Specialiosios leksikografijos funkcijos nacionalinėje sistemoje „mokslas–technologijos–inovacijos“

ВЯЧЕСЛАВ КОНСТАНТИНОВИЧ ЩЕРБИН

Центр системного анализа и стратегических исследований Национальной академии наук Беларуси

RAKTAŽODŽIAI: specialioji leksikografija, specialiųjų žodynų funkcijos, nacionalinė sistema „mokslas–technologijos–inovacijos“

Pastaraisiais dešimtmečiais, šiuolaikinėje kalbotyroje plečiantis funkcinio požiūrio taikymo sričiai, šis požiūris pakeitė XX amžiuje dominavusius lyginamąjį istorinį, sisteminį struktūrinį ir generatyvinį požiūrius, vis dažniau mėginama išsamiai aprašyti: a) termino funkcijas (žr., pvz., Татаринов 2006: 337–338); b) specialiųjų žodynų funkcijas (žr., pvz., Кудашев 2007: 43–46; Гринев-Гриневич 2009: 66–74; Дубичинский 2013: 282–283); c) atskirų specialiosios leksikografijos krypčių funkcijas (žr., pvz., Щербин 2010: 381–387; Шчэрбін 2011: 141–152) ir t. t.

Visų pirma, šiuo metu plačiausias yra Viktoro A. Татаринов sudarytas termino funkcijų sąrašas, apimantis beveik dvi dešimtis tokių funkcijų pavadinimų. Tarp jų: komunikacinė, kognityvinė, nominacinė, struktūrinė kalbinė, klasifikuojamoji, vegetacinė, prototipinė, stereotipinė, etnovalorinė, simbolinė, ekspresyvioji, estetinė, lyties, specializuojamoji, charakterizuojamoji, komparatyvinė, fenomeną formuojanti, mentalitetą formuojanti funkcijos (Татаринов 2006: 337–338). Kiti Rusijos terminologijos specialistai išskiria ir kitokias termino funkcijas. Pavyzdžiui, Елена И. Голованова mano, kad „nors terminas yra daugiafunkcis, jo pagrindinė, dominuojanti funkcija yra (toliau išskirta mūsų. – В.Щ.) specialiųjų žinių, kaip pažintinės veiklos rezultato, fiksavimo ir perteikimo

76

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенациональной системе «наука–технологии–инновации»

funkcija (Голованова 2007: 33).

Savo ruožtu, pagrindinėms specialiųjų žodynų funkcijoms Сергей В. Гринев-Гриневич šiandien priskiria šias funkcines charakteristikas: inventorizavimo, norminę, gnoseologinę, prognostinę, mokomąją ir kt. (Гринев-Гриневич 2009: 29, 60, 73). Savo ruožtu Игорь С. Кудашев aprašė šias specialiųjų žodynų funkcijas: informacinę, komunikacinę, mokomąją, registravimo, sisteminimo, kodifikavimo, pažintinę (gnoseologinę), ideologinę (Кудашев 2007: 43–45). Be to, Владимир В. Дубичинский, remdamasis terminologinių žodynų paskirtimi, išskiria šias jų grupes, kurios iš esmės yra funkcinio pobūdžio: 1) registruojamieji žodynai (dauguma esamų terminologinių žodynų); 2) reglamentuojamieji žodynai (terminologijos standartai ir rekomenduojamų terminų žodynai); 3) informaciniai žodynai (informacinės paieškos tezaurai); 4) sisteminantys žodynai (klasifikatoriai, rubrikatoriai, dažnumo žodynai ir terminų sistemų žodynai) (Дубичинский 2013: 282–283). Atitinkamai, išvardytų В.В. Дубичинский klasifikacijoje terminologinių žodynų grupių išskyrimas sudaro pagrindą išskirti šias specialiųjų žodynų funkcijas: registravimo, reglamentavimo, informacinę ir sisteminimo.

Galiausiai, atsižvelgdami į jų atliekamą pagrindinę funkciją, išskyrėme šias pagrindines specialiosios leksikografijos kryptis, pavadintas pagal jų atliekamas funkcijas: 1) terminologinė leksikografija (terminografija) orientuojasi į formaliųjų ir turinio charakteristikų aprašymą; 2) enciklopedinė leksikografija siekia sistemiškai aprašyti ekstralingvistinių reiškinių, procesų ir faktų sąvokinį turinį; 3) eksperimentinės leksikografijos pagrindas – leksikografijoje netradicinių pateikiamos informacijos sisteminimo būdų (lentelių, schemų, piešinių, brėžinių, neverbalinių simbolių, formulių, klausimų ir atsakymų kompleksų, duomenų bazių, žinių bazių ir kt.) taikymas; šie būdai perimami iš įvairių specialiųjų žinių sričių; 4) klasifikacinės leksikografijos srityje rengiami abėcėliniai, sisteminiai, prieš-

Terminologija | 2017 | 24

7 7

teminiai ir kiti rodyklės bei indeksai; augalų, gyvūnų, mineralų, uolienų ir pan. apibūdinimo vadovai; rubrikatoriai ir klasifikatoriai; profesijų, specialybių ir pareigybių tarifiniai kvalifikaciniai žinynai; ir kiti panašūs informaciniai leidiniai, kurių pagrindinė užduotis – konceptualiai sutvarkyti pačią žinių dalykinę sritį, kurioje vartojama tokiais leidiniais aprašoma terminija; 5) specialioji konceptografija siekia sudaryti pagrindinių mokslinių sąvokų ir kategorijų žodynus; pagrindinių terminų, sąvokų ir žodžių žodynus; mokslinių deskriptorių žodynus; kompleksinius, bendramokslinius ir siaurų disciplinų konceptuarijus; vienos koncepcijos žodynus (Шчэрбін 2011: 141–152).

Lyginamoji pirmiau pateiktų termino pagrindinių funkcijų, specialiųjų žodynų ir pagrindinių specialiosios leksikografijos krypčių sąrašų analizė rodo, kad visiško izomorfizmo tarp nurodytų funkcijų sąrašų kol kas nėra; tai, be abejo, trukdo kurti vieningą ir neprieštaringą teoriją, apimančią visą mokslo disciplinų, susijusių su terminų tyrimu, aprašymu ir norminimu (terminologija, terminologijos mokslu, terminografija, specialiąja leksikografija), spektrą. Pagrindinis mūsų straipsnio tikslas kaip tik ir yra ieškoti sisteminių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima kurti vieningą terminologijos, terminologijos mokslo ir terminografijos teoriją.

