Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į „Varpą“)

30 Kalbos Kultūra | 83 GIEDRĖ ČEPAITIENĖ Šiaulių universitetas JoNas JabloNsKIs – VarPININKas (Mintauja, ėjimas į Varpą) Jono Jablonskio veikla aptarta arnoldo Piročkino monografijose (1977, 1978), tačiau apie kai kuriuos klausimus jose kalbama tik prabėgomis. Šiame straipsnyje parodomas J. Jablonskio tapsmas varpininku, aptariama su Varpu susijusi jo veikla Mintaujos laikotarpiu, atskleidžiant publikacijų tematiką ir kai kurias J. Jablonskio – prisiekusio „litvomano“, mokslininko, kalbininko nuostatas. 1. ĖJIMas į Varpą Kalbant apie Jono Jablonskio bendradarbiavimą Varpe dera prisiminti jo tautinės savimonės formavimosi kelią. Kai jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje (1872–1881), jaunuomenė tautinės tapatybės klausimo nesvarstė ir didžioji gimnazistų dalis save laikė lenkų kultūros skleidėjais. taigi ir J. Jablonskis, išvykęs studijuoti į Maskvos universitetą, tebebuvo neapsisprendęs jaunuolis. tautinį brendimą rodo jo paties atsiminimai1: „tarp universiteto studentų radau nemaža pažįstamų lietuvių. be didelio noro („kitaip negalėjau padaryti“) įstojau į lietuvių burelį. Vienas mano draugas-lietuvis to nepadarė, jo aš nepeikiau, tik pats jam teisinaus, jis manęs nepeikė ir pats teisinosi neįstojęs. Palengva naujiejie draugai, „litvomanų“ kuopelė, ėmė patikti, nors į daugelį vis šnairoms tebežiūrėjau. tarp tų draugų buvo ir Jonas Šliupas, kurs man išrodė visų kruopščiausias, visų darbščiausias. Nesutikti su jais bendruose klausimuose, kuriais buvo lietuvių tautos reikalai, buvo sunku, vienok toji lietuvystė juk ne vienos logikos išradimas: daug svėrė, bent tuokart, ir kiti motyvai, seni idealai ir „lenko“ įspūdžiai. Kad butų kas galėjęs išrodyti, jog ir męs įstengsime tikrai subusti, kaip vienas žmogus, ir galėsime gyventi tautos gyvenimu, abejojimų, nors kalbėti apie juos nedrįsdavau, turbut nebutų buvę. tarp draugų 1 Cituojama iš J. balčikonio parengtų Jablonskio raštų, nes iš jų aiški straipsnių autorystė. G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 31 buvo, žinoma, ir daugiaus tokių-pat atšalėlių, bet tie manęs netraukė. Prasidėjus kokiai kalbai, lietuvių lupose tekdavo dažnai girdėti ir rusų kalba. rasi tai buvo tuokart išteisinama, vienok ant manęs, atgįjančio iš miego lietuvio, visada darydavo labai sunkų įspūdį. laikas bėgo, ir manėp , ar šeip ar teip, noroms-nenoroms brendo ir augo „litvomanas“. Išbuvęs kokią puse metų bučiau galėjęs jau atvirai, kur reikiant, pateisinti ir apginti gerąją pusę lietuvių „pasiutimo“ : toji pusė metų daug padarė, daug sugriovė, daug paaiškino.“ (Jr I: 71) Ši ilgoka ištrauka atskleidžia bent kelis dalykus: 1) atvykęs studijuoti į Maskvą kokių nors aiškesnių tautinių aspiracijų Jonas Jablonskis neturėjęs; 2) į lietuvių studentų būrelio veiklą jis įsijungęs ne sąmoningai, bet atsitiktinai; 3) iš visų būrelio dalyvių didžiausią įtaką jam turėjęs Jonas Šliūpas; 4) per pusmetį J. Jablonskio tautinė savimonė subrendusi. Nors citata rodo, kad savo tautinį apsisprendimą jis pirmiausia siejo su vadinamųjų litvomanų2 veik la, tačiau, be abejonės, turėjo reikšmės ir pačios filologijos studijos, pagarbus profesorių Fiodoro Koršo ir Filipo Fortunatovo požiūris