LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997)

LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS

Ilga JANSONE

ŽODŽIŲ IR ŽODŽIŲ REIKŠMIŲ AREALINĖ CHARAKTERISTIKA NEDIFERENCINIAME TARMĖS ŽODYNE

Specifinis ir mažai tyrinėtas dialektinės leksikografijos klausimas – geografinių nuorodų sistema, teikianti žinių apie žodžio ar žodžio reikšmės paplitimą. Tokios nuorodos ypač reikalingos žodynuose, apimančiuose plataus regiono leksiką; taigi ir rengiamame „Latvių kalbos tarmių žodyne“ (Bušmane, Kagaine 1980: 59–75; Kagaine 1985: 64–86), kuris sumanytas kaip santykinai išsamus tarmių žodynas.

Geografinės nuorodos gali būti įvairios, priklausomai nuo jų apibendrinimo arba konkretumo laipsnio:

• apibendrintos nuorodos – tarmė, patarmių grupė arba kultūrinis-istorinis regionas;

• konkrečios nuorodos – tam tikra patarmė.

Nediferenciniame tarmių žodyne („Latvių kalbos tarmių žodyne“), atsižvelgiant į medžiagos tankumą, paprastai naudinga vartoti abiejų rūšių nuorodas. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad abi jos turi privalumų ir trūkumų. Apibendrintos nuorodos užima mažai vietos ir vaizdžiai parodo žodžio ar jo reikšmės lokalizacijos vietą, tačiau gali pasitaikyti netikslumų – kai kuriose nurodyto arealo patarmėse tam tikras leksinis ar semantinis dialektizmas gali būti nevartojamas. Konkrečių patarmių išvardijimas (ypač kai medžiaga surinkta tankiai) užima daug vietos, tačiau suteikia tikslių žinių apie leksemos vartojimą nurodytoje patarmėje. Žodyno vartotojui, kuris gerai neišmano Latvijos administracinio-teritorinio suskirstymo, konkrečios nuorodos ne visada suteikia pakankamą vaizdą apie žodžio ar jo reikšmės lokalizacijos vietą. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam žodynui būdingas tam tikras abstrakcijos laipsnis (pavyzdžiui, tarmių žodynai arealinio paplitimo požiūriu nedubliuoja dialektinės leksikos atlasų, kuriuose pateikiama informacija apie nedaugelio žodžių paplitimą palyginti visose patarmėse), apibendrintas nuorodas rekomenduojama vartoti tada, kai žodis ar jo reikšmė aprėpia platų paplitimo arealą [žr. biķis1, bruceklis1] arba aptinkamas siaurame, kompaktiškame areale [žr. blozmē]. Leksikografinėje praktikoje pastebima, kad abi nuorodų rūšys derinamos. Nediferenciniame tarmių žodyne geografinės nuorodos pateikiamos dviem būdais:

• netiesiogiai – prie iliustracinės medžiagos ir leksikografinių šaltinių nuorodose;

• tiesiogiai – žodine (arba koduota) apibendrintų arealinių nuorodų forma, išvardijant konkrečias patarmes arba pateikiant žemėlapius.

Kiekvienas žodynas (ypač tarmių žodynas) yra ne tik kalbinių, bet ir kultūros istorijos faktų šaltinis – žodyne pateikta iliustracinė medžiaga suteikia žinių tiek apie etnografines realijas, tiek apie liaudies papročius ir tikėjimus.

