52 ac a Linguis ica Li huanica LXVII
k is ina u koVska
Vilniaus uni e si e as, Polonis ikos cen as
Mokslinių y imų k yp ys: lenkų a mių Lie u oje unkciona i-
mas i s a i ikacija, lie u ių i lenkų a mių są eikos, leksiniai li ua-
nizmai lenkų kalboje, liaudies pap očiai pa ibyje; d ikalbės lenkų-
lie u ių leksikog a ijos p oblemos.
Lie uVių kaLbos skoLiniai
Lie uVos Lenkų a Mėse1
Li huanian bo owings in Polish dialec s
in Li huania
ano acija
s aipsnyje nag inėjami leksiniai li uanizmai, a ojami lenkų kalbos a mėse lenkų, lie u ių
i bal a usių pa ibio e i o ijoje Lie u oje. Leksiniai li uanizmai cha ak e izuojami pagal skolini-
mosi laiko a pį bei šių žodžių pa ekimo į lenkų a mes būdus. iš a lik os analizės da oma iš ada,
kad dauguma lie u ių kalbos skolinių, pa ekusių į lenkų kalbą, a ėjo iš bal a usių kalbos, o ai
gali liudy i apie bal a usių kalbos suda y ą pag indą lenkų a mėms o muo is Vilniaus egione.
anno a ion
he pape deals wi h lexical Li uanisms unc ioning in Polish dialec s on he Polish-Li hua-
nian-belo ussian bo de land. Li huanian lexical loanwo ds a e cha ac e ized wi h ega d o ime
and he ways o il e ing o hese wo ds in o Polish dialec s. he conduc ed analysis shows ha
he majo i y o Li huanian bo owings pene a ed in o Polish by he media ion o he belo us-
sian language, which can be an e idence o he belo ussian backg ound o Polish dialec s in
Vilnius and i s a ea.
1 s aipsnis bu o pa eng as ykdan a p au inį p ojek ą „język polski pog anicza li ewsko-ło ewsko-biało-
uskiego na le innych odmian polszczyzny północnok esowej“ (The Polish language o he Li huanian-
La ian-Belo ussian bo de land in compa ison wi h o he a ian s o he Polish language in no h-eas e n
Polish), inansuojamą Lenkijos Mokslo i aukš ojo la inimo minis e ijos (MnisW – Minis e s wo Nauki
i Szkolnic wa Wyższego), daba au inio mokslo cen o (ncn – Na odowe Cen um Nauki; an. Minis y
o Science and Highe Educa ion, cu en ly Na hional Science Cen e); su a ies nume is: n104 056038.
esMiniai žodžiai: lenkų a mės Lie u oje, a mių są eika, li uanizmai, Vilniaus k aš as.
keyWo ds: Polish dialec s in Li huania, in e ac ion be ween dialec s, li huanisms,
he Vilnius egion.
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
53s aipsniai / a icles
Lenkų, lie u ių i bal a usių pa ibio e i o ijai būdingas daugiakul ū iškumas i
daugiakalbiškumas, su o ma ęs sudė ingus e noling is inius san ykius olimo-
je p aei yje, siekiančioje Lie u os didžiosios kunigaikš ys ės (Ldk) laikus. Pi mi-
niai pasiski s ymai į bal ų i usų žemes, aip pa žmonių an plūdis iš ka ūnos i
kaimyninių als ybių į akojo ai, kad Liublino unijos (1569) i Mask os ka iuome-
nės an puolio (1655) laiko a piu šioje e i o ijoje gy a o ne sep yni e nolek ai:
lie u ių kalba, bal a usių kalba, šiau ės y ų egiono lenkų kalba, Lie u os o o ių
kalba, akų ka aimų kalba, Lie u os žydų dialek as, „na e o pagonių šnek a“
(bedna czuk 1994: 109–124). Laikui bėgan Lie u os didžiosios kunigaikš ys ės
e i o ijoje į ai ių e nolek ų ik daugėjo. Po abiejų au ų espublikos padalijimų
p adėjo s ip ė i usų kalbos į aka šiose žemėse, pasikei ė ki ų nuo seno unkciona-
usių kalbų a ojimo s a usas i ibos (g ek-Pabisowa
1997: 145–179).
iki šiol iš Lie u os didžiosios kunigaikš ys ės laikų kalbinės si uacijos ap ašymo,
a lik o analizuojan is o inius šal inius, bei šių pa ibio e i o ijų a mių y imo
nedaug žinome apie šnekamosios bal a usių kalbos2 unkciona imo ibas p aei yje
bei lie u ių kalbos a mių a ojimą Lie u os kaimynų sla ų e i o ijose. dėl o
lenkų a mių genezė Lie u oje is da ebė a diskusijų objek as.
Pasi elkian kalbinius duomenis, šiame s aipsnyje bus analizuojami eiškiniai,
ku iais emian is bū ų galima nus a y i Vilniaus a minio egiono lenkų a mes
su o ma usį kalbinį pag indą. ap ašomasis objek as – šiose a mėse a ojami li-
uanizmai. Leksiniai li uanizmai bus cha ak e izuojami pagal jų ch onologinių
sluoksnių į ai o ę (bei su uo susijusius eminių g upių ski umus) i jų papli imą
į ai iuose a miniuose a ealuose. be o, a siž elgian į dažnus su apimus su analo-
giškais bal a usių a mėse a ojamais žodžiais, bus siekiama pag įs i šių žodžių
pa ekimo į Lie u os lenkų a mes kelią pe kalbą a pininkę.
Šiame s aipsnyje nebus apsi ibo a ien ik lie u ių kalbos skolinių, už ašy ų Vil-
niaus k aš o e i o ijoje (le. Wileńszczyzna)3, pa eikimu. bus a siž elg a į as e i o i-
jas, ku ios nu olusios nuo Vilniaus k aš o, ačiau ku ioms būdingi panašūs socioling-
is iniai si uacijos ypa umai p aei ies i daba ies kon eks e. oliau pa eikiami li ua-
2 Šiandien ši p oblema g ildenama ik kai ku iuose s aipsniuose. bal a usijos y ėjas ana olijus aksa-
mi o as ašo apie kiekybinę bal a usių pe s a ą Lie u os didžiosios kunigaikš ys ės e i o ijoje, pla ų
bal a usių kalbos (šiau ės aka ų bal a usių a mių) a ojimą kon ak uojan lie u iams, lenkams i
bal a usiams bei šio dialek o unkciona imą ki ose mažesnėse (žydų, ka aimų, o o ių) bend uomenė-
se, apsigy enusiose Vilniaus i akų apylinkėse (Аксамитов 2000: 91–92).
3 Pa adinimą šiam a miniam plo ui pasiūlė halina u ska, ku i y ė i ap ašė lenkų kalbą e i o ijose į
šiau ę nuo Vilniaus, plačiai besid iekiančiose nuo ke na ės iki naujųjų Š enčionių. a ski dama Vilniaus
plo ą nuo ki ų d iejų lenkakalbių e i o ijų Lie u oje – smal ų i kauno – y ė ik as apylinkes, ku ios
p ieš ka ą įėjo į Lenkijos als ybės sudė į ( u ska 1995). Šiandien bū ų eikalinga nauja Lie u os len-
kų a mių klasi ikacija, nes jau iš i i isi šių a mių a ealai. kiek plačiau siūlyčiau su ok i i Vilniaus
a minio egiono ibas.
54
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
nizmai bu o už ašy i Vilniaus ajone i am ik ose Ši in ų i Molė ų ajonų ie o-
ėse, . y. ose e i o ijose, ku ios nep iklauso Vilniaus k aš ui, nes iki 1939 me ų
šios apylinkės bu o Lie u os espublikos e i o ijoje. aip pa naudojama su ink a
medžiaga iš akų ajono, ku iame šiandien dominuojan i kalba – lenkų, o kalbinė
si uacija labai panaši į Vilniaus k aš o kalbinę si uaciją. aigi nag inėjamos ie o ės,
ku iose lenkų kalba a lieka (bei kažkada a liko) pi mosios (p ima inės) kalbos unk-
ciją. y imui a lik i pasi ink a leksika bu o pa eik a in o man ų, ku ie dažniausiai
apsk i ai lie u ių kalbos nemoka i jos nenaudoja kasdieniame gy enime4 .