į tautines mažumas ir ypač jų dėmesys lietuvių kalbai, jos mokslinės vertės iškėlimas. J. Jablonskio tautinės savimonės brandą rodo ir jo darbai: dar studijuodamas Maskvos universitete jis imasi plunksnos – rašo lietuvių spaudos draudimo klausimais į rusų spaudą, o pradėjus leisti aušrą joje paskelbia šešias publikacijas. tautinio apsisprendimo išraiška galima laikyti ir 1883 metų pavasarį parašytą laišką Vincui Kudirkai, kur pastarajam priekaištaujama dėl jo tapatinimosi su lenkų tauta: „tu ir budą bei paprotį visą jų seki, jau pasisavinai – tai liudije tavo raštas – jų liežuvį, kurium laistai ant popieros savo galvos dovaną, lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. e. kalbos tėvo ir motinos, katrůdu tavę be baimęs lietuviškai liuliavo ir aukliavo. Jeigu aš da pernai rašiau pas tavę ne lietuviškai, o lenkiškai, tai tik pagal seną paprotį, no kurio sunku atsiskirt umai, ką šendie tau atvirai galiu pasakyti.“ (Piročkinas 1985: 196). 2. beNdradarbIaVIMo Varpe būdaI Jonas Jablonskis Varpą pasitiko ne tik būdamas tautiškai apsisprendęs, bet ir pradėjęs kultūrinį darbą. aktyviausiai Varpe bendradarbiauta gyvenant ir dirbant Mintaujoje (1889–1895). tas bendradarbiavimas buvo keleriopas: nuo 2 apsisprendusiųjų lietuvių grupė vadinosi „Maskvos lietuvių studentų draugija“ (žr. Piročkinas 1977: 35). 32 Kalbos Kultūra | 83 1890 metų vadovauta „literatiškajai komisijai“, kuri skatinusi į bendradarbiavimą Varpe įtraukti kuo gausesnį lietuvių inteligentų būrį; paskelbti 24 jo paties parašyti įvairaus pobūdžio straipsniai; 3) Varpas remtas pinigais. Ne visas Mintaujos laikotarpis buvo vienodai intensyvus: 1890 metais paskelbti 2 straipsniai, 1891 m. – jo plunksnai priskirtinų publikacijų nėra, 1892 m. – 2 straipsniai, 1893 m. – 13, o 1894 m. – 8 straipsniai. taigi daugiausia publikacijų paskelbta 1893 metais, kone kas mėnesį parašyta po straipsnį. 3. Varpo PublIKaCIJų teMatIKa Varpe paskelbtąją publicistiką pagal temas galima skirstyti į 4 grupes: 1) Mintau ja ir joje gyvenantys lietuviai; 2) lietuvos istorija; 3) lietuvos raštų istorija; 4) kalbos klausimai. 3.1. Mintauja ir joje gyvenantys lietuviai Mintaujai skirtas 1890 m. 5-ame numeryje paskelbtas straipsnis. Jo struktūra, pasakojimo tonas, pats pavadinimas („Iš Mintaujos“) primena informacinio žanro rašinį. Iš pradžių prisimenama, kuo Mintauja traukė lietuvius anksčiau (kol nebūta geležinkelio, lietuviai į Mintaują veždavę grūdus); ko į Mintaują vykstama dabar (atvykstą valstiečiai parduoti javų, sėmenų, linų) ir kaip jie čia jaučiasi (lietuvis pasiekiąs tik miesto pakraščius, čia randąs užrašus „kur gerai gali jis atsigerti ir pasilinksmįt“ (Jr I: 10), apgailestauja, kad tie užrašai „neišpasakytai suklaipyti“, bet neužsimena, kad pačioje lietuvoje net ir tokių užrašų dėl lotyniškų rašmenų draudimo nebuvo. Nemaža straipsnio dalis skirta aprašyti tiems lietuviams, kurie yra apsigyvenę Mintaujoje. Pirmiausia kalbama apie lietuvišką katalikų parapiją (ją sudaro 1000–1200 žmonių), pastebima, kad evangelikų (lietuvos kalvinistų) Mintaujoje visai nėra. aptariama, kuo verčiasi čia įsikūrę lietuviai: vyrai dažniausiai yra tarnai, „vežliai“, dienininkai, o aukštesnio socialinio sluoksnio „dirba kromuose, kaipo pagelbinįkai pačių