DANIEL PETIT

École Normale Supérieure, Paris

Tyrimų sritys: klasikinė filologija, indoeuropeistika, baltistika.

William R. Schmalstieg

SENOSIOS PRŪSŲ KALBOS TYRINĖJIMAI

Svarbiausios literatūros kritinė apžvalga

nuo 1975 iki 2005 m. šioje srityje

Vilnius: Vaga, 2015, 479 p.

ISBN: 978-5415-02-384-4

Šia knyga pradedama nauja senosios prūsų kalbos ir kultūros tyrimams skirta serija Bilėmai bhe ersinnimai („kalbame ir mokomės“). Redaktorių teigimu, šios naujos serijos tikslas – „kalbėti apie savo kultūrą“ ir „pažinti pasaulinės kultūros indėlį į mūsų pačių kultūros tyrinėjimą“; tai ambicingas tikslas, atveriantis naujus horizontus senosios prūsų kalbos ir jos Rytų Europos kultūrinės aplinkos supratimui. Serija pradedama nauja žinomo amerikiečių kalbininko, baltisto ir slavisto Williamo R. Schmalstieg’o (toliau – WS) knyga apie senąją prūsų kalbą. Šioje recenzijoje pristatomiems skaitytojams WS vargu ar reikia pristatyti. Jo darbai apie baltų kalbas, ypač senąją prūsų ir lietuvių kalbas, tapo šios srities specialistų parankinėmis knygomis: An Old Prussian Grammar (1974), Studies in Old Prussian (1976), A Lithuanian Historical Syntax (1988), The Historical Morphology of the Baltic Verb (2000). Kiekvienas iš šių darbų pasižymi tiesioginėmis baltų filologijos žiniomis ir įspūdingu analizės gilumu, todėl WS yra vienas ryškiausių šiuo metu gyvenančių šios srities specialistų.

In 1976, WS published Studies in Old Prussian, A Critical Review of the Relevant Literature in the field from 1945 (The Pennsylvania State University Press, 420 pages). According to the foreword, the purpose of the book was ‘to examine critically the literature published about the Old Prussian language since the end of World War II in 1945’ (p. ix); the book was divided into ten general sections: The Old Prussian people; The Sudovians or Jatvingians; The Old Prussian language; Texts in Old Prussian; Phonology; Old Prussian nominal morphology;

Recenzijos / Reviews

263

DANIEL PETIT

Įvardžiai, prieveiksmiai ir prielinksniai; senosios prūsų kalbos veiksmažodžių morfologija; įvairenybės; senosios prūsų kalbos etimologijos. Ši knyga, išleista praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po jos „vyresniojo brolio“, kelia tą patį tikslą ir siekia „apžvelgti, o kartais ir pakomentuoti kai kuriuos svarbiausius senosios prūsų kalbos tyrinėjimų darbus, pasirodžiusius po 1976 m. išleistos knygos Studies in Old Prussian“, kaip įžangoje teigia WS. Abi knygos drauge pateikia vieno žymiausių šios srities tyrėjų septyniasdešimties metų senosios prūsų kalbos tyrimų apžvalgą. Tačiau ši nauja knyga išleista visiškai kitokiomis aplinkybėmis nei 1976 m. Ne tik Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę, o tai paskatino mokslinius ryšius akademinėje bendruomenėje, bet ir pastaraisiais metais padaryta didelė pažanga baltistikos ir senosios prūsų kalbos filologijos srityse. Galima net teigti, kad mūsų požiūris į senąją prūsų kalbą visiškai pasikeitė. Šį perversmą lėmė naujų mokslininkų kartų iškilimas: jie iš esmės atnaujino mūsų žinias apie senąją prūsų kalbą (Vladimir N. Toporov, Wojciech Smoczyński, Vytautas Mažiulis, Frederik Kortlandt, Pietro Umberto Dini), taip pat epochos masto veikalų, tokių kaip Prusskij Jazyk (V. N. Toporov, 1975–1990), Prūsų kalbos etimologijos žodynas (V. Mažiulis, 1988–1997) ir Lexicon der altpreussischen Verben (W. Smoczyński, 2007), pasirodymas. Šios Studies in Old Prussian yra šio didžiulio lūžio laikotarpio rezultatas ir siekia apžvelgti jo istorinius laimėjimus.

