Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…
1 short passage of this localized version is shown in the original language because it could not be localized reliably.

SANTERI JUNTtila

جامعة هلسنكي

مجالات البحث العلمي: علم الاشتقاق واللسانيات المقارنة، والاتصالات بين اللغات البلطيقية والفينية.

خمسون عامًا من أحدث الدراسات حول الاتصالات بين اللغات البلطيقية والفينية في عصور ما قبل التاريخ

أحدث خمسين عامًا من الدراسات حول الاتصالات بين البلطيقية والفينية في عصور ما قبل التاريخ

ملخص

درس علماء اللغتين الفينية والأورالية في المقام الأول أقدم الاتصالات بين اللغات البلطيقية والفينية. وفي سياق هذه الدراسات، يستشهد علماء البلطيقية غالبًا بمراجعة باللغة الليتوانية نشرها ألغيرداس سابالياوسكاس عام 1963. وقد ازدادت إلى حد كبير معارف الباحثين في اللغات الأورالية بشأن الاتصالات اللغوية خلال السنوات الخمسين الماضية. وتعرض المقالة صورة عامة محدّثة عن المجالات الفرعية الأربعة جميعها التي وصفها سابالياوسكاس: الكلمات الفينية الدخيلة في اللغات البلطيقية، والكلمات البلطيقية الدخيلة في اللغات الفينية، وأوجه التشابه النحوية بين مجموعتي اللغات، والاعتبارات اللغوية والأثرية المتعلقة بسياق الاتصالات في عصور ما قبل التاريخ.

ملخص

بحث علماء اللسانيات الفينية والأورالية في الغالب أقدم الاتصالات بين اللغات البلطيقية والفينية. وعند الإشارة إلى هذه الدراسات، يقتبس علماء البلطيقية أساسًا مراجعة باللغة الليتوانية لسابالياوسكاس نُشرت عام 1963. غير أن معرفة المختصين باللغات الأورالية بهذه الاتصالات قد ازدادت كثيرًا خلال نصف القرن الأخير. وتقدم هذه المقالة عرضًا عامًا محدّثًا للمجالات الفرعية الأربعة التي تناولها سابالياوسكاس: الكلمات الدخيلة الفينية في اللغات البلطيقية، والكلمات الدخيلة البلطيقية في اللغات الفينية، وأوجه التشابه النحوية بين مجموعتي اللغات، والاعتبارات اللغوية والأثرية المتعلقة بسياق الاتصالات في عصور ما قبل التاريخ.

الكلمات المفتاحية: الاتصالات بين اللغات البلطيقية والفينية، الكلمات البلطيقية الدخيلة في اللغات الفينية، الدراسات الفنلندية الأوغرية، علم الاشتقاق، اللسانيات المقارنة، العلاقات بين اللسانيات وعلم الآثار، ألغيرداس سابالياوسكاس.

الكلمات المفتاحية: الاتصالات البلطيقية الفينية، الكلمات البلطيقية الدخيلة في اللغات الفينية، اللسانيات الفنلندية الأوغرية، علم الاشتقاق، اللسانيات المقارنة، العلاقات بين اللسانيات وعلم الآثار، ألغيرداس سابالياوسكاس.

102

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

قبل خمسين عامًا، نشر عالم اللغة الموهوب ألغيرداس سابالياوسكاس، الذي كان يجيد الفنلندية إجادة تامة، مقالًا بعنوان «العلاقات بين اللغتين البلطيقية والبلطيقية الفنلندية» في مجلة Lietuvių kalbotyros klausimai. كان عرض سابالياوسكاس للموضوع آنذاك حديثًا ومستندًا إلى أفضل مصادر ذلك العصر في أبحاث الاقتراض في الدراسات الفنلندية الأوغرية. ومع مرور العقود، تطورت أبحاث التماس اللغوي الفنلندي تطورًا سريعًا، وأصبح المنظور اليوم إلى التماس القديم بين البلطيقية والفنلندية مختلفًا تمامًا عما كان عليه عام 1963. ومع ذلك، لا يزال التماس موصوفًا في الأدبيات الليتوانية التي تتناول تاريخ اللغة البلطيقية وما قبل تاريخها بالاستناد إلى كتابات سابالياوسكاس.

ومن المفهوم جزئيًا أن البلطيقيين الليتوانيين لم يواكبوا مستوى النقاش لدى الفنلنديين الأوغريين، إذ لم تُكتب مراجعات عن التماس بين البلطيقية والفنلندية منذ صدور كتاب جالو كالما Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat («الكلمات المستعارة البلطيقية في اللغات الفنلندية»، ويُشار إليه فيما يلي بـ IBL، 1936)، ولا يزال أهم مؤلف في هذا المجال كتاب فيلهلم تومسن Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog («العلاقات بين اللغتين الفنلندية والبلطيقية (الليتوانية-اللاتفية)»، ويُشار إليه فيما يلي بـ BFB، 1890). ومع ذلك، ظهرت في السنوات الأخيرة مراجعات موجزة عدة لهذا الموضوع؛ وأهمها مقالتا ليمبيت فابا (2011b) وسانتيري يونتيلا (2012) المكتوبتان بالإنجليزية، ومقالة فابا (2011a) المكتوبة بالإستونية. وقد أعدّ سيبو سوهونن (1988) وفابا (1990a) أحدث قوائم الكلمات المستعارة، لكن هذه القوائم لا تتطابق فيما بينها، وقد تقادمت جزئيًا؛ قارن Junttila 2011.

تهدف هذه المقالة إلى تزويد الباحثين الليتوانيين بوسائل لسد الثغرات التي تراكمت على مدى خمسين عامًا. وهي تعرض الاتجاهات الرئيسية في أبحاث التماس اللغوي خلال نصف القرن الماضي وأهم مصادرها. وعند اختيار المصادر، جرت محاولة للتركيز على النصوص المكتوبة بلغات هندوأوروبية، إلا أن بعض الإيتيمولوجيات تشير أيضًا إلى مصادر مكتوبة بالفنلندية والإستونية.

قسّم سابالياوسكاس مقالته إلى أربعة أجزاء: ملاحظات عامة، وخصائص نحوية، والكلمات المستعارة من اللغات البلطيقية في اللغات الفنلندية البلطيقية، والكلمات المستعارة من اللغات الفنلندية البلطيقية في اللغات البلطيقية. وستُحلَّل الموضوعات الأربعة كلها، ولكن بترتيب عكسي، مع إبقاء أهم الأفكار، أي الاستنتاجات، إلى النهاية.

يشير مصطلح سابالياوسكاس Pabaltijo suomių kalbos (itämerensuomalaiset kielet, läänemeresoome keeled, die ostseefinnische Sprachen) إلى ما يُسمّى لاحقًا اللغات الفنلندية (Finnic languages). وينتمي الفنلنديون البلطيقيون إلى مجموعة المصطلحات المتقادمة نفسها التي ينتمي إليها فنلنديو الفولغا. ويمكن أن يُساء فهم هذين المصطلحين على أنهما يصفان الفنلنديين الذين يعيشون على سواحل بحر البلطيق والفولغا؛ لذلك لن أستخدم أيًا منهما هنا. والأفضل استخدام الفنلنديين بدل المصطلح الأول، والموردفيين والماريين بدل الثاني. ووفقًا للرؤية الحديثة، لا يشكّل الموردفيون والماريون مجموعة واحدة من فنلنديي الفولغا (أو الفنلنديين الفولغيين)؛ وإضافة إلى ذلك، فإن لغة الموردفيين أقرب إلى اللغات الفنلندية منها إلى اللغات المارية.

Straipsniai / Articles

103

SANTERI JUNTTILA

الكلمات المستعارة الفنلندية في اللغات البلطيقية

كما كتب سابالياوسكاس، لا يُعثر على معظم الكلمات المستعارة الفنلندية إلا في لهجات اللغة اللاتفية التي تتاخم مناطقها جغرافيًا مناطق اللغتين الليفية والإستونية. وتوجد كلمات أخرى في اللغة اللاتفية وحدها، وقد انتقل بعضها لاحقًا إلى الليتوانية أيضًا. ويمكن الاستنتاج من ذلك أن هذه الكلمات المستعارة أحدث بكثير من الكلمات المستعارة البلطيقية القديمة في اللغات الفنلندية. ويتضح حداثتها أيضًا من عدم ملاحظة علاقات صوتية مماثلة فيها لتلك الموجودة في الكلمات المستعارة القديمة. وقد درس فابا هذه الكلمات المستعارة الأحدث في اللاتفية من اللغات الفنلندية الجنوبية دراسة مستفيضة (قارن Vaba 1997a, 2006). وأحدث دراسة عنها هي دراسة كاترينا كوليروفا (2013).

Iš Sabaliausko skolinių sąrašo esama pagrindo pašalinti tik vieną žodį, t. y. lie. kadagys ~ la. kadiķis ~ pr. kadegis. Lietuviškas ir prūsiškas žodžiai negali būti pasiskolinti iš latvių kadiķis bei latvių žodis nėra iš finų, bet iš Pabaltijo vokiečių Kaddik, iš kurio kilo es. kadakas. Iš tos pačios reikšmės finougriskų žodžių – suo. kataja, es. kadakas, šiaurės samių gaskkas, komių kač bei mansių tarmių köös ir koś – neįmanoma išvesti jokios bendros pirmykštės formos. Jie yra, ko gero, substrato skoliniai iš nežinomų kalbų, kuriomis kalbėta regione, ir tos pačios kilmės, gali būti, yra lietuvių ir prūsų kalbų žodžiai. Tačiau lie. laiaos < la. laiva < finų kalbos, kaip rašo Sabaliauskas, bet fi. laiva nėra < germ. *hlaiwa-, tik germ. *flauja- (Koivulehto 1970: 178).

ينقل سابالياوسكاس ادعاء باولو أريسته غير الموثوق بأن تأثير اللغات الفنلندية في اللغات البلطيقية لم يُدرس إلا قليلًا، لكنه يضيف أنه لا يزال من الممكن العثور على كلمات مستعارة قديمة جدًا. ونحن نعلم الآن أن فرضية أريسته لا تستند إلى أدلة: فقد اقتُرح أن عشرات الكلمات الليتوانية والبروسية فينلندية الأصل، لكن لا يمكن إثبات أصل أيٍّ منها (Junttila 2014).

