Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse

52 acta Linguistica Lithuanica LXVII kristina rutkoVska Vilniaus universitetas, Polonistikos centras Mokslinių tyrimų kryptys: lenkų tarmių Lietuvoje funkcionavimas ir stratifikacija, lietuvių ir lenkų tarmių sąveikos, leksiniai lituanizmai lenkų kalboje, liaudies papročiai paribyje; dvikalbės lenkųlietuvių leksikografijos problemos. LietuVių kaLbos skoLiniai LietuVos Lenkų tarMėse1 Lithuanian borrowings in Polish dialects in Lithuania anotacija straipsnyje nagrinėjami leksiniai lituanizmai, vartojami lenkų kalbos tarmėse lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijoje Lietuvoje. Leksiniai lituanizmai charakterizuojami pagal skolinimosi laikotarpį bei šių žodžių patekimo į lenkų tarmes būdus. iš atliktos analizės daroma išvada, kad dauguma lietuvių kalbos skolinių, patekusių į lenkų kalbą, atėjo iš baltarusių kalbos, o tai gali liudyti apie baltarusių kalbos sudarytą pagrindą lenkų tarmėms formuotis Vilniaus regione. annotation the paper deals with lexical Lituanisms functioning in Polish dialects on the Polish-Lithuanian-belorussian borderland. Lithuanian lexical loanwords are characterized with regard to time and the ways of filtering of these words into Polish dialects. the conducted analysis shows that the majority of Lithuanian borrowings penetrated into Polish by the mediation of the belorussian language, which can be an evidence of the belorussian background of Polish dialects in Vilnius and its area. 1 straipsnis buvo parengtas vykdant tarptautinį projektą „język polski pogranicza litewsko-łotewsko-białoruskiego na tle innych odmian polszczyzny północnokresowej“ (The Polish language of the LithuanianLatvian-Belorussian borderland in comparison with other variants of the Polish language in north-eastern Polish), finansuojamą Lenkijos Mokslo ir aukštojo lavinimo ministerijos (MnisW – Ministerstwo Nauki i Szkolnictwa Wyższego), dabar tautinio mokslo centro (ncn – Narodowe Centrum Nauki; an. Ministry of Science and Higher Education, currently Nathional Science Centre); sutarties numeris: n104 056038. esMiniai žodžiai: lenkų tarmės Lietuvoje, tarmių sąveika, lituanizmai, Vilniaus kraštas. keyWords: Polish dialects in Lithuania, interaction between dialects, lithuanisms, the Vilnius region. Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 53straipsniai / articles Lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijai būdingas daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas, suformavęs sudėtingus etnolingvistinius santykius tolimoje praeityje, siekiančioje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (Ldk) laikus. Pirminiai pasiskirstymai į baltų ir rusų žemes, taip pat žmonių antplūdis iš karūnos ir kaimyninių valstybių įtakojo tai, kad Liublino unijos (1569) ir Maskvos kariuomenės antpuolio (1655) laikotarpiu šioje teritorijoje gyvavo net septyni etnolektai: lietuvių kalba, baltarusių kalba, šiaurės rytų regiono lenkų kalba, Lietuvos totorių kalba, trakų karaimų kalba, Lietuvos žydų dialektas, „narevo pagonių šnekta“ (bednarczuk 1994: 109–124). Laikui bėgant Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje įvairių etnolektų tik daugėjo. Po abiejų tautų respublikos padalijimų pradėjo stiprėti rusų kalbos įtaka šiose žemėse, pasikeitė kitų nuo seno funkcionavusių kalbų vartojimo statusas ir ribos (grek-Pabisowa 1997: 145–179). iki šiol iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų kalbinės situacijos aprašymo, atlikto analizuojant istorinius šaltinius, bei šių paribio teritorijų tarmių tyrimo nedaug žinome apie šnekamosios baltarusių kalbos2 funkcionavimo ribas praeityje bei lietuvių kalbos tarmių vartojimą Lietuvos kaimynų slavų teritorijose. dėl to lenkų tarmių genezė Lietuvoje vis dar tebėra diskusijų objektas. Pasitelkiant kalbinius duomenis, šiame straipsnyje bus analizuojami reiškiniai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti Vilniaus tarminio regiono lenkų tarmes suformavusį kalbinį pagrindą. aprašomasis objektas – šiose tarmėse vartojami lituanizmai. Leksiniai lituanizmai bus charakterizuojami pagal jų chronologinių sluoksnių įvairovę (bei su tuo susijusius teminių grupių skirtumus) ir jų paplitimą įvairiuose tarminiuose arealuose. be to, atsižvelgiant į dažnus sutapimus su analogiškais baltarusių tarmėse vartojamais žodžiais, bus siekiama pagrįsti šių žodžių patekimo į Lietuvos lenkų tarmes kelią per kalbą tarpininkę. Šiame straipsnyje nebus apsiribota vien tik lietuvių kalbos skolinių, užrašytų Vilniaus krašto teritorijoje (le. Wileńszczyzna)3, pateikimu. bus atsižvelgta į tas teritorijas, kurios nutolusios nuo Vilniaus krašto, tačiau kurioms būdingi panašūs sociolingvistiniai situacijos ypatumai praeities ir dabarties kontekste. toliau pateikiami litua2 Šiandien ši problema gvildenama tik kai kuriuose straipsniuose. baltarusijos tyrėjas anatolijus aksamitovas rašo apie kiekybinę baltarusių persvarą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, platų baltarusių kalbos (šiaurės vakarų baltarusių tarmių) vartojimą kontaktuojant lietuviams, lenkams ir baltarusiams bei šio dialekto funkcionavimą kitose mažesnėse (žydų, karaimų, totorių) bendruomenėse, apsigyvenusiose Vilniaus ir trakų apylinkėse (Аксамитов 2000: 91–92). 3 Pavadinimą šiam tarminiam plotui pasiūlė halina turska, kuri tyrė ir aprašė lenkų kalbą teritorijose į šiaurę nuo Vilniaus, plačiai besidriekiančiose nuo kernavės iki naujųjų Švenčionių. atskirdama Vilniaus plotą nuo kitų dviejų lenkakalbių teritorijų Lietuvoje – smalvų ir kauno – tyrė tik tas apylinkes, kurios prieš karą įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį (turska 1995). Šiandien būtų reikalinga nauja Lietuvos lenkų tarmių klasifikacija, nes jau ištirti visi šių tarmių arealai. kiek plačiau siūlyčiau suvokti ir Vilniaus tarminio regiono ribas. 