ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000)

Anna STAFECKA

Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Rīga

TARMĖ, NORMA IR TRADICIJA LATGALOS RANKRAŠTINĖJE LITERATŪROJE

XIX a. antrojoje pusėje, numalšinus lenkų sukilimą, Latgaloje (kaip ir Lietuvoje) keturiasdešimt metų galiojo spaudos draudimas. Lietuviai galėjo spausdinti knygas Mažojoje Lietuvoje, kuriai šis draudimas negaliojo, ir slapta jas įvežti į likusią Lietuvos dalį, o Latgalos latviai atsidūrė daug sudėtingesnėje padėtyje. Nors kitų Latvijos regionų (Kuržemės ir Vidžemės) spaudos draudimas nepalietė, latgalių knygos ten nebuvo spausdinamos, nes Latgalos, arba, kaip anuomet ji vadinta, Vitebsko gubernijos, ir kitų regionų latvius skyrė ne tik administracinė riba, bet ir gerokai besiskiriančios tarmės, kurių pagrindu susiformavo dvi rašto tradicijos (vidurio tarmė kaip žemutinės latvių rašomosios kalbos pagrindas ir aukštaičių, arba aukštutinė latvių, tarmė – latgalių rašomosios kalbos pagrindas), skirtingos rašybos sistemos (gotikiniai rašmenys žemutinės latvių rašyboje ir lotyniški rašmenys aukštutinės latvių rašyboje) ir, žinoma, priklausymas skirtingoms konfesijoms (katalikai Latgaloje ir liuteronai likusioje Latvijoje).

Kai kurios latgalių knygos buvo spausdinamos užsienyje (Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje) ir kontrabanda įvežamos į Latgalą¹. Jos buvo labai brangios, o baudžiavą panaikinusiam valstiečiui² trūko lėšų joms įsigyti. Tačiau maldaknygės ir giesmynai buvo būtini – be jų valstiečių dvasinis gyvenimas neįsivaizduojamas. Todėl kruopščiai saugotos senosios, iki spaudos draudimo išspausdintos knygos, ranka perrašyti atskiri susidėvėję lapai, o ilgainiui – ir ištisos knygos. Dažniausiai tai būdavo maldaknygės, vėliau – praktiniai patarimai valstiečiams ir folkloro medžiaga, rečiau – pačių autorių originalūs kūriniai. Rankomis perrašytų ir įrištų knygų vis daugėjo. Dėl to šiandien galime kalbėti apie ištisą latgalių rašomosios kalbos ir literatūros istorijos laikotarpį – rankraštinę literatūrą spaudos draudimo metais³, kurią kūrė Latgalos latvių valstiečiai, dažniausiai patys neturėję jokio mokyklinio išsilavinimo.

¹ Latgalīšu grōmotu izstōdes materiāli. M. Apela un S. Seila sakōrtojumā. – Rēzekne, 1936, 24.

² Latgalē dzimtbūšana tika atcelta tikai 1861. gadā (tāpat kā Krievijā), pārējos Latvijas novados tā bija atcelta jau agrāk: Kurzemē – 1817. gadā, Vidzemē – 1819. gadā.

³ Plašāk par to: Rupains O. Tautas rakstnieki un grōmotu pārrakstītōji drukas aizlieguma laikā. – Rokstu krōjums latgaļu drukas aizlieguma atcelšonas 40 godu atcerei, Daugavpils, 1944, 190–204.

128

Šiuo metu žinomos maždaug 15 knygų perrašinėtojų pavardės⁴, tačiau jų būta gerokai daugiau; ir šiandien vis dar randama išlikusių ranka rašytų knygų⁵.

Kaip konstatavo knygotyros istorikas Aleksejs Apinis, rankraštinė literatūra daugiausia klestėjo Latgalos vidurio dalyje – dalyje Rėzeknės ir Ludzos apskričių (Barkavos, Varaklianų, Gaigalavos, Nautrėnų, Makašėnų apylinkėse). Įdomu tai, kad būtent tose valsčiuose, kur dirbo knygų perrašinėtojai, apie 1900 m. (praėjus 35 metams nuo spaudos draudimo įvedimo) nustatytas gana aukštas raštingumo lygis. Tarp Latgalos latvių valstiečių jis siekė 76,5%, o gretimuose valsčiuose, kur rankraštinė literatūra nebuvo paplitusi, raštingų žmonių buvo tik 39,2%⁶.

Peržiūrint kelias rankraštines knygas nesunku pastebėti, kad jų kalbinė raiška ir rašybos tradicija labai panašios. Tai dėsninga, nes rankraštinės knygos neatsirado tuščioje vietoje – nuo pat XVIII a. pradžios gyvavo aukštutinės latvių, arba latgalių, rašybos tradicija, susiformavusi Pietų Latgalos tarmių pagrindu, kuriai didelę įtaką darė žemutinė latvių rašomoji kalba ir kitos kalbos (ypač lenkų), taip pat jau tam tikru mastu nusistovėjusi rašyba ir morfologinių formų vartosena, pasižyminti stichiškai susiformavusiomis normomis. Kartu svarbu atsižvelgti į knygų perrašinėtojų ir autorių gimtųjų tarmių įtaką, nes rankraštinę literatūrą kūrė patys latvių valstiečiai (kitaip nei spausdintų knygų autoriai, kurie daugiausia buvo kitataučiai), paprastai nekeisdavę gyvenamosios vietos, todėl rankraštinės literatūros šaltiniuose neretai užfiksuota konkrečios tarmės ypatybių. Kadangi autoriaus gimtosios tarmės, normos ir tradicijos sąveika geriausiai atsiskleidžia pasaulietinio turinio kūriniuose (religinio turinio tekstai paprastai būdavo perrašomi iš anksčiau išspausdintų latgalių maldaknygių ir giesmynų arba verčiami iš lenkų kalbos), aptarsime žymiausio Latgalos rankraštinės knygininkystės atstovo – Zaļmuižos, arba Nautrėnų valsčiaus, valstiečio Andriva Jūrdža – kūrinius⁷, kuriuose pasaulietinio pobūdžio tekstai sudaro gana didelę dalį.

Andrivs Jūrdžs (1845–1925) skolā nebija mācījies, lasīt viņu bija iemācījusi māte. A. Jūrdžs pašmācības ceļā bija iemācījies rakstīt un apguvis krievu, poļu, lietuviešu, nedaudz arī latīņu

⁴ Apiņis A., Klekere I., Limane L. Rakstītājs no Nautrēniem. Andriva Jūrdža dzīve un veikums, Rīga, 1989, 13.

⁵ Neseniai aptiktos dar dvi ranka rašytos maldaknygės ir giesmynai, kuriuos, sprendžiant iš rašysenos skirtumų, perrašė keli perrašinėtojai, žr.: Cirša L. Spausdinimo draudimo laikotarpio originali medžiaga BFPC fonduose. – Integracijos problemos šiandien. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, Rėzeknė, 1999, 4–6.

⁶ Apiņis A. Neprasot atļauju. Latviešu rokraksta literatūra 18. un 19. gadsimtā, Rīga, 1987, 162.

⁷ A. Jūrdžio indėlis į knygininkystę ir literatūrą ne kartą aptartas gana plačiose publikacijose, žr., pavyzdžiui, Apiņis A. Latvių knygininkystė, Ryga, 1977, 220–222.; Apiņis A. Neprašant leidimo. Latvių rankraštinė literatūra XVIII ir XIX amžiuje, Ryga, 1987,156–179.; Apiņis A., Klekere I., Limane L. Rašytojas iš Nautrėnų, Ryga, 1989, 136.

129

kalbas, mokėjo ir gotiškas raides bei skaitė žemaičių leidinius. Andrivs Jūrdžs prirašė daugiau kaip 20 storų tomų, kai kurių net apie 1000 puslapių, taip pat plonesnių sąsiuvinių ir atskirų lapelių⁸. Deja, didžioji jų dalis žuvo per gaisrą. Išlikusios knygos saugomos Latvijos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių moksliniame skyriuje bei Latvijos akademinės bibliotekos Rankraščių ir retų knygų skyriuje.

