WILLY VAN LANGENDONCK

Katholieke Universiteit Leuven

Mokslinių tyrimų kryptys: žymėtumas ir ikoniškumas, referencija ir semantika (ypač tikrinių vardų), gramatinės kategorijos, tokios kaip apibrėžtumas, generiškumas, skaičius, gramatiniai ryšiai, prepozicijos, priklausomybių sintaksė ir žodžių tvarka.

EUROPOS ASMENŲ VARDŲ SISTEMOS: VADOVAS NUO ABASŲ IKI CENTRINĖS LADINŲ KALBOS

Rosa Kohlheim ir Volkerio Kohlheimo 65-ojo gimtadienio proga. Redagavo Andrea Brendler ir Silvio Brendler.

Hamburg: Baar, 2007, 863 p. ISSN 1610-7012 ISBN 978-3-935536-65-3

Rašydamas šią recenziją anglų kalba, noriu ne tik supažindinti anglakalbį pasaulį su šiuo didelės apimties ir svarbiu Europos antroponiminių sistemų vadovu, bet ir parodyti, kad vokiečių kalba tebėra kalba, kurios moksle jokiu būdu negalima ignoruoti, juolab onomastikoje ir lingvistikoje. Ši 861 puslapio knyga skirta Kohlheimams – Rosai ir Volkeriui, dviem Vokietijos onomastikos pasaulyje ir už jo ribų gerai žinomiems onomastams, jų 65-ojo gimtadienio proga. Redaktoriai Brendleriai – Andrea ir Silvio – yra dar viena pora, gerokai jaunesni, bet perspektyvūs vokiečių ir net anglų vardų tyrėjai, nagrinėjantys juos tiek diachroniniu, tiek sinchroniniu aspektu. V. Kohlheimas ir S. Brendleris yra naujo požiūrio į vardus, kurį jie vadina nomematika, pradininkai (Kohlheim 2005; Kohlheim & Hengst 2011; Brendler 2008; pastarojo darbo recenziją žr. Van Langendonk 2010).

Brendleriai, koordinuodami visus šiuos straipsnius, aprašančius 77 Europos kalbas, pateiktas abėcėlės tvarka ir priklausančias septynioms kalbų šeimoms (indoeuropiečių, baskų, uraliečių, tiurkų, kaukaziečių, arabų ir mongolų), kruopščiai atliko milžinišką redakcinį darbą. Aprašytos sistemos turi reprezentuoti Europos arealą, suprantamą kaip politinę ir kultūrinę konstrukciją, įsišaknijusią senovės graikų tradicijoje, o ne kaip geografinį vienetą. Straipsniai struktūruoti atsižvelgiant į —

Recenzijos / Reviews

179

ALL_62_63_maketas.indd 179

2011.06.17 08:24:12

WILLY VAN LANGENDONCK

— dabartinę mokslo padėtį ir pateikia konkrečią pagrindinę informaciją. Terminu sistema redaktoriai vadina struktūruotą ir funkcinį asmenvardžių kompleksą. Paprastai autoriai taiko daugmaž tą patį modelį: pradeda nuo vieno vardo sistemos, bet netrukus pereina prie dviejų vardų sistemos, apimančios vardus ir pavardes; pavardės iš pradžių buvo prievardžiai, o pamažu tapo šeimos vardais. Pasitaiko ir trijų vardų sistemų. Perspektyva diachroninė – nuo sistemos kilmės iki dabartinės padėties. Kartais pirmiausia aptariama šiuolaikinė sistema, o paskui grįžtama prie jos ištakų. Be to, akivaizdu, kad straipsniai skiriasi apimtimi ir kokybe.

Atsižvelgdamas į šios recenzijos apimtį, apsiribosiu keliomis germanų kalbomis, taip pat prancūzų, latvių ir lietuvių, rusų kalbomis bei viena neindoeuropiečių kalba – baskų. Pradėsiu nuo trijų pagrindinių germanų kalbų: anglų, vokiečių ir mano gimtosios olandų kalbos. Galima būtų tikėtis, kad šios trys asmenvardžių sistemos turi daug bendro, taip pat ir istorinės raidos požiūriu. Tačiau tai nėra taip lengvai įžvelgiama nagrinėjamuose straipsniuose, nes atitinkami autoriai daugiausia dėmesio skiria skirtingiems aptariamos antroponiminės sistemos aspektams. Skaitant toliau, vis labiau susidaro įspūdis, kad šie trys straipsniai iš esmės vienas kitą papildo, nes bendrai paėmus raida vyko lygiagrečiai (taip pat žr. Van Langendonck 2007, 4 skyrių).

Anglų asmenvardžių sistemą aprašo John Insley. Šis autorius aiškiai laikosi chronologinio požiūrio, pradėdamas nuo atskirų vardų senosios anglų kalbos laikotarpiu. Šiame pradiniame etape sistema yra aiškiai germanų. Kaip ir kitose šios grupės kalbose, pagrindiniai dariniai yra dvišakniai vyrų vardai, sudaryti iš dviejų apeliatyvinių šaknų, kurios bent iš pradžių kartu sudaro semantinį vienetą, pvz., AElf-weald „elfų karalius“. Moterų vardai sudaromi taip pat, pvz., AEd el-hild „kilni kova“. Aptariama daug pirmųjų ir antrųjų dėmenų. Kai sudurtinio vardo reikšmė išnyksta, pirmiausia tai lemia vadinamasis germanų vardų suteikimo variacijos principas (žr. toliau, skyriuje apie vokiečių kalbą). Autorius turėjo paaiškinti, kas tai yra, nes rašė vadovui. Kaip ir kitos germanų kalbos, senoji anglų kalba turėjo kelias vienašaknių vardų kategorijas. Pirma, buvo pravardžių, tokių kaip Ceorl „ūkininkas“. Taip pat būta trumpinių (Tida) ir mažybinių vardų (Tottel < Torht-). Nuo IX a. pabaigos iki XIII a. Skandinavijos užkariautojai atsinešė savo onomastinį vardyną, kuriame būdavo vardų, prasidedančių As-, taip pat daugybė daniškų mažybinių vardų. Daugelis formų buvo suanglintos. Ypač svarbūs buvo 1066 metai, kai įvyko normanų užkariavimas. Pradinės sistemos išnyko, tačiau jų atspindžių išliko šeimos varduose. Vidurinės anglų kalbos laikotarpiu,

