LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993)

BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI

OJARS BŪSS

SUOMIJOS PAVARDŽIŲ SĄRAŠAS BALTIŠTIKOS TYRĖJO ŽVILGSNIU¹

Ką baltų kalbų tyrėjas galėtų rasti tokiame sąraše? Be abejo, ne itin daug. Tačiau jei baltų kalbotyros krypties onomastikos tyrimų medžiagos šaltiniu gali pasitarnauti Berlyno telefonų knyga (kaip kadaise puikiai parodė Anatolijus Nepokupnas), tai gana išsamus Suomijos pavardžių sąrašas vis dėlto gali suteikti bent tiek pat vertingos informacijos.

Šiuo metu tiek mokslininkams, tiek kitiems besidomintiems prieinami 3 tokie sąrašai: Suomijos pensijų tarnybos 1970 m. parengtas sąrašas ir Gyventojų registro centro 1985 m. bei 1990 m. parengti sąrašai. Pastarieji du yra naujesni ir, regis, išsamesni, tačiau prieinami tik mikrofilmuose nukopijuoto abėcėlinio sąrašo (su statistine papildoma informacija) forma. O 1970 m. sąrašas egzistuoja 3 variantais, kaip 3 stori tomai: 1) abėcėlinis sąrašas su dažnumo (pavardės turėtojų skaičiaus) nuoroda; 2) pavardžių sąrašas pagal dažnumą; 3) sąrašas atvirkštine abėcėlės tvarka. Visi minėti sąrašai saugomi Helsinkyje, Vietinių kalbų tyrimų centro (Kotimaisten kielten tutkimuskeskus) Onomastikos skyriaus archyve (čia reikia nuoširdžiai padėkoti šio skyriaus vedėjai dr. Eeva-Maria Närhi už malonų supažindinimą su skyriaus archyvu ir pagalbą juo naudojantis).

Išstudijavęs šiuos pavardžių sąrašus, baltistas gali gauti bent trejopos sau įdomios informacijos. Pirma, galima pastebėti įvairių dalykų, tiesiogiai nesusijusių su konkrečia vienos ar kitos kalbos specifika ir labiau priskirtinų bendrajai onomastikai (arba, nors ir susijusių būtent su suomių kalba, įdomių įvairių kalbų specialistams). Antra, reikia atkreipti dėmesį į tas suomių pavardes, kurios gali suklaidinti su finougristika nesusijusį baltų kalbų tyrėją, t. y. pavardes, kurios dėl vadinamosios tarpkalbinės homonimijos atrodo baltiškos, nors iš tikrųjų tokios nėra. Ir trečia, žinoma, reikia apžvelgti iš tiesų baltiškas pavardes, šiai kategorijai priskiriant ir tas, kurios baltiškos tik gramatinio-morfologinio įforminimo požiūriu (bet ne šaknies morfemos kilmės požiūriu), pvz., Gareckis, Orlavčius. Reikia turėti omenyje, kad baltiškos pavardės Suomijoje kaip tyrimo objektas yra mažiau lingvistinė, daugiau istorinė kategorija, todėl atitinkamas tyrimas galbūt labiau priklauso istorijai nei kalbotyrai.

¹Straipsnio pagrindas – pranešimas, skaitytas Baltijos studijų konferencijoje Stokholme 1991 m. birželio 16 d.; jį rengti Helsinkyje tapo įmanoma dėl Šiaurės šalių ministrų tarybos skirtos stipendijos.

15

Kalbant apie pirmąją klausimų grupę – bendrąją onomastiką – pirmiausia iškyla teritoriniu požiūriu apibrėžto antroponimų telkinio arba sistemos (jei jį galima laikyti sistema) tyrimo metodų klausimas. Kaip gerai žinoma, tradiciškai antroponimijoje buvo tiriamos etniniu požiūriu apibrėžtos arba lingvistiškai apribotos sistemos. Iš pradžių toks etnolingvistinis susiejimas dažnai iš esmės sutapo su teritorine priklausomybe. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje etniškai „grynų“ teritorijų lieka vis mažiau.