Šiandien Andrivo Jūrdžo indėlis į literatūrą ir knygų leidybos istoriją daugiausia turi kultūrinę ir istorinę reikšmę, tačiau spaudos draudimo laikotarpiu jis atliko svarbų vaidmenį krašto literatūriniame gyvenime. Šiandien A. Jūrdžo palikti rankraščiai, nors jų negalima vertinti nekritiškai, yra svarbūs būtent kalbos požiūriu. Juose gana akivaizdžiai atsispindi, kiek esamos rašomosios kalbos, arba spausdintų knygų kalbos, tradicija ir stichiškai susiklosčiusios normos veikė rankraštinių knygų kalbą, kaip teksto autorius ir perrašinėtojas laikėsi tų rašomosios kalbos reiškinių, kurie nebūdingi jo gimtajai tarmei. Kartu svarbu įvertinti ir tarmės poveikį rankraščių kalbai, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. Jūrdžo gimtoji tarmė gana ryškiai skiriasi nuo pietų Latgalos tarmių, kurių pagrindu susiformavo latgalių rašomoji kalba.

Norėdami atsekti tarmės ir rašomosios kalbos normų bei tradicijų sąveiką A. Jūrdžo darbuose, aptarsime tris svarbiausius kūrinius, sukurtus skirtingais laikotarpiais (A. Jūrdžs rašė ir panaikinus spaudos draudimą). Tai apie 1870 m. parašytas pasaulietinių kūrinių rinkinys⁹, apie 1910 m. parašyta „Parunu woceleytē“¹⁰ ir du „Myužeygays kalinders“ pavadinimu išleisti kalendoriai – 1907 m.¹¹ ir 1916 m.¹². Reikia pažymėti, kad daugelis tekstų (ypač patarlės ir priežodžiai) kartojasi.

Nors Andrivo Jūrdžo rašomoji kalba remiasi iki spaudos draudimo vartota aukštaičių latvių, arba latgalių, rašomąja kalba, vis dėlto negalima nepastebėti, kad rašyba daugiausia pagrįsta XIX a. pradžios latgalių knygų rašyba, o ne amžiaus vidurio rašytiniais šaltiniais, kaip būtų galima tikėtis. Galbūt tam įtakos turėjo senosios maldaknygės, kuriose gana nuosekliai laikomasi amžiaus pradžios rašybos tradicijos. Nors rašyba gana nenuosekli, A. Jūrdžo rankraštinėse knygose balsių ilgumas žymimas gana tiksliai – balsės raidę vainikuojančiu ženklu (ˆ) (ypač vietininko galūnėje, pavyzdžiui, rukā, pūrs, walsteybā). Vainikėlis paprastai dedamas ir virš raidės o, kai ji žymi dvibalsį [uo], pavyzdžiui, mōte, kōzas, taip pat virš e, kai ji žymi dvibalsį ie, pavyzdžiui, wēju, pēŗts. Rečiau balsio ilgumas arba dvibalsis žymimas kirčio ženklu (´) virš balsės-

⁸ Sīkāk par to: Apinis A. Latviešu grāmatniecība, Rīga, 1977, 221.

⁹ Saugoma Latvijos akademinės bibliotekos Rankraščių ir retų knygų skyriuje (Jūrdžs A. I sk.).

¹⁰ Saugoma Latvijos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių moksliniame skyriuje, šifras R. 2, 1, 6.

¹¹ Ten pat, šifras R. 2, 1, 7.

¹² Ten pat, šifras R. 2, 1, 4.

130

garso raidė, pavyzdžiui, bērzenia, utrō. A. Jūrdžio rankraščiuose dvibalsių [ai], [ei] ir [oi] antrasis dėmuo yra tik y (o ne j, kaip XIX a. vidurio darbuose, pavyzdžiui, G. Manteifelio kalendoriuose) – mayze, sweteybu, batynoy. Kartais aptinkamas fonetinis rašybos principas, pavyzdžiui, auksts ‘aukštas’, sotc [-ts] ‘šaltas’, actoy ‘palieka’.