54 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII nizmai buvo užrašyti Vilniaus rajone ir tam tikrose Širvintų ir Molėtų rajonų vietovėse, t. y. tose teritorijose, kurios nepriklauso Vilniaus kraštui, nes iki 1939 metų šios apylinkės buvo Lietuvos respublikos teritorijoje. taip pat naudojama surinkta medžiaga iš trakų rajono, kuriame šiandien dominuojanti kalba – lenkų, o kalbinė situacija labai panaši į Vilniaus krašto kalbinę situaciją. taigi nagrinėjamos vietovės, kuriose lenkų kalba atlieka (bei kažkada atliko) pirmosios (primarinės) kalbos funkciją. tyrimui atlikti pasirinkta leksika buvo pateikta informantų, kurie dažniausiai apskritai lietuvių kalbos nemoka ir jos nenaudoja kasdieniame gyvenime4 . Poreikis užrašinėti ir tyrinėti leksinius lituanizmus Lietuvos lenkų tarmėse kilo 2001 metais pradėjus rinkti medžiagą lenkų tarminiam žodynui. Pirminė žodynui5 sukauptos leksikos analizė atskleidė gana didelį lietuviškos kilmės leksikos sluoksnį (apie 10 proc.). Pasitelkus žodyno pagrindu sudarytą klausimyną, sukaupta medžiaga buvo tikrinama kiekvienos vasaros ekspedicijos metu (t. y. 2007–2012 metais). Leksikos apimtis vis didėjo, pavykdavo aptikti naujų leksemų arba užrašyti jau aptiktos leksikos morfonologinų variantų, frazeologinių žodžių junginių. Šiuo metu mano turima kartoteką sudaro daugiau kaip 700 leksinių lituanizmų. Manytina, kad naujų žodžių arba jų variantų dar įmanoma aptikti netirtuose lenkų tarmių plotuose, ypač Lenkijos ir baltarusijos paribyje (pavyzdžiui, Šalčininkų rajone). tai puikiai parodė ir šių metų ekspedicijos metu užrašyti žodžiai. straipsnio apimtis neleido pateikti visų tiriamame plote užrašytų lituanizmų. iškeltai tezei pagrįsti buvo pasirinkti žodžiai, atspindintys kiekvienos grupės leksikos įvairovę, gerai dokumentuoti tiriamojo arealo tarmėje ir turintys daug morfonologinių variantų. žodžių analizė atlikta remiantis lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbininkų darbais. daugiausia dėmesio iki šiol buvo skirta paribio baltarusių tarmėse paplitusiems lituanizmams (urbutis 1969: 43–68; 1969a: 149–162; 1984: 30–38; 1984: 255–275; 1987: 46–52, 61–68; Гринавяцкене, Мацкевич, Романович, Чеберук 1975: 163–195; grinaveckienė 1983: 182–204). Lenkų kalbos lietuviškus skolinius nagrinėjo šie autoriai: otrębski 1931: 79–85; Zdaniukiewicz 1972; Zinkevičius 1974: 207–214; grinaveckienė 1977: 133–142; 1991: 47–64; tekielski 1980: 62–73; smoczyński 2001: 445–460; rutkowska 2006: 73–108, 2007: 487–502, 2010: 342–348. rašant šį straipsnį, naudotasi ir svarbiais bendresnio pobūdžio darbais: Мартынов 1965; Чекман 1972: 147–156; Лаучюте 1973: 155–164, 1975: 145–161; Zinkevičius 1984: 255–275, 1987: 46–52, 61–68; Laučiūtė 2007: 85–102; grek-Pabisowa 1993: 54–60; smułkowa 2002: 272–283, 2002a: 242–2576 . 4 išsamiau šių teritorijų kalbinė situacija aptariama keliose šio straipsnio autorės publikacijose (rutkowska 2008: 345–366; 2008a: 53–68). 5 žodynas, kuriame pateikta leksika iš visų lenkų tarmių Lietuvoje paplitimo teritorijų, buvo išleistas Varšuvoje 2006 metais (žr. sPgL). 6 Lituanizmų tyrinėjimų apžvalga pateikta mano studijoje (rutkowska 2006: 73–108). Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 55straipsniai / articles Leksinių LituaniZMų gruPės Lietuvių kalbos skolinių analizė, atlikta remiantis istoriniais žodynais, turimais Ldk šiaurės regiono kalbų leksikos aprašymais bei dabartiniais slavų tarmių žodynais, leidžia išskirti keturias skolinių grupes7 . 1 . Pirma lituanizmų grupė gana didelę leksikos dalį sudaro senieji skoliniai, dokumentuojami Lietuvos didžiosios kunigaikštystės epochoje, šių leksemų randama senuosiuose šaltiniuose, rašytuose lenkų arba senąja baltarusių kalbomis. Šie žodžiai, užrašyti XVi–XViii a., yra plačiai vartojami ir paprastai išlikę keliose slavų (lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių) kalbose. jie sudaro kelias temines grupes. fiziografiniai pavadinimai dyrsa ʻvarpinių šeimos miškų ir laukų augalas, žiemkenčių piktžolė (Bromus); jo stiebas, grūdas’: W życie dużo dyrsy, ona rośni taka jak owies, mietlica taka, ot taka do owsa podobna Šv. Nu to dyrsa, ta sama żytnica, po polsku żytnica, a po prostemu dyrsa, to jeszcze po biełorusku dyrsa, nu ona ta tyko u jej ziarka nie ma, ona tyko łuseczka, ona nie ma ziarków, a że to już mówi: żytnica, chlebu pomocnica, że to jej źmielisz i razem do chleba. [a jak tu mówili?] U n`as i dyrsa, i żytnica, jeden mówi dyrsa, drugi mówi żytnica Lent. [a dyrsy nie było?] Dyrsy było, a jak że, rosła tak jak miatliczka w życie Vid. Dyrsa jest, jeśli jej dopuścisz, to na też kwitnie Miež. Ja nie wiem od czego ta dyrsa była. To ona od ziemi zachodziła, ci od jakiej powietrzy intur. žodį dyrsa užrašė grinaveckienė buivydžių apylinkėse (grinaveckienė 1991: 50); dzirsa: Dzirsa czy dżyrsa, chyba coś takiego, co szkodziło dla zboża Virš; dirsa: Dirsa to już bardzo drennie, szkodliwa. Nu ona kwitnie niby, żółte, wyśpiewajo takie ostre dziubuczki, to też bardzo szkodliwa na zboża Šiaul. senovės raštuose dokumentuojamas šiomis formomis: dyrsa, dyrsovaty (jabl 65); užrašytas rusų, ukrainiečių, lenkų (balstogės, seinų) tarmėse (СБ 11); funkcionuoja taip pat baltarusių tarmėse: дрса, г ì рса (СБГ); lie. drsė 8; 7 Šiame straipsnyje, aprašant lietuvių kalbos skolinius, vartojama plačioji lituanizmo sąvoka: lietuvių kalbos skoliniais laikomi lietuviškos šaknies žodžiai ir kitų kalbų skoliniai, kurie į lenkų kalbą pateko per lietuvių kalbą. Lituanizmais taip pat laikomos leksemos, kurios pateko į lenkų tarmes per kitą kalbą (šiuo atveju – baltarusių). Šis aprašymo būdas, atsirandantis iš vadinamojo leksikalizacijos proceso tiriant skolinių etimologiją, yra laikomas teisingiausiu. (Plg. Walczak 1982: 172–194). 8 Lietuviškų žodžių atitikmenys variantai kitose kalbose buvo atrinkti naudojantis lietuvių kalbos žodynu: Lkže. sudėtingesni atvejai nustatant žodžių lietuvišką kilmę buvo analizuojami remiantis etimo- 56 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII dyrwan ʻapleista, nedirbama, sužėlusi dirva’: Nu na dyrwanie tylko krowy pasi sie, co na dyrwanie robić, tam na dyrwanie tylko rośni trawa i wiencej nic Šv. Gospodarz tak zaniedbał ta ziemia, dyrwanem zapuścił Virš. Dyrwany, już za mojo pamieńcio, to ja krowa jeszcze prowadziłam na dyrwany dalej, tam koniczynka tyko, dyrwanami stała ziemia. Teraz nie zapuszczajo Vid. Dyrwany byli, ale tu tylko ta góra o dyrwan był, a tak to wszystko urabiane było starp. Dyrwanow nie była kiedyś, byli łonki dub. Jak pobendzie jaki dyrwan, nu to potym żyta lepiej rosła karv. U mnie to była dobrza żyć – sucha, dyrwany kern. Vilniaus krašte žodį dyrwan užrašė turska, ničas, Šveikovska (turniszw 138, 173), buivydžiuose dwilewicz: dyrwan (dwil 115); dyrwan už rašytas buivydžių ir aukštadvario apylinkėse (grinaveckienė 1977: 137; 1991: 50); dyrwanek ʻžolė’: Nu potym pośle festu na jakimś dyrwanku robio majówka Šv; zadyrwaniały ʻapie žemę: neapdirbama’: Nu zadyrwaniała taka [ziemia] Šv; dyrwanieć (sgP). senovės raštuose nuo XVi a. dokumentuojamos šios formos: dyrvan (dervan, dirvan), dirvanec, dyrvanik, dyrvanowy, Lietuvos teritorijoje (jabl 47, 66, 67, 117, 234, 311); Zofia kurzowa pateikia žodį dyrwan ir traktuoja jį kaip lietuvišką skolinį, funkcionuojantį lenkų kalboje nuo XVii a., senojoje baltarusių kalboje – forma dzirwan nuo XVi a. (kurz 353); jis taip pat dokumentuojamas