30
Kalbos Kul ū a | 83
GIEDRĖ ČEPAITIENĖ
Šiaulių uni e si e as
JoNas JabloNsKIs – Va PININKas
(Min auja, ėjimas į Va pą)
Jono Jablonskio eikla ap a a a noldo Pi očkino monog a ijose (1977,
1978), ačiau apie kai ku iuos klausimus jose kalbama ik p abėgomis.
Šiame s aipsnyje pa odomas J. Jablonskio apsmas a pininku, ap a iama
su Va pu susijusi jo eikla Min aujos laiko a piu, a skleidžian publikacijų
ema iką i kai ku ias J. Jablonskio – p isiekusio „li omano“, mokslininko,
kalbininko nuos a as.
1. ĖJIMas į Va pą
Kalban apie Jono Jablonskio bend ada bia imą Va pe de a p isimin i jo au-
inės sa imonės o ma imosi kelią. Kai jis mokėsi Ma ijampolės gimnazijo-
je (1872–1881), jaunuomenė au inės apa ybės klausimo nes a s ė i didžio-
ji gimnazis ų dalis sa e laikė lenkų kul ū os skleidėjais. aigi i J. Jablonskis,
iš ykęs s udijuo i į Mask os uni e si e ą, ebebu o neapsisp endęs jaunuolis.
au inį b endimą odo jo pa ies a siminimai1:
„ a p uni e si e o s uden ų adau nemaža pažįs amų lie u ių. be didelio no o
(„ki aip negalėjau pada y i“) įs ojau į lie u ių bu elį. Vienas mano d augas-lie u-
is o nepada ė, jo aš nepeikiau, ik pa s jam eisinaus, jis manęs nepeikė i pa s
eisinosi neįs ojęs. Paleng a naujiejie d augai, „li omanų“ kuopelė, ėmė pa ik i,
no s į daugelį is šnai oms ebežiū ėjau. a p ų d augų bu o i Jonas Šliupas,
ku s man iš odė isų k uopščiausias, isų da bščiausias. Nesu ik i su jais bend uo-
se klausimuose, ku iais bu o lie u ių au os eikalai, bu o sunku, ienok oji
lie u ys ė juk ne ienos logikos iš adimas: daug s ė ė, ben uoka , i ki i mo y-
ai, seni idealai i „lenko“ įspūdžiai. Kad bu ų kas galėjęs iš ody i, jog i męs
įs engsime ik ai subus i, kaip ienas žmogus, i galėsime gy en i au os gy enimu,
abejojimų, no s kalbė i apie juos ned įsda au, u bu nebu ų bu ę. a p d augų
1 Ci uojama iš J. balčikonio pa eng ų Jablonskio aš ų, nes iš jų aiški s aipsnių au o ys ė.
G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą)
31
bu o, žinoma, i daugiaus okių-pa a šalėlių, be ie manęs ne aukė. P asidėjus
kokiai kalbai, lie u ių lupose ekda o dažnai gi dė i i usų kalba. asi ai bu o
uoka iš eisinama, ienok an manęs, a gįjančio iš miego lie u io, isada da y-
da o labai sunkų įspūdį. laikas bėgo, i manėp , a šeip a eip, no oms-neno oms
b endo i augo „li omanas“. Išbu ęs kokią puse me ų bučiau galėjęs jau a i ai,
ku eikian , pa eisin i i apgin i ge ąją pusę lie u ių „pasiu imo“ : oji pusė me ų
daug pada ė, daug sug io ė, daug paaiškino.“ (J I: 71)
Ši ilgoka iš auka a skleidžia ben kelis dalykus: 1) a ykęs s udijuo i į
Mask ą kokių no s aiškesnių au inių aspi acijų Jonas Jablonskis ne u ėjęs;
2) į lie u ių s uden ų bū elio eiklą jis įsijungęs ne sąmoningai, be a si ik-
inai; 3) iš isų bū elio daly ių didžiausią į aką jam u ėjęs Jonas Šliūpas;
4) pe pusme į J. Jablonskio au inė sa imonė sub endusi. No s ci a a odo,
kad sa o au inį apsisp endimą jis pi miausia siejo su adinamųjų li omanų2
eik la, ačiau, be abejonės, u ėjo eikšmės i pačios ilologijos s udijos, pa-
ga bus p o eso ių Fiodo o Ko šo i Filipo Fo una o o požiū is į au ines
mažumas i ypač jų dėmesys lie u ių kalbai, jos mokslinės e ės iškėlimas.
