Page 1GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978)
V. VITKAUSKAS
VERBOS REFLEXIVOS DEL TIPO «[P] + [s] + V + s» EN LAS HABLAS ŽEMAITAS ORIENTALES
Desde hace mucho se sabe en lingüística que la posición de la partícula reflexiva en los verbos reflexivos del lituano (y del letón) varía considerablemente y que, a veces, una palabra tiene incluso varias partículas reflexivas. Tras recopilar durante varias décadas estos verbos reflexivos en las hablas žemaitas, se han encontrado numerosos datos nuevos. Aquí se intenta clasificarlos según su significado y determinar los casos en que aparecen varias partículas o en que una de ellas se desplaza del interior de la palabra a su final. Se pretende mostrar las variaciones, los matices de uso y la desaparición de ciertas formas o su uso más frecuente.
I. En las hablas žemaitas orientales se ha formado un tipo de verbo reflexivo propio de ellas, que suele expresar una acción generalizada (Якучене 1968: 10). Las hablas žemaitas septentrionales (donininkai) de los alrededores de Papilė, Akmenė, Vegerius, Klikoliai, Tryškiai, Eigirdžiai, Raudėnai, Kaunatava, Ubiškė, Viešvėnai, Janapolė, etc., y los žemaitas meridionales (dūnininkai) de los alrededores de Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis, Vidsodis, Varpėtenai, Vaiguva, Pavendenė, Varniai, Karklėnai, etc., para describir algo de manera enfática o generalizada, emplean verbos del tipo «[P]+V+s». (1) a tā·p | a tā·p mirė·s | kuo čė kįntietį nerū·kuos (Krš, Rūdėnų k.); (2) kā·p važiuojė·s | pri.mietuos tuo šeina (Rdn); (3) kad á.udā·s lė.nc | tuo.ke·t.taisa nerei.k (Užv, Šunikių k.); (4) kū·n žeñuos | žėnuos | pasā·kuos (Pvn, Šlapgirės k.); (5) jaunė·sne bovuos | ženuojios (Viekšniai, Žaduvenų k.); (6) dabā· bapėges | veškō·n galė·s ženuotė (Žn); (7) kuōdiel tā·p siedās be dā·rba | uo darbū· gal·bes (Krš); (8) kī·k nutėi.sė·s | tī·k gā·usė·s (Krš); (9) užiedās kuo į rā·ugiejė·s (Krš); (10) kuol priprasė·s pri nau.je kā·tila «los platos de la nueva ama de casa» | tri·sė·s (Krš); (11) tōrė·s dabā·r pī·na (Pvn); (12) dė.rbūos dė.rbūos par vė·sa omžė·lė e prisidė·rbūos (Varn); (13) rāstu·s kuoks pamā·uoms nūmūks | pirkṭu·s (Krš); (14) ka torietomė·s | šlūgtomė·s laukūo tiuoķei šlamā· (Rdn, Girininkų k.); (15) negėrbū·s darbā· tā·p lė·ngvė· | nemamī·k (Trš); (16) je torie·s | dōusė·s (Pp), etc.
La abundancia de ejemplos de este tipo que se oyen en las hablas žemaitas orientales, así como su reciente mención en lingüística (Якучене 1968: 10; LKT 95, 97, etc.), nos lleva a examinar más detenidamente el uso, la formación y el significado de estos verbos reflexivos.
El uso impersonal de estos verbos reflexivos es bastante claro (cf. LKG II 211–212). En uso impersonal aparece únicamente la tercera persona (de todos los tiempos y modos). Además, estos verbos tienen un significado generalizador. Por ejemplo, la forma de tercera persona del verbo de la primera oración mirė·s expresa aquí la inevitabilidad de la idea y corresponde mejor a la forma de segunda persona del dicho aukštaitiano (ar taip, ar taip) mirsi. Aquí se percibe un agente más bien generalizado; por ejemplo, (2) važiuojė·s… — pri.mietuos || važiuoji… — primėtai, (3) á.udā·s lė.nc || ūdi liną; (4) žeñuos… — pasā·
1 Apie sangražinių veiksmažodžių galūnes šiose šnektose žr. Z. Zinkevičius 1966: 335–344, 361–362; apie tariamosios nuosakos 3 asm. žr. Vitkauskas 1976a: 6; apie nukeltinio kirčio atsiradimą sangražinių veiksmažodžių galūnėse žr. V. Vitkauskas 1960: 67–68; V. Grinaveckis 1972: 69, 72–73.
