ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2004), 59 – 67

Apie inesyvo priešistorę baltų prokalbėje¹

ILJA SERŽANT

Universität zu Köln

Straipsnyje nagrinėjama rytų baltų inesyvo priešistorė. Parodoma, kad ā kamienų vienaskaitos inesyvas *-āi̯ēn yra morfologiškai labai sena daryba, turėjusi atsirasti dar prieš baltų prokalbėje išnykstant laringalams, ir kad tai seniausia iš inesyvo formų. Tai, kad ir inesyvo postpozicija *-ēn baltų kalbose lieka neaiški, leidžia ieškoti paaiškinimo, siekiančio indoeuropiečių prokalbę. Tiesioginę paralelę galima rasti senojoje indų kalboje, kur ā kamienų vienaskaitos lokatyvo galūnė -āyām tiksliai fonetiškai atitinka baltų *-āi̯ēn. Indų kalboje postpozicija -ām taip pat vartojama tik ā ir ī kamienų lokatyvo formose (pastarieji baltų kalbose neišliko). Postpozicijos distribucija ir jos fonetinė forma leidžia rekonstruoti indoeuropiečių prokalbės postpoziciją *-ēm, pasirenkamą papildomą lokatyvo žymeklį.

0. PASTABOS PRADŽIAI

Senoji lietuvių ir latvių lokatyvo galūnė, esanti ā kamienų vienaskaitos inesyvo formoje ir rekonstruojama kaip *-āi („´“ žymi akūtą), plg. liet. galvoj-è ir latv. galvā, tokia forma nepasitaiko nė vienoje kitoje indoeuropiečių kalboje. Tose indoeuropiečių kalbose, kuriose ilgųjų ir trumpųjų dvibalsių skirtis išliko nepakitusi, randame trumpąjį dvibalsį *-ai, plg., pavyzdžiui, graikų dial. βοταμι̯ων, kur -ε < *-ai < *-eh₂-i (Rix 1976: 133). Taigi baltų prokalbės *-āi rekonstrukciją (pvz., Stang 1966: 199) reikia paaiškinti.

1. *ā-, *-i̯ā- (è) KAMIENŲ VIENASKAITA

1.1. Inesyvo galūnė čia sena ne vien todėl, kad joje yra nesutrumpėjęs *-āi- (taip Zinkevičius 1982: 21). Joje esanti lokatyvo galūnė *-āi̯- gali būti paaiškinta TIK kaip priešbalsinė indoeuropiečių prokalbės lokatyvo morfemos sandhi variantė: *-ah₂-i̯-V > *-ā́j-V. Atkreiptinas dėmesys, kad ją aptinkame būtent priešbalsinėje pozicijoje, t. y. prieš inesyvo dalelytę arba postpoziciją *-ēn (dėl šios rekonstrukcijos žr. toliau). Priešingu atveju *-āi- dėl kitokio skiemenavimo apskritai nebūtų atsiradęs.

¹ Tai išsamesnė dviejų pranešimų versija: „Некоторые заметки о восточнобалтийском локативе“, XXXIII tarptautinė filologijos konferencija, Sankt Peterburgas, 2004 m. kovo 5–6 d., sekcija „Baltų kalbos: istorinė gramatika, literatūrinės kalbos istorija“, taip pat „Dažas piezīmes par latviešu lokatīvu“, 40-oji konferencija „Artura Ozola dienas“, Ryga, 2004 m. kovo 19–20 d. Nuoširdžiai dėkoju prof. J. L. García-Ramón (Köln), prof. D. Petit (Paris) ir prof. A. Holvoet (Vilnius) už vertingas kritines pastabas ir kitokią pagalbą; vis dėlto jie ne visais šio darbo aspektais sutiko su manimi.

60 |

ILJA SERŽANT

Nors teoriškai įmanoma, kad priešvokalinė sandhi varianto forma būtų atsiradusi ir prieš kitus balsiu prasidedančius žodžius, tai, kad ji išliko būtent prieš indoeuropiečių *-ēn, liudija apie labai seną postpozicijos indoeuropiečių *-ēn glaudaus prijungimo prie senosios lokatyvo formos laikotarpį. Tikriausiai tai įvyko dar prieš išnykstant laringalams, todėl priešvokalinė sandhi varianto forma apskritai galėjo išlikti.