ذكر الباحثون في التماس بين اللغتين الفنلندية والبلطيقية سببين محتملين لغياب الكلمات المستعارة الفنلندية القديمة عن اللغات البلطيقية. أولهما أن اللهجة البلطيقية التي وقع بينها وبين الفنلندية تماس قد انقرضت، ولم تنقل ما يُحتمل أن يكون فيها من كلمات مستعارة فنلندية إلى اللهجات البلطيقية الأخرى. وثانيهما أن الرأي السائد كان عمومًا أن لغة التماس البلطيقية كانت أرفع مكانة بكثير من اللغة الفنلندية الأم. لكن، بحسب فلاديمير توبوروف (1990) وبيتري كاليو أيضًا (2014: 113)، فإن الكلمات البلطيقية القديمة في اللغات الفنلندية ليست من طبقة لغوية عليا، بل من طبقة لغوية سفلية.

الكلمات المستعارة البلطيقية في اللغات الفنلندية

Sabaliausko baltizmų sąrašo pagrindinis šaltinis buvo IBL 1936, kaip antraeiliai šaltiniai naudoti: BFB 1890, suomių kalbos etimologinio žodyno pirmosios dvi dalys (toliau – SKES 1955 ir 1958) bei Laurio Hakulineno „Suomių kalbos sandara ir raida“ vertimas į rusų kalbą su Paulo Ariste’s priedais (Ariste 1953 ir 1955). Atskirą etimologijas Sabaliauskas ėmė iš Karlo Abeno (1947), Eino Niemineno

104

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

(1955 و1963b) وكذلك أعمال توبوروف وتروباتشوف (1962). واستنادًا إلى أهم الأعمال في هذا الموضوع، نشر سابالياوسكاس مقالةً تقدم عرضًا عامًا للقراء الليتوانيين. ولا يمكن القول إن أي مصدر فنلندي منفرد كان أفضل من مقالة سابالياوسكاس الليتوانية.

أورد سابالياوسكاس إجمالًا 109 كلمات مستعارة فنلندية مؤكدة و116 مشكوكًا فيها. كما أورد كلمتين بلطيقيتين لا تردان في IBL: heitii ~ heide ~ hedelmä (توبوروف وتروباتشوف) وsii (نيمينين). وإضافة إلى ذلك، أدرج كثيرًا من الاشتقاقات المتنازع عليها لدى كالِيما في قائمته بوصفها مشكوكًا فيها (karsta, karta, kekäle, kirstu, laita, lielo, liika, riitta (كتب سابالياوسكاس خطأً riita)، ruskea, sammas, teeri, varsi, est. karistama, est. kukru, liv. kēv) أو حتى بوصفها اشتقاقات مؤكدة (الفبسية hähk). وفسّر سابالياوسكاس اشتقاقات مشكوكًا فيها في IBL على أنها كلمات مؤكدة، وهي härk ä, tuohi والإستونية kurb. كما وصف سابالياوسكاس الاشتقاقات التي عدّها كالِيما مؤكدة بأنها مشكوك فيها، ولا سيما إذا شكك فيها باحث آخر: الكلمات arta, meri, tarista والليفونية äistar التي عدّها تومسن مشكوكًا فيها في BFB؛ والكلمات elki, kelle, kääppä, laiska, lunka, napa وmärkä في SKES؛ وhanhi, hihna وkappale لدى أريسته؛ ومن دون مصدرٍ sapa, vinka وvuona.

لم يقبل سابالياوسكاس جميع اشتقاقات الكلمات المستعارة التي أوردها كالِيما. فلم يذكر إجمالًا 11 اشتقاقًا لكلمات مستعارة بلطيقية من IBL، مع أن الصحيح منها هو metsä, halme, luhistua وvohla. وتفتقر IBL إلى عدد كبير نسبيًا من الكلمات البلطيقية التي أوردها تومسن وباحثون آخرون. ولذلك ظل عدد اشتقاقات الكلمات المستعارة في مقالة سابالياوسكاس قليلًا إلى حد بعيد. ولو جمع جميع الاشتقاقات من الجزأين الأولين من SKES، لكان لديه 11 اشتقاقًا إضافيًا، ومن الممكن أن يكون منها aatkela, ativo, kampi, kilijäinen وliiva. كما تفتقر مقالة سابالياوسكاس إلى الاشتقاقات الجيدة التي أوردها تومسن: hara, juhta, oka, tumma, varpa وvirta. كما غابت عن سابالياوسكاس بعض الكلمات البلطيقية المرجحة أو المحتملة: järvi (بوغا 1922b: 292–95)، والإستونية Kura (إندزلينس 1912: 71–72)، وkutsua (مغيسته 1923: 35–36)، وmalo (لوريتس 1929: 175–76)، والإستونية nuum (نيمينين 1959: 204)، وorhi (أوجانسو 1921: 29)، والفوتية täudäs (أوجانسو 1921: 38)، والليفونية vērbiks ~ الفبسية bärbitada (بوستي 1946: 386)، وvirka (كالِيما 1941: 210–11).

خلال السنوات الخمسين الماضية، رُفضت اشتقاقات كثيرة مما ذكره سابالياوسكاس، واكتُشفت اشتقاقات جديدة. ومن الاشتقاقات الجديدة، تناولت الدراسات باللغة الليتوانية الاشتقاقات التي اقترحها كاري ليوكّونن (1999) وإيفا إلينا أوتيلا (2000) (فينكوتِه 2001 و2002؛ وانظر أيضًا kaplas وreikā، ليوكّونن 1973). ومع ذلك، لا يُناقش سوى جزء صغير من اشتقاقات الكلمات المستعارة البلطيقية المرجحة التي اكتُشفت خلال السنوات الخمسين الماضية. وقد اكتشف كلمات بلطيقية أكثر لوري بوستي (siikanen 1969، kausta 1970، vehmaro 1972، lahti, ohdake والليفونية kilandõks 1977)، ويورما كويفوليهو (karsi, kirsi, korsi, varsi 1979a، siula 1979b، pouta 1986، huoli, pola وvilja، 1987، peura 1988، joutaa, lieue 1989، lapa وvakka 1990b، والفوتية mõskma 1990a، huone 1992، väljä 1993، kaukalo 1994، kiire 1998، syrjä والإستونية matma 1999،

Straipsniai / Articles

105

päre 2001b, vuoro SSA III 475 ir hiiva LÄGLOS I 102–03), Olli Nuutinen (suova 1987a, seipi 1987b, sato ir valkama 1989, pälvi 1992), Vaba (es. lohm, es. loja ir es. rahu 1989, es. käblik, vs. kähr 1992a, es. näri 1992c, tarmo, vehmas, vs. välimäs 1994, es. ihne 1996a, ryhmä 1996b, es. hürn 1997b, es. sugar 1997c, rampa 1997d, es. vang 1998, es. vagel 2012) ir daug kitų tyrėjų (haitta Orrman 1993: 99–100, halea ir lenko Suhonen 1989, hanka Linde 1994, haven Hahmo 1990: 212, heijastaa Uibo 2007, helma Aikio 2012: 107, kuhista ir laukea Terentjev 1990: 30, leina Nirvi 1964: 138–64, muhea Salmela 1965, paukama Hahmo 1998: 228, peijas ~ peikko Ritter 1977, säetä Sammallahti 1998: 123, särky Ritter 1993: 14, valjaat Sköld 1982 ir varras Nieminen 1963a). Vabos (1990b) ir Eckerto (1990) išvados apie bendrą slavų, baltų ir finų bitininkystės leksiką irgi yra labai įdomios.

لم تصل الحجج التي تنفي اشتقاق الكلمات المستعارة البلطيقية التي أوردها سابالياوسكاس إلى الأدبيات الليتوانية إطلاقًا. وهذا مؤسف بوجه خاص في حالة كلمات استُخدمت أدلةً في مسائل ما قبل تاريخ البلطيقيين. ففي كتاب Tautos kilmė (زينكيفيتشيوس، لوختاناس، تشيسنيس 2006، ويُشار إليه فيما يلي بـTK) ورد: «تدل الكلمة pirtti ‘مسكن مدخن مأهول’، التي اقترضها الفنلنديون، على أن مسكن البلطيقيين وقت الاقتراض كان مدخنًا بلا مدخنة، وأن الناس لم يقتصروا فيه على السكن، بل كانوا يعرقون أيضًا» (TK 2006: 41). غير أن نيمينين (1940: 384) كان قد أثبت أن pirtti كلمة مستعارة من السلافية؛ فهي تنتمي إلى جذوع الكلمات الفنلندية ذات i، وهي أحدث بكثير من الاتصالات بالبلطيقيين (انظر أيضًا نيمينين 1953:216–17، فاهروس 1966:61–68). أما الفنلندية taivas ‘السماء’ فهي أيضًا كلمة مستعارة من اللغات الآرية وفقًا للمعايير الصوتية والدلالية (لارسون 1984b: 132، كويفوليهو 1990b: 149، أنتيلا 2002: 97)، ولذلك لا يمكن الاستناد إليها للقول بأي شيء عن مجمع آلهة البلطيقيين القدماء، كما تحاول TK (ص. 49). أما المصطلحان الزراعيان المهمان vannas ‘محراث’ وäes ‘مسحاة’ فهما كلمتان مستعارتان من الجرمانية (كارستن 1915: 84–85، فيلكونا 1971: 47–55، كويفوليهو 1971: 591).

وثمة أيضًا نقد وجيه للاشتقاقات التي أوردها سابالياوسكاس للكلمات التالية بوصفها مؤكدة: الفبسية hä́hk (فيخمان 1911: 253، كيبارسكي 1972)، وjäärä (نيمينين 1944)، وkarsina (يونتيلا 2012: 278)، وkurko (أيكيو 2009: 189–191)، وkypärä (نيلسون 1996)، والفوتية kärpima (مغيسته 1977: 167–68)، وpanu (مغيسته 1966: 117)، وsalo (أنكيريا 1954: 119–20، ساريكيفي 2004: 204 و208)، وsii (لينده 2007: 149–50)، وtapa (كيتونن 1934: 224–25، كويفوليهو 1974: 115–118)، والإستونية uba (مغيسته 1977: 173–74)، وvaaja (هوفسترا 1985: 189)، وvaikku (مغيسته 1960–61: 296–98)، وvirpi (مغيسته 1962: 26).

