Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į „Varpą“)

30 Kalbos Kul ū a | 83 GIEDRĖ ČEPAITIENĖ Šiaulių uni e si e as JoNas JabloNsKIs – Va PININKas (Min auja, ėjimas į Va pą) Jono Jablonskio eikla ap a a a noldo Pi očkino monog a ijose (1977, 1978), ačiau apie kai ku iuos klausimus jose kalbama ik p abėgomis. Šiame s aipsnyje pa odomas J. Jablonskio apsmas a pininku, ap a iama su Va pu susijusi jo eikla Min aujos laiko a piu, a skleidžian publikacijų ema iką i kai ku ias J. Jablonskio – p isiekusio „li omano“, mokslininko, kalbininko nuos a as. 1. ĖJIMas į Va pą Kalban apie Jono Jablonskio bend ada bia imą Va pe de a p isimin i jo au- inės sa imonės o ma imosi kelią. Kai jis mokėsi Ma ijampolės gimnazijo- je (1872–1881), jaunuomenė au inės apa ybės klausimo nes a s ė i didžio- ji gimnazis ų dalis sa e laikė lenkų kul ū os skleidėjais. aigi i J. Jablonskis, iš ykęs s udijuo i į Mask os uni e si e ą, ebebu o neapsisp endęs jaunuolis. au inį b endimą odo jo pa ies a siminimai1: „ a p uni e si e o s uden ų adau nemaža pažįs amų lie u ių. be didelio no o („ki aip negalėjau pada y i“) įs ojau į lie u ių bu elį. Vienas mano d augas-lie u- is o nepada ė, jo aš nepeikiau, ik pa s jam eisinaus, jis manęs nepeikė i pa s eisinosi neįs ojęs. Paleng a naujiejie d augai, „li omanų“ kuopelė, ėmė pa ik i, no s į daugelį is šnai oms ebežiū ėjau. a p ų d augų bu o i Jonas Šliupas, ku s man iš odė isų k uopščiausias, isų da bščiausias. Nesu ik i su jais bend uo- se klausimuose, ku iais bu o lie u ių au os eikalai, bu o sunku, ienok oji lie u ys ė juk ne ienos logikos iš adimas: daug s ė ė, ben uoka , i ki i mo y- ai, seni idealai i „lenko“ įspūdžiai. Kad bu ų kas galėjęs iš ody i, jog i męs įs engsime ik ai subus i, kaip ienas žmogus, i galėsime gy en i au os gy enimu, abejojimų, no s kalbė i apie juos ned įsda au, u bu nebu ų bu ę. a p d augų 1 Ci uojama iš J. balčikonio pa eng ų Jablonskio aš ų, nes iš jų aiški s aipsnių au o ys ė. G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą) 31 bu o, žinoma, i daugiaus okių-pa a šalėlių, be ie manęs ne aukė. P asidėjus kokiai kalbai, lie u ių lupose ekda o dažnai gi dė i i usų kalba. asi ai bu o uoka iš eisinama, ienok an manęs, a gįjančio iš miego lie u io, isada da y- da o labai sunkų įspūdį. laikas bėgo, i manėp , a šeip a eip, no oms-neno oms b endo i augo „li omanas“. Išbu ęs kokią puse me ų bučiau galėjęs jau a i ai, ku eikian , pa eisin i i apgin i ge ąją pusę lie u ių „pasiu imo“ : oji pusė me ų daug pada ė, daug sug io ė, daug paaiškino.“ (J I: 71) Ši ilgoka iš auka a skleidžia ben kelis dalykus: 1) a ykęs s udijuo i į Mask ą kokių no s aiškesnių au inių aspi acijų Jonas Jablonskis ne u ėjęs; 2) į lie u ių s uden ų bū elio eiklą jis įsijungęs ne sąmoningai, be a si ik- inai; 3) iš isų bū elio daly ių didžiausią į aką jam u ėjęs Jonas Šliūpas; 4) pe pusme į J. Jablonskio au inė sa imonė sub endusi. No s ci a a odo, kad sa o au inį apsisp endimą jis pi miausia siejo su adinamųjų li omanų2 eik la, ačiau, be abejonės, u ėjo eikšmės i pačios ilologijos s udijos, pa- ga bus p o eso ių Fiodo o Ko šo i Filipo Fo una o o požiū is į au ines mažumas