Terminologiniai metodai terminologijos mokslo istorijoje

SERGIUSZ GRINEV-GRINIEWICZ

University of Białystok

Moscow Humanities Pedagogical Institute

RAKTAŽODŽIAI: terminologijos teorijos istorija, terminologiniai metodai, tipologija, semiotika, grįžtamumas, antropolingvistika

Gerai žinoma, kad specialioji leksika tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo kasdienės žodžių atsargos; specialioji leksika tikriausiai yra vienintelė kalbos dalis, kurią galima sąmoningai formuoti ir kontroliuoti. Ypatingi terminijos bruožai lėmė, kad atsirado nemažai specifinių terminų analizės ir tvarkymo metodų. Tam tikra prasme terminologijos mokslo istoriją galime vertinti per specialiosios metodologijos raidos prizmę.

Nuo pat mokslinio laikotarpio žmogaus evoliucijoje pradžios kiekvienas mokslas grindžiamas sąvokų ir terminų sistema. Tokioje sistemoje kiekviena sąvoka ir terminas užima apibrėžtą vietą, o kiekvieno termino reikšmę griežtai apibrėžia ribos, skiriančios jį nuo kitų terminų. Todėl nenuostabu, kad nuo pat terminologinių tyrimų ir terminijų tvarkymo pradžios buvo taikomas sisteminis požiūris – gerokai anksčiau, nei jis išpopuliarėjo XX^th a. antrojoje pusėje ir imtas taikyti visose įmanomose veiklos srityse.

Kadangi terminiją galima kontroliuoti ir reguliuoti, o tiek terminines formas, tiek reikšmes sąmoningai formuoti, jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, nustatant ir analizuojant taisytinus terminijos trūkumus, buvo apibrėžtos tam tikros pageidautinos savybės (Lotte 1937). Vėliau buvo sudarytas specialiųjų leksemų požymių sąrašas, siekiant išvardyti pageidaujamas „idealaus“ termino savybes; jis virto terminologiniais reikalavimais ir paskatino sudaryti išsamesnius įvairių terminijos požymių sąrašus, apimančius 265 charakteristikas (Grinev 1998, 2001). Tai sutapo su terminų ir įprastų žodžių skirtumų tyrimais XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.

Terminologija | 2011 | 18 27

Tuo pat metu pirmieji tipologinio požiūrio žingsniai prasidėjo nuo to, kad pirmiausia buvo nustatytas skirtumas tarp terminų ir nomenklatūrinių vienetų, arba nomenų, kaip jie dabar vadinami; vėliau tai leido aptikti daugybę specialiųjų vienetų, egzistuojančių kalboje greta terminų. Šis procesas prasidėjo, kai G. O. Vinokuras nubrėžė aiškią ribą tarp terminų ir nomenų kaip skirtingų specialiųjų leksinių vienetų (Vinokur 1939). Vėliau A. A. Reformatskis išsamiau apibrėžė terminijos ir nomenklatūros skyrimo kriterijus (Reformatsky 1959).

Tačiau iš pradžių nomenklatūriniai vienetai buvo laikomi terminų atmaina. Tik A. D. Hajutinui įvedus terminoidų sąvoką – taip vadinamus „natūraliuosius konceptus“ įvardijančius specialiuosius leksinius vienetus, t. y. „in statu nascendi“ esančius konceptus, kurių reikšmės dar nėra nusistovėjusios ir vienodai suprantamos, todėl jie neturi visuotinai priimtų apibrėžčių (Hajutin 1970), tapo aišku, kad terminologijos mokslas neturėtų apsiriboti vien pačių terminų tyrimu, nes esama ir kitų specialiųjų leksinių vienetų. Vėliau buvo įvesta ir aprašyta kitų rūšių specialiųjų leksinių vienetų, pavyzdžiui, profesionalizmų (Kuz’min 1970), profesinio slengo vienetų – profesinių argotizmų (Skvortsov 1972) arba profesinių žargonizmų (Gladkaja 77), kvaziterminų (Leichik 1981), ikterminių vienetų (Leichik 1985) ir galiausiai prototerminų (Grinev 1990).

Septintajame dešimtmetyje nustatyta, kad vienas perspektyviausių terminologijos problemų pateikimo ir tyrimo aspektų grindžiamas semiotiniu požiūriu, pagal kurį terminologiniai ženklai nagrinėjami bendrosios ženklų teorijos požiūriu. Vėliau semiotinis požiūris dėl sąsajos su bendrąja informacijos teorija ir savo universalumo tapo beveik toks pat populiarus kaip sisteminis požiūris. Pastaruosius trisdešimt metų jis plačiai taikytas rusų terminologijos tyrimuose, todėl tikslinga apibendrinti sukauptą patirtį.

Pirmieji bandymai taikyti semiotikos principus terminologijoje Rusijoje buvo atlikti septintajame dešimtmetyje. 1969 m. P. V. Veselovas pasiūlė terminologines charakteristikas vertinti semiotiniu požiūriu. Šis požiūris buvo grindžiamas terminologinių požymių ir reikalavimų skirstymu į tris grupes: semantinius, apimančius charakteristikas, atspindinčias ryšius tarp terminams vartojamų žodžių ir žodžių junginių leksinių reikšmių bei atitinkamų konceptų turinio; sintaksinius, susijusius su terminų darybos modeliais ir jų produktyvumu; ir pragmatinius, apimančius tas termino charakteristikas, kurios daro įtaką jo funkcionavimui.

