Vladimiro Moisejevičiaus Leičiko 80-mečiui: mokslininkui ir žmogui

СЕРГЕЙ ШЕЛОВ

Институт русского языка им. В. В. Виноградова

Antroji Aristotelio traktato Metafizikos knyga prasideda žodžiais: „Vienu požiūriu tiesą tirti sunku, kitu – lengva.“ Tai prisiminiau todėl, kad rašyti apie Vladimirą Moisejevičių vienais atžvilgiais man lengva, o kitais – sunku. Mano ilgametis bendraautoris ir draugas, kolega, o dažnai – recenzentas ir kritikas, žmogus, su kuriuo draugaujame šeimomis ir kurį pažįstu nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, savo moksliniais prioritetais Vladimiras Moisejevičius apskritai eina visiškai savarankišku tyrėjo keliu: kartais jo nuostatos ir interesai sutampa su manaisiais, o kartais – gerokai skiriasi. Tačiau kadangi per visą šį laiką tarpusavio mokslinis ir žmogiškasis pasitikėjimas išliko

Terminologija | 2008 | 15

271

nepakitęs, drįstu tikėtis turįs teisę pasidalyti savo įspūdžiais apie šį nuostabų tyrėją ir žmogų.

Itin trumpa jubiliato biografija yra tokia.

Vladimiras Moisejevičius Leičikas gimė 1928 m. lapkričio 6 d. Odesoje. Jo senelis buvo garbės paveldimas miesto pilietis, kaip buvo įrašyta jo diplome, „cukraus ekspertas“, o kitas senelis augino vynuoges. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, dar berniukas, jis buvo evakuotas į Kazachstano sostinę, Alma Atos miestą (kaip ji tuomet vadinosi), o grįžęs į Odesą ir baigęs mokyklą aukso medaliu, įstojo į Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Filologijos fakulteto romanų kalbų skyrių. Baigęs aukštąjį mokslą, Vladimiras Moisejevičius buvo paskirtas į tą pačią Alma Atą, kur ištisus ketverius metus dirbo prancūzų kalbos dėstytoju ir kur pirmą kartą bei visam laikui susidomėjo leksikologija; ten jis net pradėjo rašyti disertaciją „Sudėtiniai daiktavardžiai prancūzų kalboje“. Vėliau jis atvyko į Maskvą, jau su šeima – žmona Liubove Jakovlevna, dukra Ella ir sūnumi Viktoru. Taip prasidėjo iki šiol trunkantis jo gyvenimo Maskvoje laikotarpis.

1955 m. Vladimiras Moisejevičius apgynė disertaciją, kurios idėja kilo dar Kazachstane, o vėliau ilgą laiką dirbo Maskvoje mokslinės ir techninės literatūros vertėju. Šis darbas kartu su praktiniais įvairių dokumentų (mokslinių straipsnių, standartų, patentų ir kt.) informacinio apdorojimo įgūdžiais sukėlė iki šiol neišsenkantį jo susidomėjimą įvairiais mokslinės ir techninės terminijos funkcionavimo aspektais. Jei šio laikotarpio pradžią kiek sąlygiškai galima sieti su 1969 m., kai žurnale Научно-техническая информация (Сер.1, N 8) pasirodė jo straipsnis „Terminologijos vieta šiuolaikinių mokslų sistemoje“, tai kita neabejotinai itin svarbi gairė, pasiekta po daugelio metų tyrimų ir šimtų publikacijų, buvo 1990 m. SSRS mokslų akademijos Lingvistikos institute apginta daktaro disertacija. 2006 m. pasirodžiusi monografija Терминоведение: Предмет, методы, структура, kurios pagrindą sudaro daktaro darbas, galbūt yra viena labiausiai cituojamų terminologijos studijų knygų, nes joje ne tik išdėstomos paties Vladimiro Moisejevičiaus idėjos ir rezultatai, bet ji taip pat yra nepakeičiamas šios žinių srities žinynas...

272 Сергей Шелов | К 80-летию Владимира Моисеевича Лейчика,...

Čia man derėtų nutraukti chronologinę įvykių eigą ir paminėti vieną ryškų Vladimiro Moisejevičiaus charakterio bruožą: tikslo siekimą ir nuolatinį norą visada žinoti pasiektus rezultatus, nuolatinį domėjimąsi kolegų nuveiktų darbų apibendrinimu, visų naujovių paisymą (beje, jis visada pabardavo ir šių žodžių autorių už nuorodas į darbus, jei tai būdavo naujausias leidimas – visada reikalaudavo atsižvelgti į pakartotinius leidimus, kuriuose galėjo būti pakeitimų ir papildymų). Ar ne dėl šios priežasties jis taip dažnai būna kandidatų ir daktaro disertacijų oponentu, skelbia atsiliepimus, kruopščiai nagrinėja autoreferatus, vadovauja studentams ir aspirantams? Ar ne dėl šios priežasties jis yra monografijos Žmonės ir žodžiai, parašytos itin sudėtingu mokslinės populiariosios literatūros žanru, – žanru, kurį įvaldę labai nedaugelis iš pačių garbingiausių ir autoritetingiausių tyrėjų, autorius? Ar ne dėl šios priežasties tarp negausių apžvalgų būtent jo plunksnai priklauso apibendrinamieji darbai apie rusų terminologijos mokslą, jo istoriją, pagrindinius pasiekimus (o kartais ir nesėkmes), dabartinę būklę ir tolesnės raidos perspektyvas; be to, dalis šių apžvalgų užsienyje anglų kalba populiarina Rusijos terminologijos mokslą...