Po eikis už ašinė i i y inė i leksinius li uanizmus Lie u os lenkų a mėse kilo
2001 me ais p adėjus ink i medžiagą lenkų a miniam žodynui. Pi minė žodynui5
sukaup os leksikos analizė a skleidė gana didelį lie u iškos kilmės leksikos sluoks-
nį (apie 10 p oc.). Pasi elkus žodyno pag indu suda y ą klausimyną, sukaup a me-
džiaga bu o ik inama kiek ienos asa os ekspedicijos me u ( . y. 2007–2012 me-
ais). Leksikos apim is is didėjo, pa ykda o ap ik i naujų leksemų a ba už ašy i
jau ap ik os leksikos mo onologinų a ian ų, azeologinių žodžių junginių. Šiuo
me u mano u ima ka o eką suda o daugiau kaip 700 leksinių li uanizmų. Many-
ina, kad naujų žodžių a ba jų a ian ų da įmanoma ap ik i ne i uose lenkų a mių
plo uose, ypač Lenkijos i bal a usijos pa ibyje (pa yzdžiui, Šalčininkų ajone). ai
puikiai pa odė i šių me ų ekspedicijos me u už ašy i žodžiai.
s aipsnio apim is neleido pa eik i isų i iamame plo e už ašy ų li uanizmų.
iškel ai ezei pag įs i bu o pasi ink i žodžiai, a spindin ys kiek ienos g upės leksi-
kos į ai o ę, ge ai dokumen uo i i iamojo a ealo a mėje i u in ys daug mo o-
nologinių a ian ų. žodžių analizė a lik a emian is lie u ių, bal a usių i lenkų
kalbininkų da bais. daugiausia dėmesio iki šiol bu o ski a pa ibio bal a usių a -
mėse papli usiems li uanizmams (u bu is 1969: 43–68; 1969a: 149–162; 1984:
30–38;
1984: 255–275; 1987: 46–52, 61–68; Гринавяцкене, Мацкевич, Романо-
вич, Чеберук 1975: 163–195; g ina eckienė 1983: 182–204). Lenkų kalbos lie u-
iškus skolinius nag inėjo šie au o iai: o ębski 1931: 79–85; Zdaniukiewicz 1972;
Zinke ičius 1974: 207–214; g ina eckienė 1977: 133–142; 1991: 47–64; ekielski
1980: 62–73; smoczyński 2001: 445–460; u kowska 2006: 73–108, 2007: 487–502,
2010: 342–348. ašan šį s aipsnį, naudo asi i s a biais bend esnio pobūdžio da -
bais: Мартынов
1965;
Чекман 1972: 147–156; Лаучюте 1973:
155–164,
1975:
145–161; Zinke ičius 1984: 255–275, 1987: 46–52, 61–68; Laučiū ė 2007: 85–102;
g ek-Pabisowa 1993: 54–60; smułkowa 2002: 272–283, 2002a: 242–2576 .
4 išsamiau šių e i o ijų kalbinė si uacija ap a iama keliose šio s aipsnio au o ės publikacijose ( u kow-
ska 2008: 345–366; 2008a: 53–68).
5 žodynas, ku iame pa eik a leksika iš isų lenkų a mių Lie u oje papli imo e i o ijų, bu o išleis as
Va šu oje 2006 me ais (ž . sPgL).
6 Li uanizmų y inėjimų apž alga pa eik a mano s udijoje ( u kowska 2006: 73–108).
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
55s aipsniai / a icles
Leksinių Li uaniZMų g uPės
Lie u ių kalbos skolinių analizė, a lik a emian is is o iniais žodynais, u imais
Ldk šiau ės egiono kalbų leksikos ap ašymais bei daba iniais sla ų a mių žody-
nais, leidžia išski i ke u ias skolinių g upes7 .
1 . Pi ma li uanizmų g upė
gana didelę leksikos dalį suda o senieji skoliniai, dokumen uojami Lie u os
didžiosios kunigaikš ys ės epochoje, šių leksemų andama senuosiuose šal iniuose,
ašy uose lenkų a ba senąja bal a usių kalbomis. Šie žodžiai, už ašy i XVi–XViii a.,
y a plačiai a ojami i pap as ai išlikę keliose sla ų (lenkų, usų, bal a usių, uk ai-
niečių) kalbose. jie suda o kelias emines g upes.
iziog a iniai pa adinimai
dy sa ʻ a pinių šeimos miškų i laukų augalas, žiemkenčių pik žolė (B omus);
jo s iebas, g ūdas’: W życie dużo dy sy, ona ośni aka jak owies, mie lica aka, o
aka do owsa podobna Š . Nu o dy sa, a sama ży nica, po polsku ży nica, a po p o-
s emu dy sa, o jeszcze po bieło usku dy sa, nu ona a yko u jej zia ka nie ma, ona
yko łuseczka, ona nie ma zia ków, a że o już mówi: ży nica, chlebu pomocnica, że o
jej źmielisz i azem do chleba. [a jak u mówili?] U n`as i dy sa, i ży nica, jeden mó-
wi dy sa, d ugi mówi ży nica Len . [a dy sy nie było?] Dy sy było, a jak że, osła
ak jak mia liczka w życie Vid. Dy sa jes , jeśli jej dopuścisz, o na eż kwi nie Miež.
Ja nie wiem od czego a dy sa była. To ona od ziemi zachodziła, ci od jakiej powie zy
in u . žodį dy sa už ašė g ina eckienė bui ydžių apylinkėse (g ina eckienė 1991:
50); dzi sa: Dzi sa czy dży sa, chyba coś akiego, co szkodziło dla zboża Vi š; di sa:
Di sa o już ba dzo d ennie, szkodliwa. Nu ona kwi nie niby, żół e, wyśpiewajo akie
os e dziubuczki, o eż ba dzo szkodliwa na zboża Šiaul. seno ės aš uose dokumen-
uojamas šiomis o momis: dy sa, dy so a y (jabl 65); už ašy as usų, uk ainiečių,
lenkų (bals ogės, seinų) a mėse (СБ 11); unkcionuoja aip pa bal a usių a mė-
se: дрса, г
ì
рса (СБГ); lie.
d sė
8;
7 Šiame s aipsnyje, ap ašan lie u ių kalbos skolinius, a ojama plačioji li uanizmo są oka: lie u ių
kalbos skoliniais laikomi lie u iškos šaknies žodžiai i ki ų kalbų skoliniai, ku ie į lenkų kalbą pa eko
pe lie u ių kalbą. Li uanizmais aip pa laikomos leksemos, ku ios pa eko į lenkų a mes pe ki ą
kalbą (šiuo a eju – bal a usių). Šis ap ašymo būdas, a si andan is iš adinamojo leksikalizacijos p o-
ceso i ian skolinių e imologiją, y a laikomas eisingiausiu. (Plg. Walczak 1982: 172–194).
8 Lie u iškų žodžių a i ikmenys a ian ai ki ose kalbose bu o a ink i naudojan is lie u ių kalbos žody-
nu: Lkže. sudė ingesni a ejai nus a an žodžių lie u išką kilmę bu o analizuojami emian is e imo-
56
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
dy wan ʻapleis a, nedi bama, sužėlusi di a’: Nu na dy wanie ylko k owy pasi
sie, co na dy wanie obić, am na dy wanie ylko ośni awa i wiencej nic Š . Gospo-
da z ak zaniedbał a ziemia, dy wanem zapuścił Vi š. Dy wany, już za mojo pamień-
cio, o ja k owa jeszcze p owadziłam na dy wany dalej, am koniczynka yko, dy wa-
nami s ała ziemia. Te az nie zapuszczajo Vid. Dy wany byli, ale u ylko a gó a o
dy wan był, a ak o wszys ko u abiane było s a p. Dy wanow nie była kiedyś, byli
łonki dub. Jak pobendzie jaki dy wan, nu o po ym ży a lepiej osła ka . U mnie o
była dob za żyć – sucha, dy wany ke n. Vilniaus k aš e žodį dy wan už ašė u ska,
ničas, Š eiko ska ( u niszw 138, 173), bui ydžiuose dwilewicz: dy wan (dwil
115); dy wan už ašy as bui ydžių i aukš ad a io apylinkėse (g ina eckienė 1977:
137; 1991: 50); dy wanek ʻžolė’: Nu po ym pośle es u na jakimś dy wanku obio
majówka Š ; zady waniały ʻapie žemę: neapdi bama’: Nu zady waniała aka [zie-
mia] Š ; dy wanieć (sgP). seno ės aš uose nuo XVi a. dokumen uojamos šios
o mos: dy an (de an, di an), di anec, dy anik, dy anowy, Lie u os e i o i-
joje (jabl 47, 66, 67, 117, 234, 311); Zo ia ku zowa pa eikia žodį dy wan i ak-
uoja jį kaip lie u išką skolinį, unkcionuojan į lenkų kalboje nuo XVii a., seno-
joje bal a usių kalboje – o ma dzi wan nuo XVi a. (ku z 353); jis aip pa doku-
men uojamas ΓСБМ okiomis o momis: дирванъ, дерванъ, дырвонъ, дырва,
unkcionuoja Psko o, smolensko bei seinų apylinkių lenkų a mėse (СБ 29), aip
pa pa ibio bal a usių a mėse (СБГ); šį žodį bal a usių a mėse analiza o u bu is
(1969 (1): 58); lie. di ónas;
dumbło ʻnusėdusios d umzlės, šlapias suplak as pu as’: Ale jes akie dumbły,
że jak p zewali sie, możysz p zewalić sie i p zepaść am Len . A w wodzie nu eż bywa
dumbła, bywa, że am wa do, a bywa że am jeszcze aka, że am nogi lazo, że am
aka dumbła jeszcze Š . [ aki muł w jezio ze?] Dumbła ud. Ledwie ja nogi z ego
dumbła wyciągnął. Ryba wielka, ale czuć dumbłem Wiljaszcz. žodis seno ės aš uose
dokumen uojamas nuo 1671 m. ( aseiniai) (jabl 295), aip pa kaip liūno pa adi-
nimas Думъбль nuo 1596 m. (ukme gė) (jabl 121), neap inkamas ГСБМ; unk-
cionuoja pa ibio bal a usių a mėse: дỳмбла (СБГ), aip pa usų a mėse Lie u os
e i o ijoje (СБ 54); lie. dublas;
k usznia 1 . ʻakmenų k ū a, k ūsnis’: Nu aka kupa kamieni o ylko nazywali
k usznia, nu pozwożone, do kuczy złożone i nazywali k usznia Š . A o bywa k usznia
kamieniow, o w kamieniach eż ak samo z obio gniazdy i siedzo (szeszki) Len . Kie-
dyś majon ek był, o zbie ali kamieni i walili w k uszni e Pad ; ch uśnia: Jak kamie-
ni gdzie nałożona, o nazywali ch uśnia ka ; 2. ʻiš akmenų suk au as šildomasis
pi ies ugniaku as’: Była k usznia i am palili, palili w ej k uszni, była aka piec, en
loginiais žodynais: bal a usių kalbos (ЭСБМ), usų kalbos (ЭСРЯ), lenkų kalbos (sejP, sejPsł),
sla ų kalbų (ЭССЯ) i lie u ių kalbos (sejL), ž . su umpinimus šio s aipsnio pabaigoje.

Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
57s aipsniai / a icles
piec był z obiony z kamieni aki i nazywała sie o k usznia Š ; k uśnia: A a piec, na
piec, co złożona z kamieni, jak polejo wodo, żyby duch en, o k uśnia nazywała sia, na
k uśnia wody chluśnisz Š . K usznia w łaźni liczy sie piec a, k usznia, on jak p zepa-
li sie, o am ylko kamuszki e ozpadajo sie ud. W łaźni podłoga i k uśnia aka była
z obiona z kamieniow, a woda nieśli sie z cha y in u . Ch uśnia była w łaźni, o na
kamieni polewali Pab. W łaźni ch uśni akie z kamieni byli, akie piecy, nu i am na-
cieplo, e kamieni nag zejon sie silna i po ym wody lejo na e kamieni, pa y nachodzi
nu i ak myli sie a n. aukš ad a io apylinkėse: K uśnia (g ina eckienė 1977: 139),
k uśnia (sgP). ku zowa šį žodį pa eikia kaip lie u išką skolinį senojoje bal a usių
kalboje nuo XVi a., ci uodama bulyką9 (ku z 378); pi moji eikšmė aip pa do-
kumen uojama ΓСБМ; daba inėse bal a usių a mėse (panašiai i lenkų) a ojamas
abiem eikšmėmis: крỳшня, крỳсня ʻ(akmenų) k ū a, k ūsnis; pi ies ugniaku as’
(СБГ); aip pa seinų a mėse (СБ 46); lie.
k ūsnė
ʻ(akmenų) k ū a, k ūsnis’;
k ósnis
ʻiš akmenų suk au as šildomasis pi ies ugniaku as’;
kud a, mžb. kude ka ʻnedidelis augalais apaugęs enkinys’: To akie (miejsce),
gdzie woda s oi, e az już wodów nie ma. Ona może być i aka yko woda, jak a koła,
ale am bło nawa miejsca aka już, o k zaczek jaki ośnie, o co, o nazywali kude ki.
Wiencej z biało uskiego już e nazwania pozos ali sie ud; Jak jedzisz od Wilna, jes
na lewa enka am aka koło bło ka, jazio ka, kud a nazywała sie, kud a i bizulka
nazywali jej s a p; kud a, kude ka, kudzia ka mžb. (sgP). žodžiai kud a, kude -
ka dokumen uojami seno ės aš uose nuo XVii a. Lie u os e i o ijoje (jabl 108,
313, 332); СБМ pa eikia bal a usišką a i ikmenį кỳдзерка ‘k ūmokšniai, miškelis’
(dokumen uojamas Vilniaus, kauno i ga dino gube nijose); y auja pa ibio bal-
a usių a mėse (СБГ); aip pa už ašy as uk ainiečių kalboje (СБ 37; u bu is 1969
(1): 62); lie.
kūd a
;
lun ʻliumpsin i pelkė, klampynė’: W lesia aki lun był, o jezio o jes , o już am i
lun. Bło a aka, kasza, ona kołyszy sie mocno. Żywioła ona do lunu ego popadnie, o
nie wylezie Pab. U nas była aka łonka, nazywali luny, ale nie powiedziać, że am
ba dzo aka mok a. Jak k ó y ok, o am koniem jechać nie można była, ale awa am
osła ka . Luny byli, ylko luny byli koło zek, ak jak idzisz, o lun en chyla sie,
można do jego wpaść. Koło zeków byli e luny Len ; luń: Jak s anisz i kołyszy sia, o
luń [ka ]. žodis seno ės aš uose dokumen uojamas Lie u os e i o ijoje nuo XVi a.
(jabl 121); aip pa pa ibio bal a usių a mėse: люн, лна, лнi, лỳнi (СБГ) bei
usų a mėse Lie u os e i o ijoje (СБ 32); lie. li
ū
nas;
ojs , dgs. ojs y ‘klampi pelkė, apaugusi k ūmais a medžiais, pelkė, lieknas’:
Tam aki ojs był, o możesz noga wsunońć Pab. To była aki ojs , po ym ocha osu-
9 Булыка А. М. 1972: Даўнiя запазычаннi беларускай мовы, Мiнск (ci . pagal ku z 378).
58
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
szyli, mala acja jak p zeszła Miež. Dalej w am a s ona ojs a, zbie amy am żu awi-
ny. Tam akie k`upawiny, am jak s anisz, o można i zawalić sie Pad . Łonki, ojs a,
była akich ojs ow. Rojs y na polu byli, w odzie jak sadzawka jaka ka . O jak naszy
dom, u od azu był ojs . Tu nijakich łonek nie było, u jedne ojs y byli s a p. Te az
u nas o ojs y wykasawali jak malia awacja Pal. Rojs a najwiencej lesie bywa k as. U
nas w ojście ich było pełno, ych kali Len . Nu ak p zeważnie na ojście mok o, nu
jak ba dzo sucha la a, nu o am nic, ale jak mok a, o żu awiny o po wodzie, bez
gumowych bu ow nijak Š . Żu awiny ośli na ojs ach Vi š. Nasza poli, ojs y, u nas
ba dzo mok e, olchi, ba dzo akie ojs nazywali, bo inaczej w Polsce nazywajo, czy w
ksionżkach, und y, czy jak, a o u nas ojs y, po li ewsku może Vid. Tam widzi była
jezio ka kiedyś, aka niewielka, a po ym ona pomału, pomału i wysechła, p zeszła do
d ugiej jezio ki, w Zapolcach jes jezio ka, jak ona zeszła, am aka ojs była Paež. Idź
y na ojs y ‘pažodžiui: eik u ais an’: To ak możno śmiało w oczy mówić: a idź y
na ojs y, co y am wymyślił Š . U n`as ojs y mok e akie, o i mówili [idź, y na
ojs y] Vid. u ska už ašė o mą ojścik mžb. ( u niszw 176). g ina eckienė
pa eikė iš bui ydžių i aukš ad a io apylinkių: ojs eczek mžb. (g ina eckienė
1977: 143), ojs owy ‘ ais inis’ (g ina eckienė 1991: 52). jablonskis dokumen uo-
ja o mas ois , ais , eis , ois o, ois o, ois o nuo XVi a., Lie u os i bal a usi-
jos e i o ijose (jabl 206–208, 323, 349); ku zowa, ci uodama bulyką, dokumen-
uoja bal a usių kalboje nuo XV a. (ku zowa 422); šio žodžio o mos ройст, ройста
dokumen uojamos pa ibio bal a usių a mėse (СБГ), ap inkamos aip pa usų
a mėse Lie u os e i o ijoje (СБ 33); lie.
as as
;
szlina ‘gli us molis, inkamas minklei’: Ga ki mieli, ch o nie móg kupić, o akie
z szliny zlepione, nie glina, a aka w jezio ach, bło a aka siwa, o ba dzo oni dob e
byli e ga ki Miež; szlin. žodį szlin už ašė g ina eckienė aukš ad a io apyl.