ΓСБМ tokiomis formomis: дирванъ, дерванъ, дырвонъ, дырва, funkcionuoja Pskovo, smolensko bei seinų apylinkių lenkų tarmėse (СБ 29), taip pat paribio baltarusių tarmėse (СБГ); šį žodį baltarusių tarmėse analizavo urbutis (1969 (1): 58); lie. dirvónas; dumbło ʻnusėdusios drumzlės, šlapias suplaktas purvas’: Ale jest takie dumbły, że jak przewali sie, możysz przewalić sie i przepaść tam Lent. A w wodzie nu też bywa dumbła, bywa, że tam twardo, a bywa że tam jeszcze taka, że tam nogi lazo, że tam taka dumbła jeszcze Šv. [taki muł w jeziorze?] Dumbła rud. Ledwie ja nogi z tego dumbła wyciągnął. Ryba wielka, ale czuć dumbłem Wiljaszcz. žodis senovės raštuose dokumentuojamas nuo 1671 m. (raseiniai) (jabl 295), taip pat kaip liūno pavadinimas Думъбль nuo 1596 m. (ukmergė) (jabl 121), neaptinkamas ГСБМ; funkcionuoja paribio baltarusių tarmėse: дỳмбла (СБГ), taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 54); lie. dublas; krusznia 1 . ʻakmenų krūva, krūsnis’: Nu taka kupa kamieni to tylko nazywali krusznia, nu pozwożone, do kuczy złożone i nazywali krusznia Šv. A to bywa krusznia kamieniow, to w kamieniach też tak samo zrobio gniazdy i siedzo (szeszki) Lent. Kiedyś majontek był, to zbierali kamieni i walili w kruszni te Padv; chruśnia: Jak kamieni gdzie nałożona, to nazywali chruśnia karv; 2. ʻiš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’: Była krusznia i tam palili, palili w tej kruszni, była taka piec, ten loginiais žodynais: baltarusių kalbos (ЭСБМ), rusų kalbos (ЭСРЯ), lenkų kalbos (sejP, sejPsł), slavų kalbų (ЭССЯ) ir lietuvių kalbos (sejL), žr. sutrumpinimus šio straipsnio pabaigoje. Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 57straipsniai / articles piec był zrobiony z kamieni taki i nazywała sie to krusznia Šv; kruśnia: A ta piec, na piec, co złożona z kamieni, jak polejo wodo, żyby duch ten, to kruśnia nazywała sia, na kruśnia wody chluśnisz Šv. Krusznia w łaźni liczy sie piec ta, krusznia, on jak przepali sie, to tam tylko kamuszki te rozpadajo sie rud. W łaźni podłoga i kruśnia taka była zrobiona z kamieniow, a woda nieśli sie z chaty intur. Chruśnia była w łaźni, to na kamieni polewali Pab. W łaźni chruśni takie z kamieni byli, takie piecy, nu i tam nacieplo, te kamieni nagrzejon sie silna i potym wody lejo na te kamieni, pary nachodzi nu i tak myli sie arn. aukštadvario apylinkėse: Kruśnia (grinaveckienė 1977: 139), kruśnia (sgP). kurzowa šį žodį pateikia kaip lietuvišką skolinį senojoje baltarusių kalboje nuo XVi a., cituodama bulyką9 (kurz 378); pirmoji reikšmė taip pat dokumentuojama ΓСБМ; dabartinėse baltarusių tarmėse (panašiai ir lenkų) vartojamas abiem reikšmėmis: крỳшня, крỳсня ʻ(akmenų) krūva, krūsnis; pirties ugniakuras’ (СБГ); taip pat seinų tarmėse (СБ 46); lie. krūsnė ʻ(akmenų) krūva, krūsnis’; krósnis ʻiš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’; kudra, mžb. kuderka ʻnedidelis augalais apaugęs tvenkinys’: To takie (miejsce), gdzie woda stoi, teraz już wodów nie ma. Ona może być i taka tyko woda, jak ta koła, ale tam błotnawa miejsca taka już, to krzaczek jaki rośnie, to co, to nazywali kuderki. Wiencej z białoruskiego już te nazwania pozostali sie rud; Jak jedzisz od Wilna, jest na lewa renka tam taka koło błotka, jaziorka, kudra nazywała sie, kudra i bizulka nazywali jej starp; kudra, kuderka, kudziarka mžb. (sgP). žodžiai kudra, kuderka dokumentuojami senovės raštuose nuo XVii a. Lietuvos teritorijoje (jabl 108, 313, 332); СБМ pateikia baltarusišką atitikmenį кỳдзерка ‘krūmokšniai, miškelis’ (dokumentuojamas Vilniaus, kauno ir gardino gubernijose); vyrauja paribio baltarusių tarmėse (СБГ); taip pat užrašytas ukrainiečių kalboje (СБ 37; urbutis 1969 (1): 62); lie. kūdra ; lun ʻliumpsinti pelkė, klampynė’: W lesia taki lun był, to jezioro jest, to już tam i lun. Błota taka, kasza, ona kołyszy sie mocno. Żywioła ona do lunu tego popadnie, to nie wylezie Pab. U nas była taka łonka, nazywali luny, ale nie powiedziać, że tam bardzo taka mokra. Jak który rok, to tam koniem jechać nie można była, ale trawa tam rosła karv. Luny byli, tylko luny byli koło rzek, tak jak idzisz, to lun ten chyla sie, można do jego wpaść. Koło rzeków byli te luny Lent; luń: Jak stanisz i kołyszy sia, to luń [kar]. žodis senovės raštuose dokumentuojamas Lietuvos teritorijoje nuo XVi a. (jabl 121); taip pat paribio baltarusių tarmėse: люн, лна, лнi, лỳнi (СБГ) bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 32); lie. li ū nas; rojst, dgs. rojsty ‘klampi pelkė, apaugusi krūmais ar medžiais, pelkė, lieknas’: Tam taki rojst był, to możesz noga wsunońć Pab. To była taki rojst, potym trocha osu9 Булыка А. М. 1972: Даўнiя запазычаннi беларускай мовы, Мiнск (cit. pagal kurz 378). 58 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII szyli, malaracja jak przeszła Miež. Dalej w tamta strona rojsta, zbieramy tam żurawiny. Tam takie k`upawiny, tam jak stanisz, to można i zawalić sie Padv. Łonki, rojsta, była takich rojstow. Rojsty na polu byli, wrodzie jak sadzawka jaka karv. O jak naszy dom, tu od razu był rojst. Tu nijakich łonek nie było, tu jedne rojsty byli starp. Teraz u nas to rojsty wykasawali jak maliarawacja Pal. Rojsta najwiencej lesie bywa kras. U nas w rojście ich było pełno, tych kali Lent. Nu tak przeważnie na rojście mokro, nu jak bardzo sucha lata, nu to tam nic, ale jak mokra, to żurawiny to po wodzie, bez gumowych butow nijak Šv. Żurawiny rośli na rojstach Virš. Nasza poli, rojsty, u nas bardzo mokre, olchi, bardzo takie rojst nazywali, bo inaczej w Polsce nazywajo, czy w ksionżkach, tundry, czy jak, a to u nas rojsty, po litewsku może Vid. Tam widzi była jeziorka kiedyś, taka niewielka, a potym ona pomału, pomału i wysechła, przeszła do drugiej jeziorki, w Zapolcach jest jeziorka, jak ona zeszła, tam taka rojst była Paež. Idź ty na rojsty ‘pažodžiui: eik tu raistan’: To tak możno śmiało w oczy mówić: a idź ty na rojsty, co ty tam wymyślił Šv. U n`as rojsty mokre takie, to i mówili [idź, ty na rojsty] Vid. turska užrašė formą rojścik mžb. (turniszw 176). grinaveckienė pateikė iš buivydžių ir aukštadvario apylinkių: rojsteczek mžb. (grinaveckienė 1977: 143), rojstowy ‘raistinis’ (grinaveckienė 1991: 52). jablonskis dokumentuoja formas roist, raist, reist, roisto, roistro, roistvo nuo XVi a., Lietuvos ir baltarusijos teritorijose (jabl 206–208, 323, 349); kurzowa, cituodama bulyką, dokumentuoja baltarusių kalboje nuo XV a. (kurzowa 422); šio žodžio formos ройст, ройста dokumentuojamos paribio baltarusių tarmėse (СБГ), aptinkamos taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); lie. rastas ; szlina ‘glitus molis, tinkamas