171
Page 2kūos || žiną... — pasakai; (5) bovuos — žėniõjos || buvai — žinõjai; (6) galė’s || gali; (14) toriẽtomė’s — šlūotome’s || turėtumei — šlūotumei, etc. Los hablantes aukštaitianos, cuando quieren presentar una acción desligada del agente, intercalan también aquí alguna forma de vocativo (retórico), por lo general la palabra žmogus: Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr (LKG III 743 — Ds); dierbi dierbi žmõ’gus ir nieko neusidierbi (Jd, Mišiūnų k.); compárese el «equivalente» žemaita dė.rba’s dė.rba’s ir oṣedė.rba’s šė.šes lė.ntas (Trš).
En cuanto al significado, estos verbos reflexivos parecen tener ciertas semejanzas con las formas correspondientes de los tiempos compuestos de la voz pasiva (cf. áudõ’s lėnc — áudžiamas linas, «el lino es tejido»). Sin embargo, las formas žemaitas se caracterizan más por su sentido generalizador, su afirmación categórica y su relativo distanciamiento del agente. La falta de comprensión de este matiz semántico ha llevado a veces a los investigadores (incluido el autor de este artículo) a considerar que aquí había una voz pasiva (P. Jonikas 1939: 66; LKT 1970: 95), semejante a la pasiva del ruso, que se expresa mediante formas verbales reflexivas. Por su significado, los verbos reflexivos rusos son más próximos a los verbos reflexivos lituanos de significado espontáneo, que probablemente se usan en todo el territorio de la lengua lituana; compárense las oraciones de estas hablas: dvìli.n.kes «las fundas de colchón» suñ.ke’ plá.nas (Krš), skėñ.s ōugas sō žėvė (Rdn), i. tūn pli.ta gė.rā pėilis galō.ndā’s (Kaunatava), etc. La ausencia de una acción generalizada suele distinguirlos de los examinados anteriormente. Solo cabe suponer que los verbos reflexivos de significado espontáneo pudieron servir de base para comenzar a usar y formar verbos reflexivos de significado generalizador. Como en estas hablas se emplean, en principio, verbos reflexivos formados según el patrón propio de la lengua estándar «P + + s + V»², en las formas reflexivas de significado generalizador la partícula -s debe aparecer necesariamente al final de la palabra.
a) Los verbos no reflexivos, usados con significado generalizador, reciben una partícula reflexiva al final (modelo P + V + s).
(1) paiėse’s | pasidėse’s ir nuvai.se’s (Krš); (2) pasieda’s į prė’n tas dūšuli’s (Varn); (3) išėi.se’s par lėtū, suslāpė.se’s (Krš); (4) še’nc dā.kc «muy anciano» | jōu pavā.rkstā’s (Ub); (5) pavā.rkstā’s er acesiedā’s (Pp); (6) pėlė.ngvā rā.kta pasōkė.niejė’s | pasōkė.niejė’s er adā.rōs (Trš); (7) vai.stu parvėžies | pageriejus (Krš); (8) prisiesė’s pū.pu | ėšvė.rsė’s kūošes (Kaunatava); (9) ė pā.tis pavā.gles | ė rublieli pā.jiemes (Eig); (10) jaunì.stuo prisūn.tā’s | tuo pruōta niẽr (Krš); (11) jū.ka prī-kretā’s puo švėta (Pvn); (12) rė’nkō.ni ta sōjiedā’s kūoke ūuga | ta sōjiedā’s (Rdn); (13) pė.rā ė.lga čiesa (Pp); (14) nėšėt lėižu.vis | ė paklā.ušas nereikė.nt (Rdn); (15) kā.(p) pasė.nctā’s | nebė.tmenā’s (Vidsodis); (16) par tēik lā.ika pa-mė.ršōs (Žr); (17) suvi.nuosė’s | uždėse’s un viršaus džiėkis ir užrišes (Krš); (18) kā.p užmin.gā’s į perkūnėjes nejūn.tā’s (Krš, Dirvonenai); (19) ka padarītōmė’s tā.p | bū.to dėdė.lė gerā (Všv); (20) jė.žlī.nuotī’s | vėsė šuoktū.ės džauksma (Vieks-naliai, Žaduvenų k.), etc.