pardavėjų, arba raštinyčiose, į kurias įsigriebė, mokėdami gudišką kalbą“ (Jr I: 12), merginos – tarnaitės lenkų, vokiečių, latvių namuose. autorius apgailestauja, kad Kurše (t. y. ir Mintaujoje) lietuviai užimą menką socialinę padėtį, o latviai, atsikėlę į lietuvą, užimą aukštesnes vietas. Iš to daroma tokia išvada: „tokiu budu G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 33 galima sakyti, kad atsikraustymas lietuvių į Kuršą ir vėl latvių į lietuvą nurodo tiktai labai graudulingą musų, lietuvių, padėjimą: mes juo tolyn, juo menkyn ir silpnyn einame, visa, kas mieliausia ir brangiausia, – savo žemę paliekame atėjunams – latviams, kurie užtat duoda mums Kurše tiktai sergėti, važioti vokiečius ir jiems tarnauti.–“ (Jr I: 12). atrodo, kad po šimtmečio šita J. Jablonskio mintis ir vėl tampa aktuali. Paskutinėje straipsnio dalyje lietuviai raginami vežti vaikus į Mintaujos gimnaziją. aiškinama, kad gimnazijos klasėse dar esama laisvų vietų, kad priimami ir vyresni mokiniai, o gimnazijos vadovybė „žiuri pirmiausia į galvą vaiko, o ne į turtą jo tėvų“ (Jr I: 13). straipsnio pabaigoje žadamas šios temos tęsinys: „apie tuos musų mokįtinius ir mokįtines, kaipo ir apie visą musų jaunimą, kurs jieško šviesos Kurše (Kuržemėje) ir Vidžemėje, tikiuosi parašyti kitam laiške.“ deja, šios temos Varpe J. Jablonskis toliau neplėtojo. 3.2. Lietuvos istorija Publikacijas, sietinas su lietuvos istorija, daugiausia sudaro įvairių knygų, studijų recenzijos. J. Jablonskis Varpe recenzuoja ne tik lietuvių parengtus darbus, bet ir rusų, lenkų, vokiečių mokslinius ar bent į tokius pretenduojančius leidinius. Mokslinės analizės principus J. Jablonskis labai vertino. Jau aptardamas IX rusijos archeologų kongreso darbą (1893, Nr. 9) ir ragindamas dalyvauti X kongrese, rašė, kad „per kongresą gali būt skaitomi visoki senovės tyrinėjimai, jei bus paremti ant moksliško pamato“. to „moksliško pamato“ ieškoma ir aptariant minėto kongreso pranešimus. Mokslo istorikams pravarčios J. Jablonskio pastabos apie paties kongreso Vilniuje organizavimą. Pasirodo, kad jį rengė ir medžiagą rinko „ne per žinovus dalyko ir tikrus krašto pirmuolius, bet per mokintojus (jie gangreit visi samdyti rusifikatoriai), per valsčių raštininkus (rusus) ir per rusų kunigus ir ant galo... per policiją“ (Jr I: 16). svarbios pastabos apie kongrese vartotas kalbas – nors kongreso kalbos buvusios trys (rusų, vokiečių, prancūzų), tačiau iš tuometinės rusijos teritorijos kilę žmonės kongrese privalėję kalbėti tik rusiškai: vokiečių ar prancūzų kalba pranešimus leista skaityti tik mokslo žmonėms iš užsienio. J. Jablonskis atkreipia dėmesį, kad kongreso sumanytojų nuostatos atrodė nepriimtinos daugeliui lietuvos ir lenkijos archeologų, tad šie kongrese apskritai nedalyvavę. Iš 80 kongrese skaitytų pranešimų aptaria tris, sutelkdamas dėmesį į a. bezzenbergerio 34 Kalbos Kultūra | 83 pranešimą „apie senų senovę rytinių Prūsų žemės“. Šis mokslininkas, pasak J. Jablonskio, paneigė daugelio rusų pranešėjų pirštą mintį, kad pačios rusų tautos pradžios reikią ieškoti Prūsų pajūryje, o atvirkščiai – įrodė, „juog lietuvos gubernijose ir daugely vietų, kur dabar gyvena baltarusiai, turėję savo būstus mūsų tautiečiai mažiausiai pirm kokių 7000 metų. Pagal tą nuomonę, visur dabar priimta, mūsų kraštas, tokiu būdu negal būt vadinamas „искони русскiй край (nuo amžių rusiška šalis)“, kaip norėtų mūsų aprusintojai. Šitas referatas išrodo, juog visas mūsų kraštas nuo neatmenamos senovės yra grynai lietuviškas.