Kaip pirmąjį sisteminį pagrindą galima įvardyti bendrą įvairių terminologijos mokslo šakų atstovų supratimą apie tokį pamatinį mokslinį konceptą kaip FUNKCIJA. Šiuo metu, kaip teisingai pastebi S. V. Grinevas-Grinevičius, „žodyno paskirtį ir funkciją ne visi leksikografai pakankamai aiškiai atskiria“ (Гринев–Гриневич 2009: 29). Mūsų nuomone, taip yra todėl, kad bendramoksliniuose žinynuose šios dvi sąvokos (paskirtis ir funkcija) dažnai sutapatinamos. Pavyzdžiui, žr. sąvokos „funkcija“ apibrėžtį Šiuolaikiniame socialinių mokslų žodyne (2005): „Funkcija (lot. function – atlikimas) – pareiga, veiklos sritis, paskirtis; vaidmuo, kurį socialinė institucija atlieka aukštesnio lygmens visuomeninės sistemos poreikių arba ją sudarančių socialinių grupių ir individų organizacinių interesų atžvilgiu“ (Дани-льян, Панов 2005: 462–463).

78

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенацио-нальной системе «наука–технологии–инновации»

Tuo tarpu specialiosios leksikografijos srityje sąvokos žodyno paskirtis ir žodyno funkcija gana griežtai atskiriamos:

„Jei žodyno paskirtį lemia jo naudojimo pobūdis, tai jo funkcija grindžiama aprašymo ir reglamentavimo elementų santykiu su į jį įtraukta specialiąja leksika. Terminologinio žodyno funkciją didžiąja dalimi lemia pasirinkto leksikos sluoksnio ypatybės ir pirmiausia – atitinkamos terminijos išsivystymo laipsnis. Kaip nurodo Olga S. Achmanova, terminijos formavimosi ir spartaus vystymosi arba esminio pertvarkymo etape (kuriam būdinga sinonimų gausa, daugelio terminų vartojimas keliomis reikšmėmis, jų reikšmių nestabilumas, daugybė mokslinių mokyklų metadialektų ir atskirų specialistų idiolektų) svarbiausia užduotis yra terminijos inventorizacija, o kai sąvokų sistema jau susiformavusi ir nusistovėjusi, semantiniai ryšiai stabilizavęsi, aktualu nustatyti terminų vartojimo normas ir jas užfiksuoti norminiuose žodynuose [Ахманова, 1966]. Remiantis tuo, galima išskirti dvi pagrindines terminologinio žodyno funkcijas – inventorizacinę ir norminę“ (Гринев-Гриневич 2009: 28–29).

Tai, į kurią iš funkcijų (inventorizacinę ar norminę) orientuojasi terminologinio žodyno sudarytojas, lemia ir tokio žodyno registro apimtį, ir į jį įtraukiamos specialiosios leksikos norminimo laipsnį. Pavyzdžiui, rengdamas registruojamojo tipo terminologinį žodyną, kai terminografas¹ siekia kuo visapusiškiau įgyvendinti tokio žodyno inventorizacinę funkciją, jis remiasi šiomis metodologinėmis nuostatomis: 1) „terminija išgaunama, kaip metalas iš rūdos, iš visos tiriamojo laikotarpio metakalbinių kūrinių visumos“ (Ахманова 1969: 5); 2) „pirmutinė ir realiai įgyvendinama užduotis dabar yra leksikografiškai aprašyti tą (kad ir netobulą, nenuoseklią ir įvairaus masto) kalbą, kuria kalbininkai bendrauja tarpusavyje ir kurią jie vartoja dėstydami“ (Ахманова 1969: 9). Nuosekliai įgyvendinus šias metodologines nuostatas, registruojamojo tipo terminologinio žodyno sudarytojas į jo registrą įtraukia daugybę moksliniuose tekstuose aptiktų terminų, profesinių žodžių, nomenų, specialiųjų neologizmų, pusiau terminų, prototerminų ir terminoidų.

Terminologija | 2017 | 24

79

Savo ruožtu, rengdamas norminio tipo terminologinį žodyną, jo autorius savo veikloje siekia įgyvendinti specialiojo žodyno norminę arba reglamentuojamąją funkciją, remdamasis visai kitomis metodologinėmis nuostatomis: 1) į norminio tipo terminologinio žodyno registrą įtraukiami tik tie terminologiniai vienetai, kurių sąvokinis turinys jau yra griežtai apibrėžtas, t. y. kurie jau turi mokslinę definiciją. Kaip šiuo klausimu taikliai pastebėjo austrų ir amerikiečių tyrėjas Oigenas Rozenštokas-Hiusis, „definicija – paskutinis žmogaus žodis žodžių eilėje, kurią jis skiria savo dalykui“ (Розеншток-Хюсси 1994: 96); 2) norminio tipo terminologiniame žodyne pageidautina kiekvienam registro vienetui nurodyti jo vietą atitinkamoje šakos terminų sistemoje, kuri savo ruožtu yra tam tikra konceptualių žinių apie pasaulį ir kalbą sistema: „Terminų sistema kaip visuma, atspindėdama tam tikrą konceptosferą, formuojasi ne vien kaip vienetų visuma, bet kaip labai sudėtingas žinių tinklas, kuriame sąveikauja įvairūs žinių apie pasaulį ir kalbą tipai, susiję su žmogaus mąstymo raida“ (Новодранова 2009: 93). Šias metodologines nuostatas įgyvendinus norminio tipo terminologinio žodyno sudarytojo terminografinėje veikloje, į tokio žodyno registrą griežtai atrenkama gana sunorminta ir semantiniu požiūriu gerai apibrėžta specialioji leksika, kurios apimtis retai viršija vieną ar du tūkstančius registro vienetų.