minklei’: Garki mieli, chto nie móg kupić, to takie z szliny zlepione, nie glina, a taka w jeziorach, błota taka siwa, to bardzo oni dobre byli te garki Miež; szlin. žodį szlin užrašė grinaveckienė aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 144). senovės šaltiniuose, rašytuose baltarusiškai, Lietuvos teritorijoje dokumentuojama tik žodžio forma šlina, nuo XVi a. pabaigos (1591 m.) (jabl 233); baltarusių tarmėse funkcionuoja шлiн (СБГ); lie. šlýna, šlýnai; wikswa ‘standi, šiurkšti, prasta pašarinė viksvuolių šeimos žolė (Carex)’: Nu taka wikswa też rośni. Nu i kosi sie, żywioły, krowy jedzo jej Šv, Lent. Wikswa kosili, suszyli na słoma do chlewa, na podściłka Miež. Wikswa to rośni w błotach, dobra trawa. Krowy barzdzu jedli intur; wiksztwa: To taka trawa, w błocie rośnie, to drenna, niedobra, zakwita niektóra, ale taka ona niedobra trawa wiksztwa. A ta już dobra trawa, to nazywali kiedyś mur`ok, szaryniak, taka jeszcze gorsza Paež. jablonskis randa dokumentuojamą istoriniuose šaltiniuose: viksva, viksovaty (apie pievas) (jabl 263), darbartinėse baltarusių tarmėse вiкс(в)а (СБГ); aptinkamas seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 28); šį žodį nagrinėja urbutis (1969 (1): 52); lie. viksvà . Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 59straipsniai / articles asmenų pavadinimai pagal jų veiklą, užsiėmimą ir įrankių, įtaisų pavadinimai bitnik ‘kas su kitais turi bendrai bites’: On nie umiał, a ten bitnik on umiał, a nie miał za co kupić ich, to on jemu kupił dwie kłodki pszczołow jedna sobie, druga jemu, i on patrzał obydwie Lent. Po litewsku biczoli a po polsku bitniki rud. Bitniki byli, to tego miodu necki nakrencali dub. Bitnik, który dokłada sie do tego gospodarza, tam i może oni razem troszka stawio te ule, ale to już bitnik nazywajo. Mówi już i bitnikow tam ma, złożyli sie tam które Vid; bitnikowski ‘bitininko’: To bitnikowska pszczoły starp; bitnikować ‘būti bitininku’ (sgP). senovės raštuose dokumentuojama reikšmė ‘bitininkas; kas su kitais turi bendrai bites’ tik Lietuvos teritorijoje nuo XVii a. (jabl 5, 303, 329); nedokumentuojamas ГСБМ, СБГ; užrašytas lenkų tarmėse (augustavas) (СБ 27); lie. btininkas; bucz ‘tinklelis žuvimis gaudyti’: A buczy do sadzawki, i nawat buczy stawio koło jeziora i nawat szczupaki zachodzo do tych buczów Miež. Bucz Most. I liny, zawsze liny, postawio buczy, to pełne buczy, a teraz nie m`a Lent. Bucz to był taki on na jednym kiju i tak zrobiony na takim łenku taka jak siatka, i to chyba nazywał sie bucz Šv. Te buczy postawio do wody w rzece przy brzegu i przywionżo jego, to pełna tych rakow była Pal. Buczy takie byli, robili szydełkiem, a potym wykrencali z leszczyny takie kołki i nadziawali ta i beńdzie bucz starp. Buczy takie robili, pośla takie miroży, ryby kiedyś była barzdzo dużo intur. Bucz auštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 137); buiv (dwil 114), buivydžių šnektoje: bucz (grinaveckienė 1991: 50); buczki dgs. (sgP); buczanka ‘tinklelis šienui dėti’: Jeszcze buczanki takie robili, wrodzie jak siatka, wionzali takie. Duże te oczki, to te buczanki siana napchniesz, jeśli w droga jedzie dla konia tego siana brać, położo i przez te kratki koń dostaje i je karv. senuosiuose raštuose žodis buč dokumentuojamas nuo XVii a. (jabl 19–20, 308–309; ΓСБМ); aptinkamas taip pat dabartinėse baltarusių tarmėse: буч (СБГ); žodžio analizę pateikia urbutis (1969 (1): 51–52); lie. bùčas; skierdź ‘vyriausiasis piemuo’: Skierdź Šv, Lent. Krowy trzymali i skierdzia najmowali, któren nie ma ziemi, czy nie ma czym pracować, był skierdziam, nu to godzi sie wiela tam płacić jemu, zbożam płacili. Nu jak kolejka u kogo dwie krowy, dwa dni jego karmi tego szkierdzia kar. Skierdź zatrombi w ta tromba, już wszystkie na past`u baby i wypendzami krowy starp. Skierdź to pastuch tak nazywał sie, to po rusku liczy sie kras; skierdziała ‘niekin. piemuo’ (turniszw 156); skierdziowy ‘skerdžiaus’ aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 143). senovės šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių kalba, nuo XVii a. paliudytos šios formos: kerd, kerdz, tik Lietuvos teritorijoje (jabl 323, 358), XVi a. funkcionuoja reikšme ‘skerdikas, mėsininkas’ (jabl 212); dokumentuojamas seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); taip pat paribio baltarusių tarmėse: скèрдзь, скèрць (СБГ); lie. kedžius, skedžius ‘vyriausiasis piemuo’; taip pat skedžius ‘skerdikas, mėsininkas’; 60 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII sklut ‘kirvis plačiais ašmenimis rąstams tašyti’: Skluty takie to oni wiencej szczepać drzewa. Tam bywa i gruba bierwiona tak o piło zapiłujo i tym sklutam obbiwali, taka gruba trzaska. A potym siekiero poprawywali karv. Sklut aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 143). formos skliut, sklut, škliut dokumentuojamos senovės šaltiniuose, rašytuose baltarusiškai (Lietuvos teritorijoje nuo XVi a. pabaigos – 1599 m.) ir lenkiškai nuo XVii a. (jabl 298); žodis dokumentuojamas rusų ir ukrainiečių tarmėse (СБ 22–23); taip pat paribio baltarusių tarmėse: склюд, склют (СБГ); urbutis (1969 (2): 152–153) pateikė ir veiksmažodinę formą baltarusių tarmėse: склю таваць; lie. skliùtas . Mėsos (rūkytos mėsos) ir duonos pavadinimai raštuose dokumentuojami pavadinimai tų maisto produktų, kuriais buvo atliekama mokėjimo funkcija, t. y. maisto produktai, buvę mokesčio dalis arba atlyginimas už darbą: kumpiak ‘šlaunis, kulšis (ppr. kiaulės); šlaunies, kulšies mėsa’: Nu przyszli gości, trzeba pokroić kumpiaka Šv. Szynki i kumpiaki mówio karv. Kumpiaki solili, poweńdzisz i wisi do jesieni Most. Parsiuka jak zakolo, to i kińdziuki mielim i kumpiaki kern. Monż to zawsze jak jest ten k`umpiak, to weńdzili, solili Padv. Kumpiaki to my sami swoje solim Pal. Szynki, tak, zostawiali całymi kumpiakami Lent. Kumpiak aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 139); kumpiaczek: A już kumpiaczek to kości wybierali, potym solili jego Lent; kump: Kumpi te robili, teraz to robio te winiotini, a kiedyś prosto tak kumpi. Łaźni byli, nu i wendzo tam intur. Takie swirny byli, te kumpi powieszo, takie soczyste. W świrnie najwiencej trzymalim alion. senovės raštuose žodis datuojamas nuo XVi a., tokiomis formomis: kump, kąp, komp, kunp, Lietuvos ir baltarusijos teritorijose (jabl 109, 212, 275, 313); kurzowa nurodo lenkiškuose raštuose nuo XVii a. (kurz 380); gausi morfologinių variantų įvairovė dokumentuojama ГСБМ; funkcionuoja dabartinėse baltarusių tarmėse: кумпк, кумпячк (СБГ); šį žodį analizavo urbutis (1969 (1): 63); lie. kupis; ragojsza 1. ‘grikių miltų duona’: Na