J. Jablonskio au inės sa imonės b andą odo i jo da bai: da s udijuo-
damas Mask os uni e si e e jis imasi plunksnos – ašo lie u ių spaudos
d audimo klausimais į usų spaudą, o p adėjus leis i auš ą joje paskelbia
šešias publikacijas. au inio apsisp endimo iš aiška galima laiky i i 1883
me ų pa asa į pa ašy ą laišką Vincui Kudi kai, ku pas a ajam p iekaiš auja-
ma dėl jo apa inimosi su lenkų au a: „ u i budą bei pap o į isą jų seki,
jau pasisa inai – ai liudije a o aš as – jų liežu į, ku ium lais ai an po-
pie os sa o gal os do aną, lyg jau ne ekai sa o p igim inės kalbos, . e.
kalbos ė o i mo inos, ka ůdu a ę be baimęs lie u iškai liulia o i auk-
lia o. Jeigu aš da pe nai ašiau pas a ę ne lie u iškai, o lenkiškai, ai ik
pagal seną pap o į, no ku io sunku a siski umai, ką šendie au a i ai
galiu pasaky i.“ (Pi očkinas 1985: 196).
2. beNd ada bIaVIMo Va pe būdaI
Jonas Jablonskis Va pą pasi iko ne ik būdamas au iškai apsisp endęs, be i
p adėjęs kul ū inį da bą. ak y iausiai Va pe bend ada biau a gy enan i
di ban Min aujoje (1889–1895). as bend ada bia imas bu o kele iopas: nuo
2 apsisp endusiųjų lie u ių g upė adinosi „Mask os lie u ių s uden ų d augija“ (ž . Pi oč-
kinas 1977: 35).
32
Kalbos Kul ū a | 83
1890 me ų ado au a „li e a iškajai komisijai“, ku i ska inusi į bend ada bia-
imą Va pe į auk i kuo gausesnį lie u ių in eligen ų bū į; paskelb i 24 jo
pa ies pa ašy i į ai aus pobūdžio s aipsniai; 3) Va pas em as pinigais.
Ne isas Min aujos laiko a pis bu o ienodai in ensy us: 1890 me ais
paskelb i 2 s aipsniai, 1891 m. – jo plunksnai p iski inų publikacijų nė a,
1892 m. – 2 s aipsniai, 1893 m. – 13, o 1894 m. – 8 s aipsniai. aigi
daugiausia publikacijų paskelb a 1893 me ais, kone kas mėnesį pa ašy a po
s aipsnį.
3. Va po PublIKaCIJų eMa IKa
Va pe paskelb ąją publicis iką pagal emas galima ski s y i į 4 g upes: 1) Min-
au ja i joje gy enan ys lie u iai; 2) lie u os is o ija; 3) lie u os aš ų is o-
ija; 4) kalbos klausimai.
3.1. Min auja i joje gy enan ys lie u iai
Min aujai ski as 1890 m. 5-ame nume yje paskelb as s aipsnis. Jo s uk-
ū a, pasakojimo onas, pa s pa adinimas („Iš Min aujos“) p imena in o -
macinio žan o ašinį. Iš p adžių p isimenama, kuo Min auja aukė lie u ius
anksčiau (kol nebū a geležinkelio, lie u iai į Min aują ežda ę g ūdus); ko
į Min aują yks ama daba (a yks ą als iečiai pa duo i ja ų, sėmenų, linų)
i kaip jie čia jaučiasi (lie u is pasiekiąs ik mies o pak aščius, čia andąs
už ašus „ku ge ai gali jis a sige i i pasilinksmį “ (J I: 10), apgailes auja,
kad ie už ašai „neišpasaky ai suklaipy i“, be neužsimena, kad pačioje lie-
u oje ne i okių už ašų dėl lo yniškų ašmenų d audimo nebu o.
