FRANS HINSKENS

Meertenso institutas (KNAW), Amsterdamas, Radboudo universitetas, Nijmegenas, Nyderlandai

Žaibiška pažintinė kelionė po standartinės olandų kalbos praeitį ir dabartį

SANTRAUKA

Standartinė olandų kalba yra oficialioji kalba Nyderlanduose, šiaurinėje Belgijos dalyje (Flandrijoje ir Briuselyje) ir itin daugiakalbiame Suriname. Standartizacijos procesas prasidėjo XVI^th a. pradžioje; po 1585 m. įvykusio Septyniolikos Provincijų politinio atsiskyrimo jis Pietuose (apytikriai dabartinėje Flandrijoje) sustojo. Nuo tada standartinė olandų kalba Šiaurėje ir Pietuose plėtojosi savaip – Pietuose šis procesas vėlavo iki XIX^th a. antrosios pusės. Į Surinamą olandų kalba buvo atgabenta kaip kolonijinė kalba; dešimtmečiais po vergovės panaikinimo (1863 m.) ir 1876 m. priimtų švietimo įstatymų juodaodžiai pavergtųjų palikuonys, kreolų gyventojai ir įvairios kitos etninės grupės pamažu ėmė jos mokytis. Šiame straipsnyje apžvelgiama skirtinga standartinės olandų kalbos raida trijose kalbinės teritorijos dalyse, o susidariusi divergencija siejama su klausimu, ar olandų kalbą reikėtų laikyti pliuricentrine, ar veikiau pliuriarealia kalba. Remiantis naujausiais duomenimis (daugiausia didelės apimties internetinėmis anketinėmis apklausomis), aptariama kalbos padėtis ir ateitis pagrindinėse visuomenės srityse visose trijose kalbinės teritorijos dalyse.

RAKTAŽODŽIAI: olandų kalba, standartizacija, kalbos politika, išorinė kalbos istorija, normos, pliuricentrizmas, pliurareališkumas, kalbos vartojimo sritys.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 2

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

ANOTACIJA

Bendrinė olandų kalba yra oficiali kalba Nyderlanduose, šiaurinėje Belgijos dalyje (Flandrijoje ir Briuselyje) ir daugiakalbiame Suriname. Kalbos norminimo procesas prasidėjo XVI a. pradžioje. Po 1585 m. septyniolikai provincijų atsiskyrus, šis procesas pietuose (maždaug dabartinėje Flandrijoje) stabtelėjo. Nuo tada bendrinė olandų kalba šiaurėje ir pietuose formavosi skirtingai: pietuose kalbos norminimo procesas išsijudino tik XIX a. antroje pusėje. Suriname olandų kalba atsirado kaip kolonijinė kalba: praėjus dešimtmečiams po vergovės panaikinimo (1863 m.), 1876 m. priėmus švietimo įstatymus, juodaodžių, kreolų ir įvairių kitų etninių grupių palikuonys ilgainiui ėmė šios kalbos mokytis. Šiame straipsnyje apžvelgiama skirtinga bendrinės olandų kalbos raida trijose kalbinėse vietovėse ir su tuo susijusi divergencija, taip pat keliamas klausimas, ar olandų kalba yra pliuricentrinė ar pluriarealinė kalba. Remiantis naujausiais duomenimis (daugiausia didelio masto internetiniais klausimynais), kalbos padėtis ir jos ateitis trijose kalbinėse vietovėse aptariama atsižvelgiant į pagrindines kalbos vartojimo sritis visuomenės gyvenime.

ESMINIAI ŽODŽIAI: olandų kalba, standartizacija, kalbos politika, išorinė kalbos istorija, normos, pluricentrinis, pluriarealinis, kalbos vartojimo sritys.

1. ĮVADAS

Ši trumpa kai kurių svarbiausių standartinės olandų kalbos raidos etapų apžvalga remiasi įžvalga, kad standartinės kalbos normos paprastai yra įsišaknijusios istorijoje, tačiau gyvojoje kalboje (pavyzdžiui, olandų kalboje) jos nuolat kinta, tad yra gyvoji istorija.

Standartinė kalba – tai kalbinės bendruomenės prestižinis kalbos variantas, kuris turėtų „peržengti regioninius skirtumus“ ir suteikti „vieningą bendravimo priemonę, taigi institucionalizuotą normą, kuri gali būti vartojama žiniasklaidoje, mokant kalbos užsieniečius ir panašiai“ (Crystal 2005: 431).

Olandų kalbos teritorija išsidėsčiusi šiaurės vakarų Europoje (Nyderlanduose ir Flandrijoje, t. y. šiaurinėje Belgijos pusėje) ir Pietų Amerikoje (Suriname). Standartizacijos etapai ir pobūdis kiekvienoje iš trijų kalbinės teritorijos dalių pasižymi savita dinamika.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 3

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Jie bus pagrindinė 2, 3 ir 4 šio straipsnio skyrių tema, o 5 skyriuje svarstoma standartinės olandų kalbos ateitis.¹

2. ANKSTYVOJI NAUJOJI ISTORIJA (XV A. PABAIGA^TH – XIX A.^TH)

Vidurinės olandų kalbos laikotarpio kalba dokumentuota gana išsamiai, nors konkrečiais istoriniais laikotarpiais turima tik nedaug vietinių ir viršregioninių atmainų.² Iki vėlyvųjų viduramžių bendrinės kalbos nebuvo. Žemutinėse Šalyse buvo vartojami dabartinių tarmių pirmtakai (flamandų, brabantų, olandų) ir regioninių kalbų tarmės (frizų, žemutinės saksų, limburgų).

XVI^th a. pradžioje ėmė ryškėti pirmosios tendencijos, skatinusios vienyti tarmių kraštovaizdį. Šias tendencijas lėmė komerciniai ir politiniai veiksniai, taip pat intelektinė ir kultūrinė humanizmo dvasia (Marnyssen 2017: 63–64).

2.1. Prasidedantis standartizavimas

Galvodamos apie savo rinkas, pirmosios spaustuvininkų kartos ėmė justi poreikį turėti kalbą, kurią būtų galima skaityti ir suprasti ir kitur. 1550 m. Gento spaustuvininkas Lambrechtas išleido pirmąjį rašybos vadovėlį; Kiliaanas, užėmęs svarbią padėtį Antverpeno Plantijno spaustuvėje, 1574 m. išleido lotynų–olandų kalbų žodyną, o Amsterdamo retorikas Spieghelis 1584 m. išleido pirmąją olandų kalbos gramatiką.

Panašus viršregioninės kalbos poreikis atsirado rengiant literatūrinius konkursus, vykusius tarpregioniniuose retorikos rūmų susitikimuose („landjuwelen“). XVI^th a., iškilus humanizmui, imta domėtis „liaudies kalba“. Janas van Gorpas, gydytojas ir mokslininkas iš Hilvarenbeko, pasivadinęs Johannesu Goropiusu Becanusu,

¹ Dėkoju 26^th tarptautinės mokslinės konferencijos „Jono Jablonskio kalbų įvairovė šiuolaikiniame pasaulyje: kalbos galia ir prestižas“, vykusios Vilniuje 2019 m. spalio 3–4 d., dalyviams už naudingas pastabas apie žodinį pranešimą, taip pat anoniminiams recenzentams. Ne mažiau dėkoju Fritsui Beukemai už mano anglų kalbos redagavimą ir neįkainojamas pastabas bei pasiūlymus.

² Skaitmenintų vidurinės olandų kalbos rankraščių ir spaudinių, saugomų šalies ir užsienio bibliotekose, sąrašą galima rasti https://nl.wikisource.org/wiki/Lijst_van_gedigitaliseerde_Middelnederlandse_handschriften_en_drukken_in_binnen-_en_buitenlandse_bibliotheken.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 4

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

published his Origines Antwer pianae in 1569. In this extensive historical study he tried to demonstrate that Dutch was the oldest language in the world and he praised its excellent qualities (Hagen 1999: 7–8).

Augant viršregioniniams komerciniams ir kultūriniams ryšiams, didėjo viršregioninės kalbinės sistemos poreikis. Iš pradžių ji buvo kuriama tik rašytinei vartosenai. Tai buvo pirmasis reikšmingas olandų kalbos standartizacijos proceso žingsnis.