(g ina eckienė 1977: 144). seno ės šal iniuose, ašy uose bal a usiškai, Lie u os
e i o ijoje dokumen uojama ik žodžio o ma šlina, nuo XVi a. pabaigos (1591 m.)
(jabl 233); bal a usių a mėse unkcionuoja шлiн (СБГ); lie. šlýna, šlýnai;
wikswa ‘s andi, šiu kš i, p as a paša inė iks uolių šeimos žolė (Ca ex)’: Nu
aka wikswa eż ośni. Nu i kosi sie, żywioły, k owy jedzo jej Š , Len . Wikswa ko-
sili, suszyli na słoma do chlewa, na podściłka Miež. Wikswa o ośni w bło ach, dob a
awa. K owy ba zdzu jedli in u ; wiksz wa: To aka awa, w błocie ośnie, o d en-
na, niedob a, zakwi a niek ó a, ale aka ona niedob a awa wiksz wa. A a już dob a
awa, o nazywali kiedyś mu `ok, sza yniak, aka jeszcze go sza Paež. jablonskis
anda dokumen uojamą is o iniuose šal iniuose: iks a, ikso a y (apie pie as)
(jabl 263), da ba inėse bal a usių a mėse вiкс(в)а (СБГ); ap inkamas seinų a -
mėse bei usų a mėse Lie u os e i o ijoje (СБ 28); šį žodį nag inėja u bu is
(1969 (1): 52); lie. iks à .
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
59s aipsniai / a icles
asmenų pa adinimai pagal jų eiklą, užsiėmimą
i į ankių, į aisų pa adinimai
bi nik ‘kas su ki ais u i bend ai bi es’: On nie umiał, a en bi nik on umiał, a nie
miał za co kupić ich, o on jemu kupił dwie kłodki pszczołow jedna sobie, d uga jemu,
i on pa zał obydwie Len . Po li ewsku biczoli a po polsku bi niki ud. Bi niki byli, o
ego miodu necki nak encali dub. Bi nik, k ó y dokłada sie do ego gospoda za, am i
może oni azem oszka s awio e ule, ale o już bi nik nazywajo. Mówi już i bi nikow
am ma, złożyli sie am k ó e Vid; bi nikowski ‘bi ininko’: To bi nikowska pszczoły
s a p; bi nikować ‘bū i bi ininku’ (sgP). seno ės aš uose dokumen uojama
eikšmė ‘bi ininkas; kas su ki ais u i bend ai bi es’ ik Lie u os e i o ijoje nuo
XVii a. (jabl 5, 303, 329); nedokumen uojamas ГСБМ, СБГ; už ašy as lenkų
a mėse (augus a as) (СБ 27); lie. b ininkas;
bucz ‘ inklelis žu imis gaudy i’: A buczy do sadzawki, i nawa buczy s awio koło
jezio a i nawa szczupaki zachodzo do ych buczów Miež. Bucz Mos . I liny, zawsze
liny, pos awio buczy, o pełne buczy, a e az nie m`a Len . Bucz o był aki on na jed-
nym kiju i ak z obiony na akim łenku aka jak sia ka, i o chyba nazywał sie bucz Š .
Te buczy pos awio do wody w zece p zy b zegu i p zywionżo jego, o pełna ych akow
była Pal. Buczy akie byli, obili szydełkiem, a po ym wyk encali z leszczyny akie
kołki i nadziawali a i beńdzie bucz s a p. Buczy akie obili, pośla akie mi oży, yby
kiedyś była ba zdzo dużo in u . Bucz auš ad a io apyl. (g ina eckienė 1977: 137);
bui (dwil 114), bui ydžių šnek oje: bucz (g ina eckienė 1991: 50); buczki dgs.
(sgP); buczanka ‘ inklelis šienui dė i’: Jeszcze buczanki akie obili, w odzie jak
sia ka, wionzali akie. Duże e oczki, o e buczanki siana napchniesz, jeśli w d oga
jedzie dla konia ego siana b ać, położo i p zez e k a ki koń dos aje i je ka . senuo-
siuose aš uose žodis buč dokumen uojamas nuo XVii a. (jabl 19–20, 308–309;
ΓСБМ); ap inkamas aip pa daba inėse bal a usių a mėse: буч (СБГ); žodžio
analizę pa eikia u bu is (1969 (1): 51–52); lie. bùčas;
skie dź ‘ y iausiasis piemuo’: Skie dź Š , Len . K owy zymali i skie dzia naj-
mowali, k ó en nie ma ziemi, czy nie ma czym p acować, był skie dziam, nu o godzi sie
wiela am płacić jemu, zbożam płacili. Nu jak kolejka u kogo dwie k owy, dwa dni jego
ka mi ego szkie dzia ka . Skie dź za ombi w a omba, już wszys kie na pas `u baby
i wypendzami k owy s a p. Skie dź o pas uch ak nazywał sie, o po usku liczy sie
k as; skie działa ‘niekin. piemuo’ ( u niszw 156); skie dziowy ‘ske džiaus’ aukš-
ad a io apyl. (g ina eckienė 1977: 143). seno ės šal iniuose, ašy uose senąja bal-
a usių kalba, nuo XVii a. paliudy os šios o mos: ke d, ke dz, ik Lie u os e i o i-
joje (jabl 323, 358), XVi a. unkcionuoja eikšme ‘ske dikas, mėsininkas’ (jabl 212);
dokumen uojamas seinų a mėse bei usų a mėse Lie u os e i o ijoje (СБ 33);
aip pa pa ibio bal a usių a mėse: скèрдзь, скèрць (СБГ); lie. kedžius, skedžius
‘ y iausiasis piemuo’; aip pa skedžius ‘ske dikas, mėsininkas’;
60
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
sklu ‘ki is plačiais ašmenimis ąs ams ašy i’: Sklu y akie o oni wiencej szczepać
d zewa. Tam bywa i g uba bie wiona ak o piło zapiłujo i ym sklu am obbiwali, aka
g uba zaska. A po ym siekie o pop awywali ka . Sklu aukš ad a io apyl.
(g ina eckienė 1977: 143). o mos skliu , sklu , škliu dokumen uojamos seno ės
šal iniuose, ašy uose bal a usiškai (Lie u os e i o ijoje nuo XVi a. pabaigos –
1599 m.) i lenkiškai nuo XVii a. (jabl 298); žodis dokumen uojamas usų i uk ai-
niečių a mėse (СБ 22–23); aip pa pa ibio bal a usių a mėse: склюд, склют (СБГ);
u bu is (1969 (2): 152–153) pa eikė i eiksmažodinę o mą bal a usių a mėse:
склю таваць; lie. skliù as .
Mėsos ( ūky os mėsos) i duonos pa adinimai
aš uose dokumen uojami pa adinimai ų mais o p oduk ų, ku iais bu o a lie-
kama mokėjimo unkcija, . y. mais o p oduk ai, bu ę mokesčio dalis a ba a lygi-
nimas už da bą:
kumpiak ‘šlaunis, kulšis (pp . kiaulės); šlaunies, kulšies mėsa’: Nu p zyszli go-
ści, zeba pok oić kumpiaka Š . Szynki i kumpiaki mówio ka . Kumpiaki solili, po-
weńdzisz i wisi do jesieni Mos . Pa siuka jak zakolo, o i kińdziuki mielim i kumpiaki
ke n. Monż o zawsze jak jes en k`umpiak, o weńdzili, solili Pad . Kumpiaki o my
sami swoje solim Pal. Szynki, ak, zos awiali całymi kumpiakami Len . Kumpiak aukš-
ad a io apyl. (g ina eckienė 1977: 139); kumpiaczek: A już kumpiaczek o kości
wybie ali, po ym solili jego Len ; kump: Kumpi e obili, e az o obio e winio ini, a
kiedyś p os o ak kumpi. Łaźni byli, nu i wendzo am in u . Takie swi ny byli, e kum-
pi powieszo, akie soczys e. W świ nie najwiencej zymalim alion. seno ės aš uose
žodis da uojamas nuo XVi a., okiomis o momis: kump, kąp, komp, kunp, Lie u os
i bal a usijos e i o ijose (jabl 109, 212, 275, 313); ku zowa nu odo lenkiškuose
aš uose nuo XVii a. (ku z 380); gausi mo ologinių a ian ų į ai o ė dokumen-
uojama ГСБМ; unkcionuoja daba inėse bal a usių a mėse: кумпк, кумпячк
(СБГ); šį žodį analiza o u bu is (1969 (1): 63); lie. kupis;
agojsza 1. ‘g ikių mil ų duona’: Na Wszys kie Świen y agojszy pieko, zaduszny
dzień, o wszys kie na mogiły ido świczki s awio, ch o idzi, o niesi ego agojszy. Nasza
mama o nie piekła. Ragojszy ży nia monka, po ym g yczana monka sypie, ciemny i
nazywajo sie agojszy ka . Ragojszy z g yczanej monki piekli, ak jak chleb za oszczy-
niajo i po em akie bochenki piekli z g yczanej monki s a p. Ragojszy piekli z g ycza-
nej monki Pal. Piekli aka agojsza, obili aka słoducha pa zona ży nia monka, a
po em do dzieży akaj chlebnaj i dobawiali, miesili g yczano monka zamieszali, ona
była z dwóch zbożów ud; 2. ‘ uginė duona’: Ragojsza o pszenna monka i w ża nach
mle a. Ragojsza nazywalim [chleb], że ona aka g uba monka alion. Ragojszy piekli,
we młynie mleli, a jeżeli nie, o w ża nach mleli na agojszy dub; ogojsz (sgP).