Nemaža s aipsnio dalis ski a ap ašy i iems lie u iams, ku ie y a apsi-
gy enę Min aujoje. Pi miausia kalbama apie lie u išką ka alikų pa apiją (ją
suda o 1000–1200 žmonių), pas ebima, kad e angelikų (lie u os kal inis ų)
Min aujoje isai nė a. ap a iama, kuo e čiasi čia įsikū ę lie u iai: y ai
dažniausiai y a a nai, „ ežliai“, dienininkai, o aukš esnio socialinio sluoks-
nio „di ba k omuose, kaipo pagelbinįkai pačių pa da ėjų, a ba aš inyčiose,
į ku ias įsig iebė, mokėdami gudišką kalbą“ (J I: 12), me ginos – a nai ės
lenkų, okiečių, la ių namuose. au o ius apgailes auja, kad Ku še ( . y. i
Min aujoje) lie u iai užimą menką socialinę padė į, o la iai, a sikėlę į
lie u ą, užimą aukš esnes ie as. Iš o da oma okia iš ada: „ okiu budu
G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą)
33
galima saky i, kad a sik aus ymas lie u ių į Ku šą i ėl la ių į lie u ą
nu odo ik ai labai g audulingą musų, lie u ių, padėjimą: mes juo olyn,
juo menkyn i silpnyn einame, isa, kas mieliausia i b angiausia, – sa o
žemę paliekame a ėjunams – la iams, ku ie už a duoda mums Ku še ik-
ai se gė i, ažio i okiečius i jiems a nau i.–“ (J I: 12). a odo, kad po
šim mečio ši a J. Jablonskio min is i ėl ampa ak uali.
Pasku inėje s aipsnio dalyje lie u iai aginami ež i aikus į Min aujos
gimnaziją. aiškinama, kad gimnazijos klasėse da esama lais ų ie ų, kad
p iimami i y esni mokiniai, o gimnazijos ado ybė „žiu i pi miausia į
gal ą aiko, o ne į u ą jo ė ų“ (J I: 13). s aipsnio pabaigoje žadamas
šios emos ęsinys: „apie uos musų mokį inius i mokį ines, kaipo i apie
isą musų jaunimą, ku s jieško š iesos Ku še (Ku žemėje) i Vidžemėje,
ikiuosi pa ašy i ki am laiške.“ deja, šios emos Va pe J. Jablonskis oliau
neplė ojo.
3.2. Lie u os is o ija
Publikacijas, sie inas su lie u os is o ija, daugiausia suda o į ai ių knygų,
s udijų ecenzijos. J. Jablonskis Va pe ecenzuoja ne ik lie u ių pa eng us
da bus, be i usų, lenkų, okiečių mokslinius a ben į okius p e enduo-
jančius leidinius. Mokslinės analizės p incipus J. Jablonskis labai e ino.
Jau ap a damas IX usijos a cheologų kong eso da bą (1893, N . 9) i
agindamas daly au i X kong ese, ašė, kad „pe kong esą gali bū skai o-
mi isoki seno ės y inėjimai, jei bus pa em i an moksliško pama o“. o
„moksliško pama o“ ieškoma i ap a ian minė o kong eso p anešimus.
