JŪRGEN UDOLPH

Vardų tyrimų centras – Getingenas

Getingeno mokslų akademija

ORCID iD: orcid.org/0000-0002-8475-7857

Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė lingvistika, vandenvardžiai, vietovardžiai, pavardės.

DOI: doi.org/10.35321/all87-16

VIETOVARDŽIAI TARP REINO IR ELBĖS – ONOMASTIKA EUROPOS ERDVĖJE. GETINGENO MOKSLŲ AKADEMIJOS MOKSLINIŲ TYRIMŲ PROJEKTAS

Vietovardžiai tarp Reino ir Elbės – Onomastika Europos erdvėje.

Getingeno mokslų akademijos mokslo–tiriamasis projektas

ANOTACIJA

Vokietijos federalinių žemių Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės dalies) vietovardžiai, paliudyti iki 1600 m., įskaitant išnykusių miestų ir kaimų pavadinimus, kritiškai nagrinėjami remiantis jų istoriniais liudijimais ir lingvistiškai tiriami pagal kilmę bei interpretaciją etimologiniu, morfologiniu ir tipologiniu požiūriais; pavyzdžiu laikomi NOB (Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodyno) tomai. Užbaigus darbą, žemėlapiai ir apibendrinamosios studijos leis įvertinti kilmės, etimologinių sąsajų ir gyvenviečių istorijos klausimus. Rezultatai taip pat bus svarbūs Skandinavijai, Anglijai, Rytų Europai (įskaitant Baltijos šalis) ir kai kurioms Vidurio Europos dalims.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, išnykusių gyvenviečių pavadinimai, gyvenviečių istorija, germanų tautos, saksai.

326

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

PRIEŠISTORĖ

Getingeno mokslų akademijos projekto, apie kurį čia bus kalbama, priešistorė prasidėjo 1990 m. spalio 18 d. Getingeno universiteto Kalbotyros seminaro patalpose. Tą dieną, vadovaujant Jürgenui Udolphui, įvyko pirmoji proseminaro Vietovardžiai kaip istorijos šaltinis su paantrašte Wolfenbiutelio apygardos vietovardžiai paskaita. Joje dalyvavo keli studentai, tarp jų jau ir Kirstin Casemir bei Uwe Ohainski, kurie ne tik nuo tada lydėjo projektą, bet ir nuo tos dienos be pertraukos lemiamai prisidėjo prie jo plėtojimo.

Planą sudarė ketinimas kartu su Wolfenbiutelio apygarda pradėti projektą, skirtą Žemutinės Saksonijos žemės vietovardžiams ir išnykusių gyvenviečių pavadinimams. Kitose Vokietijos federalinėse žemėse išsamūs gyvenviečių pavadinimų tyrimai jau buvo pradėti ir kai kur jau buvo pasiekta svarbių rezultatų. Žemutinėje Saksonijoje panašių tyrimų beveik visiškai trūko.

Pradėtas seminaras vėlesniais metais iki 2000 m. buvo nuosekliai tęsiamas. Buvo nagrinėjami Wolfenbiutelio, Getingeno, Osterodės prie Harco, Goslaro, Northeimo, Holcmyndenio, Hildesheimo, Hamelno-Pyrmonto, Hanoverio (įskaitant Hanoverio miestą), Peinės, Celės, Helmšteto, Gifhorno apygardų, taip pat Braunšveigo ir Hanoverio miestų vietovardžiai.

Vis dėlto Getingeno universitete vykę renginiai 1999–2000 m. buvo nutraukti, nes J. Udolphas gavo kvietimą užimti Leipcigo universiteto onomastikos profesoriaus pareigas ir, po 1999–2000 m. žiemos semestre atlikto pavaduojamojo semestro, jį priėmė.

Tačiau Žemutinės Saksonijos vietovardžių tyrimai nebuvo nutraukti. Pavyko sudominti Žemutinės Saksonijos miestus ir apygardas šiais tyrimais bei gauti jų finansinę paramą. Ypač susidomėję buvo Hanoverio miestas ir apygarda, todėl maždaug nuo 1996–1997 m. buvo galima suintensyvinti vietovardžių ir išnykusių gyvenviečių pavadinimų tyrimus šioje srityje, o 1998 m. paskelbti darbo rezultatą kaip pirmąjį Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodyno tomą (= NOB I). Po dvejų metų pasirodė Osterodės apygardos vietovardžiai (= NOB II).

Keleriais metais anksčiau buvo išleistas išsamus J. Udolpho (1994) tyrimas Germanų problemos vardyno tyrimai, kuriame nagrinėjamos germanų kilmės šaknys ir priesagos bei jų paplitimas senosios germanų gyvenvietės teritorijos vietovardžiuose; kai kuriuos jų buvo galima tiksliau nustatyti ir kartografavimo būdu. Paaiškėjo, kad Žemutinės Saksonijos žemės, Saksonijos-Anhalto dalys,

Įžvalgos / Insights

327

JÜRGEN UDOLPH

Tiuringija, Hesenas ir Vestfalija ypač reikšmingai prisideda prie jų paplitimo. Tai paskatino NOB autorius tęsti Šiaurės ir Vidurio Vokietijos vietovardžių tyrimus.

Su šiomis mintimis glaudžiai susijęs K. Casemir 2003 m. parengtas disertacinis tyrimas apie Wolfenbiutelio apygardos ir Zalcgiterio miesto vietovardžius (= NOB III), kuriame autorė pagirtinai susiejo archeologinius bei gyvenviečių istorijos aspektus su vietovardžiais. Svarbus indėlis į vietovardžių, taip pat ir Žemutinės Saksonijos vietovardžių, tyrimus buvo ir jos magistro darbas apie -büttel pavadinimus (Casemir 1997).