Einar Haugen (1966) išskyrė keturis standartizacijos aspektus:

atranka

pripažinimas

plėtojimas

kodifikavimas

Olandų kalbos atveju pasirinktoji kalbos atmaina buvo grindžiama Olandijos tarmėmis, vartojamomis dabartinių Nyderlandų šiaurės vakarinėje dalyje, nors ji nebuvo grynai olandiška, o veikiau koine, turinti kitų tarmių grupių elementų ir struktūrų.

Gramatikai diskutavo, kaip geriausia standartizuoti kalbą ir kokius pasirinkimus reikėtų priimti. XVII^th amžiaus literatai, tokie kaip poetai Vondelis ir Hooftas, taip pat aktyviai svarstė olandiškąjį to klausimo variantą, Italijoje vadinamą questione della lingua, – klausimą, kaip turėtų atrodyti viršregioninė kalba.

Kalbos standartizavimas ir normų nustatymas buvo reikalingi ir dėl politinių priežasčių.

Tuo metu valstybinė religija buvo protestantizmas, ypač kalvinizmas. Kitaip nei katalikai, protestantai skaitė Bibliją, tačiau „volkstaal“ (liaudies kalba, šnekamoji kalba) dar nebuvo išversta visa Biblija. Todėl „Staten-Generaal“, vyriausybė (įvairių Zeventien Provinciën, Septyniolikos provincijų, įskaitant dabartinę Belgiją, atstovų susirinkimas), pavedė iš skirtingų regionų kilusiai teologų, vertėjų ir korektorių grupei, remiantis hebrajų ir graikų kalbų šaltiniais, parengti pirmąjį visos Biblijos vertimą į šnekamąją kalbą. Komitetas sukūrė vienodą, iš dalies dirbtinę kalbą, kurioje, be Olandijos tarmių, buvo ir Brabanto bei flamandų tarmių elementų, taip pat egzotiškų konstrukcijų, sudarytų pagal klasikinių kalbų ir hebrajų kalbos modelį. Būdingi bruožai – dažnas kilmininko vartojimas (pvz., de God der goden, „dievų Dievas“) ir dažnas dalyvių vartojimas (pvz., hebbende, zijnde, zeggende, „turintis“, „esantis“, „sakantis“), įterptų į sudėtingą

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 5

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

sakinys (De Coninck Herodes nu [dit] gehoord hebbende, wiert ontroert, „Dabar karalius Herodas, tai išgirdęs, buvo sujaudintas“). Net ir anuomet ši pirmoji visos Biblijos vertimo į olandų kalbą versija buvo laikoma archajiška ir itin pakilia. Dėl protestantiškos tradicijos skaityti Bibliją šeimos rate, viršregioninė rašytinė „Statenbijbel“ kalba (juk ją užsakė Generaliniai luomai) šimtmečius buvo plačiai paplitusi, remiantis pirmuoju 1637 m. leidimu.

The mathematician Simon Stevin (1548–1620), a kindred spirit of Becanus (Hagen 1999: 10), introduced Dutch terminology for such notions as mathematics (viz. wisconste, Modern Dutch ‘wiskunde’), triangle (driehouck, ‘driehoek’, lit. ‘three angles’) and decimal (thiende, ‘tiende’, ‘tenth [part]’). The language underwent elaboration for other purposes as well (the third aspect of standardisation in Haugen’s view), not only by the extension of its linguistic means but also by the use of the language in new domains (Marynissen 2017: 68), a dialectic which Kloss (1978) has labeled ‘Ausbau’.

As early as 1548, the political unity of the Seventeen Provinces was broken up by the Spanish (Los Reyes Católicos, ‘the Catholic kings’, from 1506 – Philip the Handsome – onwards from the House of Habsburg), who started pushing back Protestantism from the southern part of the Low Countries: the Counter-Reformation and the infamous Inquisition. After the Fall of Antwerp to the Spanish troops in 1585, a large part of the largely Protestant Brabant and Flemish elite (with its economic, intellectual and cultural capital) moved to the Hollandic Dutch cities, with all demographic and economic consequences that this entailed for the South. The number of refugees was large, and many were educated and wealthy. In addition, some had significant overseas trade connections.

Dėl imigracijos iš Pietų, ypač Olandijos miestuose ankstyvuoju aukso amžiumi, buvo galima girdėti daug Brabanto ir flamandų atspalvio olandų kalbos. Dėl savo kilmės dauguma šių tarmių kalbėtojų turėjo prestižą, ir šis prestižas persidavė jų kalbos vartosenai, o tai savo ruožtu paskatino šaipytis iš „brabantiškos mados“. 1617 m. Amsterdamo poetas ir dramaturgas Gerbrand Adriaenszoon Brederode (1585–1618) parašė komediją „Spaansche Brabander“, kurioje, be kita ko, šaipėsi iš tuo metu madingos brabantiškos manieros. Pagrindinis veikėjas – Jerolimo Rodrigo, apsimetėlis aristokratas ir bankrutavęs sukčius; nepaisant savo vardo, jis yra kilęs iš Brabanto. Pirmasis veiksmas prasideda jo monologu apie

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 6

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Jerolimo pasakoja apie Amsterdamą ir jo gyventojus. Pirmosios jo eilutės skamba taip (vertimai apytiksliai):

“T'Is wel een schoone stadt, moor 'tvolcxken is te vies:”

Tai tikrai gražus miestas, bet žmonės pernelyg bjaurūs

“In Brabant sayn de liens ghemaynlijck exkies”

Brabante žmonės paprastai būna rafinuoti

“In kleeding en in dracht, dus op de Spaansche mode,”

apranga ir rengimosi stiliumi, taigi pagal ispanišką madą,

“Als kleyne Konincxckens of sienelaycke Goden.”

tarsi jie būtų menki karaliai ar regimi dievai.

Pasibaigus Aštuoniasdešimties metų karui, Šiaurės ir Pietų atsiskyrimas tapo politiniu faktu 1648 m. Miunsterio sutartimi, įkūrus (Septynių) Jungtinių Provincijų Respubliką. Garsioji Miunsterio taikos sutartis, be kita ko, lėmė politinį pietinių ir šiaurinių Žemųjų Šalių atskyrimą. Pietūs liko Habsburgų (austriškosios šakos) valdžioje, o šiaurė virto Republiek der Zeven Verenigde Nederlanden – Septynių Jungtinių Nyderlandų Respublika.

2.2. Flamandiška kalbinė padėtis po 1585 m.

1585 m. Antverpeno žlugimas pradėjo sąstingio laikotarpį Pietuose (tuomet valdytuose Austrijos Habsburgų šakos). Kartu su ekonomika paralyžiuotas tapo ir kultūrinis gyvenimas. Nesusiformavo standartinė olandų kalbos atmaina, aprėpianti vietinius ir regioninius dialektus, o sąlytis su besiformuojančia šiaurine standartinės olandų kalbos atmaina buvo ribotas; su nepriklausomais protestantiškaisiais Šiaurės kraštais bendrauta menkai. Aukštasis Katalikų bažnyčios kodas buvo lotynų kalba; sumenkęs visuomenės elito sluoksnis, aukštesnės valdžios institucijos ir vidurinės mokyklos vartojo prancūzų kalbą, o žemesnioji dvasininkija, retorikos rūmai ir vietos valdžios institucijos – dialektų paveiktą olandų kalbą, į kurią žiūrėta įtariai.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 7

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Later, from the French era onward, which dawned in the South of 1794, French was made mandatory for administrative and administrational matters. For success in society French was indispensable.

3. NAUJOJI ISTORIJA (NUO XVIII A. PASKUTINIOJO KETVIRČIO IKI ANTROJO PASAULINIO KARO)

Praėjus penkiolikai metų po Šiaurės ir Pietų susijungimo, įvykusio po Vienos kongreso (1815 m.), prancūzų kalbos padėtis Flandrijoje beveik nepasikeitė. Vienas iš geopolitinių Vienos kongreso rezultatų buvo Jungtinės Nyderlandų Karalystės susikūrimas. Šioje geografinėje teritorijoje (apytikriai dabartinio Beniliukso ribose) naujai įsteigta karalystė gyvavo nuo 1815 iki 1830 m. Karalius Willem I (William I) vykdė aktyvią kalbos politiką ir įtvirtino olandų kalbą kaip vienintelę nacionalinę kalbą. Todėl pietinėse provincijose – Vakarų Flandrijoje, Rytų Flandrijoje, Antverpene ir Limburge – taip pat, nuo 1823 m., dvikalbėje Brabanto provincijoje olandų kalba tapo oficialia administravimo, teismų ir švietimo kalba. Universitetuose buvo įsteigtos olandų kalbos katedros.