وبسبب النقد المطروح، ينبغي استبعاد الاشتقاقات التالية للكلمات المستعارة التي وصفها سابالياوسكاس بأنها مشكوك فيها: aitta (لينده 2007: 17–19، يونتيلا 2012: 285)، وajattara (ليدين 1911: 201، يونتيلا 2011: 103)، وharakka (مغيسته 1953)، وjäytää (كويفوليهو 2006: 191–92)، والفبسية kabuta (مغيسته 1977: 162–63)، وkaleva (آيزن 1910: 11–13، ميكولا 1934، تويفونن 1955: 109–22، يونتيلا 2011: 107)، والإستونية karistarna (IBL 107)، والكريلية kartta (يونتيلا 2012: 278)، وkina (كويفوليهو 2001b: 51)، وkirstu (كالِيما 1919:

SANTERI JUNTTILA

106

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

113–14, Büga 1922a: 170–71)، kyyttö (Matikainen 1962)، kyäs (LÄGLOS II 138–39)، laita «الطبيعة» (Karsten 1937: 183, Skardžius 1957: 377, LÄGLOS II 157)، laita «الجانب» (Karsten 1937: 183, LÄGLOS II 157, Junttila 2012: 283)، الإستونية nuulk (Vasmer 1920)، mytyri (Junttila 2012: 284)، الكاريلية nautti (Junttila 2011: 103)، paarre (Wiklund 1904: 156)، rahna (Nieminen 1940: 380, Junttila 2011: 103)، rahtu (Mägiste 1977: 169–70, Junttila 2011: 113)، raisu (Junttila 2011: 103)، rasti (Närhi 1960)، rata (Nieminen 1940: 381)، riitta (IBL 156)، ruopas (Junttila 2011: 103)، ruskea (IBL 158)، suova (Nuutinen 1987a)، tarpa (Junttila 2012: 270)، teeri (Larsson 1981b: 37–39, Linde 2007: 165–66) وvarsi (IBL 177–78).

ينبغي تصحيح مفهوم خاطئ متداول في التقليد الليتواني فيما يتعلق بتاريخ أبحاث الكلمات المستعارة البلطيقية، ولم يظهر إلا بعد مقال Sabaliauskas المرتبط بإتاحة مخطوطة Kazimieras Jaunius للعموم. يكتب Klimavičius (1977: 6) أنه في بداية البحث «ينبغي منح سعفة الأسبقية إلى K. Jaunius، الذي ألّف كتيبين كبيرين في الاشتقاق قبل V. Thomsen» في عام 1879. غير أن عمل Thomsen في دراسة الكلمات المستعارة البلطيقية لم يبدأ بنشر مؤلفه الرئيسي عام 1890، بل بدأ في عام 1869، حين ظهرت أطروحته عن الكلمات الجرمانية المستعارة في اللغات الفنلندية. وقد نجح فيها في توصيف طبقة الكلمات المستعارة البلطيقية في اللغات الفنلندية بالطريقة نفسها التي كتب عنها Sabaliauskas بعد نحو مئة عام.

الخصائص النحوية

لدى الباحثين المعاصرين ما يقولونه عن إمكانات التغير النحوي في سياق الاتصالات اللغوية (ما قبل)التاريخية أكثر مما كان لدى أسلافهم قبل 50 عاماً، ويرجع ذلك أساساً إلى أننا نعرف الآن عن لغات العالم أكثر بكثير مما كنا نعرفه آنذاك. وقد زوّدت الأعمال الأولى لـThomsen وKaufman، على وجه الخصوص، الباحثين بأدوات لتقييم التغيرات اللغوية الناشئة عن الاتصال. وقسّم Thomsen وKaufman تأثير الاتصال إلى الاقتراض الناجم عن الفوقية اللغوية (borrowing) والتداخل الناجم عن التحول اللغوي (shift-induced interference): في الحالة الأولى، لا تختفي الجماعات اللغوية نتيجة الاتصال، وتكون الجماعة التي تنقل المادة اللغوية في موقع أقوى من الجماعة التي تتلقاها؛ أما في الحالة الثانية، فيتحول مستخدمو اللغة المتلقية للمادة اللغوية إلى اللغة التي تنقلها.

في حالة الاقتراض، تنتقل المفردات من لغة إلى أخرى في المقام الأول، ثم تنتقل بعدها مواد لغوية أخرى، مثل الخصائص الصوتية والتركيبية. ولا توجد في الليتوانية كلمات مستعارة فنلندية قديمة، لذلك لا يمكن افتراض تأثير اقتراضي من نوع آخر. إلا أن اللغات الفنلندية تضم عدداً كبيراً من الكلمات المستعارة البلطيقية، إلى حد يسمح بافتراض تأثير اللغات البلطيقية أيضاً في التركيب والصوتيات.

كتب Lauri Posti (1953–54) عن تأثير الفوقية اللغوية البلطيقية في صوتيات اللغات الفنلندية، غير أن Sabaliauskas لم يذكر أبحاثه (وانظر أيضاً نقد Posti لدى Kallio 2000).

Straipsniai / Articles

107

SANTERI JUNTTILA

على الرغم من ذلك، سرد Sabaliauskas أهم الظواهر (الصرفية)التركيبية التي تُعزى إلى تأثير الاتصال: صيغ الماضي المركبة للأفعال، ومطابقة النعت، واستخدام حالة الأداة خبراً، واستخدام حالة المضاف إليه مفعولاً به في الجملة المنفية. كما ذكر فئتين صرفيتين: نهايات صيغة الشرطية ونهايات حالة الإيلتيف الليتوانيتين.

إن الصيغ المركبة لأفعال اللغات الفنلندية (الإستونية olen lugenud, olin lugenud)، بالنظر إلى استعمالها، أقرب بكثير إلى أزمنة اللغات الجرمانية منها إلى أزمنة اللغات البلطيقية. وقد خطر لـAriste أن يربطها بالاتصالات البلطيقية، ولم يكن لديه من أساس لذلك سوى الرغبة في التقليل من شأن تأثير اللغات الجرمانية في اللغات الفنلندية. كذلك فإن مطابقة النعت (uus maja; uuele majale) تُعزى إلى التأثير الجرماني أكثر مما تُعزى إلى التأثير البلطيقي.

عرض Sabaliauskas الخصائص النحوية الأخرى التي ذكرها باعتبارها تأثيراً محتملاً للركيزة الفنلندية في اللغات البلطيقية. ووفقاً للمفاهيم الحالية، يبدأ تأثير الركيزة عادةً من التركيب الصوتي والفونولوجيا، ولا يمس إلا مجالات معروفة من المعجم، مثل مصطلحات الطبيعة والمواقع. وبما أن الليتوانية لا تحتوي على سمات صوتية فنّوأوغرية (Kallio 2001) ولا كلمات ذات أصل فنّوأوغري، ولا يمكن تحديد أسماء مواقع من هذا الأصل، فمن الأسهل افتراض أن السمات الدلالية ناتجة عن تأثير بلطيقي في اللغات الفنلندية، ما لم تكن ركيزة مشتركة آتية من لغة ماضية مجهولة.

على الأقل، فإن استخدام حالة الأداة خبراً في الليتوانية ليس ناجماً عن ركيزة فنّوأوغرية، بل يرجح أن يكون تأثيراً بولندياً. والظاهرة الأكثر اختلاطاً هي حالة الجزئي في اللغات الفنلندية، التي يتوافق استخدامها توافقاً وثيقاً إلى حد ما مع استخدام المضاف إليه الجزئي في الليتوانية. ولا توجد فئة حالة الجزئي في اللغات الفنّوأوغرية الأخرى، لكن ظواهر مشابهة تظهر في البولندية وفي لهجات الروسية. لذا يمكن عدّ ذلك تأثيراً بلطيقياً في اللغات الفنلندية، خلافاً لما اعتقده Sabaliauskas. وقد درس Lars-Gunnar Larsson (1981a, 1984a و2001) حالة الجزئي وصلاتها بحالة المضاف إليه في الليتوانية دراسة مستفيضة.

ومن غير المرجح إلى أبعد حد أن يكون انتقال الفئات الصرفية ناتجاً عن تأثير كلا نوعي الاتصال. وهكذا، فإن صيغة الأمر الليتوانية k لا ترتبط كثيراً باللغات الفنلندية، شأنها شأن نهاية حالة الإيلتيف، التي شكّ Sabaliauskas، وبحق تام، في كونها مجرد تشابه عارض مع حالة الإيلتيف الفنلندية. غير أن نظام حالات المكان الثانوية في الليتوانية، الفريد ضمن عائلة اللغات الهندوأوروبية، يقود إلى تفسير يفترض وجود ركيزة ما أثّرت أيضاً في تطور نظام حالات المكان في اللغات الفنلندية؛ أي إن هذا النظام ليس سمة مشتركة بين اللغات الفنّوأوغرية.

ملاحظات عامة

إن أهم أجزاء مقال Sabaliauskas، وهو الجزء الذي يقدم الخلاصة، قد عفا عليه الزمن، للأسف، أكثر من غيره. ففي مستهل المقال يذكر Sabaliauskas أن «هناك آراء مختلفة بشأن قِدم العلاقات بين البلطيقيين وجيرانهم الشماليين، الفنلنديين البلطيقيين». ويعرض أولاً رأي «علماء الآثار السوفييت» Briusovas وMooras، ومفاده أن «أسلاف الفنلنديين الأوغريين المعاصرين» عاشوا «في الألفية الثالثة قبل الميلاد في حزام غابات أوروبا الشرقية، الذي شمل منطقة البلطيق»، و«اعتمدوا أساساً على الصيد وصيد الأسماك»، وصنعوا «الفخار المحفّر والمنقوش، أو الفخار المشطي». وبعد ذلك، «في الألفية الثالثة قبل الميلاد»، وصل إلى منطقة البلطيق «أسلاف البلطيقيين المعاصرين»، الذين «كانوا على دراية جيدة بتربية الماشية والزراعة واستعملوا الفخار ذي الزخارف الحبلية». ووفقاً لما يذكره Sabaliauskas، فإن «مؤرخين وعلماء سوفييت آخرين» يؤيدون هذه النظرية أيضاً (Sabaliauskas 1963: 109).