180

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

ALL_62_63_maketas.indd 180

2011.06.17 08:24:12

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

dėl daugybės Šiaurės Prancūzijos, ypač romanizuotų frankų, vardų autochtoninis vardų lobynas buvo nustumtas į šalį. Kitų germanų vardų atkeliavo iš Flandrijos ir Šiaurės Vokietijos. Juos papildė bibliniai vardai, tokie kaip iki šiol gerai žinomi John, Peter, Simon, ir Thomas. Buvo kuriami nauji hipokoristiniai vardai su naujomis priesagomis, pavyzdžiui, -kin (iš olandų kalbos), iš kurio atsirado Thomkin, taip pat romanų kalbų dariniai su -in, -ot, ir panašiai. Apie šių senovės laikotarpių vardų suteikimo sociologinius ir istorinius veiksnius žinome nedaug. Žinoma, naujosios anglų kalbos laikotarpiu padėtis kitokia. Išliko keletas vėlyvųjų viduramžių vardų, pavyzdžiui, Geoffrey, John, Margaret, Peter, Thomas, ir William. Renesansas taip pat paskatino atsirasti graikiškiems ir lotyniškiems vardams, tokiems kaip Alethea, Ambrose, Caesar, Diana, Julia, Lavinia, Penelope, ir Virgil. Reformacija paskatino rinktis Senojo Testamento vardus, tokius kaip Abraham, David, Esther, Ruth, ir kt. Dinastijos bei literatūros kūriniai yra dar vienas naujų vardų šaltinis. Nuo Elžbietos laikų kai kurie vardai imami iš pavardžių, pavyzdžiui, Ashley, Clifford. Nuolat kuriami nauji vardai, kilę iš keltų ar kitų sričių. Atrodo, kad viduriniojo sluoksnio vardai (Hugh, Simon) skiriasi nuo žemesniųjų sluoksnių vardų (Wayne, Lee).

Insley šeimos vardų kilmės nenagrinėja itin išsamiai. Kaip ir kitur, nuo viduramžių vardai palaipsniui buvo papildomi tėvavardžiais ir pravardėmis, ypač dėl iš pradžių buvusio krikščioniškų vardų trūkumo ir didėjančios biurokratijos.

Kaip ir kitur, pastovių šeimos vardų raida buvo ilgas procesas, šiuo atveju vykęs iš pietų į šiaurę. Čia taip pat minimi įprasti tipai: tėvavardžiai, geografiniai vardai (bendriniai ir tikriniai), profesijų pavadinimai ir pravardės. Pastarojoje kategorijoje aptinkame tokias pavardes kaip Shakespeare, arba Lovejoy, kurių pirminė reikšmė – „moteriškis“. Atsitiktinai šie du vardai yra „Satznamen“ – sudurtiniai vardai, sudaryti iš veiksmažodžio kamieno ir objekto arba subjekto daiktavardžio.

Damaris Nübling ir Antje Dammel aprašo German asmenvardžių sistemą, pradėdamos nuo dabartinės padėties. Dviejų vardų sistemą, kaip ir visoje Vakarų Europoje, sudaro vardas ir pavardė. Nors įstatymas leidžia porai pasirinkti vyro arba žmonos pavardę, daugeliu atvejų žmonai ir vaikams suteikiama vyro pavardė. Iki viduramžių buvo vartojama vieno vardo germanų sistema. Čia taip pat dabartinė dviejų vardų sistema palaipsniui susiklostė iš pietų į šiaurę. Ankstyvieji germanų vardai, tokie kaip Bern-hard, arba Hilde-gund (žr. toliau), beveik išnyko, užleisdami vietą krikščioniškiems vardams, tokiems kaip Johannes arba Katharina. Pavardės pradėtos vartoti dėl tų pačių priežasčių kaip ir kitur (žr. skirsnį apie anglų kalbą). Taip pat šimtmečiais daugėjo vardų. Čia svarbų vaidmenį atliko daryba ir mažybinių formų sudarymas. Religiniai

Recenzijos / Reviews

181

WILLY VAN LANGENDONCK

arba tradicijos veiksniai Vakarų Vokietijoje turėjo didesnę reikšmę nei Rytų Vokietijoje. Šiais laikais vis svarbesni tampa sekuliarizacijos ir internacionalizacijos veiksniai, todėl vardų skaičius ypač išaugo nuo XX a. antrosios pusės. Kaip ir kitose Europos šalyse, vardo pasirinkimą dabar daugiausia lemia subjektyvus, romantinis skambumo kriterijus: ar vardas skamba „gerai“, ar ne? Vardai turi būti „madingi“, kad ir ką tai reikštų. Nebeduodami šventųjų, protėvių ar valdovų vardai. Tačiau papildomi vardai ir toliau siejami su tradicija arba religija; šiuo atžvilgiu vis dar gali skirtis evangelikų ir katalikų vardai. Pagal šiuolaikinius įstatymus vardai turi aiškiai skirti berniukus nuo mergaičių. Kaip ir visur, moterų vardai yra ilgesni ir labiau veikiami mados, naujovių bei užsienio įtakos.

Toliau autoriai aptaria vardų sistemos istoriją. Kaip ir senosios anglų kalbos laikotarpiu, iš pradžių buvo kuriama daug dvikamienių vardų, kurių pradinis dėmuo reiškė linkėjimą. Taigi tai buvo „programiniai“ vardai. Vėlesniais laikotarpiais, kai tokių vardų kūrimas tapo mechaninis ir prarado motyvaciją, susiformavo naujos sistemos. Pavyzdžiui, imtas taikyti genealoginis kaitos principas, pagal kurį vaikų vardai sudaromi iš keturių tėvų vardų kamienų, pavyzdžiui, Hildegund ir Friedger buvo rekonstruoti kaip Friedhild, Gerhild, Hildger, Gundfried. Vaikų vardai taip pat galėjo būti sudaromi aliteracijos pagrindu, pavyzdžiui, Grimhilt, Gunther, Gernot, Giselher. Tačiau šios dvi strategijos nesiderino su principu, kad antrasis sudurtinio vardo dėmuo turi nurodyti lytį: vyriškuose varduose jis buvo vyriškosios giminės, o moteriškuose – moteriškosios. Lytis ir gramatinė giminė anuomet buvo labiau susijusios nei dabar. Kaip ir kitur, atsirado nemažai trumpinių.