Wszystkie Świenty ragojszy pieko, zaduszny dzień, to wszystkie na mogiły ido świczki stawio, chto idzi, to niesi tego ragojszy. Nasza mama to nie piekła. Ragojszy żytnia monka, potym gryczana monka sypie, ciemny i nazywajo sie ragojszy kar. Ragojszy z gryczanej monki piekli, tak jak chleb zaroszczyniajo i potem takie bochenki piekli z gryczanej monki starp. Ragojszy piekli z gryczanej monki Pal. Piekli taka ragojsza, robili taka słoducha parzona żytnia monka, a potem do dzieży takaj chlebnaj i dobawiali, miesili gryczano monka zamieszali, ona była z dwóch zbożów rud; 2. ‘ruginė duona’: Ragojsza to pszenna monka i w żarnach mleta. Ragojsza nazywalim [chleb], że ona taka gruba monka alion. Ragojszy piekli, we młynie mleli, a jeżeli nie, to w żarnach mleli na ragojszy dub; rogojsz (sgP). Šaltiniuose dokumentuojamas nuo XVii a. pabaigos (1692 m.), forma rogoiš tik Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 67straipsniai / articles góry i biega po polu Virš. Tak, jak goronco i gili konsajo, to krowa zagilowała i zerwi sie, i przyleci, ogon do góry i giluji, mówio Kkrowy gilujo, nu przeważnie gilujo krowy na deszcz, o już jak krowy gilujo, to mówio: jutro deszcz bendzi Šv. Gilujo wo jak bonki konsajo, czy tam muchi, już ja i zapomniałam Vid. Kiedyś gilowali krowy, teraz i goronco i tak nie gilujo karv. Krowa giluje Pab. Gilować aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 138). Gilujo jak gili ich [krowy], już jak gili Lent. Jak lato, to już chwosty zadarli i poparli sie, gilujo krowy rud. Te bonki jak ukonszo, to wtedy krowy gilujo, leco starp. Gilować buiv (grinaveckienė 1991: 51). žodis aptinkamas balstogės apylinkių bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 29, 44); taip pat baltarusių tarmėse: гiль, гiлявàць (СБГ); lie. gyls, gyli ú oti; grambul ‘vabalas’: Po drzewach oni łażo, takie rude, żółte, grambuli kar; grumbal: Grumbali to gryczaniki bywajo, gryka siać trzeba, to takie żółtowate żuczki, grumbali to mogo nazywać każdego żuka prawie rud. žodis dokumentuojamas tik baltarusių tarmėse грамбỳль (СБГ, plg. СБ 65); lie. grambuols; gułda ‘kiaulių išgulėta vieta šiauduose prieš atsivedant paršiukus’: To taka jak gniazdo sobie robi świnia, gułda, uścieła słomy Lent. žodis aptinkamas baltarusių tarmėse гỳлта (СБГ); plg. СБ 65; šį žodį baltarusių tarmėse analizavo urbutis (1969 (1): 54); lie. gùlta, gùltas; margajka ‘marga karvė’: Jak komu nadejdzie, tak ten nazywa (krowę). I jodajka, i margajka i czarniucha, i dwiłajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Margajka strakata tam nazywali, to margajka, to jaka ryża intur; margojka: Margojka, to gwiazdka, łaciatka alion. Margojka albo dwiłojka to już wiencej ciemna krowa kern; margocha: Krowa bywa to i czarnulka nazywajo, i krasulka, i margocha Lent. Margocha krowa, to ja pamientam nazywali kras. Krowy nazywali łysocha, margocha, jak łatki takie starp. Margocha, to czarnucha, różnie nazywali krowy Lent; margula: I krasula i margula, czarnulka starp; marga buiv (grinaveckienė 1991: 51); margiuk ‘margo šuns, veršiuko, jaučio vardas’ buiv (grinaveckienė 1991: 51). dokumentuojamos tokios žodžio formos: margojka, margiala, margiałka Vilniaus teritorijoje (СБ 80), baltarusių tarmėse tik forma маргèль ‘margas jautis, margis’ (СБГ); lie. magė ‘marga karvė’; pejsować ‘pakartotinai kulti miežius, kad nubyrėtų akuotai’: To pejsujo jenczmień, on ma ościuki i po zbożu bijo, obiwajo te ościuki, a potem wieli rud; pojsować, wypojsować įvyk. (sgP); pejsać aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 142); pojsać buiv (grinaveckienė 1991: 52); pejsany ‘paisytas’ aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 142). žodis dokumentuojamas vietinėse lenkų tarmėse (СБ 48); taip pat baltarusių tarmėse: пйсаць, пйсаваць, пйсаць (СБГ), lie. paisýti; żaginie dgs. ‘iš karčių sukaltos dvi suremtos tvorelės šienui ar javams džiovinti’: [na czym łubin suszyli kiedyś?] A to byli żagini, jak mokre lato, to i siano suszyli na tym karv. Kartoflanik to na płoty, na żagini takie stawili, a żyta to stawili w 68 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII snopki jon. Kiedyś kartoflanik na żagini nakładali, suszyli krowam Šiaul. Żagini z polankow zbiwali, jeżeli nie możno było wysuszyć (siana), to położo na te żagini. Kaniuszyna to już na żaginiach suszyłaś Pal. Żagini buiv (grinaveckienė 1991: 530. žodis dokumentuojamas rusų tarmėse Lietuvoje (СБ 30) ir baltarusių tarmėse жагнi (СБГ); apie šio žodžio paplitimą baltarusių tarmėse žr. urbutis 1969 (1): 59–60; lie. žagins ‘rąstas neapkapotomis šakomis; šakotas stulpas, primenantis kopėčias’, plg. kitas reikšmes Lkž. tradiciniai liaudies papročiai skwierstula ‘šviežia mėsa duodama po kiaulės paskerdimo kaimynams arba pažįstamiems; bendros vaišės po skerdimo’: Jak zakole sie prosiaka, nazywa sie skwierstula, mówi sie, zaprasza sie kogokolwiek, nu to przychodźcie dziś do mnie na skwierstula. Kiedyści mego męża teść zapraszał do córki, przychodź, mówi na skwierstula, wtedy i wtedy beńdzim kłuli Paež. Kiedy zakolo, nu to skwierstula, czy komu dajo, to już jego to podsmażo, dajo jak już skwierstula Lent; skwarstula: Człowiek, który pomagał gospodarzu zabijać ta świnia, no to już kolacja ta zrobił, to już samo sobo, ale nazywali jeszcze skwarstuli dostał. Skwarstula to znaczy kawałek miensa jemu dali, świżynki tej Virš; skierstuli dgs.: Nu taki poczenstunek to nazywajon sie skierstuli, to trzeba posłać tam skierstuli dla siostry czy dla sonsiadki Šv. Skierstuli buiv (dvil 121). Skierstuli Lent; skwierstula: Przychodzo na skwierstula, nu to ten jusznik gotujo z tej krwi taka zupa, to tam smażo, czenstujo już tym miensem starp; skierstuwi dgs.: Skierstuwi zanioso (sąsiadom), kawałeczek miensa rud. Skierstuwi aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 143); skwierstuny dgs. buiv (dwil 121); skwiarsty, skwirstuli dgs. buiv (grinaveckienė 1991: 52); świarstuny dgs.: My tut u sonsiada na świarstunach byli Padv. Laučiūtė pateikė žodį skierstuny iš Vilniaus apyl. lenkų tarmių (СБ 84); aptinkamas baltarusių tarmėse: скарстỳля, сквяр стỳля (СБГ); lie. skerstùvės; ważyniać się ‘leistis nuo kalniuko per užgavėnes’: Ważyniać sie trzeba na Zapusty, to beńdzi len duży wyrośni. Mówi, len trzeba przeciongnońć Mež. Nu takie sani byli, to jak nasiońdziem i pieńciu, i sześciu i na tych saniach z góry, to na Zapusty ważyniali sie Lent. Ważyniać sia buiv (grinaveckienė 1991: 53). Laučiūtė dokumentuoja žodį baltarusių ir lenkų tarmėse СБ 43; baltarusių tarmėse Lietuvos teritorijoje aptinkamas важанцца (СБГ); lie. važinėtis; wircinka ‘suvertų daiktų vėrinys, kirbinė, parduodama kaziuko mugėje’: Nu i przynosi takie obarzanki, nanizana moża na waga, na ta wiercina, to musi wiercinka nazywała sie, ten sznurek taki Vid. Wiercina. To przeważnie obarzanki mówio. O, jak kiedy jeździli na Kaziuka, toż było tego, oj, mówi, kupiła wiercina, a moja wujenka pojechała do Wilna, kupiła wiercina tych obarzanków, a było na Kazimierza wielkie Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 69straipsniai / articles błoto, rozerwał sie ten sznurek i ta wiercina obarzanków poleciała do błota Paež. Kupiłam wiercina obarzanek bez. Byli wienksze obarzanki, to wienksza wircinka ta starp. žodis aptinkamas baltarusių tarmėse: врцiна (СБГ), lie. vrtinė ‘kas nors sukabinta, suverta ant virvės’. 