108

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

ينبغي لمثل هذه البداية أن تثير أسئلة نقدية لدى القراء. كيف يمكن لعلماء الآثار أن يعرفوا نوع الفخار الذي صنعه أسلاف الفنلنديين الأوغريين أو البلطيقيين المعاصرين، وأي جزء من العالم سكنوا، وأي لغة تكلموا؟ وكيف يمكنهم معرفة أن بعض متحدثي اللغة البلطيقية الأم لم يغيّروا لغتهم مع تغيّر الظروف، وأن أحفادهم لا يتكلمون اليوم لغات أخرى؟ وكيف يمكننا أن نعرف أن جميع صانعي الفخار ذي الزخارف الحبلية، وهم وحدهم، تكلموا اللغات البلطيقية منذ البداية وحتى النهاية على مدى آلاف السنين؟ أليست «المجموعتان البلطيقية والفنلندية الأوغرية» مجموعتين محددتين لغوياً، يتوقف تحديدهما على علم اللغة لا على علم الآثار؟ للأسف، لم تُطرح هذه الأسئلة حتى الآن في علم اللغة الليتواني؛ بل إن النصوص الأثرية ظلت مهيمنة في النقاش لعقود بعد مقال Sabaliauskas، إذ تُقدَّم فيها «البلطيقية» و«الفنلندية الأوغرية» بوصفهما سمتين لثقافات أثرية معروفة من عصور ما قبل التاريخ، بصرف النظر عن الحجج اللغوية.

إذا عُرّفت مفاهيم «البلطيقيين» و«الفنلنديين» بأنهم «متحدثون باللغتين البلطيقية والفنلندية»، فلا يصح انتقاد فكرة Eino Nieminen (Nieminen 1934 ir 1956) على طريقة Sabaliauskas؛ ومفادها أن الكلمات المستعارة البلطيقية لم تأت من اللغة البلطيقية الأم، بل من لهجاتها الشمالية، التي سمّى Nieminen متحدثيها الكورونيين القدماء. وكان حجة Sabaliauskas الوحيدة أن «من الصعب تصور انقسام اللغة البلطيقية الأم إلى لغات منفصلة في الألفية الثانية قبل الميلاد»، لأن علماء الآثار يؤرخون الفخار ذي الزخارف الحبلية إلى الألفية الثانية قبل الميلاد. غير أن Nieminen عدّ هذه الاتصالات أحدث بكثير، ولم يربطها بالفخار ذي الزخارف الحبلية. واستند إلى حجج تتعلق بالخصائص الصوتية للكلمات المستعارة، وهي خصائص أكدت أن مصدرها أحدث عهداً من اللغة البلطيقية الأم. صحيح أن مرحلة اللغة البلطيقية الأم لا يمكن أن تكون قد انتهت في عصر الفخار ذي الزخارف الحبلية، لكن هذا يعني أيضاً أن اتصالاتها باللغة الفنلندية الأم لا بد أن تكون قد حدثت في وقت لاحق.

إذا عُرّف مفهوما «البلطيين» و«الفنّيين» بأنهما «المتحدثون باللغتين البلطيقية والفنّية»، فلا يصح انتقاد رأي Eino Nieminen (Nieminen 1934 ir 1956) على طريقة Sabaliauskas، وهو الرأي القائل إن الكلمات المستعارة البلطيقية لم تأت من اللغة البلطيقية الأم، بل من لهجاتها الشمالية، وكان Nieminen يطلق على المتحدثين بها اسم الكورونيين القدماء. وكانت حجة Sabaliauskas الوحيدة هي أنه «يصعب تصور أن اللغة البلطيقية الأم انقسمت إلى لغات منفصلة في الألفية الثانية قبل الميلاد»، لأن علماء الآثار أرّخوا الفخار ذي الحبال إلى الألفية الثانية قبل الميلاد. غير أن Nieminen اعتبر أن الاتصالات حدثت في وقت أحدث بكثير، ولم يربطها بالفخار ذي الحبال. واستند إلى حجج تتعلق بالخصائص الصوتية للكلمات المستعارة، وأكدت أن مصدرها أحدث من اللغة البلطيقية الأم. صحيح أن مرحلة اللغة البلطيقية الأم لم يكن من الممكن أن تنتهي في عصر الفخار ذي الحبال، لكن هذا يعني أيضًا أن اتصالاتها باللغة الفنّية الأم لا بد أنها حدثت لاحقًا.

بعد ذلك، يعرض Sabaliauskas آراء «اللغويين الأجانب»، أي Thomsen والفنّوأوغريين، بشأن الاتصالات بين البلطيقيين والفنّيين، منتقدًا استنادها إلى حجج لغوية فحسب. وهنا يخطئ Sabaliauskas: فإلى جانب الحجج اللغوية، استندت آراء الفنّوأوغريين الفنلنديين أيضًا إلى نظرية عالم الآثار Alfred Hackman بشأن هجرة الفنلنديين في القرون الأولى للميلاد (Hackman 1905). وبناء على ذلك، أرّخ Setälä وغيره من الفنّوأوغريين الاتصالات بفترة ما قبل الهجرة، أي ببداية الميلاد. وقد شكّل هذا بالفعل دعامة قوية لرأي Thomsen القائل إن اللغة الفنّية الأم كان التحدث بها في شرقي روسيا حتى التوسع السلافي في القرنين السابع والثامن (راجع Junt-tila 2012).

Straipsniai / Articles

109

SANTERI JUNTILA

لم تُحدث ثورة حقيقية في تاريخ اللغات الفنلندية قبل التاريخ إلا أعمال عالم الجرمانيات Jorma Koivulehto (1934–2014) في أواخر سبعينيات القرن العشرين. وقد أيد Koivulehto (1972) في البداية نظرية Moora عن الاستمرارية، لكنه تخلى عنها بعدما لاحظ في اللغات الفنلندية وغيرها من اللغات الفنلندية الأوغرية الغربية طبقةً من الكلمات المستعارة الهندوأوروبية الشمالية الغربية، السابقة للطبقتين البلطيقية السلافية والجرمانية، وهي أقدم من طبقة الكلمات المستعارة البلطيقية. واستناداً إلى انتشارها، استُعيرت الكلمات الهندوأوروبية الشمالية الغربية في منطقة بحر البلطيق، ومن ثم قد تكون مرتبطة بوصول الفنلنديين الأوائل إلى منطقة البلطيق وبأولى اتصالاتهم بالسكان المحليين الناطقين باللغات الهندوأوروبية (Koivulehto 1983). وبسبب خصائصها الصوتية، لا بد أن تكون الكلمات المستعارة البلطيقية أحدث عهداً بكثير.

منذ زمن بعيد، لم يعد الفنلنديون الأوغريون يربطون تاريخ الاتصالات بين الفنلنديين والبلطيقيين بظهور ثقافة فؤوس المعارك القاربية. وقد وضع Koivulehto ومعاصروه هذه الاتصالات في ثقافة Kiukainen، في أواخر العصر الحجري الحديث، لكن تواريخهم (أشار Carpelan-Parpola (2001: 89–90) إلى 2300–1600 ق.م.) لم تختلف كثيراً عن تواريخ Moora. وأصبح ذلك ممكناً لأن علماء الآثار شرعوا في ثمانينيات القرن العشرين باستخدام تأريخ C14 المُعاير، الذي أظهر أن ثقافات ما قبل التاريخ أقدم مما كان يُعتقد (Carpelan-Parpola 2001: 55–58)، أي إن جميع التواريخ أُرجعت إلى زمن أسبق. وقد أرّخ Moora في البداية ثقافة فؤوس المعارك القاربية (الفخار ذي الزخارف الحبلية) إلى 2000–1800 ق.م.، لكن التأريخ المُعاير أظهر أنها بدأت في وقت مبكر يعود إلى 3200–3000 ق.م. (Parpola 2012: 129). ومن الغريب أن بعض المؤلفات الليتوانية (ومنها TK 2006) لا تزال تذكر أحياناً التواريخ القديمة غير المُعايرة. وتُظهر التواريخ الحديثة المُعايرة بوضوح أنه لا يمكن ربط اللغة البلطيقية الأم بالفخار ذي الزخارف الحبلية، لأن اللغة الليتوانية آنذاك كان لا بد أن تكون قد بقيت دون تغيير تقريباً طوال آلاف السنين (Koivulehto 1983: 136).

تغيّرت آراء الفنلنديين الأوغريين بسرعة خلال السنوات العشر الماضية، وأصبحت الخلاصات التي وُضعت عند مطلع الألفية، مثل Carpelan-Parpola 2001، متقادمة بالفعل (انظر Parpola 2012: 119–21). ويقرّ الجميع تقريباً في الوقت الحاضر بأن الفخار المشطي المحفّر، الذي انتشر منذ 4200 ق.م.، يعود إلى زمن بعيد جداً بحيث لا يمكن ربطه باللغة الفنلندية الأم (Aikio 2012: 98–99). فاللغة لا يمكن أن تبقى بلا تغيير كل هذه المدة. وإضافة إلى ذلك، تضم اللغات الفنلندية الأوغرية مصطلحات مشتركة في علم الفلزات، تستبعد التأريخ إلى العصر الحجري، كما تضم كلمات مستعارة آرية حديثة نسبياً، لا بد أنها دخلت إليها قبل وصول الفنلنديين إلى سواحل بحر البلطيق (Parpola 2012).

تخلّى معظم الفنلنديين الأوغريين من الجيل الشاب عن افتراض أن انتشار اللغات يخلّف دائماً آثاراً أثرية (Aikio 2012: 81, 97–102). وبعضهم

وقد تخلى معظم الفنلنديين الأوغريين من الجيل الشاب عن افتراض أن انتشار اللغات يترك دائماً آثاراً أثرية (Aikio 2012: 81, 97–102). وبعضهم

110

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

لم تعد تحاول ربط اللغة الفنلندية الأم بأي ثقافة أثرية معروفة (Saarikivi-Lavento 2012)، وتؤيدها بعض الآراء الأثرية التي بدأت تشكك في وجود الثقافات ما قبل التاريخية بوصفها كيانات من العالم الواقعي (Damm 2012). أما علماء اللغات الفينية الأوغرية الذين ما زالوا يستندون، عند تأريخ الاتصالات اللغوية، إلى آراء علماء الآثار بشأن الفترات الثقافية ما قبل التاريخية، فيربطون انتشار اللغات الفينية الأوغرية، على سبيل المثال، بشبكة التجارة والتبادل بين الثقافات في سييما-توربينو في العصر البرونزي المبكر (Parpola 2012).

