VOLKER KOHLHEIM

Bayreuth

Mokslinių tyrimų kryptys: vardų teorija, antroponomastika, hodonimija, literatūrinė onomastika.

ONIMINIS DAUGIAPRASMIŠKUMAS LITERATŪROJE

Onimų neapibrėžtumas literatūroje

ANOTACIJA

Daugiaprasmiškumas yra pagrindinė šiuolaikinės poetikos sąvoka. Nors esama skirtingų požiūrių į literatūrinio daugiaprasmiškumo sąvoką, norėčiau pritarti klasikiniam Williamo Empsono apibrėžimui, pagal kurį daugiaprasmiškumas egzistuoja tuomet, kai žodinė niuansų įvairovė, kad ir kokia subtili ji būtų, leidžia skirtingai reaguoti į tą patį kalbos fragmentą. Toliau siekiama ne tik parodyti, kad daugiaprasmiškumas gali apimti ir literatūrinius vardus, bet ir atskirti įvairius oniminio daugiaprasmiškumo tipus literatūriniuose tekstuose. Galiausiai klausiama, ką poetoniminio daugiaprasmiškumo analizė gali pasakyti apie kognityvinį tikrinių vardų apdorojimą.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: daugiaprasmiškumas, oniminis daugiaprasmiškumas, literatūriniai vardai (poetonimai), kognityvistika.

ANOTACIJA

Daugiaprasmiškumas yra pagrindinė šiuolaikinės poetikos sąvoka. Nors esama įvairių literatūrinio daugiaprasmiškumo sampratų, norėčiau laikytis klasikinio Williamo Empsono apibrėžimo, pagal kurį daugiaprasmiu galima laikyti bet kokį žodinį niuansą, leidžiantį skirtingai reaguoti į tą patį kalbos fragmentą. Šiame straipsnyje siekiama ne tik parodyti, kad daugiaprasmiškumas gali apimti ir literatūrinius vardus, bet ir išskirti įvairius oniminio daugiaprasmiškumo tipus literatūriniuose tekstuose bei išsiaiškinti, ką poetoniminis daugiaprasmiškumas gali atskleisti apie tikrinių vardų protinį apdorojimą.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: daugiaprasmiškumas, oniminis daugiaprasmiškumas, literatūriniai vardai, kognityvistika.

Straipsniai / Articles

111

VOLKER KOHLHEIM

Lingvistikoje dėl dviprasmybės sąvokos iš esmės sutariama: dviprasmybė yra „aiškiai apibūdinamas žodžio arba didesnio kalbinio vieneto daugiareikšmiškumas“ (Bauer 2008: 17). Reikia skirti leksinę ir struktūrinę dviprasmybę. Pirmoji pasireiškia žodžio lygmeniu, kur galima (nors ribos ne visuomet visiškai aiškios) atskirti homonimiją nuo polisemijos. Struktūrinė dviprasmybė atsiranda tuomet, kai sudėtingą kalbinį vienetą, paprastai sakinį, galima interpretuoti įvairiai. Kasdienėje įprastoje komunikacijoje dviprasmybė beveik nepastebima arba iškart išsprendžiama (disambiguojama), o poetikoje ji vaidina itin svarbų vaidmenį ir netgi tapo vienu iš pagrindinių šiuolaikinės poetikos terminų; Roman Jakobson įžvelgia joje poetinio prado esmę (Jakobson 1960: 371; Nöth 2000: 451). Kaip nustatė Jan Mukařovský (1989), dviprasmybė tokia svarbi literatūros kūriniui todėl, kad literatūroje kalbinis ženklas, nors ir visiškai nenutraukia ryšio su nea estetika tikrove, kūrinyje nurodo ne taip vienareikšmiškai, kaip įprasta realiajame pasaulyje (plg. taip pat Kohlheim 2006a: 274–80). Vis dėlto literatūros teorijoje dviprasmybės sąvoka apibrėžiama kur kas neapibrėžčiau nei kalbotyroje. Pavyzdžiui, Shlomith Rimmon savo disertacijoje apie literatūrinę dviprasmybę siūlo vartoti ambiguity tik tada, kai dvi galimos interpretacijos viena kitą paneigia, kaip Henry James garsiajame apsakyme The Turn of the Screw: arba Bly pilyje yra vaiduoklių, arba jų nėra, tačiau abi interpretacijos įmanomos (Rimmon 1977: 11). O Abraham Kaplan ir Ernst Kris (1948: 417–421) išskiria penkias skirtingas estetinio dviprasmiškumo rūšis: disjunctive ambiguity, additive ambiguity, conjunctive ambiguity, integrative ambiguity und projective ambiguity. William Empson, savo knygoje Seven Types of Ambiguity apibrėžiantis dviprasmybę kaip esminį poetinės kalbos požymį, taip pat remiasi plačia dviprasmybės sąvokos samprata. Jis siūlo dviprasmybe laikyti atvejį, „kai bet kuris žodinis niuansas, kad ir koks menkas, palieka erdvės alternatyvioms reakcijoms į tą pačią kalbos atkarpą.“¹ „Kalbos atkarpa“, piece of language, gali būti laikomi ir tikriniai vardai; iš tiesų, propriai itin dažnai būna dviprasmiški ir šią dviprasmybę kuria labai įvairiais būdais. Kai kurie iš šių dviprasmybės kūrimo būdų literatūros kūrinyje nesiskiria nuo tų, kurie veikia realiame gyvenime, o kiti apsiriboja estetine sfera.