Šeimos vardų pradinė motyvacija iš esmės buvo panaši: tėvavardžiai, pasibaigiantys -mann, -sen (< son), kilmininkas su -s arba be jokios galūnės. Svarbiausias motyvas, regis, yra profesijų pavadinimai, su metonimija arba be jos (pvz., Müller „malūnininkas“ – dažniausia vokiška pavardė). Trečioji kategorija apima pravardes, nurodančias vardo turėtojo fizines ar psichologines savybes. Kaip ketvirtą porūšį autoriai mini vardus, kilusius iš gyvenamųjų vietų pavadinimų (Busch „krūmas“). Su tuo susiję vietovių ir kraštų pavadinimai, pavyzdžiui, Bayer „bavaras“; tiesiog Wien „Viena“. Austrijoje ir Šveicarijoje būdingi vardai, kilę iš bendrinių gyvenamųjų vietų pavadinimų, pavyzdžiui, vardai su -er, tokie kaip Hofer „ūkininkas“; Zumbach „prie upelio“. Žemutinių kraštų kaimyninėms vietovėms būdingi stiprieji ir silpnieji kilmininkai (pvz., Peter-s, Hein-en). Likusioje vokiškoje teritorijoje vyrauja vadinamosios vardininko formos (pvz., Schmitt „kalvis“).

Žemutinių kraštų, t. y. Nyderlandų ir Flandrijos (Belgija), Dutch asmenvardžių sistemą aptaria Doreen Gerritzen. Priešingai nei straipsniuose

182

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

ALL_62_63_maketas.indd 182

2011.06.17 08:24:12

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

apie anglų ir vokiečių kalbas nedaug pasakyta apie germaniškas sistemos šaknis. Autorius teigia, kad iki viduramžių gyvavusią vienvardę sistemą pamažu pakeitė dviejų vardų paradigma, kurią sudarė krikščioniškasis vardas ir pavardė, dažniausiai patronimas, geografinės kilmės pavardė, profesinė pavardė arba pravardė. Nyderlandų aukso amžiuje buvo madinga trijų vardų sistema, pavyzdžiui, šiame pavyzdyje, kuriame yra du vardai ir dvi pavardės: Dirck Ghijsbrecht Pellenzoon van Waetselaer. Paskutiniame pavyzdyje derinamas patronimas su -zoon „sūnus“ ir geografinės kilmės pavardė su van „iš“. Taip pat galime paminėti tokius derinius kaip Pieter Corneliszoon Hooft (patronimas ir papildomas vardas, šiuo atveju nurodantis garsų poetą). Papildomas vardas vadinamas slapyvardžiu; tai aiškiai matyti tokiuose atviruose pavyzdžiuose kaip Willem Pietersz, alias Schijgelt – „Satzname“, reiškiantis „šūdų pinigai“. Priesaga -zoon buvo trumpinama kaip -z, o vėlesnėse kartose išnyko, palikdama tik kilmininko -s. Kaip ir kitur, pavardžių sistemos raidą lėmė keli veiksniai: krikščionybė, dėl kurios didžiąją dalį senųjų germanų dvikamienių vardų, t. y. vardų iš dviejų kamienų, pavyzdžiui, Hilde-brand, pakeitė krikščioniškieji vardai, tokie kaip Johannes ir Elisabeth, kurių pradžioje, žinoma, buvo per mažai. Kita pavardžių atsiradimo priežastis buvo gyventojų skaičiaus augimas, tuo metu vis labiau telkusiųsi miesteliuose ir miestuose. Matronimai, kaip ir kitur, buvo reti ir visada turėjo ypatingų motyvų. 1796 m. Napoleono civilinis kodeksas Flandrijoje įpareigojo priimti oficialią pavardę. Nyderlanduose tai įvyko apie 1811 m., bent jau teoriškai, nes oficialiai pavardės įtvirtintos tik 1934 m.: iki 1998 m. turėjo būti suteikiama tėvo pavardė, o tuomet tėvams leista patiems nuspręsti, ar jų vaikai turės tėvo, ar motinos pavardę. Belgijoje šis įstatymo pakeitimas vis dar svarstomas. Žemutinėse Šalyse vardo pasirinkimo laisvė gana didelė. Skirtingai nei Vokietijoje, šiose dviejose šalyse nebuvo įtvirtintas berniukų ir mergaičių vardų skirstymas. Kita vertus, vardai turėtų būti padorūs ir nesutapti su pavardėmis. Vis dėlto Belgijoje vardo pasirinkimas, ypač rašyba, tebėra kiek griežčiau reglamentuojamas nei Nyderlanduose. Nyderlanduose priimama fonetinė rašyba, pavyzdžiui, Ansjeliek vietoj Angélique, o Belgijoje – ne. Kaip ir daugumoje kitų sričių, vardas eina prieš pavardę, išskyrus oficialius sąrašus ir panašius atvejus. Kaip ir kitur, tarmėse, įsigalėjus pavardėms, paplito šiuolaikinės pravardės ir prarado savo pirminę reikšmę. Kai kuriose flamandų vietovėse vis dar pasitaiko tvarka [papildomas vardas + vardas], tačiau ši sistema nyksta, ją keičiant atvirkštinei tvarkai, kuri ir taip įprasta vardui ir pavardei.

Recenzijos / Reviews

183

ALL_62_63 maketas.indd 183

2011.06.17 08:24:12

WILLY VAN LANGENDONCK

Prancūzų asmenvardžių sistemą išsamiai nagrinėjo velionė Martina Pitz. Kiek vėliau nei Nyderlanduose (2005 m.) prancūzų tėvai įgijo teisę patys nuspręsti, ar jų vaikai turės tėvo, ar motinos pavardę.