28

S. Grinev-Griniewicz

Terminological Methods in the History of Terminology Science

Pasak P. V. Veselovo, semantikai priskiriami tokie terminologiniai reikalavimai kaip invariantiškumas (sinonimijos ar polisemijos nebuvimas), leksinės ir konceptinės termino reikšmių atitiktis (koncepto ir atitinkamo termino terminologinės reikšmės sutapimas) bei klasifikacinis glaustumas (termino forma išreiškia tik būtinus koncepto požymius). Terminų darybos modelių reikalavimus (vienarūšiams konceptams kurti ar vartoti vienarūšius ženklus) ir terminologinių formų produktyvumą (galimybę sudaryti išvestinius terminus) P. V. Veselovas laikė sintaksikos dalykais. Charakteristikos, atspindinčios termino vartojimo patogumą, pavyzdžiui, trumpumas (termino elementų skaičius neturėtų viršyti jį apibrėžiančių požymių skaičiaus), unikalumas (homonimų nebuvimas), eufonija, verčiamumas ir galimybė jį vartoti kaip deskriptorių kompiuterinėse sistemose, buvo priskiriamos pragmatikai (Veselov 1969).

Kitas reikšmingas žingsnis plėtojant semiotinius terminologijos aspektus siejamas su V. M. Leichiko publikacijomis (Leichik 1971; Leichik, Smirnov, Suslova 1977). Jose išskirti keturi pagrindiniai semiotinių santykių terminologijoje tipai: 1) tarp terminų; 2) tarp termino kaip ženklo ir atitinkamo koncepto; 3) tarp termino kaip ženklo ir atitinkamo objekto; 4) tarp termino kaip ženklo ir šio ženklo vartotojo. Teigta, kad pirmasis aspektas – sintaktika – apima ne tik termino junglumą linijinėje kalbos sekoje, bet ir termino santykį tam tikroje terminijoje. Kiti du semantikai priskiriami santykių tipai susiję su terminų savybe išreikšti konceptus ir žymėti objektų klases. Skirtingai nei kasdienėje leksikoje, termino forma dažnai atspindi esminius koncepto požymius ir jo vietą konceptų sistemoje, o terminais žymimi objektai yra susiję su specialia veikla (pavyzdžiui, moksliniais tyrimais, gamyba ir kt.). Ketvirtasis terminologinių santykių tipas siejamas su pragmatika ir apima sociolingvistines problemas, tokias kaip profesinių žargonizmų problema, terminologinių sistemų ir natūraliosios kalbos santykiai ir kt.; jis svarbus norminant terminų vartoseną.

Semiotinis požiūris į terminų charakteristikų klasifikavimą vėliau buvo plėtojamas Veselovo ir kitų terminologų publikacijose (Veselov, Chirukhina 1974; Grinev, Leichik, Nalepin 1985; Grinev, Sergejev 1987; Grinev 1993). Kitas semiotinio požiūrio taikymo žingsnis

Terminologija | 2011 | 18

29

buvo jo taikymas vertinant ir aprašant ištisų terminijų charakteristikas (Leichik, Smirnov, Suslova 1977; Grinev 1990, 1993, 1998). Toks požiūris tapo tipologinių tyrimų ir parametrinio terminijų vertinimo pagrindu.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atsirado naujas, parametrinis požiūris (iš pradžių leksikografijoje), grindžiamas leksikografinio parametro samprata – būdu leksikografiškai pateikti kalbos struktūrinį elementą ar funkcinį reiškinį ir jų ekstralingvistines sąsajas; šią sampratą įvedė Y. N. Karaulovas (Karaulov 1981). Parametro sąvoka perimta terminologijoje, kur jis apibrėžtas kaip išmatuojama terminologinė charakteristika, nusakanti tam tikros savybės raiškos laipsnį (Grinev 1985). Parametrinis požiūris aprašant ir analizuojant terminijas grindžiamas terminologinių procesų bei reiškinių visumos inventorizavimu ir atsižvelgimu į terminų požymius, nes dauguma terminijos ar atskiro jos autonominio fragmento parametrų priklauso nuo atitinkamų jos terminų požymių. Parametrinio požiūrio poreikį aprašant terminijas ir taip kuriant tipologinių tyrimų pagrindą lėmė terminologijos teorijos būklė devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Veikale, pavadintame Mokslų istorija, S. Toulminas priešpriešina aprašomąjį ir norminamąjį mokslo raidos tarpsnius, kurie, kaip akivaizdu, žymi jo raidos etapus. Net paviršutiniška tuometinės terminologijos tyrimų padėties SSRS apžvalga rodė, kad daugumoje mokslinių projektų aiškiai vyravo aprašomasis požiūris. Daugybėje šalyje skelbtų terminologijos publikacijų (vidutiniškai daugiau kaip 500 per metus) buvo aprašomi tam tikri pasirinktos specialiosios leksikos srities reiškiniai. Dar viena verta paminėti terminologijos tyrimų ypatybė buvo atsitiktinis tyrimo objekto, dalykinės srities, tikslinės kalbos ir tirtino terminologinio proceso ar reiškinio pasirinkimas. Kita ryški ypatybė – akivaizdus terminijų aprašų neišsamumas ir nesuderinamumas, dėl kurių nebuvo galima patikimai palyginti atskirų tyrimų rezultatų ir padaryti bendrųjų išvadų apie stebimų reiškinių paplitimo laipsnį specialiojoje leksikoje apskritai.

Buvo pagrindo manyti, kad tokią padėtį lėmė kriterijų ir pagrįsto pagrindo atskirų tyrimų rezultatams palyginti stoka. Tačiau, nors koordinavimo stoka

30 S. Grinev-Griniewicz | Terminological Methods in the History of Terminology Science

ir terminologinių tyrimų koordinavimas to meto SSRS ir Rusijoje galėjo būti nulemtas tinkamos kompetentingos terminologijos institucijos nebuvimo, tačiau kiti požymiai, regis, buvo universalūs ir atspindėjo bendrą terminologijos mokslo būklę. Todėl akivaizdžiai reikėjo pereiti nuo pavienių terminologinių reiškinių informacijos rinkimo, kurio rezultatas – atskiri neišsamūs ir netikslūs konkrečių terminijų aprašai, prie sisteminio parametrinio terminijų vertinimo, kaip būtinos terminologijos mokslo tolesnės raidos sąlygos. Siekiant palengvinti šią raidą, buvo nuspręsta būtina nustatyti parametrų rinkinį, pagal kurį būtų galima įvertinti konkrečias terminologines savybes ir kuris sudarytų sistemą, užtikrinančią skirtingų terminijų nepriklausomų tyrimų išsamumą ir suderinamumą.

