tarmių arealuose.

5 skyriuje aptariami bendrieji senųjų indoeuropietiškų būdvardžių darybos Baltų kalbose bruožai. Baltų kalbose randama archajiškų veiksmažodinių būdvardžių, žyminčių veiksmo ar būsenos nulemtas ypatybes. Tai *–no–, *–ro–, *–lo–, *–to–, *–uo– ir išvestinės galūnės *–u– bei *–o–. Pavyzdžiai: pil-nas „pilnas“, ãš-t-ras „aštrus“, tū-las „daugelis“, stā-tas „vertikalus“, gý-vas „gyvas“, plat-ùs „platus“, sēn-as „senas“. Ambrazas pažymi, kad ne vienas ankstesnis mokslininkas šaknies priesagų l, n, r kaitą siejo su senesniu heteroklitiniu linksniavimu. Lietuvių ir giminingose kalbose paliudyta tam tikra tokių kaitų grupė, pvz., liet. leĩ-las „plonas“, sen. islandų linr „švelnus, silpnas“, gr. λει-ρός. Tačiau tariamas graikiškas atitikmuo abejotinas. Pasak Frisko (1970: 101), „Kaip ir lot. līlium, λείριον taip pat kilęs iš rytinės Viduržemio jūros regiono kalbos... Poetiniai λειριός ir λειρός, vartojami kaip odos ir balso epitetai, taip pat, matyt, aiškintini kaip vediniai iš λείριον („lelijos baltumo, švelnumo“)...“ Vis dėlto įtikinamesni yra latvių pavyzdžiai kūr-ls ir kūr-ns „kurčias“.

6 skyriuje žodžių darybos požiūriu aptariama baltų etnogenezė. Autorius pažymi, kad darybos afiksai iš vienos tarmės ar kalbos į kitą pereina lengviau nei kaitybos formos. Todėl žodžių darybos duomenys gali padėti spręsti sudėtingas baltų etnogenezės problemas. Daugelis bendrabaltiškų žodžių darybos

Recenzijos / Reviews

165

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

tipų paveldėti iš bendrabaltiško laikotarpio ar dar senesnių laikų. Vis dėlto lietuvių, latvių ir senosios prūsų kalbos žodžių darybos procesai gerokai skiriasi. Šie skirtumai ir jų sąsajos leidžia nagrinėti kai kuriuos procesus, vykusius tolimoje baltų praeityje. Lietuvių ir latvių kalbose veiksmo pavadinimai ir veiksmo bei rezultato būdvardžiai nuo seno daromi formomis su priesaga *-mo-; šiuo požiūriu rytų baltų kalbos sutampa su tolimesnėmis slavų, albanų ir hetitų kalbomis. Kita vertus, senosios prūsų kalbos priesaga *-mo- vartojama tik skaitvardžiuose ir iš jų kilusiuose būdvardžiuose bei asmenvardžiuose. Tačiau pasitaiko ir retų išimčių. Elbingo žodynėlyje (39) pateiktas dumis (Rouch), plg. liet. dūmas, latv. dūmi, slavų *dymъ, lot. fūmus, sen. ind. dhūmá- „dūmai“ ir graikų abstraktusis daiktavardis θυμός „siela“. Lietuvių kalboje daromi veiksmo pavadinimai su priesagomis *-i-mo-/-īmo- (pvz., nešìmas „nešimas“, rãšymas „rašymas“), o latvių kalboje, kaip ir senojoje prūsų kalboje, tokios sandaros būna tik būdvardžiai. Pažymėtina, kad latvių kalboje, kitaip nei lietuvių, kur dažnai vartojama priesaga -mo-, aptinkama būdvardžių priesaga *-no-, pasireiškianti forma -šana (<*-s-jo-nā), plg., pvz., mir̃šana „mirtis“. Artimiausia jai priesaga randama ne lietuvių, o senojoje prūsų kalboje – -sna; plg. prūsų billīsnā „pasakymai“.