i ypač jų dėmesys lie u ių kalbai, jos mokslinės e ės iškėlimas. J. Jablonskio au inės sa imonės b andą odo i jo da bai: da s udijuo- damas Mask os uni e si e e jis imasi plunksnos – ašo lie u ių spaudos d audimo klausimais į usų spaudą, o p adėjus leis i auš ą joje paskelbia šešias publikacijas. au inio apsisp endimo iš aiška galima laiky i i 1883 me ų pa asa į pa ašy ą laišką Vincui Kudi kai, ku pas a ajam p iekaiš auja- ma dėl jo apa inimosi su lenkų au a: „ u i budą bei pap o į isą jų seki, jau pasisa inai – ai liudije a o aš as – jų liežu į, ku ium lais ai an po- pie os sa o gal os do aną, lyg jau ne ekai sa o p igim inės kalbos, . e. kalbos ė o i mo inos, ka ůdu a ę be baimęs lie u iškai liulia o i auk- lia o. Jeigu aš da pe nai ašiau pas a ę ne lie u iškai, o lenkiškai, ai ik pagal seną pap o į, no ku io sunku a siski umai, ką šendie au a i ai galiu pasaky i.“ (Pi očkinas 1985: 196). 2. beNd ada bIaVIMo Va pe būdaI Jonas Jablonskis Va pą pasi iko ne ik būdamas au iškai apsisp endęs, be i p adėjęs kul ū inį da bą. ak y iausiai Va pe bend ada biau a gy enan i di ban Min aujoje (1889–1895). as bend ada bia imas bu o kele iopas: nuo 2 apsisp endusiųjų lie u ių g upė adinosi „Mask os lie u ių s uden ų d augija“ (ž . Pi oč- kinas 1977: 35). 32 Kalbos Kul ū a | 83 1890 me ų ado au a „li e a iškajai komisijai“, ku i ska inusi į bend ada bia- imą Va pe į auk i kuo gausesnį lie u ių in eligen ų bū į; paskelb i 24 jo pa ies pa ašy i į ai aus pobūdžio s aipsniai; 3) Va pas em as pinigais. Ne isas Min aujos laiko a pis bu o ienodai in ensy us: 1890 me ais paskelb i 2 s aipsniai, 1891 m. – jo plunksnai p iski inų publikacijų nė a, 1892 m. – 2 s aipsniai, 1893 m. – 13, o 1894 m. – 8 s aipsniai. aigi daugiausia publikacijų paskelb a 1893 me ais, kone kas mėnesį pa ašy a po s aipsnį. 3. Va po PublIKaCIJų eMa IKa Va pe paskelb ąją publicis iką pagal emas galima ski s y i į 4 g upes: 1) Min- au ja i joje gy enan ys lie u iai; 2) lie u os is o ija; 3) lie u os aš ų is o- ija; 4) kalbos klausimai. 3.1. Min auja i joje gy enan ys lie u iai Min aujai ski as 1890 m. 5-ame nume yje paskelb as s aipsnis. Jo s uk- ū a, pasakojimo onas, pa s pa adinimas („Iš Min aujos“) p imena in o - macinio žan o ašinį. Iš p adžių p isimenama, kuo Min auja aukė lie u ius anksčiau (kol nebū a geležinkelio, lie u iai į Min aują ežda ę g ūdus); ko į Min aują yks ama daba (a yks ą als iečiai pa duo i ja ų, sėmenų, linų) i kaip jie čia jaučiasi (lie u is pasiekiąs ik mies o pak aščius, čia andąs už ašus „ku ge ai gali jis a sige i i pasilinksmį “ (J I: 10), apgailes auja, kad ie už ašai „neišpasaky ai suklaipy i“, be neužsimena, kad pačioje lie- u oje ne i okių už ašų dėl lo yniškų ašmenų d audimo nebu o. Nemaža s aipsnio dalis ski a ap ašy i iems lie u iams, ku ie y a apsi- gy enę Min aujoje. Pi miausia kalbama apie lie u išką ka alikų pa apiją (ją suda o 1000–1200 žmonių), pas ebima, kad e angelikų (lie u os kal inis ų) Min aujoje isai nė a. ap a iama, kuo e čiasi čia įsikū ę lie u iai: y ai dažniausiai y a a nai, „ ežliai“, dienininkai, o aukš esnio socialinio sluoks- nio „di ba k omuose, kaipo pagelbinįkai pačių pa da