يبدو أن اللغة الهندية الأوروبية التي تفرعت عنها اللغة البلطيقية الأم كانت متداولة في منطقة البلطيق قبل انتشار اللغة الفنلندية الأم من الشرق إلى شمال منطقة البلطيق (Junttila 2012, Parpola 2012: 133). وقد استند Sabaliauskas ذات مرة إلى أسماء أماكن في ليتوانيا يُحتمل أن تكون من أصل فنلندي لمعارضة رأي علماء الآثار. وذكر أن عددها قليل وأنها موضع خلاف. والواقع أنه لا يوجد في ليتوانيا وبروسيا الشرقية وجنوب لاتفيا أي اسم مكان واضح الفنلندية. وقد طرح Rozwadowski (1913) بالفعل فرضية وجود طبقة تحتية من أسماء الأماكن الفنلندية البدائية، وقدم Vasmer (1934) حججًا قوية ضدها. لكن Zinkevičius (1984: 154–58) أبدى موقفًا أقل نقدًا من Sabaliauskas إزاء «أسماء الأماكن الفنلندية»، ويكرر هذا الموقف حرفيًا في أحدث أعماله (Zinkevičius 2005: 29–34).

لم تُدرس أسماء الأماكن هذه بعد بالاستناد إلى علم الأسماء الحديث. ومن الصحيح أن مستوطنات ثقافة الفخار ذي الزخارف المشطية والحفر، التي يعود تاريخها إلى الألفية الرابعة–الثانية قبل الميلاد، وآثارها قد عُثر عليها في المواقع التي يعتقد فيها علماء البلطيق وجود مسطحات مائية «مشبوهة» ذات أصل فيني أوغري. لكن إذا لم نستطع ربط اللغات الفنلندية بالفخار ذي الزخارف المشطية والحفر، فلا نستطيع ربطها بأسماء الأماكن هذه أيضًا. وقد تطورت مناهج علم الأسماء بسرعة منذ عهد Aleksandras Vanagas (قارن Vanagas 1966 وSaarikivi 2007: الأول لم يذكر سوى كلمات فنلندية تشبه عناصر من أسماء المسطحات المائية في ليتوانيا، أما الثاني فبحث عن أنماط تشكلت وفقها أسماء الأماكن الفنلندية القديمة الواضحة).

إن وصف Zinkevičius للاتصالات الفنلندية والبلطيقية، في المواضع التي يختلف فيها عن وصف Sabaliauskas، يستند إلى مصادر ذات قيمة علمية متدنية، ويتسم بنقد أقل. كتب Sabaliauskas أن «فنلنديي منطقة البلطيق لم يدخلوا في اتصال مع الجرمان والسلاف إلا بعد احتكاكهم بالبلطيين». وكان هذا أيضًا الرأي السائد حتى أوائل سبعينيات القرن العشرين؛ إذ استند إلى حجة Thomsen (1890) القائلة إن اللغات الفنلندية لا تضم من المفردات الجرمانية القديمة ما يكفي لأن تكون قد خضعت، بوصفها كلمات مستعارة بلطيقية، للتغيرات الصوتية الفنلندية البدائية *š > h و*ti > si (قارن الليتوانية šienas ~ sm. heinā والليتوانية tiltas ~ sm. silta). ومع ذلك، عثر Koivulehto (1972: 622) على بضعة ألفاظ جرمانية حدثت فيها التغيرات نفسها، لكن Zinkevičius لا يذكر Koivulehto (مثلما لا يذكره أي عالم بلطيقي ليتواني آخر). لكنه (Zinkevičius 1984: 176) يشدد على قول Būga القديم (1921b: 13–14) إن الأصل الجرماني المزعوم لأسماء المعادن الفنلندية يثبت أن الاتصالات مع البلطيين حدثت في العصر الحجري، رغم استحالة إثبات أن أسماء المعادن المحتملة ذات الأصل البلطيقي لم يكن من الممكن أن تُزاح من اللغات الفنلندية بفعل الكلمات المستعارة ذات الأصل الجرماني.

Straipsniai / Articles

111

SANTERI JUNTTILA

Koivulehto (1990b: 152, 2000) nurodė du skirtingus baltiškų skolinių *ā ir *ē pakaitalus, pagal kuriuos skolinius galima skirstyti į senesnį ir naujesnį sluoksnį. Kallio (2008) senesnį sluoksnį laiko prabaltišku arba prabaltoslavišku, o naujesnį – šiaurės baltų (plg. Niemineno senovės kuršius). Liukkonenas (1973) ir Vaba (1997e) taip pat pateikė naujų įžvalgų apie baltizmų fonetines ypatybes. Be to, Vaba (1990a, 1997c, 2011b) tyrė atskirą baltiškų skolinių pietų finų kalbose sluoksnį.

سأذكر بإيجاز ما يمكن أن تقوله الأبحاث الحديثة عن تأثير اللغات البلطيقية في اللغات الأوغرية الفنلندية الأخرى، غير الفنلندية. وقد نسي Sabaliauskas تمامًا أن يذكر تأثير اللغات البلطيقية في اللغة السامية، ولذلك لا نجد ذلك إطلاقًا في النصوص اللاحقة المكتوبة باللغة الليتوانية. وكان يُعتقد سابقًا أن السامية لا تضم سوى نحو 30 كلمة مستعارة بلطيقية، دخلت كلها عبر اللغة الفنلندية الأم. لكن لم يعد ذلك مؤكدًا، إذ أشار Pekka Sammallahti (1977, 1998) إلى عدة ألفاظ بلطيقية لا توجد في اللغات الفنلندية. وكتب عنها أيضًا Koivulehto (2006) وAikio (2012:70–76). وتقدم Hofírková وBlažek (2011) نظرة حديثة متأنية إلى تأثير البلطيقية في اللغات السامية.

كُتبت دراستان استعراضيتان عن المفردات البلطيقية في اللغات المردفينية: Pareren 2008 وGrünt-hal 2012. ومع ذلك، لا يزال أصلها الدقيق غير واضح. ويُعد وجود كلمات مستعارة بلطيقية في لغة الماري أمرًا محل شك إلى حد ما؛ فقد أعرب Mägiste (1959) آخر مرة عن موقف سلبي حيالها، لكن لا توجد دراسات علمية أحدث لهذا الموضوع. أما كتابات Gordejev التي يستشهد بها Zinkevičius فلا يمكن قبولها بوصفها جادة وفق أي معيار. وقد ذكر Sabaliauskas فرضية Serebrennikov القائلة إن كثيرًا من الكلمات الماريّة والمردفينية التي تُعد ذات أصل بلطيقي تنحدر من لغة هندية أوروبية مجهولة، كانت متداولة في منطقة الفولغا-كيازمـا قبل ظهور السلاف. ويشير Sabaliauskas بحق إلى أن الفرضية لا تدعمها أي حجج (انظر Vaba 1983). ولا يزال في هذا الموضوع كثير من المسائل التي لم تُحسم وتحتاج إلى البحث.

أود في الختام أن أذكر مجال علم الوراثة، الذي حلّ تمامًا محل الأنثروبولوجيا الجسدية في القرن الماضي في دراسة ماضي الجماعات البشرية. وكما هو معلوم، فإن نتائج علم الوراثة أوثق من القياسات القحفية، لكن ربطها بتفسير ماضي اللغات يظل إشكاليًا أيضًا. فعلم الآثار وعلم الوراثة واللسانيات تدرس أشياء مختلفة. فاللغة لا تُورث كثيرًا عبر الجينات، لأن التحول اللغوي في العصور القديمة كان شائعًا بقدر شيوعه اليوم. والمتحدثون المعاصرون باللغات الفنلندية قريبون وراثيًا جدًا من البلطيين، لكنهم بعيدون عن الساميين، مع أن قرابة اللغات تسير في اتجاهين متعاكسين فحسب. والفنلندية والفينية الأوغرية مفهومان لغويان. لذلك، ومن باب الدقة، من الخطأ القول إن البلطيين كانت لديهم «جينات فينية أوغرية»، أو العكس. ولا يستطيع علم الوراثة أو علم الآثار تفسير متى انتشرت لغة ما في أي منطقة أو من أين جاءت. فذلك من مهام اللسانيات.

112

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

LITERATŪRA

Aben Karl 1947: Eesti ja liivi laenud läti sõnavaras. Kultuurilooline uurimus. Dissertatsioon. Tartus.

Aikio Ante 2009: The Saami loanwords in Finnish and Karelian. Doctoral dissertation. Oulu: University of Oulu.

Aikio Ante 2012: An essay on Saami ethnolinguistic prehistory. – Riho Grünthal, Petri Kallio (eds.): A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 266, 63–118.

Ankeria Juho 1954: Einige uralische Etymologien. – Språkvetenskapliga Sällskapets i Uppsala förhandlingar Jan. 1952 – Dec. 1954, 119–24. Uppsala Universitets Årsskrift 1954: 10. Uppsala: Almqvist & Wiksell.

Anttila Raimo 2002: Crossing the Fin(n)ish Line. – Journal of Finnish Studies 6, 93–108.

Ariste Paul 1953 – Аристе П. А.: Примечания – Л. Хакулинен: Развитие и структура финского языка. Часть I. Фонетика и морфология. Издательство иностранной литературы, Москва.

Ariste Paul 1955 – Аристе П. А.: Примечания – Л. Хакулинен: Развитие и структура финского языка. Часть II. Лексикология и синтаксис. Издательство иностранной литературы, Москва.

BFB – Thomsen Vilhelm. Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog: en sproghistorisk undersøgelse. København: Blanco Lunos, 1890.

Būga Kazimieras 1921a: Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė – Lietuvos mokykla 11–12, 420–57.

Būga Kazimieras 1921b: Visų senieji lietuvių santykiai su germanais. – Švietimo Darbas 5–6, 12–28.

Būga Kazimieras 1922a: Kalba ir senovė. I dalis. Kaunas: Švietimo Ministerijos leidykla.

Būga Kazimieras 1922b: Marios ir jūrės. – Švietimo Darbas III 3–6, 285–95.

Carpelan Christian, Parpola Asko 2001: Emergence, contacts and dispersal of Proto-Indo-European, Proto-Uralic and Proto-Aryan in archaeological perspective. – Christian Carpelan, Asko Parpola, Petteri Koskikallio (eds.): Early Contacts between Uralic and Indo-European. Linguistic and Archaeological Considerations. Papers presented at an international symposium held at the Tvärminne Research Station of the University of Helsinki 8–10 January, 1999. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 242, 55–150.