Gavęs kvietimą į Leipcigą, J. Udolphas pokalbyje su Getingeno akademijos prezidentu įtikino jį, kad Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodynas būtų svarbi ir būtina Akademijos užduotis. Trumpai tariant, po ilgesnių diskusijų ir pokalbių Vokietijos mokslų akademijų sąjungoje projektas, išplėstas įtraukiant Saksonijos-Anhalto ir Vestfalijos sritis, buvo įtrauktas į Vokietijos akademijų programą – didžiausią Vokietijos humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų programą. Priežiūra teko Getingeno mokslų akademijai, darbo vieta įsteigta Miunsterio universitete, o tyrimai pradėti 2005 m.

PROJEKTAS

Iš pradžių projektui, vadovaujamam J. Udolpho, dirbo Hendrikas Davidsas, Michaelis Flöeris, Claudia Maria Korsmeier, Brigit Meineke ir Jutta Schröder. Kiek vėliau prie jų prisidėjo K. Casemir kaip darbo vietos vadovė, taip pat U. Ohainski, Josefas Dolle ir kuriam laikui Jens Kerstingas.

Iš pradžių projektas buvo numatytas 32,5 metų laikotarpiui ir apėmė Žemutinės Saksonijos (įskaitant Brėmeną ir Bremerhaveną), Vestfalijos bei Saksonijos-Anhalto žemių vietovardžių tyrimus. Dėl vidinių akademijų sprendimų trukmė buvo sutrumpinta iki 25 metų, todėl buvome priversti atsisakyti Saksonijos-Anhalto. Dėl to labai apgailestavome.

Išsamiai aprašyti projektą, jo parengimo būklę, tikslus ir kitus su tuo susijusius aspektus šioje vietoje nereikia. Juos galima rasti Getingeno mokslų akademijos interneto svetainėje, adresu https://adw-goe.de/forschung/forschungsprojekte-akademienprogramm/ortsnamen-zwischen-rhein-und-elbe/, ir paspaudus nuorodą Ortsnamen.net.

328

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

Trumpai projekto tikslą galima suformuluoti taip: iki 1600 m. paliudyti tiriamosios teritorijos vietovardžiai, įskaitant išnykusių gyvenviečių pavadinimus, kritiškai tiriami remiantis jų istoriniais liudijimais ir lingvistiškai nagrinėjami pagal kilmę bei interpretaciją etimologiniu, morfologiniu ir tipologiniu požiūriais; pavyzdžiu laikomi Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodyno tomai. Užbaigus tyrimus, kartografavimas ir apibendrinamosios studijos leis įvertinti kilmę, etimologines sąsajas ir gyvenviečių istoriją.

Dabartinę darbų būklę atspindi du žemėlapiai, kuriuos čia spausdiname:

1 ŽEMĖLAPIS: Vestfalijos vietovardžių žodynas – 2022 m. spalio mėn. parengimo būklė

Įžvalgos / Insights

329

JÜRGEN UDOLPH

2 ŽEMĖLAPIS: Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodynas – 2022 m. spalio mėn. parengimo būklė

Nuo pat tyrimų pradžios stengtasi pateikti išdėstymą, suprantamą ir besidomintiems ne specialistams. Diskusija apie vadinamąjį „dramblio kaulo bokštą“, kuriame, kaip teigiama, vyksta akademiniai tyrimai, kilo, be kita ko, dėl to, kad mokslinėse publikacijose iš dalies buvo ir tebėra vartojama tokia kalbos forma, kuri sukūrė atstumą nuo besidominčios visuomenės. Indoeuropeistikoje, įvedus vadinamąsias „laringales“ ir jų grafinį žymėjimą, kuris pateko ir į vietovardžių tyrimus, šis atstumas labai padidėjo. Ir šiuo atveju stengiamės mažinti šį atstumą nagrinėdami vietovardžius. Vietovardžiai labai domina ir plačiąją visuomenę, todėl būtina pasirinkti suprantamą kalbą ir pateikimo būdą.

Vestfalijos vietovardžių žodyno dalinis projektas bus baigtas 2022 m., išleidus 20-ąjį tomą, o 28 tomų planuojamas Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodynas dar rengiamas.

330

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

Čia nepateikiame visų iki šiol išleistų tomų sąrašo. Apie juos informuoja interneto svetainė ortsnamen.net, skiltyse Žemutinės Saksonijos vietovardžių žodynas ir Vestfalijos vietovardžių žodynas, kuriose taip pat pateikiami atitinkamų tiriamųjų teritorijų apžvalginiai žemėlapiai.

Išleisti tomai pirmiausia prieinami knygynuose, tačiau praėjus trejiems metams nuo jų pasirodymo (pasibaigus embargui), juos galima rasti res doctae – Getingeno mokslų akademijos dokumentų serveryje, kuriame norimų vietovardžių paiešką palengvina ir paieškos forma (https://rep.adw-goe.de/).

PROJEKTO PAGRINDAI, TIKSLAI IR PIRMOJI REZULTATAI

1. Vietovardžių tyrimų reikšmė neapsiriboja vieno pavadinimo reikšmės klausimu. Nors geografinių pavadinimų neskaidrumas vis iš naujo paskatina klausti: „Ką iš tikrųjų reiškia šis pavadinimas?“, vien iš to galima gauti tik fragmentiškų žinių apie kalbos ar gyvenviečių istoriją. Platesnės įžvalgos atsiveria tik tada, kai onomastiniu požiūriu ištiriama didesnė teritorija. Tik tuomet galima iš esmės suvokti pirminę atskiro pavadinimo reikšmę. Todėl apibendrinamasis onomastinių tyrimų vertinimas vis iš naujo ir pagrįstai siekia kartografiškai pavaizduoti surinktą medžiagą bei įvairius lygmenis, su kuriais pavadinimai yra susiję.