ėjų, a ba aš inyčiose, į ku ias įsig iebė, mokėdami gudišką kalbą“ (J I: 12), me ginos – a nai ės lenkų, okiečių, la ių namuose. au o ius apgailes auja, kad Ku še ( . y. i Min aujoje) lie u iai užimą menką socialinę padė į, o la iai, a sikėlę į lie u ą, užimą aukš esnes ie as. Iš o da oma okia iš ada: „ okiu budu G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą) 33 galima saky i, kad a sik aus ymas lie u ių į Ku šą i ėl la ių į lie u ą nu odo ik ai labai g audulingą musų, lie u ių, padėjimą: mes juo olyn, juo menkyn i silpnyn einame, isa, kas mieliausia i b angiausia, – sa o žemę paliekame a ėjunams – la iams, ku ie už a duoda mums Ku še ik- ai se gė i, ažio i okiečius i jiems a nau i.–“ (J I: 12). a odo, kad po šim mečio ši a J. Jablonskio min is i ėl ampa ak uali. Pasku inėje s aipsnio dalyje lie u iai aginami ež i aikus į Min aujos gimnaziją. aiškinama, kad gimnazijos klasėse da esama lais ų ie ų, kad p iimami i y esni mokiniai, o gimnazijos ado ybė „žiu i pi miausia į gal ą aiko, o ne į u ą jo ė ų“ (J I: 13). s aipsnio pabaigoje žadamas šios emos ęsinys: „apie uos musų mokį inius i mokį ines, kaipo i apie isą musų jaunimą, ku s jieško š iesos Ku še (Ku žemėje) i Vidžemėje, ikiuosi pa ašy i ki am laiške.“ deja, šios emos Va pe J. Jablonskis oliau neplė ojo. 3.2. Lie u os is o ija Publikacijas, sie inas su lie u os is o ija, daugiausia suda o į ai ių knygų, s udijų ecenzijos. J. Jablonskis Va pe ecenzuoja ne ik lie u ių pa eng us da bus, be i usų, lenkų, okiečių mokslinius a ben į okius p e enduo- jančius leidinius. Mokslinės analizės p incipus J. Jablonskis labai e ino. Jau ap a damas IX usijos a cheologų kong eso da bą (1893, N . 9) i agindamas daly au i X kong ese, ašė, kad „pe kong esą gali bū skai o- mi isoki seno ės y inėjimai, jei bus pa em i an moksliško pama o“. o „moksliško pama o“ ieškoma i ap a ian minė o kong eso p anešimus. Mokslo is o ikams p a a čios J. Jablonskio pas abos apie pa ies kong eso Vilniuje o ganiza imą. Pasi odo, kad jį engė i medžiagą inko „ne pe žino us dalyko i ik us k aš o pi muolius, be pe mokin ojus (jie gang ei isi samdy i usi ika o iai), pe alsčių aš ininkus ( usus) i pe usų kunigus i an galo... pe policiją“ (J I: 16). s a bios pas abos apie kon- g ese a o as kalbas – no s kong eso kalbos bu usios ys ( usų, okiečių, p ancūzų), ačiau iš uome inės usijos e i o ijos kilę žmonės kong ese p i alėję kalbė i ik usiškai: okiečių a p ancūzų kalba p anešimus leis a skai y i ik mokslo žmonėms iš užsienio. J. Jablonskis a k eipia dėmesį, kad kong eso sumany ojų nuos a os a odė nep iim inos daugeliui lie u os i lenkijos a cheologų, ad šie kong ese apsk i ai nedaly a ę. Iš 80 kong ese skai y ų p anešimų ap a ia is, su elkdamas dėmesį į a. bezzenbe ge io 34 Kalbos Kul ū a | 83 p anešimą „apie senų seno ę y inių P ūsų žemės“. Šis mokslininkas, pa- sak J. Jablonskio, paneigė daugelio usų p anešėjų pi š ą min į, kad pačios usų au os p adžios eikią ieško i P ūsų pajū yje, o a i kščiai – į odė, „juog lie u os gube nijose i daugely ie ų, ku daba gy ena bal a usiai, u ėję sa o būs us mūsų au iečiai mažiausiai pi m kokių 7000 me ų. Pagal ą nuomonę, isu daba p iim a, mūsų k aš as, okiu būdu negal bū a- dinamas „искони русскiй край (nuo amžių usiška šalis)“, kaip no ė ų mūsų ap usin ojai. Ši as e e a as iš odo, juog isas mūsų k aš as nuo ne- a menamos seno ės y a g ynai lie u iškas.