Mokslo is o ikams p a a čios J. Jablonskio pas abos apie pa ies kong eso
Vilniuje o ganiza imą. Pasi odo, kad jį engė i medžiagą inko „ne pe
žino us dalyko i ik us k aš o pi muolius, be pe mokin ojus (jie gang ei
isi samdy i usi ika o iai), pe alsčių aš ininkus ( usus) i pe usų
kunigus i an galo... pe policiją“ (J I: 16). s a bios pas abos apie kon-
g ese a o as kalbas – no s kong eso kalbos bu usios ys ( usų, okiečių,
p ancūzų), ačiau iš uome inės usijos e i o ijos kilę žmonės kong ese
p i alėję kalbė i ik usiškai: okiečių a p ancūzų kalba p anešimus leis a
skai y i ik mokslo žmonėms iš užsienio. J. Jablonskis a k eipia dėmesį, kad
kong eso sumany ojų nuos a os a odė nep iim inos daugeliui lie u os i
lenkijos a cheologų, ad šie kong ese apsk i ai nedaly a ę. Iš 80 kong ese
skai y ų p anešimų ap a ia is, su elkdamas dėmesį į a. bezzenbe ge io
34
Kalbos Kul ū a | 83
p anešimą „apie senų seno ę y inių P ūsų žemės“. Šis mokslininkas, pa-
sak J. Jablonskio, paneigė daugelio usų p anešėjų pi š ą min į, kad pačios
usų au os p adžios eikią ieško i P ūsų pajū yje, o a i kščiai – į odė,
„juog lie u os gube nijose i daugely ie ų, ku daba gy ena bal a usiai,
u ėję sa o būs us mūsų au iečiai mažiausiai pi m kokių 7000 me ų. Pagal
ą nuomonę, isu daba p iim a, mūsų k aš as, okiu būdu negal bū a-
dinamas „искони русскiй край (nuo amžių usiška šalis)“, kaip no ė ų
mūsų ap usin ojai. Ši as e e a as iš odo, juog isas mūsų k aš as nuo ne-
a menamos seno ės y a g ynai lie u iškas.“ (J I: 22).
a ski os ecenzijos ski os Pa elo b iance o knygai Очеркъ древней
Литвы и западной Россiи (Вильна, 1891) i eobaldo da bui Литовско-
языческiе очерки (Вильна, 1890). abu šie da bai ap a i 1893 me ų Va po
10-ame nume yje. į ecenzuojamus da bus J. Jablonskis ž elgia k i iko ž ilgs-
niu. Pi mosios s udijos au o ius, pasak J. Jablonskio, „kaip ik as ap usin-
ojas, no i, kad isi lie u ininkai nus o ų bu ę uo, kuo jie no i bū , i
isiškai pa i s ų į usus; ašydams sa o ado ėlį jisai įkalba sa o skai y ojams,
kad mūsų p a ė iai bu ę jau gang ei p o osla ai, isuome i ę i u ėję
pa i s i į usus“ (J I: 23). daugelyje ecenzijos ie ų a k eipiamas dėme-
sys į s udijos au o iaus endencingumą: is o ijos ak ų išk aipymą a nu y-
lėjimą, kalbėjimą apie ai, kas palanku išanks inei usin ojo nuos a ai.
Nekaip e inamas i eobaldo da bas. Čia, aikan moksliškumo k i-
e ijų, andama klaidų, sie inų su keliomis p iežas imis: 1) eobaldas ne-
mokėjęs lie u iškai, odėl ne ienoje ie oje pa eikia klaidingas in e p e-
acijas (p z., Veliuonos lie u ius pa adinęs ilniečiais); 2) au o ius kalba
apie leidinius, su ku iais nė a susipažinęs (p z., eigia, kad F. Fo una o o
i V. Mile io dainų inkinys esąs e s as iš okiečių kalbos, o iš ik ųjų
dainos bu o už ašy os iš lie u ių pa eikėjų); 3) au o ius negeba k i iškai
e in i anksčiau pasi odžiusių da bų, odėl oliau pla ina aiškius apsi iki-
mus i klaidas. eziumuodamas J. Jablonskis ašo: „Jei lie u ių ka as
no ė ų iš ši os knygos naudo is, u ė ų neužmi š i, juog su medega, ku i
pa ekus į šį inkinį, eikia apsiei i su dideliu sauguliu: joje sujauk os iso-
kios seno ės liekanos i ne isu galima joms ikė i.“ (J I: 27).