¹ Empson (1966: 1): “I propose to use the word [ambiguity] in an extended sense, and shall think relevant to my subject any verbal nuance, however slight, which gives room for alternative reactions to the same piece of language.”

112

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

Toliau mėginama susisteminti įvairias poetoniminio dviprasmiškumo rūšis, pateikiant pavyzdžių iš vokiečių ir anglų literatūros.

Pirmiausia galima paminėti atvejį, kai neaišku, ar leksema apskritai vartojama kaip propriumas, ar (dar) kaip bendrinis žodis. Oscar Wilde pjesės pavadinimas The Importance of Being Earnest (1893) gali būti toks pavyzdys, tačiau šios dviprasmybės rūšies čia plačiau nenagrinėsime. Visai kitokios rūšies dviprasmybė aptinkama Richard Wagner operoje Die Meistersinger von Nürnberg. Frankų riteriui Walther von Stolzing ką tik pavyko po pamaldų persimesti keliais žodžiais su Eva, gražiąja auksakalio Pogner dukterimi. Evas auklė Magdalene labai nustebusi dėl tokio greitai užsimezgusio Evos ir Waltherio tarpusavio supratimo, juk pirmą kartą jiedu susitiko tik vakar. Eva pasiteisina šiais žodžiais (Wagner 1978 [1867]: 404):

Tai man ir sukėlė tokią staigią kančią, kad jau seniai jį vaizduotėje regėjau! Sakyk, ar jis neatėjo visai kaip David?

Magdalene apstulbusi, nes pati įsimylėjusi vieną David – mokinį Davidą. „Ar išprotėjai? Kaip David?“ – pavydžiai sušunka ji. Tačiau Eva ją nuramina: „Kaip David paveiksle.“ Dabar Magdalene mano, kad Eva vardą David sieja su psalmininku Davidu, kurį meistersingeriai gerbia kaip savo globėją: „Ak! – turi galvoje karalių su arfa / ir ilga barzda Meistrų skyde?“ Tačiau Eva, žinoma, turi omenyje ne karalių Davidą, o jaunatvišką spindintį didvyrį:

Ne! Tą, kuris akmeniu Goliatą parbloškė, su kalaviju prie juostos, svaidykle rankoje, galvą šviesiomis garbanomis apsuptą, kaip jį mums nutapė meisteris Düreris!