Prancūziškų vardų kilmė daugiausia siekia galų ir romėnų epochą. Kai kurie keltų vardai, pavyzdžiui, Brice, išliko dėl krikščionybės paramos. Iki šių dienų prancūziškų vardų sistemą veikė tradicinė krikščioniškoji vardų tradicija, apimanti hebrajiškus, graikiškus, lotyniškus, keltų ir germanų elementus. Vis dėlto nuo merovingų laikų juntama didelė germanų, ypač frankų, įtaka. Tačiau germanų dvikamieniai vardai nebuvo suprantami ir buvo romanizuojami, pavyzdžiui, Walt-hari > Gautier, Willi-helm > Guillaume, Bern-hard > Bernard, Hluth-wigaz (Ludwig) > Clovis > Louis. Nuo X a. šių vardų skaičius sparčiai mažėjo; neaišku, ar šį procesą sukėlė papildomų vardų ir pavardžių atsiradimas, ar jis buvo jų atsiradimo pasekmė. XII a. mėgstamiausi vyrų vardai dar buvo germanų kilmės (Guillaume, Gautier, Robert, Renaud, Raoul...), o XIII a. smarkiai pagausėjo krikščioniškųjų vardų dėl išaugusio liaudies pamaldumo (Jean, Pierre, Simon, Nichole, Etienne, Jeanne, Marie, Isabel...). Kalbant apie vardų darybą, žinoma, kad VII a. lotyniškos galūnės nunyko, taip pat ir varduose, todėl vardai dažnai tapo nebeatskiriami pagal giminę (Claude, Dominique, Camille...). Siekiant to išvengti, dažnai buvo pridedamas žymimasis artikelis, kurį iki šiol galima įžvelgti iš jų kilusiose pavardėse (Lemartin vs. Lamartine). Dėl tos pačios priežasties buvo sudaroma daug mažybinių vardų su priesagomis (Paul-in, Claud-el, Paul-et, Paul-at, Paul-ot, Paul-in-et...). Senieji germanų antrieji kamienai taip pat virto priesagomis (Mich-ard, Mich-aud, Jak-ier). Apokopė ir reduplikacija taikomos iki šiol (Coco < Colette). Buvo sudaromi sudurtiniai vardai (Jean-Paul, Marie-Louise...). Moterų vardai buvo daromi iš vyrų vardų, pridedant -e (Albert-e, Paul-e...), -ie, -ine, -ette; šie vardai nebėra madingi. Vyrams išpopuliarėjo germanų kilmės vardai (Gilbert, Hubert; Thierry, Bertrand, Richard). Po Antrojo pasaulinio karo pastebima angloamerikietiška įtaka (Dany, Freddy, Harry, Johnny). Kaip ir visoje Europoje, nuo 1968 m. imta vartoti nemažai naujų vardų iš įvairių pasaulio regionų.

Kaip ir kitur, vienvardę sistemą pamažu pakeitė dviejų vardų sistema: iš pradžių atsirado pravardės ir kiti papildomi vardai, o galiausiai įsitvirtino pavardės. Pirmieji pavardes turėję žmonės buvo kilmingos kilmės. Nuo XI–XII a. buvo sudaromi patronimai, tokie kaip X filius Y; prie šio modelio galėjo būti pridedami geografiniai vardai arba pravardės, pavyzdžiui, Pierre [li fiz] Guillaume

184

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

ALL 62 63 maketas.indd 184

2011.06.17 08:24:12

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

d’Arras, Jehan [dit] la Chievre du Hamel. Dėl gyventojų skaičiaus augimo ir miestelių bei miestų kūrimosi pavardės paplito ir tarp kitų visuomenės sluoksnių. 1539 m. Villers-Cotterets potvarkiu buvo įvestas civilinis kodeksas, paskatinęs pavardžių perėmimą. Tai patvirtino 1547 m. Tridento susirinkime įvesti bažnytiniai registrai. Abu įvykiai paspartino pavardžių tapimą paveldimomis. Kuriantis pavardžių tipams, svarbų vaidmenį atliko patronimai. Jiems sudaryti dažnai vartotos germanų kalbų priesagos: (Acc-ard, Bern-ard, Bern-ier, Mich-aud...). Kaip ir kitur, matronimai buvo reti. Tačiau, anot autoriaus, šiuos vadinamuosius patronimus galima laikyti įprastais pravardžiais. Šis ginčytinas klausimas iškyla nuolat. Tokių pavardžių kaip Martin (ir jų vedinių: Martinet, Martinon...), Michel (su Michelet, Michelin...) ir panašių dažnumas visiškai neatitinka susijusių vardų dažnumo vėlyvaisiais viduramžiais. Priešingai, jis gerai dera su dideliu atitinkamų šventųjų globėjų populiarumu. Tai paaiškina gausybę tokio tipo pavardžių: Saint-Martin, Saint-Michel, Saint-Paul, Saint-Remi, Saint-Etienne; regis, jos dažniausiai suteiktos ne pagal vietovę, o pagal atitinkamos krikšto bažnyčios globėją. Todėl, klasifikuodami pavardes, turėtume turėti omenyje, kad esama pavardžių kategorijos, kurią sudaro ne tėvavardžiai. Mano nuomone, pavadinimas „pravardžiai“ problemos neišsprendžia. „Pravardžių“ kategorija dažnai tampa savotišku sąvartynu neklasifikuojamiems vardams. Kaip ir kitur, prancūzų pavardės galėjo kilti iš geografinių pavadinimų – su prielinksniu (pvz., Darras, Demetz) arba be jo (Arrambourg, Bretteville, Espagne), taip pat iš gyventojų pavadinimų – su artikeliu (pvz., Lebreton, Lallemand) arba be jo (Picard). Ypač kaimo vietovėse pasitaiko gyvenamąją vietą nusakančių žodžių: Duval „iš slėnio“, Dუპont „nuo tilto“. Profesinės pavardės, pavyzdžiui: Boulanger „kepėjas“, Cordonnier „batsiuvys“, Fèvre arba Lefèvre „kalvis“ ir kt. Kartais pasitaiko metonimija: Marteau „plaktukas“. Paskutinę kategoriją sudaro įvairiausios pravardinės pavardės: Petit/Lepetit „mažas“, Noir/Lenoir „juodas“ ir kt. Tokios pavardės kaip L’évêque „vyskupas“, Leroi „karalius“ priskiriamos pravardėms. Taip pat giminystės terminai (Lefils „sūnus“, Lepère „tėvas“) ir gyvūnų pavadinimai (Le-loup „vilkas“, Lechat „katė“), kurie, regis, paprastai nurodo asmenybės bruožus. Kaip ir kitur, nemažai pasitaiko „sakinių vardų“ (šį terminą suprantant gana plačiai): Boileau „gerk vandenį“, Quinemont „kuris nemeluoja“, Grosjean „storas Jonas“. Kalbant apie visų šių pavardžių grupių dažnumą, reikėtų pabrėžti, kad, priešingai, nei manoma, gausiausios yra ne tokios gyvenamąją vietą nusakančios pavardės kaip Dupont, o patronimai (Martin, Bernard, Richard).

Laimute Balode ir Ojārs Bušs aptaria latvių asmenvardžių sistemą.