Kaip antrąjį sisteminį pagrindą vieningai terminologijos, terminologijos mokslo ir terminografijos teorijai kurti reikėtų laikyti tai, kad visi terminologijos mokslo atstovai besąlygiškai laikytųsi imperatyvaus reikalavimo atskirti pačius mokslinius, techninius ir dalykinius tekstus, viena vertus, nuo žodyninių-informacinių, metakalbinių tekstų, kita vertus. Beje, dar prieš 10 metų žymus rusų terminologas Vladimiras M. Leičikas (2007: 11) visus mokslinius, techninius ir dalykinius tekstus suskirstė į tris grupes: terminus vartojančius, pavyzdžiui, apžvalginius straipsnius, monografijas, dalykinius dokumentus, į terminus fiksuo-

80

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенациональной системе «наука–технологии–инновации»

iniai, pavyzdžiui, žodynai ir žinynai, ir terminus kuriantys, įskaitant mokslinius straipsnius, kuriuose autorius pirmą kartą pateikia savo eksperimentų, apibendrinimų ir pan. rezultatus. Tačiau, remiantis tokio naujausio mokslo kaip lingvosemiotika pasiekimais, V. M. Leičiko nurodytą itin įdomią tekstų klasifikaciją galima redukuoti iki dviejų tekstų tipų: viena vertus, tai linijinio pobūdžio moksliniai, techniniai ir dalykiniai tekstai; kita vertus, tai žodyniniai-informaciniai tekstai, pasižymintys metakalbiniu, nelinijiniu pobūdžiu.

Kaip argumentą mūsų siūlomai paprastesnei tekstų klasifikavimo sistemai pagrįsti pacituokime S. V. Grinevo vadovėlį Основы семиотики (2003), kuriame pabrėžiamas glaudus naujausių lingvistikos mokslo krypčių ryšys su pagrindinėmis semiotikos problemomis ir principais: „1980–1990 m. susiformavo nemažai mokslų ir krypčių, susijusių su semiotikos problematika – terminologija, terminografija, komunikacinė lingvistika, kognityvinė psichologija ir lingvistika<...>“ (Гринев 2003: 20). S. V. Grinevo (2003: 30–31) nuomone,

„semiotinių principų taikymas kai kuriose tyrimų srityse pasirodė esąs itin produktyvus. Kalbotyroje, kur atsirado speciali paribio disciplina – lingvosemiotika, kalbos vienetus tapo įmanoma tirti trimis aspektais – turinio, formos ir funkciniu – visais kalbos lygmenimis, pradedant fonema ir baigiant tekstais <...>; tai prisidėjo prie lingvistinių tyrimų sistemiškumo ir gerokai išplėtė kalbos tyrimo metodų arsenalą“.

Siekdami pademonstruoti šio teiginio teisingumą įvairių žanrų tekstų atžvilgiu, atliksime žodyninių-informacinių (nelinijinių) tekstų ir įprastų linijinio pobūdžio tekstų (grožinių, mokslinių, publicistinių, dalykinių ir kitų) semiotinių ypatybių lyginamąją analizę pagal tris pirmiau nurodytus kriterijus – turinio, formos ir funkcinį.

Tradiciškai lyginamąją minėtų įvairių žanrų tekstų analizę pradėsime nuo jų formaliųjų ypatybių. Viena iš tokių ypatybių yra teksto pavadinimas arba antraštė. Paprastai žodyniniai-informaciniai tekstai pagal šį požymį gerokai skiriasi nuo kitų žanrų tekstų, nes jų pavadinimuose yra terminologinių vienetų (словарь, энциклопедия,

Terminologija | 2017 | 24

81

справочник, глоссарий, указатель ir kt.), tiesiogiai nurodančių, kad jų įvardijami tekstai priklauso žodyninės-informacinės literatūros žanrui. Ši aplinkybė suteikė pagrindą Rusijos mokslų akademijos nariui korespondentui Jurijui N. Karaulovui spėti, kad „egzistuojanti žodynų tipologija iš esmės yra jų pavadinimų tipologija“ (Караулов 1981: 43).

Tačiau pabandę pirmiau išvardytus terminologinius vienetus iš žodyninių-informacinių tekstų pavadinimų (словарь, энциклопедия, справочник, глоссарий, указатель ir kt.) naudoti kaip pagrindinius paieškos žodžius, kad virtualioje interneto erdvėje arba didžiųjų bibliotekų elektroniniuose kataloguose rastume atitinkamus žodyninius-informacinius tekstus, netrukus įsitikinsime, jog tokio formalaus požymio kaip teksto pavadinimas taikymas anaiptol ne visada duoda ieškomą rezultatą. Pavyzdžiui, naudojant pagrindinį paieškos žodį словарь virtualioje erdvėje pavyko rasti ne tik specialųjį Leonido Z. Procho Словарь ветров (1983), kuriame abėcėlės tvarka pateikiami įvairių tipų vėjų, pučiančių skirtinguose planetos regionuose, gamtamoksliniai aprašymai, bet ir Kijevo poeto Jurijaus Mezenkos lyrikos knygą Словарь ветров (1986), kuri nei forma, nei turiniu nėra susijusi su žodyninės-informacinės literatūros žanru. Be to, naudojant paieškos žodį словарь pavyko rasti anglų rašytojo Lawrence’o Norfolko grožinį romaną Словарь Лампиера (1996), serbų rašytojo Milorado Pavićiaus grožinį romaną Хазарский словарь (1989) ir daugelį kitų grožinių kūrinių, kurių tekstinė struktūra grindžiama tik išorine žodyno forma, todėl jie su žodyninės-informacinės literatūros žanru susiję tik netiesiogiai.

Panašiai, ieškant žodyninių-informacinių tekstų pagal pagrindinį paieškos žodį энциклопедия, pavyko rasti ne tik tikrų enciklopedinių leidinių, bet ir Valentino Richo memuarų knygą Я – Энциклопедия (2006) bei daugelį kitų panašių leidinių, tiesiogiai nesusijusių su žodyninių-informacinių tekstų žanru. Visa tai, kas pasakyta, leidžia daryti išvadą, kad naudojant tokį formalų požymį kaip teksto pavadinimas, neįmanoma šimtu procentų atskirti žodyninių-

82

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенацио-нальной системе «наука-технологии-инновации»

informacinių tekstų nuo kitų žanrų tekstų. Vadinasi, žodynų pavadinimų tipologija negali būti jų mokslinės klasifikacijos pagrindas.