Šal iniuose dokumen uojamas nuo XVii a. pabaigos (1692 m.), o ma ogoiš ik
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
67s aipsniai / a icles
gó y i biega po polu Vi š. Tak, jak go onco i gili konsajo, o k owa zagilowała i ze wi
sie, i p zyleci, ogon do gó y i giluji, mówio Kk owy gilujo, nu p zeważnie gilujo k owy
na deszcz, o już jak k owy gilujo, o mówio: ju o deszcz bendzi Š . Gilujo wo jak bon-
ki konsajo, czy am muchi, już ja i zapomniałam Vid. Kiedyś gilowali k owy, e az i
go onco i ak nie gilujo ka . K owa giluje Pab. Gilować aukš ad a io apyl. (g ina-
eckienė 1977: 138). Gilujo jak gili ich [k owy], już jak gili Len . Jak la o, o już
chwos y zada li i popa li sie, gilujo k owy ud. Te bonki jak ukonszo, o w edy k owy
gilujo, leco s a p. Gilować bui (g ina eckienė 1991: 51). žodis ap inkamas bals-
ogės apylinkių bei usų a mėse Lie u os e i o ijoje (СБ 29, 44); aip pa bal a-
usių a mėse: гiль, гiлявàць (СБГ); lie. gyls, gyli
ú
o i;
g ambul ‘ abalas’: Po d zewach oni łażo, akie ude, żół e, g ambuli ka ; g um-
bal: G umbali o g yczaniki bywajo, g yka siać zeba, o akie żół owa e żuczki, g um-
bali o mogo nazywać każdego żuka p awie ud. žodis dokumen uojamas ik bal a-
usių a mėse грамбỳль (СБГ, plg. СБ 65); lie. g ambuols;
gułda ‘kiaulių išgulė a ie a šiauduose p ieš a si edan pa šiukus’: To aka jak
gniazdo sobie obi świnia, gułda, uścieła słomy Len . žodis ap inkamas bal a usių
a mėse гỳлта (СБГ); plg. СБ 65; šį žodį bal a usių a mėse analiza o u bu is
(1969 (1): 54); lie. gùl a, gùl as;
ma gajka ‘ma ga ka ė’: Jak komu nadejdzie, ak en nazywa (k owę). I jodajka,
i ma gajka i cza niucha, i dwiłajka. To nie dla kolo u nazywali Pab. Ma gajka s aka-
a am nazywali, o ma gajka, o jaka yża in u ; ma gojka: Ma gojka, o gwiazdka,
łacia ka alion. Ma gojka albo dwiłojka o już wiencej ciemna k owa ke n; ma gocha:
K owa bywa o i cza nulka nazywajo, i k asulka, i ma gocha Len . Ma gocha k owa,
o ja pamien am nazywali k as. K owy nazywali łysocha, ma gocha, jak ła ki akie
s a p. Ma gocha, o cza nucha, óżnie nazywali k owy Len ; ma gula: I k asula i
ma gula, cza nulka s a p; ma ga bui (g ina eckienė 1991: 51); ma giuk ‘ma -
go šuns, e šiuko, jaučio a das’ bui (g ina eckienė 1991: 51). dokumen uojamos
okios žodžio o mos: ma gojka, ma giala, ma giałka Vilniaus e i o ijoje (СБ 80),
bal a usių a mėse ik o ma маргèль ‘ma gas jau is, ma gis’ (СБГ); lie. magė
‘ma ga ka ė’;
pejsować ‘paka o inai kul i miežius, kad nuby ė ų akuo ai’: To pejsujo jenczmień,
on ma ościuki i po zbożu bijo, obiwajo e ościuki, a po em wieli ud; pojsować, wy-
pojsować į yk. (sgP); pejsać aukš ad a io apyl. (g ina eckienė 1977: 142); po-
jsać bui (g ina eckienė 1991: 52); pejsany ‘paisy as’ aukš ad a io apyl. (g ina-
eckienė 1977: 142). žodis dokumen uojamas ie inėse lenkų a mėse (СБ 48);
aip pa bal a usių a mėse: пйсаць, пйсаваць, пйсаць (СБГ), lie. paisý i;
żaginie dgs. ‘iš ka čių sukal os d i su em os o elės šienui a ja ams džio in-
i’: [na czym łubin suszyli kiedyś?] A o byli żagini, jak mok e la o, o i siano sus-
zyli na ym ka . Ka o lanik o na pło y, na żagini akie s awili, a ży a o s awili w

68
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
snopki jon. Kiedyś ka o lanik na żagini nakładali, suszyli k owam Šiaul. Żagini z
polankow zbiwali, jeżeli nie możno było wysuszyć (siana), o położo na e żagini. Ka-
niuszyna o już na żaginiach suszyłaś Pal. Żagini bui (g ina eckienė 1991: 530.
žodis dokumen uojamas usų a mėse Lie u oje (СБ 30) i bal a usių a mėse
жагнi (СБГ); apie šio žodžio papli imą bal a usių a mėse ž . u bu is 1969 (1):
59–60; lie. žagins ‘ ąs as neapkapo omis šakomis; šako as s ulpas, p imenan is
kopėčias’, plg. ki as eikšmes Lkž.
adiciniai liaudies pap očiai
skwie s ula ‘š iežia mėsa duodama po kiaulės paske dimo kaimynams a ba
pažįs amiems; bend os aišės po ske dimo’: Jak zakole sie p osiaka, nazywa sie skwie -
s ula, mówi sie, zap asza sie kogokolwiek, nu o p zychodźcie dziś do mnie na skwie -
s ula. Kiedyści mego męża eść zap aszał do có ki, p zychodź, mówi na skwie s ula,
w edy i w edy beńdzim kłuli Paež. Kiedy zakolo, nu o skwie s ula, czy komu dajo, o
już jego o podsmażo, dajo jak już skwie s ula Len ; skwa s ula: Człowiek, k ó y
pomagał gospoda zu zabijać a świnia, no o już kolacja a z obił, o już samo sobo, ale
nazywali jeszcze skwa s uli dos ał. Skwa s ula o znaczy kawałek miensa jemu dali,
świżynki ej Vi š; skie s uli dgs.: Nu aki poczens unek o nazywajon sie skie s uli,
o zeba posłać am skie s uli dla sios y czy dla sonsiadki Š . Skie s uli bui (d il
121). Skie s uli Len ; skwie s ula: P zychodzo na skwie s ula, nu o en jusznik
go ujo z ej k wi aka zupa, o am smażo, czens ujo już ym miensem s a p; skie -
s uwi dgs.: Skie s uwi zanioso (sąsiadom), kawałeczek miensa ud. Skie s uwi aukš-
ad a io apyl. (g ina eckienė 1977: 143); skwie s uny dgs. bui (dwil 121);
skwia s y, skwi s uli dgs. bui (g ina eckienė 1991: 52); świa s uny dgs.: My
u u sonsiada na świa s unach byli Pad . Laučiū ė pa eikė žodį skie s uny iš Vilniaus
apyl. lenkų a mių (СБ 84); ap inkamas bal a usių a mėse: скарстỳля, сквяр стỳ-
ля (СБГ); lie. ske s ù ės;
ważyniać się ‘leis is nuo kalniuko pe užga ėnes’: Ważyniać sie zeba na Za-
pus y, o beńdzi len duży wy ośni. Mówi, len zeba p zeciongnońć Mež. Nu akie
sani byli, o jak nasiońdziem i pieńciu, i sześciu i na ych saniach z gó y, o na Zapu-
s y ważyniali sie Len . Ważyniać sia bui (g ina eckienė 1991: 53). Laučiū ė do-
kumen uoja žodį bal a usių i lenkų a mėse СБ 43; bal a usių a mėse Lie u os
e i o ijoje ap inkamas важанцца (СБГ); lie. ažinė is;
wi cinka ‘su e ų daik ų ė inys, ki binė, pa duodama kaziuko mugėje’: Nu i
p zynosi akie oba zanki, nanizana moża na waga, na a wie cina, o musi wie cinka
nazywała sie, en sznu ek aki Vid. Wie cina. To p zeważnie oba zanki mówio. O, jak
kiedy jeździli na Kaziuka, oż było ego, oj, mówi, kupiła wie cina, a moja wujenka
pojechała do Wilna, kupiła wie cina ych oba zanków, a było na Kazimie za wielkie
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
69s aipsniai / a icles
bło o, oze wał sie en sznu ek i a wie cina oba zanków poleciała do bło a Paež. Ku-
piłam wie cina oba zanek bez. Byli wienksze oba zanki, o wienksza wi cinka a s a p.