137

Siekiant kuo išsamiau parodyti šį kultūrinį ir istorinį sluoksnį, „Latvių kalbos šnektų žodyne“ prie kiekvienos leksemos reikšmės pateikiami šnektų pavyzdžiai, atrinkti taip, kad apimtų įvairių kultūrinių ir istorinių regionų (Vidžemės, Žiemgalos, Kuržemės, Latgalos, taip pat Sėlijos) šnektas [žr. bedre]. Netiesioginių žinių apie leksemos arealinį paplitimą galima gauti ir iš leksikografinių bei kitų publikuotų šaltinių nuorodų. „Latvių kalbos šnektų žodynui“ svarbiausias leksikografinis šaltinis yra K. Mīlenbaho ir J. Endzelīno „Latvių kalbos žodynas“ (ME I–IV) ir jo papildymai (EH I–II), kuriuose pateikiama nuorodų apie žodžių geografinį paplitimą; šios nuorodos „perkeliamos“ ir į rengiamą žodyną [žr. blorcat 1,2, blikstiens]. Be jų, naudojami ir kiti (po ME ir EH išleisti) šnektų žodynai, pavyzdžiui, „Ērģemės šnektos žodynas“ (ĒIV I–III), taip pat šnektų medžiaga, pavyzdžiui, šnektų aprašymai Filologų draugijos leidiniuose ir Kalbos ir literatūros instituto leidiniuose [žr. blumizers..], atskiros monografijos, pavyzdžiui, Stendės šnektos aprašas (DR 1955 ir kt.), kurios taip pat netiesiogiai teikia žinių apie leksemų arealinį paplitimą. Nuoroda į „Latvių literatūrinės kalbos žodyną“ (LLVV I–VIII) rodo, kad atitinkama leksema laikoma literatūrinės kalbos dalimi, t. y. ją žino ir šnektų vartotojai.

Jei žodis arba žodžio reikšmė nėra paplitę kompaktiškame areale arba jei žodžių registras nėra pakankamai tankus, „Latvių kalbos šnektų žodyne“ vartojamos tiesioginės geografinės nuorodos, t. y. išvardijamos šnektos, kuriose atitinkamas žodis užregistruotas. (Kad šis sąrašas neužimtų per daug vietos, galima sudaryti šnektų pavadinimų santrumpas, kaip padaryta ir ME bei EH.) Savitas ir retai taikomas tiesioginių geografinių nuorodų pateikimo būdas šnektų žodyne yra žemėlapiai (Viereck 1988: 101–113), kurių naudojimas turi keletą privalumų. Pirma, žemėlapyje galima sujungti kelis fonetinius ir morfologinius variantus [žr. blusāt, blusuot; blusāties, blusuoties], antra, žemėlapyje aiškiau matyti leksinių semantinių dialektizmų paplitimas už kompaktiško arealo ribų [žr. bruceklis]. Nagrinėjant į nediferencijuotą šnektų žodyną įtraukiamą žodyną arealo ir vartojimo apimties požiūriu, atrodo tikslinga išskirti kelias grupes.

1. Šnektoms ir literatūrinei kalbai bendri žodžiai. Atsižvelgiant į masinės komunikacijos priemonių svarbą, literatūrinės kalbos įtaka neabejotina visose šnektose, o literatūrinės kalbos žodžius žino visų šnektų vartotojai. Tačiau daugelis žodžių tam tikroje šnektų grupėje gali turėti ryškų literatūrinės kalbos žodžio pobūdį. Jei įmanoma nustatyti, kad tam tikras literatūrinės kalbos žodis retai vartojamas kurioje nors vietovėje ar šnektų grupėje, reikėtų pateikti ribojamąsias geografines nuorodas: retai; vartoja tik jaunesnioji (vidurinioji) karta; nevartoja ir kt. [žr. bedre 1].

Geografinės nuorodos pateikiamos prie tų literatūrinės kalbos žodžių reikšmių, pastoviųjų žodžių junginių ar frazeologizmų, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Žinoma, šis skirstymas nebus absoliutus, nes vieninteliu kriterijumi, pagal kurį atskiriamas literatūrinės kalbos žodis ar jo reikšmė, laikomas „Latvių literatūrinės kalbos žodynas“ (LLVV), kurio pirmasis tomas išleistas dar 1972 m., tačiau

138

pēdējais 1996. gadā vēl atrodas tipogrāfijā. Svarīgi ir norādīt izplatības areālu arī tiem vārdiem vai vārdu nozīmēm, kas LLVV ievietoti ar norādi ‘apv.’ [sk. bruceklis 1], kā arī etnogrāfisko reāliju apzīmējumiem.