Damm Charlotte 2012: From Entities to Interaction: Replacing pots and people with networks of transmission. – Riho Grünthal, Petri Kallio (eds.): A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 266, 41–62.

Straipsniai / Articles

113

SANTERI JUNTTILA

Eckert Rainer 1990: Baltisch-slawisch-finnougrische Entsprechungen im Wortschatz der Waldimkerei. – Uralo-Indogermanica. Балто-славянские языки и проблема урало-индо-европейских связей. Материалы 3-ей балто-славянской конференции, 18–22 июня 1990 г. Часть I, 111–15. Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР.

Eisen Matthias Johann 1910: Kalewipoja esi-isad. Tartus: Hermann,

Endzelīns Jānis 1912: Über die nationalität und sprache der kuren. – Finnisch-Ugrische Forschungen 12, 59–72.

Grünthal Riho 2012b: Baltic loanwords in Mordvin. – Riho Grünthal, Petri Kallio (eds.): A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 266, 297–343.

Hackman Alfred 1905: Die ältere Eisenzeit in Finnland I. Die Funde aus den fünf ersten Jahrhunderten n. Chr. Akademische Abhandlung. Helsingfors.

Hahmo Sirkka-Liisa 1990: Itämerensuomen *-n: *-ne- -vartaloiset nominit. – Congressus Septimus Internationalis Fenno-Ugristarum. Debrecen 27. VIII.–2. IX. 1990. 3 B. Sessiones sectionum. Dissertationes. Linguistica, 209–14. Debrecen.

Hahmo Sirkka-Liisa 1998: Paukama ja pukama: deskriptiivisanoja vai lainoja? – Oekeeta asioo. Commentationes Fenno-Ugricae in honorem Seppo Suhonen sexagenarii. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 228, 121–26.

Hofírková Lucie, Blažek Václav 2011: Baltic loanwords in Saami. – Acta Linguistica Lithuanica 64–65, 51–64.

Hofstra Tette 1985: Ostseefinnisch und Germanisch. Frühe Lehnbeziehungen im nördlichen Ostseeraum im Lichte der Forschung seit 1961. Groningen: Drukkerij van Denderen B. V.

Haavio Martti 1965: Bjar mien vallan kukoistus ja tuho. Porvoo – Helsinki: WSOY.

IBL – Kalima Jalo. Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat. SKST XV. Helsinki, 1936.

Junttila Santeri 2011: Collection of forgotten etymologies. Revisiting the most improbable Baltic loanwords in Finnic. – Studies in Slavic and General Linguistics 38, 77–132.

Junttila Santeri 2012: The prehistoric context of the oldest contacts between Baltic and Finnic languages. – Riho Grünthal, Petri Kallio (eds.): A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 266, 261–96.

Junttila Santeri 2014: Proto-Finnic loanwords in the Baltic languages – are there any? – Contacts between the Baltic and Finnic languages. Uralica Helsingiensia 7 (rengiamas spaudai).

Kalima Jalo 1919: Die ostseefinnischen lehnwörter im Russischen. – Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 64.

Kalima Jalo 1941: Balticofennica. – Virittäjä 45, 206–11.

114

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

K a l l i o P e t r i 2001: Phonetic Uralisms in Indo European? – Christian Carpelan, Asko Parpola, Petteri Koskikallio (eds.): Early Contacts between Uralic and Indo-European. Linguistic and Archaeological Considerations. Papers presented at an international symposium held at the Tvärminne Research Station of the University of Helsinki 8–10 January, 1999. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 242, s.221–34.

K a l l i o P e t r i 2008: On the ’Early Baltic’ Loanwords in Common Finnic. – Evidence and Counter-Evidence: Essays in Honour of Frederik Kortlandt 1. Balto-Slavic and Indo-European Linguistics. Studies in Slavic and General Linguistics 32, 265–77. Amsterdam – New York.

K a l l i o P e t r i 2014: Substrates in Finnic. – Ante Aikio, Santeri Palviainen (eds.): Substrate Languages in Northern Europe: Case Studies and Methodological Perspectives. Studies in Language Change. Berlin – New York: Mouton de Gruyter (rengiamas spaudai).

K a r s t e n T o r s t e n 1915: Germanisch-finnische Lehnwortstudien. Ein Beitrag zu der ältesten Sprach- und Kulturgeschichte der Germanen. – Acta Societatis scientiarum Fennicae 45, 2.

K a r s t e n T o r s t e n E v e r t 1937: Beröringar mellan svenskt och finskt folkspråk i Finland med särskild hänsyn till Österbotten. – Folkmålsstudier. Årgång V, 177–220.

K e t t u n e n L a u r i 1934: Liivin sanojen selityksiä. – Virittäjä 38, 223–27.

K i p a r s k y V a l e n t i n 1972: Zur Etymologie des lit. šeškas, lett. sesks ’Iltis’. – Baltistica 8, 157–9.

K l i m a v i č i u s J o n a s 1977: Aistės – Kalevalos šalies marčios. – Žmonės ir kalba, 102–19.

K o i v u l e h t o J o r m a 1970: Suomen laiva-sanasta. – Virittäjä 74, 178–83.

K o i v u l e h t o J o r m a 1971: Germanisch-finnische Lehnbeziehungen I. – Neuphilologische Mitteilungen 72, 577–607.

K o i v u l e h t o J o r m a 1972: Germanisch-finnische Lehnbeziehungen II. – Neuphilologische Mitteilungen 73, 575–628.

K o i v u l e h t o J o r m a 1974: Lisiä germaanis-suomalaisiin lainakosketuksiin. – Virittäjä 78, 111–27.

K o i v u l e h t o J o r m a 1979a: Baltisches und Germanisches im Finnischen: die finn. Stämme auf -rte und die finn. Sequenz VrtV – Explanationes et tractationes Fenno-Ugricae in honorem Hans Fromm, 129–64. München: Wilhelm Fink Verlag.

K o i v u l e h t o J o r m a 1979b: Lainoja ja lainakerrostumia. – Virittäjä 83, 267–301.

K o i v u l e h t o J o r m a 1983: Seit wann leben die Urfinnen im Ostseeraum? Zur relativen und absoluten Chronologie der alten idg. Lehnwortschichten im Ostseefinnischen – Symposium saeculare Societatis Fenno-Ugricae. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 185, 135–57.

K o i v u l e h t o J o r m a 1986: Zur ALE-Karte “Belette”: Die Etymologie von Harm und Hermelin. – Aspects of Language. Studies in Honour of Mario Alinei. Volume I. Geolinguistics, 133–47. Amsterdam: Rodopi.

Straipsniai / Articles

115

SANTERI JUNTTILA

Koivulehto Jorma 1987: Zu den frühen Kontakten zwischen Indogermanisch und Finnisch-Ugrisch. – Parallelismus und Etymologie. Studien zu Ehren von Wolfgang Steinitz anlässlich seines 80. Geburtstags am 28. Februar 1985. Linguistische Studien. Reihe A. Arbeitsberichte 161/II, 195–218. Berlin: Akademie der Wissenschaften der DDR. Zentralinstitut für Sprachwissenschaft.

Koivulehto Jorma 1988: Lapin ja itämerensuomen suhteesta. Ieur. -Tr-yhtymän korvautuminen lainoissa. – Virittäjä 92, 26–51.

Koivulehto Jorma 1989: Ehkä ja ehto, yskä ja ystävä. – Journal de la Société Finno-Ougrienne 82, 171–92.

Koivulehto Jorma 1990a: Frühe indogermanisch-uralische Sprachkontakte. – Uralo-Indogermanica. Балто-славянские языки и проблема урало-индоевропейских связей. Материалы 3-ей балто-славянской конференции, 18–22 июня 1990. г. Часть II, 3–9. Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР.

Koivulehto Jorma 1990b: Zu den ältesten Kontakten zwischen Ostseefinnisch und Balto-Slavisch. Kommentar zum Vortrag von Tiit-Rein Viitso. – Itämerensuomalaiset kielikontaktit. Itämerensuomalainen symposium 7. kansainvälisessä fenno-ugristikongressissa Debrecenissä 27.8. – 1.9.1990, 148–53. Helsinki: Valtion Painatuskeskus.

Koivulehto Jorma 1991: Uralische Evidenz für die Laryngaltheorie. Österreichische Akademie der Wissenschaften. Philosophisch-historische Klasse. Sitzungsberichte, 566. Band. Veröffentlichungen der Kommission für Linguistik und Kommunikationsforschung Nr. 24. Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften.

Koivulehto Jorma 1992: Der Typus palje’(Blase)balg’, turve ‘Torf’ unter den Lehnwörtern des Ostseefinnischen. – Journal de la Société Finno-Ougrienne 84, 163–90.

Koivulehto Jorma 1993: Zur Etymologie von fi. susi, tosi und kesi: eine Entgegnung – Linguistica Uralica 29, 21–37.

Koivulehto Jorma 1994: Ein zeitgemäßes Nachschlagewerk für germanische Lehnwörter. – Finnisch-Ugrische Forschungen 52, 220–34.

Koivulehto Jorma 1998: Kiire ’päälaki’ ja muuta etymologista rajankäyntiä. – Oekee-ta asjao. Commentationes Fenno-Ugricae in honorem Seppo Suhonen sexagenarii. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 228, 235–46.

Koivulehto Jorma 1999: Verba mutuata. Quae vestigia antiquissimi cum Germanis aliisque Indo-Europaeis contactus in linguis Fennicis relinquerint. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 237.

Koivulehto Jorma 2000: Reflexe des ur baltischen *ā in baltischen Lehnwörtern des Ostseefinnischen. – Linguistica Baltica 8, 103–24.

Koivulehto Jorma 2001a: The earliest contacts between Indo-European and Uralic speakers in the light of lexical loans. – Christian Carpelan, Asko Parpola, Petteri Koskikal-

116

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausiasis senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

lio (eds.): Early Contacts between Uralic and Indo-European. Linguistic and Archaeological Considerations. Papers presented at an international symposium held at the Tvärminne Research Station of the University of Helsinki 8–10 January, 1999. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 242, 235–63.