1.2. Tikėtinas priebalsinis sandhi variantas indoeuropiečių *-eḥ₂-i > *-ai > baltų prokalbės *-ai (?) galbūt dar išlikęs adesyvo formose, plg. mergaīp / mergāip < *-ai-p.

1.3. Be to, toliau pateikti argumentai liudija apie ā kamienų inesyvo vienaskaitos formos senumą: esant priešvokaliniam sandhi variantui *-āj, antrojoje kirčio klasėje, pagal de Saussure’o dėsnį, prieš prijungiant postpoziciją būtų tikėtinas kirčio perkėlimas į galūnę, t. y. *raṅk-oj > **raṅkój. Tuomet, formai išsiplėtus *-ę, ji būtų virtusi **raṅkojē arba, pagal mobiliojo kirčio žodžių analogiją, kur veikė marginalumo principas², **raṅkojē. Tačiau tokio kirčiavimo nėra, todėl reikia manyti, kad išplėtimas *-ę įvyko dar prieš Saussure’o dėsnio veikimą, nes triskiemeniais žodžiais Saussure’o dėsnis tarp pirmojo ir vidurinio skiemens neveikė.

1.4. Atsižvelgiant į tai, kad inesyvo galūnė -oje, regis, yra sena, šioje vietoje galima pateikti pastabą apie latvių kalbą. Reikia manyti, kad ir uralvių kalboje egzistavo panaši lokatyvo alomorfija (*-ai prieš # arba K, *-āj-V). Antroji forma *-ai po bendro žodžio galo trumpėjimo uralvių kalboje turėjo virsti *-i, nors tai nepatvirtinta, bet neabejotinai rekonstruotina. Tačiau šis *-i fonetiškai sutapo ir su o kamienų lokatyvo galūne *-o-i > *-ie > *-i; kadangi ši galūnė buvo dviprasmė³, ā kamienų galūnė pagal toliau pateiktą modelį buvo perkelta į o kamienus:

ā kamienai o kamienai

Pirminė galūnė *-i *-i Išplėstinė galūnė *-ājī (< *-ājén) x x = *-ājī.

Tik o ir ā kamienų pirminių lokatyvo galūnių sutapimas sudarė sąlygas latvių kalboje perkelti išplėstinę ā kamienų galūnę į o kamienus⁴. Taigi ir latvių kalba netiesiogiai liudija, pirma, kad baltų prokalbėje buvo

² Pagal šį principą mobilusis kirtis triskiemenėse žodžių formose galėjo būti tik pirmame arba paskutiniame skiemenyje, bet niekada viduriniame, plg. Stang (1966: 290 ir 490, 1 išn.); Zubatý (1896: 276).

³ Ji sutapo su ā kamienų datyvo vienaskaita ir vardininko dviskaita, o ir o, ir ā kamienų lokatyvo vienaskaita bei o kamienų vardininko daugiskaita.

⁴ Vanags (1994: 125) erklärt die Gleichheit der Lokativendungen der o- und ā-Stämme durch den phonetischen Zusammenfall der alten Illativendungen -an > -ā und *-ana > *-ān > -a. Dies kann aber nicht für diejenigen Mundarten gelten, die die alte Lokativendung bewahrt haben, z. B. die Endung des Lok. Sg. der o- und ā-Stämme -ę < -ai < -āji im Niederlettischen.

ZUR VORGESCHICHTE DES INESSIVS | 61

…ščiai turėjo dvejopą indoeuropiečių vienaskaitos lokatyvo galūnės atitikmenį ā kamienuose, antra, išplėstasis lietuvių vienaskaitos lokatyvas o kamienuose miškė turi būti visai jaunas (plg. 2.1.3).

2. LIKUSIOS INESYVO GALŪNĖS

Toliau (2.1–2.3) parodoma, kad senoji postpozicija *-ę́ iš pradžių buvo vartojama TIK vienaskaitos lokatyve ā kamienuose (ir *-i̯ā- (-ē) kamienuose), o palyginti vėlai analogijos būdu išplito į daugiskaitą, taip pat į kitų kamienų vienaskaitą ir daugiskaitą.