Suomija vis dar yra valstybė, kurioje gyventojų sudėtis palyginti vienalytė (tiksliau, dvejopa, jei atskirai išskirsime Suomijos švedakalbius). Vis dėlto ir šioje šalyje jau nemažai nuolatinių gyventojų, kurių pavardės primena ir daugiau ar mažiau egzotiškus regionus – Japoniją (Aoki, Kawasumi, Kono, Nakabe, Nakagawa, Suzuku, Yamakawa), musulmoniškas šalis (Abdulla, Mohammed, Ibrahim, Allahwerdi, Ahmed, Fisq metadin, Salahettdin), Indiją (Chatterjee, Rao), Pietryčių Aziją (Phrasithidet, Nguyen, Maung), Kiniją (Chao, Chen, Chia-Chi, Tcheng, Wang), taip pat įvairiausias Europos šalis – Vengriją (Nagy, Kiss, Szabo, Dömöter), Armėniją (Gasparjan, Sarkissian, Aghazarian, Bagdasarian, Kevor k'jan, Khachlatournants), Gruziją (Abashidze, Reischvili), Angliją (Baskerville, English, England, James, Robinson, Stanley), Graikiją (Athanassakis, Papatheochari, Polemikos), Serbiją ir Kroatiją (Bjeloglic, Dejanovic), Lenkiją (Adamczyk, Hawryluk, Urbanowicz), Rumuniją (Negrca), Islandiją (Kristjansdóttir; tradicinis islandų patronimas, reiškiantis „Kristjanos duktė“, Suomijoje virto pavarde). Čia paminėta tik nedidelė dalis: Suomijos pavardžių sąraše galima rasti dar daugybę pavyzdžių – pernelyg daug, kad juos būtų galima laikyti vien pavieniais kuriozais². Be to, viena kita iš paminėtų pavardžių dėl santuokų įsiliejo ir į etninių suomių asmenvardžių sistemą. Kaip matyti, Suomijos antroponiminis peizažas jau nebeįsivaizduojamas be gausios kitataučių inkrustacijos. Dar margesnė tokia inkrustacija yra tokiose šalyse kaip Švedija ar Vokietija, taip pat Latvija ir Estija (žinoma, inkrustacijos elementų proporcijos skiriasi). Kaip tirti tokį heterogenišką antroponimų telkinį – išsamus atsakymas į šį klausimą dar tik ieškomas. Bet kuriuo atveju atrodo aišku, kad vien grynai lingvistiniais metodais čia daug pasiekti nepavyks.

O dabar pereikime prie pagrindinės šio straipsnio temos – suomių ir baltų pavardžių paralelių. Ką pasakytų kalbininkas, pamatęs tokias pavardes kaip Vilkas, Kaunas, Raitis, Asite, Bernas, Sarma, Wasma, Saule,

² Tiesa, sąraše nemažai naudingų radinių aptiktų ir kuriozų ieškotojas – tiek mitų herojų antrininkų (Totgamesh, Ra, Aja, Faust, Sadko, Naserddin), tiek „rašytojų“ (Merime, Puschkin, Turgenev, Chlebnikov, Pasternak, Sienkiewicz, Vergilis, Kafka, Shaw), tiek „politikų“ (Churchill, Lincoln, Franklin, Kennedy, Nizon, Romanov, Godunov, Uljanov, Sverdlov, Wrangell, Kalinin, Lukjanow, Sobtschák, Franco, Moubarak, Hussain), taip pat sporto pasaulio atstovų (net beveik visa Olandijos greitojo čiuožimo rinktinė – Schenk, Verkerk, Visser) ir įvairiausių kitų sričių įžymybių (Ferrari, Nobel, Gagarin, Casanova, Lisi). Dėmesį patraukia ir dvigubos pavardės, kurių dėmenys kontrastuoja (Berg-Ahmed, Ilmonen-Schaworonkoff, Venediktov-Vaskelainen, Singer-Semenoff-Tjan-Schang-ki), taip pat savita kilmės semantika pasižyminčios pavardės (Filosof, Appelsin, Aspiranta, Komandiroff, Landwehr, Pikku-Sianoja, „mažas čuku griovys“).