“ (J I: 22). a ski os ecenzijos ski os Pa elo b iance o knygai Очеркъ древней Литвы и западной Россiи (Вильна, 1891) i eobaldo da bui Литовско- языческiе очерки (Вильна, 1890). abu šie da bai ap a i 1893 me ų Va po 10-ame nume yje. į ecenzuojamus da bus J. Jablonskis ž elgia k i iko ž ilgs- niu. Pi mosios s udijos au o ius, pasak J. Jablonskio, „kaip ik as ap usin- ojas, no i, kad isi lie u ininkai nus o ų bu ę uo, kuo jie no i bū , i isiškai pa i s ų į usus; ašydams sa o ado ėlį jisai įkalba sa o skai y ojams, kad mūsų p a ė iai bu ę jau gang ei p o osla ai, isuome i ę i u ėję pa i s i į usus“ (J I: 23). daugelyje ecenzijos ie ų a k eipiamas dėme- sys į s udijos au o iaus endencingumą: is o ijos ak ų išk aipymą a nu y- lėjimą, kalbėjimą apie ai, kas palanku išanks inei usin ojo nuos a ai. Nekaip e inamas i eobaldo da bas. Čia, aikan moksliškumo k i- e ijų, andama klaidų, sie inų su keliomis p iežas imis: 1) eobaldas ne- mokėjęs lie u iškai, odėl ne ienoje ie oje pa eikia klaidingas in e p e- acijas (p z., Veliuonos lie u ius pa adinęs ilniečiais); 2) au o ius kalba apie leidinius, su ku iais nė a susipažinęs (p z., eigia, kad F. Fo una o o i V. Mile io dainų inkinys esąs e s as iš okiečių kalbos, o iš ik ųjų dainos bu o už ašy os iš lie u ių pa eikėjų); 3) au o ius negeba k i iškai e in i anksčiau pasi odžiusių da bų, odėl oliau pla ina aiškius apsi iki- mus i klaidas. eziumuodamas J. Jablonskis ašo: „Jei lie u ių ka as no ė ų iš ši os knygos naudo is, u ė ų neužmi š i, juog su medega, ku i pa ekus į šį inkinį, eikia apsiei i su dideliu sauguliu: joje sujauk os iso- kios seno ės liekanos i ne isu galima joms ikė i.“ (J I: 27). Iš esmės eigiamai J. Jablonskis e ino Volyniako knygą Bazylianie na žmudzi (1894, N . 4), ku ioje aiškinama bazilijonų, uni ų ienuolių, įsikū i- mo Padubysyje is o ija i šio ienuolyno nunykimo p iežas ys, susijusios su 1831 me ų sukilimu, adinamuoju k akosmečiu. Vis dėl o esama ieno di- delio p iekaiš o: knygu ė ski iama „ isiems Žemaičiams, ku ie da jaučiasi G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą) 35 lenkais esą“ (J I: 58). J. Jablonskis eigia nesup an ąs, kaip į lie u ius ga- lima žiū ė i kaip į lenkijos p o incijos dalį, kai pa i lie u ių au a jau ge o- kai pasikei usi, u in i apie 10 laik aščių, aigi esan i au iškai susip a usi. Ypač ge as J. Jablonskio a siliepimas apie Heidelbe ge išleis ą inkinį Mi eilungen de Li auischen li e a ischen Gesellscha (18. He ). Jam ski - a ecenzija išspausdin a 1893 me ų Va po 12-ame nume yje. ecenzen as supažindina skai y ojus su leidinio u iniu, a k eipdamas dėmesį į edua - do Vol e io pa eng ą sky ių, iš ku io galima sužino i „apie mūsų knygas i laik aščius; en paminė a i daugybė isokių b ošu ėlių i knygų, ku io- se s e imšaliai ašo apie mus, – mūsų is o iją, li e a ū ą, kalbą e c.