2.1. o kamienų vienaskaita

2.1.1. Senoji indoeuropiečių vienaskaitos lokatyvo galūnė išlikusi suakmenėjusiose formose, tokiose kaip namiẽ, ankstĩe (Zinkevičius 1966: 209 § 278), taip pat adesyvo vienaskaitos formoje namiẽp(i). Remiantis ką tik minėtomis pirminėmis formomis, intonaciją reikia laikyti cirkumfleksine. Taip tiksliai tęsiama indoeuropiečių lokatyvo galūnė *-o-i > *ōi > iẽ. Šią raidą, sekant Stangu (1966: 182–3), galima įsivaizduoti taip: *-oi (plg. ai. aśve < *eḱu̯oi) > *-ai > *-ę̄ > -iẽ. Įprastinė inesyvo galūnė yra -e, pvz., miškè („miške“). Šioje galūnėje yra pirminė indoeuropiečių galūnė, kuri, kaip ir visi kiti lokatyvai, dar buvo išplėsta inesyvo postpozicija *-ę́⁵ (plg. Stang loc. cit.). Šią inesyvo formą (miškè) reikia aiškinti taip: *miškē (< *-ai < *-o-i) + ę́ > *miškē⁶ > (Leskieno dėsnis) miškè (Stang loc. cit.) arba > miškì tose tarmėse, kuriose kiekvienas *en > i. Iš to matyti, kad o kamienų išplėtimas *-ę́ įvyko palyginti vėlai. Formos mišk-è atsiradimas ankstesnėje raidos pakopoje, kai *-ai (< indoeuropiečių *-oi) dar buvo dvigarsis, būtų nepaaiškinamas, nes *-ai + ę́ būtų virtęs **-aję. Tai patvirtina ir faktas, kad lietuvių kalboje išliko daug suakmenėjusių o kamienų vienaskaitos lokatyvų, priešingai nei ā kamienų.

2.1.2. Postpozicija *-ę́ turėjo būti pridėta prieš Saussure’o dėsnio veikimą arba jam veikiant, nes tik susiliejus galūnei *-ę̄ ir postpozicijai *ę́ formoje rate (2-oji akcentinė klasė) galėjo atsirasti akūtas antrajame ir paskutiniame skiemenyje, kuris buvo būtina sąlyga kirčio perkėlimui. Iki kontrakcijos kirtis nebūtų perkeltas, nes, pagal de Saussure’ą, perkeliant kirtį negalima peršokti tarpinių skiemenų.

Palyginti neseną inesyvo formos o kamienuose atsiradimą ir išimtinai lietuvišką jos raidą netiesiogiai rodo ir padėtis latvių kalboje (plg. 1.4).

⁵ Čia ir toliau <´> žymi intonaciją (akūtą), o ne kirtį.

⁶ Der Einwand von Mažiulis (1970: 133.1), nach dem eine Kontraktion unbedingt zirkumflektierte Intonation hätte ergeben müssen, ist nicht ganz berechtigt. Es geht hier erstens um eine wesentlich spätere Kontraktion, als z. B. diejenige der indogermanischen Vokale (wie z. B. im Dat. Sg. der o-Stämme *-o-ei), und zweitens erfolgte hier die Anfügung des *-ę̄n in Analogie zu dem Lok. Sg. der ā-Stämme, folglich kann man hier auch die analoge Übertragung der akutierten Intonation auf das Kontraktionsergebnis (*-ę́-én > *-ēn analog zum Lok. Sg. der ā-St. *-āj-én > -én) nicht ausschließen.

62 |

ILJA SERŽANT

Čia, ko gero, apskritai nebuvo analoginės formos; veikiau latvių kalboje čia tiesiog buvo pavartota -ā kamienų inesyvo forma.

2.2. Die Inessivendungen der i- und u-Stämme

2.2.1. Die indogermanische Endung der u-Stämme war *-ōu, vgl. ai. sūnāu, sl. сынѫ, somit sind lit. sūnujè/sūnųjì, hochlett. tirguô (< *tirgôji) u.a. jung, da das -j- der Postposition nur aus dem Lok. Sg. der -ā- bzw. -i-Stämme zu erklären ist. Den Lokativ *sūnù, der z.B. in sūnujè/sūnųj enthalten ist, kann man ebenfalls nur durch das Leskiensche Gesetz aus *-ōu-# erklären⁷. Die Erweiterung -je muß zeitlich danach angetreten sein.