Tačiau apgynęs daktaro disertaciją, Vladimiras Moisejevičius nė kiek nesumažino mokslinio aktyvumo. Netrukus jis tapo Rusijos atvirojo universiteto fakulteto „Kalbos ir kultūros“ dėstytoju (ten dirbo kartu su šių eilučių autoriumi), o nuo 1993 m. buvo išrinktas Slupsko aukštosios pedagoginės mokyklos (Lenkija) profesoriumi. Šios mokymo įstaigos Neofilologijos institute jis skaitė lingvistinio ciklo dalykų paskaitas; jų sąrašas liudija platų jo interesų lauką: „Rusų–lenkų ir lenkų–rusų vertimo pagrindai“, „Rusų dalykinė kalba“, „Įvadas į kalbotyrą“, „Rusų kalbos leksikologija lenkų studentams“, „Rusų grafika ir ortografija“ ir kt. Paskaitas jis derino su aktyvia tarptautine veikla ir pranešimais konferencijose Maskvoje, Kopenhagoje, Berlyne, Gardine, Samaroje, jau nekalbant apie Lenkijos miestus.

Iš viso apie šešerius metus praleidęs Lenkijoje, Vladimiras Moisejevičius grįžo į Rusiją, kur netrukus taip pat aktyviai ir su užsidegimu ėmė dirbti profesoriumi Valstybiniame rusų

Terminologija | 2008 | 15 2 7 3

kalbos institute, pavadintame A. S. Puškino vardu, ir ten dirba iki šiol. Šiuo metu jo publikacijų sąraše yra daugiau kaip 400 darbų (!!!); jis tapo vienu žinomiausių specialistų, kurio nepaminėti terminologijos mokslo srityje laikoma tiesiog blogu tonu. Tačiau jo darbus žino ir vertina ne tik terminologai, bet ir stilistai, leksikologai bei leksikografai.

Iš asmeninės pusės norėčiau paminėti dar keletą jubiliato žmogiškųjų savybių. Pirmiausia – man labai svarbų švelnaus humoro jausmą, galbūt kaip nors susijusį su gimtine: juk sovietmečiu Odesa visada turėjo pietietiško miesto aurą, pasižymėjo ypatingu humoro jausmu ir savo gyventojų verslumu, ir panašu, kad tai iki šiol atsispindi šių eilučių herojaus būde. Antra, tai šiais laikais retai pasitaikantys pareigingumas, punktualumas ir apskritai – vyriškas patikimumas darbuose. Jei Vladimiras Moisejevičius ką nors pažadėjo, nerimauti neverta... Būtent ši aplinkybė paskatino mane jo jubiliejaus proga parašyti trumpą eilėraštį, kuriuo norėčiau užbaigti šiuos užrašus.

Vladimirui Moisejevičiui Leičikui

07.11.08

Apie vyrus

Vyras – ne tas, kuris dviejų sieksnių ūgio, O dar ir septynių pūdų svorio, Ir iš Dievo bei giminės gavo tiesiog Dovaną veltui – be pastangų ir triūso.

O tam, kuris tiek įveikė ir ištvėrė, Nekreipdamas dėmesio į sunkų gyslų pulsą, Kuris tiek daugeliui liko brangus ir reikalingas, Pasakysiu: „Na, Moiseičiau, tu – tikras vyras!“

Tu – vyras, sutuoktinis, tėvas ir senelis, Tu – vyras, prosenelis ir bičiulis, Mokėjęs pelnyti autoritetą, Net viską pradėdamas nuo pelenų.

274 Сергей Шелов | К 80-летию Владимира Моисеевича Лейчика,...

Ir išties pavadink valstietį tuo arkliu, kuris, negadindamas vagos, traukia plūgą — sveikas ar šlubas... Moiseičiau, tik tu gyvenk, valstiečių juk amžinai trūksta.

Gauta 2008-11-20

Sergejus Dmitrijevičius Šelovas Vinogradovo V. V. rusų kalbos institutas Volchonka g. 18/2, Maskva, Rusija El. paštas: [email protected]

Terminologija | 2008 | 15

275