Visa tai sukėlė Katalikų dvasininkijos, liberalų ir didžiosios dalies daugiausia neraštingų flamandų, kuriems olandiškoji olandų kalba buvo labai tolima nuo jų vartojamų atmainų, pasipriešinimą. 1830 m. Belgija tapo nepriklausoma valstybe. Naujojoje konstitucijoje buvo garantuota kalbos laisvė (teisė rinktis)³. Praktiškai prancūzų kalba liko valdančiosios klasės kalba.

3.1. Flandrija

Vlaamse Beweging, pažodžiui „Flamandų judėjimas“, buvo flamandų intelektualų grupė, pasipriešinusi prancūzų dominavimui: ji siekė Flandrijos emancipacijos ir olandų kalbos vartojimo Flandrijoje (Marynissen 2017: 75).

Buvo dvi pozicijos: integracionistai (jų lyderis buvo Gento filologas ir istorikas Jan-Frans Willems, Oranų-Nassau rūmų – iš kurių kilo Nyderlandų karaliai ir karalienės – šalininkas) pasisakė už Nyderlandų standartinės olandų kalbos normų laikymąsi ir atmetė skolinius, ypač prancūziškus skolinius. Kita vertus, partikuliaristai,

³ Not so in the Netherlands; cf. Kirchmeier (2020).

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 8

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

pasisakė už prisitaikymą prie tarpdialektinės olandų kalbos, turinčios dialektinį atspalvį. Partikuliaristinę poziciją palaikė Katalikų bažnyčia; Flandrijos katalikams Nyderlandų olandų kalba buvo protestantiškas dalykas. Pagrindinis partikuliaristinės pozicijos atstovas buvo kunigas ir poetas Guido Gezelle. Jo propaguojama olandų kalba turėjo ryškų vakarų flamandų atspalvį. Tačiau giminingos dvasios Hendrik Conscience, sėkmingas romanistas, propagavo standartinę olandų kalbą su neabejotinu Antverpeno (Brabanto) atspalviu.

Integracionistai nugalėjo; viena iš jų tvirtovių buvo olandų kalbos ir literatūros konferencijos, skirtos flamandų ir olandų rašytojams bei akademikams, reguliariai rengtos nuo 1849 m. Olandiškasis standartas tapo vyraujantis, o nukrypimai nuo jo buvo griežtai atmetami. 1898 m. buvo priimtas įstatymas, nustatantis, kad Belgijos įstatymai turi būti rengiami prancūzų ir olandų kalbomis, taip teisiškai prilyginant olandų kalbą prancūzų kalbai.

3.2. Flandrija ir Nyderlandai

Paprastai žmonės neturėjo išsilavinimo, reikalingo standartinei kalbai išmokti, todėl dauguma nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Ir Flandrijoje, ir Nyderlanduose iki XIX a. pabaigos daugumos gyventojų šnekamoji kalba buvo jų vietinė ar regioninė tarmė. Aukštesniuose visuomenės sluoksniuose kasdienė kalba buvo prancūzų – ir ne tik prancūzų valdymo laikotarpiu, pasibaigusiu 1813 m.

3.2. Nyderlandai

XIX a. pradžioje pirmą kartą buvo kodifikuota gramatika ir rašyba (ketvirtasis standartizacijos aspektas pagal Haugeną); tai buvo padaryta vyriausybės nurodymu, siekiant stiprinti tautinę vienybę. Leideno profesorius Matthijs Siegenbeekas parengė rašybos vadovą, išleistą 1804 m. Po metų buvo paskelbta Weilando „Nederduitsche Spraakkunst“, kuri jau tuo metu buvo laikoma labai konservatyvia. 1851 m. Leideno kalbininkas Matthias de Vries pradėjo rengti „Woordenboek der Nederlandsche Taal“ (olandų kalbos žodyną), kuris turėjo tapti didžiausiu žodynu pasaulyje. Jį sudaro 21 dalis; paskutinis skyrius pasirodė 2001 m.

XIX a. eigoje standartinė olandų kalba buvo puoselėjama ir „turtinama“, pavyzdžiui,

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 9

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

• sintaksės ypatumais (tam tikromis dalyvinėmis ir bendraties konstrukcijomis), kurios niekada nebuvo įprastos. Senesni tokių dalyvinių konstrukcijų pavyzdžiai: Al ’t koren op synde, werd het voeder der beesten [...] menschenkost, „kadangi visi grūdai buvo sunaudoti, gyvulių pašaras tapo žmonių maistu“, ir ende, alhoewel maar vijfftich oorlochsschepen sterck wesende, hebben wy ons aenstondts derwaerts vervo e cht, „ir, nors mūsų buvo tik penkiasdešimt karo laivų, vis dėlto iškart ten patraukėme“;

• linksnių skirtumais, kurie buvo nunykę, pavyzdžiui, hen ir hun skirtumu (atitinkamai 3-iojo asmens daugiskaitos galininkas ir prielinksnio nereikalaujantis naudininkas); tokio skirtumo nėra nė vienoje tarmėje ir jis iki šiol neįsitvirtino šnekamojoje olandų kalboje;

• skirtumu tarp als ir dan („zo groot als“ ir „groter dan“ – „toks didelis kaip“ ir „didesnis už“).

Atotrūkis tarp rašytinės standartinės olandų kalbos ir šnekamosios olandų kalbos didėjo, ir kai kurie rašytojai ėmė tam priešintis. Šia tema parašytame esė autorius Multatuli (Eduard Douwes Dekker; 1820–1887) rašė: „Ik leg mij toe op ’t schrijven van levend hollands. Maar ik heb schoolgegaan“, maždaug: „Stengiuosi rašyti gyva olandų kalba, bet esu mokęsis mokykloje“. Prieštarauti ėmė ir švietimo reformatoriai.

4. ŠIUOLAIKINĖ ISTORIJA (ANTRASIS PASAULINIS KARAS – DABARTIS)

Iš pradžių atrodė, kad olandiškoji ir flamandiškoji standartinė olandų kalba artėja viena prie kitos, tačiau pastaruoju metu ši tendencija (jei ji iš tiesų egzistavo plačiu mastu) regis pasikeitė.

4.1. Flandrija

Flamandams olandų kalbos standartizavimas (prasidėjęs palyginti vėlai) buvo skubiai reikalingas dėl jų kalbinio konflikto su prancūzų / valonų kalba. 1963 m. Belgija buvo oficialiai padalyta į keturias kalbines sritis. Oficiali Flandrijos kalba yra olandų, Belgijos Valonijos provincijose – prancūzų; Briuselio aglomeracija oficialiai yra dvikalbė – olandų / prancūzų, o rytuose yra palyginti nedidelė vokiškai kalbanti sritis („Deutschsprachige Gemeinschaft“). Žr. 1 žemėlapį.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 10

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Maždaug dešimtmetį trukęs olandų ir prancūzų kalbų konfliktas sukėlė nenuoseklumų ties kalbine siena (Voerstreek, 1979 m. – nedideliame olandiškame anklave į vakarus nuo vokiškai kalbančios srities).

Orientacija į išorinį olandiškąjį standartą lėmė, kad nukrypimai nuo normų kartais sulaukdavo griežto nepritarimo. Žodynuose ir gramatikose vartojimo žyma „Z.N.“ (santrumpų sąraše), kuria forma apibūdinama kaip „Zuidnederlands“ („pietų olandų“), dažnai buvo preskriptyviai aiškinama kaip „Zeg Niet“ („Nesakyk“).

1 ŽEMĖLAPIS. Keturios oficialios dabartinės Belgijos kalbinės sritys. Žalia = olandų kalba, Flandrija; raudona = prancūzų kalba, Valonijos provincijos; raudona / žalia = dvikalbė, Briuselis; mėlyna = vokiečių kalba, Eupenas ir apylinkės.