2.2.2. Anders ist die Situation bei den i-Stämmen. Hier ist zwar die moderne Endung -yje (avyjè) nach anderen Stämmen umgestaltet und daher jung, man findet aber im žemaitischen Dialekt dafür -ie < -ē (Zinkevičius 1966: 231), in manchen lettischen Mundarten -ie, -ē (Endzelin 1951: 412) sowie im Katechismus des Mažvydas nakteie, schirdie, naktie, ma-nieie (Stang 1966: 209, 211), die auf *-ējē oder z.T. *-iejē zurückgehen, und damit die alte i-stämmige Endung des Lokativs Singular *-ēi, vgl. ved. agná, gr. altatt. πόλη, enthalten⁸. Die Frage, ob diese Formen in den -i-Stämmen zu Hause sind oder ob sie über die *-(i)jas-Stämme aus den -ē-Stämmen entlehnt sind⁹, ist schwer mit Sicherheit zu entscheiden. Man könnte die Erweiterung mit *-ē aufgrund der schwankenden Vorform *-ējē vs. *-iejē (Stang 1966: 210f) so erklären, daß die alte Lokativform *-ēi mit der von dem Lokativ Singular der ā-Stämme abstrahierten Erweiterung -je erweitert wurde und sich zunächst zu *-ējē entwickelte¹⁰. Dann aber haben die einzelnen Mundarten diese Form unterschiedlich behandelt, und zwar haben die einen sie vereinfacht – *-ējē > *-ēje > lit. -ēje, > lett. -ē – die anderen wiederum haben den Diphthong beibehalten und später lautgesetzlich zu -ie- verändert: *-ējē > *-iejē > -ie. Die žemaitische Endung -ie (< ē < *ēje) kann auch von den *(i)jo-Stämmen in die i-Stämme übernommen worden sein, in den *ijo-Stämmen kann sie wiederum von den ē-Stämmen stammen, die ja im Žemaitischen und im Lettischen teilweise zusammenfallen (Endzelin 1922: 31). Eine solche oder ähnliche Entwicklung muß man ansetzen, da man sonst vor der Schwierigkeit stünde, die Erweiterung mit *-ē – abstrahiert: *-jē – in verschiedenen Gebieten relativchronologisch für zwei weit auseinanderliegende Zeitpunkte ansetzen zu müssen: entweder für die Zeit des Vorhandenseins von *ēi (žemait., lett. Mundarten) oder für die Zeit des Vorhandenseins von ié (lett. Mundarten). Man bedenke aber, daß dazwischen eine komplizierte Entwicklung liegt: *ēi > *ei > *ē > ié. Gleich welchem Vorschlag man sich anschließt,

⁷ Zinkevičius (1982: 27) erklärt diese Endung als in Analogie zu den i-Stämmen (-i) entstanden, wo sie aber auch (Zinkevičius 1982: 20–21) aus den konsonantischen Stämmen stammen soll. Die beiden Formen lassen sich doch aber unter Heranziehung des Leskienschen Gesetzes lautgesetzlich erklären: -u (< *-ūo < *-ōu), -i (< *-ie < *-ēi). Zumal die Zwischenstufen -uo und -ie verbaut in den lettischen und žemaitischen Mundarten überliefert sind.

Senoji galūnė neabejotinai išlikusi bendratyse su *ti, plg. liet. šiaurės vakarų žem. -tę, sangrąž. -teis.⁸

⁹ Plg. debesesu Mažvydo katekizme, 291₃ (apud Kazlauskas 1958: 82): vietininko daugiskaita su ē- (< *ijā-) kamienų galūne, vartojama su – sinchroniniu požiūriu – i kamienu (kilusiu iš s kamieno).

¹⁰ Nur so rekonstruiert sie Kazlauskas (1968: 154). Anders Stang (1966: 210).