16

Liesma? Jei šis kalbininkas būtų lietuvis arba latvis, jis nė kiek neabejodamas laikytų šias pavardes baltiškomis. Ir jis nė kiek nenusipelnytų priekaištų dėl nekritiško požiūrio, nes beveik visada šis tyrėjas būtų visiškai teisus. Beveik visada — bet ne tada, kai tokios pavardės randamos Suomijos pavardžių sąraše. Pastaruoju atveju jos dažniausiai yra grynai suomiškos pavardės, o ir tos kelios, kurių suomiškumas nėra visiškai neabejotinas, vis dėlto jokiu būdu nėra baltiškos.

Aplūkosim, piemēram, uzvārdu Vilkas, kas 1970. g. Somijā ir reģistrēts 90 reizes (tātad 90 Somijas pilsoņiem vai pastāvīgajiem iedzīvotājiem ir bijis šāds uzvārds); vēl 7 reizes ir reģistrēts uzvārds Vilka, kas tik pārliecinoši izskatās pēc latviešu valodas sieviešu dzimtes. Starp citu, arī relatīvi augsta frekvence jeb sastopamība ļauj dažos ne gluži skaidros gadījumos par ticamāku uzskatīt somisku interpretāciju. Bet šajā konkrētajā gadījumā, par Vilkas runājot, nekāda pamata šaubām par tā somiskumu nav, jo somu valodā ir vispārpazīstams adjektīvs vilkas ”mundrs, žirgts”. Protams, ka šajā tāpat kā visos citos līdzīgos gadījumos nevar gluži kategoriski apgalvot, ka starp visiem šiem somiem ar uzvārdu Vilkas nav ”nomaskējies” arī kāds lietuvietis Vilkas. Šādu iespējamību nevar noliegt, pārbaudīt to ir grūti, kaut arī principā iespējami, taču šādas pārbaudes rezultāti nekādi nemaina pamattēzi: uzvārdam Vilkas Somijā ir somiska cilme (varbūtējs izņēmuma gadījums tikai apstiprinās likumu).

Panagrinėkime dar keletą pavyzdžių. Pavardė Kaunas, užregistruota vos keturis kartus, kilme, regis, sietina su suomių kalbos kauna „neapykanta, blogis“; neatmestina ir sąsaja su suomių kalbos kaunis „gražus“. Tiesa, nedidelis šios pavardės savininkų skaičius Suomijoje leidžia ir lietuvišką interpretaciją laikyti ne visiškai neįmanoma. O pavardė Raitis (51 savininkas) neturi nieko bendra nei su latvių būdvardžiu raits, nei su iš jo kilusiu latvių asmenvardžiu Raitis. Suomiai turi būdvardį raitas „neišgėręs; žvalus“, ir minėta pavardė neabejotinai su juo sietina. Pavardės Wasara kilmė bendra ne su latvių ir lietuvių apeliatyvu vasara, o su suomių kalbos vasara „plaktukas“, kuris, kaip žinoma, priklauso tai pačiai etimologinei lizdui kaip latvių kalbos finougrizmas veseris.

Suomijoje taip pat yra tokių pavardžių kaip Suni ir Aste. Nors jos atrodo tokios latviškos, jų kilmė greičiausiai vis dėlto slypi suomių kalboje. Mat aste yra ne tik latviško šuns pasididžiavimas, bet suomiškai reiškia ir „laipsnis, rangas“. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tokios reikšmės žodis vargu ar gali būti tinkamas antroponimo motyvacijai. Ne veltui atitinkamos pavardės dažnis yra 1 — vadinasi, 1970 m. Suomijoje buvo vienintelis žmogus tokia pavarde. Tačiau ši pavardė vis dėlto gali būti grynai suomiška; beje, yra daug kitų neabejotinai suomiškų pavardžių, kurias turi tik vienas asmuo, pvz., Hautapakkonen, Hietinen, Hyötiläinen, Iteskinen, Ryssä, Kustaanpoika ir kt. Mažai tikėtina, kad pavardė Aste būtų latviškos kilmės, ir dėl to, kad latvių kalboje ji nėra populiari³, nors atitinkamas apeliatyvas priklauso pagrindiniam leksikos sluoksniui. Galbūt verta apsvarstyti ir kokią nors kitą šios pavardės kilmės

³ V. Staltmanės veikale tokios pavardės apskritai nėra, tačiau vieną kartą užregistruota Vilkate (Сталтмане В. Латышская антропонимия. Фамилии. М., 1981, С. 126).

