WILLIAM R. SCHMALSTIEG

Pensilvanijos valstijos universitetas

Tyrimų sritys: indoeuropeistika, baltistika, ypač senoji prūsų kalba, slavų kalbos.

Eugenijus Jovaīša

AISČIAI. KILMĖ

Vilnius: Edukologija, Lietuvos mokslų akademija, 2012, 380 p.

ISBN 978-9955-20-779-5

Šį nepaprastai įspūdingą tomą sudaro šios dalys: Įvadas (p. 7–17); I skyrius – Baltai Lietuvos istorijoje (p. 19–28); II skyrius – Polietniškumas baltų pasaulyje (p. 31–40); III skyrius – Baltai ir slavai (p. 43–55); IV skyrius – Baltai ir aisčiai (p. 57–78); V skyrius – Baltų ir aisčių pradžia (p. 81–88); VI skyrius – Gotai aisčių kultūros širdyje (p. 91–121); VII skyrius – Aisčių kilmė ir jų gyvenama teritorija (p. 123–142); VIII skyrius – Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos ypatybės (p. 145–157); IX skyrius – Didžioji aisčių plėtra (p. 159–169); X skyrius – Didžioji aisčių plėtra žemėlapiuose (p. 171–203); XI skyrius – Didžioji aisčių plėtra Lietuvos archeologinėje medžiagoje (p. 205–244); XII skyrius – Didžiosios aisčių plėtros pėdsakais (p. 247–276); XIII skyrius – Aisčiai senajame geležies amžiuje (10–450 m. po Kr.) (p. 279–293); lietuviška santrauka (p. 295–306); angliška santrauka (p. 307–320); vokiška santrauka (p. 321–334); rusiška santrauka (p. 335–348); šaltiniai (p. 349–361); tekste minimų asmenvardžių rodyklė (p. 363–369); tekste minimų vietovardžių rodyklė (p. 370–379). Taip pat pateikiama gausybė žemėlapių, piešinių, diagramų ir archeologinių radinių nuotraukų.

Įvade Jovaīša (p. 7) rašo, kad Kazimieras Būga sakė, jog prūsus, lietuvius, latvius, žiemgalius, sėlius ir kuršius reikia vadinti astais. Kiti mokslininkai teigė, kad aisčiai yra grupės pavadinimas, nes Tacitas rašė „Aestiorum gentes“, t. y. aisčių gentys. Sunku žinoti, kas galėjo būti aisčių gentys tuo metu, kai rašė Tacitas. Galima manyti, kad Tacitas turėjo omenyje Vyslos žiotis, Sembos ir Lietuvos pakrančių aisčius, nes būtent šios pakrantės turtingiausios gintaru, kurio rinkimą Tacitas laikė svarbiu aisčių skiriamuoju bruožu.

Siekdamas nustatyti aisčių, arba vakarų baltų, gyvenamą teritoriją, vienas

Recenzijos / Reviews

149

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

susiduria su daugybe sudėtingų elementų. Istorinė tradicija ribota, klaidina ankstyvųjų baltų–germanų ir baltų–slavų santykių aiškinimai arba jų stoka. Svarbūs ir baltų, germanų bei slavų etnochronologijos sunkumai, taip pat šiuolaikinė kultūrinė tradicija. Šiuolaikinė archeologinė mintis parodo, ką istorinė tradicija reiškia aisčių tautų istorijos kontekste (p. 9).