ZUR VORGESCHICHTE DES INESSIVS

63

Reikia manyti, kad plėtinys *-ę́/-ję atsirado gerokai vėliau negu ā kamienų vietininko vienaskaitoje, būtent pagal pastarųjų analogiją.

2.3. Der Inessiv Plural

Die alte Pluralendung ist in nur wenigen Mundarten erhalten, vgl. šird-išū, rañkosu (Zinkevičius 1966: 237). Hier wurde zunächst die Form der o-, i- und u-Stämme lautlich an den Illativ Pl. angeglichen, und zwar nach der folgenden Analogie zu den ā-Stämmen: Ill. Pl. -osna / Lok. Pl. -osu: Ill. Pl. -uosna (-ysna, -üsna) / Lok. Pl. x, x = -uosu (-ysu, -ūsu → -uose / -uosū nach den o-Stämmen), vgl. Stang (1966: 186, 213, 218)¹¹. Dies ist auch im Lettischen eingetreten, vgl. dārbūos. Bei den -ā-Stämmen ist die alte indogermanische Lok. Pl.-Endung nur in wenigen Mundarten unverändert geblieben, vgl. Tverečius (Otręb ski 1934: 228) šakāšū, -ui, run̄kāšui. -i steht hier in Analogie zu den verkürzten Lok. Sg.-Formen run̄kāi < rañkoje. In den meisten Mundarten und der Hochsprache ist das auslautende -u in den Ausgängen aller Stämme durch das -e des Inessivs Singular, vgl. rañkose, in den anderen wiederum durch das -a des Ill. Pl. ersetzt worden (Stang 1966: 186). Zuerst wurde wahrscheinlich die Pluralform der -ā-Stämme erneuert: rañkosu > rañkose (Ersatz, nicht Addition: **rañkosve), danach dann auch die anderen Stämme. Die Bildungen mit der Erweiterung *-ę́ sind also in den Pluralformen des Inessivs jung.

3. URBALTŲ *-ēn POSTPOZICIJA

3.1. Toliau pateikiami samprotavimai leidžia rekonstruoti urobaltišką inesyvo postpoziciją kaip *-ēn (< *ḗ):

a) inesyvo vienaskaitos forma vaik-i tose tarmėse, kur *-en > i, o *-an > u, taip pat išplėstinės būdvardžio formos, plg. dangųje jis, rodo, kad žodžio gale būta nosinio priebalsio (plg. Stang 1966: 182);

b) pagal Saussure’o dėsnio veikimą inesyvo vienaskaitoje *o kamienų intonaciją reikia laikyti akutine. Tai patvirtina ir tai, kad visose inesyvo formose turėjo veikti Leskieno dėsnis (žodžio gale esantis akutuotas *-ę́ > -e). Palyginkime ā kamienų galininko ir įnagininko vienaskaitos formas: gal. vns. rañką (< *-ań < *-am < *-eh₂m), palyginti su įn. vns. rankà (< *-án < *-ān). Taigi, jei manytume, kad akutinė intonacija tik o kamienų vienaskaitoje atsirado dėl kontrakcijos, susidurtume su sunkumu: kitos, nekontrahuotos, lokatyvo formos baigiasi ne **-ę (< **ēn), o -e (< *ę < *ēn). Kadangi intonaciją galima laikyti akutine, urbaltiškajai formai galima rekonstruoti *-ēn (Stang 1966: 128).

¹¹ Zinkevičius (1966: 238) dagegen meinte, daß der Lok. Pl. auf -uose auf dem Akkusativ Plural und der Postposition *-ēn beruhe. Diese Meinung hat Stang (loc. cit.) mit schlagenden Argumenten kritisiert. Zu Stangs Erklärung könnte man noch einen formalen Grund hinzufügen: man findet keine Formen vom Typ **ratūose/ **ratuoše (2), wie sie nach Zinkevičius’ Erklärung ähnlich wie im Illativ Plural (s.d.) hätten entstehen müssen. Später schließt sich Zinkevičius (1982: 28) der Meinung Stangs an.

