LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997)

LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS

Szemlék. Recenziók. Megjegyzések

Vélemények. Recenziók. Megfigyelések

Áttekintések. Recenziók. Megjegyzések

EGY IGECSOPORT HANGSÚLYOZÁSÁRÓL

A szótárak hangsúlyozási normáit olykor szinte a köznyelv valamennyi beszélője elutasítja, kerüli. Mi ennek az oka, mi történik? A szabályok bonyolultsága, az alapjukul szolgáló rendszer összetettsége?

1. Valamikor megpróbálták szabályozni az -tuvas képzős származékokat (hogy ne kelljen puréntuvas-t mondani, hanem purintùvas, tintuvai-t, de tintùvas-t stb.).

2. Különösen napjainkban életszerűtlenek a CC-ieti igék alakjainak és származékainak hangsúlyozási normái. Kilenc ilyen ige van – normáik a következők:

a) líeti, líeja (nyelvjárási lėja), líejo (nyelvjárási lėjo) „vizet önteni”

ríeti, ríeja (nyelvjárási rėja), ríejo (nyelvjárási rėjo)

skriéti, skriéja, skriėjo „repülni”

žviéti, žviéja, žviėjo „halászni”

Ezeknek megfelelnek a rokon alakok is: lýti, rýti „teledugdosni, enni”; skrýti (a žviéti igének nincs ilyen alakja). A származékos alakok – a szenvedő igenevek – szintén ehhez igazodtak: nuríetas, -à, sužviétas, -à, aplíetas, -à.

b) Az ilyen jellegű többi ige igen változatos, használatuk pedig egészen más irányt követ.

A szótárak leginkább a gliéti, -ja, -jo alakot rögzítik, az ún. gliejáu, gliejái, gliejù, gliejì alakokkal együtt (a nyelvjárásokban a harmadik személyű alak igen változatos: jelen időben glėja, glìena, múlt időben glìne), LKŽ III 421. A nyelvjárásokban a glíeti alak is előfordul (End), amely a négy említett alakhoz igazodik (vö. még a Girdiškėje 1964-ben feljegyzett gl’íjau alakot); a gliéti alakot a DŽ₃ is előírja. Tehát a köznyelv beszélőinek bizonyos alakokban a végződésre kellene tenniük a hangsúlyt, erre azonban senkit sem lehet megtanítani; például a szenvedő igenevek àpglìetas, -à, sùglìetas, -à alakját senki sem hallotta. F. Sragis feljegyzett alakjai, a àpgliejo, añgliejo, išgliejo, az igealakok hangsúlyozásának anakronizmusai – az egész igerendszerben nincs hozzájuk hasonló (talán összekeveredtek a glìnti, glìna, glìne? igével alkotott alakok?).

Hasonló a helyzet a griéti igével is (LKŽ III 594–595, DŽ₃): griéti, griéja (grėja, griẽna), griéjo (grėjo, griñe, griẽne). Itt a grìnti, -a, -ė ige alakjai keveredtek össze (LKŽ III 612–613). A griejáu, griejái alakok ritkán hallhatók; például még az LKŽ III 594 is rögzíti az atgriejái alakot (Ktk) – ez már anomália, ilyen hangsúlyozás nem lehetséges. A nùgrietas, -à igeneveket nem lehet hallani (csak a nugrié-tas, -à alakot, Sug). Itt minden bizonnyal a két összekeveredett ige okozott zavart, különálló

263

formáik.

c) Valamennyi szótár és tankönyv által közölt alak: lėti, -ja, -jo „olvasztani, formázni”. A cirkumflexes gyököt csak a Žemaitija legnyugatibb részén jegyezték fel (LKŽ VII 444–445), mindenütt másutt viszont csak a lėti alakot. Az előtagos alakok hangsúlyozása archaikus vagy teljesen megmagyarázhatatlan: nulėjo, sulėjo, prilėjo stb. (Talán a šòl’ėję ~ sulėję, pril’ėję ~ prilėję alakból ered, a kétszótagú ėi a j-vel olvadt össze, míg az – ā > e (ahogyan az – ē > e is) vagy valami más. A žemaitiaiak azonban még a melléknévi igeneveket is így ejtik: nul’ėję, pril’ėję, šol’ėję Krp, Akm, Ub, Eig, Trš, Rdn, nul’ī·c Vn, Grd, Krš stb. Tehát a litván nyelvterület nagyobb része a jó, helyes, köznyelvben megfelelő lėti, -ja, -jo alakot mutatja (vö. lýdyti „zsírt, fémet olvasztani”, lydinys ^(3ª) stb.).

d) Ilgą laiką žodynų teigta tik sieti, -ja, -jo (tarmių formos es.l. siena, sėja, būt. k. sėnė, sine, sėjo). Matyt, pagal sýti, sýja, sýjo veiksmažodį, šnektose yra sieti, sėja, sėjo Rdn,Krš, Šts, Sd, Eig (LKŽ XII 533 nusisieti yra netiesa!), Jdr, Vn, Jrb ir kt. Mokyti jaunimą siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à ^(3ᵇ), pasietas, -à ^(3ᵇ), o ne siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3), pasietas, -à (3) ir kt. nelabai turi pasisekimo, net pačių kalbininkų nevartojama. Sąsaja sieti – sýti turi senoviškumo bruožų, todėl suprantama DŽ₃ teigta antroji forma sieti, -ja, -jo ir bendrinei kalbai. Beje, kai kurie užrašymai siēt~ gali būti paveikta bendrinės kalbos žodynų iš tradicijos. Sieti formos irgi yra mišusios su veiksmažodžio siñti (sinti?), plg. dalyvį pasintas Lš, Vs ir kt.).

e) A cirkumflexes gyökű šliėti ige szintén hosszú évekig a köznyelvi norma része volt. Alakjai, a šliėna, šlinė, šliėjo, a šliñti igéből származhatnak. Az LKŽ XIV 1064–1067 szerint a šliėti alakot főként egy-egy keleti és nyugati nyelvjárásból jegyezték fel; a šliėti alakot A. Juška J. Jablonskis Dkš-ból, más adatközlők pedig Šts, Rt, Kin, Prk, Ds, Bsg, Ar, Bb, Upt stb. területéről jegyezték fel. Innen került a köznyelvbe az atšlėjėju, atšlėjau, atšlėjetas, -à (3), prišliėtas, -à, nem pedig atšlėjų, prišliėjau, atšlėtas, -à (3ᵇ), prišlietas, -à (3ᵇ) stb. (vö. az Eigirdžiai közelében feljegyzett š’ļ’ėie-mûos pri v’īr’es’n’ū·ju | t’ī·ka kuo főnevet). A šliėti alak belső formai összefüggései lehetővé tették a DŽ₃ szerzői számára, hogy a köznyelv számára is javasolják (de vö. az ott megadott pri-šliėtos, su-šliėji! alakokkal is: DŽ₃ 618).

Jó néhány olyan különféle igealak van, amelyet a köznyelv nem fogad el, s amely a nyelvészek tudományos és társalgási nyelvében sem fordul elő: ilyenek a nórti, panorsti, panorstù, panorau, panorai, pànortas, pànota, užšinorta; atitòlti, atitolstù, atitolau, atitolai, nùtoltasi stb. alakok (A cirkumflexes intonációjú igéből származó alakokat így kellene hangsúlyozni.)

A köznyelvi hangsúlyozási normák megállapításakor olykor az egyes szavak történetét és valamennyi alakjuk rendszerét is meg kell vizsgálni. Ekkor olyan, a kodifikálók által nem előre látott vagy teljesen véletlenszerű körülmények is felszínre kerülhetnek, amelyek a normák megállapítását és rögzítését érintik.

Vytautas Vitkauskas

264

LITERATŪRA

DŽ– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

LKŽ III, VII, XII, XIV – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956; 7: Mintis, 1966; 12: Mokslas, 1981; 14: Mokslas, 1986.

KARYBOS ŽODYNAS

Išleistas lietuviškas karybos žodynas (Smetona 1995). Čia noriu pateikti truputį žodyno priešistorės ir paliesti kelias problemas, su kuriomis susidūriau jį sudarinėdamas.

Lietuviškos karybos terminijos iki šiol į vieną vietą niekas nebuvo sudėjęs, nors mėginimų ir būta. Pirmasis bandymas – berods P.Rusecko parengtas ir 1919 m. išleistas “Lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas karybos terminų žodynėlis”. Jis nedidukas, daug abejotinų arba šiuolaikinės kalbotyros požiūriu net visiškai neteiktinų dalykų. Vėliau, aišku, buvo rašomi statutai, įvairūs vadovai, žinynai, instrukcijos. Tačiau dabar jais nebegalima pasinaudoti, nes pasikeitusi ir ginkluotė, ir kariavimo būdai. Pagaliau juose atsispindėjo būtent to meto kalba – bendrinės kalbos kūrimosi meto kalba. Štai keletas pavyzdžių iš to meto artileristams parengto žodynėlio: vertikalusis įkirtimas – nasečka, rintė – vint, bryliai – zakrainy, šėstarnė – šesternia, Perkūno sidabras – gremučaja rtutj. Žinoma, čia buvo ir puikiai sukurtų, ypač bendrųjų techninių terminų, tačiau visa tai apie rusišką 1902 metų patranką, kuri visiškai nebeaktuali.

Prieš karą karybos terminija bene daugiausia domėjosi J.M.Laurinaitis, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas. Ketvirtajame dešimtmetyje Generalinio štabo kursuose dėstė ir išsamiau karybos terminiją studijavo A.Salys bei Pr.Skardžius. Viename iš savo straipsnių (Laurinaitis 1938) M.J.Laurinaitis teigia, kad rašomas didelis karinės kalbos žodynas, prie kurio, man atrodo, Pr.Skardžius su A.Saliu irgi turėjo prisidėti. Deja, žodyną baigti sutrukdė karas, rankraščiai dingo. Šio darbo nuotrupų galima rasti bendruosiuose žodynuose. Antai prieš pat karą pasirodė nedidukas (apie 15000 žodžių) S.Rozeno Rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (Rozen 1941). Pratarmėje už patarimus dėkojama Pr. Skardžiui. O ten parašyta, kad nariad – tarnybos būrys, o ne taryba, kaip teigia visi šiuolaikiniai žodynai, juoba kad šis žodis “grupės žmonių” reikšmės neturi (LKŽ XV), o būtent tokia yra svarbiausia nariad reikšmė. Po karo karybos terminija, kaip žinia, buvo tik rusiška. Suradau 1986 metų kažkodėl agropamoninio komplekso leistą mažytį pasikalbėjimų žodynėlį, skirtą jaunam kariui (Kratkij... 1986). Kaip šios srities įdomybę, galima paminėti Rusijos kariuomenės karo metu išleistą nedidelę pasikalbėjimų knygelę, matyt, skirtą tardyti žmonėms, mokantiems tik lietuviškai (Šebalin 1944). Joje – karinių duomenų rinkimo tematika, reikalinga priešakiniams daliniams, naikinimo batalionams. Knygelė net transkribuota, tačiau žodynui, aišku, nepravertė.

Taigi šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos iki pastarųjų metų lyg ir

265