3. trečia lituanizmų grupė Pastarosios grupės žodžiai nėra plačiai vartojami – dokumentuojami tik Lietuvos teritorijoje. Šių žodžių nerasime baltarusių kalbos žodynuose, juos galime interpretuoti kaip tiesioginius skolinius iš lietuvių kalbos į lenkų tarmes. remiantis surinktais duomenimis apie tarmių leksiką Lietuvos teritorijoje bei informatorių prisiminimais, daroma prielaida, kad skolinių atėjimo laikas – XX a. pradžia. jie sudaro tokias pat temines grupes, kaip ir anksčiau aptartos grupės žodžiai. gyvulininkystė dźwiły ‘tamsiai rausvas, žalas (ppr. apie galvijus)’: Kiedyści krowy byli ryże i dźwiłe, szerść taka ciemna, ciemna Most; dwiły (turniszw 138); dwiłajka ‘žala karvė’: Jak komu nadejdzie, tak ten nazywa [krowę]. I jodajka, i margajka i czarniucha, i dwiłajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Dwiłajka (turniszw 138); dwiłojka: Margojka albo dwiłojka to już wiencej ciemna krowa kern. Dwiłojka (turniszw 138). Viežbovskis aptiko žodį Vilniaus regiono baltarusių ir lenkų tarmėse: brus. дзвiлы, le. dviły (СБ 45); lie. dvlai; inksztyr ‘ galvijų parazitų vikšras po oda ’: Inksztyrow tych to była. To takie guzy wielkie, to muchi jakie jak konsajo Pab. Ugr`y mówili, jak kto mówił inksztyry. Mówili, motyl jajki te znaszał karv. Inksztyry to wyciskiwali, robak jest taki, wyciongnisz, oni, muchi, bizdałki takie latajo i napaszkudzo, i wtedy zrobi sie guz, a w tym guzia robak taki bywa ūta; jinksztyr (turniszw 143). Jinksztyr aukštadvario apyl. (grinaveckienė 1977: 138), buiv (grinaveckienė 1991: 51); inksztir: Inksztiry bywajo najwiencej jeżeli chuda żywioła. I teraz bywajo inksztiry. Kiedyś to ich wyciskiwali, była inksztirow alion. Nu tutaj takie nazywali sie inksztiry, to buwało oni sami tak pacisno i wychodzo takie bjałe, a później to kupawali tam jaka lakarstwy i szmarowali, to oni wylazywali intur; inkszczur: Oni nazywali sie inkszczury, takie guzy, trzeba było czym szmarować, ci wyciskiwać ich, te robaki u cieluka, ci u krowy była kras; inkszczyr: Inkszczyry kiedy wybierali jako grafko, czy czym jak chtóry, jak gdzie wyciśnisz mocno, to byli u bardzo chudych krow, te inkszczyry byli rud. cБ pateikiama turskos lenkų tarmėse užrašyta forma (cБ 78); lie. inkštras; 70 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII kukula ‘kiaulė’: Kukula, kukula i świnia powoła. Toż ona po głosie gospodarza wie Pab. otrembskis dokumentuoja žodžius kukucia, kukut’ka, kukcia Vilniaus regiono lenkų tarmėse (СБ 80); lie. kukùlė; szemy ‘apie arklio spalvą: pilkas’: szeme koni to te nazywali sie siwe jon; szamowaty ‘apie arklio arba karvės plauko spalvą: pilkas’: Nu taki bywa ni to siwy, ni to gniady taki, taki szamowaty, po mojemu to taki Šv. Nu i takie bywajo, nu szamowaty, to on taki, i bywa tam szersteczka u jego i białtawa, i ciemna, maść taka szara Lent. Krowy takie siwe, szamowate kras. Szara, taka szemowata krowa [była] starp; szamocha ‘apie karvės plauko spalvą: pilka’: Szamocha, to taka ciemna bordowa, kolor taki, u nas była w kołchozie taka starp. Bywa taka szamowata krowa, nu ona taka z odcieniami, to nazywali szamocha Lent; też szemka: Szemka jak szara, taka szemowata krowa starp; szemajka (turniszw 157). Laučiūtė dokumentuoja lenkų tarmėse Lietuvoje (СБ 84); lie. šėmas . augalų ir atmosferos reiškinių pavadinimai paparć ‘sporinis dideliais karpytais lapais augalas (Dryopteris)’: Ido paparcia szukać do lasu intur; paporciowy ‘paparčio’ (turniszw 150); lie. papatis; puśnia ‘supustyta sniego krūva’: Puśni takie ponawiewało, takie puśni, że równe z domem puśni nawieji, naprzeciw domu drugi dom stoji ze śniegu Šv. Puśni bywajo, zawieja, to nie można wyjść. Buwało z koniami aż naukołó wioski jado intur; lie. pusns; warnałeszy ‘graižažiedžių šeimos augalas plačiais apvaliais lapais ir dideliais kibiais vaisiais (Arctium)’: Warnałeszy, warnałeszy to też te same dziady Šv; warnaleszy: Warnaleszy to taka roślina gdzie do włosów takia jak guziki czepion sia jon; lie. var na lėša. Valgių pavadinimai łapienia ‘lapų (burokėlių ar kt.) sriuba’: Jak babcia opowiadała, to była i łapienia i szupienia zupa. Łapienia to była kruczkowa liści, nu i tam kartofli trocha, co iszcze dobawiali, chto skwarzył, chto bielił, chto posna jad rud. Nu to łapienia, to z buraczków, bo listeczki. Po naszemu to botwinka . Zupa ze szczawiu, to też łapienia dub. Laučiūtė pateikia brus. leksemą лапеня iš Vilniaus apyl. (СБ 47); lie. lapi ẽ nė; szupienia ‘košė verdama iš grūdų ir pateikiama saldžiai’: To parzyli owias, potem jego suszyli, a potem w żarnach jego ucierali, a potem nacułki byli takia i o tak machasz, machasz, wszystkie te ościuki, ta łuska odchodzi, a potem parzo, to z cukrem zalewali słodko wodo, nu i tak szupienia była rud; szupienie (sgP). Laučiūtė dokumentuoja tik lenkų kalboje, remiasi lenkų kalbos žodynais: szupienia, szupienie, szuponia (СБ Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 71straipsniai / articles 84); kurzowa dokumentuoja žodį Lietuvos lenkų tarmėse (kurz 437); lie. šiupi ns ‘košė, verdama iš žirnių, pupų, kruopų, bulvių arba ruginių miltų, mėsos ir kt.’; szwilpiki dgs. 1. ‘iš duoninės tešlos susukamas kukulis’: Szwilpiki to też z tego ciasta chlebowego. Ta ciasta wybierzy, trocha monko obsypi, żeby dała sie wykaczać i kroili na kawałeczki, i gotowali w gotowanej wodzie, a potym ci tłuszcz, ci masła, to nazywali szwilpiki, chlebowa szwilpiki Mež. 2. ‘iš virtų bulvių ir miltų kepti blyneliai su įdaru ar be jo’. Szwilpiki to jest nie bondy, tu wiencej z białoruskiego rozmawiali, to byli kakory. Ona parzona kartofla, stłuczona, dobawiało sie trocha monki, nu i naczyniało sie grzybami, chto jakim miensem, chto wantrobka jaka, ich zlepili i stawili do pieca, piekli, a potym nasmażyli masła, czy śmietany, chto marchwio naczyniał rud. I tak bez niczego piekli (bliny te), cienieńkich takich napieczysz, szwilpiki kras. Szwilpiki i kakory nazywali ich, na blaszce upieczy starp. Szwilpiki (WilJaszcz); lie. švilpù kai; švilpkai . 