2. Neliteratūrinės šnekamosios kalbos žodžiai, sudarantys tarpsluoksnį tarp literatūrinės kalbos žodyno ir šnektų leksikos, pasižymi tam tikru teritoriniu ribotumu, kurį paprastai lemia istorinės aplinkybės. Pavyzdžiui, germanizmai labiau paplitę Vidžemėje, Kuržemėje ir Žiemgaloje, o slavizmai – Latgaloje. Kai kuriems šios grupės žodžiams, susijusiems su tam tikru arealu, būtų galima pateikti bendrąsias geografines nuorodas [žr. blumizers.. (galima bendroji nuoroda: Kuržemė, Žiemgala, Vidžemė), blūdat..].

3. Plačiame areale vartojamiems dialektinės leksikos žodžiams (jei surinkta pakankamai medžiagos) reikėtų pateikti bendrąsias geografines nuorodas į kompaktišką arealą, taip pat nurodyti konkrečias šnektas, kuriose žodis arba jo reikšmė užregistruota už arealo ribų [žr. bruceklis..]. Šios grupės žodžių arealinį paplitimą būtų galima pavaizduoti ir lingvogeografiniuose žemėlapiuose [žr. žemėlapių pavyzdžius]. (Žodžiams, įtrauktiems į „Latvių kalbos dialektų atlaso“ leksikos žemėlapius, reikėtų pateikti nuorodą į šį darbą.)

4. Siaurame areale vartojamiems dialektinės leksikos žodžiams būtina nurodyti konkrečias paplitimo vietas – šnektas [žr. blozmē, biksiņš].

Šis skirstymas įmanomas tik tada, kai surinkta pakankamai tanki ir patikrinta šnektų medžiaga; žodyno rengimo etape, siekiant išvengti netikslumų, rekomenduojama dažniau vartoti konkrečias geografines nuorodas.

Antraštinių žodžių pavyzdžiai

bačinas, bačiņi; vns. bačiņš subst. Burokėlių (taip pat balandų) lapų sriuba su kruopomis ir pieno arba grietinės priedu. bačinas, burokėlių bačinas: sriuboje kruopas išverda, kol suminkštėja, lapus apverda atskirai, peiliu susmulkina, sudeda [į sriubą], įpila pieno – tai ir yra burokėlių bačinas Kursīsos; burokėlių lapų sriubą verda su pienu arba grietine; virdavome bačiņus sriubai, kai dar nebuvo [burokėlių], kol dar nebūdavo burokėlių lapų. Su pienu virdavo, įberdavo kruopų, supjaustydavo tuos lapus, dar truputį apvirdavo Snikere; seniau ją [burokėlių sriubą] vadino bačini, bačinais Bruknā; vadina bačiņām. Lapus užpila verdančiu vandeniu, smulkiai supjausto. Kai kruopos suminkštėja, sudeda. Kaip ir į rūgštynių sriubą, deda kiaušinių, liesos mėsos, grietinės Zantē. Kuržemės ir pietinėje Vidžemės dalyje, Žiemgaloje.

ME I 247 patiekalas iš burokėlių Auros, Pļaviņose, iš burokėlių lapų Blidienėje; Šķēdėje – bačiņš arba iš rūgštynių lapų Kursīsos; EH I 197 Bēnē, Saldū (čia: piene virti burokėlių lapai), Džūkstē (čia: patiekalas iš burokėlių ir balandų lapų bei kruopų), bačiņi burokėlių lapų sriuba Grenčose.

139

bačinas „burokėlių lapų sriuba“

duobė subst. 1. Įdubimas, įdauba (paprastai žemės paviršiuje). už daržo buvo didelė gili duobė, kur visą vasarą stovėdavo vanduo, Svētcieme; [mįslė]: kuo daugiau imi, tuo didesnė darosi – duobė, mārku ruok Valmieros apylinkėse; visą seną laiką ji buvo vadinama dūmbēris, dabar jau vadina duobe Nīcoje; bulvių duobės buvo ant Runčo kalnelio. Ten rudenį sudėjome ankstyvąsias bulves Sinolėje; bulves [žiemai laikyti] dėdavo į duobę, sakydavo ir – kapčā Bauskėje.