Koivulehto Jorma 2001b: Päre­kö pärähtämisestä, turvako turisemisesta? – Tieteessä tapahtuu 5/2001, 48–51.

Koivulehto Jorma 2006: Wie alt sind die Kontakte zwischen Finnisch-Ugrisch und Balto-Slavisch? – Juhani Nuorluoto (ed.): The Slavicization of the Russian North. Mechanisms and Chronology. Slavica Helsingiensia 27, 179–96.

Kollerová Kateřina 2013: Baltofinské výpůjčky v baltských jazycích. Magisterská diplomová prace. Ústav jazykovědy a baltistiky, Filozofická fakulta, Masarykova Univerzita.

Larsson Lars-Gunnar 1981a: Studier i de östersjöfinska språkens partitivbruk. Uppsala: Finsk-ugriska institutionen.

Larsson Lars-Gunnar 1981b: Three Baltic loanwords in Fennic. Acta Universitatis Upsaliensis. Acta Societatis Linguisticae Upsaliensis, Nova series 3: 2. Uppsala: Almqvist & Wiksell International.

Larsson Lars-Gunnar 1984a: The Rôle Of Baltic Influence In The Aspectual System Of Finnish. – C. De Groot, H. Tommola (eds.): Aspect Bound. A voyage into the realm of Germanic, Slavonic and Finno-Ugrian aspectology, 97–109. Dordrecht.

Larsson Lars-Gunnar 1984b: Estnisch piim und finnisch piimä – ein baltisches Lehnwort? – Fenno-Ugrica Suecana 7, 129–40.

Larsson Lars-Gunnar 2001: Baltic influence on Finnic languages. – The Circum-Baltic Languages. Typology and Contact. Volume I: Past and Present, 237–53. Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.

Lidén Evald 1911: Baltisch-slavische worterklärungen. – Le Monde Oriental V, 197–204. A.-B. Uppsala: Akademiska Bokhandeln.

Linde Paul van 1994: Zur Etymologie von hanka, hanko. – Linguistica Uralica 30, 255–8.

Linde Paul van 2007: The Finnic vocabulary against the background of interference. Proefschrift ter verkrijging van het doctoraat in de Letteren aan de Rijksuniversiteit Groningen op gezag van de Rector Magnificus, dr. F. Zwarts, in het openbaar te verdedigen op donderdag 25 oktober 2007 om 14.45 uur. Groningen.

Liukkonen Kari 1973: Lisiä balttilais-suomalaisten lainasanasuhteiden tutkimiseen. – Virittäjä 77, 17–32.

Liukkonen Kari 1999: Baltisches im Finnischen. MSFOu 235. Helsinki.

Loorits Oskar 1929: Mõningad läti laensõnad eestis. – Eesti Keel VIII, 168–89.

Straipsniai / Articles

117

SANTERI JUNTTILA

Läglos – A. D. Kylstra Sirkka-Liisa Hahmo, Tette Hofstra, Osmo Nikkilä 1991–2012: Lexikon der älteren germanischen Lehnwörter in den ostseefinnischen Sprachen. Amsterdam – Atlanta: Rodopi.

Matikainen Hanna 1962: Suomen kyyttö-sanan alkuperä. – Virittäjä 66, 37–47.

Mikkola Jooseppi Julius 1934: Kaleva. – Kalevalaseuran vuosikirja 14, 106–10.

Mägiste Julius 1923: Etümologiseerimiskatseid. – Eesti Keel 2, 33–39.

Mägiste Julius 1927: Lmsm. keelte kuradimestikust. – Eesti Keel 6, 66–84.

Mägiste Julius 1953: Zum fi. „harakka“ ‚Elster’ und seiner Sippe. – Ural-Altaische Jahrbücher 25, 296–99.

Mägiste Julius 1959: Gibt es im Tscheremissischen baltische Lehnwörter? – Ural-Altaische Jahrbücher 31, 169–76.

Mägiste Julius 1960–61: Ostseefinnische und wolgafinnische etymologische Betrachtungen II. Commentationes Balticae 8/9, 4.

Mägiste Julius 1962: Äldre ryska lånord i estniskan, särskilt i det gamla estniska skriftspråket. Lunds Universitets Årsskrift. Avd. 1. Bd 55. Nr 1.

Mägiste Julius 1966: Merjalaisten kansallisuusnimi ja merjalaisprobleemi. – Virittäjä 70, 114–20.

Mägiste Julius 1977: Zu einigen vermeintlichen baltischen Lehnwörtern in den ostseefinnischen Sprachen. – Studies in Finno-Ugric Languages In Honor of Alo Raun. Indiana University Uralic and Altaic Series. Volume 131, 155–75.

Nieminen Eino 1934: Der stammsauslaut der ins urfinnische entlehnten baltischen ā-feminina und die herkunftsfrage. – Finnisch-Ugrische Forschungen 22, 5–66.

Nieminen Eino 1940: Itämerensuomalaisten ja balttilaisten kielten välisten kosketusten tutkimuksesta. – Virittäjä 44, 376–84.

Nieminen Eino 1944: Jääri ja vuona sanojen oletetuista balttilaisista vastineista. – Virittäjä 48, 24–31.

Nieminen Eino 1953: Ein Beitrag zu der ostslawischen und ostseefinnischen Badeterminologie. – Lingua Posnaniensis 4, 211–28.

Nieminen Eino 1955: Die baltischen und ostseefinnischen Ausdrücke für Segel. – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen. Neue Folge, 72. Band, 128–60.

Nieminen Eino 1956: Über einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den ältesten Lehnwörtern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt. Vortrag, gehalten am 9. XI. 1956 – Sitzungsberichte der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956, 185–206.

118

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

Nieminen Eino 1959: Beiträge zu den baltisch-ostseefinnischen Berührungen. – Rakstu krājums. Veltījums akadēmiķim profesoram Dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei, 201–10. Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas izdevniecība.

Nieminen Eino 1963a: Ausdrücke für Bau-, Arbeits- und Nutzhölzer fremden Ursprungs im Finnischen – Zeitschrift für slavische Philologie 31, 233–41.

Nieminen Eino 1963b: Finnisch sii. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 177–82.

Nilsson Torbjörn 1996: Is Balto-Finnic kypärä ‘helm, casque’ really a loanword from Baltic, or is it indigenous? – Word, volume 47, number 2, 185–91.

Nirvi Ruben 1964: Sanoja ja käyttäytymistä. Sanahistoriallisia tutkimuksia II. Suomi 111: 1. Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden Seura.

Nuutinen Olli 1987a: Balttilaisten lainojen substituutiotapauksia. – Virittäjä 91, 52–63.

Nuutinen Olli 1987b: Kalannimi seipi – Fennistica festiva in honorem Göran Karlsson septuagenarii. Fennistica 9, 107–15.

Nuutinen Olli 1989: Satakunnan synty ja Kainuun kato – Virittäjä 93, 11–49.

Nuutinen Olli 1992: Pälvi – balttilainen laina – Virittäjä 96, 403–06.

Närhi Eeva Maria 1960: Tienviittaa merkitsevistä sanoista rasti, tikka ja osviitta. – Sananjalka 2, 62–77.

Ojansuu Heikki 1921: Lisiä suomalais-balttilaisiin kosketuksiin. Vähäisiä kirjelmiä 59.

Orrman Jaakko 1993: Mahdollisia balttilaisia etymologioita: haitta, huttu, rovio. – Virittäjä 97, 99–101.

Parpola Asko 2012: Formation of the Indo-European and Uralic (Finno-Ugric) language families in the light of archaeology: Revised and integrated ’total’ correlations. – Riho Grünthal, Petri Kallio (eds.): A Linguistic Map of Prehistoric Northern Europe. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 266, 119–84.

Posti Lauri 1946: Etymologisia huomioita. – Virittäjä 50, 385–86.

Posti Lauri 1953–54: From Pre-Finnic to Late Proto-Finnic. – Finnisch-Ugrische Forschungen 31, 1–91.

Posti Lauri 1969: Siikanen sinun nimesi – Juhlakirja Paavo Siron täyttäessä 60 vuotta 2. 8. 1969. Suomen kielen laitoksen julkaisuja 1. Acta Universitatis Tamperensis ser. A vol. 26, 146–48.

Posti Lauri 1970: Reen kausta – Virittäjä 74, 165–7.

Posti Lauri 1972: Vehmaro ja kysymys itämerensuomalaisen vetohärkäkulttuurin iästä – Kotiseutu 1972, 153–6.

Posti Lauri 1977: Some new contributions to the stock of Baltic loanwords in Finnic languages – Baltistica 13, 263–70.

Straipsniai / Articles

119

SANTERI JUNTTILA

Ritter Ralf-Peter 1977: Zur Frage der finnischen Evidenz für die Sievers’sche Regel im Germanischen. – Die Sprache 23, 171–9.

Ritter Ralf-Peter 1993: Studien zu den ältesten germanischen Entlehnungen im Ostsee-finnischen. Opuscula Fenno-ugrica Gottingiensia V. Frankfurt am Main: Peter Lang,

Rozwadowski Jan 1913: Kilka uwag do przedhistorycznych stosunków wschodniej Europy i praojczyzny indoeuropejskiej na podstawie nazw wod. – Rocznik Slawistyczny T. VI, 39–73.

Saareste Albert 1923: Etümoloogilised märkused III. – Eesti Keel 2, 10–15.

Saarikivi Janne 2004: Is there Palaeo-European substratum interference in western branches of Uralic? – Journal de la Société Finno-Ougrienne 90, 187–214.

Saarikivi Janne 2007: On the Uralic substrate toponymy of Arkhangelsk region: Problems of research methodology and ethnohistorical interpretation. – Ritva Liisa Pitkänen, Janne Saarikivi (eds.): Borrowing of Place Names in the Uralian Languages. Onomastica Uralica 4, 45–109. Debrecen – Helsinki.

Saarikivi Janne, Lavento Mika 2012: Linguistics and Archaeology: A Critical View of an Interdisciplinary Approach with Reference to the Prehistory of Northern Scandinavia. – Charlotte Damm & Janne Saarikivi (eds.): Networks, Interaction and Emerging Identities in Fennoscandia and Beyond: Papers from the conference held in Tromsø, Norway, October 13–16 2009. Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 265, 177–217

Sabaliauskas Algirdas 1963: Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 109–36.

Salmela Alfred 1965: Suomen muha ja muhi. – Virittäjä 69, 289–91.