17

galimybę (iš germanų kalbų?)?

Kiek kitokia padėtis yra su pavardėmis Bernas (24 registracijos), Bārmas (16 registracijų). Iš viso — 40 registracijų, o tai per daug, kad šias pavardes būtų galima aiškinti kaip baltiškas, nors jos nėra ir suomiškos. Jų atitikmenų nėra suomių kalbos paveldėtame apeliatyviniame žodyne ir negali būti vien dėl fonetinių priežasčių, nes garsas b suomių kalboje atsirado tik vystantis rašytinei kalbai. Galbūt šios pavardės švediškos? Švedijoje pasitaiko pavardžių⁴ Barne, Bern, Berna, Bernas, taip pat ir kitų su šia šaknimi, tačiau jų dažnis labai mažas (mus labiausiai dominantis Bernas užregistruotas 4 kartus, o populiariausias šios grupės vardas — Bern — 12 kartų). Vis dėlto atrodo daug labiau tikėtina, kad Suomijos pavardės Bernas, Bārmas yra švediškos, o ne baltiškos kilmės (juolab kad lietuvių kalboje yra apeliatyvas bermas, tačiau atitinkama pavardė neužfiksuota⁵). Gali būti, kad jos sietinos su populiariu skandinavų asmenvardžiu Björn?

Tai, kad vienos ar kitos pavardės kilmės nereikia ieškoti svetimuose kraštuose, galima teigti ne tik tada, kai pavardė užregistruota gana dažnai, bet ir tada, kai ji priklauso visai pavardžių eilei, sudarytai iš tos pačios žodžio šaknies. Pavyzdžiui, pavardė Sarma Suomijoje turi tik vieną savininką, o atitinkamą suomių kalbos apeliatyvą rasti irgi nelengva. Tad baltiška kilmė atrodytų visai įmanoma. Tačiau reikia atsižvelgti į pavardžių eilę, kurią sudaro Sarmas, Sarme, Sarmi, Sarmia, Sarmio, Sarmo, Sarmu, Sarmasto, Sarmavuori ir kt. (beje, šių pavardžių dažnis nedidelis). Tokios eilės egzistavimą galima laikyti pakankamu įrodymu, kad visos šios pavardės, įskaitant ir Sarma (kad ir kokia būtų konkreti jų etimologija), galiausiai vis dėlto yra suomiškos.

Baigiant šią trumpą tokio tipo pavardžių (jas būtų galima vadinti pseudobaltiškomis) apžvalgą, dar reikėtų paminėti vieną pavardžių eilę: Latvia, Latve, Latvela, Latvāla, Latvri, Latvio, Latvisto, Latvonen, Latvus, Latvisto, Latuanne, Latvās. Čia jokių problemų nėra — dažnis gana didelis (pavyzdžiui, Latvus — 21, Latvio — 38, o Latvia — net 625 registracijos), be to, nesunku rasti ir atitinkamą suomių kalbos apeliatyvą — latva „lapija“. Taigi šiuo atveju tereikia paminėti, kad ši pavardžių eilė visiškai nesusijusi su Latvija — lygiai taip pat, kaip pavardės Lieto, Liettu, Lietu nėra susijusios su Lietuva (šių pavardžių pagrindas — suomių būdvardis lieto „švelnus“).

Pabaigoje — keletas svarstymų apie iš tiesų baltiškas pavardes Suomijoje. Suomių kalbininkė Pirkko Nuolijervi (Pirkko Nuolijärvi) straipsnyje „Monikielinen Suomi“ („Daugiakalbė Suomija“)⁶ pateikė skaičius, rodančius Suomijos gyventojų pasiskirstymą pagal gimtąją kalbą. Pagal šiuos skaičius (paimtus iš oficialiosios statistikos) 1990 m. sausio 1 d. Suomijoje

⁴ Švedijos pavardžių sąrašą su dažnumo duomenimis taip pat galima rasti mikrofilmuose Helsinkio suomių kalbos tyrimų centro Onomastikos skyriaus archyve.