Ambrazas pažymi, kad kalbant apie lietuvių etnogenezę būtina turėti omenyje, jog nemažai žodžių darybos izoglosų sieja lietuvius su prūsais ir skiria juos nuo latvių. Pavyzdžiui, liet. šeimýna „šeima“ atitinka prūsų seimīns „šeimyna, namiškiai“. Kolektyviniai vediniai su priesaga *-īno- vartojami ir slavų kalbose (plg. liet. beržýnas „beržynas“ ir slavų *beržina-). Tačiau latvių kalboje randamas tik apofoninis variantas *-ei-no-/-oi-no-, plg. liet. eglýnas „eglynas“ ir latv. egliene, eglien̄s „tas pats“. Kadangi IE *-ei- taip pat duoda proslavų *-ī-, neįmanoma nustatyti, ar slavų rekonstrukcija *berzina yra seniausia forma. Galima lygiai taip pat rekonstruoti ankstyvąją proslavų formą *berzeina-; tokiu atveju priesaga atitiktų ne lietuvišką, o latvišką jos formą.

Skyrius „Kai kurie senieji indoeuropietiški baltų būdvardžių darybos bruožai“ (p. 156–180) iš esmės yra angliškas 5 skyriaus „Senieji indoeuropietiškieji baltų kalbų būdvardžių darybos bruožai“ vertimas. Angliškas vertimas puikus, tačiau nepavyko rasti paaiškinimo, kodėl į anglų kalbą išverstas būtent šis skyrius, taip pat nenurodytas vertimo autorius.

Paskutiniame straipsnyje (prancūzų kalba) Ambrazas daugiausia dėmesio skiria tam, kad lietuvių ir latvių kalbose esama daugybės struktūrinių skirtumų, ypač veiksmo pavadinimų, kolektyvinių daiktavardžių ir mažybinių formų daryboje. Į akis krinta tai, kad priesaga *-imo/-īmo, vartojama tokiuose lietuvių kalbos daiktavardžiuose kaip nešìmas „nešimas“ ir rãšymas „rašymas“, latvių ir senosios prūsų kalbose aptinkama tik

166

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Būdvardžių darybos raida The Development of Adjective Formation

būdvardžiuose, pvz., latvių tarm. tālīms „tolimas“, plg. liet. tólimas, tólymas „tas pats“. Pažymėtina, kad, kitaip nei lietuvių kalboje, kur dažnai vartojama priesaga –mo-, latvių kalboje būdvardinė priesaga *–no- vartojama forma –šana (<*–s–io–nā), plg., pvz., miršana „mirtis“. (P. 126 spaudos klaidoje pateikta nomina actinis vietoj nomina actionis.) Artimiausia šiai priesagai priesaga aptinkama ne lietuvių, o senprūsių kalboje: –sna, plg. senpr. billīšna „posakiai“. Lietuvių ir latvių kalbos skiriasi ir mažybinių formų daryba: lietuvių kalboje paprastai vartojama priesaga *–elio-, kurią dažnai lydi prieš tai einančio priebalsio minkštinimas. Vis dėlto ši priesaga kartais pasitaiko ir latvių kalboje, pvz., maišelis (mažybinė forma iš maiss „maišas“), plg. liet. maišėlis „tas pats“. Senprūsių kalboje šios priesagos paliudyta labai nedaug pavyzdžių, pvz., (EV 179) patowelis „patėvis“ ir galbūt Bazelio epigramos žodis tewelyse „tėvelis“ bei keli asmenvardžiai. O įprasta latvių kalbos mažybinė forma daroma su priesagomis *–inio- ir *–ītio-, pvz., dê,liņš iš dê.Is „sūnus“ ir brālītis iš brālis „brolis“. Lietuvių kalboje mažybinės formos su *–ītio- daug retesnės negu latvių kalboje, nors pasitaiko liet. brolýtis, išvestas iš brólis „brolis“. Kita vertus, lietuvių kalboje plačiai vartojamas tas pats priesagos kitas abliauto laipsnis, būtent *–oitio-, pvz., broláitis iš brólis. Latvių kalboje ši priesaga nežinoma.