žodis ap inkamas bal a usių a mėse: врцiна (СБГ), lie.  inė ‘kas no s sukabin-
a, su e a an i ės’.
3. ečia li uanizmų g upė
Pas a osios g upės žodžiai nė a plačiai a ojami – dokumen uojami ik Lie u os
e i o ijoje. Šių žodžių ne asime bal a usių kalbos žodynuose, juos galime in e -
p e uo i kaip iesioginius skolinius iš lie u ių kalbos į lenkų a mes. emian is
su ink ais duomenimis apie a mių leksiką Lie u os e i o ijoje bei in o ma o ių
p isiminimais, da oma p ielaida, kad skolinių a ėjimo laikas – XX a. p adžia. jie
suda o okias pa emines g upes, kaip i anksčiau ap a os g upės žodžiai.
gy ulininkys ė
dźwiły ‘ amsiai aus as, žalas (pp . apie gal ijus)’: Kiedyści k owy byli yże i
dźwiłe, sze ść aka ciemna, ciemna Mos ; dwiły ( u niszw 138); dwiłajka ‘žala
ka ė’: Jak komu nadejdzie, ak en nazywa [k owę]. I jodajka, i ma gajka i cza niucha,
i dwiłajka. To nie dla kolo u nazywali Pab. Dwiłajka ( u niszw 138); dwiłojka:
Ma gojka albo dwiłojka o już wiencej ciemna k owa ke n. Dwiłojka ( u niszw 138).
Viežbo skis
ap iko žodį Vilniaus egiono bal a usių i lenkų a mėse: b us. дзвiлы,
le. d iły (СБ 45); lie. d lai;
inksz y ‘
gal ijų pa azi ų ikš as po oda
’: Inksz y ow ych o była. To akie
guzy wielkie, o muchi jakie jak konsajo Pab. Ug `y mówili, jak k o mówił inksz y y.
Mówili, mo yl jajki e znaszał ka . Inksz y y o wyciskiwali, obak jes aki, wycion-
gnisz, oni, muchi, bizdałki akie la ajo i napaszkudzo, i w edy z obi sie guz, a w ym
guzia obak aki bywa ū a; jinksz y ( u niszw 143). Jinksz y aukš ad a io apyl.
(g ina eckienė 1977: 138), bui (g ina eckienė 1991: 51); inksz i : Inksz i y
bywajo najwiencej jeżeli chuda żywioła. I e az bywajo inksz i y. Kiedyś o ich wyciski-
wali, była inksz i ow alion. Nu u aj akie nazywali sie inksz i y, o buwało oni sami
ak pacisno i wychodzo akie bjałe, a później o kupawali am jaka laka s wy i szma-
owali, o oni wylazywali in u ; inkszczu : Oni nazywali sie inkszczu y, akie guzy,
zeba było czym szma ować, ci wyciskiwać ich, e obaki u cieluka, ci u k owy była
k as; inkszczy : Inkszczy y kiedy wybie ali jako g a ko, czy czym jak ch ó y, jak
gdzie wyciśnisz mocno, o byli u ba dzo chudych k ow, e inkszczy y byli ud. cБ
pa eikiama u skos lenkų a mėse už ašy a o ma (cБ 78); lie. inkš  as;
70
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
kukula ‘kiaulė’: Kukula, kukula i świnia powoła. Toż ona po głosie gospoda za wie
Pab. o embskis dokumen uoja žodžius kukucia, kuku ’ka, kukcia Vilniaus egiono
lenkų a mėse (СБ 80); lie. kukùlė;
szemy ‘apie a klio spal ą: pilkas’: szeme koni o e nazywali sie siwe jon; sza-
mowa y ‘apie a klio a ba ka ės plauko spal ą: pilkas’: Nu aki bywa ni o siwy, ni
o gniady aki, aki szamowa y, po mojemu o aki Š . Nu i akie bywajo, nu szamo-
wa y, o on aki, i bywa am sze s eczka u jego i biał awa, i ciemna, maść aka sza a
Len . K owy akie siwe, szamowa e k as. Sza a, aka szemowa a k owa [była] s a p;
szamocha ‘apie ka ės plauko spal ą: pilka’: Szamocha, o aka ciemna bo dowa,
kolo aki, u nas była w kołchozie aka s a p. Bywa aka szamowa a k owa, nu ona
aka z odcieniami, o nazywali szamocha Len ; eż szemka: Szemka jak sza a, aka
szemowa a k owa s a p; szemajka ( u niszw 157). Laučiū ė dokumen uoja len-
kų a mėse Lie u oje (СБ 84); lie. šėmas .
augalų i a mos e os eiškinių pa adinimai
papa ć ‘spo inis dideliais ka py ais lapais augalas (D yop e is)’: Ido papa cia
szukać do lasu in u ; papo ciowy ‘papa čio’ ( u niszw 150); lie. papa is;
puśnia ‘supus y a sniego k ū a’: Puśni akie ponawiewało, akie puśni, że ów-
ne z domem puśni nawieji, nap zeciw domu d ugi dom s oji ze śniegu Š . Puśni by-
wajo, zawieja, o nie można wyjść. Buwało z koniami aż naukołó wioski jado in u ;
lie. pusns;
wa nałeszy ‘g aižažiedžių šeimos augalas plačiais ap aliais lapais i dideliais
kibiais aisiais (A c ium)’: Wa nałeszy, wa nałeszy o eż e same dziady Š ; wa -
naleszy: Wa naleszy o aka oślina gdzie do włosów akia jak guziki czepion sia jon;
lie. a na lėša.
Valgių pa adinimai
łapienia ‘lapų (bu okėlių a k .) s iuba’: Jak babcia opowiadała, o była i łapienia
i szupienia zupa. Łapienia o była k uczkowa liści, nu i am ka o li ocha, co iszcze
dobawiali, ch o skwa zył, ch o bielił, ch o posna jad ud. Nu o łapienia, o z bu aczków,
bo lis eczki. Po naszemu o bo winka . Zupa ze szczawiu, o eż łapienia dub. Laučiū-
ė pa eikia b us. leksemą лапеня iš Vilniaus apyl. (СБ 47); lie. lapi
ẽ
nė;
szupienia ‘košė e dama iš g ūdų i pa eikiama saldžiai’: To pa zyli owias, po em
jego suszyli, a po em w ża nach jego ucie ali, a po em nacułki byli akia i o ak machasz,
machasz, wszys kie e ościuki, a łuska odchodzi, a po em pa zo, o z cuk em zalewali
słodko wodo, nu i ak szupienia była ud; szupienie (sgP). Laučiū ė dokumen uoja
ik lenkų kalboje, emiasi lenkų kalbos žodynais: szupienia, szupienie, szuponia (СБ
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
71s aipsniai / a icles
84); ku zowa dokumen uoja žodį Lie u os lenkų a mėse (ku z 437); lie. šiupi ns
‘košė, e dama iš ži nių, pupų, k uopų, bul ių a ba uginių mil ų, mėsos i k .’;
szwilpiki dgs. 1. ‘iš duoninės ešlos susukamas kukulis’: Szwilpiki o eż z ego
cias a chlebowego. Ta cias a wybie zy, ocha monko obsypi, żeby dała sie wykaczać i
k oili na kawałeczki, i go owali w go owanej wodzie, a po ym ci łuszcz, ci masła, o
nazywali szwilpiki, chlebowa szwilpiki Mež. 2. ‘iš i ų bul ių i mil ų kep i blyneliai
su įda u a be jo’. Szwilpiki o jes nie bondy, u wiencej z biało uskiego ozmawiali,
o byli kako y. Ona pa zona ka o la, s łuczona, dobawiało sie ocha monki, nu i na-
czyniało sie g zybami, ch o jakim miensem, ch o wan obka jaka, ich zlepili i s awili do
pieca, piekli, a po ym nasmażyli masła, czy śmie any, ch o ma chwio naczyniał ud.
I ak bez niczego piekli (bliny e), cienieńkich akich napieczysz, szwilpiki k as. Szwil-
piki i kako y nazywali ich, na blaszce upieczy s a p. Szwilpiki (WilJaszcz); lie. š il-
pù kai; š ilpkai .