“ (Jr I: 22). atskiros recenzijos skirtos Pavelo briancevo knygai Очеркъ древней Литвы и западной Россiи (Вильна, 1891) ir teobaldo darbui Литовскоязыческiе очерки (Вильна, 1890). abu šie darbai aptarti 1893 metų Varpo 10-ame numeryje. į recenzuojamus darbus J. Jablonskis žvelgia kritiko žvilgsniu. Pirmosios studijos autorius, pasak J. Jablonskio, „kaip tikras aprusintojas, nori, kad visi lietuvininkai nustotų buvę tuo, kuo jie nori būt, ir visiškai pavirstų į rusus; rašydams savo vadovėlį jisai įkalba savo skaitytojams, kad mūsų pratėviai buvę jau gangreit provoslavai, visuomet virtę ir turėję pavirsti į rusus“ (Jr I: 23). daugelyje recenzijos vietų atkreipiamas dėmesys į studijos autoriaus tendencingumą: istorijos faktų iškraipymą ar nutylėjimą, kalbėjimą apie tai, kas palanku išankstinei rusintojo nuostatai. Nekaip vertinamas ir teobaldo darbas. Čia, taikant moksliškumo kriterijų, randama klaidų, sietinų su keliomis priežastimis: 1) teobaldas nemokėjęs lietuviškai, todėl ne vienoje vietoje pateikia klaidingas interpretacijas (pvz., Veliuonos lietuvius pavadinęs vilniečiais); 2) autorius kalba apie leidinius, su kuriais nėra susipažinęs (pvz., teigia, kad F. Fortunatovo ir V. Milerio dainų rinkinys esąs verstas iš vokiečių kalbos, o iš tikrųjų dainos buvo užrašytos iš lietuvių pateikėjų); 3) autorius negeba kritiškai vertinti anksčiau pasirodžiusių darbų, todėl toliau platina aiškius apsirikimus ir klaidas. reziumuodamas J. Jablonskis rašo: „Jei lietuvių katras norėtų iš šitos knygos naudotis, turėtų neužmiršti, juog su medega, kuri patekus į šį rinkinį, reikia apsieiti su dideliu sauguliu: joje sujauktos visokios senovės liekanos ir nevisur galima joms tikėti.“ (Jr I: 27). Iš esmės teigiamai J. Jablonskis vertino Volyniako knygą Bazylianie na žmudzi (1894, Nr. 4), kurioje aiškinama bazilijonų, unitų vienuolių, įsikūrimo Padubysyje istorija ir šio vienuolyno nunykimo priežastys, susijusios su 1831 metų sukilimu, vadinamuoju krakosmečiu. Vis dėlto esama vieno didelio priekaišto: knygutė skiriama „visiems Žemaičiams, kurie dar jaučiasi G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 35 lenkais esą“ (Jr I: 58). J. Jablonskis teigia nesuprantąs, kaip į lietuvius galima žiūrėti kaip į lenkijos provincijos dalį, kai pati lietuvių tauta jau gerokai pasikeitusi, turinti apie 10 laikraščių, taigi esanti tautiškai susipratusi. Ypač geras J. Jablonskio atsiliepimas apie Heidelberge išleistą rinkinį Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft (18. Heft). Jam skirta recenzija išspausdinta 1893 metų Varpo 12-ame numeryje. recenzentas supažindina skaitytojus su leidinio turiniu, atkreipdamas dėmesį į eduardo Volterio parengtą skyrių, iš kurio galima sužinoti „apie mūsų knygas ir laikraščius; ten paminėta ir daugybė visokių brošurėlių ir knygų, kuriose svetimšaliai rašo apie mus, – mūsų istoriją, literatūrą, kalbą etc.