Kritiškai apžvelgti literatūrą galima tik turint dvi savybes. Pirma, būtina išlaikyti pakankamą atstumą nuo savo paties teorijų, kad būtų galima objektyviai įvertinti skirtingas kitų požiūrių kryptis; nebūtų nieko blogiau, kaip kitų mokslininkų indėlį vertinti per siaurą savo pažiūrų prizmę — tai galėtų virsti pražūtingu monologu. Pirmas žvilgsnis į naująją WS knygą rodo, kad čia taip nėra: aptardamas literatūrą WS visuomet pateikia subalansuotą vertinimą ir apie kolegų darbus atsiliepia pagarbiai bei sąžiningai. Net nesutikdamas su kitų mokslininkų palaikomomis nuomonėmis, jis jų neiškreipia ir neatmeta iš karto. Taip ir reikia dirbti mokslinį darbą — kaip pagarbų dialogą žmonių, kurie, turėdami skirtingą išsilavinimą ir patirtį, nagrinėja tas pačias problemas. Antroji savybė — išsamumas ir tikslumas. Atsižvelgiant į didžiulį senosios prūsų kalbos tyrimų skaičių, tai ypač rimtas iššūkis, todėl negalima tikėtis, kad kuris nors recenzentas žinos viską, kas parašyta apie senąją prūsų kalbą. Tačiau WS pagirtinai stengėsi aprėpti visą nuomonių ir požiūrių įvairovę senosios prūsų kalbos klausimais, o iš jo knygos susidaranti panorama teisingai ir nešališkai atspindi senosios prūsų kalbos tyrimus aptariamu laikotarpiu.

264

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

William R. Schmalstieg. Studies In Old Prussian

Knygą sudaro 11 skyrių, apimančių visas senosios prūsų kalbos sritis — nuo jos dokumentavimo iki gramatinės sandaros analizės. 1 skyrius (p. 31–32) yra labai trumpa įžanga, kurioje apibendrinama knygos aprėptis. 2 skyriuje (p. 33–45) aptariami senosios prūsų kalbos leidimai; du iš jų išleisti knygoje nagrinėjamu laikotarpiu: dviejų tomų V. Mažiulio parengtas senosios prūsų kalbos korpuso etaloninis leidimas (1966 ir 1981 m.) ir pirmojo katekizmo faksimilė, kurią 1995 m. išleido Bonifacas Stundžia ir Mikelis Klusis (Pirmoji Prūsų knyga). Filologinio leidimo tikslas — kuo tiksliau atkurti tekstą tokį, koks jis pateiktas originaliame leidinyje, geriausia — faksimile; jis negali peržengti rašytinio žodžio ribų. Fonetinė interpretacija yra kitas dalykas; ją atliko įvairūs mokslininkai, ypač M. Klusis (Ponto-Baltica, 6, 1995), nagrinėdamas pirmąjį katekizmą, Toshikazu Inoue (Normalizacija prusskogo jazyka Enxiridiona, Kobe, 1992) — trečiąjį katekizmą, arba Kortlandtas, parengęs elektroninį viso korpuso leidimą (1996).

3 skyrius (p. 43–122) skirtas senosios prūsų kalbos ortografijai ir fonologijai. Šia tema daug rašyta 1975–2005 m. Kaip gerai žinoma, WS pozicija dėl senosios prūsų kalbos ortografijos tokia: būtų stebėtina tikėtis didelio tikslumo „vokiečių pastoriaus fonetiniame perteikime“ (p. 48). Todėl jis ragina įtariai vertinti „tai, kas man atrodo pernelyg didelis pasikliovimas ortografija“. Kitame šios grandinės gale W. Smoczyński bandė pasiūlyti vientisą senosios prūsų kalbos ortografijos sistemą, remdamasis rašymo įpročiais ir rašybos klaidomis. Pavyzdžiui, makrono vartojimas (p. 53–57) vertinamas skirtingai, nelygu požiūris į senosios prūsų kalbos ortografiją: vieniems tai nepastovus diakritinis ženklas, žymintis skirtingas reikšmes, kitiems – nuoseklus ilgumo ir tonemos žymėjimas arba kartais nosinių dvibalsių santrumpa. Bet kuriuo atveju, kaip rodo Inoue (plg. p. 65), dauguma Enchiridion aptinkamų žodžių pasižymi „alografiškai kaitaliojamomis formomis“, o tai verčia atsargiai vertinti senosios prūsų kalbos ortografijos tikslumą. Mano nuomone, WS požiūris šiuo klausimu, pripažįstant, kad „būta daugybės nukrypimų“ (p. 67), yra visiškai pagrįstas, nors manau, jog senosios prūsų kalbos ortografijos tipologiją įmanoma sudaryti, kad ir netobulą. Nereikia nė sakyti, kad „OPr. tekstų korpusas pernelyg ribotas, kad būtų galima atlikti prasmingą statistinę interpretaciją“ (p. 72). Kai kuriais klausimais WS laikosi savitos nuomonės, kuriai nepritaria dauguma mokslininkų, pavyzdžiui, dėl indoeuropiečių kalbų prokalbės žodžio galinio dvibalsio *-on monoftongizacijos į *-ō tam tikrose sandhi pozicijose (plg. p. 84–85), tačiau šias pažiūras jis pateikia laikydamasis būtinos kritinės perspektyvos. Taip pat išsamiai aptariamas F. Kortlandto teiginys, kad „dvigubi priebalsiai OPr. kalboje gali rodyti kirtį po jų einančiame balse“ (p. 95), remiantis tokiais pavyzdžiais kaip žemė ‘žemė’, atnešė, vedė ‘atnešė, vedė’, sakyti ‘sakyti’; WS šį požiūrį atmeta ir laikosi tradicinės analizės, pagal kurią dviguba rašyba rodo trumpumą