“ (J I: 41). J. Jablonskis nu odo, kad įdomūs isi sky iai, pa s a idžiau paž elgia į a. Ku šaičio pa ašy ą sky ių „P ie is o ijos P ūsų lie u ių“. Va po skai- y ojams paka oja a. Ku šaičio pa eik ą s a is iką apie lie u ių mažėjimą Mažojoje lie u oje, paci uoja šio au o iaus min is apie p iežas is, lemian- čias lie u ių skaičiaus mažėjimą, i kelia klausimą skai y ojams: „Més no- ė ume žino i, a iš lie u ių pusės da oma kas-no s p ieš ge manizaciją, kiek pada y a i kokiais įnagiais da oma“ (J I: 43). 3.3. Lie u os aš ų is o ija Gy endamas Min aujoje J. Jablonskis Va pui pa ašė d iejų lie u iškų leidi- nių ecenzijas: Jono Šliūpo knygos Lie u iszkiejie asz ai i asz ininkai (Lie u iškieji aš ai i aš ininkai; 1894, N . 1) i Jono basana ičiaus e no- logiškos smulkmenos (1894, N . 2). Kaip žinoma, J. Šliūpo knyga – pi moji lie u ių li e a ū os is o ija. J. Jab- lonskio ecenzijoje šis da bas iš esmės e inamas palankiai. Iškeliami ik keli knygos ūkumai: 1) aš ijos is o ija nag inėjama a sie ai nuo au os is- o ijos; 2) pasigendama ap a iamųjų aš ų k i ikos, nes ienodai ap a iami i s a būs, i menkai mūsų aš ijai nusipelnę au o iai; 3) au o ius neiš en- gęs subjek y umo kalbėdamas apie an aną ba anauską i jo aš us bei lie u ių pe iodiką. J. Jablonskiui oks subjek y umas, a odo, bu ęs labai skaudus. ecenzijoje jis ašo: „apie Va pą i Ukininką s aipsnyje nė a nė kalbos, a y um ašan apie „lie u os aš us i ašy ojus“ ų laik aščių i- siškai nė nebu o. Ma y i, kad l. M-jaus[3] akise juodu s o i žemiaus už isokius „laiškus“, „Kelei ius“ i „Cei ungas.“ (J I: 46). Knygos ecen- zen as pa s bu o ge ai susipažinęs su o me o lie u ių aš ija. [3] l. M-jas – lie u os Mylė ojas ( okiu slapy a džiu bu o išleis a ši Jono Šliūpo knyga). 36 Kalbos Kul ū a | 83 į Jono basana ičiaus knygą J. Jablonskis ž elgia kalbininko akimis. Jo p iekaiš ai au o iui daugiausia susiję su p as omis žodžių e imologijomis, nes ien žodžių skambesio panašumas nė a pakankamas pag indas jų is o- iniam bend umui į ody i. a k eipiamas dėmesys i į knygos kalbą. J. Jab- lonskio nuomone, be eikalo a ojamos neiš e s os į lie u ių kalbą ci a os: „ okiu būdu p. b-aus knygu ę gali skai y i e as žmogus, ie ik ai, ku ie p ie lie u iškos kalbos moka da lo yniškai, lenkiškai, okiška[i] i usiškai“ (J I: 55). Ki as p iekaiš as susijęs su ie o a džių ašyba. J. basana ičius be eikalo ie oj Be ezina, Daugu a, Ga dinas, Minskas i k . ašąs Be žinė, Duna, Ga ynas, Miniškis, – „su s e imų au ų a dais u ė ume eip elg is, kaip no ė ume, kad jos, . y. s e imos au os elg ųsi su mūsų pačių a dais“ (J I: 56). ecenzen as p iekaiš auja i dėl ieno ki o ne inkamo žodžio a jo o mos pa a ojimo, no s iš esmės apie J. basana ičiaus kalbinę aišką da o okią iš adą: „Jei eikė ų iesiog a sišauk i apie p. b-aus kalbą, ad pasaky i u ė ume, juog p. b-us lie u iškai ašo gana g ažiai, ku -kas ge iaus, nekaip daugelis ki ų mūsų ašy ojų.“ (J I: 56). lie u os aš ų is o ijos emai galima p iski i da du Min aujoje ašy us J. Jablonskio s aipsnius: „s. daukan o gy enimas i aš ai“ (1893, N . 11) i „du Nezabi auskiu“ (1893, N . 