“ (Jr I: 41). J. Jablonskis nurodo, kad įdomūs visi skyriai, pats atidžiau pažvelgia į a. Kuršaičio parašytą skyrių „Prie istorijos Prūsų lietuvių“. Varpo skaitytojams pakartoja a. Kuršaičio pateiktą statistiką apie lietuvių mažėjimą Mažojoje lietuvoje, pacituoja šio autoriaus mintis apie priežastis, lemiančias lietuvių skaičiaus mažėjimą, ir kelia klausimą skaitytojams: „Més norėtume žinoti, ar iš lietuvių pusės daroma kas-nors prieš germanizaciją, kiek padaryta ir kokiais įnagiais daroma“ (Jr I: 43). 3.3. Lietuvos raštų istorija Gyvendamas Mintaujoje J. Jablonskis Varpui parašė dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai (Lietuviškieji raštai ir raštininkai; 1894, Nr. 1) ir Jono basanavičiaus etnologiškos smulkmenos (1894, Nr. 2). Kaip žinoma, J. Šliūpo knyga – pirmoji lietuvių literatūros istorija. J. Jablonskio recenzijoje šis darbas iš esmės vertinamas palankiai. Iškeliami tik keli knygos trūkumai: 1) raštijos istorija nagrinėjama atsietai nuo tautos istorijos; 2) pasigendama aptariamųjų raštų kritikos, nes vienodai aptariami ir svarbūs, ir menkai mūsų raštijai nusipelnę autoriai; 3) autorius neišvengęs subjektyvumo kalbėdamas apie antaną baranauską ir jo raštus bei lietuvių periodiką. J. Jablonskiui toks subjektyvumas, atrodo, buvęs labai skaudus. recenzijoje jis rašo: „apie Varpą ir Ukininką straipsnyje nėra nė kalbos, tarytum rašant apie „lietuvos raštus ir rašytojus“ tų laikraščių visiškai nė nebuvo. Matyti, kad l. M-jaus[3] akise juodu stovi žemiaus už visokius „laiškus“, „Keleivius“ ir „Ceitungas.“ (Jr I: 46). Knygos recenzentas pats buvo gerai susipažinęs su to meto lietuvių raštija. [3] l. M-jas – lietuvos Mylėtojas (tokiu slapyvardžiu buvo išleista ši Jono Šliūpo knyga). 36 Kalbos Kultūra | 83 į Jono basanavičiaus knygą J. Jablonskis žvelgia kalbininko akimis. Jo priekaištai autoriui daugiausia susiję su prastomis žodžių etimologijomis, nes vien žodžių skambesio panašumas nėra pakankamas pagrindas jų istoriniam bendrumui įrodyti. atkreipiamas dėmesys ir į knygos kalbą. J. Jablonskio nuomone, be reikalo vartojamos neišverstos į lietuvių kalbą citatos: „tokiu būdu p. b-aus knygutę gali skaityti retas žmogus, tie tiktai, kurie prie lietuviškos kalbos moka dar lotyniškai, lenkiškai, vokiška[i] ir rusiškai“ (Jr I: 55). Kitas priekaištas susijęs su vietovardžių rašyba. J. basanavičius be reikalo vietoj Berezina, Dauguva, Gardinas, Minskas ir kt. rašąs Beržinė, Duna, Gartynas, Miniškis, – „su svetimų tautų vardais turėtume teip elgtis, kaip norėtume, kad jos, t. y. svetimos tautos elgtųsi su mūsų pačių vardais“ (Jr I: 56). recenzentas priekaištauja ir dėl vieno kito netinkamo žodžio ar jo formos pavartojimo, nors iš esmės apie J. basanavičiaus kalbinę raišką daro tokią išvadą: „Jei reikėtų tiesiog atsišaukti apie p. b-aus kalbą, tad pasakyti turėtume, juog p. b-us lietuviškai rašo gana gražiai, kur-kas geriaus, nekaip daugelis kitų mūsų rašytojų.