⁵ Skat. Lietuvju pavardžių žodynas / Ats. red. A.Vanagas. V., 1985. T. 1. P. 239.

⁶ 1991 m. balandį autorė maloniai supažindino su tuo metu dar nepublikuoto savo straipsnio rankraščiu.

18

gyveno 11 žmonių, kurie gimtąja kalba nurodė latvių kalbą, ir 10 – lietuvių (į šiuos skaičius neįtraukti duomenys apie žmones, laikinai gyvenančius Suomijoje). Beje, abiejose grupėse – tiek latvių, tiek lietuvių – moterų yra gerokai daugiau nei vyrų, todėl galima manyti, kad ne visi 21 turi ir baltų kilmės pavardes. Vis dėlto Suomijos gyventojų, turinčių neabejotinai baltiškas pavardes (įskaitant, kaip jau minėta pradžioje, ir tik forma baltiškas), yra gerokai daugiau – galbūt keturis, o gal ir penkis kartus; tiksliai pasakyti neįmanoma dėl neįveikiamų interpretavimo sunkumų. Lietuviškomis galima laikyti Suomijos gyventojų pavardes Abmitis, Gazītis, Grasūtis, Graudaitis, Jasbutis, Kairas, Kheinnonas (?), Kinaitis, Klimavičius, Lydeck, Loleytis, Marganavicius, Matschulaidis, Mikalunas, Miklowait, Moraitis, Naujoks, Orlavičius, Panteleit, Wischtukait; lietuviškomis arba latviškomis – Boleckis, Bruklis, Dauksz, Galinis, Gareckis, Norvila, Norwill, Rimeika, latviškomis – Behrisch, Behrsin, Behrms (tačiau plg. tai, kas jau pasakyta apie Bernas, Barnas), Ziprus, Zihruls, Tchivtschis, Dauguls, Driksna, Dzirnejs, Gribust, Graudums, Kadik, Kaleij, Kalva (tačiau plg. suomių kalvaa „graužti“, kalvo „plėvelė“), Kruming, Kurmis, Leijneck, Mellais, Norbutts, Ozolins, Peebalg (1 žmogus, kuris 1990 m. sąraše jau pažymėtas kaip miręs), Plattai, Preits-Freimanis, Pukit, Purin, Upnal, Vitol ir Vitoll, Zemitis, Zvaigzne (tik 1990 m. sąraše). Be to, užregistruota visa eilė pavardžių, kurių interpretacija neaiški, tačiau bent dalis jų, regis, yra baltiškos kilmės (kartais apie tai leidžia spręsti ne kalbiniai, o istoriniai argumentai): Abol, Airis, Apala, Ape, Asara, Bemeleit, Bundul, Dreijmann, Dundar, Egli, Eglon-Terho, Elks, Esars, Gabran, Hennieks, Jaeran, Jacobi (kaip žinoma, tokio itališko tipo pavardė pasitaiko ir tarp latvių pseudoitališkų pavardžių), Jering, Jurasch, Kabata, Kalving, Kamara, Karrasch, Karring, Keyzers, Kerkis ir Kärkis, Kylkis, Kischis, Klinthe, Kluss, Kupri, Laisma, Lapina, Lejman, Lohse, Maltusch, Mellen, Nabba, Namdar, Niera, Nykull, Ogle, Otto-Sprunck, Plewe, Presas, Pulkis, Pundars, Purves, Pusor, Rabeneck, Raini ir Rains, Rieka, Rosenthal, Sarkano, Seme, Silke, Skrivars, Skroderus, Skuji, Sparre ir Spurr, Sporis, Staurast, Svidis, Tolkis, Treij, Valkas ir Walk, Vaarnas, Voittis, Zalcman, Zeifert. Daugelį abejonių čia būtų galima gana paprastai išsklaidyti taikant interviu metodą, tačiau tam reikėjo daugiau laiko, nei šio straipsnio autorius turėjo viešėdamas Suomijoje. Tą patį reikia pasakyti ir apie dar vieną grupę – pavardes, kurias dėl jų galūnės -s būtų galima sieti su latvių kalba. Tačiau daugeliu atvejų tokio ryšio, regis, nėra, todėl čia pateikiame tik keletą pavyzdžių: Adolfs, Arnolds, Daniels, Edmunds, Ehwalds, Henrichs, Herberts, Georgs; Akers, Birgers, Dahls, Gerts, Jägers, Meiners, Sanders, Smullers, Vilsons, Vollmers, Zeitis ir kt.