Belgijos standartinė olandų kalba vadinama „VRT Nederlands“; VRT yra „Vlaamse Radio- en Televisieomroeporganisatie“ („Flamandų radijo ir televizijos transliavimo organizacija“) santrumpa. Ši atmaina taip vadinama todėl, kad ją beveik išimtinai vartoja Flamandų visuomeninio radijo ir televizijos diktoriai. Ypač mažiau išsilavinusiems kalbėtojams ši atmaina primena sekmadieninį kostiumą (Geeraerts 2001) – ja nesijaučiama patogiai.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 11

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Belgijos olandų kalbos standartizacija iš dalies vyko autonomiškai ir, be kita ko, lėmė

• sistemingus fonetinius skirtumus nuo Nyderlandų olandų kalbos; pavyzdžiui, tokiuose žodžiuose kaip ‘energie’, ‘ingenieur’, ‘corrigeren’ tariamas [ɣ], o ne [ʒ]. Ar tai rašybos tarimo atvejis? Ar tai atspindi nusistatymą prieš prancūzų kalbą? O gal ir viena, ir kita?

• nedaug gramatinių skirtumų nuo Nyderlandų olandų kalbos. Labai ryškus yra „galutinio veiksmažodžių junginio pertraukimas“ („…dat Vlaanderen zich daar niet kan over uitspreken“, o ne „niet over kan uitspreken“; apytiksliai „kad Flandrija negali dėl to pasisakyti“);

• leksikos skirtumai: a) „referentiniai belgizmai“, žymintys konkrečiai Belgijai būdingus reiškinius, pvz., assisenhof – teisės sistemos hierarchijos pakopa, kurios Nyderlanduose nėra; b) variantai, pvz., kwijtspelen vietoj ‘verliezen’ („prarasti“).

1980 m. buvo įkurta Nederlandse Taalunie [pažodžiui – „Olandų kalbos sąjunga“, „olandų kalbos politikos ir žinių organizacija“]. Dabar vartojamas trumpesnis jos pavadinimas Taalunie, siekiant pabrėžti, kad kalbinę teritoriją sudaro trys daugiakultūrės ir daugiakalbės šalys.

Nepaisant pastangų puoselėti standartinę olandų kalbą, kasdieniame gyvenime Belgijos olandų kalboje vis labiau paplito vadinamoji Tussentaal (atmaina, esanti tarp – tussen, „tarp“ – tarmės ir standartinės kalbos). Kai kurių, įskaitant ir dalį kalbininkų, nuomone, tai pavėluota reakcija į pradinį Nyderlandų standartinės olandų kalbos priėmimą (antrąjį standartizacijos aspektą pagal Haugeną) ir augančios flamandų savimonės apraiška (De Caluwe 2017: 124). Kai kurie plačiau geografiškai paplitę Tussentaal bruožai yra

• dat, wat ir niet („tai“, „kas“ ir „ne“) tarimas be [t];

• tai, kad artikeliai, parodomieji ir savybiniai įvardžiai su vyriškosios giminės daiktavardžiais gramatiškai žymimi vyriškąja, o ne bendrąja gimine, pvz., nen hoed, dieën hoed, mijnen hoed („skrybėlė“, „ta skrybėlė“, „mano skrybėlė“);

• mažybinės formos su -ke, o ne -(t)je (bloemke, fotooke; standartinėje olandų kalboje – bloempje, fotootje);

• Nyderlandų olandų kalbos jij (2 asm. vns., neformalus) atitinka gij (subjekto forma) ir u (objekto forma), o u yra pagarbi Nyderlandų olandų kalbos 2 asm. vns. forma (tiek subjekto, tiek objekto).

Spartus Tussentaal plitimas ir vartojimas sukėlė karštas diskusijas flamandų visuomenėje.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 12

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

4.2. Nyderlandai

Panašiai kaip flamandų „Tussentaal“, Olandijos „Poldernederlands“ („polderių olandų kalba“) taip pat galima išgirsti tiek komercinėse, tiek visuomeninėse radijo ir televizijos laidose (Stroop 1998; Jacobi 2008). Tačiau geografiniu požiūriu „Poldernederlands“ paplitimas apsiriboja Nyderlandų šiaurės vakarais, o kalbiškai jis išsiskiria tik santykinai atviru dvibalsių /ɛi, œy, ʊu/ tarimu kaip [ɑi, œy, ʊu]. Kai kurių kalbininkų teigimu, tai susiję su įtemptųjų vidutinio pakilimo balsių dvibalsiu tarimu (/eː/, /øː/, /oː/ kaip [ɛi, œy, ʊu]) Olandijos tarmėse. Dėl šio dvibalsėjimo zee („jūra“), standartinėje olandų kalboje /zeː/, gali tapti (beveik arba visiškai) homofoniškas žodžiui zij („šilkas“) /ɛi/; tuo pačiu mechanizmu susilpnėtų ir tokie kontrastai kaip leut („linksmybė“) /løːt/ bei luit („liutnia“) /lœyt/, taip pat boot („valtis“) /boːt/ ir bout („varžtas“) /bɔut/. Todėl buvo ginama hipotezė (Van de Velde 1996; Stroop 1998), kad dvibalsių pažeminimas kompensuoja įtemptųjų vidutinio pakilimo balsių dvibalsėjimą. Vis dėlto dvibalsio /ɛi/ variantai, kurių pirmasis, ryškusis dėmuo yra pažemintas, /ɑi/ ir /ɔi/, yra būdingi Olandijos tarmėms, vartojamoms į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Amsterdamo (pavyzdžių ir šaltinių žr. Hinskens 2020b: 65).

nestandartinis

standartinis

gramatinis požymis

išreikštas

hun hebben

zij

atvejis

asmeninis įvardis

jij kan

kunt

asmuo

modalinis veiksmažodis

een aardige meisje

aardig

giminė

būdvardis

U hebt

heeft

asmuo

veiksmažodis hebben

„turėti“

hele mooie

heel

(giminė)

prieveiksmis

hij heb

heeft

asmuo

veiksmažodis hebben‘

„turėti“

knyga, kurią

kuri

su apibrėžtumo žymeniu arba be jo, giminė

santykinis įvardis

moteris, kurios

kieno

žmogus

santykinis įvardis

nemažai žmonių stovi

stovi

skaičius

veiksmažodis staan

„stovėti“

1 LENTELĖ. Devyni morfosintaksinės variacijos atvejai šiuolaikinėje šnekamojoje standartinėje olandų kalboje

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 13

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Ypač Nyderlanduose šnekamoji standartinė olandų kalba pasižymi gana didele morfosintaksės, t. y. kaitybos, įvairove (Bennis, Hinskens 2014). Neišsamų jos apžvalginį sąrašą žr. 1 lentelėje. Pirmasis 1 lentelėje nurodytas kintamasis susijęs su standartinės olandų kalbos zij (3 asm. dgs. vardininkas) ir nestandartinio varianto hun (3 asm. dgs. prielinksnio nereikalaujantis naudininkas) kaita. Taigi hun hebben pažodžiui reiškia „jie turi“ – čia hun („jie“) yra subjekto įvardis. Hun vartojama kaip subjektas (Hun hebben gelijk – „jie teisūs“) ir Poldernederlands kalboje.

Yra dar bent aštuoni kiti kalbiniai kintamieji, susiję su kaityba – įvairiais gramatiniais požymiais. Dauguma šių kintamųjų aptinkami visoje olandiškoje kalbinės teritorijos dalyje. Du iš jų paplitę specifinėje aplinkoje: „hij heb“ vietoj standartinės olandų kalbos „hij heeft“ („jis turi“) yra regioninis variantas, o „een aardige meisje“ vietoj standartinės olandų kalbos „een aardig meisje“ – t. y. pažyminio forma be šva – daugiausia pasitaiko etnolektinėje olandų kalboje.

1 PAV. Nurodomas neseniai pripažintų regioninių kalbų (mėlyna = limburgų kalba, raudona = žemutinė saksų kalba) ir tarmių (žalia = Nyderlandų vidurkis) vartojimas su tėvais („ouders“), partneriu („partner“) ir vaikais („kinderen“)

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 14

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Iki XX^th a. pradžios standartinė olandų kalba buvo socialinio elito kalba. Be to, ji daugiausia gyvavo raštu. Dauguma olandų kalbėjo tarme arba regionine kalba. Tačiau tarmės ir regioninės kalbos dabar nyksta iš vartosenos. 1 pav. diagrama, kurioje apibendrinami svarbūs neseniai atliktos apklausos duomenys (N=3559)⁴ tai patvirtina.