Žodyninių-informacinių tekstų specifiką kur kas labiau atskleidžia tokio turinio kriterijaus kaip jų sąvokinio turinio organizavimo būdas taikymas. Skirtingai nuo įprastų (grožinių, mokslinių, publicistinių, dalykinių ir kitokių) tekstų, kuriems būdingas naratyvumas, linijiškumas ir sintaksinis rišlumas, šiuolaikinių žodynų ir žinynų tekstinė erdvė organizuojama remiantis iš esmės kitokiais semiotiniais principais (hipertekstualumu, nelinijiškumu, leksikografinio susietumo būdų įvairove ir kt.) (Щербин 2002). Antai, jeigu bet kurio įprasto teksto turinys struktūros požiūriu yra „ilga simbolių eilutė, skaitoma viena kryptimi“ (Морозов, Тихомиров, Хрусталев 1997: 56), tai žodyninių-informacinių tekstų turinys gali būti struktūruojamas pagal žodyninių straipsnių pavadinimų raidinį apvalkalą (tiesioginę ir atvirkštinę abėcėlę), pagal temas (idėjas), žodžių darybos lizdus, žodžių-pavadinimų gramatines charakteristikas, jų genetines charakteristikas, jų atsiradimo kalboje chronologiją, sąlyginę skaitmeninę numeraciją (paprastą, dvigubą ir t. t.) ir daugelį kitų organizavimo principų. Nurodyta leksikografinių požiūrių į žodyno tekstinės erdvės organizavimą įvairovė yra geriausias įrodymas, kad „medžiagos išdėstymo tvarka informaciniame leidinyje <...> turi lemiamą reikšmę tarp pradinių duomenų, reikalingų knygai apipavidalinti“ (Адамов, Кричевский 1981: 10).

Vis dėlto pastarųjų dešimtmečių leidybos praktika rodo, kad ieškodami naujų vaizdavimo formų įprastų tekstų autoriai vis dažniau pasitelkia leksikografinius kuriamų grožinių, mokslinių ir kitokių kūrinių tekstinės erdvės organizavimo būdus. Kaip pavyzdį nurodykime Mašos Carevos moterų romaną Московский бестиарий. Болтовня броненетки (2007), kuriame skyrių seka atitinka jų pavadinimų raidinio apvalkalo abėcėlės tvarką, tačiau tai nė kiek nepažeidžia bendro grožinio kūrinio prasminio vientisumo ir nekeičia jo žanrinės priklausomybės. Šiuo

Terminologija | 2017 | 24

8 3

požiūriu galima daryti išvadą, kad tokio turinio kriterijaus kaip teksto sąvokinio turinio organizavimo būdas taikymas taip pat negali šimtu procentų garantuoti, jog žodyniniai-informaciniai tekstai bus be klaidų atskirti nuo įprastų (grožinių, mokslinių ir kitokių) kūrinių.

Visa tai, kas pasakyta, paaiškina, kodėl knygų leidėjai, bibliotekininkai, knygotyros specialistai ir kiti tekstų tyrėjai juos klasifikuodami greta formalaus ir turinio kriterijų pasitelkia dar ir funkcinį kriterijų. Štai ką apie pagrindinę įprastų linijinio pobūdžio tekstų funkciją rašo vienas pirmųjų šalies hipertekstinių sistemų kūrėjų Martinas M. Subbotinas (1993: 39–40):

„<...> pagrindinė linijinio teksto funkcija buvo ir yra suprantama kaip jau egzistuojančios prasmės pateikimas, reprezentacija. Čia kalbama apie prasmės pateikimą kaip vieningos, kaip tam tikros santykinai užbaigtos visumos. Knyga pateikia ir įformina savo turinį kaip kažką vientisa, uždara, „surišta į viršelį“. Būtent tam turinys pateikiamas vieningos hierarchinės struktūros forma. Tuo ir grindžiama gilioji linijiškumo prasmė. Juk visapusiškiausia hierarchizacija pasiekiama būtent linijiškai rikiuojant, kai kiekvienas elementas užima vienintelę, griežtai apibrėžtą vietą – po kažko, prieš kažką. Hierarchinė prasmę perteikiančių teksto elementų sandara ir nuoseklumas orientuoja suvokti jo turinį kaip vientisą organizuotą visumą, atkertant ir neįsileidžiant į tekstą visų minties atšakų, visų galimų jos judėjimo trajektorijų, kurios neįsilieja į šią organizaciją“.

Visai kitokią funkciją atlieka žodyniniai-informaciniai tekstai:

„Informaciniai leidiniai specialiai pritaikyti tam, kad skaitytojas galėtų greitai rasti ir suvokti jam reikalingą informaciją (žinias). Kitaip tariant, jie skirti ne ištisiniam skaitymui, o atrankiniam, ir būtent tuo iš esmės skiriasi nuo kitų tipų leidinių. Ši ypatybė yra viena iš esminių visais informacinio leidinio kūrimo etapais. Ja grindžiamas ne tik knygos poligrafinio apipavidalinimo principas, ne tik iliustracijų turinio sandara, bet ir knygos lingvistinė struktūra“ (Адамов, Кричевский 1981: 8).

Taigi, jeigu įprasti tekstai daugiausia atlieka komunikacinę, kūrybinę (kreatyvinę) ir kumuliacinę funkcijas (Лотман 2000: 155–163), tai žodyniniai-informaciniai tekstai pirmiausia atlieka tarnybinę, paieškos funkciją.