“ (Jr I: 56). lietuvos raštų istorijos temai galima priskirti dar du Mintaujoje rašytus J. Jablonskio straipsnius: „s. daukanto gyvenimas ir raštai“ (1893, Nr. 11) ir „du Nezabitauskiu“ (1893, Nr. 12). Pirmame straipsnyje jis pateikia simono daukanto biografiją remdamasis trimis šaltiniais: e. Volterio ir d. silvestraičio straipsniais ir nežinomo autoriaus pateiktais duomenimis. J. Jablonskis trumpai nusako straipsnio priežastį. apgailestaudamas, kad tiek nedaug vietos s. daukantui skirta J. Šliūpo knygoje Lietuviškieji raštai ir raštininkai, jis bandąs užpildyti susidariusią spragą. straipsnyje yra ne tik s. daukanto biografija, bet ir cituojamas į lietuvių kalbą išverstas jo testamentas, pateikiamas į temines grupes suskirstytų darbų sąrašas. apie s. daukanto kalbą J. Jablonskio tik užsimenama: „rašė žemaitiškai su nemaža priemaiša latviškų žodžių ir kartais konstrukcijų. [...] Jei d-to kalboje kartais matyti nelaisvi ir nelengvi reiškiniai, gana sunkios ir parinktos konstrukcijos, tad reikia vėl pripažinti, kad iš jo raštų matyti ir didelis, nepaprastas žinovas savo prigimtinės kalbos, ne tik gyvosios, bet ir senoviškos.“ (Jr I: 38). antrame straipsnyje supažindinama su viename rankraštyje rastu lenkišku tekstu, kuriame išvardyti Kajetono ir Kiprijono Nezabitauskių darbai. J. Jablonskis teigia esąs pats susipažinęs su Kiprijono Nezabitauskio iš lenkų kalbos išversta knygele apie bites ir 1824 m. išleistu Kajetono Nezabitauskio elementoriumi Naujas moksłas skaytima diel maźū waykū Źemaycziu yr Lietuvos, bet jaučiasi per menkai žinąs apie Nezabitauskių darbus, todėl G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 37 rašo: „teip-pat malonu būtų patirti daugiaus ir apie Nezabitauskių (vieno ar kito) gyvenimą, jei tas gyvenimas gali nors šiek-tiek paaiškinti apie lietuvos to laiko nacijonališką judėjimą ir literatūrą.“ (Jr I: 40). Ši citata leidžia teigti, kad J. Jablonskiui buvo svarbios XIX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo užuomazgos ir jo raiškos ypatumai. 3.4. Kalbos dalykai didelis pluoštas J. Jablonskio straipsnių skirta kalbos dalykams. Vienuose analizuojami rašybos, etimologijos ir semantikos, sintaksės dalykai, kituose recenzuojami gramatikos ir žodynai, dar kituose – pateikiama kalbinė kitų leidinių analizė. Varpe pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradedama diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos4. straipsnyje „dar keletas žodžių apie mūsų rašybą“ (1893, Nr. 1) J. Jablonskis aptaria penkis rašybos klausimus: ilgųjų ir trumpųjų balsių skyrimą rašte (i-y, u-ū), dvibalsių ie, uo atitikmenis tarmėse ir jų rašybos ypatumus, vietoj afrikatos č siūlo vartoti dviraidį tš: „ar šeip ar teip, eisime tiesiog prieš gramatišką logiką, jei prie dž savo raštuose atkakliai laikysimės skyrium stovintšios mųsų kalboje raidės č“ (Jr III: 6), nosinių balsių ir tautosilabinių junginių su n rašybą, vadinamojo minkštumo ženklo – raidės i rašymą po minkštųjų priebalsių. drauge siūlė Varpo redakcijai vartoti jo sudarytą abėcėlę. J. Jablonskio siūlymai ne visiems buvo priimtini. 1893 metų Varpo 8-ame numeryje jis dar kartą grįžta prie būtinybės raidėmis skirti ilguosius ir trumpuosius balsius ( „ar reikalingi tam tikri ženklai ilgomjom i ir u išreikšti?“). J. Jablonskis rašo: „p. sk-dra[5] didei klysta, jei nežinodamas, kur rašyti y, jisai reikalauja, idant toji balsė būtų visiškai išmesta iš mųsų rašybos. Kas būtų, jei kiekvienas, norėdamas pasilengvinti mokslą, norėtų atmesti visa, ko-tik nemoka, kaip bereikalingą kokį niekniekį?!