Jei tėvai, partneris ir vaikai atitinka praeitį, dabartį ir ateitį, šie duomenys rodo, kad regioninių kalbų ir tarmių vartojimas pamažu mažėja. Kai vaikai patys susilauks vaikų, geriausiu atveju regioninę kalbą ar tarmę kitai kartai galės perduoti 30 proc., o blogiausiu – 5 proc. gyventojų, bent jau jei galime pasikliauti tyrimo „Staat van het Nederlands“ rezultatais.

Nyksiančių tarmių pėdsakų lieka naujuose regioniniuose standartinės olandų kalbos variantuose, kurie sudaro tarmės ir bendrinės kalbos kontinuumus. Vizualiai⁵:

2 PAV. Tarmių nykimas ir tarpinių variantų tarp bazinių tarmių ir bendrinės kalbos atsiradimas (pagal Auer, Hinskens 1996)

4.3. Flandrija ir Nyderlandai

Po Antrojo pasaulinio karo standartinė olandų kalba pamažu tapo aktyvaus kalbinio repertuaro dalimi didelei daugumai olandų ir flamandų. Tačiau raida paradoksali: nors kalbos politika Flandrijoje ir Nyderlanduose siekė suvienodinimo, vis plačiau vartojama standartinė olandų kalba įvairėja.

⁴ Pavadintas „Staat van het Nederlands“, pristatomas toliau, 4.6 skirsnyje.

⁵ More refined visualisations can be found in Auer (2005: 28), Fig. 8 and 9.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 15

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

4.4. Surinamas

Buvusioje Belgijos Kongo kolonijoje olandų kalba, kitaip nei prancūzų, neatlieka jokio vaidmens. Kitaip yra buvusioje Nyderlandų kolonijoje Suriname⁶. Surinamų olandų kalbos istorija prasidėjo 1667 m., kai olandai užkariavo anksčiau britams priklausiusią plantacijų koloniją. Iki vergovės panaikinimo 1863 m. iš Afrikos atgabentiems vergams nebuvo leidžiama kalbėti olandiškai. Juodaodžių ir baltaodžių kontaktų aplinkoje bei tarp gausėjančių kreolų susiformavo sranantongo, arba srananas (anksčiau vadintas Negerengels, „negrų anglų kalba“) – leksiniu požiūriu anglų kalba paremtas kreolų kalbos variantas. Sranantongo kartais vartojo ir baltieji. 1873 m. juodaodžiams buvo leista išvykti iš plantacijų. 1876 m. įvestas privalomasis švietimas. Per švietimą olandų kalba paplito ne tik kaip oficialioji, bet ir kaip vienintelė kalba – šios pastangos buvo veiksmingos, nes daugumai žmonių olandų kalba tapo antrąja kalba.

Dar gerokai prieš vergovės panaikinimą 1863 m. imta samdyti darbininkus pagal sutartis – ypač kinus, hindustaniečius ir javiečius, kurie išsaugojo savo gimtąsias kalbas, nors visais atvejais susiformavo saviti surinamiški jų variantai (pavyzdžiui, sarnami – surinamiškas hindustaniečių kalbos variantas). Šios grupės pamažu išmoko ir sranantongo, ir olandų kalbą – tiek oficialųjį žemyninį variantą, tiek besiformuojantį surinamišką variantą. 1954 m. Surinamui buvo suteikta „vidaus autonomija“, tačiau tai nesukūrė savarankiškos kalbos politikos. Padėtis nepasikeitė ir Surinamui 1975 m. tapus nepriklausomam: vyriausybė visada oficialiai laikėsi žemyninio olandų kalbos varianto normų.

Olandų kalba Suriname visada daugiausia vartota mieste, Paramaribe, kur nuo pat XIX^th a. pradžios gyvavo nebaltaodžių olandiškai kalbanti elito grupė. Aukštesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai namuose dažniausiai kalba olandiškai, neretai net kaip gimtąja kalba, o žemesniųjų sluoksnių atstovai namuose daugiausia kalba savo etninės grupės kalba, nors olandų kalbą moka (De Kleine 2002, 2013). Kasdieniame gyvenime olandų kalba konkuruoja su srananu; iš tiesų driekiasi kontinuumas nuo sranano per surinamišką olandų kalbą iki „metropolinės“ standartinės olandų kalbos (Van Bree, De Vries 1997: 1149; Van Donselaar 2005: 117). Kasdien bendraudami ir atsižvelgdami į konkrečios sąveikos aplinkybių diktuojamus stilistinius reikalavimus,

⁶ Dalis šio skyriaus pagrįsta Hinskens, Muysken 2007.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 16

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

dauguma žmonių vartoja įvairius kontinuumo, apimančio sranantongo ir surinamišką olandų kalbą, atmainų laipsnius. Be to, srananas ir surinamiška olandų kalba dažnai kaitaliojami ir maišomi.

Šiandien olandų kalba kalba apie 60% šalies gyventojų (N=560.000). Antroji pagal kalbėtojų skaičių kalba yra sranantongo (367.000 kalbėtojų), o trečioji – sarnami (160.000 kalbėtojų). Iš viso kasdien vartojama apie 16 skirtingų kalbų, tačiau amerindėnų kalbos, tokios kaip aravakų ir varau, baigia išnykti.

Kiekviena etninė grupė turi savitą kalbų mišinį, suteikiantį savitumo jos vartojamam olandų kalbos variantui. Tarp plačiau paplitusių surinamiškos olandų kalbos ypatybių yra:

• stereotipinis dvilūpinis /w/ tarimas;

• šiek tiek nazalizuotas /ɛ/ prieš nazalinius priebalsius (pavyzdžiui, žodyje mens „žmogus“), virpamasis /r/ ir ne toks „aštrus“ veliarinio pučiamojo priebalsio tarimas;

• nevienodas trumpų funkcinių žodžių, tokių kaip er („ten“), praleidimas, pavyzdžiui, „Ik heb geen zin in“ vietoj „Ik heb er geen zin in“, taip pat praleidžiamas beasmenis veiksnys het („tai“), įvardiniai papildiniai ir sangrąžinis įvardis;

• is kaip fokusavimo žymiklis, pavyzdžiui, „Kijk meneer, is zo denkt die Srananman“, apytikriai „Žiūrėkite, pone, štai taip mąsto srananietis“;

• dažna SVO žodžių tvarka, pavyzdžiui, „Toevallig hij is laatst doodgegaan“ vietoj „Toevallig is hij laatst doodgegaan“ (V2), apytikriai „Kaip tik jis neseniai mirė“;

• šalutiniuose sakiniuose gali nebūti jungtuko dat („kad“), o įterptiniai sakiniai gali turėti pagrindinio sakinio sintaksinę žodžių tvarką;

• savi žodžiai, tokie kaip buitenvrouw („meilužė“), ir „referentiniai surinamizmai“, tokie kaip schaafijs („ledų granita“);

• sranantongo, anglų kalbos ir kai kurių iš indų kalbų kilusių leksinių elementų vartojimas (daugiausia konkrečioms augalų ir gyvūnų rūšims įvardyti).

Surinamų olandų kalba yra difuzinis kalbos variantas. Vis dėlto Suriname, regis, formuojasi trečias bendrinės olandų kalbos normų rinkinys, nors kol kas jis nėra kodifikuotas, išskyrus žodyną (J. van Donselaar 1977, 1989, 2013).

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 17

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

4.5. Kelių standartų?

Taalunie (Kalbos sąjunga – žr. 4.1 skyrių pirmiau) neseniai pripažino, kad „trys kalbinės teritorijos dalys vis labiau orientuojasi į savo normas“ (Adviescommissie Taalvariatie 2019: 3, 22; plg. De Caluwe 2017: 126–129). Bendrinės olandų kalbos skirtumai Flandrijoje, Nyderlanduose ir Suriname panašūs į vokiečių kalbos skirtumus Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. O gal į anglų kalbos skirtumus Anglijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Škotijoje ir Airijoje. Taigi šiuolaikinė bendrinė olandų kalba pasižymi tuo, kas vadinama pluricentrizmu⁷ – tokia padėtimi, kai viena kalba turi kelis nacionalinius standartinius variantus, kurie sąveikauja tarpusavyje ir vartojami oficialiais tikslais savo nacionaliniuose kontekstuose (Clyne 1992). Šiuo požiūriu standartiniai variantai glaudžiai susiję su nacionalinėmis valstybėmis, o galingesni nacionaliniai standartiniai variantai veikia mažiau galingus. Kadangi olandų kalba yra standartinė tik dalyje Belgijos, pagal Auerio (pasirodys) pasiūlytą tipologiją jai priskiriamas požymis [+ regioninė]; kadangi į Surinamą ši kalba buvo atvežta kaip kolonijinė, jai priskiriamas požymis [+ pokolonijinė].