Tuo metu terminologinių požymių, turėjusių tapti terminologiniais parametrais, sąrašas jau buvo gana platus. Klasifikuojant juos taikytas semiotinis požiūris, leidžiantis suskirstyti į tam tikras grupes. Iš pradžių sintaktinių požymių grupė apėmė tokias terminų formų charakteristikas kaip ilgis (matuojamas žodžiais ir raidėmis), formali sandara (morfologinė ar sintaksinė), terminų darybos modeliai, motyvacija, produktyvumas, formos nekintamumas, kalbinis taisyklingumas ir gramatinės ypatybės (pavyzdžiui, vienaskaitos ar daugiskaitos nebuvimas).

Terminologinės reikšmės požymiai, tokie kaip termino nominatyvumas, santykinis nepriklausomumas nuo kalbinio konteksto, semantinės struktūros ypatumai, kategoriniai santykiai ir tikslumas (įskaitant vienareikšmiškumą ir leksinės bei terminologinės reikšmių neatitikimo nebuvimą, semantinį vientisumą) ir kt., buvo priskiriami semantikai.

Pragmatinių požymių grupei priklausė tokios charakteristikos kaip trumpumas, skambumas, įsitvirtinimas (įskaitant vartojimo dažnumą ir konvencionalumą), chronologinis statusas, norminis statusas, vienatinumas (sinonimų nebuvimas), unikalumas (homonimų nebuvimas), išverčiamumas, junginių sudarymo lengvumas, vieta atitinkamoje terminijoje, vartojimo sritis, geografinė teritorija, pažintinė funkcija ir kt.

Taikant semiotinį požiūrį terminologiniams parametrams klasifikuoti paaiškėjo, kad trijų pagrindinių aspektų, kuriuos įvedė Charles Morris ir kurie pagrįsti Charles Sanders Peirce pasiūlytais triadų tipais, nepakanka išsamiam leksinių ženklų aprašymui ir analizei.

Terminologija | 2011 | 18

31

Pirma, svarbios požymių grupės, susijusios su terminų atsiradimu ir vėlesne istorine raida, buvimas parodė, kad būtina atsižvelgti į evoliucines charakteristikas. Šiai grupei priklauso tokie požymiai kaip kilmė, amžius (atsiradimo laikas), atsiradimo tikslas ir kt. Antra, esama triada nesuteikė galimybių tirti požymių, susijusių su bet kokio tipo ženklų sandara.

Todėl manyta esant tikslinga įvesti daugiau aspektų, leidžiančių tirti ženklų ir ženklų sistemų formavimąsi bei raidą ir taip apibrėžti jų pobūdį bei raidos tendencijas. Šį ženklų evoliuciją nagrinėjantį aspektą pasiūlyta vadinti evoliutika. Ženklų nagrinėjimas jų evoliucijos požiūriu leidžia ženklų tipologiją laikyti hierarchija arba evoliucijos etapais. Taip pat, taikant semiotinį požiūrį terminologijoje, buvo įvesti tokie aspektai kaip morfetika, nagrinėjanti struktūrines terminų charakteristikas, ir denotatika, nagrinėjanti termino kaip ženklo ir jo denotato santykį (semantikoje paliekant ženklo ir signifikato santykį) (Grinev 1996; Гринев 2000).

Atlikus terminų požymių inventorizaciją, galiausiai nustatytų charakteristikų skaičius viršijo du šimtus – siekė 265 (Grinev 1998). Nustatyta, kad šiuos požymius galima suskirstyti į tris grupes: (a) savybės – imanentiniai požymiai, vartojami tiksliai apibrėžiant termino sąvoką; jie visada egzistuoja ir negali kisti; (b) trūkumai – nepageidaujami požymiai, kuriais grindžiami terminologiniai reikalavimai ir kurie turi būti pašalinti; ir (c) likusieji požymiai, kurių vieni yra gana naudingi, kiti neutralūs, o dar kiti įvairiomis aplinkybėmis turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų.

Imanentines terminų savybes, priešingai nei kasdienės kalbos žodžių, lemia pagrindinė jų funkcija – įvardyti sąvokas; be to, joms priskiriamas vartojimo specififiškumas (termino priklausymas specialiai žinių sričiai), nominatyvinė funkcija (bendrųjų sąvokų įvardijimas), apibrėžiamumas (mokslinio apibrėžimo buvimas), reikšmės tikslumas (terminologinė reikšmė turi tikslias ribas, nustatomas jos apibrėžtimi), kontekstinis stabilumas (nepriklausomumas nuo konteksto, kylantis iš reikšmės tikslumo), stilistinis neutralumas (konotacijų nebuvimas), konvencionalumas (terminai dažnai atsiranda bendruomenės susitarimu), nominatyvinis pobūdis (terminais dažniausiai vartojami daiktavardžiai ir vardiniai junginiai), taip pat formos stabilumas ir pasikartojimas kalboje (kuris

32 S. Grinev-Griniewicz | Terminological Methods in the History of Terminology Science

neleidžia varijuoti formai ir taip pat padeda atskirti terminologinius žodžių junginius nuo terminų junginių).

Įvairių terminologų nurodomas pageidaujamų „idealaus“ termino savybių arba terminologinių reikalavimų skaičius svyruoja nuo 4 iki 13; šios savybės apima pageidaujamas formaliąsias, semantines ir pragmatines (arba funkcines) ypatybes.