Se han registrado formas aisladas de este tipo también más al oeste de esta zona, e incluso se conocen de textos antiguos. Por ejemplo: daugiesu daug kęn ir nudirbus (M. Valanč ŽW 103); uo dėivė keik tūn mē.tu pā.rle.dūos (Jdr); pavā.rkstā’s še’nc grė.tā (Jdr); muša vios kūoki pā.ukšti | t’k tuos [medžiojimo] gerūoves bō.va (Šv); par tris vā.karus e pa-dė.rpses Ms; je dėdėlė nuories | atė.šes Ms; padā.rous kā.p | ė negerā Vvr; compárese también la oración que M. Untulis anotó en Šatės en 1943: Mūsa darbā kojoms nuspardomi, nepavargstas; además, LKŽ IV 158 recoge otra oración de la habla de Šatės: Išginus bandą iš visos (= visą dieną), praalkstas («Tras apacentar el rebaño durante todo el día, da hambre»). En las hablas y subhablas žemaitas occidentales mencionadas, estos verbos reflexivos son muy raros; compárense los pocos ejemplos ya citados de la habla de Pagramantis y el dicho oído en 1965 cerca de Girdžiskė (distrito de Šilalė): pasė.nstas | kas iš tuo škrā.bala biė (Póžerės k.). El carácter residual del fenómeno, sin una isoglosa, quizá también indique que su área de extensión fue mayor, pero, por diversas razones, el uso de estos verbos reflexivos se ha desvanecido en las hablas occidentales de los žemaitas meridionales y septentrionales.
2 Salvo las formaciones con las partículas te-, be-, ne-, en las que la partícula s(i) suele pronunciarse al final; véase Z. Zinkevičius 1966: 334.
172
Page 3b) El verbo recibe dos partículas reflexivas (modelo «P+s+V+s») cuando se atribuye un significado generalizador a un verbo reflexivo por su origen. Por ejemplo: (1) su-siverš [spragalgēlei] nebi-pakulsė's (Krš); (2) prasistūmsė's ži:ma šė:p tā:p su_tum pāletūku (Krš); (3) ri:meti kad acėkela:s | tā:p viešė | gražė | tā:p kvėp (Eig); (4) pašė.dedā's kā:rtā's er osemė-rštā's (Trš); (5) šo žmuoni:ms pašėsnekėtę sosėti:n-kā's (Kaunatavā); (6) kuokė čė sveikata | pasival.kubė's nuo trioba | į gerā (Krš; LKŽ III 67); (7) vaivori:nūsi nu gai.lu apsigerā's (Krš); (8) vi.ns kita pasilākukā's į nesusipi:kstā's (Šauk); (9) bātu didelė gerā | ka susima:l.tus (Krš), etc.
En estos ejemplos se percibe claramente una generalización, un alejamiento de la acción, y la correspondencia de las formas con la construcción aukštaitiana con verbos en segunda persona del singular. Compárese: (1) susi-veršės... — nebi-pakūlsė's || susiverš — nebepakūlsi; (2) prasistūmsė's || prasistūmsi [žmogus]; (3) ri:meti acėkela:s || rytmetį atsikeli, etc., etc. Aquí los enunciados tienen un claro significado impersonal.
También se dan casos de este uso al oeste de las hablas estudiadas. Por ejemplo: kā:rc pašėšlūrnejęs | kā:p kā:lna nāgė:l (Šv); sosė.sokas er esenėšuojes (Jdr), etc. A veces también se oyen en las hablas aukštaitianas occidentales vecinas³: tām kārtui prasistūmes | ir gerā (Sk); us pinigus tai nusiperkas (Žg).