12). Pi mame s aipsnyje jis pa eikia simono daukan o biog a iją emdamasis imis šal iniais: e. Vol e io i d. sil es ai- čio s aipsniais i nežinomo au o iaus pa eik ais duomenimis. J. Jablonskis umpai nusako s aipsnio p iežas į. apgailes audamas, kad iek nedaug ie- os s. daukan ui ski a J. Šliūpo knygoje Lie u iškieji aš ai i aš ininkai, jis bandąs užpildy i susida iusią sp agą. s aipsnyje y a ne ik s. daukan o biog a ija, be i ci uojamas į lie u ių kalbą iš e s as jo es amen as, pa ei- kiamas į emines g upes suski s y ų da bų są ašas. apie s. daukan o kalbą J. Jablonskio ik užsimenama: „ ašė žemai iškai su nemaža p iemaiša la iš- kų žodžių i ka ais kons ukcijų. [...] Jei d- o kalboje ka ais ma y i nelais- i i neleng i eiškiniai, gana sunkios i pa ink os kons ukcijos, ad eikia ėl p ipažin i, kad iš jo aš ų ma y i i didelis, nepap as as žino as sa o p igim inės kalbos, ne ik gy osios, be i seno iškos.“ (J I: 38). an ame s aipsnyje supažindinama su iename ank aš yje as u lenkiš- ku eks u, ku iame iš a dy i Kaje ono i Kip ijono Nezabi auskių da bai. J. Jablonskis eigia esąs pa s susipažinęs su Kip ijono Nezabi auskio iš len- kų kalbos iš e s a knygele apie bi es i 1824 m. išleis u Kaje ono Nezabi- auskio elemen o iumi Naujas moksłas skay ima diel maźū waykū Źemaycziu y Lie u os, be jaučiasi pe menkai žinąs apie Nezabi auskių da bus, odėl G. ČePaI IeNĖ. Jonas Jablonskis – a pininkas (Min auja, ėjimas į Va pą) 37 ašo: „ eip-pa malonu bū ų pa i i daugiaus i apie Nezabi auskių ( ieno a ki o) gy enimą, jei as gy enimas gali no s šiek- iek paaiškin i apie lie- u os o laiko nacijonališką judėjimą i li e a ū ą.“ (J I: 40). Ši ci a a leidžia eig i, kad J. Jablonskiui bu o s a bios XIX a. p adžios lie u ių au inio judėjimo užuomazgos i jo aiškos ypa umai. 3.4. Kalbos dalykai didelis pluoš as J. Jablonskio s aipsnių ski a kalbos dalykams. Vienuose analizuojami ašybos, e imologijos i seman ikos, sin aksės dalykai, ki uose ecenzuojami g ama ikos i žodynai, da ki uose – pa eikiama kalbinė ki ų leidinių analizė. Va pe pi mą ka ą mūsų aš ijos is o ijoje p adedama diskusija dėl lie u ių kalbos ašybos4. s aipsnyje „da kele as žodžių apie mūsų ašybą“ (1893, N . 1) J. Jablonskis ap a ia penkis ašybos klausimus: ilgųjų i umpųjų bal- sių sky imą aš e (i-y, u-ū), d ibalsių ie, uo a i ikmenis a mėse i jų ašybos ypa umus, ie oj a ika os č siūlo a o i d i aidį š: „a šeip a eip, eisime iesiog p ieš g ama išką logiką, jei p ie dž sa o aš uose a kakliai laikysimės sky ium s o in šios mųsų kalboje aidės č“ (J III: 6), nosinių balsių i au- osilabinių junginių su n ašybą, adinamojo minkš umo ženklo – aidės i ašymą po minkš ųjų p iebalsių. d auge siūlė Va po edakcijai a o i jo suda y ą abėcėlę. J. Jablonskio siūlymai ne isiems bu o p iim ini. 1893 me ų Va po 8-ame nume yje jis da ka ą g įž a p ie bū inybės aidėmis ski i ilguosius i umpuosius balsius ( „a eikalingi am ik i ženklai ilgomjom i i u iš- eikš i?“). J. Jablonskis ašo: „p. sk-d a[5] didei klys a, jei nežinodamas, ku ašy i y, jisai eikalauja, idan oji balsė bū ų isiškai išmes a iš mųsų ašy- bos. Kas bū ų, jei kiek ienas, no ėdamas pasileng in i mokslą, no ė ų a - mes i isa, ko- ik nemoka, kaip be eikalingą kokį niekniekį?!