4 . ke i a li uanizmų g upė
gana didelę iesioginių skolinių g upę suda o i naujausi skoliniai, ku ie a si-
anda iš ak y aus lie u ių kalbos po eikio lenkų kalbai. jie spon aniškai a si anda
in o man ų kalboje, a ojami ne egulia iai i apibūdina naujausius eiškinius; šios
leksemos ik dalinai adap uo os kalboje. Š ai kai ku ie pa yzdžiai:
aukle oja ‘pedagogė, auklė oja’ – lie. áuklė oja; duje dgs. ‘dujos’ – lie. dùjos;
łajda ‘ ele izijos p og ama’ – lie. laidà; plan ‘plen as, kelias’ – lie. plén as; sklip
‘žemės sklypas namui s a y i’ – lie. sklpas; połapinia ‘palapinė’ – lie. palapnė .
iŠVados
Leksinių li uanizmų, unkcionuojančių Vilniaus, akų, Ši in ų i Molė ų k aš-
o lenkų a mėse, analizė pa odė, kad: 1) išlikusi nedidelė XVi–XViii a. laiko a pio
skolinių g upė ( a mėse skoliniai y auja paki usiomis eikšmėmis) bei 2) didžiau-
sią skolinių g upę, ku i unkcionuoja bal a usių i lenkų a mėse Lie u os e i o-
ijoje, suda o adinamieji kon ak iniai li uanizmai (Мартынов
1965: 90). jie suda-
o ki okias seman ines ka ego ijas, nei ašy iniuose šal iniuose ap inkamos leksemos,
i liudija apie dažnus daugiae ninių bend uomenių kon ak us ūkinėje i kul ū inė-
je eikloje ( ai žodžiai, nusakan ys žmogaus iš aizdą, jam būdingus eiksmus i
elgesį, aip pa leksemos, apib ėžiančios gy ulininkys ės, žemdi bys ės, d asines i
ma e ialines e ybes, algių pa adinimus).
Lie u ių kalbos skoliniai, unkcionuojan ys lenkų a mėse, pa odo šim mečius
ukusią lie u ių i bal a usių kalbų į aką i iamųjų ie o ių lenkų kalbai. didžioji
72
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
dalis lenkų a mėse a ojamų li uanizmų y a plačiai dokumen uojama bal a usių
a mėse, o ai gali liudy i apie šių skolinių a ėjimą į lenkų kalbą pe bal a usių a -
mes12. emian is pa eik ais kalbos duomenimis, galima da y i p ielaidą, kad i ia-
mojoje e i o ijoje lenkų a mes o ma o bal a usių kalbos pama as13. iš pa eik os
leksinių li uanizmų analizės ma y i, kad skoliniai p adžioje pa eko į bal a usių a mes,
susi o ma usias lie u iško subs a o pag indu14, o jau ėliau kelia o į lenkų kalbą.
galbū išsamesni y imai (jeigu juos šiandien da bū ų įmanoma a lik i), ski i se-
nosios bal a usių kalbos unkciona imui Lie u os didžiosios kunigaikš ys ės laikais,
ypač šios kalbos šnekamosios a mainos papli imui a p kaimo gy en ojų apib ėž i, aip
pa bal a usių e noso iboms Lie u os e i o ijoje nus a y i, leis ų apibūdin i bal a usių
kalbos eikšmę Lie u os als iečių polonizacijos p ocesui XiX a. idu yje.
Vie oVių PaVadiniMų su uMPiniMai
alion – alionys, Ši in ų .
a n – a nionys, Molė ų .
ba s – ba skūnai, Ši in ų .
bez – bezdonys, Vilniaus .
bui – bui ydžiai, Vilniaus .
dub – dubingiai, Molė ų .
in u – in u kė, Molė ų .
jon – joniškis, Molė ų .
ka – ka ažiškės, akų .
ka – ka ys, Vilniaus .
ke n – ke na ė, Ši in ų .
k as – k asnapolis, akų .
Len – Len a is, akų .
Maiš – Maišiagala, Vilniaus .
Mež – Mežionys, Vilniaus .
Mos – Mos iškės, Vilniaus .
nem – nemenčinė, Vilniaus .
Pab – Pabe žė, Vilniaus .
Pad – Pad a ionys, Vilniaus .
Paež – Paeže iai, Vilniaus .
Pal – Paluknys, akų .
ud – udiškės, akų .
s a p – senasis a pupis, akų .
Šiaul – Šiauliai, Ši in ų .
Š – Š en ininkai, Vilniaus .
ū a – ū a, Molė ų .
Vid – Vidugi iai, Molė ų .
Vi š – Vi šuliškės, Vilniaus .
12 Vincas u bu is pa eikė okio pobūdžio pas abų sa o s aipsnyje, nag inėdamas daba inės bal a usių
kalbos li uanizmus; a k eipė aipogi dėmesį į ne ienodą li uanizmų ch onologinį pasiski s ymą bei
į ai ų jų a ealinį papli imą (u bu is 1969 (2): 159–160).
13 okios iš ados bu o da omos Vale ijaus Čekmono s aipsniuose (čia pa eikiamos nuo odos ik į as pu-
blikacijas, ku ios bu o ski os Vilniaus k aš o bei šalia jo esančių e i o ijų kalbinei si uacijai ap a i
(Чекман 1982, 1995; Čekmonas 1999). Lenkų mokslininkas januszas iege is ne ka ą išsakė nuomonę
dėl lenkų a mes o ma usio bal a usių kalbos pama o Vilniaus i akų e i o ijose ( iege 2006: 39).
Šios hipo ezės šalininkas Leszekas bedna czukas eigia, kad is o iniais laikais bal a usių kalbos e i o inės
ibos bu o daug pla esnės i d iekėsi oliau nei Vilniaus i akų e i o ija (bedna czuk 1999: 103).
14 Lie u iško subs a o klausimas bal a usijos e i o ijoje šiandien jau nekelia didesnių abejonių, ž . šiai
p oblemai ski us lie u ių, bal a usių i usų mokslininkų s aipsnius bei gausią bibliog a iją leidinyje:
Судник Т. М., ed., 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва: Наука.

Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
73s aipsniai / a icles
ŠaL iniai
jabl – jablonskis kons an inas 1941:
Lie u iški žodžiai senosios Lie u os aš inių
kalboje 1: Teks ai. kaunas: Lie u os is o ijos d augija.
ku z – ku zowa Zo ia 1993: Język polski Wileńszczyzny i k esów północno-wschodnich
XVI–XX w. Wa szawa-k aków: PWn.
Lkže – Lie u ių kalbos žodynas, elek oninis a ian as, edak o ių kolegija: ge ūda
nak inienė ( y . ed.), jonas Paulauskas, i u ė Pe okienė, Vy au as Vi kauskas, jolan a
Zaba skai ė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2005. P ieiga in e ne e: www.lkz.l .
Lkžk – Lie u ių kalbos žodyno ka o eka su papildymais.
sejL –
smoczyński Wojciech
2007: Słownik e ymologiczny języka li ewskiego .
Wilno: uni we sy e Wileński.
sejP –
bo yś Wiesław
2005: Słownik e ymologiczny języka polskiego. k aków:
Wydawni c wo Li e ackie.
sejPsł – sławski anciszek
1952–1982: Słownik e ymologiczny języka polskiego
1–5. k aków: owa zys wo Miłośników języka Polskiego.
sgP – ka łowicz jan
1900–1911: Słownik gwa polskich 1–4. k aków: nakł. aka-
demii umieję ności.
sPgL – iege janus
z,
Masojć i en
a,
u kowska k ys yna
2006: Słownic-
wo polszczyzny gwa owej na Li wie, Wa szawa: dig, 119–455.
u niszw – Zasób lesykalny polskiego dialek u ludowego Wileńszczyzny ok esu między-
wojennego u walony w p acach h. u skiej, k. ni scha i h. szwejkowskiej (op acowała
i. g ek–Pabisowa). – Ac a Bal ico–Sla ica 26, 129–177.
u – egionalne słownic wo Wileńszczyzny ok esu międzywojennego u walone w p acy
h. u skiej język polski na Wileńszczyźnie (op acowała i. g ek–Pabisowa). – Ac a Bal i-
co–Sla ica 26, 121–129.
Wiljaszcz – iege ja nu sz 1996, 1999: słownic wo „wileńskie“ ze zbio u Leona da
jaszczanina. – Jezyk polski dawnych K esów Wschodnich 1, Wa szawa:
dig
, 79–109; ęsinys:
słownic wa „wileńskiego” ze zbio ów Leona da jaszczanina ciąg dalszy. – Jezyk polski daw-
nych K esów Wschodnich 2, Wa szawa:
dig
, 57–77.
dwil – dwilewicz ba ba a 1997: Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie,
Wa szawa:
dig.