● miruonu bedre, taip pat cietmetamā bedre – bulvių laikymo duobė, iš kurios bulvės žiemą neišimamos. pas mus nėra tokių atidaromų duobių, tik uždaromas; seni žmonės jas vadina mirusiųjų duobėmis ĒIV I 159.

● klātejama bedre – bulvių laikymo duobė, iš kurios bulvės išimamos ir žiemą.

LLVV II 49–50; ME I 276; ĒIV I 158; retai (kaip literatūrinis žodis) augšzemniekų tarmės latgališkose šnektose, vietoj jo duobe. 2....

biksniņš subst.; maž. Sulankstyta medžiaginė (paprastai marlės) sauskelnė, dedama kūdikiui tarp kojų. taip vadina biksniņ, kurį įkiša tarp kojyčių per užpakaliuką, kad nesuteptų didžiųjų drabužių Svētciemā.

bīkstīties v. Bijoti, baimintis. arklys nebijo, kad nėra šuns, jo juk negali išvaryti iš ganyklos Jeros; nebijok dėl žalos, tai bus mano nuostolis, o tau tereikia daryti taip, kaip liepiu Džūkstē; taip pat Mežamuižā.

EH I 223 Augstkalnē, Džūkstē.

biķis subst. 1. Plaktuko pavidalo įrankis girnapusėms galąsti. biķs yra kuo kapoti girnapuses. Jo abu galai smailūs, vidurys storas Īvandē; malūno darbininkas kapojo tas girnapuses tuo biķi Grobiņā; girnapuses kapoja biķ Puzē. Kuržemėje.

EH I 219 Īvandē, Grobiņā.

140

// Į plaktuką panašus įrankis (kurio viena metalinės dalies pusė smaili, o kita plokščia), skirtas kietam (pavyzdžiui, įšalusiam gruntui, ledui) trupinti, skaldyti. biķis i. ku cērt. viņam bi viens gals nuo dzelža spic, uōtrs plakans, vidū kâc nuo kuôka. priêkš ciêt(a)s zemes ciršan(a)s, cērt zemi – ku ciētu vaîg cîrst, sasalušu zemi a biķi cērt Nicā; jaunākā laukā iegādāti biķi ar vienu galu platu sasalušas zemes ciršanai un citām vajadzībām Grobiņā. Kurzemē.

EH I 219 Grobiņā.

2. Keksis. bičkis iš geležies, užmautas ant medinio koto, vienas strypas tiesus, o kitas lenktas, kad būtų galima pastumti ir pritraukti Nīcoje.

3. Stampa. k⁰ kopūstus spaudė bačkoje bičkiu Sinolėje; kopūstų grūstuvas, kai kopūstai suobliuoti ir sudėti į bačką, juos suspaudžia arba sutrina bičkiu – gana sunkiu mediniu įrankiu su apvaliu disku gale Alūksnėje.

EH I 219 Mālupē, Gulbenē.

Aizgūts; sk. EH I 219: aus d. Bicke.

blikstiēns, blikstiņš subst. Akies vokas. katię acę sovs blikstīs. blikstiņ kad emieg, aizkrit ciet: Dundagā; es jau gaid, ka mūs meitēns a drīz sāks mālēt tos blikstiēns zīls va zāļs Laucienā; blikstiņ a i liēs (govij) tiē i uz acs. ja viś guļ aizmidziēs, ta acs i ciē. ja viś guļ laukē un grēmuo, ta viņam acs i vaļēm Strazdē.

EH I 229 Talsos.

blozmē lok., nelok. Būriu, krūva. atnāk [krogā], aizjem rūm, kārst’es pa kaktem. danč’e un lek’e viēn kā zviērbal, kad sagāi:š viēn’e blozm’e kuôp Puzē; tā sasviēsts viēnę blozmę Ugālē; arī Piltenē.

EH I 231 Ugālē.

blūdāt, blūdēt, blūdīt v. Klaidžioti; be tikslo bastytis. kūr tu t’ik ilg’i blūd’eji, ka is sātu naguōji? Preiļos; jis vysu nakt’i bludā pa m’ežu Pildā; pyrmū raizi, ka b’eju Reigā, blūd’eju v’īn Kalupē. Latgalē.