4 . ketvirta lituanizmų grupė gana didelę tiesioginių skolinių grupę sudaro ir naujausi skoliniai, kurie atsiranda iš aktyvaus lietuvių kalbos poveikio lenkų kalbai. jie spontaniškai atsiranda informantų kalboje, vartojami nereguliariai ir apibūdina naujausius reiškinius; šios leksemos tik dalinai adaptuotos kalboje. Štai kai kurie pavyzdžiai: aukletoja ‘pedagogė, auklėtoja’ – lie. áuklėtoja; duje dgs. ‘dujos’ – lie. dùjos; łajda ‘televizijos programa’ – lie. laidà; plant ‘plentas, kelias’ – lie. pléntas; sklip ‘žemės sklypas namui statyti’ – lie. sklpas; połapinia ‘palapinė’ – lie. palapnė . iŠVados Leksinių lituanizmų, funkcionuojančių Vilniaus, trakų, Širvintų ir Molėtų krašto lenkų tarmėse, analizė parodė, kad: 1) išlikusi nedidelė XVi–XViii a. laikotarpio skolinių grupė (tarmėse skoliniai vyrauja pakitusiomis reikšmėmis) bei 2) didžiausią skolinių grupę, kuri funkcionuoja baltarusių ir lenkų tarmėse Lietuvos teritorijoje, sudaro vadinamieji kontaktiniai lituanizmai (Мартынов 1965: 90). jie sudaro kitokias semantines kategorijas, nei rašytiniuose šaltiniuose aptinkamos leksemos, ir liudija apie dažnus daugiaetninių bendruomenių kontaktus ūkinėje ir kultūrinėje veikloje (tai žodžiai, nusakantys žmogaus išvaizdą, jam būdingus veiksmus ir elgesį, taip pat leksemos, apibrėžiančios gyvulininkystės, žemdirbystės, dvasines ir materialines vertybes, valgių pavadinimus). Lietuvių kalbos skoliniai, funkcionuojantys lenkų tarmėse, parodo šimtmečius trukusią lietuvių ir baltarusių kalbų įtaką tiriamųjų vietovių lenkų kalbai. didžioji 72 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII dalis lenkų tarmėse vartojamų lituanizmų yra plačiai dokumentuojama baltarusių tarmėse, o tai gali liudyti apie šių skolinių atėjimą į lenkų kalbą per baltarusių tarmes12. remiantis pateiktais kalbos duomenimis, galima daryti prielaidą, kad tiriamojoje teritorijoje lenkų tarmes formavo baltarusių kalbos pamatas13. iš pateiktos leksinių lituanizmų analizės matyti, kad skoliniai pradžioje pateko į baltarusių tarmes, susiformavusias lietuviško substrato pagrindu14, o jau vėliau keliavo į lenkų kalbą. galbūt išsamesni tyrimai (jeigu juos šiandien dar būtų įmanoma atlikti), skirti senosios baltarusių kalbos funkcionavimui Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais, ypač šios kalbos šnekamosios atmainos paplitimui tarp kaimo gyventojų apibrėžti, taip pat baltarusių etnoso riboms Lietuvos teritorijoje nustatyti, leistų apibūdinti baltarusių kalbos reikšmę Lietuvos valstiečių polonizacijos procesui XiX a. viduryje. VietoVių PaVadiniMų sutruMPiniMai alion – alionys, Širvintų r. arn – arnionys, Molėtų r. bars – barskūnai, Širvintų r. bez – bezdonys, Vilniaus r. buiv – buivydžiai, Vilniaus r. dub – dubingiai, Molėtų r. intur – inturkė, Molėtų r. jon – joniškis, Molėtų r. kar – karažiškės, trakų r. karv – karvys, Vilniaus r. kern – kernavė, Širvintų r. kras – krasnapolis, trakų r. Lent – Lentvaris, trakų r. Maiš – Maišiagala, Vilniaus r. Mež – Mežionys, Vilniaus r. Most – Mostiškės, Vilniaus r. nem – nemenčinė, Vilniaus r. Pab – Paberžė, Vilniaus r. Padv – Padvarionys, Vilniaus r. Paež – Paežeriai, Vilniaus r. Pal – Paluknys, trakų r. rud – rudiškės, trakų r. starp – senasis tarpupis, trakų r. Šiaul – Šiauliai, Širvintų r. Šv – Šventininkai, Vilniaus r. ūta – ūta, Molėtų r. Vid – Vidugiriai, Molėtų r. Virš – Viršuliškės, Vilniaus r. 12 Vincas urbutis pateikė tokio pobūdžio pastabų savo straipsnyje, nagrinėdamas dabartinės baltarusių kalbos lituanizmus; atkreipė taipogi dėmesį į nevienodą lituanizmų chronologinį pasiskirstymą bei įvairų jų arealinį paplitimą (urbutis 1969 (2): 159–160). 13 tokios išvados buvo daromos Valerijaus Čekmono straipsniuose (čia pateikiamos nuorodos tik į tas publikacijas, kurios buvo skirtos Vilniaus krašto bei šalia jo esančių teritorijų kalbinei situacijai aptarti (Чекман 1982, 1995; Čekmonas 1999). Lenkų mokslininkas januszas riegeris ne kartą išsakė nuomonę dėl lenkų tarmes formavusio baltarusių kalbos pamato Vilniaus ir trakų teritorijose (rieger 2006: 39). Šios hipotezės šalininkas Leszekas bednarczukas teigia, kad istoriniais laikais baltarusių kalbos teritorinės ribos buvo daug platesnės ir driekėsi toliau nei Vilniaus ir trakų teritorija (bednarczuk 1999: 103). 14 Lietuviško substrato klausimas baltarusijos teritorijoje šiandien jau nekelia didesnių abejonių, žr. šiai problemai skirtus lietuvių, baltarusių ir rusų mokslininkų straipsnius bei gausią bibliografiją leidinyje: Судник Т. М., red., 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва: Наука. Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 73straipsniai / articles ŠaLtiniai jabl – jablonskis konstantinas 1941: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje 1: Tekstai. kaunas: Lietuvos istorijos draugija. kurz – kurzowa Zofia 1993: Język polski Wileńszczyzny i kresów północno-wschodnich XVI–XX w. Warszawa-kraków: PWn. Lkže – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: gertrūda naktinienė (vyr. red.), jonas Paulauskas, ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. Lkžk – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka su papildymais. sejL – smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego . Wilno: uni wersytet Wileński. sejP – boryś Wiesław 2005: Słownik etymologiczny języka polskiego. kraków: Wydawni ctwo Literackie. sejPsł – sławski franciszek 1952–1982: Słownik etymologiczny języka polskiego 1–5. kraków: towarzystwo Miłośników języka Polskiego. sgP – karłowicz jan 1900–1911: Słownik gwar polskich 1–4. kraków: nakł. akademii umiejęt ności. sPgL – rieger janus z, Masojć iren a, rutkowska krystyna 2006: Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie, Warszawa: dig, 119–455. turniszw – Zasób lesykalny polskiego dialektu ludowego Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalony w pracach h. turskiej, k. nitscha i h. szwejkowskiej (opracowała i. grek–Pabisowa). – Acta Baltico–Slavica 26, 129–177. tur – regionalne słownictwo Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalone w pracy h. turskiej język polski na Wileńszczyźnie (opracowała i. grek–Pabisowa). – Acta Baltico–Slavica 26, 121–129. Wiljaszcz – rieger ja nu sz 1996, 1999: słownictwo „wileńskie“ ze zbioru Leonarda jaszczanina. – Jezyk polski dawnych Kresów Wschodnich 1, Warszawa: dig , 79–109; tęsinys: słownictwa „wileńskiego” ze zbiorów Leonarda jaszczanina ciąg dalszy. – Jezyk polski dawnych Kresów Wschodnich 2, Warszawa: dig , 57–77. dwil – dwilewicz barbara 1997: Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie, Warszawa: dig. ГСБМ – Гiстарычны слоўнiк беларускай мовы: выпуск 1–32, рэд. А. М. Булыкі, А. І. Жу раўскага. Мінск: Беларуская навука, 1982–2012. СБ – Лаучюте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград: Наука. Ленинградское отделение. 