Recenzijos / Reviews

265

DANIEL PETIT

apie ankstesnį balsį. Toliau pateikiama puiki diskusija apie raštininkų klaidas ir tai, kiek tekstą reikėtų emenduoti (p. 109 ir toliau).

4 skyriuje (p. 123–203) nagrinėjama morfologija ir aprašoma tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių morfologija. Aptariami beveik visi sudėtingi senosios prūsų kalbos morfologijos klausimai, o vaizdas pakankamai išsamus, kad gerai apžvelgtų problemas, šiuo metu svarstomas senosios prūsų kalbos filologijoje: hapax legomenon poklausimanas „išgirstas“, dažnai pernelyg išnaudojamas indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijoje kaip dalyvinės formacijos *–menos reliktas (p. 125 ir 176); nepaaiškintas apibrėžiamojo artikelio linksniavimas, pavyzdžiui, kilmininko forma steison (p. 130–133); asmeninių įvardžių struktūra (p. 153–154); būtojo laiko galūnė –ts (p. 165); veiksmažodžio „būti“ būtasis laikas, be „buvo“ (p. 169); niekatrosios giminės likimas (p. 182–184 ir 200–201); kamieno apofonija (p. 196–198) ir kt.

Kitame skyriuje (5 skyrius, p. 206–290) nagrinėjamas žodynas. Jį iš esmės sudaro atskirų senosios prūsų kalbos leksemų kilmės aptarimas, todėl jį galima laikyti senosios prūsų kalbos etimologinio žodyno bibliografiniu papildymu. Daugelis jų yra sudurtiniai žodžiai, pavyzdžiui, paustocaica „laukinis arklys“ (p. 205), medeniktawru „fazanas“ (p. 207) ir kt. W. Smoczyński ypač daug naujų etimologijų pasiūlė gausiuose savo darbuose apie senąją prūsų kalbą. Kartais WS pateikia ir savo nuomonę, pavyzdžiui, dėl senosios prūsų kalbos accodis „skylė sienoje dūmams išleisti“ (p. 245). Taip pat išsamiai aptariamas Ademollo Gagliano straipsniu paremtas leksinių izoglosų, bendrų senajai prūsų ir lietuvių kalboms, sąrašas (p. 281–286). Duomenys pateikiami gana fragmentiškai – kiekviena leksema aptariama atskirai; senosios prūsų kalbos žodžiai išdėstyti ne abėcėlės tvarka, o pagal tai, kaip jie nagrinėjami literatūroje. Tai iš tiesų netrukdo skaityti, tačiau žodžių rodyklė skaitytojams būtų buvusi labai naudinga.

6 skyriuje (p. 291–325) nagrinėjama sintaksė. Gerai žinoma, kad pagrindinė senosios prūsų kalbos sintaksės problema yra itin didelė priklausomybė nuo vokiško originalo teksto ir kalbinės interferencijos klausimas, kuris senosios prūsų kalbos atveju įgauna radikalias formas. Tikriausiai dėl šios priežasties senosios prūsų kalbos sintaksė buvo nagrinėta gerokai mažiau nei kitos gramatikos sritys. Neabejotina, kad vokiečių kalba turėjo didžiulę įtaką senajai prūsų kalbai, tačiau šią įtaką reikėtų skirstyti į skirtingus lygmenis – nuo senosios prūsų kalbos germanizavimo (kalbinio kontakto) iki daugiau ar mažiau dirbtinių tekstinės interferencijos formų, atsiradusių dėl pažodinio vertimo proceso (filologinio kontakto); tai skirtingi dalykai. Prie šių dviejų lygmenų dar galima pridėti paties vertimo proceso poveikį, dėl kurio vertėjas kai kuriais atvejais susikurdavo taisykles ir orientacinius kriterijus.