Recenzijos / Reviews

185

ALL 62 63 maketas.indd 185

2011.06.17 08:24:13

WILLY VAN LANGENDONCK

Ikikrikščioniški vardai liudijami menkai. XII–XIII a. kronikose aptinkama senųjų latvių asmenvardžių, ypač genčių vadų vardų. Tuo metu latviai daugiausia turėjo dvikamienius vardus, pvz., Tali-baldus „platus+valdžia“ (iki šiol vartojamas vardas: Tālivaldis), Wari-gribbe „galia+noras“. Pasitaikydavo ir vienkamienių vardų: Gaile. XII–XV a. vokiečių misionieriai mėgino išnaikinti šiuos „pagoniškus“ darinius ir pakeisti juos (žemutinės vokiečių kalbos) krikščioniškais vardais. Taip buvo įvesti bibliniai vardai. Keli iš jų išliko iki šių dienų (Indriķis < Hindrik). XV–XVI a. latvių vardai: Andres, Hinrick, Hansz, Pauwel, Jacobus; Margrethe, Ilske, Magdalene, Anna, Katherine ir kt. Nuo XVII a. daugėjo latviškos kilmės vardų: Ansis, Jānis (< Johannes). XVII a. Latviją valdė švedai, todėl paplito skandinaviškos kilmės vardai, tokie kaip Ivars, Gunārs, Gustavs, Ingrīda; jų paplitimą XX a. dar paskatino skandinaviškos literatūros populiarumas. Tikrai latviškų vardų atsirado XVIII a. pabaigoje. Tuo metu vardų formų įvairovė dar buvo ribota. XIX a. paskutinį ketvirtį nacionalizmas paskatino kurti daugiau tikrai latviškų vardų, pavyzdžiui, Guntis, Dainis vyrams ir Velta, Aina moterims. Šiais laikais paplito nemažai Vakarų Europos, ypač anglosaksiškų, vardų: Roberts, Ralfs; Laura, Samanta.

The making of the contemporary Latvian family name system goes back to the first half of the 19th century. An important factor was the liberation of serf farmers by Tsar Alexander I, which called for the introduction of surnames for all farmers. On the other hand, in big cities, the need for a surname had already arisen. As everywhere, family names developed out of nicknames and other bynames. The main motivation appears to be the occupation of the person to be named, e.g., Kalejs ‘blacksmith’. Surnames like Beķeris ‘baker’, Bruveris ‘brewer’, or Melderis ‘miller’ are German borrowings. A geographical source is to be found in Lībietis ‘Livonian’, Leitis ‘Lithuanian’, Prūsis ‘Prussian’, etc. Other surnames were derived from nicknames, e.g., Garais ‘long’, Mazais ‘short’, Lielgalvis ‘big-headed’. A number of other surnames go back to denominations for animals and plants, e.g., Balodis ‘pigeon’, Vilks ‘wolf’, Ozols ‘oak-tree’. Surnames are often formed by suffixes like -iņ(š), or -īt(is), which in appellatives are diminutive suffixes. A grammatical peculiarity of Latvian surnames is the distinction between masculine and feminine forms according to the sex of the name-bearer. Masculine nominative suffixes are (as in appellatives) -s, -š, -is, -us, -a, -e. The last two can be feminine as well, except if functioning in contrast: Balodis vs. Balode. A number of surnames were borrowed from other linguistic areas, e.g., Scandinavian (Karlsons), so much

186

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

kad -sons virto pavardžių priesaga. Dar daugiau pavardžių yra vokiškos kilmės: Grünbergs (< Grünberg), Freimanis (< Freimann), Bušš (< Busch); lenkiškos kilmės, pavyzdžiui, yra Dombrovskis, Jankovskis.

Kai kurios pavardės yra rusiškos: Petrous, Markous. Keletas yra itališkos, tačiau išliko nekaitomos: Rosini, Martini. Sovietmečiu buvo įvesta rusiška trijų vardų sistema (žr. toliau). Šnekamojoje kalboje vardas ir tėvavardis buvo vartojami kaip vienas vienetas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, vėl įsigalėjo dviejų vardų sistema. Galiausiai, šiais laikais galima duoti du vardus ir netgi sudaryti dvigubas pavardes.

Lietuvių lietuvių asmenvardžių sistemą nagrinėja Vitalija Maciejauskienė.

Autorė pradeda nuo šiuolaikinio vardų davimo ir skiria oficialiąją bei neoficialiąją vartoseną. Oficialiai ir čia taikoma dviejų vardų sistema [vardas + pavardė]. Kaip ir beveik visur, pavardės paveldimos iš tėvo pavardės. Moteriškosios formos iš tėvo pavardės sudaromos pridedant priesagas -aitė, -ytė, -utė ir -ūtė, kurios parenkamos pagal tėvo pavardės galūnę, pvz., Rimšaitė < Rimša, Skinkytė < Skinkis, Žitkutė < Žitkus. Susituokusi žmona gali perimti vyro pavardę; paprastai pridedama priesaga -ienė: Dausienė < Dausa. Nuo 2003 m. taip pat galima pridėti priesagą -ė, kaip antai: Agilbė < Agilba. Šnekamojoje aplinkoje oficialus modelis įvairiai kinta dėl kalbinių ir nekalbinių priežasčių. Gali būti vartojamas vien vardas, pavardė arba pravardė. Vardas gali būti jungiamas su pravarde, o prie moterų vardų pridedamos įvairios priesagos. Kaip ir kitur, modelis [vardas + pavardė] formavosi lėtai ir galutinai susiklostė per kelis šimtmečius. XV–XVII a. istoriniai šaltiniai liudija tris vyraujančius asmenų įvardijimo tipus. Pirmasis – vieno vardo sistema. Vėliau aptinkame vardus su apeliatyvais grindžiamais prievardžiais, pvz., Czeputis doilida „dailidė“, Bartlomiej, bojarzin „bojaras“, arba beveik tėvavardiniais dariniais, kaip Zygmunt, Pawlow zięć „Pauliaus žentas“. Tikrieji tėvavardžiai gali turėti lietuviškas priesagas, tokias kaip -aitis, -onis, -ūnas, -ėnas (Mykolay Petrutaytis, Michno Dawortonis), slaviškas priesagas (Adam Sruogiewicz) arba visai neturėti priesagos (Jan Alksnis). Tuo pat metu pasitaiko ir trijų dėmenų įvardijimų: Stefanus Andruszkowicz Jatolgowicz.