Aisčiams priskiriamos teritorijos vakarinę ribą apibrėžia Sembos pusiasalis ir Mozūrijos ežerynas, t. y. kultūros, priskiriamos vakarų baltų Sembos–Notangos ir Galindos paribio zonai, kuri pervadinta Bogačevo kultūra. Taigi Vyslos žiotys ir žemupys į aisčių teritoriją neįtraukiami. Tuo pat metu XX a. ketvirtojo dešimtmečio vokiečių mokslininkai, apibrėždami vakarų baltų pilkapių ribą, neabejoja, kad Vyslos aukštupio gyventojai buvo baltai. Vyslos žiotys ir aukštupys tapo Gordijo mazgu. (p. 9) Šiuolaikinė archeologinė mintis juos priskyrė gotų istorijai. Lenkų, rusų ir kitų tautybių archeologų pastangomis gotų istorijos pradžia, apie kurią nerašoma jokiame kitame rašytiniame šaltinyje, išskyrus Jordanio legendą apie šiaurinę gotų kilmę, susieta su Vielbarko kultūros žmonių istorija. (p. 9) Vielbarko gotų kultūros atsiradimas siejamas su Vyslos žiotimis; gotų migracijos kelias vedė nuo Vyslos žiočių į vakarus, Pamarį, o vėliau – atgal prie Vyslos žiočių ir dešiniuoju Vyslos krantu Juodosios jūros link, kur ji įsiliejo į Černiachovo kultūros raidą, susiformavusią III a. antrajame dešimtmetyje. Vielbarko kultūra ir jos žmonių istorija yra autentiškos, tačiau gotiškas krūvis, joms primestas, pernelyg didelis kritinei analizei, kai lyginami rašytiniai šaltiniai, archeologija ir kalbų istorija (p. 9).

Taigi tarp istorikų, kalbininkų ir archeologų kilo nesutarimų, o chronologijos yra dvi: kalbos formavimosi ir ją vartojusių žmonių materialinės kultūros chronologija. Kalbų istorikai turėjo daug nuomonių apie baltų, slavų ir germanų kalbų atsiradimo laiką bei vietą. Įvairiais laikotarpiais archeologai dar labiau pagilino šią bedugnę, pateikdami nesuskaičiuojamas, dažnai prieštaringas teorijas apie šių tautų kilmės vietą ir jų raidos etapų chronologiją. (p. 9) Tai ypač būdinga archeologiniams slavų tautų šaltiniams. Tarp dviejų disciplinų – kalbų istorijos ir archeologijos – plytėjo sunkiai įveikiama praraja, ypač tais laikotarpiais, kai įvairioms teorijoms pagrįsti buvo keliami ideologiniai reikalavimai, pasiro-

150

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kilmė

dydavo ideologiniai reikalavimai. Tai ypač buvo pastebima nacių ir sovietmečiu. (p. 9) Nors kalbotyra ir archeologija pasiekė didelių laimėjimų, ideologiniai vokiečių ir slavų tolimos praeities tyrimai stokojo objektyvumo, pavyzdžiui, tiriant vakarų baltų istoriją. (p. 9)

Šiuolaikinė kultūrinė tradicija, siūlanti etninius klausimus spręsti atsargiai tiriant archeologinę kultūrą, šiuo požiūriu yra teisinga. Gyvenvietėse ir kapavietėse nėra užrašų, kurie leistų nustatyti jų etninę kilmę. (p. 9)

Šiame kontekste Marijos Gimbutienės priskyrimas slavams Przeworsko kultūros nėra išskirtinis atvejis. (p. 10–11) Taip darė sovietmečio archeologai. Dabar ši kultūra vieningai tapatinama su germanais. Tai taip paprasta. (p. 11) Gal taip pat būtų paprasta grąžinti Vielbarko kultūrą baltams? Dažnos Jovaišos nuorodos į kitų mokslininkų nuomonių politinius aspektus verčia klausti, ar jis turi politinį tikslą ieškodamas baltų etniškumo ten, kur anksčiau jo nebuvo įžvelgta. Daugeliu šių klausimų neturiu nuomonės. Tačiau manau, kad mokslinės teorijos yra socialiniai judėjimai, panašūs į religijas, ir keičiasi iš kartos į kartą. Ar teorija teisinga, ar ne, sprendžiama vien ekspertų daugumos balsavimu. Gerai žinoma, kad laikui bėgant paradigmos keičiasi (Kuhn 1970: 66–91).