Svarbiausi semantiniai reikalavimai yra semantinis nuoseklumas ir vienareikšmiškumas.

Semantinis nuoseklumas reiškia, kad nėra prieštaravimo tarp leksinės ir specialiosios termino reikšmės. Kai kuriose terminijose susiduriame su tokiu prieštaravimu – pavyzdžiui, seam kaip bendrinis žodis reiškia joint (glaudų sujungimą), tačiau statybos terminijoje tokiais atvejais kaip sedimentation seam, earthquake seam vartojamas reikšme fissure; rusų suhaja shutukaturka (sausasis tinkas) statybose vartojamas reikšme „sausai tinkuota pertvara“.

Vienareikšmiškumu monosemy laikomas tik vienos reikšmės egzistavimas tam tikroje terminijoje. Jei leksinė forma vartojama skirtingose terminijose, tai nesukelia nepatogumų – žodis morphology vartojamas kalbotyroje, geologijoje ir biologijoje, kiekviename moksle turėdamas specifinę reikšmę. Tačiau daug terminų yra daugiareikšmiai, pavyzdžiui, flooring, roofing, cladding, isolation, moulding, coating, rehabilitation gali reikšti ir procesą, ir jo rezultatą; kalbotyroje – borrowing, assimilation ir kt. Pasitaiko ir atvejų, kai tas pats terminas turi platesnę ir siauresnę reikšmę, pavyzdžiui, balneologijoje water treatment skirstomas į mineral water treatment ir water treatment (proper); tas pats taikytina statyboms: inner walls skirstomos į partitions and inner walls (tikrąsias). Leksikologijoje pasitaiko atvejų, pavyzdžiui, affix word reikšmės: 1) žodis, kuris yra afiksas, ir 2) žodis su afiksu; doublets – 1) skirtingi žodžiai, etimologiškai kilę iš to paties žodžio, ir 2) absoliučiųjų sinonimų rūšis.

Prie formos reikalavimų priskiriamos tokios pageidautinos savybės kaip trumpumas, tikslumas, variantų nebuvimas ir motyvacija.

Termino shortness trumpumu laikome arba nereikalingų elementų (toliau pateiktuose pavyzdžiuose pabrauktų) nebuvimą – living flat, traumatic injury, metan-tanks for sludge treatment, chronic form of influenza, contact telephones, commercial shops, free gift, plans for the future arba trumpų formų teikimą pirmenybe (plg. rusų нейромезодерматодистрофия ir нейрофиброматоз).

Tikslumas reiškia termino formos atitikimą jo reikšmei; šio atitikimo kartais trūksta: Indijos standartas IS 1382:1961 (stiklo gamy-

Terminologija | 2011 | 18 3 3

tion) vartoja terminą canal, kuris turi labai plačią reikšmę ir žymi labai specializuotą sąvoką „langų stiklo rezervuaro kanalas“.

Variantiškumo nebuvimas yra būtina kai kurių naujų terminų, galinčių turėti kelis variantus, savybė: terminas graffiti turi daug variantų – grafitti, sgrafitti, sgraffitti, sgrafito ir kt.; kartais jie vartojami net tame pačiame tekste.

Motyvacijos savybė, t. y. tai, kad forma nurodo reikšmę, padeda lengviau suprasti ir įsiminti atitinkamą sąvoką. Iš trijų pagrindinių motyvacijos tipų naujiems terminams sudaryti dažniausiai vartojama struktūrinė motyvacija, pasitaikanti žodžiuose, sudarytuose iš jau žinomų prasminių dalių, pavyzdžiui, penknife, railroad, loader, kurių sandara nurodo jų reikšmę, ir semantinė motyvacija, pasitaikanti antrinę reikšmę turinčiuose žodžiuose, kurią galima numanyti remiantis pirmine reikšme. Junginiuose aeroplane wing, aeroplane tail, column neck, head of a line, leg of a table žodžiai wing, tail, head ir leg turi antrinę reikšmę. Remdamiesi pirmine, visuotinai žinoma reikšme, galime numanyti, kur lėktuve yra sparnai ir uodega arba kur yra kolonos kaklelis, net jei šiuos objektus matome pirmą kartą.

Svarbiausi pragmatiniai reikalavimai yra šie:

įsitvirtinimas – savybė būti specialistų patvirtintam ir visuotinai vartojamam; ją galima įvertinti pagal vartojimo dažnumą komunikacijoje;

tarptautinė forma, padedanti palaikyti tarptautinę komunikaciją;

eufoniškumas – savybė neturėti nemalonių konotacijų (plg. rhinitis ir running nose); ji labai svarbi prekiniams pavadinimams: sovietinis automobilis Zhiguli ilgą laiką nebuvo parduodamas Prancūzijoje, nes jo pavadinimas asocijavosi su gigolo – samdomu meilužiu; čekiško automobilio Shkoda pavadinimas (lenkų kalboje reiškiantis „žala“) Lenkijoje buvo pakeistas į Skoda, neturintį jokių konotacijų; JAV tokių profesijų pavadinimai kaip garbage collector ir rat catcher buvo pakeisti į sanitary engineer ir vermin control officer.

Siekis parinkti veiksmingiausias naujų terminų formas buvo viena populiariausių terminologinių tyrimų krypčių SSRS septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais. Buvo analizuojamos esamos įvairių kalbų terminų formos įvairiose terminijose, siekiant nustatyti produktyviausias terminų darybos priemones ir modelius bei parengti rekomendacijas naujiems terminams sudaryti. Šių tyrimų rezultatas

34 S. Grinev-Griniewicz | Terminological Methods in the History of Terminology Science

taip pat buvo tiriamos įvairios motyvacijos formos ir nustatytos kai kurios įvairių terminų darybos priemonių vartojimo tendencijos tam tikrais terminijų raidos etapais.

Tačiau paaiškėjo, kad sinchroniniai tyrimai nepateikia patikimos informacijos apie įvairių terminų darybos būdų ir modelių produktyvumą, todėl aštuntajame dešimtmetyje buvo pasiūlytas diachroninis požiūris.

Pirma, skirtingos terminų darybos priemonės gali lemti tą patį struktūrinį terminų tipą – tarp paprastųjų, arba šakninių, terminų gali būti kasdienės leksikos žodžių – water, hand, trumpinių – motel, laser, scuba, dinky ir skolinių – pizza, castle. Kita vertus, ta pati priemonė, pavyzdžiui, skolinimasis, gali lemti įvairių struktūrinių tipų terminus.

Antra, palyginti nedidelis kurios nors terminų darybos priemonės dažnumas gali reikšti, kad ji pasitraukia iš vartosenos arba kad tai nauja, perspektyvi priemonė, dar nepasiekusi pakankamo vartojimo lygio.

Trečia, nustatytas tam tikras ryšys tarp vyraujančių terminų formų ir jų atsiradimo laiko, taip pat tarp tam tikros žinių srities išsivystymo lygio ir vyraujančių jos terminų darybos priemonių (Grinev 1979).

Taip pat paaiškėjo, kad vertinant pasirinktą terminų darybos tipą labai naudinga nustatyti vidutinį juo sudarytų terminų atsiradimo laiką. Tai galima padaryti naudojantis esamais istoriniais žodynais, kuriuose nurodomos pirmojo žodžių ir žodžių junginių pavartojimo tekstuose datos ir reikšmių pokyčiai. Anglų kalboje tokios informacijos pateikia išsamus 20 tomų „Oxford English Dictionary“.

Šiam požymiui nustatyti buvo parengtas naujas metodas, išbandytas su keliomis anglų, prancūzų ir rusų terminijomis. Leksinės formos pirmojo pavartojimo tekste data laikoma jos atsiradimo kalboje data. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad rašytinis užfiksavimas paprastai būna ankstesnio tam tikro laikotarpio vartojimo šnekamojoje kalboje padarinys, iš užfiksavimo rašytinėje kalboje datos atimami penkeri metai, o gautas rezultatas suapvalinamas iki dešimtmečio. Taip laikoma, kad sąlyginis leksemos atsiradimo laikas patenka į ± 5 metų intervalą. Pavyzdžiui, 1572 m. pirmą kartą užfiksuotas žodis laikomas šnekamojoje kalboje atsiradusiu ne vėliau kaip 1567 m.; apytiksliai tai būtų 1560-ieji, o statistiniuose skaičiavimuose atsižvelgiama tik į pirmuosius tris skaitmenis.

Terminologija | 2011 | 18

35

Nustatyta, kad esamas terminų darybos priemones galima suskirstyti į šias grupes ir pogrupius:

Semantinė terminų daryba:

– bendrinės reikšmės žodžio apibendrinimas;

– metaforinė terminų daryba;

– metoniminė terminų daryba;

– kasdienės kalbos žodžio specializavimas;

– tarptermininis skolinimasis;

– skolinimasis (laikomas semantine terminų darybos priemone, nes daugeliu atvejų skolinantis vyksta semantinių pokyčių).

Morfologinė terminų daryba:

– priesagų daryba;

– priešdėlių daryba;

– konversija;

– fonetinės transformacijos (salt – silt, trill – tweed, baluster – banister);

– trumpinimas.

Sintaksinis terminų sudarymas (žodžių junginių kūrimas)

Morfosintaksinis terminų sudarymas:

– dūryba;

– elipsė;

– sutrumpinimas.

Dešimtajame dešimtmetyje terminologijos mokslą paveikė kognityvinė lingvistika, kurioje pagrindinis tyrimo būdas buvo tam tikros bazinės sąvokos leksinės raiškos lyginimas skirtingose kalbose. Turint šį tikslą ir siekiant ištirti galimus terminų vertimo neatitikimus lyginamosios terminologijos mokslo rėmuose, buvo parengtas atgalinio vertimo metodas, kuris jau sėkmingai taikytas rengiant ne vieną magistro ir net daktaro disertaciją (Гринев 1997, Миронова 2002, Фадеева 2004, Жадейко 2008).

Šis tyrimas atliekamas taip. Pasitelkiami du dideli priešingų krypčių vertimo žodynai (jei įmanoma, to paties autoriaus arba autorių), t. y. anglų–rusų ir rusų–anglų, ir pasirinktas žodis verčiamas pirmyn bei atgal. Paprastai pasirinktas žodis turi kelis vertimo variantus, kurie vėliau išverčiami atgal į pradinę-

36 S. Grinev-Griniewicz Terminological Methods in the History of Terminology Science

... tikslinę kalbą (tai vadinama pilnuoju atgaliniu vertimu). Atliekant atgalinį vertimą vėl atsiranda naujų žodžių, dažniausiai originalaus žodžio sinonimų. Išvertus juos prasidėtų antrasis etapas ir atsirastų naujų žodžių, o išvertus juos atgal antrasis etapas būtų baigtas. Paprastai šis procesas trunka tris ar keturis etapus, tačiau kartais gali prireikti ir daugiau. Atliekant vėlesnius atgalinius vertimus stebime radiaciją – naujų žodžių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su pradiniu žodžiu, gausėjimą.

Tokio tyrimo tikslai įvairūs. Pirma, galime atskleisti netikslius vertimus, apie kuriuos sprendžiama iš to, kad verčiant atgal gaunami žodžiai, visiškai kitokie nei originalusis žodis (floor – De. Decke – ceiling). Nustatyta, kad daugeliu atvejų pakanka dviejų etapų, kad būtų aptikti paviršutiniški pradinio žodžio netikslūs vertimai.