A. Jūrdžio rankraščiuose priebalsiai žymimi pagal lenkų rašybos pavyzdį. Vartojamos vadinamosios čupų raidės cz ir sz priebalsiams [č] ir [š] žymėti, priebalsis [ž] žymimas ž, tačiau 1916 m. parašytame kalendoriuje nuosekliai vartojamos priebalsių raidės č ir š, taip pat ž. Tuo galima įsitikinti palyginus 1907 ir 1916 m. kalendorius, kuriuose yra gana daug turinio požiūriu visiškai tapačių tekstų. Keletas pavyzdžių:

1907 m. kalendoriuje:

1916 m. kalendoriuje:

puczias ‘gėlės’

pučias

zacci ‘kiškiai’

zači

szudi ‘šiandien’

šudin

celsz ‘kelias’

celš

meža

meža

žygli

žygli

Jāpiebilst, ka šāds līdzskaņu apzīmējums proponēts 1908. gada iznākušajā O. Skrindas gramatikā, kas ir pirmā normatīvā latgaliešu gramatika un atspoguļo 20. gadsimta sākumā izveidotās latgaliešu ortogrāfijas komisijas pirmo sēžu lēmumus¹³. Tas liecina, ka A. Jūrdžs ir sekojis arī sava laika rakstības normēšanai un pieņemtās normas respektējis. Toties skaņas [ļ] un [ļ] A. Jūrdža rokrakstos konsekventi turpinātas apzīmēt ar ł un l, varbūt arī tāpēc, ka normatīvajā gramatikā tās netiek šķirtas – gan [ļ], gan [ļ] apzīmētas tikai ar l.

Tarmių ir nusistovėjusios rašybos tradicijos sąveika akivaizdžiai atsiskleidžia vartojant morfologines formas, taip pat žodyne.

Gana stipri žemaičių rašybos įtaka, būdinga ankstyviausiam latgalių rašomosios kalbos laikotarpiui, pastebima ir A. Jūrdžio rankraščiuose. Tai ypač juntama perrašytuose tekstuose – tiek iš latgalių rašytinių šaltinių (daugiausia maldaknygių), tiek iš žemaičių leidinių (liaudies dainų, patarlių). Todėl rankraštinėse knygose aptinkame, pavyzdžiui, Latgalos tarmėms nebūdingą priesagą -enis, -ene, pavyzdžiui, draudzene; mirā ar sowu likteni; moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko bei galininko galūnes -as, -es, kaip antai dinas, saknes; 3-iojo asmens įvardžius viņš, viņa, ikviens, ikviena, pavyzdžiui, strodoy w i n i a wasareniu; del i k w i n a; i k k o t r u din. Neretai randama ir Latgalos tarmėms nebūdingų leksemų, pavyzdžiui, nikod weytulā naaug kiršu (tarmėje višņu) u gas; meytas grob (tarmėje kaš) sinu; atnōcie (tarmėje atguoja) mums sweycynotu; nōcit (tarmėje eite), bērni, škotā!

¹³ Skrinda O. Latvišu woludas gramatika, Piterburgā, 1908, 6.

131

Tačiau A. Jūrdžio rašomosios kalbos reikšmė kaip tik susijusi su lokalių kalbos reiškinių, nebūdingų iki spaudos draudimo išleistoms latgalių knygoms, atspindėjimu. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti morfologinių reiškinių variantams, kurių vartosena tarmėse gana stabili. Čia galima išskirti kelias grupes.

1. Morfologiniai reiškiniai, aptinkami plačiame Latgalos tarmių areale (taip pat Pietų Latgalos tarmėse), tačiau netapę rašomosios kalbos norma. Pirmiausia paminėtinos moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos vardininko ir daugiskaitos vardininko bei galininko galūnės -is, -ys, kurios A. Jūrdžio rankraščiuose aptinkamos gana dažnai greta tarmėms nebūdingų galūnių -as, -es, pavyzdžiui, saula saknis bahynoy; dzidit, meytas, upis motā; gudreyba miālis gotā; pakryta pi zemis; nawajag mayzis est; tay motkys pityktu; diel eyksys dzieywes.

Andriva Jūrdžio rankraščiuose gana dažnai vartojamas supinas, nebūdingas latgalių spausdintų knygų kalbai, nors tarmėse jis tebėra vartojamas plačiame areale, pavyzdžiui, igoja krugā porgutātu; nuskrin padia wartus; kotnā kōpu es dzīdōtu; idama sina kostu. Tačiau vienoje iš pirmųjų rankraštinių knygų randamas autoriaus taisymas – goja gutatu su išbraukta paskutine raide u; akivaizdu, kad autorius suprato, jog ši forma ne visai atitinka rašybos tradiciją. Vėlesnėse A. Jūrdžio rankraštinėse knygose supino vartojama dažniau.