II. Sin embargo, las hablas žemaitianas orientales emplean muchos verbos reflexivos del tipo derivativo «P+s+V+s» que no tienen significado generalizador.
a) Un amplio grupo de verbos reflexivos lleva dos partículas reflexivas cuando se quiere hacer especial hincapié en alguna acción realizada. Por ejemplo: išsijemė ons ton plū:nēksna | žūr.t | žūr (Varn); šeimė:t ons sošėmėties dė.rptė (Pp); nu:sėvėdies į sklė:pā.blu pė:rktė (Vidsodis); pasėriemēs on ro:nkę u nasosėdžėties (Pvn); nu brūolu acėskī-ries ir išsistāties (Vārputėnai); kas sāva išižadā's | tas ne žmuogus (Krš), etc. En estos casos, las formas reflexivas ya no tienen significado impersonal. Por eso, las dos partículas reflexivas también pueden aparecer en formas de otras personas y en infinitivos. Por ejemplo: vākara's susimėsmuos pušīnėti | paju:kūti | negė:rsma lū:b (Šauk); pu:n.čekums vīlnu prasivėrpu's | nuo tā:p kita nieka (Krš); ar fiėse pac eševe:rd's | a valgė:kliuo mi:nti (Rdn); nuoru ūgu prasivīrti's (Krš); a velniu nuori | ka usikabinėji:s visa lai.kā (Krš). Compárese también la oración de las hablas žemaitianas occidentales: sosemālsi's | esevė.rsī's (Vn), etc. Este fenómeno es incluso más frecuente en el habla de los representantes más jóvenes de las hablas (35–50 años) que entre los mayores o los más ancianos. He aquí dos conversaciones características: a) a tas būva vielė:k užvil.kis (mujer de 75 años) || jė:m ir užvilkā's | nuo tā:p ānuo „berno“ neniōru (joven de 25 años) (Vārputėnai); b) šnekīniejėmuos | ka dau:k su mā:šinums užimās (mujer de 70 años) || užimūšā's dau:g | nuo ar bėje | lėk su vieje's (mujer de 35 años, hija) (Krš). El uso más frecuente en la actualidad quizá indique la difusión del fenómeno en cuestión. En cualquier caso, aquí la partícula reflexiva solo realza ligeramente la acción.
b) Con bastante frecuencia, los verbos reflexivos de significado espontáneo llevan dos partículas reflexivas. Por ejemplo: esetārā's kas | nuors pašėsk (Rdn); tīrpi tā:rukus | prisirū: kies truobā (Dirvōnėnai); šeimė:t tā:p gė:rs pašā:rs sošėvėžės (Vgr); on dojė:nes vē:rd | ne pū:c ese pāišuos | ne pāc nu:sepāišuos (Pvn); gālo apruodi.tė | kas pase dā:ries (Vidsodis); pšė.nėšies juomārks «se enfadaron mucho todos los vendedores de feria» | vėšė pašō.ta dōutė (Ub); pšė.plakies žē:me | blūoks li:tōs (Vidsodis), etc. En este caso ni siquiera se percibe un énfasis particular. Aquí la partícula reflexiva probablemente se añade de manera formal siguiendo el modelo «P+s+V+s», que tenía una motivación semántica en los verbos descritos con significado generalizador, mientras que aquí resulta difícil atribuirle alguna función distintiva. Los hablantes más jóvenes del dialecto también emplean aquí las dos partículas reflexivas con más frecuencia que los mayores. Esto puede indicar una difusión posterior del fenómeno, o incluso su formación por analogía con cierto modelo. En general, cuando un fenómeno o incluso una unidad lingüística está en curso, a veces tiende a extenderse a otros elementos lingüísticos o a elementos similares. Al debilitarse, acercarse a las hablas aukštaitianas occidentales y perder algunas de sus características específicas, las hablas žemaitianas orientales a veces amplían uno de sus fenómenos incluso sin una motivación semántica, activando así, por así decirlo, su vitalidad; compárese el fenómeno análogo de la declinación de esa-
3 Información de A. Jonait y tė.
173
Page 4clase de sustantivos en las mismas hablas: el avance hacia el tema en e (Vitkauskas 1976 b: 80–2)⁴, así como el uso reciente y generalizado del sufijo -ikė para formar apellidos de niñas⁵. Probablemente todas nuestras hablas actuales presentan fenómenos de este tipo; estudiarlos es muy importante. Por eso aquí se ha tratado con algo más de detalle la difusión de la aparición, aparentemente inmotivada o escasamente motivada, de dos partículas reflexivas en verbos reflexivos de significado espontáneo.