Antra, galime išsiaiškinti, ar Rusijoje leidžiamų žodynų autoriai laikosi 1969 m. Maskvoje vykusio leksikografų suvažiavimo susitarimų dėl vertimo variantų pateikimo. Tuomet sutarta, kad vertimo žodynuose homonimai būtų pateikiami atskirais straipsniais, o daugiareikšmio žodžio skirtingų reikšmių vertimai – tame pačiame straipsnyje, pažymėti arabiškais skaitmenimis. Sinoniminiai vertimo atitikmenys atskiriami kableliais, o kvaziekvivalentai – kabliataškiais. Todėl tokio tipo žodyne homoniminiai, daugiareikšmiai, sinoniminiai ir kvazisinoniminiai santykiai turėtų būti aiškiai pateikti. Tačiau kai kuriuose žodynuose šių principų griežtai nesilaikoma.

Trečia, atsiradus šiam metodui, atsiveria naujų daugiareikšmiškumo tyrimo galimybių. Viena iš jų – atskirti akivaizdų ir paslėptą daugiareikšmiškumą. Nustatyta, kad jei vienas iš tariamai vienareikšmio žodžio vertimo atitikmenų pirmajame etape negrįžta prie pradinio žodžio, o antrajame etape jo vertimas semantiškai gerokai skiriasi, tai rodo paslėptą daugiareikšmiškumą. Tiriant akivaizdų daugiareikšmiškumą galima toliau nagrinėti galimo reikšmių išsisklaidymo ribas.

Ketvirta, galime tirti sinonimiją, nes atgalinis pradinio žodžio vertimo į užsienio kalbą atitikmenis vertimas atskleis jo sinonimus. Taip pat galime analizuoti skirtumus tarp atgalinio pilnųjų ir dalinių atitikmenų vertimo; manoma, kad jie tarpusavyje yra pilnieji ir daliniai sinonimai.

Terminologija | 2011 | 18 37

Be to, galime analizuoti atitikmenų parinkimą verčiant terminologinius žodynus. Žinoma, kad iki 75% vertimo laiko skiriama mėginimui tiksliai išversti terminus. Terminologinių vertimo problemų svarbą lemia tai, kad net ir artimai giminingos kalbos ne visiškai sutampa, todėl iškraipoma originalaus teksto informacija.

Jei verčiamas terminas turi kelis atitikmenis, reikia pasirinkti tinkamiausią terminą; tai ne visada lengva dėl dviejų priežasčių – nacionalinių terminijų skirtumų ir prastos daugumos šiuolaikinių žodynų kokybės.

Šie variantai gali būti skirtingi terminai, kurių reikšmių visuma atitinka įvairias šaltinio termino reikšmes ar vartosenas, kaip antai: Abwasser – sewage; effluent (Junge... 1991), arba sinonimai: Por-zellan – porcelain, china (Harrap’s... 1983); rašybos variantai: capital – Kapital, Kapitell (Junge... 1991), darybiniai variantai: park – Park, Parkanlage (Junge... 1991); abbreviation – Abkürzung, Kürzung, Kurzzeichen (Wörterbuch... 1979), arba vietiniai variantai: Mais – maize (Br) / corn (USA) (Harrap’s... 1983). Kai vertėjo gimtoji kalba yra tikslinė kalba, daug lengviau nustatyti, kuris variantas tinkamas, tačiau jei tikslinė kalba nėra gimtoji, pasirinkti tinkamą atitikmenį labai sunku. Daugėjant galimų vertimo variantų, padėtis dar labiau komplikuojasi.

Dažnai tokiuose atitikmenų sąrašuose greta pateikiami sinonimai, variantai ir visiškai skirtingi terminai, todėl žodyno naudotojas visiškai sutrikdomas. Jau minėjome, kad daugėjant atitikmenų, didėja tikimybė, jog tarp tinkamų atitikmenų bus ir klaidingų (Grinev 1999). Jei nagrinėsime terminus, kuriems pasiūlyta labai daug atitikmenų, pamatysime, kad dauguma jų iš tikrųjų yra siauresnės reikšmės arba šiek tiek kitokios reikšmės terminai. Tarp šaltinio termino vertimo variantų dažnai pasitaiko platesnės ar siauresnės reikšmės terminų arba gerokai kitokios reikšmės terminų, kartais turinčių savo tikslius atitikmenis, kaip antai: Vestibul – vestibule, anteroom, lobby, nors to paties žodyno anglų–vokiečių kalbos dalyje pateikiami tikslūs perteklinių vertimų atitikmenys: anteroom – Vorraum; lobby – Lobby (Junge 1991).

Galiausiai galime nustatyti nacionalines (taip pat ir tarptautines) asociacijas. Pavyzdžiui, galimų tolesnių atitikmenų spektras

38 S. Grinev-Griniewicz │ Terminological Methods in the History of Terminology Science

žodis magician apima, viena vertus, tokius žodžius kaip virtuoso, maestro ir genius, turinčius teigiamą konotaciją, o kita vertus, tokius žodžius kaip trickster, turinčius aiškiai neigiamą konotaciją.

Pastaruoju metu nustatyta, kad kadangi pažinimo procesas yra istorinio pobūdžio ir prasideda nuo žmogaus savimonės užuomazgų, kognityviniai tyrimai neturėtų apsiriboti sinchroniniu pjūviu. Todėl imta ieškoti veiksmingesnių metodų, kurie leistų atidžiau pažvelgti į ankstesnius pažinimo etapus, siejant juos su specialiojo žodyno raida. Ši paieška rėmėsi prielaida, kad praktiškai visi istoriniai žmogaus mentaliteto pokyčiai ir žinių augimas atsispindi leksinės sistemos pokyčiuose, ir paskatino sukurti naują mokslinę discipliną – antropolingvistiką. Taip atsiranda galimybė, analizuojant tam tikros žinių srities terminologinio aparato transformacijas, susidaryti palyginti tikslų vaizdą apie teorinės minties raidos ypatumus ir tendencijas. Taip pat atsiranda galimybė rekonstruoti istorines pažinimo būsenas ir jo raidos tendencijas.