Vyraujantis modelis yra [vardas + tėvavardis]. Pamažu pavardė tampa paveldima, taigi – tikra šeimos pavarde. Kaip ir kitur, šį modelį nuo XV a. pradėjo taikyti bajorija. Pirmosios miestiečių šeimos pavardės paliudytos XVI a. pradžioje, o valstiečių – to amžiaus pabaigoje. XVII a. sistema sparčiai paplito. XVIII a. procesas baigėsi. Tačiau Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos,

Recenzijos / Reviews

187

ALL_62_63_maketas.indd 187

2011.06.17 08:24:13

WILLY VAN LANGENDONCK

pire in 1795, a three-name system originated, as in Russian, where the father’s name was added, or rather inserted, though not always in a consistent way, e.g., Mykolas sūnus Jokūbo Grįžentis; Juozapas Simonov Avinaitis [= forename + father’s name with Slavic suffix -ov + family name]. The same applies to the naming of women, e.g., Kačergytė Angele, Jono [= family name + forename + father’s name]. After independence, the three-name system was abolished in favour of the two-name pattern, where patronymics have prevailed as family names. Morphologically, Lithuanian family names underwent a slavization, especially in the 18th–19th centuries. Lithuanian suffixes, especially patronymic ones, were replaced by Slavic suffixes of the -sk- type (-auskas, -inskas, -skis). These or -avičius, -evičius were added to suffixless family names. Finally, family names could be translated into Polish or Russian, whereby their structure was altered. As for contemporary family names, names with the Lithuanian patronymic suffixes -aitis, -onis, -ūnas developed out of the patronymics of the 16th–17th centuries. The family name suffixes -avičius, -evičius show that family names could derive from patronymics, and were slavicized or borrowed. Nowadays, names with the Slavic -sk- type suffix are the most frequent. Many names are not suffixed at all, e.g., Balsys, Gird- enis, Vaivada. Most of them go back to nicknames. The main sources of Lithuanian family names as to their origin are Christian (60%), and Baltic (30%). Among the latter, we find those that come from dithematic personal names, e.g., Twirbu- tas, Vilmantas. Other names of Lithuanian origin go back to terms for dwelling- places, e.g., Kalniškis ‘from the mountain’, to occupational terms, e.g., Dailidė ‘carpenter’, to ethnonyms, e.g., Lietuoys ‘Lithuanian’, to nicknames, e.g., Kreiuys ‘crook-legged’, or to animal and plant names, e.g., Vilkas ‘wolf’, Ąžuolas ‘oak-tree’. Only few names go back to place names, e.g., Kaunietis < Kaunas. There are about 55 000 different Lithuanian family names.

Vardus galima rinktis laisvai. Tačiau kalbininkai rekomenduoja apie 4 000 vardų, atspindinčių tradiciją. Jie surinkti į žodyną, kuriame pateikiama ir jų etimologija. Skiriami keli sluoksniai. Pirmiausia – „senieji pagoniški vardai“, kurie gali būti dvikamieniai (Vytautas „išvydo tautą“) arba vienakamieniai (Kęstutis < kęsti „kentėti“). Antrąjį sluoksnį sudaro krikščioniški vardai. Pilnosios ir trumposios jų formos vartojamos oficialiai (Kazimieras – Kazys; Simonas – Simas). Trečiasis sluoksnis susiformavo XX a.; kaip ir kitose šalyse, atsirado daugybė naujų vardų, tačiau čia jie buvo kilę iš apeliatyvų, etnonimų, mitonimų, vietovardžių ir panašių šaltinių arba paimti iš literatūros. Keletas naujų vardų buvo pasiskolinta iš kitų kalbų, pvz., Aivaras, Edita. Atrodo, kad ši padėtis susijusi su tuo, jog 40 proc. šiuolaikinių vardų nėra minėtame žodyne, todėl nelaikomi „lietuviškais“.

188

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

Paskutinėje pastraipoje aptariamos šiuolaikinės pravardės, t. y. neoficialūs asmenvardžiai, dažnai nurodantys kokią nors jų turėtojo fizinę ypatybę (Žilius < žilas „žilas“), profesiją (Batsiuvys „batsiuvys“) arba asmenybės bruožą (Vanagas „vanagas“). Kitos pravardės nurodo giminystės ryšius, pavyzdžiui, „žentas“, arba gyvenamąją vietą. Taigi, regis, tos pačios motyvacijos kartojasi visais laikais ir visose vietose.

Karlheinz Hengst aptaria Russian antroponiminę sistemą. Kadangi rusų kalba priklauso slavų, taigi indoeuropiečių, kalbų šeimai, matome daugiau ar mažiau panašią raidą kaip germanų ir baltų kalbose. (Atkreipkime dėmesį, kad romėnų lotyniškoji sistema yra visai kitokia, veikiausiai dėl etruskų įtakos.) Vis dėlto esama svarbaus skirtumo: rusų kalboje visada buvo vartojamos dviejų ir trijų vardų sistemos, kurių pasirinkimas priklauso nuo socialinio konteksto. Autorius suvokia įvairius veiksnius, darančius įtaką rusų asmenvardžių sistemai (sistemoms), tačiau negali jų išsamiai aptarti. Jis nagrinėja vardų raidą (Michail, Nadežda) ir neoficialius jų variantus (Mika, Nadja). Taip pat kuriami trumpybiniai vardai: Lala – Lena trumpinys. Vardų davimo motyvai: 1) protėvių ar draugų pagerbimas, 2) nuoroda į populiarias asmenybes, 3) estetiniai sumetimai, 4) siekis būti originaliam ar išskirtiniam. Istoriškai galima skirti keturis etapus: i) senieji slaviški vardai, tokie kaip Dobromysl, Mirogost’, Nekras; ii) kalendoriniai arba kanoniniai vardai, tokie kaip Sergej, Marija, Sofija; iii) vėlesni vardai: Gelij, Ideal, Stratosfera, Èlita (ankstyvojo sovietmečio) ir iv) šiuolaikiniai vardų variantai, dažniausiai kilę iš Vakarų Europos kalbų: Majk, Kristina. Šiuo metu religinis veiksnys vėl įgauna tam tikrą reikšmę.

Iš pradžių buvo indoeuropiečių vieno vardo sistema. Apeliatyvinė kilmė tebėra aiški tokiose formose kaip Volk „vilkas“, Dobrynja < dobr- „geras“. Iš vikingų laikotarpio (IX a.) išliko skandinaviški vardai, tokie kaip Igor, Oleg ir Ol’ga. Monarchų varduose vyravo dvikamieniai dariniai su antraisiais kamienais -slav ir -mir: Gostislav, Putilav, Jaroslav, Ostromir, Vladimir. Kaip ir kitur, senojoje rusų kalboje jau aptinkama priesaginių trumpųjų formų ir trumpybinių vardų, pavyzdžiui, su galūne -ilo: Putilo, Tomilo arba -jata: Gostjata, Putjata. Atitinkamos moteriškosios formos, tokios kaip Krasava ar Milava, pasitaiko retai. Moterys buvo vadinamos pagal tėvą, pvz., Jaroslavna – Jaroslavo dukra, arba pagal vyrą. X a. krikščionybės priėmimas paskatino krikščioniškų vardų plitimą: Andrej, Aleksandr, Vasilij; Elena, Irina. Jų šaltiniai gerai žinomi: graikų, lotynų, hebrajų, aramėjų ir sirų; plg. taip pat Ivan, Marija, Anna. Tokie vardai netgi papildė rusų kalbos fonemų inventorių: garsas [f] atsirado tokiuose varduose kaip Filipp, Sofja (su graikų phi), Feodor, Timofej (su graikų theta). Vis dėlto pagoniški vardai išliko iki XVII a. Šie vardai buvo kuriami siekiant apgauti piktąsias

Recenzijos / Reviews

189

WILLY VAN LANGENDONCK

dvasių, pvz., Durak „kvailys“, Istoma „silpnumas“, Nevedom „nežinomas“, Nekras „negražus“. Tačiau Petras Didysis uždraudė tokias nekrikščioniškas formas. Pamažu vardai pradėti skolintis iš Vakarų Europos šaltinių, ypač nuo XX a. pabaigos. Priesagų apstu: oficialiai vartojama daugiau kaip 100 vyriškųjų vardų priesagų ir 55 moteriškųjų, o neoficialiai – net daugiau kaip 600, todėl susidarė gausybė vardo mažybinių formų.

Pavardžių, patronimų, o kartais ir matronimų randama seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Jie buvo sudaromi iš būdvardinių trumpųjų formų ir elemento syn „sūnus“. Po XII a. liko tik priesagos: -ov/-ev, -in ir -ič, vėliau – -ovič/-evič, vartotos aukštuomenės, pvz., Mikita Andreevič. Žemvaldžiai monarchai įvedė vietovardžių pagrindu sudarytus vardus su priesaga -skij. XIV–XVII a. aptinkame didelę įvairovę. Kad tinkamai nurodytų savo kilmę, monarchai įtraukdavo savo senelio ir net prosenelio vardą, todėl galėjo susidaryti keturių vardų sistema. Ji galėjo apimti ir kitus socialinius sluoksnius. Nuo XVI a. aptinkama trijų vardų sistema [vardas + patronimas + pavardė], pvz., Boris Fedorovič Godunov. Prieš tai vartota [vardas + patronimas + pravardė] sistema. XVII a. pabaigoje aukštuomenė jau turėjo pavardes, o XVIII a. jos tapo privalomos. Pamažu šis modelis paplito ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tačiau būtent sovietų administracija XX a. galutinai įteisino pavardes. Priešingai, trijų vardų sistema liko privaloma tik oficialiuose dokumentuose ir per dideles iškilmes. Kaip ir visur, pravardės atliko svarbų vaidmenį rusų antroponimijos istorijoje. Jų atsiradimo priežastys buvo tos pačios. Pravardės ir pseudonimai vartojami neoficialiai. Be to, atsirado interneto slapyvardžiai (nikis). Iki šių dienų trijų vardų sistema išlieka oficiali, nors pastaruoju metu pastebima tendencija pereiti prie Vakaruose įprastos dviejų vardų sistemos [vardas + pavardė], ypač žiniasklaidoje (plg. Vladimir Putin). Tačiau pažymėtina, kad šį pokytį parengė XIX a. rusų literatūra, kurioje aptinkame Anna Karenina ir panašius vardus. Forma [vardas + patronimas] yra įprasta, bet ne tokia oficiali: ją vartoja jauni žmonės, kreipdamiesi į suaugusiuosius, taip pat mažiau artimi pažįstami ir kalbėdami apie trečiąjį asmenį. Tėvo vardo vartojimas reiškia pagarbą. Kita vertus, skatinama vartoti motinos vardą, kadangi daug vaikų auga be tėvo. Kaimo gyventojai dažnai vartoja vien tėvo vardą. Vardai ir jų trumposios formos vartojami tik bendraujant artimai ir draugiškai.

Baskų asmenvardžių sistemą aptaria Henrike Knörr. Baskų kalba nėra indoeuropiečių kalba; ją Baskų krašte vartoja tik 750 000 baskų.

190

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

ALL_62_63 maketas.indd 190

2011.06.17 08:24:13

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

taip. Be to, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje vis dar yra 100 000 šia kalba kalbančių žmonių. Kalbų kontaktas su ispanų ir prancūzų kalbomis taip pat matyti iš asmenvardžių sistemos. Romos laikais vartoti ir lotyniški, ir baskiški vardai. Pirmųjų amžių įrašuose randama tokių vardų kaip Andere „moteris“, Nescato „mergaitė“ (su mažybine priesaga -to), Cison < gizon „vyras“, Ummesahar „senas vaikas“. Į akis krinta daugybė palatalizuotų formų, turinčių mažybinę reikšmę, pavyzdžiui, Xembus < *Sembe. Kai kurie iš šių elementų aptinkami ir viduramžiais: Umma „vaikas“, Jaun Umea „ponas vaikas“ (su žymimuoju artikeliu -a), Gizon „vyras“. Nuo X a. turime gana gausų asmenvardžių repertuarą (ypač iš senovės Navaros karalystės). Dažnos lotyniškų ir romanų vardų baskiškos adaptacijos, pavyzdžiui, Dominicus > Dominiku, iš kurio padaryti moteriškieji vediniai Domeka ir Domikusa; Jacobus > Jakue, Jakobe, Jakube. Kitas kalbų mišinio pavyzdys – Ochoa < otso „vilkas“ su žymimuoju artikeliu, greta ispaniško atitikmens Lope, perimto į baskų kalbą tokio pat pavidalo, taip pat su mažybine priesaga: Lopeco. Vėliau pridėta patroniminė priesaga -i(t)z (< lot. -ici): vyr. Lopeitz, mot. Lopeitza. Lope aptinkamas vietovardžio Lopetegi „Lopės gyvenamoji vieta“ sudėtyje; šis vietovardis savo ruožtu tapo tokios pačios formos šeimos vardu. Tarp viduramžių vardų dažnai pasitaiko seme „sūnus“ palatalizuota forma Cheme (XIV a.) arba su mažybine priesaga -no: Semeno; iš jos išsivystė Semen, Ximen ir kt. Iš patroniminės formos Semen(o)iz susidarė labai dažnas vardas Jiménez, paplitęs visame Pirėnų pusiasalyje ir Lotynų Amerikoje. Baskų vardai išpopuliarėjo tarp Baskų krašto žydų, pavyzdžiui, Salomón Ederra „gražuolis Salomón“. Viduramžiais pasitaiko penki vardų tipai: vien vardas, vardas su pravarde, su patronimu, su geografiniu vardu arba šių tipų derinys. Kaip savarankiškus vardus randame Antso < Santso < isp. Sancho < lot. Sanctius, Azeari < Azenari < lot. Asinarius. [Vardas + pravardė] modelis apima įprastus pravardžių motyvus: fizines ypatybes (Orti Belça „tamsusis Orti“), būdo bruožus (Garcia Vicinaya „apsukrusis Garcia“), profesijas (Domicu Zamarguina „kailiadirbys Domicu“), gyvūnus (Eneco Beya „karvė Eneco“) ir aprangą (Sancho Abarca „sandalus avintis Santso“). Modelyje [vardas + patronimas] tėvo vardas gauna priesagą -iz (< lot. -ici), pavyzdžiui, Lope Garceiz „Lope, Gartze sūnus“, arba baskų kilmininko priesagą -rena, kaip Garcea Ansorena „Gartze iš Antso“. Modelis [vardas + geografinis vardas] nurodo gyvenamąją vietą ar gyvenvietę: Domicu Iturr Aldeco „Domicu iš šaltinio“, Maria Ipuça „Maria iš Gipuzkoa“. Šiuos tipus galima maišyti arba jungti. Kaip ir kitur, šis viduramžių modelis su pravardėmis pamažu davė pradžią paveldimoms pavardėms, t. y. šeimos vardams. Šis procesas buvo

Recenzijos / Reviews

191

ALL_62_63_maketas.indd 191

2011.06.17 08:24:13

WILLY VAN LANGENDONCK

užbaigtas XVI amžiuje. Prancūzijoje tai oficialiai įtvirtinta įstatymu 1792 m., Ispanijoje – 1870 m. Didžioji dalis šeimos vardų kilo iš vietovardžių, tačiau pasitaiko ir kitokių jų tipų.

Labai dažni yra iš vardų kilę hipokoristiniai vardai, vartoti civiliniuose ir bažnytiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, Michelco „mažasis Mykolas“, Juanco/Johango „mažasis Jonas“, Mecheri „mažasis Emeterijus“ (deminutyvas iš Meteri < lot. Emeterius). Iki šių dienų aptinkame tokių formų, kurios neretai virsta savarankiškais vardais, pavyzdžiui, Bernart > Bernat > Beñat. Manyta, kad šie hipokoristiniai vardai yra tikrai baskiški, pavyzdžiui, Cherran < kat. Ferran „Ferdinandas“, Menete < pranc. Bernadette.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais dauguma tradicinių baskų vardų vėl paplito; anksčiau jie turėjo užleisti vietą ispaniškiems ir prancūziškiems vardams ir buvo nustumti į privačią vartoseną. Baskų krašto nacionalistų partijos įkūrėjas Sabino Arana (1865–1903) sukėlė tikrą perversmą paskelbęs šventųjų vardų sąrašą, kurį 1910 m., jau po jo mirties, išleido Luis de Eleizalde Breñosa. Kraštutiniai Aranos prietarai paskatino nepagrįstai sistemingai vartoti priesagą -a vyrų varduose (Joseba „Juozapas“), o -e – moterų varduose (Josebe „Josefa“); taip buvo vadovaujamasi kunigo P. P. Astarloa mintimi, kad gimę berniukai verkdami ištaria garsą -a, o mergaitės turėtų tarti -e. Be keleto naujadarų, sąraše buvo ir tradicinių vardų, tokių kaip Mikel ir Txomin (iš tiesų tai hipokoristinis vardas, kilęs iš Domingo). Iš pradžių Bažnyčia ir intelektualai Aranos pasiūlymus atmetė, tačiau vėlesni teisės aktai juos toleravo. Vis dėlto Franco pergalė lėmė baskų vardų draudimą iki 1957 m., kai naujas įstatymas juos vėl leido, jei tik nebuvo atitikmens ispanų kalboje. Baskų vardai, įskaitant (buvusius) hipokoristinius vardus, visiškai įteisinti 1977 m. Pastaruoju metu vardų suteikimui įtakos turi įvairūs veiksniai: vietos aplinkybės, tėvų politinės pažiūros ir panašiai. Prancūzijoje privaloma tvarka taikomas modelis [vardas + pavardė]; Ispanijoje jis tebėra neoficialus, todėl galima pridėti tėvo vardą, pavyzdžiui, Idoia Etxeberria Landaluze. Baskų tradicija po santuokos išsaugoti mergautinę pavardę. Dar viena vartosena – vieniems kitus vadinti pagal gimimo vietą, pavyzdžiui, Tolosa „kilęs iš Tolosos“, kartais vartojant mažybinę formą: Toloxa.

REFERENCES

BRENDLER SILVIO 2008: Nomematik, Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie). Hamburg: Baar.

192

Acta Linguistica Lithuanica LXII–LXIII

Europäische Personennamensysteme: Ein Handbuch von Abasisch bis Zentralladinisch

Kohlheim Volker 2005: Nomem und Allonom: Die Feststellung onymischer Identitäten in Vergangenheit und Gegenwart. – Proceedings of the XXI^st International Congress of Onomastic Sciences I (Uppsala 2002), Brylla Eva, Wahlberg Mats, ed. Uppsala: SOFI, 207–217.

Kohlheim Volker & Karlheinz Hengst 2011: Nomematics – a new approach to the description of proper name systems. Onoma 41.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names. Berlin: Mouton de Gruyter.

Van Langendonck Willy 2010: Names and identity. On the nomematic approach. Review of Silvio Brendler, Nomematik, Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie). Hamburg: Baar, 2008. – Beiträge zur Namenforschung 45(2), 193–220.

Įteikta 2011 m. kovo 9 d.

WILLY VAN LANGENDONCK

Department of Linguistics

Blijde-Inkomststraat 21–3308

BE-3000 Leuven

[email protected]

Recenzijos / Reviews

193

ALL_62_63_maketas.indd 193

2011.06.17 08:24:13