Iš esmės eigiamai J. Jablonskis e ino Volyniako knygą Bazylianie na
žmudzi (1894, N . 4), ku ioje aiškinama bazilijonų, uni ų ienuolių, įsikū i-
mo Padubysyje is o ija i šio ienuolyno nunykimo p iežas ys, susijusios su
1831 me ų sukilimu, adinamuoju k akosmečiu. Vis dėl o esama ieno di-
delio p iekaiš o: knygu ė ski iama „ isiems Žemaičiams, ku ie da jaučiasi

G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą)
35
lenkais esą“ (J I: 58). J. Jablonskis eigia nesup an ąs, kaip į lie u ius ga-
lima žiū ė i kaip į lenkijos p o incijos dalį, kai pa i lie u ių au a jau ge o-
kai pasikei usi, u in i apie 10 laik aščių, aigi esan i au iškai susip a usi.
Ypač ge as J. Jablonskio a siliepimas apie Heidelbe ge išleis ą inkinį
Mi eilungen de Li auischen li e a ischen Gesellscha (18. He ). Jam ski -
a ecenzija išspausdin a 1893 me ų Va po 12-ame nume yje. ecenzen as
supažindina skai y ojus su leidinio u iniu, a k eipdamas dėmesį į edua -
do Vol e io pa eng ą sky ių, iš ku io galima sužino i „apie mūsų knygas
i laik aščius; en paminė a i daugybė isokių b ošu ėlių i knygų, ku io-
se s e imšaliai ašo apie mus, – mūsų is o iją, li e a ū ą, kalbą e c.“ (J I:
41). J. Jablonskis nu odo, kad įdomūs isi sky iai, pa s a idžiau paž elgia
į a. Ku šaičio pa ašy ą sky ių „P ie is o ijos P ūsų lie u ių“. Va po skai-
y ojams paka oja a. Ku šaičio pa eik ą s a is iką apie lie u ių mažėjimą
Mažojoje lie u oje, paci uoja šio au o iaus min is apie p iežas is, lemian-
čias lie u ių skaičiaus mažėjimą, i kelia klausimą skai y ojams: „Més no-
ė ume žino i, a iš lie u ių pusės da oma kas-no s p ieš ge manizaciją,
kiek pada y a i kokiais įnagiais da oma“ (J I: 43).
3.3. Lie u os aš ų is o ija
Gy endamas Min aujoje J. Jablonskis Va pui pa ašė d iejų lie u iškų leidi-
nių ecenzijas: Jono Šliūpo knygos Lie u iszkiejie asz ai i asz ininkai
(Lie u iškieji aš ai i aš ininkai; 1894, N . 1) i Jono basana ičiaus e no-
logiškos smulkmenos (1894, N . 2).
Kaip žinoma, J. Šliūpo knyga – pi moji lie u ių li e a ū os is o ija. J. Jab-
lonskio ecenzijoje šis da bas iš esmės e inamas palankiai. Iškeliami ik
keli knygos ūkumai: 1) aš ijos is o ija nag inėjama a sie ai nuo au os is-
o ijos; 2) pasigendama ap a iamųjų aš ų k i ikos, nes ienodai ap a iami
i s a būs, i menkai mūsų aš ijai nusipelnę au o iai; 3) au o ius neiš en-
gęs subjek y umo kalbėdamas apie an aną ba anauską i jo aš us bei
lie u ių pe iodiką. J. Jablonskiui oks subjek y umas, a odo, bu ęs labai
skaudus. ecenzijoje jis ašo: „apie Va pą i Ukininką s aipsnyje nė a nė
kalbos, a y um ašan apie „lie u os aš us i ašy ojus“ ų laik aščių i-
siškai nė nebu o. Ma y i, kad l. M-jaus[3] akise juodu s o i žemiaus už
isokius „laiškus“, „Kelei ius“ i „Cei ungas.“ (J I: 46). Knygos ecen-
zen as pa s bu o ge ai susipažinęs su o me o lie u ių aš ija.
[3] l. M-jas – lie u os Mylė ojas ( okiu slapy a džiu bu o išleis a ši Jono Šliūpo knyga).
36
Kalbos Kul ū a | 83
į Jono basana ičiaus knygą J. Jablonskis ž elgia kalbininko akimis. Jo
p iekaiš ai au o iui daugiausia susiję su p as omis žodžių e imologijomis,
nes ien žodžių skambesio panašumas nė a pakankamas pag indas jų is o-
iniam bend umui į ody i. a k eipiamas dėmesys i į knygos kalbą. J. Jab-
lonskio nuomone, be eikalo a ojamos neiš e s os į lie u ių kalbą ci a os:
„ okiu būdu p. b-aus knygu ę gali skai y i e as žmogus, ie ik ai, ku ie
p ie lie u iškos kalbos moka da lo yniškai, lenkiškai, okiška[i] i usiškai“
(J I: 55). Ki as p iekaiš as susijęs su ie o a džių ašyba. J. basana ičius
be eikalo ie oj Be ezina, Daugu a, Ga dinas, Minskas i k . ašąs Be žinė,
Duna, Ga ynas, Miniškis, – „su s e imų au ų a dais u ė ume eip elg is,
kaip no ė ume, kad jos, . y. s e imos au os elg ųsi su mūsų pačių a dais“
(J I: 56). ecenzen as p iekaiš auja i dėl ieno ki o ne inkamo žodžio a
jo o mos pa a ojimo, no s iš esmės apie J. basana ičiaus kalbinę aišką
da o okią iš adą: „Jei eikė ų iesiog a sišauk i apie p. b-aus kalbą, ad
pasaky i u ė ume, juog p. b-us lie u iškai ašo gana g ažiai, ku -kas ge iaus,
nekaip daugelis ki ų mūsų ašy ojų.“ (J I: 56).
lie u os aš ų is o ijos emai galima p iski i da du Min aujoje ašy us
J. Jablonskio s aipsnius: „s. daukan o gy enimas i aš ai“ (1893, N . 11) i
„du Nezabi auskiu“ (1893, N . 12). Pi mame s aipsnyje jis pa eikia simono
daukan o biog a iją emdamasis imis šal iniais: e. Vol e io i d. sil es ai-
čio s aipsniais i nežinomo au o iaus pa eik ais duomenimis. J. Jablonskis
umpai nusako s aipsnio p iežas į. apgailes audamas, kad iek nedaug ie-
os s. daukan ui ski a J. Šliūpo knygoje Lie u iškieji aš ai i aš ininkai,
jis bandąs užpildy i susida iusią sp agą. s aipsnyje y a ne ik s. daukan o
biog a ija, be i ci uojamas į lie u ių kalbą iš e s as jo es amen as, pa ei-
kiamas į emines g upes suski s y ų da bų są ašas. apie s. daukan o kalbą
J. Jablonskio ik užsimenama: „ ašė žemai iškai su nemaža p iemaiša la iš-
kų žodžių i ka ais kons ukcijų. [...] Jei d- o kalboje ka ais ma y i nelais-
i i neleng i eiškiniai, gana sunkios i pa ink os kons ukcijos, ad eikia
ėl p ipažin i, kad iš jo aš ų ma y i i didelis, nepap as as žino as sa o
p igim inės kalbos, ne ik gy osios, be i seno iškos.“ (J I: 38).
an ame s aipsnyje supažindinama su iename ank aš yje as u lenkiš-
ku eks u, ku iame iš a dy i Kaje ono i Kip ijono Nezabi auskių da bai.