2. Morfologiniai reiškiniai, nebūdingi Pietų Latgalos tarmėms, todėl netapę latgalių rašomosios kalbos tradicijos dalimi. Tai grupė ypatybių, būdingų centrinėms ir rytinėms Latgalos tarmėms, kurios sporadiškai aptinkamos ir spausdintose latgalių knygose. Pirmiausia paminėtinas priešdėliais išvestų veiksmažodžių sangrąžos formantas -sa- (-za-). Nors A. Jūrdžio rankraščiuose dažnai pasitaiko tiek latgalių spausdintoms knygoms būdingas -sa- (-za-) vartojimo variantas, būdingas pietinėms Latgalos tarmėms, tiek maldaknygėse gana dažnai aptinkamas -si- (apsižaloy, atsidu d. tml.), vėlesniuose kūriniuose (ypač 1916 m. kalendoriuje) jau vyrauja centrinėms (įskaitant ir A. Jūrdžio gimtąją tarmę) bei rytinėms Latgalos tarmėms būdingas -sa- (-za-) vartojimas, pavyzdžiui, nazadzen, nazawer, pazacatusia, apsawyłtkusia.

A. Jūrdžio rankraščiuose dažnai vartojamos ir veiksmažodžių esamojo laiko 3-iojo asmens formos, šiandien plačiai vartojamos tarmėse, tačiau spausdintose knygose aptinkamos retai, pavyzdžiui, atskria žubia; pūces niwinas naradzīā; snigā turiā; gayli dzidō taktenā.

A. Jūrdžio rankraščiuose (ypač jo paties kūriniuose) aptinkami tarmei būdingi priešdėliai pra (pro-) ir roz-, pavyzdžiui, por itu progojušū godu; nu miga prozamudusia; roztrence wusżku munu pulceniu; adbalš plaši rozaskrin. Tačiau net tame pačiame sakinyje užfiksuotas tarmei būdingas priešdėlis pra- ir rašomajai kalbai būdingas pār (por-): Atmine nu porgojušōm bādu dinom, atmine nu progojušom taymes dinom.

132

Rankraščiuose dažnai pasitaiko ir būdvardžių su slaviška priesaga -ink-, pavyzdžiui, moziņks pulcens meytu dzid; tik jauninka meytinia; dreyza un wiglinka; dorba daudz jaunim un wacinkim, kurie paplitę ir šiuolaikinėse tarmėse.

Taip pat nustatyti būdvardžiai (kaip ir skaitvardžiai bei įvardžiai) su Latgalos centrinėms, rytinėms ir šiaurinėms tarmėms būdinga galūne -īs, pavyzdžiui, kudīs ‘liesas’ mīrs irā toboks nekay žyrnō ‘riebi’ nataysnyeba; taip pat kurīs, utrīs. Tačiau daugeliu atvejų, regis, dėl egzistuojančios rašytinės tradicijos įtakos kalendoriuje vartojama galūnė -ais, pavyzdžiui, wacays gods; skaytleytoys ‘skaitytojas’ mitays; sokamais wōrds; jaunays orojens.

Dar galima paminėti A. Jūrdžio gimtajai ir apylinkių tarmėms būdingą asmeninių įvardžių linksnių formų vartojimą, pavyzdžiui, paminimyusus wyssod, Diws myusim pagrīž por sweteybu, kad Diwa pi myusu nawa, kas apskritai nebūdinga spausdintoms latgalių knygoms.

Rankraščiuose taip pat aptikta tarmėms būdingų būsimųjų dalyvių su įterptu -k-, pavyzdžiui, duszkys ar tobu; pajimskys tu naudu, taip pat nekaitomasis dalyvis su -īt (-eit): reibumsnaredzeit’ it gotwā, kurie spausdintose knygose užfiksuoti tik sporadiškai.

3. Morfologiniai reiškiniai, kurie A. Jūrdžio gimtojoje tarmėje (taip pat artimiausiose apylinkių tarmėse) šiais laikais nyksta arba jau išnyko, bet rankraštinėse knygose yra plačiai paplitę. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje Nautrėnų tarmėje tik vyriausiosios kartos kalboje retkarčiais aptinkamos veiksmažodžių esamojo laiko formos, kurių galūnės priešdėlyje yra priebalsis [!], pavyzdžiui, smukays kucensz zidla; gulbieys gulla azarā; kur laudim natryukstla mayzias; stōwla, rukas satykdama.