2. Vestfalijos, Žemutinės Saksonijos, Brėmeno ir taip pat Saksonijos-Anhalto vietovardžių lobyno tyrimas Europos priešistorei ir ankstyvajai istorijai yra ypač svarbus todėl, kad iki šio projekto pradžios egzistavo didelė tyrimų spraga, o ši iki tol netirta teritorija ne tik glaudžiausiai susijusi su kaimyninėmis Vokietijos žemėmis, tokiomis kaip Reino kraštas, Šlėzvigas-Holšteinas, Meklenburgas-Pomeranija, Brandenburgas, Saksonija, Tiuringija ir Hesenas, bet, kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, įspūdingai susijusi ir su plačiomis Germanijos sritimis, vakarų slavų kalbine teritorija, o seniausiais pėdsakais – su Baltijos regionu bei senąja slavų gyvenviečių teritorija Pietų Lenkijoje ir Ukrainoje.

Įžvalgos / Insights

331

JÜRGEN UDOLPH

3. Remiantis iki šiol išleistais tomais ir kitais naujesniais tyrimais, galima išskirti toliau pateikiamas sąsajų linijas, kurių reikšmę dar reikia išsamiau ištirti:

a) iš Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos į Angliją, kai Belgija, Nyderlandai ir Flandrija sudaro tarpinę grandį (pirmasis kartografavimo bandymas: Udolph 1994: 775 [55 žemėlapis]). Kad tarp Šiaurės ir Vakarų Vokietijos bei Anglijos vietovardžių sanklodos esama glaudžių, turinčių būti senų sąsajų, labai anksti, be kitų, pastebėjo H. Jellinghaus (1898, 1902); taip pat E. Schröderis (1933: 22), remdamasis jam atliktu tyrimu, atitinkamai pasisakė apie pamatinį žodį -horst: tai esąs „gyvenvietės žodis, būdingas vien saksams, jų vienintelis nusineštas į Angliją ir pasitaikantis net labai atokioje vietovėje“ (apie tolesnį -horst nagrinėjimą žr. Udolph 1994: 776–796, taip pat plg. 3 žemėlapį). Tačiau tai taikytina ir kitiems apeliaciniams žodžiams. Hessmann 1985: 199 rašo: „Senojoje anglų kalboje esantys elementai, jei jie nebuvo perimti iš britų ar skandinavų kalbų, beveik visada turi atitikmenį senosios saksų kalbos srityje“ (t. y. pirmiausia Žemutinėje Saksonijoje). Prieš kelerius metus tai galėjome pagrįsti kiek platesniu apeliacinių žodžių sąrašu (Udolph 2006). Anksčiau jis keliuose straipsniuose atrinko atskirus apeliacinius žodžius ir, remdamasis iš jų sudarytais vietovardžiais, bandė atsekti vakarų germanų genčių migraciją į Angliją (Udolph 1994: 765–830; 1995). Iš to parengtas toliau pateikiamas 3 žemėlapis, kuriame yra germanų horst, pavyzdžiui, viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos hurst, taip pat hürste, senosios aukštaičių vokiečių kalbos hurst, senosios saksų kalbos hurst „krūmynas, brūzgynas“, viduriniosios žemaičių vokiečių ir viduriniosios nyderlandų kalbos hurst, horst, nyderlandų horst, taip pat senosios anglų kalbos hyrst, anglų kalbos hurst, dažniausiai reiškiantys „krūmų miškas, krūmynas, miškelis, brūzgynas, tankumynas, jaunuolynas“, „nedidelė augalija apaugusi aukštuma pelkėje ar durpyne“ ir pan.

Tiriant Vestfalijos ir Žemutinės Saksonijos vietovardžius, susidūrėme su dar vienu su Anglija susijusiu reiškiniu, kuris iki šiol niekada nebuvo pastebėtas: juose iš dalies esama apeliacinių žodžių, aptinkamų tik senosios anglų arba anglų kalbos žodyne. Iš to kyla reikšminga išvada: tai reiškia, kad žodis, kuriuo grindžiamas pavadinimas ir kuris išliko tik anglų kalboje, anksčiau buvo gyvas ir Šiaurės Vokietijos germanų tarmėse.

Štai tik vienas pavyzdys. Anglų kalboje nuo senosios anglų kalbos laikų gerai paliudyta: grif(e), grāf, grove „giraitė, miškelis“, gimininga slavų grabъ, grabь „skroblas“ ir kitiems žodžiams. Šiuo žodžiu sudaryti įvairūs anglų vietovardžiai, pavyzdžiui, Grafton arba Grovehurst. Dabar šis žodis aptinkamas ir vokiškuose vietovardžiuose, pavyzdžiui, Grastrup Lipės apygardoje, Grafhorst Helmšteto apygardoje, Grasdorf Hanoverio regione ir galbūt Greven Steinfūrto apygardoje (paskutinį kartą šiuo klausimu žr. WOB 13: 123 ir toliau).

332

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

3 ŽEMĖLAPIS: horst/hurst vietovardžiuose

Taip naujai nušviečiamas senas ir esą jau išspręstas klausimas, iš kur į Angliją atkeliavo vakarų germanų gyventojai. Beveik visuotinai manoma, kad jie atvyko iš Šlėzvigo-Holšteino ir Danijos; iki šiol skamba garsieji Bedos sakiniai: „Adven­erunt autem de tribus Germaniae populis fortioribus, id est Saxonibus, Anglis, Jutis“ [saksai, anglai, jutai]“. Tačiau tyrimai, kuriais šį teiginį bandyta patvirtinti remiantis Šlėzvigo-Holšteino vietovardžiais (pvz., Laur 1964), rezultatų nedavė. Iš to padaryta išvada, kad į šį klausimą negalima pasitelkti vardyno tyrimų. Tačiau pirmieji požymiai rodo, kad Žemutinės Saksonijos atžvilgiu šios pažiūros, regis, netinka. Baigus tyrimą, į šį klausimą tikrai bus galima atsakyti: vietovardžiai yra patikimiausi migracijos judėjimų liudytojai; tai matyti pavadinimų perkėlimo atvejais į Vokietijos rytus, iš Europos į užjūrį, iš rusų protėvynės į Sibirą ir kitur.