Skolinys; plg. kr. блудить ‘klaidžioti, bastytis’ СРЯ I 116.

blumizers, blumizeris, blūmizers, blūmizeris subst. Lūpinė armonikėlė. blumīzeri – tuō pūš a muti tā, ka la’i skaņ. smukas meldiņas var īspēlēt Kursišos; māte nuōpirka nuō mugurbuōdniēka blumīzeri, la’i brālītis pūš Ir lavā; bērniem bij mutes plēšinas vai blūmizerēs Bauskā; nekāda ballē tur nebijā, ar blumizeru viēn spēlēja Kuldigā; mutes ārmūonikas saucē pār blūmīzeri Sinolē; spēleja uz ķemmēm, ūn bij ār tāc blūmizers Mežotnē; blumizers visres lidze, kad vaig, tad uzpūš šoķ blumizer Dundagā; blumeižers – koādrāis taice Dignājā; blumizeris Piltenē, Zantē; blumizers Kandavā, Laidzē (Graudiņa VI), Puzē, Vandzenē; blumīzers (jo -c.) Stendē (DR 1955, 111).

Skolinys; < nd brummisern DR 1955, 111.

blusėti; blusuoti v. 1....

2. Prieš užverdant smulkiai burbuliuoti. īden̦c blusuo, tū-līn sāks vārīties Braslavā; ...ka tas ūdens blusuo, tad tā maizes jāušana Jērcēnos; abrīnā ielēja tādu, kā jau blusuoja ūden̦c, mīlti [klāt], ņēma saklapēja ritīgi [mīklu] Burtniekos; ūden̦c blusuo. ta ka ūden̦c blusuo, tad vis ritīgākais priekš maizes Rencēnos; taip pat blusuot

141

Jaunburtniekiuose, blusāt Trikatoje.

Plg. taip pat blusāties (2), blusuoties. 3....

blusāties; blusuoties v. 1....

2. Smulkiai burbuliuoti prieš užverdant. blusuōjās ūdens. ūdens tā kā kustas, vēl nevārās, bet blusuōjās Naukšėnuose; ka sāk ūdens blusoties, ka lēka aūksā tāds ka blusins, ta lej miltim virsū Jeros; ūdeņc tāduos burbulišuos met, blusājas, ta esuot laps[mīklas jaušanai] Ēvelėje; ūdeņc sāk blusuoties, ta kuļ milts iekšā Ķonuose; ūdeņc blusuōjās, met, sit aūksā [burbulišus], vārītēs nevar laist, milti pārdeg, ta i tāda glīdaiņa [maize], garaužu sit vaļā Rencēnuose; blusāties ir Jercēnuose; blusuoties Kārķiuose.

EH I 232 blusuoties sub v. blusuot Jeros; ĒIV I 177 blusāties.

Plg. taip pat blusāt, blusuot (2). 3....

blusāt „smulkiai burbuliuoti prieš užverdant“

bļorcāt v. 1. Stampāt. bļorcā mālus – mīca, lai sīksti Vecatėje.

ME I 321 Duntėje, Stienėje.

2. Bristi, brįsti (per purvą, nešvarų, drumstą vandenį). neviēnc negrib pa netīrīm ūdeņīm pa tuo bļorcu bļorcāt Vecatėje; nebļorca pa dubļim! Svėtcieme.

ME I 321 bļorcāt; EH I 234 bļorcāt Lielsalacoje.

3. Judinti (pavyzdžiui, ką nors skalauti skystyje), sukeliant į pliuškenimą panašų garsą. lēji kartiņ kuivīm ūdeņ virsa un bļorcej, kustinej tuo kuŗu Vainižuose.