Šįkart nesigilinant į pirmiau minėtų baltiškų, t. y. baltiečių, pavardžių išsamią lingvistinę analizę, vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į vieną jų rašybos ypatybę: kelios latviškos pavardės išsaugojo gana senas (būdingas XX a. pradžiai) ortografijos ypatybes, pavyzdžiui, Peebalg (dabartine rašyba Piebalgs), Behrsin (Bērziņš), Plattais (Platais), Zīhruls (Cīrulis), Kaddik (Kadiķis), Kruming (Krūmiņš), Dszinnejs (Dziņejs)). Taigi šių pavardžių turėtojai, tiksliau, jų giminės, Suomijoje gyvena jau seniai; dauguma jų, regis, nuo pirmųjų dviejų mūsų amžiaus dešimtmečių. Galima būtų teigti

19

hipotēzi, ka lielākā daļa no šiem cilvēkiem ir izceļojuši no Latvijas tūlīt pēc 1905. gada revolūcijas. Vēsturisks pētījums par to, kā šie cilvēki nonākuši Somijā un kādas ir bijušas viņu turpmākās likteņgaitas kopā ar ģimenēm līdz pat mūsu dienām, būtu, bez šaubām, ne tikai interesants, bet arī pamācošs. Varbūt atradīsies vēsturnieks, kas uzņemsies šādu uzdevumu? Personvārdu lingvistiskā analīze šai gadījumā veidotu analīzes pirmo pakāpi.

SUOMIŲ PAVARDŽIŲ SĄRAŠAS BALTŲ KALBŲ TYRINĖTOJO AKIMIS

Santrauka

Straipsnyje pateiktų tyrinėjimų duomenys imti iš trijų Suomijos gyventojų pavardžių sąrašų, esančių Helsinkio vietinių kalbų tyrimo centro Onomastikos skyriaus archyve.

Pagrindinis straipsnio tikslas – suomių ir baltų pavardžių paralelės. Tokios pavardės kaip Vilkas, Kaunas, Aste, Bernas, Sarma, Vasara ir kt. tik iš pirmo žvilgsnio atrodo baltiškos. Iš tikrųjų tai dažniausiai suomiškos pavardės, kilusios iš bendrinės kalbos atitikmenų (pvz.: Vilkas iš suomių būdvardžio vilkas ”žvalus, guvus”; Kaunas iš suomių apeliatyvo kauna ”priešiškumas, blogybė” arba būdvardžio kaunis ”gražus”; Vasara iš suomių apeliatyvo vasara ”plaktukas”; plg. lat. vasaris, kilusį iš suomių—ugrų kalbų ir t.t.

Šiek tiek kitokia situacija yra su pavardėmis Bernas ir Bärnas. Suomių apeliatyvinėje leksikoje jų atitikmenų nėra, o garsas b – įsivestas tik iš raštų. Galimas daiktas, kad šios pavardės stenginos su skandinavišku asmenvardžiu Bjorn.

Pavardės Latvia, Lāve, Latvella, Latviala, Latvī, Latvio, Latvisto, Latvonen, Latvus ir kt. iš pirmo žvilgsnio atrodo latviškos kilmės. Vis dėlto nesunkiai randamas jų suomiškas apeliatyvas, tai latva ”lapai, lapija”, taigi šios pavardės su Latvija neturi jokio ryšio. Tas pats ir su Lieto, Liettu, Lietta (suomių lieto ”švelnus”).

Reikėtų akcentuoti tai, kad dauguma latvių pavardžių Suomijoje yra išlaikiusios tikrai senas (20 amžiaus pradžiai būdingas) ortografijos ypatybes, pvz.: Peebalgs (dabar Piebalgs), Zihruls (Cīrulis), Kadak (Kadikis), Dszmejs (Dzinējs) ir kt.

20