“ (J III: 11). aigi kalbininkas bu o įsi ikinęs, kad lie u ių abėcėlėje bū ini specialūs ašmenys ilgiesiems i umpiesiems balsiams žymė i. Jau minė i i ki i ašybos dalykai da ka ą ap a iami s aipsnyje „d- o J. basana yčiaus ašyba“ (1894, N . 5). Čia ėl kalbama apie a ika ų ašy- 4 1884 m. usų dien aš yje Современные известия bū a s aipsnių (a odo, kad po ą jų pa- ašė pa s J. Jablonskis) apie lie u ių abėcėlę, ačiau juose kalbė a apie lo yniškos abėcėlės g ąžinimą, o ne apie aidyno s uk ū ą (ž . Pi očkinas 1977: 42). [5] sk-d a – M. skied a (gydy ojo i isuomenės eikėjo Mikalojaus Kup e ičiaus slapy a dis). 38 Kalbos Kul ū a | 83 bą (J. Jablonskis k i ikuoja J. basana ičių dėl siūlomų į es i isai naujų ašmenų a ika ai [č] i jos po ininkui ska džiajam p iebalsiui žymė i: ai apsunkin ų abėcėlę), p iekaiš aujama dėl ga sų [·] i [e·] nesky imo (basa- na ičius ienodai ašąs o mas musė i muse), e i ia painiojimo ( ašoma žale liepele „žalia liepelė“ i an elia „an elė“), ilgųjų i umpųjų balsių nesky imo (painiojamos aidės i i y), be eikalo ie oj uo a ojamo ašmens ů. apibend indamas J. Jablonskis sako, kad negalima ien sek i kažkada bu usia ašyba, o eikia neužmi š i „pap as uosius g ama ikos i nuoseklu- mo įs a ymus“ (J III: 17). 1892 me ų Va po 8-ame nume yje J. Jablonskio skelb uose „Kalbos da- lykuose“ daugiausia dėmesio ski iama nepag įs oms e imologijoms išaiškin- i. s aipsnis – a sakymas į pe kele ą Va po nume ių skelb as P uso6 pas abas apie lie u ių leksiką. P ieš analizuodamas a ski us žodžius, J. Jab lonskis už- simena, kad kalboje y a nemaža painių dalykų, i ska ina ki us disku uo i, d auge pageidaudamas, kad „polemika, kokia galė ų iškil i iš ų s aipsnelių, em ųsi isada an g yno mokslo“ (J IV: 9). s aipsnyje pa odoma, kodėl nepag įs i y a bandymai žodžius pinigas, kunigas, g ašis sie i su žodžiais pynė, kūnas, g ęž i, emian is gausiais a mių pa yzdžiais paneigiama nuomonė, kad žodis ūk i ne u įs eikšmės „s ig i“, paaiškinama, ką eiškia žodis a dy- mas, jo a osenai į ody i pa eikiamas pa yzdys iš K. donelaičio, o da ybos ipas paaiškinamas ki ais žodžiais; emian is ga sų a i ikimu pa odoma, kad lie u os kunigaikščio a das negalįs bū i olke as i kad jis negali bū i sie- inas su junginiu uolą ke u (pa s kalbininkas algi dą adina algi džiu). Šio s aipsnio ęsinyje (1892, N . 12; 1893, N . 5) J. Jablonskis aiškina, ku iais žodžiais keis ini anuo me u bu ę populia ūs skoliniai ( ėdas, pa ė- das... u ėdas), aip pa kai ku ių žodžių seman ikos yšį su jų da ybos ypa ybėmis. emdamasis pama inių žodžių s uk ū a a me a kaip ne inka- mos da ybos žodžius ašėjas, p ekėjas, o į jų ie ą siūlo ašy oją i p eki- ninką a pi klį, eikia a o i žodžius pi kinys ( ie oj a o as), p ekyme is ( ie oj pagal okiečių kalbos pa yzdį suda y o me u gis), au ie is ( ie oj iengen is, ien au is – jie esą būd a džiai), elionis (ne sla išką skolinį na- bašninkas). Čia aiškinama, kad pagal lie u ių kalbos dėsnius neįmanoma suda y i būd a džių d augijinis, ikėjimiškas, ė yniškas i siūloma ie oj jų a o i junginius su nede inamuoju pažyminiu: d augijos eikalai, ikėjimo dalykas, ė ynės a pai (J IV: 14–20). Kalbėdamas apie eiksmažodžius kalbininkas nu odo, kad eng ina sla iška p iesaga -a o i. 6 P usas – gydy ojo, ašy ojo Vinco Pie a io slapy a dis.