84 Вячеслав Щербин Функции специальной лексикографии в общенациональной системе «наука–технологии–инновации»

По справедливому замечанию И.С. Кудашева (2007: 46),

„Funkcijos paprastai nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį galima atskirti žodyninius kūrinius nuo nežodyninių. Paprastai funkcijos turi įtakos ir kūrinio turiniui, ir struktūrai. Tačiau sudėtingais, ribiniais atvejais, kai kūriniai yra artimi vienas kitam ir turiniu, ir sandara, lemiamą vaidmenį atlieka būtent leidinio funkcijos. Pavyzdžiui, kalbinius tezaurus, t. y. žodynus, atspindinčius loginius, asociatyvinius ir kitokius žodžių ryšius bei skirtus darbui su kalba, priskirtume žodynams. O informacijos paieškos tezaurų, kuriuose pateikiama panaši informacija, tačiau kurie skirti tinkamai formuoti paieškos užklausas informacijos paieškos sistemose, žodynais laikyti nelinkę. Tokie kūriniai su lingvistika susiję tik netiesiogiai, o tinkamai jų sudaryti neįmanoma be informacijos paieškos specialistų dalyvavimo. Taigi manome, kad funkcijos yra vienas svarbiausių kriterijų, skiriančių žodynus nuo kitų tipų informacinių leidinių, ir lemia visus kitus skirtumus. Pagrindinė žodyno funkcija – pirmiausia pateikti informaciją, aktualią jame kairėje pusėje esančių ženklų interpretavimo, vartojimo ar pakeitimo požiūriu“.

Kita vertus, būtent atliekamų funkcijų skirtumai lemia, kad moksliniai, grožiniai ir dalykiniai tekstai būtinai publikuojami kaip atskiri knygų leidiniai, o žodyniniai-informaciniai tekstai neretai leidžiami kaip pagalbiniai leidiniai prie knygų ar straipsnių. Kaip aforistiškai apie tokius prie knygų pridedamus žodyninius-informacinius leidinius pasakė rusų tyrėjas Eduardas L. Prizmantas, pagalbiniai visai nereiškia antraeiliai (Призмант 1995). Šiandien nebekyla abejonių, kad nelinijinių tekstų (žodynų, enciklopedijų, žinynų, rodyklių ir pan. hipertekstų) dalis įvairių žanrų tekstų, reprezentuojančių vieną ar kitą nacionalinę kultūrą, visumoje nuolat didės ir taip užtikrins šios kultūros vientisumą bei informacijos prieinamumą. Būtent suvokimas, kokią vis didesnę reikšmę žodyninė-informacinė literatūra įgyja šiuolaikinės informacinės visuomenės gyvenime, taip pat būtinybė tirti jos semiotines ypatybes paskatino susiformuoti tokiai metaleksikografijos krypčiai kaip žodyno semiotika (Денисов 1980: 207) arba leksikografinė semiotika (Степанов, Рогова 2006: 44–46). Būtent šios krypties kontekste

Terminologija | 2017 | 24

85

Petro N. Denisovo nuomone, turėtų būti tiriama „visa žodyno ženklų problematika, metakalbos problematika, žodyninės informacijos fiksavimo ir pateikimo būdai, <...> šriftų, išskyrimų, spalvų, lentelių, simbolių, grafinių vaizdų, naudojamų žodynų rengimo praktikoje, rūšys“ (Денисов 1980: 211).

Baltarusijos Respublikoje svarų indėlį į šios metaleksikografijos krypties plėtrą įnešė Anatolijus I. Kisilevskis, 1977 m. paskelbęs monografiją Языки и метаязыки энциклопедий и толковых словарей. Laikas reikalauja eiti toliau ir nuolat plėsti tiriamų specialiųjų žodynų bei žinynų ratą; jų pagrindą sudaro daugiausia dirbtinės ženklų sistemos – terminai, nomenai, profesiniai žodžiai. Kaip teisingai pažymėjo Nina B. Mečkovskaja, šios „dirbtinės ženklų sistemos buvo kuriamos todėl, kad natūraliosios kalbos ir kitos „stichiškos“ semiotikos ne visada pajėgdavo patenkinti naujus komunikacijos poreikius“ (Мечковская 2009: 35). Dėl tos pačios priežasties, mūsų nuomone, specialiojo pobūdžio žodyninių-informacinių tekstų semiotinių ypatybių tyrimas gali padėti priartinti ekstralingvistines ir lingvistines sampratas; be to neįmanoma sparti pažanga kuriant intelektines technologijas ir ekspertines žinių sistemas.

Galiausiai, trečiasis sisteminis pagrindas, kuriuo, mūsų nuomone, galima remtis kuriant vieningą terminologijos, terminotyros ir terminografijos teoriją, galėtų būti privalomas nacionalinės inovacijų sistemos (NIS), arba, kaip ji dar vadinama, visos šalies sistemos „mokslas–technologijos–inovacijos“ (VŠSMTI), funkcinės struktūros ypatumų įvertinimas projektuojant ir kuriant specialiuosius žodynus. Valerijus V. Gončiarovas šio pastarojo termino (VŠSMTI) vartojimo Baltarusijos Respublikoje pranašumą grindžia šiomis priežastimis:

„<...> Nors sąvokos NIS ir sistema „mokslas–technologijos–inovacijos“ išoriškai panašios, pirmuoju atveju kriterijaus pagrindas yra elementų struktūra, o antruoju – funkcinis ryšys. Baltarusijai šis skirtumas yra esminis, nes nors joje yra visi veiksmingiems NIS modeliams būdingi komponentai (švietimo, mokslo, gamybos, infrastruktūros organizacijos ir valdymo organai), jų sąveika kol kas nėra optimali. <...> Pagrindinė Baltarusijos NIS problema tebėra nepakankamas jos išsivystymo lygis. Tai lemia tai, kad

86

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенациональной системе «наука-технологии-инновации»

tarp pagrindinių jos elementų nesusiformavo tvarios inovacijų grandinės; jų nutrūkstamumas mažina galimybes gaminti iš tiesų inovacinę produkciją (visų pirma – naują pasaulinei rinkai). <...> Tam reikia naujo veiksmų formato ir pereiti nuo programų bei veiksmų planų prie veiksmų gairių. <...> Veiksmų gairių struktūrą turėtų sudaryti trys blokai: elementinis, funkcinis ir projektinis“ (Гончаров 2016: 60–62).

Valerijaus V. Gončiarovo nuomone, būtent šių trijų veiksmų gairių blokų (elementinio, funkcinio ir projektinio), sudarančių visos šalies sistemos „mokslas–technologijos–inovacijos“ pagrindą, tarpusavyje suderintas veikimas užtikrins didelį VŠSMTI veiksmingumą:

„Sistemą „mokslas–technologijos–inovacijos“ formuos nauji mokslinių tyrimų, infrastruktūros, švietimo ir gamybos organizacijų sąveikos ryšiai, skirti plėsti bendradarbiavimo tinklą, kurti augimo taškus ir proveržio kryptis, kuriose galima pasiekti didžiausią mokslinį, praktinį, ekonominį ir socialinį-humanitarinį poveikį“ (Гончаров 2016: 65).