Pastaruoju metu antropolingvistikos rėmuose pasiūlytas naujas semantinių laukų metodo taikymo būdas, atsižvelgiantis į pirminį semantinio lauko teorijos tikslą: Jost Trieris jį taikė istoriniams žmogaus mentaliteto pokyčiams analizuoti ir jo raidai tirti, remdamasis žodyno pokyčiais. Tai svarbu pažinimo istorijai tirti. Kaip teigia žymus prancūzų viduramžių istorikas George Duby: „Mentalitetų istorija negali plėtotis be leksikologų pagalbos. Jie gali pateikti jai esminių duomenų, pavyzdžiui, tam tikroje epochoje vartotų žodžių sąrašus. Mentalitetų istorijos užduotis – atskleisti žodines konsteliacijas, atspindinčias svarbiausius to meto kolektyvinio mentaliteto aspektus. Būtina analizuoti žodyno pokyčius, žodžių reikšmių nykimą, gausėjimą ir transformacijas bei nustatyti sąsajas tarp semantinių pokyčių ir mentaliteto poslinkių“ (Duby 1961: 20). Neseniai nustatyta, kad panašios mintys buvo reiškiamos jau viduramžiais.

Šiuo metu Lenkijoje ir Rusijoje atliekamais tokio pobūdžio tyrimais siekiama pereiti nuo paprastų įvairių semantinių laukų raidos aprašymų (atspindinčių atitinkamų idėjų raidą mentalitete) prie jų istorinių pokyčių supratimo ir aiškinimo. Tai daroma renkant informaciją iš istorinių žodynų apie pasirinktam semantiniam laukui priklausančių žodžių reikšmių istorinius pokyčius ir analizuojant kiekvieną semantinį pokytį, ieškant atsakymų į įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas lėmė naujų žodžių poreikį; ir kas pasikeitė į jau egzistavusią žodžių sistemą įtraukus naujų leksemų.

Terminologija | 2011 | 18

39

įvairių žodžių, priklausančių pasirinktam semantiniam laukui, reikšmių istorinių pokyčių ir analizuojant kiekvieną semantinį pokytį, ieškant atsakymų į daugelį klausimų, pavyzdžiui, kas lėmė naujų žodžių poreikį ir kas pasikeitė į anksčiau egzistavusią žodžių sistemą įtraukus naujų leksemų.

Atsakymų į šiuos klausimus galime ir nerasti, tačiau daugeliu atvejų galime nurodyti galimas istorinių pokyčių priežastis, taip atskleisdami šiuolaikinių bendrųjų idėjų raidos ypatumus ir istorinių pasaulio suvokimo pokyčių priežastis. Šiuose tyrimuose perspektyvi pasirodo reikšmių sąsajų istorinės polisemijos atveju analizė – jau vien tai, kad šumerų kalboje tas pats žodis reiškė žvaigždes ir dievus, šiek tiek nušviečia šumerų religinius įsitikinimus.

Lygindami skirtingų chronologinių epochų terminologijų sinchroninius pjūvius, laikomus atitinkamų sąvokų sistemų formalizavimo priemonėmis, galime įvertinti pasirinkto pasaulėvaizdžio konceptualinio fragmento raidos tempą, jo kiekybinius ir kokybinius istorinius pokyčius, taip pat atskirų mokslinių posričių specializacijos ir atsiskyrimo (šakojimosi) etapus. Apskritai tai galėtų būti palyginti patikimas pagrindas tyrimams, kuriais siekiama nustatyti spartėjančio žinių augimo priežastis ir sąlygas.

Apibendrinant galima teigti, kad terminologijos mokslo istoriją galima laikyti specialiojo žodyno tyrimo metodų raidos istorija. Kiekvieną svarbų teorinių žinių raidos etapą lydi konkrečios problemos ir nauji jų sprendimo būdai.

REFERENCES

Duby G. 1961: Histoire des Mentalités [History of Mentalities]. – Histoire et ses Méthodes sous la Vie, Paris, 18–21.

Gladkaja N. M. 1977: Lingvisticheskaja priroda i stilisticheskije funktsii professional’nyh zhargonizmov pressy (na materiale pressy GDR i kommunisticheskoj pressy FRG i Avstrii) [Linguistic Nature and Stylistic Functions of Professional Jargonisms used in Newspapers (on material of newspapers of the GDR and the communist newspapers of the FRG and Austria)]: Abstract of the Candidate of Science Dissertation, Moscow.

Grinev S. V. 1979: Compiling a Thesaurus. – Fachsprache 4, 154–161.

Grinev S. V. 1990: Description of Terminologies: a Parametrical Approach. – TermNet News 29/30, 10–11.

Grinev S. V. 1990: Osnovy leksikograficheskogo opisanija termin sistem [Foundations of Lexicographical Description of Term Systems], Dr.Sc. dissertation, Moskva.

Grinev S. V. 1993: Introduction to Terminology Science (in Russian). – Moscow: MGU.

40 S. Grinev-Griniewicz | Terminological Methods in the History of Terminology Science

Grinev S. V. 1996: Some Semiotic Aspects of Terminology Science. – IITF Journal. Vol.7, No.2, 22–25.

Grinev S. V. 1998: Istoricheskij sistematizirovannyj slovar’ terminov terminovedenija (uchebnoje posobije) [Historic Systematised Dictionary of Terms of Terminology Science (a manual)], Moscow: Signal.