64 |

I L J A S E R Ž A N T

3.2. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad lietuvių ir uralietuvių kalbose postpozicijos, palyginti su atitinkamais (prielinksniais arba) priešdėliais, patyrė ypatingą redukciją, plg. liet. dievóp(i) (ne iš -piē), latv. mājup ‘namo’ (< *pi, ne *-pie, kuris būtų virtęs > **-pi), palyginti su priē / (pie), latv. pie, slav. прu, liet. raṅkon(a), palyginti su liet. nuõ, latv. nùo, slav. на. Leskieno dėsnis šios redukcijos nepaaiškina, nes visi ką tik paminėti žodžiai yra cirkumfleksiniai. Ši redukcija turėjo įvykti labai seniai, nes ji atspindi indoeuropiečių ablautą. Lietuvių ir latvių nuo abiejose kalbose būtų sutrumpėję iki nu, o ne iki -na. Forma *na aiškintina kaip baltiškasis pilnasis laipsnis šalia *nō, laikomo pailgintuoju laipsniu (< (?) *noH, *nō). Šiai grupei taip pat priklauso ide. *som ‘kartu’, kuris, vartojamas kaip priešdėlis daiktavardžiuose, lietuvių, latvių ir slavų kalbose turi pilnąjį laipsnį, plg. liet. sañdas, latv. sùods (< *sā́nds), taip pat kitur latvių priešdėlis sa- (< *sam-), sl. сѫдъ, palyginti su lietuvių prielinksnine forma su (latv. ar – nesusiję) ir sl. съ. Pagal analogiją prie latvių kalboje gerai paliudyto priešdėlio je- (< *en-) būtų galima tikėtis susilpnėjusios postpozicijos, būtent *-in (< *-n), kurią lietuvių kalboje atitinka prielinksnis į¹². Tačiau turime *é < *-én. Šis faktas, pirma, prieštarauja etimologiniam *-é ir ide. *en, latv. ie- ryšiui, antra, rodo, kad ā kamienų inesyvo vienaskaitos darybą reikia laikyti nepriklausančia šiai ablauto sistemai, nes ji, kaip parodyta 1.1 ir 1.3 skyriuose, tokia forma paveldėta jau iš bendrinės prokalbės.

4. NEBALTIŠKIEJI LYGINAMIEJI DUOMENYS

4.1. Vidinė baltų kalbų lokatyvo ir inesyvo formų analizė rodo, kad inesyvo vienaskaitos ā kamienų forma (taip pat ē kamienų < *-ijā kamienų forma) yra gerokai senesnė už kitas inesyvo formas. Ji siekia laikotarpį prieš laringalų išnykimą. Iš šios formos elementas *-é (arba abstrahuotai: -je) išplito į visas kitas lokatyvo galūnes, ir taip urobaltiškojoje kalboje atsirado „žymėtas lokatyvas“, t. y. inesyvas. Šios postpozicijos kilmės ir etimologijos klausimas iki šiol neišspręstas. Stangas (1966: 182) sieja ją su prielinksniu *h₁(e)i(ī) (latv. ie-kšā, gr. ἐν, εἰς, lot. in ir kt.). Tačiau, kaip pats pažymi Stangas (ten pat), sunkumas tas, kad mūsų postpozicijai dėl akūto reikia rekonstruoti ilgumą (*ēn) (3.2). Tačiau tokios formos indoeuropiečių kalboje prielinksnis *en neturi.

4.2. Remdamasis pirmine distribucija (tik ā kamienų lokatyvo vienaskaita¹³) ir garsine forma¹⁴, baltiškąją postpoziciją *ēn norėčiau tiesiogiai

¹² Girdenis (1980) stellt fest, daß in der Mundart bei Kretinga (im Ziwatas, XVIII Jh.) für die aukšt. Präposition į die Präposition y gebraucht wird, die auf *en zurückgeht. Daneben, jedoch seltener, kommt auch i = aukšt. į vor. Diese Allomorphie bezeugt m. E. nur, daß in dieser Mundart die ursprüngliche Verteilung der Voll- (*en) und Nullstufe (*n̥) nicht mehr aufrechterhalten ist.

¹³ Senojoje indų kalboje postpozicija -ām iš pradžių vartojama dar ir su ī kamienais (devyām) bei įvardžiu (tāsyām). Baltų kalbose ī kamienai neišliko, o įvardinė fleksija baltų kalbų lokatyvo vienaskaitoje buvo pakeista vardine (Stang 1966: 244–245).