“ (Jr III: 11). taigi kalbininkas buvo įsitikinęs, kad lietuvių abėcėlėje būtini specialūs rašmenys ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams žymėti. Jau minėti ir kiti rašybos dalykai dar kartą aptariami straipsnyje „d-ro J. basanavyčiaus rašyba“ (1894, Nr. 5). Čia vėl kalbama apie afrikatų rašy4 1884 m. rusų dienraštyje Современные известия būta straipsnių (atrodo, kad porą jų parašė pats J. Jablonskis) apie lietuvių abėcėlę, tačiau juose kalbėta apie lotyniškos abėcėlės grąžinimą, o ne apie raidyno struktūrą (žr. Piročkinas 1977: 42). [5] sk-dra – M. skiedra (gydytojo ir visuomenės veikėjo Mikalojaus Kuprevičiaus slapyvardis). 38 Kalbos Kultūra | 83 bą (J. Jablonskis kritikuoja J. basanavičių dėl siūlomų įvesti visai naujų rašmenų afrikatai [č] ir jos porininkui skardžiajam priebalsiui žymėti: tai apsunkintų abėcėlę), priekaištaujama dėl garsų [·] ir [e·] neskyrimo (basanavičius vienodai rašąs formas musė ir muse), e ir ia painiojimo (rašoma žale liepele „žalia liepelė“ ir antelia „antelė“), ilgųjų ir trumpųjų balsių neskyrimo (painiojamos raidės i ir y), be reikalo vietoj uo vartojamo rašmens ů. apibendrindamas J. Jablonskis sako, kad negalima vien sekti kažkada buvusia rašyba, o reikia neužmiršti „paprastuosius gramatikos ir nuoseklumo įstatymus“ (Jr III: 17). 1892 metų Varpo 8-ame numeryje J. Jablonskio skelbtuose „Kalbos dalykuose“ daugiausia dėmesio skiriama nepagrįstoms etimologijoms išaiškinti. straipsnis – atsakymas į per keletą Varpo numerių skelbtas Pruso6 pastabas apie lietuvių leksiką. Prieš analizuodamas atskirus žodžius, J. Jab lonskis užsimena, kad kalboje yra nemaža painių dalykų, ir skatina kitus diskutuoti, drauge pageidaudamas, kad „polemika, kokia galėtų iškilti iš tų straipsnelių, remtųsi visada ant gryno mokslo“ (Jr IV: 9). straipsnyje parodoma, kodėl nepagrįsti yra bandymai žodžius pinigas, kunigas, grašis sieti su žodžiais pynė, kūnas, gręžti, remiantis gausiais tarmių pavyzdžiais paneigiama nuomonė, kad žodis trūkti neturįs reikšmės „stigti“, paaiškinama, ką reiškia žodis tardymas, jo vartosenai įrodyti pateikiamas pavyzdys iš K. donelaičio, o darybos tipas paaiškinamas kitais žodžiais; remiantis garsų atitikimu parodoma, kad lietuvos kunigaikščio vardas negalįs būti olkertas ir kad jis negali būti sietinas su junginiu uolą kertu (pats kalbininkas algirdą vadina algirdžiu). Šio straipsnio tęsinyje (1892, Nr. 12; 1893, Nr. 5) J. Jablonskis aiškina, kuriais žodžiais keistini anuo metu buvę populiarūs skoliniai (rėdas, parėdas... urėdas), taip pat kai kurių žodžių semantikos ryšį su jų darybos ypatybėmis. remdamasis pamatinių žodžių struktūra atmeta kaip netinkamos darybos žodžius rašėjas, prekėjas, o į jų vietą siūlo rašytoją ir prekininką ar pirklį, teikia vartoti žodžius pirkinys (vietoj tavoras), prekymetis (vietoj pagal vokiečių kalbos pavyzdį sudaryto metturgis), tautietis (vietoj viengentis, vientautis – jie esą būdvardžiai), velionis (ne slavišką skolinį nabašninkas). Čia aiškinama, kad pagal lietuvių kalbos dėsnius neįmanoma sudaryti būdvardžių draugijinis, tikėjimiškas, tėvyniškas ir siūloma vietoj jų vartoti junginius su nederinamuoju pažyminiu: draugijos reikalai, tikėjimo dalykas, tėvynės varpai (Jr IV: 14–20). Kalbėdamas apie veiksmažodžius kalbininkas nurodo, kad vengtina slaviška priesaga -avoti. 6 Prusas – gydytojo, rašytojo Vinco Pietario slapyvardis.