Nyderlandų ir flamandų bendrinės olandų kalbos variacija iš dalies taip pat susijusi su pluriarealumu – tokiu atveju, kai kalbinė standartinių kalbų variacija iš esmės nepriklauso nuo nacionalinių ir politinių sienų (pvz., Niehaus 2015; Elspaβ et al. 2017). Šiuo požiūriu standartinių variantų neriboja nacionalinės sienos; jie gali plačiai persidengti įsivaizduojamose sienų linijose. Tai būdinga, pavyzdžiui, skoliniams, „rašyboje besibaigiantiems <tie>, įskaitant ambitie, frustratie, generatie, justitie, natie, politie, relatie („ambicija“, „nusivylimas“, „karta“, „teisingumas“, „tauta“, „policija“, „santykis“), kurių paskutinis skiemuo gali būti tariamas kaip [si] arba [tsi]. Belgijoje pirmasis tarimo variantas yra neabejotinai labiausiai paplitęs, o vakarinėje, šiaurinėje ir centrinėje Nyderlandų dalyse beveik visada vartojamas antrasis“ (Haeseryn 2013: 704). Variantą [si] galima išgirsti ir pietinėse Nyderlandų provincijose Brabante ir Limburge vartojamoje olandų kalboje. Kitas reiškinio, kuris kinta belgų olandų kalboje, bet pasitaiko ir pietinėse Nyderlandų dalyse, pavyzdys susijęs su „[t]uo, kad parodomasis įvardis zo’n („toks“ arba „tokia“) gali pietinėje dalyje

⁷ Aueris (pasirodys) teikia pirmenybę terminui „daugiastandartė kalba“, nes jis neturi centro ir periferijos konotacijų.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 18

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Nyderlandų kalbos teritorijoje, ypač belgų olandų kalboje, jis gali būti vartojamas su daugiskaitos daiktavardžiais ir vienaskaitos neskaičiuojamaisiais bevardės giminės daiktavardžiais (het-woorden („it-žodžiais“)), pavyzdžiui: Zo’n huizen worden niet meer gebouwd („Tokie namai daugiau nebestatomi“) ir Ik vind zo’n hout beter geschikt voor een tuinhek („Manau, kad tokia mediena labiau tinka sodo tvorai“)“ (Haeseryn 2013: 706). Ši variacija pasitaiko ir Limburge vartojamoje bendrinėje olandų kalboje.

Didelio masto migracija iš Surinamo į Nyderlandus prasidėjo septintajame dešimtmetyje – dažniausiai migravo žmonės, turintys neblogą išsilavinimą. Surinamui tampant nepriklausomam, į Nyderlandus atvyko nemažai mažiau išsilavinusių surinamiečių. Šiandien surinamiečiai yra didžiausia etninė mažuma keliuose dideliuose Nyderlandų vakarų dalies miestuose. Daugelis surinamiečių gyvena Bijlmer arba Bijlmermeer rajone, kuris buvo pastatytas praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Amsterdamo pietryčiuose. Daugelis 4.4 skyriuje aptartų surinamų olandų kalbos ypatybių būdingos ir olandų kalbai, kuria tarpusavyje bendrauja po nepriklausomybės paskelbimo (1975 m.) Nyderlanduose apsigyvenę surinamiečiai.

Surinamų olandų kalbos ypatybės, būdingos ir vietiniams olandų kalbos variantams, yra skardžiųjų pučiamųjų priebalsių duslėjimas, hun („jiems“, naudininkas) vartojimas kaip veiksnio įvardžio ir gaan („eiti“) vartojimas kaip pagalbinio veiksmažodžio. Šie kintantys reiškiniai, regis, taip pat yra pluriarealumo atvejis.

4.6. Nyderlandai, Flandrija ir Surinamas

Taigi, atrodo, kad standartinės olandų kalbos normos pasižymi išcentrine jėga. Kokia olandų kalbos padėtis trijose šalyse? Į šį klausimą atsakysime remdamiesi tyrimų projekto „Staat van het Nederlands“ („Olandų kalbos būklė“) rezultatais. Projekto tikslas – empiriškai pagrįsti įžvalgas apie olandų ir kitų kalbų vartojimą įvairiose visuomenės srityse visoje olandų kalbos teritorijoje. Daugiausia dėmesio skiriama pagrindinėms socialinio bendravimo, darbo, naujienų ir informacijos, kultūros, švietimo ir mokslo sritims.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 19

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Projektas grindžiamas dviejų tipų duomenimis:

• internetinėmis apklausomis, kuriose dalyvavo Nyderlandų gyventojai, flamandai, Briuselio gyventojai ir (nuo 2018 m.) surinamiečiai; dalyviai buvo proporcingai suskirstyti pagal lytį, amžių, gimimo šalį ir gyvenamąją provinciją⁸;

• papildomais duomenimis: pakartotinėmis viešai prieinamų šaltinių konsultacijomis (įskaitant įmonių metines ataskaitas, televizijos ir radijo kanalų auditorijos rodiklius, knygų prekybos pardavimo duomenis) ir kitomis apklausomis (2018 m. – apie aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus).

2016 2018 Nyderlandai 3,003 3,559 Flandrija 3,419 2,489 Briuselis 113 104 Surinamas ---- 621 Iš viso 6,535 6,773

2 LENTELĖ. Respondentų, užpildžiusių „Staat van het Nederlands“ projekto 2016 ir 2018 m. klausimynus, skaičius (N), suskirstytas pagal regioną

Iš viso 2018 m. dalyvavo daugiau kaip 200 respondentų daugiau, nepaisant sumažėjusio dalyvių iš Belgijos skaičiaus ir dėl didesnio dalyvavimo Nyderlanduose bei (žinoma) Suriname. Kai kurie svarbiausi rezultatai čia bus trumpai aptarti⁹. Kaip parodyta 3 pav., 2018 m. maždaug 85% Nyderlandų respondentų nurodė, kad kalbėdami su giminaičiais, draugais ir kaimynais renkasi „visada olandiškai“.

⁸ Respondentai yra savanoriai. Nyderlanduose ir Flandrijoje tai iš dalies žmonės, kurie iki skaitmeninimo (2010 m.) reguliariai gaudavo ir užpildydavo Meertens Instituut platinamas popierines anketas. Vis didesnė dalis respondentų (taip pat visi imties surinamiečiai) buvo pritraukti per Meertens Instituut elektroninį naujienlaiškį ir socialinius tinklus.

⁹ See for the complete report Rys et al. (2019).

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 20

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

3 PAV. 2018 m. respondentų nurodytas kalbos pasirinkimas bendraujant su giminaičiais, draugais ir kaimynais – Nyderlandai

Tarp flamandų respondentų šis procentas dar didesnis – beveik 90% nurodo „visada olandų kalba“ (4 pav.).

4 PAV. 2018 m. respondentų nurodytas kalbos pasirinkimas bendraujant su giminaičiais, draugais ir kaimynais – Flandrija

Kaip matyti iš 5 pav., apie 23% surinamiečių respondentų nurodo, kad šioje srityje visada vartoja olandų kalbą, o nemaža dalis respondentų teigia maišantys sranantongo (apie 14%) arba sarnami (apie 11%) su olandų kalba. Bendraudami su draugais vyrai dažniau maišo olandų kalbą su sranantongo; tai atitinka tyrimų duomenis, rodančius, kad vyrams sranantongo atrodo grubesnė. Tačiau su giminaičiais jie linkę kalbėti vien olandiškai.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 21

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

5 PAV. 2018 m. respondentų nurodytas kalbos pasirinkimas bendraujant su giminaičiais, draugais ir kaimynais – Surinamas

2016–2018 m. tiek Nyderlanduose, tiek Flandrijoje reikšmingai pasikeitė kalbos pasirinkimas socialinėje medijoje – anglų kalbos nenaudai (olandų ir anglų kalbų derinys sumažėjo nuo 23,6 iki 22,7 procento).