¹⁴ Urbaltisches auslautendes *-m wird lautgesetzlich zu *-n (Stang 1966: 114).

ZUR VORGESCHICHTE DES INESSIVS

65

Ryšį su senosios indų kalbos postpozicija -ām (plg. ai. śénā (f) „kariuomenė“, Lok. Sg. śénāy-ām) galima sieti, ir tuomet bendra pirmykštė forma būtų indoeuropiečių *ēm. Tai, kad ši postpozicija aptinkama tik šiose dviejose kalbų šeimose, galima paaiškinti tuo, kad ikikalbiniu laikotarpiu ji buvo vartojama tik fakultatyviai greta lokatyvo formos be postpozicijos, kaip, beje, reikia manyti ir apie baltų prokalbę, netgi dar apie lietuvių ir latvių prokalbes – tikriausiai ji buvo vartojama vietos santykiams patikslinti.

4.3. Indų kalbos plėtinio -ām archajiškumą patvirtina šie faktai:

a) išplėstinė forma yra privaloma ne tik klasikinio sanskrito, bet ir vedų kalbos lokatyvo vienaskaitoje -ā kamienuose. Paprastai vėlesnės išplėstinės kitų linksnių formos vartojamos tik vienoje iš šių dviejų kalbų;

b) die bisherige Erklärung (Wackernagel–Debrunner 1930: 121; Thumb-Hauschild 1959: 46–7) des indischen Elements -ām (in senāyām), die von einer etymologischen Zugehörigkeit zur avestischen Postposition (im Indischen Prä- und Postposition) -ā / ā ausging, stößt auf erhebliche Schwierigkeiten, und zwar muß diese Hypothese von einer doppelten Erweiterung – zunächst um -ā (das auch im Avestischen als Post- und Präposition bzw. Präfix fungiert), dann noch um ein unklares -am –, ausgehen. Bei einer solchen, erst indischen Kontraktion sollte prinzipiell auch die zweisilbige Lesung in den vedischen metrischen Texten auftauchen, da ja hier chronologisch viel frühere, indogermanische Kontraktionsfälle (z.B. Genetiv Plural *-o-om > *-ōm) zum Teil noch zweisilbig sind. Dies ist jedoch nicht der Fall. Oldenberg (1888: 185) erwähnt in seiner Liste aller Fälle, bei denen die zweisilbige Lesung im Vedischen vorkommt, den Lok. Sg. nicht.

Indų kalboje postpoziciją *-ēm turi tik lokatyvo vienaskaitos forma -ā- ir -ī kamienuose¹⁵, o kitos lokatyvo formos tik kartais patikslinamos -ā, pavyzdžiui, vedų kalbos Lok. Pl. ápsv-ā, o iranėnų kalboje, ypač senosios persų kalbos, panašiai kaip baltų kalbose, padedant pastarajai postpozicijai susiformavo „inessyvo“ ā. Tai matyti iš to, kad senosios persų kalbos daugumoje lokatyvo galūnių postpozicija -ā tapo privaloma. Taigi, atrodo, kad avestų ir senosios persų kalbos lokatyvo vienaskaitos -ā kamienuose postpozicija -ā išstūmė senesnę, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą tokios formos postpoziciją *-ēm > **-ām.

5. IŠVADOS

Urobaltų prokalbės lokatyvo vienaskaitos -ā kamienų tyrimas leidžia padaryti šias išvadas:

1) Prieš balsį buvusio sandhi varianto lokatyvo morfemoje *-eh_₂i-V išlikimas būtent priešbalsinėje pozicijoje rodo, kad baltų kalbų -ā kamienų inessyvo vienaskaitos forma yra itin archajiška.

2) Neišplėstinė galūnė urobaltų prokalbei turi būti rekonstruojama remiantis adesyvo formomis

¹⁵ Möglicherweise enthält nach Wackernagel–Debrunner (1930: 121) die Form des D. Abl. Instr. Du. auf -bhyām ebenfalls diese Postposition.