Kolektyviniai daiktavardžiai, reiškiantys žmonių ar gyvų būtybių grupę, latvių kalboje išnyko, o lietuvių kalboje ši kategorija išliko, plg. liet. brolija „broliai ir seserys“, slavų *bratrьja „broliai“, gr. φρατρία „gentis, klanas“. Latvių tarmėse esama daugybės vedinių, reiškiančių vienoje vietoje augančių augalų ar esančių daiktų grupę, pvz., priesagos *–ā-io-, plg. latvių tarm. ālksnājs „alksnynas“, o lietuvių kalboje yra álksna, alksnà „tas pats“. Gausiausiai lietuvių kalboje paliudyta priesaga, reiškianti vienoje vietoje augančių augalų ar esančių daiktų grupę, yra *–ī-no (plg. liet. šeimýna, senpr. seimīns „tarnai“). Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių tarmėse esama kolektyvinių daiktavardžių su –ytė, plg. liet. alksnytė „alksnynas“, eglýtė „pušynas“, karklýtė „karklynas“ (čia p. 190 klaidingai išspausdinta karklýlė). Ši priesaga kadaise turėjo egzistuoti ir latvių kalboje, kaip rodo vietovardžiai Apsīte, Kalmīte ir kt., tačiau dabar latvių kalboje pasitaiko abliauto vedinys, plg. bē,rzaite greta liet. beržytė „jaunų beržų miškas“. Ambrazas aptaria priesagą –ysta (taip pat dažniau –ystė kokybę reiškiančiuose daiktavardžiuose) ir rašo, kad liet. krikščionystà „krikščionybė“ tiksliai atitinka senpr. (EV 794) cristion-isto (čia p. 192 klaidingai išspausdinta cristiomsto); žr. PKEŽ II 280. Be daiktavardžių su –ulis(-ė), reiškiančių tam tikros ypatybės turėtoją, lietuvių kalboje esama ir daiktavardžių su –uõlis(-ė), pvz., bičiùlis and bičiùolis „bičiulis“. Senprūsių kalboje ir rytų lietuvių tarmėse vartojama priesaga –ena, reiškianti gyvūno odą ar kailį, pvz., liet. arklenà „arklio oda“, senpr. (EV 498) nognan „oda“, jei šis žodis kildinamas iš *nōgenan. Kita vertus, latvių kalboje šios formos priesagos nėra, nors pasitaiko priesaga *–enio-, pvz., vecenis „senis“, rītenis

Recenzijos / Reviews

167

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

„rytų vėjas“. Lietuvių kalboje tokių vedinių tėra keletas, pvz., bergždėnis(-ė) „nevaisingas gyvūnas“. Svarbiausia lietuvių kalbos priesaga, reiškianti tam tikros ypatybės turėtoją, -inykas, turi tikslų atitikmenį senprūsių, bet ne latvių kalboje, plg., pvz., liet. laukinỹkas „laukų gyventojas“, senpr. (EV 407) laukinikis „nuomininkas“, bet latv. laučinieks „valstietis“. Ambrazas rašo, kad daiktavardžiai su *-iniko-/*-ineiko-, reiškiantys kokybės turėtoją, taip pat yra produktyvūs slavų kalbose ir dažnai vedami iš būdvardžių su *-ino-, plg., pvz., grěšьnikъ „nusidėjėlis“ < grěšьnъ „nuodėmingas“. Tačiau, regis, grěšьnikъ galima suprasti ir kaip veikėjo pavadinimą (žr. Vaillant 1964: 211). Tad ar nusidėjėlis laikytinas nuodėmės ypatybės turėtoju, ar veikėju (galinčiu) daryti nuodėmę? Tai veikiau teologinis, o ne lingvistinis klausimas.

Anot Ambrazo, daiktavardžiai su priesaga *-iko- buvo įprasti vakarų aukštaičių tarmėse, nors rytų aukštaičių tarmėse paliudyti rečiau. Ši priesaga kilo iš mažybinės priesagos *-iko-, kuri gerai paliudyta senprūsių kalboje, plg. malnījikix „vaikelis, mažas vaikas“. Ambrazas rašo, kad slavų kalbos tikriausiai perėmė iš baltų veikėjų pavadinimų priesagas *-tā-io- ir *-ē-io-, plg. liet. artójas „arėjas“, latv. arājs < *artājs, senpr. (EV 236) artoys „arėjas“, giminiškas praslavų *ortajь „tas pats“. Nors būdvardinė priesaga *-(i)i̯o- produktyvi slavų (pvz., člověčь „žmogiškas“), graikų (pvz., ἵππιος „turintis daug arklių“), indų (plg. vedų áśo(i)ya- (čia klaidingai išspausdinta áśviya-) „priklausantis arkliams (arba kilęs iš jų)“) kalbose, baltų kalbose tokio tipo būdvardžiai nėra gausiai paliudyti, nors jų esama, plg. liet. šlāpias „drėgnas“, latv. slapjš.

Ambrazas pažymi, kad baltų kalbų archajiškumas gerai žinomas, tačiau esama atvejų, kai slavų kalbos išlaikė senesnę būklę negu baltų kalbos. Taigi slavų kalbos išsaugojo senąją priesagą *-tel-, o baltų kalbose ši priesaga visiškai išnyko ir ją pakeitė priesagos *-tāio- ir *-io-. Kai kurios naujovės žodžių darybos srityje sieja baltus, slavus ir germanus, pvz., savybiniai būdvardžiai su *-isko-, plg., pvz., bažn. sl. božьskъ, gotų gudisk s, liet. dieviškas „dieviškas“.

Be jau minėtų kelių spaudos klaidų čia paminėsiu dar keletą. Nuorodoje „Vanags 1951“ (p. 18) nurodyta data neabejotinai klaidinga, nes jis gimė 1962 m. P. 116 ir vertime į anglų kalbą p. 166 graikų ἅγιος „šventas, sakralus“ pateiktas su spiritus lenis, nors teisinga forma ἅγιος turi spiritus asper; p. 194 randame ankštuõlis vietoj aukštuõlis; p. 211 – exlusive vietoj exclusive. P. 113, 8 išnašoje sen. ind. kṛṣṇasá „juosvas“ perrašyta teisingai, tačiau vertimo į anglų kalbą p. 163 7 išnašoje praleista raidė -ṣ-, todėl pateikta kṛṇasá.

Nors šioje recenzijoje išsakiau tik labai nežymių kritinių pastabų, apibendrinant man atrodo, kad visi baltistai turėtų būti dėkingi profesorei Mikulėnienei už tai, kad ji surinko ir padarė lengvai prieinamus šio talentingo, bet ne laiku mirusio

168

Acta Linguistica Lithuanica LXVI

Būdvardžių darybos raida The Development of Adjective Formation

išėjusio kalbininko – žmogaus, kurio žinių gilumas ir įžvalgumas leido padaryti svarbių ir įdomių išvadų. Kad bent kiek suprastume, kokią netektį patyrėme, siūlau perskaityti Grasildos Bl ažienės (2010) parašytą Sauliaus Ambrazo nekrologą. Mane ypač sujaudino Sauliaus tėvo pasakytas komentaras: „Nemėgstu, kai mane aplenkia“ (Blažienė 2010: 203). Mano kartos baltistai gali jausti panašiai.

SANTRUMPOS

Gk. – graikų Lat. – latvių OCS – senoji bažnytinė slavų kalba Pol. – lenkų IE – indoeuropiečių Lith. – lietuvių OI – senoji indų kalba Russ. – rusų Lat. – lotynų OP – senoji prūsų kalba

REFERENCES

Blažienė Grasilda 2010: Išėjęs, kad pasiliktų. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 201–204.

EV – Elbing Vocabulary.

LEW – Fraenkel Ernst. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter; Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1955–1965.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 1941–2004.

PKEŽ I-IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1988–1997.

Vaillant André 1964: Manuel du vieux slave 1. Paris: Institut d’études slaves.

Įteikta 2011 m. gruodžio 19 d.

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

The Pennsylvania State University 814 Cornwall Road State College PA 16803, U.S.A. [email protected]

Recenzijos / Reviews

169