74 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII СБГ – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5, рэд. Юзэфа Фларыянаўна Мацкевіч. Mінск: Навука и тэхніка, 1979–1986. СБМ – Насовiч iван i. 1983: Слоўнiк беларускай мовы. Мiнск: Беларуская Савецкая Энцыкляпэдыя . СГВ – Сцяшковіч Таццяна Піліпаўна 1972: Матэрыялы да слоўнiка Гродзенскай вобласці. Mінск: Навука и тэхніка. ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1978–2007: выпуск 1–12, рэд. Віктар Уладзіміравіч Мартынаў, Генадзь Афанасьевіч Цыхун. Mінск: Навука и тэхнікa. ЭСРЯ – Фасмер Mакс 1964–1973: Этимологический словарь русского языка, Mocквa. ЭССЯ – Этимологический словарь славянских языков 1974–2003: выпуск 1–30, peд. o. tрубачев, Mocквa: Наука. Literatūra bednarczuk Leszek 1994: stosunki etnolingwistyczne na obszarze Wielkiego księstwa Litewskiego. – Acta Baltico-Slavica 22, 109–124. bednarc z uk Leszek 1999: Litewsko-słowiańskie pogranicze językowe w pierwszej połowie XX wieku w świetle badań olgierda chomińskiego. – Acta Baltico-Slavica 24, 95–106. Čekmonas Valer iju s 1999: o bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny). – Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie. Warszawa: elipsa, 28–39. grek-Pabisow a ir yda 1993: o charakterze związkόw języka litewskiego z gwarami rosyjskimi i polskimi. – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 54–60. grek-Pabisow a ir yda 1997: językowa rzeczywistość na kresach pόłnocno-wschodnich. – Kresy – pojęcie i rzeczywistość. Warszawa: soW, 145–179. gr inaveckienė elena 1977: Lietuviškos kilmės leksika aukštadvario lenkų šnektoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 133–142. gr inaveckienė elena 1983: Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 182–204. gr inaveckienė ele n a 1991: buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 47–64. Laučiūtė jūratė 2007: baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose. – Res humanitariae 2, 85–102. Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 75straipsniai / articles otrębski jan 1931: Lituanizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie. – Język Polski 16, 79–85. rieger janus z 2006: Polszczyzna gwarowa na Litwie. – janusz rieger, irena Masojć, krystyna rutkowska. Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: dig, 11–48. rutkows k a kr ysty n a 2006: Lituanizmy leksykalne w gwarach polskich na Litwie. – janusz rieger, irena Masojć, krystyna rutkowska. Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: dig, 73–108. rutkows k a kr ystyna 2007: Z zagadnień chronologii zapożyczeń litewskich w gwarach polskich z terenu Litwy. – Prace Filologiczne 53, 487–502. rutkows k a kr y s tyna 2008: Świadomość narodowa a język ludności wiejskiej na pograniczu polsko-białorusko-litewskim. – Prace Filologiczne 54, 345–366. rutkows k a kr ystyna 2008a: język a tożsamość na pograniczu polsko-litewskim. – Tożsamość - język - rodzina: z badań na pograniczu słowiańsko-bałtyckim. Warszawa: soW, 53–68. rutkowska krystyna 2010: o pojemności semantycznej zapożyczeń leksykalnych z języka litewskiego funkcjonujących w polszczyźnie gwarowej na Litwie. – Językowe i kulturowe dziedzictwo Wielkiego Księstwa Litewskiego. Księga jubileuszowa na 1000-lecie Litwy, red. j. Mędelska i Z. sawaniewska-Mochowa. bydgoszcz: Wydawnictwo uniwersytetu kazimierza Wielkiego , 342–348. rutkowska krystyna, sawaniewska-Mochowa Zofia 2012: Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie. aspekt semantyczny i etnolingwistyczny. –Baltistica. Viii Priedas, Xi baltistų kongreso straipsnių rinkinys, 99–117. smoczyński Wojciech 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej. kraków: Wydawnictwo uj, 445–460. smułkowa elżbieta 2002: Białoruś i pogranicza. Studia o języku i społeczeństwie. Warszawa: Wydawnictwo uW, 242–257, 272–283. tekielski krzyszt o f 1980: Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i niemenczyna. – Acta Baltico–Slavica 13, 62–73. turska halina 1995: O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, wstęp i opr. V. Čekmonas. Vilnius (przedruk z r. 1939). urbutis Vincas 1969 (1): dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai. – Baltistica 5, 43–68. urbutis Vincas 1969 (2): dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys). – Baltistica 5, 149–162. urbutis Vin c a s 1984: slavų kalbų pseudobaltizmai. – Baltistica 20(1), 30–38. 76 kristina rutkoVska acta Linguistica Lithuanica LXVII Wa lczak bogdan 1982: Z zagadnień etymologizacji zapożyczeń romańskich w języku polskim. – Język–teoria–dydaktyka. kielce: Wyższa szkoła Pedagogiczna, 172–194. Zdaniukiewicz alojzy adam 1972: Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo. Wrocław: Zakład narodowy im. ossolinskich. Zin kevič ius Z ig mas 1974: alojzy adam Zdaniukiewicz, gwara Łopatowszczyzny. fonetyka, fleksja, słownictwo. – Baltistica 10, 207–214. Zinkevičius Zigmas 1984: Lietuvių kalbos istorija 1. Vilnius: Mokslas, 255–275. Zinkevičius Zigmas 1987: Lietuvių kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslas, 46–52, 61–68. Аксамитов Анатоль 2000: Белорусско-литовская лексико-фразеологическая интерференция. – Acta Baltico-Slavica 25, 89–104. Гринавяцкене Эляна, Мацкевич Юзефа Ф., Романович Елена М., Чеберук Елена И. 1975: Бытовая лексика литовского происхождения в Западной Белоруссии. – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 163–195. Лаучюте Юрате Алоизовна 1973: Тематические особенности балтизмов в славянских языках. – Baltistica 11 (2), 155–164. Лаучюте Юрате Алоизовна 1975: Терминология обработки дерева (заимствования из балтийских языков в славянские). – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 145–161. Лаучюте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских языках . Ленинград: Наука. Ленинградское отделение. Мартынов Виктор Влад и мирович 1965: Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах. – Acta Baltico-Slavica 9, 90. Чекман Валерий Николаевич 1972: К проблеме литовско-белорусских лексических связей. – Baltistica, 8(2), 147–156. Чекман Валерий Николаевич 1982 : К социолингвистической характеристике польских говоров белорусско-литовского пограничья. – Studia nad polszczyzną kresową 1, 123–138. Чекман Валерий Николаевич 1995: Предисловие. – Галина Турска. О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. Vilnius: Mintis, 3–58.