J. Jablonskis eigia esąs pa s susipažinęs su Kip ijono Nezabi auskio iš len-
kų kalbos iš e s a knygele apie bi es i 1824 m. išleis u Kaje ono Nezabi-
auskio elemen o iumi Naujas moksłas skay ima diel maźū waykū Źemaycziu
y Lie u os, be jaučiasi pe menkai žinąs apie Nezabi auskių da bus, odėl
G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą)
37
ašo: „ eip-pa malonu bū ų pa i i daugiaus i apie Nezabi auskių ( ieno
a ki o) gy enimą, jei as gy enimas gali no s šiek- iek paaiškin i apie lie-
u os o laiko nacijonališką judėjimą i li e a ū ą.“ (J I: 40). Ši ci a a leidžia
eig i, kad J. Jablonskiui bu o s a bios XIX a. p adžios lie u ių au inio
judėjimo užuomazgos i jo aiškos ypa umai.
3.4. Kalbos dalykai
didelis pluoš as J. Jablonskio s aipsnių ski a kalbos dalykams. Vienuose
analizuojami ašybos, e imologijos i seman ikos, sin aksės dalykai, ki uose
ecenzuojami g ama ikos i žodynai, da ki uose – pa eikiama kalbinė ki ų
leidinių analizė.
Va pe pi mą ka ą mūsų aš ijos is o ijoje p adedama diskusija dėl lie u ių
kalbos ašybos4. s aipsnyje „da kele as žodžių apie mūsų ašybą“ (1893,
N . 1) J. Jablonskis ap a ia penkis ašybos klausimus: ilgųjų i umpųjų bal-
sių sky imą aš e (i-y, u-ū), d ibalsių ie, uo a i ikmenis a mėse i jų ašybos
ypa umus, ie oj a ika os č siūlo a o i d i aidį š: „a šeip a eip, eisime
iesiog p ieš g ama išką logiką, jei p ie dž sa o aš uose a kakliai laikysimės
sky ium s o in šios mųsų kalboje aidės č“ (J III: 6), nosinių balsių i au-
osilabinių junginių su n ašybą, adinamojo minkš umo ženklo – aidės i
ašymą po minkš ųjų p iebalsių. d auge siūlė Va po edakcijai a o i jo
suda y ą abėcėlę.
J. Jablonskio siūlymai ne isiems bu o p iim ini. 1893 me ų Va po 8-ame
nume yje jis da ka ą g įž a p ie bū inybės aidėmis ski i ilguosius i
umpuosius balsius ( „a eikalingi am ik i ženklai ilgomjom i i u iš-
eikš i?“). J. Jablonskis ašo: „p. sk-d a[5] didei klys a, jei nežinodamas, ku
ašy i y, jisai eikalauja, idan oji balsė bū ų isiškai išmes a iš mųsų ašy-
bos. Kas bū ų, jei kiek ienas, no ėdamas pasileng in i mokslą, no ė ų a -
mes i isa, ko- ik nemoka, kaip be eikalingą kokį niekniekį?!“ (J III: 11).
aigi kalbininkas bu o įsi ikinęs, kad lie u ių abėcėlėje bū ini specialūs
ašmenys ilgiesiems i umpiesiems balsiams žymė i.
Jau minė i i ki i ašybos dalykai da ka ą ap a iami s aipsnyje „d- o
J. basana yčiaus ašyba“ (1894, N . 5). Čia ėl kalbama apie a ika ų ašy-
4 1884 m. usų dien aš yje Современные известия bū a s aipsnių (a odo, kad po ą jų pa-
ašė pa s J. Jablonskis) apie lie u ių abėcėlę, ačiau juose kalbė a apie lo yniškos abėcėlės
g ąžinimą, o ne apie aidyno s uk ū ą (ž . Pi očkinas 1977: 42).