ГСБМ – Гiстарычны слоўнiк беларускай мовы: выпуск
1–32, рэд. А. М. Булыкі, А. І.
Жу раўскага. Мінск: Беларуская навука, 1982–2012.
СБ – Лаучюте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских язы-
ках. Ленинград: Наука. Ленинградское отделение.
74
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
СБГ – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5,
рэд. Юзэфа Фларыянаўна Мацкевіч. Mінск: Навука и тэхніка, 1979–1986.
СБМ – Насовiч iван i. 1983: Слоўнiк беларускай мовы. Мiнск:
Беларуская Савецкая
Энцыкляпэдыя
.
СГВ –
Сцяшковіч Таццяна Піліпаўна
1972: Матэрыялы да слоўнiка Гро-
дзенскай вобласці. Mінск: Навука и тэхніка.
ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1978–2007: выпуск 1–12, рэд.
Віктар Уладзіміравіч Мартынаў, Генадзь Афанасьевіч Цыхун. Mінск: Навука и
тэхнікa.
ЭСРЯ – Фасмер Mакс 1964–1973: Этимологический словарь русского языка,
Mocквa.
ЭССЯ – Этимологический словарь славянских языков 1974–2003: выпуск 1–30, peд.
o. рубачев, Mocквa: Наука.
Li e a ū a
bedna czuk Leszek 1994: s osunki e nolingwis yczne na obsza ze Wielkiego księs wa
Li ewskiego. – Ac a Bal ico-Sla ica 22, 109–124.
bedna c z uk Leszek 1999: Li ewsko-słowiańskie pog anicze językowe w pie wszej
połowie XX wieku w świe le badań olgie da chomińskiego. – Ac a Bal ico-Sla ica 24,
95–106.
Čekmonas Vale iju s 1999: o bilingwizmie polsko-li ewskim i li ewsko-polskim na
dence (czyli na północno-wschodnich obsza ach Wileńszczyzny). – Sy uacja językowa na
Wileńszczyźnie. Wa szawa: elipsa, 28–39.
g ek-Pabisow a i yda 1993: o cha ak e ze związkόw języka li ewskiego z gwa ami
osyjskimi i polskimi. – Lie u ių kalbo y os klausimai 30, 54–60.
g ek-Pabisow a i yda 1997: językowa zeczywis ość na k esach pόłnocno-wschodnich. –
K esy – pojęcie i zeczywis ość. Wa szawa: soW, 145–179.
g ina eckienė elena 1977: Lie u iškos kilmės leksika aukš ad a io lenkų šnek oje. –
Lie u ių kalbo y os klausimai 17, 133–142.
g ina eckienė elena 1983: Lie u iškos kilmės leksika Lie u os pa ibio bal a usių
šnek ose. – Lie u ių kalbo y os klausimai 22, 182–204.
g ina eckienė ele n a 1991: bui ydžių apylinkių (Vilniaus .) lenkų šnek os li uaniz-
mai. – Lie u ių kalbo y os klausimai 29, 47–64.
Laučiū ė jū a ė
2007: bal iškos kilmės a dažodžių galūnių likimas šiau ės sla ų
kalbose. – Res humani a iae 2, 85–102.
Lie u ių kalbos skoliniai Lie u os lenkų a mėse
75s aipsniai / a icles
o ębski jan 1931: Li uanizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie. –
Język Polski 16, 79–85.
iege janus z 2006: Polszczyzna gwa owa na Li wie. – janusz iege , i ena Masojć,
k ys yna u kowska. Słownic wo polszczyzny gwa owej na Li wie. Wa szawa: dig, 11–48.
u kows k a k ys y n a 2006: Li uanizmy leksykalne w gwa ach polskich na Li wie. –
janusz iege , i ena Masojć, k ys yna u kowska. Słownic wo polszczyzny gwa owej na
Li wie. Wa szawa: dig, 73–108.
u kows k a k ys yna 2007: Z zagadnień ch onologii zapożyczeń li ewskich w gwa ach
polskich z e enu Li wy. – P ace Filologiczne 53, 487–502.
u kows k a k y s yna 2008: Świadomość na odowa a język ludności wiejskiej na
pog aniczu polsko-biało usko-li ewskim. – P ace Filologiczne 54, 345–366.
u kows k a k ys yna 2008a: język a ożsamość na pog aniczu polsko-li ewskim. –
Tożsamość - język - odzina: z badań na pog aniczu słowiańsko-bał yckim. Wa szawa: soW,
53–68.
u kowska k ys yna 2010: o pojemności seman ycznej zapożyczeń leksykalnych z
języka li ewskiego unkcjonujących w polszczyźnie gwa owej na Li wie. – Językowe i kul-
u owe dziedzic wo Wielkiego Księs wa Li ewskiego. Księga jubileuszowa na 1000-lecie Li wy,
ed. j. Mędelska i Z. sawaniewska-Mochowa. bydgoszcz:
Wydawnic wo uniwe sy e u
kazimie za Wielkiego
, 342–348.
u kowska k ys yna, sawaniewska-Mochowa Zo ia 2012: Zapożyczenia
li ewskie do yczące człowieka w gwa ach polskich na Li wie. aspek seman yczny i e no-
lingwis yczny. –Bal is ica. Viii P iedas, Xi bal is ų kong eso s aipsnių inkinys, 99–117.
smoczyński Wojciech 2001: Język li ewski w pe spek ywie po ównawczej. k aków:
Wydawnic wo uj, 445–460.
smułkowa elżbie a 2002: Biało uś i pog anicza. S udia o języku i społeczeńs wie. Wa -
szawa: Wydawnic wo uW, 242–257, 272–283.
ekielski k zysz o 1980: Li uanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podb zezia i
niemenczyna. – Ac a Bal ico–Sla ica 13, 62–73.
u ska halina 1995: O pows aniu polskich obsza ów językowych na Wileńszczyźnie, ws ęp
i op . V. Čekmonas. Vilnius (p zed uk z . 1939).
u bu is Vincas 1969 (1): daba inės bal a usių kalbos li uanizmai. – Bal is ica 5,
43–68.
u bu is Vincas 1969 (2): daba inės bal a usių kalbos li uanizmai ( ęsinys). – Bal is i-
ca 5, 149–162.
u bu is Vin c a s 1984: sla ų kalbų pseudobal izmai. – Bal is ica 20(1), 30–38.
76
k is ina u koVska
ac a Linguis ica Li huanica LXVII
Wa lczak bogdan 1982: Z zagadnień e ymologizacji zapożyczeń omańskich w języku
polskim. – Język– eo ia–dydak yka. kielce: Wyższa szkoła Pedagogiczna, 172–194.
Zdaniukiewicz alojzy adam 1972: Gwa a Łopa owszczyzny. Fone yka, leksja,
słownic wo. W ocław: Zakład na odowy im. ossolinskich.
Zin ke ič ius Z ig mas 1974: alojzy adam Zdaniukiewicz, gwa a Łopa owszczyzny.
one yka, leksja, słownic wo. – Bal is ica 10, 207–214.
Zinke ičius Zigmas 1984: Lie u ių kalbos is o ija 1. Vilnius: Mokslas, 255–275.
Zinke ičius Zigmas 1987: Lie u ių kalbos is o ija 2. Vilnius: Mokslas, 46–52, 61–68.
Аксамитов Анатоль 2000: Белорусско-литовская лексико-фразеологическая ин-
терференция. – Ac a Bal ico-Sla ica 25, 89–104.
Гринавяцкене Эляна, Мацкевич Юзефа Ф., Романович Елена М.,
Чеберук Елена И. 1975: Бытовая лексика литовского происхождения в Западной
Белоруссии. – Lie u ių kalbo y os klausimai 15, 163–195.
Лаучюте Юрате Алоизовна 1973: Тематические особенности балтизмов в
славянских языках. – Bal is ica 11 (2), 155–164.
Лаучюте Юрате Алоизовна 1975: Терминология обработки дерева (заимство-
вания из балтийских языков в славянские). – Lie u ių kalbo y os klausimai 15, 145–161.
Лаучюте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских языках .
Ленинград: Наука. Ленинградское отделение.
Мартынов Виктор Влад и мирович 1965: Типы лексических балтизмов в бе-
лорусских диалектах. – Ac a Bal ico-Sla ica 9, 90.
Чекман Валерий Николаевич
1972: К проблеме литовско-белорусских лек-
сических связей. – Bal is ica, 8(2), 147–156.
Чекман Валерий Николаевич
1982
:
К социолингвистической характеристике
польских говоров белорусско-литовского пограничья. – S udia nad polszczyzną k esową
1, 123–138.
Чекман Валерий Николаевич 1995: Предисловие. – Галина Турска. О про-
исхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. Vilnius: Min is, 3–58.