Panašiai yra ir su saksų tėvyne bei kilme. Iki šiol šie klausimai beveik vien nagrinėti archeologiniu ir istoriniu požiūriu. Naujesni tyrimai rodo, kad tariamas Ptolemajo įrašas Saxones, paprastai siejamas su Šlėzvigu-Holšteinu, tikriausiai yra skaitymo klaida (Springer 2002; 2004: 27–29). Taip iš ankstesnės teorijos, kad saksai iš pradžių kilę iš Šlėzvigo-Holšteino, iškrinta svarbi atrama. Klausimas visiškai atviras. Atsižvelgus į tai,

Įžvalgos / Insights

333

JÜRGEN UDOLPH

kad pirmieji patikimi saksų pėdsakai onomastiniu požiūriu yra Anglijos grafystės Essex, Middlesex, Sussex, Wessex ir kt., ir čia vietovardžiai tampa svarbiais liudytojais: ar lyginant angliškus ir žemyninės germanų kalbos vietovardžius galima ką nors pasakyti apie Anglijos gyventojų kilmę?

b) Tiriant Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos vietovardžius, taip pat išryškėjo sąsajos su Šlėzvigo-Holšteino, Danijos ir Skandinavijos žodžių bei vardų lobynu. Tai vietovardžiai ir išnykusių gyvenviečių pavadinimai, kurių pagrindą sudaro apeliatyvai, tokie kaip haugaz „kalva, pilkapis“, *hlaiwaz „(kapo) kalva“, klint „aukštuma, kalnas“, malm- (taip pat gotų malma „smėlis“), wedel „sekluma vandenyje, brasta“ ir kt. Nemažai šių apeliacinių žodžių nagrinėjo J. Udolphas (1994: 830–918). Iš šio rinkinio pateikiame tik vieną žemėlapį (4 žemėlapis):

4 ŽEMĖLAPIS: wedel vietovardžiuose

c) Tiriamosios teritorijos vietovardžių apdorojimas taip pat atskleidė tiek žodyno, tiek vietovardžių sanklodos sutapimų su baltų ir slavų gyvenviečių teritorijomis arba atitinkamu žodžių ir vardų lobynu. Jie patvirtina jau anksčiau W. P. Schmid iškeltas prielaidas, kad baltų kraštuose esama Senosios Europos

334

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

hidronimijos centro (Schmid 1994: 175–192, taip pat 226–247), todėl galima tikėtis Šiaurės Vokietijos ir Baltijos regiono sąsajų. Platesniame kontekste reikia vertinti apeliacinių žodžių atitikmenis baltų, slavų ir germanų kalbose bei jų atspindį vietovardžių sanklodoje; šiuo klausimu žr. Udolph (1994: 16–50; 2005). W. P. Schmid mintis toliau plėtojo, be kitų, P. U. Dini ir J. Udolphas (Dini, Udolph 2005).

Sąsajos su baltų kalbomis ypač aiškios Šiaurės Vokietijos vietovardžių sanklodoje. Šių ypatybių pavyzdžius pateikė Udolphas (1999) ir Casemir, Udolph (2006). Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos vietovardžių tyrimai atskleis dar daugiau medžiagos. Vienas įdomus atvejis – vietovardis Dransfeld prie Getingeno (išsamiai nagrinėtas NOB IV: 104–107), paliudytas nuo X a.: 960 Threnesfelde, 1022 m. (klastotė iš XII a. pirmosios pusės) Dransuelt, Dransvelt, 1078 m. (XII a. nuoraše) Thransfellensem ir kt. Pavadinimui su pamatiniu žodžiu -feld reikia rekonstruoti pagrindinę formą *Thranas-/*Thranes-feld. Pamatinį žodį reikia interpretuoti kaip vedinį su -s- ir sieti su trakų vietovardžiu Tran upara, latvišku lauko vardu Trani, Tranaua ir lietuviškais upių vardais Tranỹs, Tron is, kurie priklauso lietuvių trenkti „pelyti, pūti“, latvių trenēt (treñu arba trenu) „pelyti, gesti“ žodžių šeimai.

d) Tiriamoji teritorija taip pat yra vietovardžių perkėlimo, vykusio per vokiečių kolonizaciją į rytus, kurios pradžia pamažu siekia XI a., pradinis regionas. Kiekviename Brandenburgo vardyno žodyno tome (1–12 tomai, Veimaras, vėliau Štutgartas 1967–2005) galima rasti skyrių apie šį reiškinį, dažniausiai vadinamą „pavadinimų perkėlimu“. Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos vietovardžių tyrimai yra svarbi atrama sprendžiant, ar iš tiesų įvyko pavadinimo perkėlimas, nes tam būtina tiksliai žinoti vietovardį, kuris, kaip manoma, buvo perkeltas. Lemiamas dalykas yra tai, ar šio pavadinimo istoriniai liudijimai pavadinimo perkėlimo metu atitinka rytinėje teritorijoje esančio vietovardžio liudijimus – būtent šiuo požiūriu kartais būtinos korekcijos. Tik probėgšmais paminėtina, kad, tiksliau stebint vietovardžius, galima priartėti prie tokių labai ginčijamų klausimų sprendimo kaip tas, ar visame pasaulyje žinomą Hamelno fleitininko legendą galima laikyti vokiečių kolonizacijos į rytus atspindžiu (užuomazgos pateiktos Udolph 1997).