[5] sk-d a – M. skied a (gydy ojo i isuomenės eikėjo Mikalojaus Kup e ičiaus slapy a dis).
38
Kalbos Kul ū a | 83
bą (J. Jablonskis k i ikuoja J. basana ičių dėl siūlomų į es i isai naujų
ašmenų a ika ai [č] i jos po ininkui ska džiajam p iebalsiui žymė i: ai
apsunkin ų abėcėlę), p iekaiš aujama dėl ga sų [·] i [e·] nesky imo (basa-
na ičius ienodai ašąs o mas musė i muse), e i ia painiojimo ( ašoma
žale liepele „žalia liepelė“ i an elia „an elė“), ilgųjų i umpųjų balsių
nesky imo (painiojamos aidės i i y), be eikalo ie oj uo a ojamo ašmens
ů. apibend indamas J. Jablonskis sako, kad negalima ien sek i kažkada
bu usia ašyba, o eikia neužmi š i „pap as uosius g ama ikos i nuoseklu-
mo įs a ymus“ (J III: 17).
1892 me ų Va po 8-ame nume yje J. Jablonskio skelb uose „Kalbos da-
lykuose“ daugiausia dėmesio ski iama nepag įs oms e imologijoms išaiškin-
i. s aipsnis – a sakymas į pe kele ą Va po nume ių skelb as P uso6 pas abas
apie lie u ių leksiką. P ieš analizuodamas a ski us žodžius, J. Jab lonskis už-
simena, kad kalboje y a nemaža painių dalykų, i ska ina ki us disku uo i,
d auge pageidaudamas, kad „polemika, kokia galė ų iškil i iš ų s aipsnelių,
em ųsi isada an g yno mokslo“ (J IV: 9). s aipsnyje pa odoma, kodėl
nepag įs i y a bandymai žodžius pinigas, kunigas, g ašis sie i su žodžiais pynė,
kūnas, g ęž i, emian is gausiais a mių pa yzdžiais paneigiama nuomonė,
kad žodis ūk i ne u įs eikšmės „s ig i“, paaiškinama, ką eiškia žodis a dy-
mas, jo a osenai į ody i pa eikiamas pa yzdys iš K. donelaičio, o da ybos
ipas paaiškinamas ki ais žodžiais; emian is ga sų a i ikimu pa odoma, kad
lie u os kunigaikščio a das negalįs bū i olke as i kad jis negali bū i sie-
inas su junginiu uolą ke u (pa s kalbininkas algi dą adina algi džiu).
Šio s aipsnio ęsinyje (1892, N . 12; 1893, N . 5) J. Jablonskis aiškina,
ku iais žodžiais keis ini anuo me u bu ę populia ūs skoliniai ( ėdas, pa ė-
das... u ėdas), aip pa kai ku ių žodžių seman ikos yšį su jų da ybos
ypa ybėmis. emdamasis pama inių žodžių s uk ū a a me a kaip ne inka-
mos da ybos žodžius ašėjas, p ekėjas, o į jų ie ą siūlo ašy oją i p eki-
ninką a pi klį, eikia a o i žodžius pi kinys ( ie oj a o as), p ekyme is
( ie oj pagal okiečių kalbos pa yzdį suda y o me u gis), au ie is ( ie oj
iengen is, ien au is – jie esą būd a džiai), elionis (ne sla išką skolinį na-
bašninkas). Čia aiškinama, kad pagal lie u ių kalbos dėsnius neįmanoma
suda y i būd a džių d augijinis, ikėjimiškas, ė yniškas i siūloma ie oj jų
a o i junginius su nede inamuoju pažyminiu: d augijos eikalai, ikėjimo
dalykas, ė ynės a pai (J IV: 14–20). Kalbėdamas apie eiksmažodžius
kalbininkas nu odo, kad eng ina sla iška p iesaga -a o i.
6 P usas – gydy ojo, ašy ojo Vinco Pie a io slapy a dis.