Sammallahti Pekka 1977: Suomalaisten esihistorian kysymyksiä. – Virittäjä 81, 119–36.

Sammallahti Pekka 1998: The Saami Languages. An introduction. Kárášjohka: Davvi Girji.

Skardžius Pranas 1957: Zum Wandel ai, ei > ie im Litauischen.– Zeitschrift für slavische Philologie 26, 375–82.

SKES – Suomen kielen etymologinen sanakirja 1–7. Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura, 1955–1979.

Sköld Tryggve 1982: Finnish valjaat ‘harness’ a Baltic loanword. – Fenno-Ugrica Suecana 5, 292–304.

SSA – Suomen sanojen alkuperä 1–3. Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seura, 1992–2000.

Suhonen Seppo 1988: Die baltischen Lehnwörter der finnisch-ugrischen Sprachen. – The Uralic Languages. Description, History and Foreign Influences, 596–615. Leiden – New York – Köbenhavn – Köln: E. J. Brill.

120

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

Suhonen Seppo 1989: Baltische und slavische Etymologien. – Journal de la Société Finno-Ougrienne 82, 211–21.

Terent’ev V. 1990: Corrections to the “Suomen kielen etymologinen sanakirja” concerning the Germanic, Baltic and Slavic Loanwords – Uralo-Indogermanica. Балто-славянские языки и проблема урало-индоевропейских связей. Материалы 3-ей балто-славянской конференции, 18–22 июня 1990. г. Часть II, 30–32. Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР.

Thomsen Vilhelm 1869: Den gotiske sproglasses indflydelse på den finske. En sproghistorisk undersøgelse. København: Den Gyldendalske boghandel.

TK – Zigmas Zinkevičius, Aleksiejus Luchtanas, Gintautas Česnys. Tautos kilmė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006.

Toivonen Yrjö Henrik 1955: Sana sanasta, kaksi parhaasta. Porvoo: WSOY.

Toporov 1990 – В. Н. Топоров: О характере древнейших балто-финноугорских контактов по материалам гидронимии. – Uralo-Indogermanica. Балто-славянские языки и проблема урало-индоевропейских связей. Материалы 3-ей балто-славянской конференции, 18–22 июня 1990. г. Часть I, 101–07. Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР.

Toporov, Trubačev 1962 – В. Н. Топоров, И. О. Н. Трубачев: Лингвистический анализ гидронимов верхнего Поднепровья. Москва: Издательство Академии Наук СССР.

Uibo Udo 2007: Etümoloogilisi märkmeid (III). – Keel ja Kirjandus 50, 571–75.

Uotila Eeva Elina 2000: Selected loans into Finnish and Baltic-Finnic (and some aspects of Finnish grammar). A memorial volume published on the 60th anniversary of her birth. Napoli: Istituto Universitario Orientale.

Vaba Lembit 1983: Baltische Lehnwörter der Wolga-Sprachen im Lichte neuerer Forschungsergebnisse. – Советское финно-угроведение 19, 138–45.

Vaba Lembit 1989: Balti laenud läänemeresoome maastikusõnavaras. – Keel ja Kirjandus 32, 138–41 ja 206–18.

Vaba Lembit 1990a: Die baltischen Sonderentlehnungen in den ostseefinnischen Sprachen. – Itämerensuomalaiset kielikontaktit. Itämerensuomalainen symposium 7. kansainvälisessä fenno-ugristikongressissa Debrecenissä 27.8. – 1.9.1990, 125–39. Helsinki: Valtion Painatuskeskus,

Vaba Lembit 1990b: Gibt es ein baltisches Fragment im estnischen Wortschatz der Waldimkerei? – Linguistica Uralica 26, 173–9.

Vaba Lembit 1992a: Käblik on ahjulind! – Keel ja Kirjandus 35, 459–62.

Vaba Lembit 1992b: A. D. Kylstra, Sirkka-Liisa Hahmo, Tette Hofstra, Osmo Nikkilä, Lexikon der älteren germanischen Lehnwörter in den ostseefinnischen Sprachen. – Linguistica Uralica 28, 219–23.

Straipsniai / Articles

121

SANTERI JUNTTILA

Vaba Lembit 1992c: Eesti kalatõkkenimetus näri ja balti *ē läänemeresoome substituutidest. – Keel ja Kirjandus 35, 726–7.

Vaba Lembit 1994: Zu den baltischen m-Deverbalen in den ostseefinnischen Sprachen. – Linguistica Uralica 30, 241–7.

Vaba Lembit 1996a: Über die baltische Herkunft von est. ihne, ihnus und die Substitution von balt. *kš. – Linguistica Uralica 32, 161–3.

Vaba Lembit 1996b: Über die baltische Herkunft von est. rühm und seinen ostseefinnischen Entsprechungen. – Linguistica Uralica 32, 241–2.

Vaba Lembit 1997a: Uurimusi läti-eesti keelesuhetest. Tallinn – Tampere.

Vaba Lembit 1997b: Über die baltische Herkunft von est. hürn. – Linguistica Uralica 33, 1–3.

Vaba Lembit 1997c: Ergänzungen zur Substitution des baltischen wortanlautenden *st. – Linguistica Uralica 33, 177–80.

Vaba Lembit 1997d: Über die baltische Herkunft des ostseefinnischen rampa-Stammes. – Linguistica Uralica 33, 281–3.

Vaba Lembit 1997e: Ostseefinnisches meri ‘Meer’ - doch ein baltisches Lehnwort – Finnisch-ugrische Sprachen in Kontakt. Vorträge des Symposiums aus Anlaß des 30-jährigen Bestehens der Finnougristik an der Rijksuniversiteit Groningen, November 1996. Maastricht: Shaker 1997, 225–231.

Vaba Lembit 1998: Die Rolle des altpreussischen Sprachmaterials in etymologischen Untersuchungen ostseefinnischer Baltismen. – Wojciech Smoczyński (ed.): Colloquium Pruthenicum secundum. Papers from the Second International Conference on Old Prussian held in Mogilany near Kraków, October 3rd–6th, 1996, 177–85. Kraków: Universitas.

Vaba Lembit 2006: Über Probleme bei der Erforschung der ostseefinnisch-lettischen lexikalischen Beziehungen. – Proceedings of the 4th International Congress of Dialectologists and Geolinguists, 490–9. Rīga.

Vaba Lembit 2011a: Balti laenude uurimine avab meie kauget minevikku. – Keel ja Kirjandus 54, 734–63.

Vaba Lembit 2011b: Language contacts between Baltic and Finnic languages – an exhausted issue in linguistic research? – Congressus XI. Internationalis Fenno-Ugristarum Piliscsaba, 9–14. VIII. 2010. Pars VI. Dissertationes symposium ad linguisticam, 44–52. Piliscsaba.

Vaba Lembit 2012: Vagel: kas etümoloogiline umbsõlm? – Keel ja Kirjandus 55, 202–10.

Vahros Igor 1966: Zur Geschichte und Folklore der grossrussischen Sauna. FF Communications N:o 197. Helsinki: Suomalainen Tiedeakatemia.

122

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Naujausias senovės baltų ir finų kalbų kontaktų tyrimų penkiasdešimtmetis

Vanagas Aleksandras 1966: Suomiški vietovardžiai Lietuvoje. – Mokslas ir gyvenimas 1966: 4, 28–29.

Vasmer Max 1920: Indo-Germaani laensõnad Eesti keeles. – Eesti Kirjandus 14, 343–46.

Vasmer Max 1934: Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas II. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den heutigen slavischen Ländern. Berlin: Verlag der Akademie der Wissenschaften.

Venckutė Regina 2001: Kari Liukkonen, Baltisches im Finnischen. – Baltistica 36, 125–30.

Venckutė Regina 2002: E. E. Uotila, Selected Loans into Finnish and Baltic-Finnic. – Baltistica 37, 172–77.

Vilkkuna Kustaa 1971: Die Pfluggeräte Finnlands. – Studia Fennica 16, 5–178.

Wichmann Yrjö 1911: Zur geschichte der finnisch-ugrischen anlautenden affrikaten, bes. im ungarischen und im finnischen. – Finnisch-Ugrische Forschungen 11, 173–290.

Wiklund Karl Bernhard 1904: En finsk metates i lånord. – Nordiska studier tillegnade Adolf Noreen på hans 50-årsdag den 13 mars 1904, 153–67. Uppsala: K. W. Appelbergs Boktryckeri.

Zinkevičius Zigmas 1984: Lietuvių kalbos istorija I. Lietuvių kalbos kilmė. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius Zigmas 2005: Lietuvių tautos kilmė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

The Latest Fifty Years of Studies into the Prehistoric Contacts between Baltic and Finnic

S U M M A R Y

In terms of Finnic loanwords in Baltic and Baltic loanwords in Finnic, the main conclusion of Sabaliauskas is still valid: the oldest Baltic borrowings have reached the Proto-Finnic stage, whereas all Finnic borrowings in Baltic languages are much more recent. However, several loanword etymologies presented by him have been proven erroneous, and many new etymologies have been presented. Therefore, some claims, which still occur in recent Lithuanian-language literature on cultural history, have become obsolete.

The development of linguistic typology and increasing knowledge of the structures of languages have globally enabled evaluation of the grammatical similarities between Baltic and Finnic languages in a way that was not possible ever before. Some shared features mentioned by Sabaliauskas have been shown to be accidental, but some others are still being considered contact-induced.

Straipsniai / Articles

123

SANTERI JUNTTILA

The most substantial part of Sabaliauskas paper, dealing with the prehistoric context of the contacts, has become obsolete for two reasons, which have not reached the Lithuanian or Baltologic discussion so far. Firstly, the etymological studies of Jorma Koivulehto since the 1970’s have revolutionized our understanding of the relative chronology of prehistoric contacts between Uralic and Indo-European languages. Secondly, the 20th century practice of equating language, archaeological culture and genetic (“racial”) features in the past has proven to be very problematic. Instead of Sabaliauskas’ Neolithic dating, the Bronze Age seems a more likely context for the Baltic-Finnic contacts.

Įteikta 2014 m. spalio 26 d.

SANTERI JUNTTILA

Helsinkio universiteto

Suomių kalbos, finų-ugrų ir skandinavų kalbų ir literatūrų institutas

Lepiku 8–4, 51007 Tartu, Estija

[email protected]

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXI

Document details