66 |

ILJA SERŽANT

kaip *-ai (1.2). Deja, intonacijos rūšies nustatyti neįmanoma. Tačiau galima spėti, kad čia būta cirkumfleksuotos *-ai formos. Tokiu atveju ši galūnė pratęstų indoeuropiečių lokatyvo galūnę *-eh₂-i prieš pauzę arba priebalsį.

3) Visų dabartinių inesivo formų istorinis lyginamasis tyrimas parodė, kad inesivo vns. forma ā kamienuose yra seniausia ir kad ji tapo abstrahuotos postpozicijos *-ḗ arba -ie plitimo atskaitos tašku.

4) 1 ir 3 punktai leidžia susieti inesivo vns. formą urbalt. *-ājēn su senosios indų kalbos lokatyvo forma -āyām, remiantis fonetiniu ir distribuciniu atitikimu. Tam būtina daryti prielaidą, kad senosios indų kalbos postpozicijų -ā ir -ām distribucija, priešingai nei iranėnų kalbose, yra pirminė (lectio difficilior), kad postpozicijos -ā apibendrinimas iranėnų kalboje žymėtajam lokatyvui atsirado dėl vėlesnės analogijos, taip pat kad ir neišplėsta lokatyvo forma indoiranėnų kalboje dar buvo gyva.

BIBLIOGRAPHIE

ARUMAA, P. 1930: Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend. In: Eesti Vabariigi Tartu Ülikooli Toimetused. Acta et Commentationes Universitatis Tartuensis, B Humaniora XXIII. Dorpat (Tartu).

ENDZELIN, J. 1922: Zur baltischen Deklination der „ablautenden“ (i)jo-Stämme. Kuhns Zeitschrift 50, 13–35.

ENDZELIN, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.

GIRDENIS, A. 1980: Dėl vieno prielinksnio formos XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmėje. Baltistica 16 (2), 111–115.

KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis.

MAŽIULIS, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklincija), Vilnius: Mintis.

ME = Mülenbachs-Endzelīns: K. MÜLENBACHS, Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. ENDZELĪNS. 2. negröts izdevums. 6 Bde. Čikāga: Baltu filologu kopa, 1954.

OLDENBERG, H. 1888: Die Hymnen des Rig-Veda. Met­rische und textgeschichtliche Prolegomena, Berlin: Wilhelm Hertz.

OTRĘBSKI, J. 1934: Wschodniolitewskie narzecze Twereckie. Część I: Gramatyka, Kraków: PAU.

RIX, H. 1976: Historische Grammatik des Griechischen. Laut- und Formenlehre, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

ROSINAS, A. 1999: Ines yvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173–183.

SERŽANT, I. 2003: Intonationen in den suffixalen und Endsilben im Lettischen. Synchronie und Diachronie. Baltu filoloģija 12 (1), 83–123.

SERŽANT, I. 2004 К вопросу об образовании адессива. Acta Linguistica Lithuanica 51, 49–57.

STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo etc.: Universitetsvorlaget.

THUMB–HAUSCHILD 1959: Handbuch des Sanskrit. Eine Einführung in das sprachwissenschaftliche Studium des Altindischen von Albert Thumb. II. Teil: Formenlehre. Dritte stark umgearbeitete Auflage von Richard Hauschild, Heidelberg: Winter.

TOPOROV, V. V. 1968: Локатив в славянских языках, Москва: Наука.

VIDUGIRIS, A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 195–230.

WACKERNAGEL–DEBRUNNER 1930: Altindische Grammatik von Jacob Wackernagel. III. Band: Nominalflexion–Zahlwort–Pronomen von Albert Debrunner und Jacob Wackernagel, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht.

ZUR VORGESCHICHTE DES INESSIVS

67

Vanags, P. 1994: Die Entwicklungstendenzen der Kasusendungen in den ältesten lettischen Sprachdenkmälern. Linguistica Baltica 3, 121–130.

Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Z. 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. Baltistica 18 (1), 21–38.

Zubátý, J. 1896: Baltische Miszellen. Indogermanische Forschungen 6, 269–307.

Ilja A. Seržant

Gauta 2004 11 04

Universität zu Köln

Institut für Linguistik

Historisch-Vergleichende Sprachwissenschaft

D-50923 Köln

[email protected]