Įvade (p. 15) taip pat paaiškinama, kad čia recenzuojamas tomas Kilmė „Kilmė“ yra tik pirmasis trilogijos tomas; antrasis vadinsis Kapai ir žmonės „Kapai ir žmonės“, o trečiasis – Archeologo užrašai „Archeologo užrašai“ (p. 15).

Autorius rašo, kad visuotinai pripažįstama, jog baltai susiformavo apie 2200–2000 m. pr. Kr. (p. 20) Jis Algirdui Girininkui priskiria teiginį, kad baltų kultūros ištakos susiformavo jau VI–V a. pr. Kr. (p. 20). Toliau jis rašo, kad pasaulio kalbininkai sutaria, jog prūsų ir lietuvių kalbos priklauso seniausiam indoeuropiečių kalbų sluoksniui. (p. 21) Kalbos senumo sąvoka gana kebli. Senųjų ypatybių išlaikymui apibūdinti geriau vartoti terminą „konservatyvi“. Jei sakome, kad anglų ir lietuvių kalbos abi yra indoeuropiečių kalbos, darome prielaidą, kad jos abi ilgainiui kilo iš tos pačios prokalbės. Tikriausiai kiekviena kalba perduodama iš kartos į kartą, o anglų ir lietuvių kalbos yra vienodo senumo, t. y. nuo bendrosios indoeuropiečių prokalbės iki dabartinės anglų ir lietuvių kalbos praėjo tiek pat metų. Tačiau anglų kalba, regis, pakito labiau nei lietuvių. Pavyzdžiui, pirminis indoeuropiečių *d- žodyje dešimt yra archajiškesnis už t- jo angliškame giminiškame žodyje ten. Manome, kad d- yra pirminis, nes daugumos kitų indoeuropiečių kalbų giminiško žodžio pradžioje yra d- (plg. lotynų decem, graikų δέκα (déka), sanskritą

Recenzijos / Reviews

151

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

daśa ir kt. Žinoma, išplėtojus pakankamai sudėtingą teoriją, būtų galima manyti, kad anglų kalbos t- yra pirminis (plg. giminišką armėnų kalbos formą tašn) ir kad kitose kalbose esantis d- atsirado vėliau, įvykus skardėjimui.

Daugelis kalbininkų vengia šio klausimo ir laikosi baltų-slavų teorijos, teigdami, kad „baltų ir slavų kalbos iš pradžių buvo viena kalba, todėl sudaro vieną grupę“ (Beekes 1995 22). Taip pat žr. Martinet 1986: 73–79, Watkins 29, 1998). Nemanau, kad būtų galima teigti, jog olandas, prancūzas ir amerikietis galėtų turėti kokių nors politinių interesų šiuo klausimu. Asmeniškai manau, kad baltų-slavų problemos išspręsti neįmanoma, nes bet kokius bendrus baltų ir slavų kalbų pokyčius lygiai taip pat galima priskirti paraleliai raidai.

Apibendrindamas teigčiau, kad Jovaišos kruopštus šaltinių nagrinėjimas ir Vyslos regiono archeologinių vietovių priskyrimas baltų tautoms (aisčiams) atrodo pagrįstas net ir ne lietuviui. Išsamus tyrimas ir pademonstruota erudicija kelia didžiausią susižavėjimą.

REFERENCES

Beekes Robert S. P. 1995: Comparative Indo-European Linguistics, An Introduction. Amsterdam and Philadelphia: John Benjamins.

Kuhn Thomas S. 1970: The Structure of Scientific Revolutions. 2nd ed. Chicago: University of Chicago Press.

Martinet André 1986: Des steppes aux océans: l’indo-européen et les indo-européens. Paris: Payot.

Watkins Calvert 1998: Proto-Indo-European: Comparison and Reconstruction. – Anna Giacalone Ramat, Paulo Ramat, eds. The Indo-European Languages. London and New York: Routledge, 25–73.

Įteikta 2013 m. kovo 1 d.

WILLIAM R. SCHMALSTIEG

The Pennsylvania State University

University Park, Pa. 16802

[email protected]

152

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII