Page 1GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978)
V. VITKAUSKAS
VERBOS REFLEXIVOS DO TIPO „[P] + [s] + V + s“ NOS FALARES SAMOGITIANOS ORIENTAIS
Há muito se sabe, na linguística, que a posição das partículas reflexivas dos verbos reflexivos nas línguas lituana (e letã) varia bastante e que, por vezes, uma palavra tem até várias partículas reflexivas. Após vários anos de recolha de tais verbos reflexivos nos falares samogitianos, foram encontrados muitos fatos novos. Aqui se tenta classificá-los segundo os significados e determinar os casos em que há várias partículas ou em que uma delas é deslocada do meio da palavra para a terminação. Pretende-se mostrar as variações, as sutilezas de uso e o desaparecimento de certas formas ou seu emprego mais frequente.
I. Nos falares samogitianos orientais formou-se um tipo de verbos reflexivos característico apenas deles, que geralmente exprime uma ação generalizada (Якучене 1968: 10). Os falares samogitianos do norte (donininkai), nas regiões de Papilė, Akmenė, Vegeriai, Klikoliai, Tryškiai, Eigirdžiai, Raudėnai, Kaunatava, Ubiškė, Viešvėnai, Janapolė etc., e os samogitianos do sul (dūnininkai), nas regiões de Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis, Vidsodis, Varpėtenai, Vaiguva, Pavendenė, Varniai, Karklėnai etc., para caracterizar algo de maneira enfática ou generalizada, usam verbos do tipo „[P]+V+s“. (1) a tā·p | a tā·p mirė·s | kuo čė kįntietį nerū·kuos (Krš, Rūdėnų k.); (2) kā·p važiuojė·s | pri.mietuos tuo šeina (Rdn); (3) kad á.udā·s lė.nc | tuo.ke·t.taisa nerei.k (Užv, Šunikių k.); (4) kū·n žeñuos | žėnuos | pasā·kuos (Pvn, Šlapgirės k.); (5) jaunė·sne bovuos | ženuojios (Viekšniai, Žaduvenų k.); (6) dabā· bapėges | veškō·n galė·s ženuotė (Žn); (7) kuōdiel tā·p siedās be dā·rba | uo darbū· gal·bes (Krš); (8) kī·k nutėi.sė·s | tī·k gā·usė·s (Krš); (9) užiedās kuo į rā·ugiejė·s (Krš); (10) kuol priprasė·s pri nau.je kā·tila „os pratos da nova dona“ | tri·sė·s (Krš); (11) tōrė·s dabā·r pī·na (Pvn); (12) dė.rbūos dė.rbūos par vė·sa omžė·lė e prisidė·rbūos (Varn); (13) rāstu·s kuoks pamā·uoms nūmūks | pirkṭu·s (Krš); (14) ka torietomė·s | šlūgtomė·s laukūo tiuoķei šlamā· (Rdn, Girininkų k.); (15) negėrbū·s darbā· tā·p lė·ngvė· | nemamī·k (Trš); (16) je torie·s | dōusė·s (Pp) etc.
A abundância de exemplos desse tipo, ouvidos nos falares samogitianos orientais, e sua menção relativamente recente na linguística (Якучене 1968: 10; LKT 95, 97 etc.) levam a examinar mais atentamente o uso, a formação e o significado de tais verbos reflexivos.
O uso impessoal desses verbos reflexivos é bastante claro (cf. LKG II 211–212). Na construção impessoal, usa-se apenas a terceira pessoa (de todos os tempos e modos). Além disso, esses verbos têm significado generalizador. Por exemplo, a forma de terceira pessoa do verbo da primeira frase, mirė·s, exprime aqui a inevitabilidade do pensamento e corresponde melhor à forma de segunda pessoa do enunciado dos aukštaitianos (assim ou assim) morrerás. Aqui parece haver um agente generalizado, por exemplo: (2) važiuojė·s… — pri.mietuos || vais… — atiras para dentro; (3) á.udā·s lė.nc || tece linho; (4) žeñuos… — pasā·
1 Apie sangražinių veiksmažodžių galūnes šiose šnektose žr. Z. Zinkevičius 1966: 335–344, 361–362; apie tariamosios nuosakos 3 asm. žr. Vitkauskas 1976a: 6; apie nukeltinio kirčio atsiradimą sangražinių veiksmažodžių galūnėse žr. V. Vitkauskas 1960: 67–68; V. Grinaveckis 1972: 69, 72–73.
171
Page 2kūos || sabes... — dizes; (5) bovuos — žėniõjos || eras — sabias; (6) galė’s || podes; (14) toriẽtomė’s — šlūotome’s || deverias ter — deverias varrer etc. Os falantes aukštaitianos, quando querem indicar uma ação dissociada do agente, inserem ainda aqui algum vocativo (retórico), geralmente a palavra homem: Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr (LKG III 743 — Ds); dierbi dierbi žmõ’gus ir nieko neusidierbi (Jd, Mišiūnų k.), cf. o «equivalente» samogitiano dė.rba’s dė.rba’s ir oṣedė.rba’s šė.šes lė.ntas (Trš).
No significado, tais verbos reflexivos parecem ter certas afinidades com as formas correspondentes dos tempos compostos da voz passiva (cf., áudõ’s lėnc — o linho é tecido). Contudo, as formas samogitianas caracterizam-se mais pela generalização, pela afirmação categórica e por um certo distanciamento em relação ao agente. Por vezes, a não compreensão dessa nuance de significado levou pesquisadores (inclusive o autor deste artigo) a supor que se tratava de uma voz passiva (P. Jonikas 1939: 66; LKT 1970: 95), semelhante à passiva russa, expressa por formas reflexivas dos verbos. Em termos de significado, os verbos reflexivos russos são mais próximos dos verbos reflexivos de sentido espontâneo do lituano, usados provavelmente em toda a área da língua lituana; cf. frases desses falares: dvìli.n.kes „capas de colchão“ suñ.ke’ plá.nas (Krš), skėñ.s ōugas sō žėvė (Rdn), i. tūn pli.ta gė.rā pėilis galō.ndā’s (Kaunatava) etc. A ausência de generalização da ação costuma distingui-los dos verbos examinados acima. Pode-se apenas supor que os verbos reflexivos de sentido espontâneo tenham servido de base para o uso e a formação de verbos reflexivos com significado generalizador. Como esses falares usam, em princípio, verbos reflexivos com a formação característica da língua padrão, „P + + s + V“², a partícula -s das formas reflexivas de significado generalizador deve necessariamente aparecer no fim da palavra.
a) Os verbos não reflexivos, quando usados com significado generalizador, recebem uma partícula reflexiva no final (modelo P + V + s)
(1) paiėse’s | pasidėse’s e nuvai.se’s (Krš); (2) pasieda’s į prė’n tas dūšuli’s (Varn); (3) išėi.se’s par lėtū, suslāpė.se’s (Krš); (4) še’nc dā.kc „velhote“ | jōu pavā.rkstā’s (Ub); (5) pavā.rkstā’s er acesiedā’s (Pp); (6) pėlė.ngvā rā.kta pasōkė.niejė’s | pasōkė.niejė’s er adā.rōs (Trš); (7) vai.stu parvėžies | pageriejus (Krš); (8) prisiesė’s pū.pu | ėšvė.rsė’s kūošes (Kaunatava); (9) ė pā.tis pavā.gles | ė rublieli pā.jiemes (Eig); (10) jaunì.stuo prisūn.tā’s | tuo pruōta niẽr (Krš); (11) jū.ka prī-kretā’s puo švėta (Pvn); (12) rė’nkō.ni ta sōjiedā’s kūoke ūuga | ta sōjiedā’s (Rdn); (13) pė.rā ė.lga čiesa (Pp); (14) nėšėt lėižu.vis | ė paklā.ušas nereikė.nt (Rdn); (15) kā.(p) pasė.nctā’s | nebė.tmenā’s (Vidsodis); (16) par tēik lā.ika pa-mė.ršōs (Žr); (17) suvi.nuosė’s | uždėse’s un viršaus džiėkis ir užrišes (Krš); (18) kā.p užmin.gā’s į perkūnėjes nejūn.tā’s (Krš, Dirvonenai); (19) ka padarītōmė’s tā.p | bū.to dėdė.lė gerā (Všv); (20) jė.žlī.nuotī’s | vėsė šuoktū.ės džauksma (Vieks-naliai, Žaduvenų k.) etc.
Formas desse tipo foram registradas isoladamente também mais a oeste dessa área; são conhecidas até mesmo em textos antigos. Por exemplo: daugiesu daug kęn ir nudirbus (M. Valanč ŽW 103); uo dėivė keik tūn mē.tu pā.rle.dūos (Jdr); pavā.rkstā’s še’nc grė.tā (Jdr); muša vios kūoki pā.ukšti | t’k tuos [medžiojimo] gerūoves bō.va (Šv); par tris vā.karus e pa-dė.rpses Ms; je dėdėlė nuories | atė.šes Ms; padā.rous kā.p | ė negerā Vvr; cf. ainda a frase anotada por M. Untulis em Šatės, em 1943: Mūsa darbā kojoms nuspardomi, nepavargstas; além disso, em LKŽ IV 158 há outra frase do falar de Šatės: Išginus bandą iš visos (= o dia inteiro), praalkstas. Esses verbos reflexivos são muito raros nos falares e subfalares samogitianos ocidentais mencionados; cf. os poucos exemplos já mencionados do falar de Pagramantis e o enunciado ouvido em 1965 perto de Girdžiskė (distrito de Šilalė): pasė.nstas | kas iš tuo škrā.bala biė (Póžerės k.). O fato de o fenômeno estar esgotado sem uma isoglossa talvez também indique que sua área de ocorrência era antes mais extensa; contudo, por várias razões, o uso desses verbos reflexivos se extinguiu nos falares ocidentais samogitianos do sul e do norte.
2 Excetuam-se ainda os derivados com as partículas te-, be-, ne-, nos quais a partícula s(i) costuma ser pronunciada no final; ver Z. Zinkevičius 1966: 334.
172
Page 3b) O verbo recebe duas partículas (modelo «P+s+V+s») quando se atribui um significado generalizador a um verbo reflexivo de origem. Ex.: (1) su-siverš [spragalgėlei] nebi-pakulsė's (Krš); (2) prasistūmsė's ži:ma šė:p tā:p su_tum pāletūku (Krš); (3) ri:meti kad acėkela:s | tā:p viešė | gražė | tā:p kvėp (Eig); (4) pašė.dedā's kā:rtā's er osemė-rštā's (Trš); (5) šo žmuoni:ms pašėsnekėtę sosėti:n-kā's (Kaunatavā); (6) kuokė čė sveikata | pasival.kubė's nuo trioba | į gerā (Krš; LKŽ III 67); (7) vaivori:nūsi nu gai.lu apsigerā's (Krš); (8) vi.ns kita pasilākukā's į nesusipi:kstā's (Šauk); (9) bātu didelė gerā | ka susima:l.tus (Krš) etc.
Nestes exemplos, sente-se claramente uma generalização, um afastamento da ação, e a correspondência das formas com a construção do alto lituano que emprega a segunda pessoa do singular dos verbos. Compare: (1) susi-veršės... — nebi-pakūlsė's || susiverš — nebepakūlsi; (2) prasistūmsė's || prasistūmsi [žmogus]; (3) ri:meti acėkela:s || rytmetį atsikeli etc., etc. Aqui, os enunciados têm um sentido claramente impessoal.
Casos de uso desse tipo também ocorrem a oeste das variedades dialetais examinadas. Ex.: kā:rc pašėšlūrnejęs | kā:p kā:lna nāgė:l (Šv); sosė.sokas er esenėšuojes (Jdr) etc. Às vezes, também são ouvidos em variedades dialetais vizinhas do alto lituano ocidental³: tām kārtui prasistūmes | ir gerā (Sk); us pinigus tai nusiperkas (Žg).
II. No entanto, as variedades dialetais orientais do žemaitiano empregam muitos verbos reflexivos do tipo de formação «P+s+V+s» que não têm significado generalizador.
a) Um grande grupo de verbos reflexivos tem duas partículas reflexivas quando se pretende dar ênfase especial a alguma ação realizada. Ex.: išsijemė ons ton plū:nēksna | žūr.t | žūr (Varn); šeimė:t ons sošėmėties dė.rptė (Pp); nu:sėvėdies į sklė:pā.blu pė:rktė (Vidsodis); pasėriemēs on ro:nkę u nasosėdžėties (Pvn); nu brūolu acėskī-ries ir išsistāties (Vārputėnai); kas sāva išižadā's | tas ne žmuogus (Krš) etc. Nesses casos, as formas reflexivas já não têm sentido impessoal. Por isso, as duas partículas reflexivas também podem ocorrer com formas de outras pessoas e com infinitivos. Ex.: vākara's susimėsmuos pušīnėti | paju:kūti | negė:rsma lū:b (Šauk); pu:n.čekums vīlnu prasivėrpu's | nuo tā:p kita nieka (Krš); ar fiėse pac eševe:rd's | a valgė:kliuo mi:nti (Rdn); nuoru ūgu prasivīrti's (Krš); a velniu nuori | ka usikabinėji:s visa lai.kā (Krš). Compare também a frase da variedade dialetal ocidental do žemaitiano: sosemālsi's | esevė.rsī's (Vn) etc. Na fala dos representantes mais jovens das variedades dialetais (35–50 anos), esse fenômeno é ainda mais frequente do que entre os mais velhos ou os mais idosos. Eis dois diálogos característicos: a) a tas būva vielė:k užvil.kis (mulher de 75 anos) || jė:m ir užvilkā's | nuo tā:p ānuo „berno“ neniōru (moça de 25 anos) (Vārputėnai); b) šnekīniejėmuos | ka dau:k su mā:šinums užimās (mulher de 70 anos) || užimūšā's dau:g | nuo ar bėje | lėk su vieje's (mulher de 35 anos, filha) (Krš). O uso mais frequente neste momento talvez indique a difusão do fenômeno em questão. De todo modo, aqui a partícula reflexiva apenas realça e enfatiza ligeiramente a ação.
b) Com bastante frequência, os verbos reflexivos de sentido espontâneo têm duas partículas reflexivas. Ex.: esetārā's kas | nuors pašėsk (Rdn); tīrpi tā:rukus | prisirū: kies truobā (Dirvōnėnai); šeimė:t tā:p gė:rs pašā:rs sošėvėžės (Vgr); on dojė:nes vē:rd | ne pū:c ese pāišuos | ne pāc nu:sepāišuos (Pvn); gālo apruodi.tė | kas pase dā:ries (Vidsodis); pšė.nėšies juomārks «todos os participantes da feira ficaram muito zangados» | vėšė pašō.ta dōutė (Ub); pšė.plakies žē:me | blūoks li:tōs (Vidsodis) etc. Neste caso, não se sente sequer qualquer ênfase especial. Aqui, a partícula reflexiva provavelmente é acrescentada formalmente segundo o modelo «P+s+V+s», que tinha uma motivação semântica nos verbos descritos com sentido generalizador; neste caso, porém, é difícil discernir qualquer função distintiva. Os falantes mais jovens do dialeto também usam aqui duas partículas reflexivas com mais frequência do que os mais velhos. Isso pode indicar uma difusão posterior do fenômeno, ou mesmo seu surgimento por analogia com determinado modelo. Em geral, quando um fenômeno linguístico — ou mesmo uma unidade — se desenvolve, por vezes procura penetrar em outros elementos da língua ou em elementos semelhantes. Ao perderem força, aproximarem-se das variedades dialetais do alto lituano ocidental e abandonarem algumas de suas características específicas, as variedades dialetais orientais do žemaitiano às vezes começam a ampliar um de seus fenômenos mesmo sem motivação semântica, como que ativando assim sua vitalidade. Compare o fenômeno análogo, em extinção, do…
3 Informação de A. Jonait y tė.
173
Page 4nas mesmas variedades dialetais, a tendência dos substantivos da classe de temas em a a passarem para a classe de temas em e (Vitkauskas 1976 b: 80–2)⁴, bem como o sufixo -ikė, recentemente adotado e amplamente utilizado ali para formar sobrenomes de meninas⁵. Provavelmente, todas as nossas variedades dialetais atuais apresentam fenômenos desse tipo; estudá-los é muito importante. Por isso, descreve-se aqui com um pouco mais de detalhe o aparecimento, em expansão e aparentemente imotivado ou pouco motivado, de duas partículas reflexivas em verbos reflexivos de sentido espontâneo.
O fenômeno aqui descrito está relacionado, de modo geral, à variação da posição da partícula reflexiva nas línguas bálticas⁶. Quando alguns dialetos bálticos começaram a formar verbos prefixados reflexivos segundo o modelo «P + V + s» (as variedades centrais do letão e a língua padrão atual; antigamente, as variedades centrais da Lituânia, como mostram os escritos de M. Daukša, e talvez também o žemaitiano), criaram-se condições para que as variedades dialetais interpretassem de diferentes maneiras e empregassem de novo a tendência derivacional existente (ou adquirida). Por isso, a estrutura dos verbos reflexivos passou a variar, e criaram-se condições para diferenciar significados⁷. As variedades dialetais ocidentais do žemaitiano formaram aqui verbos transitivos (compare a diferença entre pasemė•stė «desaparecer, sumir» e pamėštėis [pim.ngus] (Krt), pasėnė•rte i• vọ.ṇḍeni e panė•rtėis vã•ka i• ọ.pe (Krt) etc.). Nas regiões orientais do žemaitiano, o modelo de verbos reflexivos «P+V+s» (assim como «V+s», sem prefixo) foi aplicado espontaneamente, especificamente à expressão de um significado verbal generalizador, embora também ocorram aqui, às vezes, formas do modelo «P+V+s» sem sentido generalizador, características das variedades ocidentais: pamė•skis vã•ka on ė•žės ė prū•ni•k (Pvn), tēvi ešmėšės ež dė•rba oš ti.ngiejema (Všv), e, sobretudo, a forma muito frequente pasū•skis (Pvn, Varn, Všv, Lk, Ub, Kaunatava), pasūškis (Krš), usada para expressar uma conclusão ou estabelecer uma ligação: pasū•skis | tiek ōudega ōžvė•rtes (Janāpolė – Viržuvėnai), pasūškės | ri•škė•s | tava valė (Krš) etc. Os modelos «P+V+s» e «P+s+V+s» mencionados também foram aplicados para enfatizar uma ação realizada e, aparentemente, mais tarde para formar verbos que designam uma ação espontânea. A tendência dos dialetos bálticos a terem um mesmo modelo de verbos reflexivos prefixados e não prefixados (Й. Казлаускас 1966: 145), como mostram os fatos aqui apresentados, é aproveitada pelas variedades dialetais para distinguir os significados das palavras. Atualmente, sob a influência de várias analogias ou mesmo de fatores sociais, o modelo dialetal dos verbos reflexivos prefixados está se difundindo até mesmo sem uma motivação mais clara.
LITERATŪRA
Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. – „Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 1959, t. VIII. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1972. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Rudzīte M. Latviešu dialektoloģija. Rīga, 1964. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. V., 1976 a. Vitkauskas V. Į kamieno veržimasis į e kamieną. – „Kalbotyra“, 1976 b, t. XXVII(1). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Казлаускас И. О месте возвратной морфемы и ее ударения в литовском языке. – „Baltistica“, 1966, t. I. Якулене А. История возвратных глаголов в литовском и других балтийских языках (автореферат канд. диссертации). В., 1968.
4 Apie latvių šnektų analogišką reiškinį žr. M. Rudzīte 1964: 337–9.
5 Bemaž iki 1940 metų šios priesagos dariniai turėjo niekinamąją reikšmę, o dabar to nebesuvokiama.
6 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybos istoriją žr. J. Endzelīns 1951: 908–16; Казлаускас И. 1966: 143–9.
7 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybą tarmėse išsamiau žr. Z. Zinkevičius 1966: 333–4; plg. dar J. Kardelytė 1975: 78–80. Vakarų žemaičių sangrąžiniai veiksmažodžiai nagrinėjami J. Aleksandravičiaus (J. Aleksandravičius 1959: 108–118).
174
Page 5В. ВИТКАУСКАС
ВОЗВРАТНЫЕ ГЛАГОЛЫ ТИПА „[P]+[s]+V+s“ В ВОСТОЧНО-ЖЕМАЙТСКИХ ГОВОРАХ
Резюме
В диалектах балтийских языков у возвратной частицы нет постоянного места. В восточно-жемайтских говорах имеются модели возвратных глаголов „V+s“ для выражения обобщенного, несколько отдаленного от субъекта действия: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Куршенай) „почему так хочется сидеть без работы“; tòre:s dàbàr pi'na (Павандене) „имеется теперь молоко“.
В этом случае возвратная частица приставочных глаголов не переносится в середину (модель „P+V+s“): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Куршенай) „в молодости перебесится, ума-то нет“; prisiesé:s pù.pu | éšvė.rsé:s küõses (Каунава, Тяльшяйский р-он) „бывало, насеешь бобов, наваришь каши“.
Могут быть и две возвратные частицы (модель „P+s+V+s“), напр.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er òžmė'rštá:s (Тришкяй) „положит(ся) иногда и забывается“: vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá:s (Шаукенай) „один другого дождутся и не ссорятся“. Безличное значение этих оборотов не вызывает сомнения.
Иногда две возвратные частицы употребляются и для других целей: а) для подчеркивания и более яркого выражения совершенного действия: pasèriemés on rò'nku er nasosėdaužės (Павандене) „на руки уперся и не ударился“; в) для выражения произвольного действия: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Вягяряй) „в этом году такие хорошие корма были свезены“.
В этих случаях количество образований с двумя возвратными частицами возрастает в речи младших представителей говора — это явление даже расширяется. Его истоки следует искать в склонности балтийских диалектов обобщить употребление частицы -si возвратных глаголов в конце слова, т.е. создать один словообразовательный тип для всех возвратных глаголов. В восточно-жемайтских говорах эта тенденция используется для различения значений.
V. VITKAUSKAS
REFLEXIVE VERBS OF THE “[P]+[s]+V+s“ TYPE IN EASTERN DIALECTS OF ŽEMAČIAI
Summary
In the dialects of Baltic languages the place of the reflexive particle often varies. Eastern dialects of Žemaičiai have formed the ”V+s“ model to express the action which is generalized and slightly abstract: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Kuršėnai) (why does one feel like sitting), tòre:s dàbà'r pi'na (Pãvandėnė) (there is much milk now). In that case the reflexive particle of verbs with a prefix is not drawn into the middle of the word (the ”P+V+s“ model): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Kuršėnai) (one sows one’s wild oats when young, no common sense at all), prisiesé's pù.pu | éšvė.rsé's küõses (Kaunatava) (he who sows beans cooks porridge), etc. Here there can be two reflexive particles (the ”P+s+V+s“ model), e.g.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er ošemė'rštá:s (Tryškiai) (one puts something somewhere and forgets), vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá's (Šaukėnai) (one waits for the other and doesn’t get angry). Here the usage is definitely impersonal.
Sometimes two reflexive particles are used for other purposes: a) to emphasize an accomplished action: pasèriemés on rò'nku er nasošėdaužės (Pãvandėnė) (one leans upon one’s hand and doesn’t hurt oneself), kas sàva išžádė's | tas ne žmùogus (Kuršėnai) (he who renounces ones own blood is not a man); b) to express a spontaneous action which goes on by itself: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Vegėriai) (this year such a good forage was brought together). In these cases the number of combinations with two reflexive particles increases in the speech of representatives of the younger generation — the fact tends to spread.
The roots of this phenomenon lie in the tendency of Baltic dialects to generalize the reflexive particle -si in the end, to form one type of building for all reflexive verbs. Eastern dialects of Žemaičiai have used this tendency for specific ends — to distinguish the meanings of words.