Panaši padėtis ir su veiksmažodžių tariamosios nuosakos formomis su -m- bei skirtingomis kiekvieno asmens galūnėmis, pavyzdžiui, pisyuteytum dzismiu un stostu; kad wysas tōs bādas un nataymies saraustumem; uz kotna myužeybas izkop tumem; kab poši nabyutumiat tisoti; kab tu piečok nabyutumi apsmits; abgodotum ikšan sirdies.

Taip pat tik sporadiškai vyriausiosios kartos kalboje šiuolaikinėje Nautrėnų tarmėje pavyko aptikti veiksmažodžių būtojo laiko -avā- kamienų, kurie rankraščiuose pasitaiko gana dažnai, pavyzdžiui, nu jo naudas dabowis; raudowu dinas, naktes; kotpowi Diwam; naesim damoksowuszy; naesmu sarekinowis. Tačiau pasitaiko ir pagal šį modelį klaidingai sudarytų būtojo laiko dalyvio formų, pavyzdžiui, nu moju beja izgowis; be to, greta jų vartojamos ir būtojo laiko formos su -āj- (-uoj-), pavyzdžiui, izwaycoja; dauzi pastrodoja. Tai verčia abejoti platesniu ir stabiliu būtojo laiko -avā- kamienų vartojimu Nautrėnų tarmėje ir prieš šimtą metų.

O atematinių veiksmažodžių iet ir duot esamojo laiko 3-iojo asmens formos iem (īm), duom (dūm), kurios šiais laikais Nautrėnų tarmėje apskritai neužfiksuotos, A. Jūrdžio rankraščiuose aptinkamos gana dažnai, pavyzdžiui, lepn ieyba im pa priszku, tutayk kauns im pakaļā; tupi tay im gonus; graks smidamis i jim, bet raudodams i z im; tels cela gobots jo im; iz dum pi weyra.

133

Išnykusiais šiuolaikinėje Nautrānu tarmėje laikytini A. Jūrdžio rankraščiuose gana dažnai pasitaikantys įvardžiai seykurs „kiekvienas, visi“ ir kažns „kiekvienas“, pavyzdžiui, Diws pasorgoy s e w k u r u kristievtu cytwaku; na s i a w k u r u dinu to motia lieynikus ‘paņkūkas’ cap; nawajag pec s e w k u r a uda sist; nu invadnika un nu skaudeybas s e w k u r a m ir jociš; s e w k u r a m cytwakam ir sows guds; nowie ar iskapti pi s e w k u r a steydzas; k a ž n u stund i, k a ž n u din; kōzas, delen, šugod byus k a ž n e j a m puikem.

Dar reikėtų atskirai paminėti A. Jūrdžio rankraščiuose sporadiškai užfiksuotus siaurai lokalius fonetinius ypatumus, pagal kuriuos ir šiandien lengva atpažinti Nautrānu tarmės kalbėtojus. Pirmiausia tai ai › ei žodžiuose kei „kaip“ ir keids „koks“. A. Jūrdžio rankraščiuose taip pat skaitome: k e i m o s a n u m a n i s a c i d a l e j o s; as k i e y r a d z u, byus gotodni ‘izsalkuši’ pahykuši; stopins ‘slāpes’ n a s k e y t s winiu jamia. Kita Nautrānu apylinkės kalbos ypatybė yra dvibalsio uo › oi tarimas, pavyzdžiui, toboik, runoit. Rankraštyje sporadiškai užfiksuotas ir žodis kamandawoit. Vis dėlto jis rankraštinėse knygose plačiau nevartojamas, matyt, ir todėl, kad dvibalsis [uo] tiek spaudiniuose, tiek rankraštinėse knygose paprastai žymimas o arba ô. Nustatytas ir [a] virtimas [e], kuris žodyje apse gyvas ir šiandien: kay e p s i s topa. Visi minėti fonetiniai reiškiniai pasitaiko ankstyvuosiuose A. Jūrdžio kūriniuose (paprastai pasakų tiesioginėje kalboje) arba laiškuose. Vėlesniuose kūriniuose autorius, matyt, sąmoningai jų vengė, laikydamasis rašybos tradicijos.