266

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

William R. Schmalstieg. Studies In Old Prussian

Nustatyti, ar tam tikras reiškinys atsirado dėl kalbinio kontakto, filologinio kontakto, ar dėl vertimo taisyklių kūrimo, yra ypač sudėtinga. Pavyzdžiui, apibrėžiamojo artikelio buvimas senojoje prūsų kalboje (senosios prūsų kalbos stas, plg. p. 291–297 ir 308–312) galėtų rodyti arba dėl kontakto atsiradusį senosios prūsų kalbos, kaip stipriai germanizuotos kalbos, požymį, arba pasikartojantį vokiško teksto pagrindo poveikį; taip pat tikėtina, kad vertėjas, nustatęs vokiečių ir prūsų kalbų atitikmenį (der / stas), sąmoningai įtraukė jį į savo vertimo gramatiką. „Vertimo gramatikos“ sąvoka ypač tinkama senosios prūsų kalbos korpusui aprašyti; ji suponuoja taisyklių kūrimą ir įsiminimą. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač perspektyvi tyrimų kryptis buvo skirtingų vertimų, sukurtų baltų kalbomis, lyginimas: senosios prūsų kalbos vertimus reikia vertinti kitų to paties laikotarpio vertimų (senosios lietuvių ir senosios latvių kalbų) kontekste.

Kitame skyriuje (7 skyrius, p. 327–375) pristatomi „trumpesnieji senosios prūsų kalbos tekstai“, kai kurie iš jų buvo atrasti aptariamu laikotarpiu. Bazelio epigrama (p. 327–335), atrasta XX a. aštuntajame dešimtmetyje, yra ypač intriguojantis tekstas, kurio interpretacija tebėra prieštaringa. Toliau WS išsamiai aptaria (p. 338–375) vadinamąjį „jatvingių žodynėlį“ (Pogańske gwary z Narewu „Pagoniškos šnektos iš Narevo“), kurį 1985 m. atrado (ir pametė) kažkoks Vjačeslav Zinov, o tais pačiais metais paskelbė Zigmas Zinkevičius. Dėl šio žodynėlio kalbos daug diskutuota; ji neabejotinai baltų, tačiau jos negalima sutapatinti su jokia žinoma baltų kalba. Šio teksto paradoksas tas, kad jis yra unikalus šaltinis, tačiau sulaukė palyginti nedaug tyrimų, tarsi būtų vengiama jį nagrinėti. Žinoma, taip galėjo nutikti dėl keblios rankraščio istorijos. Niekada nekeliama ikonoklastinio pobūdžio klausimo, ar V. Zinovo žodynėlis galėtų būti klastotė, o ne autentiškas dokumentas; norint išsklaidyti šį įtarimą, reikėtų susipažinti su V. Zinovo užrašų knygele, surasti ir apklausti patį V. Zinovą bei surinkti kuo daugiau duomenų apie teksto perdavimo istoriją.

8 skyrius, skirtas senosios prūsų kalbos atgaivinimui (p. 377–381), yra labai trumpas. Jame aprašomi mėginimai atkurti moderniąją prūsų kalbą kaip gyvąją kalbą, ypač Letas Palmaitis. WS vertinimas šiuo klausimu kritiškas, tačiau geranoriškas (p. 378): „Mano nuomone, tai žavus intelektinis užsiėmimas, nors abejoju, ar modernioji prūsų kalba kada nors taps perspektyvia kalba. [...] Vis dėlto galima tik palinkėti sėkmės tiems, kurie siekia atkurti moderniąją prūsų kalbą.“

Vietovardžiai aptariami 9 skyriuje (p. 383–416). Toponimija yra viena perspektyviausių senosios prūsų kalbos tyrimų sričių, nes ji gali papildyti ribotą rašytinį korpusą nauja medžiaga ir praplėsti mūsų žinias apie senosios prūsų kalbos žodyną. Be to, vietovardžiai turi savo vidinę

Recenzijos / Reviews

267

DANIEL PETIT

logika ir jų tyrimas yra savarankiška disciplina. Tą patį galima pasakyti apie asmenvardžius (10 sk., p. 417–423).

Paskutiniame skyriuje (11 sk., p. 425–442) praplečiamas akiratis, pristatant senosios prūsų kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Senosios prūsų kalbos vieta baltų kalbų grupėje nėra aiški ne tik dėl gausių jos skirtumų nuo rytų baltų kalbų, bet ir dėl to, kad nesugebame rekonstruoti bendrosios baltų kalbos kaip vakarų ir rytų baltų kalbų protėvės.

Tai labai puiki knyga – ir gerai parašyta, ir patogi skaityti; joje išsamiai apžvelgiamas pastarųjų dešimtmečių senosios prūsų kalbos tyrimų gyvybingumas. W. R. Schmaltstiegą reikia pasveikinti sukūrus šią itin naudingą priemonę, vainikuojančią jo kūrybingą karjerą, teisingai įvertinančią kolegų mokslinius darbus ir atveriančią kelią būsimiems senosios prūsų kalbos tyrimams.

Pateikta 2015 m. gegužės 28 d.

DANIEL PETIT

École normale supérieure

45, rue d’Ulm, 75005 Paris, France

[email protected]

268

Acta Linguistica Lithuanica LXXII