Atrodo, kad iš visų vartojimo sričių aukštasis mokslas yra vienintelė, kurioje olandų kalbos vartojimas sparčiai mažėja, tačiau tik Nyderlanduose. Kaip matyti iš 6 pav., išaugo tik anglų kalbos vartojimas (2016 m. – 10%, 2018 m. – 20%; daugelis magistrantūros studijų programų siūlomos tik anglų kalba), o per tą patį laikotarpį sumažėjo pritarimas mokymui kitomis nei olandų kalbomis. Flandrijoje ar Suriname to nevyksta.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 22

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

6 PAV. Aukštojo mokslo dėstomoji kalba, 2016–2018 m. – Nyderlandai. Mėlyna: pritarimas kitų nei olandų kalbų vartojimui; raudona: faktinis vien anglų kalbos vartojimas (pagal Hinskens 2020a: 14)

7 PAV. Aukštojo mokslo dėstomoji kalba, 2018 m. – Flandrija ir Briuselis (pagal Hinskens 2020a: 14)

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 23

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Flandrijoje ir Briuselyje 2016–2018 m. anglų kalbos vartojimas akademinėje bendruomenėje nepadidėjo, nors šiek tiek išaugo pritarimas mokymui kitomis kalbomis nei olandų (7 pav.).

8 PAV. Pritarimas kitų (ne olandų) kalbų vartojimui aukštojo mokslo dėstomąja kalba, 2016–2018 m. – Surinamas. Mėlyna = pradinis ugdymas, raudona = vidurinis ugdymas, žalia = aukštasis mokslas

8 pav. pateikiami duomenys apie pritarimą kitų nei olandų kalbų vartojimui Suriname trijų pagrindinių ugdymo pakopų mokymo kalba. Anglų kalbos vartojimo atvejų nenurodyta, o mokymui kitomis nei olandų kalbomis pritariama vidutiniškai.

5. ATEITIS

Paskutinis Staat van het Nederlands projekto tyrimo rezultatas susijęs su standartinės olandų kalbos ateitimi.

Kairiajame 3 lentelės stulpelyje pateikiama dalis respondentų, pritariančių teiginiui „Manau, kad svarbu, jog vaikai kalbėtų olandiškai“. Gimtakalbių olandų kalbos vartotojų, gyvenančių oficialiai dvikalbėse Fryzijos ir Briuselio vietovėse, pritarimas standartinei olandų kalbai sumažėjo, tačiau čia, kaip ir visose kitose vietovėse, didžioji dauguma pasisako už tai, kad standartinė olandų kalba būtų perduodama kitai kartai. Didžioji dauguma standartinei olandų kalbai pritaria ir tarp negimtakalbių, išskyrus daugiakalbį Surinamą. Jei galime pasitikėti šiais rezultatais, olandų kalbos ateitis anaiptol neatrodo niūri.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 24

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

„Manau, kad svarbu, jog vaikai kalbėtų olandiškai“ Gimtakalbiai visiškai / iš dalies pritaria neutralūs visiškai / iš dalies nepritaria METAI ANKETA 2016 2018 2016 2018 2016 2018 Nyderlandai 93,9% 92,6 1,1 0,9 4,9 6,5 Fryzija 97,8 89,3 0,0 2,0 2,2 8,6 Flandrija 94,4 95,1 1,1 0,8 4,6 4,0 Briuselis 95,9 85,4 4,0 6,1 0,0 8,5 Surinamas duomenų nėra 83,6 duomenų nėra 13,9 duomenų nėra 2,5 Negimtakalbiai visiškai / iš dalies pritaria neutralūs visiškai / iš dalies nepritaria METAI ANKETA 2016 2018 2016 2018 2016 2018 Nyderlandai 93,8 88,2 2,7 8,1 3,4 3,7 Fryzija 95,2 84,5 2,4 11,3 2,4 4,2 Flandrija 94,3 100,0 1,1 0,0 4,5 0,0 Briuselis 92,8 75,0 7,1 0,0 0,0 25,0 Surinamas duomenų nėra 44,5 duomenų nėra 51,1 duomenų nėra 4,4

3 LENTELĖ. Respondentų, kurie (ne)pritaria teiginiui „Manau, kad svarbu, jog vaikai kalbėtų olandiškai“, procentinė dalis pagal regioną ir gimtąją kalbą

Naujausios didelės apimties internetinės apklausos parodė, kad olandų kalba yra tvirtai įsitvirtinusi ir stabili visose kalbos arealo dalyse bei visose kalbos vartojimo srityse. Net ir labai daugiakalbiame Suriname ji yra didžiausia kalba, o Nyderlanduose ir Flandrijoje – didžiausia absoliučiais skaičiais. Tų pačių apklausų metu visose kalbos arealo dalyse surinkti požiūrių duomenys

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 25

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

rodo, kad didžioji dauguma tiek gimtakalbių, tiek negimtakalbių (tvirtai) tiki, jog svarbu, kad vaikai kalbėtų olandiškai, todėl kol kas nėra pagrindo nerimauti dėl olandų kalbos ateities.

REFERENCES

Adviescommissie Taalvariatie 2019: Visie op taalvariatie en taalvariatiebeleid. Visietekst van de Adviescommissie Taalvariatie in opdracht van het Algemeen Secretariaat van de Taalunie, Januari 2019, Den Haag: Taalunie. http://taalunieversum.org/sites/tuv/files/downloads/Visietekst%20taalvariatie%20-%20februari%202019.pdf.

Auer Peter 2005: Europe’s sociolinguistic unity, or: A typology of European dialect/standard constellations. – Perspectives on Variation. Sociolinguistic, Historical, Comparative. N. Delbecque, J. Van der Auwera, D. Geeraerts (eds.), Berlin/New York: Mouton de Gruyter, 7–42.

Auer Peter (to appear). Reflections on Linguistic Pluricentricity.

Auer Peter, Hinskens Frans 1996: The convergence and divergence of dialects in Europe. New and not so new developments in an old area. – Convergence and divergence of dialects in Europe [special issue Sociolinguistica 10], P. Auer, F. Hinskens, K. Mattheier (eds.), 1–30.

Bennis Hans, Hinskens Frans 2014: Goed of fout. Niet-standaard inflectie in het hedendaags Standaardnederlands. – Nederlandse Taalkunde 19, 2, 131–184.

Brederode Gerbrand Adriaenszoon 1617: Spaansche Brabander. Digitalized version DBNL: http://www.dbnl.org/tekst/bred001spaa01_01/bred001spaa01_01_0027.htm#26.

Clyne Michael 1992: Pluricentric languages: Introduction. – Pluricentric languages: Differing norms in different nations, M. Clyne (ed.), Berlin: De Gruyter, 1–10.

Crystal David 2005: A Dictionary of Linguistics and Phonetics, 5^th edition, Oxford: Blackwell.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 26

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

De Caluwe Johan 2017: Van AN naar BN, NN, SN… Het Nederlands als pluricentrische taal. – De vele gezichten van het Nederlands in Vlaanderen. Een inleiding tot de variatietaalkunde, Gert de Sutter (ed.), Leuven: Acco, 121–141.

De Kleine Christa 2002: Surinamese Dutch. – Atlas of the Languages of Suriname, J. Arends, E. Carlin (eds.), Leiden: KITLV Press.

De Kleine Christa 2013: Dutch in Surinam. – Language and Space: Dutch, F. Hinskens, J. Taeldeman, (eds.), Berlin / Boston: De Gruyter, 841–858.

Elspaß Stephan, Dürscheid Christa, Ziegler Arne 2017: Zur grammatischen Pluriarealität der deutschen Gebrauchsstandards. – Über die Grenzen des Plurizentrizitätsbegriffs. Zeitschrift für deutsche Philologie 136, 69–91.

Geeraerts Dirk 2001: Een zondagspak? Het Nederlands in Vlaanderen: gedrag, beleid, attitudes. – Ons Erfdeel 44, 337–344.

Geeraerts Dirk, Van de Velde Hans 2013: Supra-regional Characteristics of Colloquial Dutch. – Language and Space: Dutch. F. Hinskens, J. Taeldeman (eds.). Berlin / Boston: De Gruyter, 532–556.

Haeseryn Walter 2013: Belgian Dutch. – Language and Space: Dutch, F. Hinskens, J. Taeldeman (eds.), Berlin / Boston: De Gruyter, 700–720.

Hagen Anton 1999: De lof der Nederlandse taal, Afscheidscollege bij het aftreden als hoogleraar in de Dialectkunde aan de Faculteit der Letteren van de Katholieke Universiteit Nijmegen.

Haugen Einar 1966: Dialect, language, nation. – American Anthropologist 68, 922–935.

Hinskens Frans 2018: Mislukte poging tot uniformering Standaardnederlands. – Wereldgeschiedenis van Nederland, L. Heerma van Voss, M.’t Hart, M. Schillings, K. Davids, K. Fatah-Black, L. Lucassen, J. Touwen (eds.), Amsterdam: Ambo Anthos, 683–688.

Hinskens Frans 2020a: Een varifocale kijk op taalvariatie en taalcontact. Inaugural address Radboud Universiteit Nijmegen: https://pure.knaw.nl/ws/portalfiles/portal/23187961/Hinskens_2020_oratie.pdf.

Hinskens Frans 2020b: Surviving Limburg and Hollandic Dialect Features and What They Have in Common. – Intermediate Language Varieties: Koinai and Regional

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 27

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Standards in Europe, M. Cerruti, S. Tsiplakou (eds.), Amsterdam / Philadelphia: Benjamins, 55–78.

Hinskens Frans, Muysken Pieter 2007: The Talk of the Town: Languages in Amsterdam 1507–2007. – Zeitschrift für Literaturwissenschaft und Linguistik 2007, 37(148), 7–23.

Jacobi Irene 2008: On Variation and Change in Diphthongs and Long Vowels of Spoken Dutch: Ph.D. thesis, University of Amsterdam.

Kirchmeier Sabine 2020: Trends in European Language Policies With a View to Language Technology. – Bendrinė kalba 93 (2020), 1–23. http://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/view/2039.

Kloss Heinz 1978: Die Entwicklung neuer germanischer Kultursprachen seit 1800, Zweite, erweiterte Auflage, Düsseldorf: Schwann.

Marynissen Ann 2017: De lange weg naar een Nederlandse standaardtaal. Een beknopte geschiedenis van de standaardisering van het Nederlands. – De vele gezichten van het Nederlands in Vlaanderen. Een inleiding tot de variatietaalkunde, Gert de Sutter (ed.), Leuven: Acco, 60–79.

Niehaus Konstantin 2015: Areale Variation in der Syntax des Standarddeutschen: Ergebnisse zum Sprachgebrauch und zur Frage Plurizentrik vs. Pluriarealiät. – Zeitschrift für Dialektologie und Linguistik 82(2), 133–168.

Rys Kathy, Balesar Usha, De Caluwe Johan, Heeringa Wilbert, Hinskens Frans, Doerga Misier Sita, Van der Peet Maarten, Rozenblad Margareth 2019: Onderzoeksrapport Staat van het Nederlands 2. Over de taalkeuzes van Surinamers in het dagelijks leven en meer over die van Nederlanders en Vlamingen, Den Haag: Taalunie / Amsterdam: Meertens Instituut: http://staatvanhetnederlands.nl/cms/wp-content/uploads/2019/09/Onderzoeksrapport-StaatNed-2019-DEF.pdf.

Stroop Jan 1998: Poldernederlands; waardoor het ABN verdwijnt, Amsterdam: Bert Bakker.

Van Bree Cor, de Vries Jan 1997: Netherlands. – Contact Linguistics. An International Handbook of Contemporary Research 2, H. Goebl, P. Nelde, Z. Starý (eds.), Berlin etc.: De Gruyter, 1143–1152.

Van de Velde Hans 1996: Variatie en verandering in het gesproken Standaard-Nederlands (1935–1993): Ph.D. thesis, Katholieke Universiteit Nijmegen.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 28

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Van Donselaar Jan 1977: Woordenboek van het Surinaams-Nederlands, Rijksuniversiteit Utrecht, Instituut A. W. de Groot voor Algemene Taalwetenschap.

Van Donselaar Jan 1989: Woordenboek van het Surinaams-Nederlands, Muiderberg: Coutinho.

Van Donselaar Jan 2005: Het Surinaams-Nederlands in Suriname. – Wereldnederlands. Oude en jongere variëteiten van het Nederlands, N. van der Sijs (ed.), The Hague: SDU, 111–130.

Van Donselaar Jan 2013: Woordenboek van het Nederlands in Suriname van 1667 tot 1876, N. van der Sijs (ed.), Amsterdam: Meertens Instituut, Den Haag: Taalunie.

Received 01 12 2020

Accepted 21 12 2020

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 29

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

A SEVEN-LEAGUE STRIDES SIGHTSEEING TRIP THROUGH PAST AND PRESENT OF STANDARD DUTCH

Summary

The standardization of Dutch started in the early 16^th century, driven by commercial, cultural and political developments; initially the standardization consisted only of the unification of the (regionally highly variable and still completely uncodified) written language. Standard Dutch is mainly built on Hollandic dialects. Standard Dutch is also partly a construct: for the sake of the first complete Bible translation (financed by the government of the Seven Provinces, where protestantism – in particular calvinism – was the state religion) scholars from different regions were recruited; the language they created had koine properties. The new Bible language also contained many constructions modelled on Hebrew, Greek and Latin. The linguistic resources of emergent Standard Dutch were further developed and expanded for other purposes as well.

After the Spanish occupation of Antwerp and the subsequent Counter-Reformation, the South became partially depopulated and isolated from the cultural developments in the politically autonomous and Protestant North, the first republic in the Early Modern history of Europe. The North experienced a booming development of Standard Dutch, but this did not reach the South. After the defeat of Napoleon and the Vienna Congress (1815), the two parts were reunited under King William I, who pursued a sharp ‘Dutch only’ language policy. This did not go down well with the Catholic and (French-speaking) liberal upper crust in the South. After Belgium had become independent (in 1830), language choice became free, but from a societal point of view Dutch stood no chance due to the political and economic domination of the Walloon / French elite. The Flemish response resulted in the emancipation of Dutch under the leadership of a group of pro-Dutch intellectuals; in this process the integrationist view i.e. affiliation to the Netherlandic standard variety of Dutch eventually predominated. In the 19^th century, it was further cultivated and ‘enriched’ with, among other things, syntactic and morphosyntactic peculiarities that widened the gap with the spoken language (which was still close to the dialects), leading to reactions in the literary world and elsewhere.

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

FRANS HINSKENS. A Seven-League Strides Sightseeing Trip Through Past and Present of Standard Dutch | 30

doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.06

Only in the course of the 20^th century did Standard Dutch become anchored in the verbal repertoires of the masses. In the South, the adopted Northern variety of Standard Dutch appears to be too much of a Fremdkörper and a spoken variety has been developing that is coloured by dialect features and therefore varies regionally. Spoken Netherlandic Standard Dutch also contains variable phonetic and morphosyntactic non-standard features.

In Surinam, Dutch has its roots as a colonial language but it was only widely distributed among the non-colonial part of the population in the last decades of the 19^th century. It coexists with a range of creole languages, (especially Asian) migrant languages and indigenous languages, resulting in a great deal of ethnolectal variation. The divergent developments in Standard Dutch in the three parts of the language area have resulted in situations which combine features of pluricentricity with features of pluriareality.

Recent large-scale online surveys have shown that Dutch is firmly anchored and stable in all parts of the language area in all domains of language use. Even in the highly multilingual Surinam it is the largest language – in the Netherlands and Flanders it is so in absolute terms. From the same surveys, attitude data collected in all parts of the language area show that the vast majority of both native speakers and non-native speakers (strongly) believe that it is important that children speak Dutch, so for the time being there is no need to fear for the future of Dutch.

FRANS HINSKENS

Meertens Instituut (KNAW)

Oudezijds Achterburgwal 185, 1012 DK Amsterdam,

Radboud Universiteit

Erasmusplein 1, 6525 HT Nijmegen

[email protected]

BENDRINĖ KALBA 93 (2020)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204