Mūsų nuomone, aukštą pirmiau išvardytų, savo profiliu ir sprendžiamais uždaviniais labai besiskiriančių organizacijų (mokslinių tyrimų, infrastruktūros, švietimo ir gamybos) sąveikos lygį galima pasiekti tik tuo atveju, jei jų bendrą darbą užtikrins vieninga mokslinė-informacinė sistema (įskaitant ir bendrą žodyninę-informacinę aprūpinimo sistemą).

„Vieninga žodyninė-informacinė aprūpinimo sistema“ vadiname visai ne bendrų specialiųjų žodynų kūrimą visiems VŠSMTI subjektams. Tokie bendrieji specialieji žodynai leidžiami jau gana seniai. Jiems priklauso: a) politechniniai žodynai (pavyzdžiui, РБПС 1997–1998); b) „apibendrinamieji“ žodynai (pavyzdžiui, РБССТ 1994); c) mokslinio ir kultūrinio raštingumo žodynai (pavyzdžiui, Hirsch, Kett, Trefil 1988; Бреннан 1997). Deja, pirmiau išvardyti bendrųjų specialiųjų žodynų tipai neišsprendžia visų problemų, susijusių su glaudžiai sąveikaujančių skirtingų profilių organizacijų žodynine-informacine aprūpinimo sistema. Kalbėdami apie „vieningą žodyninę-informacinę aprūpinimo sistemą“ labai skirtingiems VŠSMTI subjektams (mokslinių tyrimų, infrastruktūros, švietimo ir gamybos organizacijoms), turime omenyje vieningų metodologinių principų formavimą visai skirtingų tipų specialiųjų žodynų sistemai, kurios atskirų grandžių funk-

Terminologija | 2017 | 24

87

nacionalinė paskirtis – aptarnauti įvairių tipų OSNTI subjektų žodyninius poreikius.

Pavyzdžiui, išsivysčiusių pasaulio šalių NIS paprastai išskiriami trys pagrindiniai blokai: a) žinių generavimo (gavimosi) blokas, apimantis fundamentinį mokslą ir taikomuosius tyrimus; b) žinių perdavimo blokas, kurio pagrindą sudaro švietimas, kaupiantis įvairias mokslo žinias ir užtikrinantis jų sklaidą per įvairaus tipo ir lygmens švietimo įstaigų sistemą; c) žinių įgyvendinimo blokas, užtikrinantis prekių gamybą ir paslaugų teikimą remiantis įgytomis žiniomis (Иванов 2015: 191–193). Be to, šių šalių filologinės ir terminologinės organizacijos kiekvienam NIS blokui rengia specialiuosius žodynus, atliekančius konkrečias funkcijas:

a) žinių generavimo (gavimosi) bloke tokie specialieji žodynai atlieka informacinę, inventorizavimo, registravimo, kognityvinę, nominacinę, kodifikavimo, struktūrinę-kalbinę ir pan. funkcijas (tai politechniniai ir suminiai žodynai; mokslinio raštingumo žodynai; bendramoksliniai žodynai ir žinynai; kompleksiniai konceptuarai ir kt.);

b) žinių perdavimo bloko atstovai rengia ir naudoja specialiuosius žodynus, kuriais įgyvendinamos mokomoji, komunikacinė, klasifikavimo, mentalitetą formuojanti, ideologinė ir pan. funkcijos (tai universaliosios enciklopedijos; mokomieji, vertimo, aiškinamieji, bendramoksliniai terminologiniai žodynai; bendramoksliniai ir siaurų disciplinų konceptuarai; kultūrinio raštingumo žodynai ir kt.);

c) žinių įgyvendinimo bloke sudaromi ir naudojami specialieji žodynai, atliekantys šias funkcijas: informacinę, specializavimo, reglamentavimo, sisteminimo ir pan. (tai šakiniai žinynai ir enciklopedijos; terminologijos standartai; informacijos paieškos tezaurai; klasifikatoriai, rubrikatoriai, dažnuminiai terminologiniai žodynai; temų ir problemų sąrašai; pramonės katalogai; inovacinių sprendimų katalogai ir kt.).

Kad pirmiau išvardyti įvairių tipų specialieji žodynai sudarytų inovacinės veiklos „vieningą žodyninę ir žinyninę aprūpinimo sistemą“

88

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенацио-нальной системе «наука-технологии-инновации»

įvairių sričių OSNTI subjektams, turi būti įvykdytos dvi pagrindinės sąlygos:

1) minėta „vieninga žodyninė ir žinyninė aprūpinimo sistema“ turi būti sisteminio pobūdžio, t. y. sudaryti tarpusavyje susijusią specialiųjų žodynų sistemą, turinčią: a) bendrą sąvokinį branduolį (pagrindinių mokslinių konceptų sąrašą); b) bendrą zoninę erdvę – viename iš paskutinių savo straipsnių šią erdvę pavadinome „Universaliuoju dalykinių rubrikų žodynu, atspindinčiu pagrindinių LSP (ЯСЦ) sąvokinį kontinuumą“ (Щербин 2016: 44); c) viena kitą papildančias periferines dalykines terminų sistemas, atspindimas siaurų disciplinų specialiuosiuose žodynuose ir konceptuaruose. Būtent tankus esamų branduolinių, zoninių ir periferinių sąsajų tinklas tarp atskirų įvairių tipų specialiųjų žodynų daro juos neatsiejamomis vieningos specialiųjų žodynų sistemos dalimis;

2) žodynų programos, skirtos atskiriems specialiesiems žodynams rengti ir publikuoti, kurie perspektyvoje turi sudaryti vieningą tokių žodynų sistemą, valdymas turi būti vykdomas iš vieno koordinavimo centro, kurio funkciją gali atlikti atitinkama specializuota mokslinė organizacija (Terminologijos centras, akademinis Terminologijos skyrius, terminologijos žurnalo redakcinė kolegija ir t. t.), turinti juridinio asmens statusą.