4. Maišyti (skystį), sukeliant į pliuškenimą panašius garsus. nebļorca, ber ēd! Svėtcieme.

5. Skalbti. Limbažiuose.

bruceklis; bruceķis subst. 1. Galąstuvas (paprastai dalgiui galąsti). tuo sauc strīķs. veç ļauds sauc pa bruceķi. iskapš bruceķis. nu jau pa strīķ sauc Dundagoje; tie ritīgie bruceķi i tād kuok delīt, kam abās pusēs uzsmērēt tād ās graņit. te

142

granīte, manau, ir cementuota, vieną kartą, yra, vieną kartą nenubyra. Tai toks akmens gabalėlis, o medžio visai nėra. Visas tas gabalėlis iš vieno akmens. Seniau jau pačius tuos gabalėlius darydavo: padarydavo tokią medinę mentelę, o tada su yla iš abiejų pusių gerai subadydavo. Paskui abi tas puses ištepdavo derva ir užberdavo smėlio. Tą smėlį plaktuku įkaldavo į tas skylutes, tada leisdavo išdžiūti, paskui aptepdavo ir vėl užberdavo smėlio. Taip ilgai, kol susidarydavo pakankamai storas sluoksnis; seniau tie gabalėliai būdavo dar kitokie. Tada būdavo tik tokia medinė mentelė, kurią nešdavo į laukus, ir pasiimdavo tokią smėlio pintinėlę. Kai reikėdavo galąsti, užberdavo to smėlio ant to gabalėlio ir galąsdavo. Kad smėlis geriau priliptų, gabalėlį iš pradžių sudrėkindavo vandeniu; bručeķlis yra naminė galąstuvė, kuria galandama dalgis. Duok man savo bručeķlį dalgiui pagaląsti! Nica; bručeķļi gaminti iš šmirgelio akmens. Tokia galąstuvėlė. Per tą dantuką nušlifuodavo. Tada vėl prie medžio pritaisydavo tokią masę, sumaišytą su šmirgeliu. Tas bručeķļis turėjo tokią rankenėlę. Pjaudamas laikydavo bručeķļi rankoje arba kišenėje Nīgrandoje; viš isķep’c’ brućina ar bruć’ēkļi Saikavoje; bručeķlis – galąstuvėlė arba dirbtinis smiltainis su lentute viduryje. Bručeķļus pirkdavo krautuvėje dalgiams galąsti Vecatėje. Kuržemėje; už arealo ribų – Vecatėje, Saikavoje.

ME I 338 bručeķlis Dundagoje, Kuldygoje; EH I 244 bručeķlis taip pat Salduje, Īvandėje, Saikavoje; EH I 244 bručeķļs Dunikā, Grobiņā, Kalētos, Bartā, Rucavā.

LLVV I 130 apv.

2. Linų brukimo įtaisas. [brukimui] bi akal tāda dēle un tāc bručeķlis bi, tāc braūčeķlis bi, a kuō linus kulkstīt Nicā.

3. EH I 244 bručeķlis „viena venų varikozė“ Bikstos.

4. Nereikalingas, nenaudingas žmogus. tas tāc bručeķlis – gruōzās pa vidu Nicā.

ME I 338 bručeķlis „nereikalingas žmogus, penktas ratas“ Grobiņā.

5. ME I 338 bručeķļs „netvarkingai apsirengęs žmogus“ Zasā.

bručeķlis „galąstuvė“

bručeķlis, bručeķļs

143

LITERATŪRA

B ū š m a n e B., K a g a i n e E. 1980: Izlokšņu vārdnīcu tipi un latviešu dialektālo vārdnīcu veidošanas jautājumi. – Latvijas PSR ZA Vēstis 8, 59–75.

DLJ – Dialektālās leksikas jautājumi, Rīgā: Zinātne, 1986.

DR 1955: D r a v i ņ š K., R ū ķ e V. Leute und Nominalformen der Mundart von Stenden 1 Einleitung, Akzent und Intonation, Lautlehre. Lund.

EH I–II – E n d z e l ī n s J. u n H a u z e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K.Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīgā, 1934 – 1946.

ĒIV I–III – K a g a i n e E., R a ģ e S. Ērģemes izlokšņu vārdnīca 1–3, Rīgā: Zinātne, 1977–1983.