Nagrinėdami tarmės ir rašytinės kalbos normų sąveiką And (sic)rivo Jūrdžio rankraštinėse knygose, galime daryti išvadą, kad pamažu autorius susikūrė savitą rašymo tradiciją, kurioje vis didesnę dalį sudarė gimtosios tarmės kalbos reiškinių atspindys. Dar kartą reikia priminti, kad spaudos draudimo laikotarpiu rankraštinę literatūrą kūrė patys Latgalos latvių valstiečiai, taip užtikrindami latgalių rašybos ir literatūros proceso tęstinumą bei latviškosios tapatybės išsaugojimą spaudos draudimo metais.

TARMĒ, NORMA IR TRADĪCIJA LATGALOS RANKRAŠTĪNEJĒ LITERATŪROJĒ

Santrauka

Praėjusio amžiaus antroje pusėje Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, galiojo spaudos draudimas. Kadangi nedaugelis užsienyje išleistų ir kontrabandos keliu į Latgalą įvežtų knygų valstiečių poreikių patenkinti negalėjo, tarp valstiečių atsirado knygų perrašinėtojų, kurie pradžioje perrašinėjo maldaknyges bei giesmynus. Palaipsniui knygų perrašinėjimo funkcijos plėtėsi – ranka buvo perrašinėjami ir pasaulietinio pobūdžio raštai, patarimai valstiečiams, tautosakos medžiaga, sudaromi rankraštiniai kalendoriai. Todėl galima kalbėti apie ištisą periodą latgalių raštų kalbos istorijoje – rankraštinių knygų periodą.

Straipsnyje Latgalos rankraštinė literatūra nagrinėjama lingvistiniu aspektu, kalbama apie žymiausio Latgalos knygų perrašinėtojo Andrivo Jūrdžio (1845–1925) kūrybą. Nagrinėjama iki spaudos draudimo laikotarpio susidariusios latgalių raštų kalbos tradicija, stichiškai susiformavusios tos kalbos normų bei gimtosios tarmės santykiai. Nagrinėjama medžiaga leidžia daryti išvadą, jog Andrivui Jūrdžiui būdinga sava individuali rašyba, tradicija, kurioje pastebima didelė

134

gimtosios tarmės įtaka. Reikia priminti, kad iki spaudos draudimo išleistų latgalių knygų autoriai daugiausia buvo kitataučiai, o rankraštinę literatūrą sukūrė patys Latgalos latviai valstiečiai, taip užtikrinę latgalių rašybos bei literatūros proceso nenutrūkstamumą.

Tarmė, norma ir tradicija latgalių rankraštinėje literatūroje

Summary

XIX a. pabaigoje Latgalos latviai (kaip ir lietuviai) kentėjo dėl lotyniškojo raidyno draudimo. Kai kurios latgalių knygos buvo spausdinamos už šio regiono ribų, o paskui į Latgalą patekdavo kaip kontrabanda. Tos knygos buvo labai brangios ir negalėjo visiškai patenkinti poreikio. Netrukus atsirado paprastų latgalių valstiečių, kurie ranka perrašinėjo maldaknyges, katekizmus ir praktinius patarimus. Buvo sudaromi net rankraštiniai kalendoriai. Taigi galime kalbėti apie ištisą latgalių rašytinės kalbos istorijos laikotarpį – rankraštinę literatūrą.

Šiame straipsnyje rankraštinė literatūra nagrinėjama kalbiniu požiūriu, analizuojant vieno žymaus rankraštininko Andrivo Jūrdžio (1845–1925) kūrinius. Išsamiai aptariama iki spaudos draudimo susiformavusios latgalių rašytinės kalbos ir jos spontaniškų standartizacijos tendencijų sąveika su rašytojo gimtosios tarmės įtaka.

Išanalizuota medžiaga leidžia daryti išvadą, kad Andrivs Jūrdžs sukūrė savitą rašymo tradiciją, artimesnę gimtajai tarmei.

Reikėtų paminėti, kad iki draudimo išleistų latgalių knygų autoriai buvo ne latviai, tačiau rankraštinės literatūros tradiciją puoselėjo latvių valstiečiai, taip užtikrindami gimtosios literatūros tradicijos tęstinumą.

Anna STAFECKA

Latvijos universiteto Latvų kalbos institutas, Akadēmijas lauk. 1, LV-1050, Ryga, Latvija. El. paštas [email protected]

Gauta 1999 06 01

135