4. Vietovardžių tyrimai padės pasiekti naujų įžvalgų ir kitose srityse. Beveik visa tiriamoji teritorija priklauso

Įžvalgos / Insights

335

JÜRGEN UDOLPH

žemutinės vokiečių kalbos sričiai. Ištyrus daugybę vietovardžių, žemutinės vokiečių kalbos filologija gaus naujos ir svarbios medžiagos. Tai apima žodyną, žodžių darybą, dialektologiją ir visą kalbos istoriją. Prastai išlikę senosios saksų kalbos duomenys dėl šios medžiagos gausinimo bus gerokai papildyti.

Remiantis vietovardžiais ir jų perdavimo tradicija taip pat galima pavyzdingai sekti aukštaičių vokiečių kalbos skverbimąsi į žemutinės vokiečių kalbos teritoriją. Vietovardžiai, kaip nepaperkami vietinių kalbų ir tarmių liudytojai, savo raidoje aiškiai rodo kalbų kaitą tam tikrame regione ir yra kalbos kaitos tendencijų indikatoriai.

Tačiau vietovardžių tyrimas ne tik gerokai praplės žinias apie žemutinės vokiečių kalbos žodyną. Pavadinimai, kaip „žodžių kapinės“, iki šių dienų išsaugo senus elementus, leidžia aiškiai pamatyti senąjį pavadinimų paplitimą ir lemia etimologijos tyrimus ne tik žemutinės vokiečių kalbos, bet ir visų atskirų germanų kalbų, pirmiausia nyderlandų, fryzų, anglų ir galiausiai aukštaičių vokiečių kalbos. Dabartinis žodynas savo paplitimu jokiu būdu nesutampa su pirminiu pasiskirstymu. Jį galima gana tiksliai apibrėžti tik įtraukus pavadinimus.

5. Rytinė tiriamosios teritorijos dalis yra persimaišiusi su slaviškais vietovardžiais. Vietovardžiai rodo įvairiapusius kontaktus tarp germanų, senosios saksų ir viduriniosios žemaičių vokiečių kalbos elementų vienoje pusėje bei slaviškos medžiagos kitoje. Mišrūs pavadinimai, išnykusių gyvenviečių pavadinimai, vokiškos formos ir panašūs reiškiniai atspindi gyvenviečių kūrimosi procesą. Šiuolaikiniai gyvenviečių tyrimai nebegali apsieiti be onomastikos rezultatų. Vietovardžiai taip pat leidžia atpažinti senas ir dar senesnes slavų genčių gyvenviečių teritorijas (pirminės tėvynės klausimas, migracijos judėjimai).

6. Vokiečių vardyno tyrimuose svarbų vaidmenį atliko ir tebeatlieka frankonizacijos tezė, teigianti, kad vokiečių vietovardžių sankloda buvo frankonizuota; plačiai ji paplito pirmiausia dėl A. Bacho (Bach 1954: 157–174) pritarimo. Tai rodo ir C. Jochum-Godglück monografija (1995). Pagal šią tezę vietovardžiai didelėse Vokietijos teritorijose frankų įtakoje buvo suteikti iš centralizuotai organizuoto centro, pavyzdžiui, Nordhausen, Südheim, Westendorf, Ostfeld. Tačiau vestfališku, žemutinės saksonišku ir frankišku požiūriu ši tezė

336

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

sulaukė menko pritarimo (žr. Müller 1970: 244–270; Schuh 1980; Udolph 1998). Galutinai išsiaiškinti gali padėti tik išsamus tiriamosios teritorijos vietovardžių medžiagos peržiūrėjimas.

7. Vietovardžiai yra svarbūs gyvenviečių istorijos liudytojai. Jais galima remtis nagrinėjant klausimus, susijusius su tėvyne ir kalbų vartotojų, taigi ir tautų, migracijomis. Esama ir buvo net tokių nuomonių, kuriomis vietovardžiams priskiriama išimtinė kompetencija sprendžiant klausimus apie buvusias ir senąsias tautų gyvenamąsias teritorijas. Atitinkamų teiginių randame jau Jacobo Grimmo darbuose, pavyzdžiui, skaitome: „Nėra gyvesnio liudijimo apie tautas nei kaulai, ginklai ir kapai, o tai yra jų kalbos“ (Grimm 1845: 5), o kitoje vietoje: „Be tikrinių vardų ištisais ankstyvaisiais amžiais būtų išsekęs kiekvienas vokiečių kalbos šaltinis; iš tiesų seniausi liudijimai, kuriuos apskritai galime jai pateikti, glūdi kaip tik juose... todėl jų tyrimas skleidžia šviesą mūsų protėvių kalbai, papročiams ir istorijai“ (Grimm 1871: 297).

Ši ankstyvoji nuomonė visiškai sutampa su praėjusio amžiaus teiginiais, kai skaitome Hansą Krahe (1949: 9): „Vietovardžiai yra vietiniai, susiję su erdve... ir tai yra patirties faktas, taisyklė, beveik prilygstanti įstatymui: vietovardžiai – plačiausia prasme, taigi upių ir kalnų pavadinimai, kraštovaizdžio ir gyvenviečių pavadinimai – net ir pasikeitus gyventojams daugeliu atvejų išlikdavo nepaprastai atkakliai. Per tokį pasikeitimą jie neišnykdavo, o dažniausiai naujieji krašto valdovai juos perimdavo ir – kartais net nesuprasdami – išlaikydavo bei įtraukdavo į savo kalbą. Taip jie toliau gyvuodavo kaip fosilijos.“ Toliau H. Krahe teigia: „Ten, kur daug vietovardžių yra tam tikra kalba, turėjo būti kalbama ir ta kalba, ten turėjo gyventi šia kalba kalbančios tautos atstovai“ (Krahe 1949: 9f.).