G r a u d i ņ a M. 1958: Laidzes un Kandavas izloksne. – Valodas un literatūras institūta raksti 6, Rīgā, 1958, 257–297.

K a g a i n e E. 1985: Apvienotās latviešu izlokšņu vārdnīcas veidošanas problēmas. – Valodas aktualitātes 1984, Rīgā: Zinātne, 1985, 64–86.

LLVV I–VIII – Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–8, Rīgā: Zinātne, 1972–1996.

ME I–IV – M ū l e n b a c h s K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J.Endzelīns 1–4, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1923–1932.

V i e r e c k W. 1988: A Dictionary of English Dialects – the Date of the Survey of English Dialects Dictionaryized. – Symposium on Lexicography IV. Proceedings of the Fourth International Symposium on Lexicography April 20–22, 1988 an the University of Copenhagen. Lexicographica Series Maior 26, Tübingen, 101–113.

VLIR VI – Valodas un literatūras institūta raksti 6, Rīgā: Zinātne, 1958.

СРЯ I- Словарь русского языка 1, Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей, 1957.

ŽODŽIŲ IR JŲ REIKŠMIŲ AREALO CHARAKTERISTIKA NEDIFERENCINIAME TARMIŲ ŽODYNE

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjama specifinė tarmių leksikografijos problema – geografinių nuorodų pateikimo sistema, kurią sudaro bendrosios nuorodos (tarmė, istorinė sritis, rajonas) ir konkrečiosios nuorodos (šnekta). Tokios nuorodos, aiškinančios žodžio ar tam tikros jo reikšmės paplitimą, nediferenciniame tarmių žodyne pateiktinos dvejopai – netiesiogiai (prie iliustracinės medžiagos) ir tiesiogiai (arealo nuorodų ar šnektų sąrašas bei žemėlapiai). Arealo ir vartojimo požiūriu tikslinga išskirti kelias žodžių grupes, kurios čia analizuojamos smulkiau: 1) tarmių ir bendrinės kalbos bendroji leksika; 2) neliteratūrinė šnekamosios kalbos leksika; 3) tarmių leksika, vartojama plačiame areale; 4) tarmybės, vartojamos vienoje ar keliose šnektose.

DIE AREALE CHARAKTERISTIK VON WÖRTERN UND WORTBEDEUTUNGEN IM NICHTDIFFERENZIERENDEN MUNDARTWÖRTERBUCH

Zusammenfassung

In der dialektalen Lexikographie ist das Problem des Systems geographischer Angaben, die die Information über Verbreitung des Wortes resp. der Wortbedeutung bieten, spezifisch. In

144

der lettischer Sprachwissenschaft hat sich dieses Problem während der Arbeit am “Wörterbuch lettischer Mundarten” aktualisiert.

Geographische Angaben können hinsichtlich des Grades ihrer Verallgemeinerung oder Konkretisierung unterschiedlich sein: 1) allgemeine Angaben – Dialekt, die Mundartgruppe oder kulturhistorisches Gebiet, Region; 2) konkrete Angaben – eine bestimmte Mundart.

Im nichtdifferenzierenden Wörterbuch (abhängig von der Dichte des Materials) ist in der Regel angemessen, diese beide Typen der Angaben zu verwenden, die am entsprechenden Wort bzw. der entsprechenden Wortbedeutung zu bieten sind: 1) vermittelt – bei illustrativem Material und lexikographischer Quelle; 2) direkt – als wörtliche (oder auch kodierte) Auflistung von allgemeinen arealen Angaben oder konkreten Mundarten sowie als Karten.

Es erscheint zweckmäßig, bei Betrachtung des ins nichtdifferenzierende Wörterbuch einzufügenden Wortgutes in arealer Hinsicht und beträchtlich seiner Gebrauchsdynamik mehrere Gruppen aufzustellen:

1. Für Mundarten und Literatursprache gemeinsame Wörter.

2. Nichtliterarische umgangssprachliche Wörter.

3. Wörter der dialektalen Lexik, die in breitem Areal vorkommen.

4. Wörter der dialektalen Lexik, die in engem Areal vorkommen.

145