El fenómeno descrito aquí está relacionado, en general, con la variación en la posición de la partícula reflexiva en las lenguas bálticas⁶. Cuando algunos dialectos bálticos empezaron a formar verbos reflexivos con prefijo según el modelo «P + V + s» (las hablas letonas centrales y la lengua estándar actual; antiguamente, las hablas del centro de Lituania, como muestran los escritos de M. Daukša, y quizá también el žemaitiano), se dieron las condiciones para que las hablas interpretaran de diversas maneras y aprovecharan de nuevo la tendencia derivativa de que disponían (o que habían adquirido). Así comenzó a variar la estructura de los verbos reflexivos y se crearon las condiciones para diferenciar sus significados⁷. En este aspecto, las hablas žemaitianas occidentales formaron verbos transitivos (compárese la diferencia entre pasemė•stė «perecer, desaparecer» y pamėštėis [pim.ngus] (Krt), pasėnė•rte i• vọ.ṇḍeni y panė•rtėis vã•ka i• ọ.pe (Krt), etc.). El modelo de verbos reflexivos «P+V+s» (al igual que el modelo sin prefijo «V+s») se adaptó espontáneamente en el este de Samogitia para expresar específicamente el significado verbal de generalización, aunque también aquí se dan a veces formas del modelo «P+V+s» características de las hablas occidentales y carentes de significado generalizador: pamė•skis vã•ka on ė•žės ė prū•ni•k (Pvn), tēvi ešmėšės ež dė•rba oš ti.ngiejema (Všv), y especialmente la forma frecuente pasū•skis (Pvn, Varn, Všv, Lk, Ub, Kaunatava), pasūškis (Krš), con la que se expresa una conclusión o se establece una conexión: pasū•skis | tiek ōudega ōžvė•rtes (Janāpolė – Viržuvėnai), pasūškės | ri•škė•s | tava valė (Krš), etc. Los modelos mencionados «P+V+s» y «P+s+V+s» también se adaptaron para destacar una acción realizada y, al parecer, más tarde para formar verbos que expresan una acción espontánea. La tendencia de los dialectos bálticos a emplear un mismo modelo de verbos reflexivos con y sin prefijo (Й. Казлаускас 1966: 145), como muestran los datos aquí presentados, es aprovechada por las hablas para distinguir significados léxicos. Actualmente, bajo la influencia de diversas analogías e incluso de factores sociales, el modelo dialectal de los verbos reflexivos con prefijo se está extendiendo incluso sin una motivación clara.
LITERATŪRA
Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. – „Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 1959, t. VIII. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1972. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Rudzīte M. Latviešu dialektoloģija. Rīga, 1964. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. – „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. V., 1976 a. Vitkauskas V. Į kamieno veržimasis į e kamieną. – „Kalbotyra“, 1976 b, t. XXVII(1). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Казлаускас И. О месте возвратной морфемы и ее ударения в литовском языке. – „Baltistica“, 1966, t. I. Якулене А. История возвратных глаголов в литовском и других балтийских языках (автореферат канд. диссертации). В., 1968.
4 Apie latvių šnektų analogišką reiškinį žr. M. Rudzīte 1964: 337–9.
5 Bemaž iki 1940 metų šios priesagos dariniai turėjo niekinamąją reikšmę, o dabar to nebesuvokiama.
6 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybos istoriją žr. J. Endzelīns 1951: 908–16; Казлаускас И. 1966: 143–9.
7 Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybą tarmėse išsamiau žr. Z. Zinkevičius 1966: 333–4; plg. dar J. Kardelytė 1975: 78–80. Vakarų žemaičių sangrąžiniai veiksmažodžiai nagrinėjami J. Aleksandravičiaus (J. Aleksandravičius 1959: 108–118).