Grinev S. V. 1999: On the Principles of Improving Translating Terminological Dictionaries. – Slupskie Prace Humanistyczne, 18a, 95–105.

Grinev S. V., Leichik V. M., Nalepin V. L. 1985: Terminology of Terminology Science. (Systematized Collection of Terms in Russian), Moscow.

Grinev S. V., Sergejev Yu.P. 1987: Methodic Recommendation for Scientific Research in Normalizing Medical Terminology (Main Principles and Recommended Directions of Research) (in Russian). USSR Academy of Medical Sciences, Moscow.

Harrap’s praktisches Worterbuch: engl.-dt., dt.-engl./ ed. by Robin Sawers, Munchen: Hueber. - London: Harrap, 1983.

Junge, Hans-Dieter; Lukhaup, Dieter. Civil Engineering and Architecture: English-German; Deutch-Englisch. Bauwesen und Architektur, Berlin: Ernst, 1991 (Terminus: Special Purpose Dictionary).

Leichik V. M. 1971: The Subject and the Place of Terminology Science (in Russian). – Actual Problems of Lexicology, Novosibirsk.

Leichik V. M. 1981: Nekotoryje voprosy upor’adochenija, standartizatsii i ispol’zovanija nauchno-tehnicheskoj terminologii [Some Problems of Ordering, Standardizing and Using Scientific and Technical Terminology]. – Termin i slovo [Term and Word], Gorkyj, 121–128.

Leichik V. M. 1985: Slovnik terminov terminovedenija [Wordlist of Terms of Terminology Science], Moskva.

Leichik V. M., Smirnov I. P., Suslova I. P. 1977: Terminology of Informatics (in Russian), Moscow.

Mironova J. J. 2002: Problemy evolutsii arhitekturnoj terminologii (na primere anglij­skoj leksiki pola “Okna I dveri”) [Problems in the Evolution of Architectural Terminology (on the Example of English Vocabulary of the Field “Windows and Doors”]: Candidate of Science Dissertation, Moscow.

Veselov P. V. 1969: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – Place of Terminology Science in the Modern System of Sciences, Moscow.

Veselov P. V., Chirukhina O. N. 1974: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – Terminological Problems in the Sphere of Documentation and Archive Science, Moscow.

Vinokur G. O. 1939: O nekotoryh javlenijah slovoobrazovanija v russkoj tehnicheskoj terminologii [On Some Phenomena of Word-Formation in Russian Technical Terminology]. – Istorija otechestvennogo terminovedenija: Klassiki terminovedenija [History of Russian Terminology Science: the Classics of Terminology Science], Moscow: Moscow Liceum.

Worterbuch des Technik. Deutch-Englisch, Essen: Girardet. 1979; Worterbuch des Technik. Englisch-Deutch, Essen: Girardet. 1979.

Гринев С. В. 1985: Вопросы параметризации описания терминологической лексики. – Теоретические проблемы научно-технической терминологии и практика перевода, Омск, 43–44.

Гринев С. В. 1988: Параметрический метод оценки терминологий. – Научно-техническая терминология, 3, 5–9.

Гринев С. В. 1997: Сопоставительное терминоведение – основа международной унификации и стандартизации терминологий. – Научно-техническая терминология, 2, 28–34.

Гринев С. В. 2000: Основы семиотики, Москва.

Жадейко М. Н. 2008: Антрополингвистические аспекты полисемии соматизмов: авт. … дис. канд. фил. наук., Нижний Новгород.

Караулов Ю. Н. 1981: Лингвистическое конструирование и тезаурус литературного языка, Москва.

Кузьмин Н. П. 1970: Нормативная и ненормативная специальная лексика. Проблемы и методы нормализации специальной лексики. – Лингвистические проблемы научно-технической терминологии, Москва, 68–81.

Лотте Д. С. 1937: Задачи и методы работы по упорядочению технической терминологии. – Основы построения научно-технической терминологии / Лотте Д. С., Москва, 1961.

Реформатский А. А. 1959: Что такое термин и терминология. – Вопросы терминологии (Материалы Всесоюзного терминологического совещания), Москва, 1961; 46–62.

Скворцов Л. И. 1972: Профессиональные языки, жаргоны и культура речи. – Русская речь, 1, 48–59.

Фадеева Л. Ю. 2004: Антрополингвистическое исследование явления реверсивности в специальном дискурсе (“Food”): дис. …канд.фил.н., Нижний Новгород.

Terminologija | 2011 | 18 41

TERMINOLOGIJOS METODAI TERMINOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJOJE

Straipsnyje specialiosios leksikos tyrimo ir tvarkybos metodų raidos požiūriu aptariama terminologijos mokslo istorija. Pažymima, kad plėtojantis terminologijos mokslui įvairiais jo raidos etapais buvo taikomi ir tobulinami tam tikri metodai – sisteminis, tipologinis, semiotinis, reversinis, diachroninis ir antropologinis. Tai leidžia terminologijos tyrinėjimų istoriją apžvelgti kaip terminologijos metodologijos raidą.

ТЕРМИНОЛОГИЧЕСКИЕ МЕТОДЫ В ИСТОРИИ ТЕРМИНОВЕДЕНИЯ

Рассматривается история терминоведения в аспекте развития методов исследования и упорядочения специальной лексики. Отмечается, что, по мере развития терминоведения, на разных этапах преимущественно использовались и совершенствовались определенные методы – системный, типологический, семиотический, реверсийный, диахронический и антрополингвистический подходы, что позволяет рассматривать историю терминоведческих исследований как развитие терминологической методологии.

Gauta 2011-11-02

Sergiusz Grinev-Griniewicz

University of Bialystok

Waska 4, m.20, Bialystok, 15-481, Poland

E-mail [email protected]

42 S. Grinev-Griniewicz | Terminological Methods in the History of Terminology Science