Tik toks sisteminis požiūris į „vieningos žodyninės ir žinyninės aprūpinimo sistemos“ kūrimą įvairių sričių OSNTI subjektų inovacinei veiklai leis išspręsti mokslo ir gamybos bendrų veiksmų suaktyvinimo uždavinį, kurį Baltarusijos Respublikos NAS prezidiumo pirmininkas, akademikas Vladimiras G. Gusakovas, iškėlė apskritojo stalo diskusijoje su pirmaujančių Baltarusijos Respublikos įmonių vadovais. Konkrečiai, akademiko V. G. Gusakovo programiniame pranešime buvo numatytos šios minėto uždavinio sprendimo priemonės ir etapai:

„Siekdamas suaktyvinti bendrus mokslo ir gamybos veiksmus, šiandien siūlau aptarti kelių priemonių, kurių galėtume imtis, perspektyvas ir numatomą poveikį:

Terminologija | 2017 | 24

89

1. kasmetinis bendrų veiksmų mokslinės-techninės ir inovacinės veiklos srityje planavimas, mokslinių-organizacinių renginių vykdymas;

2. vieningo interneto portalo „Mokslas–pramonė“ sukūrimas, įskaitant integruotą duomenų bazę, kurioje pateikiami mokslo pasiūlymai, paremti mūsų inovacinių sprendimų katalogu, ir pramonės poreikiai (išplėsti Švietimo ministerijos praktiką rengti vadinamąjį „Pramonės užduočių rinkinį“. Daugelis jūsų prisimena sovietinius „problemų rinkinius“);

3. technologinių platformų – nuolat veikiančių komunikacijos erdvių, skirtų mokslui imlios ir aukštųjų technologijų produkcijos gamintojams ir vartotojams – kūrimas;

4. mokslo ir pramonės klasterių kūrimas, funkcinė, o galbūt ir struktūrinė mokslinių organizacijų, universitetų ir akademinių mokslui imlių įmonių integracija į veikiančių ir naujai kuriamų holdingų sudėtį;

5. lygiomis dalimis steigiamos bendros aukštųjų technologijų įmonės ir inovacijų infrastruktūros subjektai – inovacijų centrai; technologijų perdavimo centrų tinklo plėtra, bendros laboratorijos, kolektyvinio naudojimo centrai; esamų kanalų naudojimas mokslo ir praktikos pasiekimams populiarinti, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatams, intelektinės nuosavybės objektams ir pramonės produkcijai propaguoti. Bent jau – tarpusavio informavimas apie paklausą ir esamas mokslines-technines problemas.

Pabrėšiu, kad beveik visi šiame punkte paminėti dalykai gali būti įgyvendinti neskiriant papildomų lėšų. Reikia tik geros valios ir noro peržengti įprastų tarnybinių pareigų ribas“ (Гусаков 2017: 58).

Iš pirmiau pateikto priemonių, skirtų suaktyvinti bendrus mokslo ir gamybos veiksmus Baltarusijos Respublikoje, sąrašo matyti, kad keletas jo nuostatų („vieningo interneto portalo „Mokslas–pramonė“ sukūrimas, įskaitant integruotą duomenų bazę, kurioje pateikiami mokslo pasiūlymai, paremti mūsų inovacinių sprendimų katalogu, ir pramonės poreikiai“; „sovietiniai problemų rinkiniai“; „komunikacijos erdvės, skirtos mokslui imlios ir aukštųjų technologijų produkcijos gamintojams ir vartotojams“; „esamų kanalų naudojimas mokslo ir praktikos pasiekimams populiarinti“; „tarpusavio informavimas apie paklausą ir esamas mokslines-technines problemas“) yra tiesiogiai susijusios su tomis funkcijomis,

90

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенациональной системе «наука-технологии-инновации»

kurias specialioji leksikografija tradiciškai atlieka bendrojoje nacionalinėje sistemoje „mokslas–technologijos–inovacijos“.

IŠVADOS

Atliktas tyrimas leidžia padaryti šias išvadas:

1. Formuojantis globaliajai žinių ekonomikai, vis akivaizdesnė tampa šalies mokslinės, techninės ir inovacinės raidos lygio priklausomybė nuo jos leidžiamos žodyninės ir informacinės literatūros kiekio.

2. Nacionalinėje sistemoje „mokslas–technologijos–inovacijos“ įvairių tipų specialieji žodynai atlieka vis platesnį funkcijų spektrą.

3. Sprendžiant pagrindinius konkrečios šalies specialiosios leksikografijos uždavinius (kuriant vieningą terminologijos, terminų mokslo ir terminografijos teoriją; kuriant „vieningą žodyninį ir informacinį aprūpinimą“ įvairių sričių OSNTI subjektų inovacinei veiklai ir kt.), padės šių sąlygų įgyvendinimas: a) vartoti unifikuotą termino funkcija apibrėžtį; b) aprašyti ir atsižvelgti į specialiųjų žodynų semiotinius ypatumus terminografinėje veikloje; c) projektavimo, sudarymo ir naudojimo procese atsižvelgti į nacionalinės sistemos „mokslas–technologijos–inovacijos“ funkcinę struktūrą.

ЛИТЕРАТУРА

Адамов Е.Б., Кричевский В.Г. 1981: Оформление справочных изданий, Москва: Книга.

Ахманова О.С. 1969: Словарь лингвистических терминов. 2-е изд., Москва: Советская энциклопедия.

Бреннан Р. 1997: Словарь научной грамотности. Пер. с англ., Москва: Мир.

Голованова Е.И. 2007: Теория профессиональной коммуникации в свете когнитивно-дискурсивной парадигмы языкознания. – Языки профессиональной коммуникации. Сборник статей участников Третьей международной научной конференции (Челябинск, 23–25 октября 2007 г.). 1, Челябинск: Энциклопедия, 29–34.

Гончаров В.В. 2016: Концептуальные подходы к созданию эффективной системы «наука–технологии–инновации» в Беларуси. – Система «наука–технологии–инновации»: методология, опыт, перспективы. Материалы Международной научно-практической конференции (Минск, 1 декабря 2016 г.), Минск: Центр системного анализа и стратегических исследований НАН Беларуси, 59–73.