174
Page 5В. ВИТКАУСКАС
ВОЗВРАТНЫЕ ГЛАГОЛЫ ТИПА „[P]+[s]+V+s“ В ВОСТОЧНО-ЖЕМАЙТСКИХ ГОВОРАХ
Резюме
В диалектах балтийских языков у возвратной частицы нет постоянного места. В восточно-жемайтских говорах имеются модели возвратных глаголов „V+s“ для выражения обобщенного, несколько отдаленного от субъекта действия: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Куршенай) „почему так хочется сидеть без работы“; tòre:s dàbàr pi'na (Павандене) „имеется теперь молоко“.
В этом случае возвратная частица приставочных глаголов не переносится в середину (модель „P+V+s“): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Куршенай) „в молодости перебесится, ума-то нет“; prisiesé:s pù.pu | éšvė.rsé:s küõses (Каунава, Тяльшяйский р-он) „бывало, насеешь бобов, наваришь каши“.
Могут быть и две возвратные частицы (модель „P+s+V+s“), напр.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er òžmė'rštá:s (Тришкяй) „положит(ся) иногда и забывается“: vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá:s (Шаукенай) „один другого дождутся и не ссорятся“. Безличное значение этих оборотов не вызывает сомнения.
Иногда две возвратные частицы употребляются и для других целей: а) для подчеркивания и более яркого выражения совершенного действия: pasèriemés on rò'nku er nasosėdaužės (Павандене) „на руки уперся и не ударился“; в) для выражения произвольного действия: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Вягяряй) „в этом году такие хорошие корма были свезены“.
В этих случаях количество образований с двумя возвратными частицами возрастает в речи младших представителей говора — это явление даже расширяется. Его истоки следует искать в склонности балтийских диалектов обобщить употребление частицы -si возвратных глаголов в конце слова, т.е. создать один словообразовательный тип для всех возвратных глаголов. В восточно-жемайтских говорах эта тенденция используется для различения значений.
V. VITKAUSKAS
REFLEXIVE VERBS OF THE “[P]+[s]+V+s“ TYPE IN EASTERN DIALECTS OF ŽEMAČIAI
Summary
In the dialects of Baltic languages the place of the reflexive particle often varies. Eastern dialects of Žemaičiai have formed the ”V+s“ model to express the action which is generalized and slightly abstract: kuòdiél tã:p siedá:s be dárba (Kuršėnai) (why does one feel like sitting), tòre:s dàbà'r pi'na (Pãvandėnė) (there is much milk now). In that case the reflexive particle of verbs with a prefix is not drawn into the middle of the word (the ”P+V+s“ model): jauni'stuo prišùn.tá:s | tuõ pruõta niër (Kuršėnai) (one sows one’s wild oats when young, no common sense at all), prisiesé's pù.pu | éšvė.rsé's küõses (Kaunatava) (he who sows beans cooks porridge), etc. Here there can be two reflexive particles (the ”P+s+V+s“ model), e.g.: pasè.dedá:s kãr-tã:s er ošemė'rštá:s (Tryškiai) (one puts something somewhere and forgets), vi'nc kìta pasilá'uká:s ìr nesù-sìpi'kstá's (Šaukėnai) (one waits for the other and doesn’t get angry). Here the usage is definitely impersonal.
Sometimes two reflexive particles are used for other purposes: a) to emphasize an accomplished action: pasèriemés on rò'nku er nasošėdaužės (Pãvandėnė) (one leans upon one’s hand and doesn’t hurt oneself), kas sàva išžádė's | tas ne žmùogus (Kuršėnai) (he who renounces ones own blood is not a man); b) to express a spontaneous action which goes on by itself: šėimė't tã'p gė'rs pašà'rs sošėvėžies (Vegėriai) (this year such a good forage was brought together). In these cases the number of combinations with two reflexive particles increases in the speech of representatives of the younger generation — the fact tends to spread.
The roots of this phenomenon lie in the tendency of Baltic dialects to generalize the reflexive particle -si in the end, to form one type of building for all reflexive verbs. Eastern dialects of Žemaičiai have used this tendency for specific ends — to distinguish the meanings of words.