Tai yra svarbi priežastis imtis kurios nors teritorijos vietovardžių ir tirti juos, kiek įmanoma, visus.

8. Kartu su didesnio krašto vietovardžių tyrimu – krašto, kuris, kiek žinoma, beveik ištisai buvo ir tebėra apgyvendintas germanų tarmių, pirmiausia žemutinės vokiečių kalbos, vartotojų (reikėtų atsižvelgti ir į fryzų, aukštosios vokiečių bei slavų pėdsakus vietovardžiuose) – beveik savaime kyla klausimas, kiek šią teritoriją galima priskirti prie seniausių germanų gyvenamųjų vietų.

Įžvalgos / Insights

337

JÜRGEN UDOLPH

Net ir šių laikų istorijos knygose laikomasi nuomonės, kad ši teritorija galėjo būti susijusi su tuo nebent pakraščiuose; dažniausiai vis dar Skandinavija, Danija ir Šlėzvigas-Holšteinas įvardijami kaip germanų genčių tėvynė, nors pastaruoju metu atsargiau nustatoma konkretesnė jos vieta.

Ilgą laiką gyvavusi tezė, esą germanai iš Skandinavijos šiaurės migravo į Vokietijos pietus, iš esmės (nors šiandien tai beveik nebeatpažįstama) remiasi XX a. ketvirtojo dešimtmečio archeologiniais teiginiais (Gustaf Kossinna), kurie, susilieję su nacionalsocialistine ideologija, paskatino teiginį apie „šiaurietišką“ germanų tėvynę (žr. apie tai, pavyzdžiui, Brylla 2009).

Reikia iškelti paprastą klausimą: ar ši tezė išlieka pagrįsta vietovardžių šviesoje? Su tuo susiję klausimai apie galimus substratus, vadinamąją „pirmykštę tėvynę“, priešistorines migracijas ir glaudesnius germanų kalbos giminystės ryšius.

Tačiau remiantis 4 punkte nurodytais stebėjimais reikia manyti, kad būtent didesnės geografinės erdvės geografinių pavadinimų tyrimas gali suteikti daugiau informacijos apie tai, ar šią teritoriją tam tikros kalbos vartotojai pasiekė anksčiau ar vėliau, kitaip tariant, ar galima kalbėti apie ilgesnį gyvenviečių kūrimosi laikotarpį, ar ne.

Planuojant ištirti kelias dešimtis tūkstančių gyvenviečių ir išnykusių gyvenviečių pavadinimų, labai tikėtina, kad bus galima, o gal net privalėsime, gauti tikslesnės ir, svarbiausia, patikimesnės informacijos apie gyvenviečių raidos seką; konkrečiai tariant: ar pavadinimai liudija germanų genčių migraciją iš kitos krypties į tiriamąją teritoriją, ar reikia manyti, kad gyvenvietės čia nuolat gyvavo nuo tada, kai iš indoeuropietiškojo pirmtako atsiskyrė germanų kalba.

9. Dar vienas svarbus aspektas, tiriant tiriamosios teritorijos vietovardžius, gali ir turės būti išaiškintas: ne paskutinį vaidmenį čia atliko H. Krahe’s ir W. P. Schmido „Senosios Europos hidronimijos“ atskleidimas – ikikalbinių vandenvardžių tinklas, apimantis didelę Europos dalį. Tapo aišku, kad germanų kalba palaipsniui išsirutuliojo iš iki-germanų, bet indoeuropietiško kalbos ir vardyno sluoksnio. Tai taikytina ne tik germanų kalbai, bet ir visoms kitoms atskiroms indoeuropiečių kalboms.

Su tuo susijęs klausimas, ar šį atsiskyrimą – kalbant apie germanų kalbą – galima atsekti pasitelkus vietovardžius.

338

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

Ar nereikėtų tikėtis, kad esama vietovardžių, ypač vandenvardžių, kuriuos galima priskirti tam tikrai „tarpinei stadijai“? Kitaip tariant: ar šie vardai turi indoeuropietišką pagrindą, bet kartu jau ir atskiros kalbos, mūsų atveju – germanų, ypatybių? Jei tokių yra, iš dalies tai turėtų būti vietovardžiai, paremti vandenvardžiais, todėl jie galėtų prisidėti prie tolesnio senosios Europos hidronimijos tyrimo.

PROJEKTO UŽBAIGIMAS IR REZULTATAI

Baigus rengti maždaug 50 vietovardžių knygų, planuojama pateikti apibendrinamąją rezultatų apžvalgą. Joje, taip pat remiantis kartografavimu, kuriam teikiame ypatingą reikšmę, bus nagrinėjami vietovardžių kilmės, etimologinių sąsajų ir gyvenviečių istorijos klausimai, juolab kad

onomastika yra disciplina, įvairiais būdais susijusi su kitomis mokslo šakomis. Jos rezultatai, be kita ko, bus pasitelkiami ir toliau taikomi šiose mokslo srityse:

• Istorinė geografija ir gyvenviečių istorija • Gyvenviečių archeologija • Genčių ir tautų istorija • Kalbos ir kultūros istorija • Istorinė etnologija • Teisės, socialinė ir ekonomikos istorija • Žemės ūkio ir miestų istorija • Konstitucijos, valdžios ir teritorijų istorija • Bažnyčios istorija • Asmenų istorija.

Taip pat reikės kruopščiai patikrinti vis dar kartais priimtiną vadinamojo „Šiaurės vakarų bloko“ (H. Kuhn) sampratą; šis blokas beveik visiškai sutampa su tiriamąja teritorija. Viena pagrindinių tezių teigia, kad šios srities vietovardžiai nerodo pirmojo, arba germanų, priebalsių poslinkio pėdsakų, todėl germanų naujakuriai šią erdvę pasiekė tik baigusis šiems pokyčiams. Ankstesniuose tomuose neradome jokių patikimų šios tezės įrodymų.

Įžvalgos / Insights

339

JÜRGEN UDOLPH

Šiame kontekste gerai žinoma glaudi kalbinė fryzų ir anglų kalbų giminystė, kaip pastovus dydis (angl. church ~ fryz. tsiritse ir pan.), taip pat gali atlikti tam tikrą vaidmenį. Reikia ištirti, kaip šie bendrumai susiformavo onomastikos požiūriu. Hanso Kuhno nuomone, įmanoma ir tai, kad sutapimai gali plėstis net per jūrą. Čia vietovardžiai turi būti apklausti kaip svarbūs liudytojai.

Tai taip pat taikytina pastaruoju metu vėl itin stiprėjančiai tendencijai Vokietijos vandenvardžius aiškinti keltų kalba. Šio kelio dažnai imamasi tuomet, kai vardą sunku paaiškinti. Nesuprantamų ir sudėtingų pavadinimų atveju pastaruoju metu vėl labai greitai griebiamasi „keltų reliktų“. Ir čia, baigus darbą, bus galima pateikti patikimus teiginius.

Su tuo galima susieti pastaruoju metu stiprėjantį suvokimą, kad ginčijamų senųjų vardų aiškinimui Germanijoje gali padėti ne keltų, o veikiau baltų ir slavų kalbos. Kaip jau minėta, Žemutinėje Saksonijoje, Saksonijoje-Anhalte ir Tiuringijoje labai archajiškus vietovardžius iš dalies galima paaiškinti tik baltų ir slavų kalbomis. Jie dokumentuoja glaudžius ryšius su Rytų Europa ir rodo, kad tariamai „svetimos Rytų Europos kalbos“ yra artimos germanų kalbos giminaitės.

Galiausiai verta paminėti aspektą, apie kurį tiriant vietovardžius galbūt ne visada pagalvojama: šeimos istorijai ir genealogijai, kurią naujai ir ryžtingai atgaivino internetas, būtini išsamūs ir kruopštūs vietovardžių tyrimai. Kalbant apie kilmės pavardes, klausimas, kuri vietovė yra šeimos pavardės išeities taškas, priklauso nuo tikslaus istorinių liudijimų tyrimo. Šis klausimas susijęs ir su už Europos ribų atliekamais tyrimais, pavyzdžiui, genealogija JAV, Kanadoje ar Australijoje. Šiuo metu į daugelį užjūrio užklausų galima atsakyti tik nedrąsiai, nes svarbios emigrantų kilmės teritorijos, pavyzdžiui, Vestfalija ir Žemutinė Saksonija, toponiminiu požiūriu dar neištirtos.

Kaip jau minėta, tyrimo pabaigoje reikėtų siekti ir, regis, būtų įmanoma, remiantis vardais, pateikti apibendrinamąją trijų kraštų – Vestfalijos, Brėmeno ir Žemutinės Saksonijos – gyvenviečių istorijos apžvalgą. Taip būtų paliesti ir pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėję genetiniai gyvenviečių tyrimai, o jų iš vardų išplaukiančios pasekmės būtų gerokai priartintos.

340

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

LITERATŪRA

Bach Adolf 1954: Vokiečių vietovardžiai, 2 tomas, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

Brylla Charlotte 2009: Semantinė kova dėl Šiaurės sąvokos Švedijoje nacionalsocializmo laikotarpiu. – Šiaurės aspektai. Erdvės – konstrukcijos – tapatybės, Berlyno skandinavistikos studijos, 17 tomas, sudarė J. Hecker-Stampehl, H. Kliemann-Geisinger, Berlynas: Nordeuropa-Institut.

Casemir Kirstin 1997: Vietovardžiai su –büttel. (Onomastinė informacija, priedas 19), Leipcigo universiteto leidykla.

Casemir Kirstin, Udolph Jürgen 2006: Baltų kalbų reikšmė Žemutinės Saksonijos vietovardžių tyrimams. – Baltų onomastikos tyrimai – Aleksandru i Vanagui atminti, sud. L. Bilkis, A. Ragauskaitė, D. Sinkevičiūtė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 114–136.

Dini Pietru U., Udolph Jürgen 2005: Slavų, baltų ir germanų kalbų ryšiai. – Germanų senovės enciklopedija 29, 59–78.

Grimm Jacob 1845: Vokiečių kalbos istorija, Leipcigas: S. Hirzel.

Grimm Jacob 1871: Mažesnieji raštai, 5 tomas, Berlynas: Dümmler.

Hessmann Pierre 1984: Kai kurių šiaurės vakarų Vokietijos pelkių pavadinimų reikšmė ir paplitimas. – Gieseno vietovardžių kolokviumas, sudarė R. Schützeichel, Heidelbergas: Winter, 190–200.

Jellinghaus Hermann 1898: Angliški ir žemutinės vokiečių kalbos vietovardžiai. – Anglia 20, 257–334.

Jellinghaus Hermann 1902: Vakarų saksų ir angliškų vietovardžių determinantai. – Žemutinės vokiečių kalbos tyrimų draugijos metraštis 28, 31–52.

Krahe Hans 1949: Vietovardžiai kaip istorijos šaltinis, Heidelbergas: Quelle & Meyer.

Laur Wolfgang 1964: Vardų perkėlimai anglosaksų migracijų metu. – Vardų tyrimų indėliai 15, 287–297.

Müller Gunter 1970: Frankų įtakos Vestfalijos toponimijai problema. – Ankstyvųjų viduramžių studijos 4, 244–270.

NOB – Žemutinės Saksonijos vietovardžių knyga, sudarė K. Casemir, J. Udolph, 1 tomas ir tolesni. Bielefeldas 1998 ir toliau.

NOB I – Ohainski Uwe, Udolph Jürgen 1998: Hanoverio apskrities ir miesto vietovardžiai, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte.

Įžvalgos / Insights

341

JÜRGEN UDOLPH

NOB II – Ohainski Uwe, Udolph Jürgen 2000: Osterodės apskrities vietovardžiai, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte.

NOB III – Casemir Kirsten 2003: Volfenbiutelio apskrities ir Zalzgiterio miesto vietovardžiai, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte.

NOB IV – Casemir Kirsten, Ohainski Uwe, Udolph Jürgen 2003: Getingeno apskrities vietovardžiai, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte.

Schmid P. Wolfgang 1994: Linguisticae Scientiae Collectanea, sudarė J. Becker, Berlynas, Niujorkas: de Gruyter.

Schröder Edward 1993: Saksai ir cheruskai. – Žemutinės Saksonijos krašto istorijos metraštis 10, 5–28.

Schuh Robert 1980: -heim pavadinimai Rytų Frankonijoje. Frankų valdžios raiška? – Vietovardžiai kaip kultūros ir valdžios raiška. Erlangeno vietovardžių kolokviumas, sudarė R. Schützeichel, Heidelbergas: Winter, 33–47.

Springer Matthias 2002: Saxones ir Saxonia senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais. – Onomastinė informacija 81/82, 155–177.

Springer Matthias 2004: Saksai, Štutgartas: Kohlhammer.

Udolph Jürgen 1994: Onomastinės germanų problemos studijos, Berlynas: de Gruyter.

Udolph Jürgen 1995: Anglijos užėmimas germanų genčių vietovardžių šviesoje. – Šiaurės vakarų germanų kalba (Germanų senovės enciklopedija, papildomasis tomas 13), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter, 223–270.

Udolph Jürgen 1997: Ar Hamelno emigrantai persikėlė į Moraviją? Žiurkių gaudytojo sakmė onomastiniu požiūriu. – Žemutinės Saksonijos krašto istorijos metraštis 69, 125–183.

Udolph Jürgen 1998: Frankų vietovardžiai Žemutinėje Saksonijoje? – Dieterio Neitzerto 65-ojo gimtadienio proga, sudarė P. Aufgebauer, U. Ohainski, E. Schubert (Getingeno krašto istorijos tyrimai, 1 tomas), Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte, 1–70.

Udolph Jürgen 1999: Baltų kalbų pėdsakai Žemutinėje Saksonijoje? – Florilegium Linguisticum. Wolfgangui P. Schmidui 70-ojo gimtadienio proga, sudarė E. Eggers, J. Becker, J. Udolph, D. Weber, Frankfurtas prie Maino: Peter Lang, 493–508.

Udolph Jürgen 2005: Slavų, baltų ir germanų kalbų atitikmenys toponimijoje ir hidronimijoje. – Germanų senovės enciklopedija 29, 64–67.

342

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Ortsnamen zwischen Rhein und Elbe – Onomastik im Europäischen Raum. Ein Forschungsprojekt der Göttinger Akademie der Wissenschaften

Udolph Jürgen 2006: Anglija ir žemynas: vietovardžių paralelės (padėties apžvalga). – Kalba ir tekstas. Dabartinės anglų ir germanų istorinės kalbotyros bei filologijos perspektyvos, Heidelbergas: Winter, 317–343.

WOB – Vestfalijos vietovardžių knyga, sudarė K. Casemir, J. Udolph, 1 tomas ir tolesni, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte, 2009 ir toliau.

WOB 13 – Korsmeier Claudia Maria 2009: Hanoverio apskrities ir miesto vietovardžiai, Bielefeldas: Verlag für Regionalgeschichte.

Vietovardžiai tarp Reino ir Elbės – Onomastika Europos erdvėje. Getingeno mokslų akademijos mokslo–tiriamasis projektas

S A N T R A U K A

Remiantis istoriniais duomenimis, straipsnyje kritiškai analizuojami Vokietijos Žemutinės Saksonijos ir Vestfalijos žemių (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės dalies) vietovardžiai, paliudyti iki 1600 metų, įskaitant apleistų miestų ir kaimų vardus. Tyrime taip pat atlikta šių vietovardžių lingvistinė analizė atsižvelgiant į jų kilmę ir etimologinę, morfologinę ir tipologinę interpretaciją, naudojant kaip pavyzdį Žemutinės Saksonijos vietovardžių knygą. Atlikus tyrimą, žemėlapiuose ir tyrimo apibendrinimuose įvertinamas kilmės klausimas, etimologinės sąsajos ir vietovių apgyvendinimo istorija.

Tyrimo rezultatai bus naudingi Skandinavijos, Anglijos, Rytų Europos (įskaitant Baltijos šalis) ir tam tikrų Centrinės Europos regionų tyrimams.

Įteikta 2022 m. rugpjūčio 21 d.

JŪRGEN UDOLPH Vardų tyrimų centras – Getingenas / Rosdorfas, Steinbreite 9, D–37124 Rosdorfas prie Getingeno Getingeno mokslų akademija Vietovardžiai tarp Reino ir Elbės – Onomastika Europos erdvėje darbo vieta Robert-Koch-Str. 29, D–48149 Miunsteris [email protected]

Įžvalgos / Insights

343