Гринев С.В. 2003: Основы семиотики. Учебное пособие, Москва: МГОУ.

Гринев-Гриневич С.В. 2009: Введение в терминографию: Как просто и легко составить словарь. Учебное пособие. 3-е изд., Москва: Книжный дом ЛИБРОКОМ.

Гусаков В.Г. 2017: Выступление Председателя Президиума НАН Беларуси академика В.Г. Гусакова на круглом столе с директорским корпусом ведущих предприятий страны. – Аксиосфера белорусской

Terminologija | 2017 | 24

91

науки и пути ее совершенствования. Сб. докл., выступлений, публикаций в СМИ, приветственных и вступ. слов Предс. Президиума НАН Беларуси В.Г. Гусакова, Минск: Беларуская навука, 55–58.

Данильян О.Г., Панов Н.И. (общ. ред.) 2005: Современный словарь по общественным наукам, Москва: Изд-во Эксмо.

Денисов П.Н. 1980: Лексика русского языка и принципы ее описания, Москва: Русский язык.

Дубичинский В.В. 2013: Лексикография украинского языка: прошлое и настоящее. – Славянская лексикография. Международная коллективная монография, Москва: Издательский центр “Азбуковник”, 251–309.

Иванов В.В. 2015: Инновационная парадигма XXI. 2-е изд., Москва: Наука.

Караулов Ю.Н. 1981: Лингвистическое конструирование и тезаурус литературного языка, Москва: Наука.

Кудашев И.С. 2007: Проектирование переводческих словарей специальной лексики, Helsinki: Helsinki University Translation Studies.

Лейчик В.М. 2007: Три возраста термина. – Terminologija 14, 10–19.

Лотман Ю.М. 2000: Семиосфера, Санкт-Петербург: Искусство-СПБ.

Мечковская Н.Б. 2009: История языка и история коммуникации: от клинописи до Интернета. Курс лекций по общему языкознанию, Москва: Флинта; Наука.

Морозов В.П., Тихомиров В.П., Хрусталев Е.Ю. 1997: Гипертексты в экономике. Информационная технология моделирования. Учебное пособие, Москва: Финансы и статистика.

Новодранова В.Ф. 2009: Роль обыденного знания в формировании научной картины мира. – Термино-логия и знание. Материалы I Международного симпозиума (Москва, 23–24 мая 2008 г.), Москва: Институт русского языка им. В.В. Виноградова РАН, 89–93.

Призмент Э.Л. 1995: Вспомогательные, но необходимые: Об указателях к содержанию новых книг. – Книжное дело 1, 56–59.

Прох Л.З. 1983: Словарь ветров, Ленинград: Гидрометеоиздат.

РБПС 1997–1998: Русско-белорусский политехнический словарь. В 2 т., Минск: Беларуская навука.

РБССТ 1994: Русka-беларускі слоўнік сельскагаспадарчай тэрміналогіі, Мінск: Ураджай.

Розеншток-Хюсси О. 1994: Речь и действительность. Пер. с нем., англ., Москва: Лабиринт.

Степанов Ю.С., Рогова Н.В. 2006: Новое общеевропейское явление «лексикографической семиотики». С особым вниманием к польскому опыту проф. Я. Вавжиньчика. – Вопросы филологии 2, 44–46.

Субботин М.М. 1993: Теория и практика нелинейного письма (взгляд сквозь призму «грамматологии» Ж. Деррида). – Вопросы философии 3, 36–45.

Татаринов В.А. 2006: Общее терминоведение. Энциклопедический словарь, Москва: Московский Лицей.

Шчербин В.К. 2011: Структура беларускай спецыяльнай лексікаграфіі. – Лексікаграфічны бюлетэнь 20, 141–152.

Щербин В.К. 2002: Словарные истоки практики нелинейного письма. – Веснік Беларускага дзяржаўнага універсітэта. Сер. 4, Минск, 28–33.

Щербин В.К. 2010: Терминография и специальная концептография. – Leksikografija ir leksikologija. Jono Kriuo 100-osioms gimimo metinėms, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 377–390.

Щербин В.К. 2016: Роль словарей предметных рубрик в систематизации и развитии современной терминографии. – Terminologija 23, 29–51.

Hirsch E.D., Kett J.F., Trefil J.1988: The Dictionary of Cultural Literacy, Boston: Houghton Mifflin Company.

SPECIALIOSIOS LEKSIKOGRAFIJOS FUNKCIJOS NACIONALINĖJE SISTEMOJE „MOKSLAS–TECHNOLOGIJOS–INOVACIJOS“

Straipsnyje nagrinėjamos termino, specialiųjų žodynų ir pagrindinių specialiosios leksikografijos krypčių funkcijos. Pateikiami vieningos terminologijos, terminotyros ir terminografijos teorijos plėtojimo sisteminių pagrindų paieškos rezultatai. Pagrindžiama išvada, kad a) unifikuotos termino funkcija apibrėžties naudojimas, b) specialiųjų žodynų semiotinių ypatybių apibūdinimas ir c) atsižvelgimas į sistemos „mokslas–technologijos–inovacijos“ funkcinę struktūrą gali padėti spręsti svarbiausius šiuolaikinės terminografijos uždavinius.

92

Вячеслав Щербин

Функции специальной лексикографии в общенацио-нальной системе «наука–технологии–инновации»

THE FUNCTIONS OF SPECIAL LEXICOGRAPHY IN THE NATION-WIDE SYSTEM

SCIENCE–TECHNOLOGIES–INNOVATIONS

The functions of the term, special dictionaries and main directions of special lexicography are considered in the article. The results of the search for systemic substantiation for elaboration of the single theory of terminology, science of terminology, and terminography are presented. The following conclusions are substantiated: a) the use of a unified definition of the term function; b) the description of semiotic peculiarities of special dictionaries, as well as c) factoring in the functional structure of the nation-wide system science–technologies–innovation in the process of designing of special dictionaries will facilitate the solution of the key objectives of modern special lexicography.

Gauta 2017-11-21

Вячеслав Константинович Щербин Центр системного анализа и стратегических исследований Национальная академия наук Беларуси ул. Академическая, 1, 220072, г. Минск, Республика Беларусь Эл. почта: [email protected]

Terminologija | 2017 | 24

93