Tada Magdalene, vėl turėdama omenyje savo David, lengviau atsidūsta: „Ak, David! David!“ (Wagner 1978 [1867]: 404; plg. taip pat Kohlheim, Kohlheim 2013).

Akivaizdu, kad čia susiduriame su referentine dviprasmybe, grindžiama plačiai aptartu faktu, jog vardas kaip kalbos ženklas, arba, Willy Van Langendoncko (2007) terminais, „proprialinė lema“, gali nurodyti neribotą skaičių referentų (plg. Windberger-Heidenkummer 2011).

Straipsniai / Articles

113

VOLKER KOHLHEIM

Todėl logikui Davidui Kaplanui tikrinis vardas iš esmės yra dviprasmis.² Tačiau, ir būtent dėl to šis pavyzdys įdomus ir kalbos filosofijos požiūriu, fikcinė esybė Eva čia nurodo į istorinę realaus pasaulio figūrą, tokią, kokią pavaizdavo Düreris, būtent į biblinį Dovydą, nugalėjusį Galijotą. O fikcinė esybė Magdalene pirmiausia sieja proprinę lemą David su asmeniu fikciniame pasaulyje, kuriam pačios Eva ir Magdalene priklauso, mokiniu David, o paskui su palengvėjimu konstatuoja, kad turėtas omenyje istorinis asmuo karalius Dovydas. Taigi fikcinių asmenų referencijos priskyrimas vyksta be keblumų tiek fikciniame pasaulyje, tiek už jo ribų – šis aspektas čia tik paminimas, tačiau jo plačiau aptarti negalima.³

Tačiau tikriniai vardai gali būti dviprasmiai ir savaime, per se, įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, ne visada iš anksto aišku, ar vardas nurodo į vyrą ar moterį, ar turimas omenyje žmogus, gyvūnas, o gal net vieta. Ginčijamasi, ar kategorinės reikšmės arba presuponuojamos prielaidos būtinai priklauso propriumui, ar tai tik statistiniai patirties duomenys, atsitiktinai siejami su tikriniu vardu.⁴ Be to, šie santykiai įvairiose kalbose skiriasi. Vis dėlto faktas tas, kad rašytojai mielai pasitelkia tokio pobūdžio dviprasmybes. Čia norėčiau kalbėti apie įgimtą oniminį dviprasmiškumą. Akivaizdu, kad ši dviprasmiškumo rūšis neapsiriboja literatūra. Vokiečių literatūroje archetipinė mergaitė, esanti tarp vaikystės ir brandos, yra Mignon. Tačiau Mignon iš pradžių nėra vardas; tai daiktavardžiu virtęs prancūzų kalbos būdvardis, apytikriai reiškiantis „mylimasis / mylimoji“. Kaip ir vokiškas žodis, svetimžodis Mignon Goethe’s laikais galėjo būti taikomas tiek vyrams, tiek moterims: apie aktorę Caroline Jagemann 1800 m. recenzijoje rašyta: „Netrukus ji tapo publikos Mignon“ (Kommentar zu Goethe 1977 [1795/96]: 719). Taigi ši lyties požiūriu dviprasmė apibūdinamoji forma visiškai atitinka androginišką Mignons būdą; pirmą kartą ją išvydęs Wilhelmas Meisteris „negalėjo apsispręsti, ar laikyti ją berniuku, ar mergaite“ (Goethe 1977 [1795/96]: 86). Ir pati Mignon atkakliai atsako į „bandymus galutinai apibrėžti jos moteriškumą:»⁵

² Kaplan (1989: 563): „Unlike indexals like ‘I’ proper names really are ambiguous.“

³ Galimų pasaulių teorijos kontekste „trans-world identity“ aptaria, be kita ko, Doležel (1998: 17–18); Ronen (1994: 57–60); Kripke (2013: 81f.).

⁴ Vgl. hierzu Anderson (2007: 135f.); Van Langendonck (2007: 71f.); Coates (2012: 125–129).

⁵ Plg. Kommentar zu Goethe (1977 [1795/96]: 719); Schwanke (1992: 354–359).

114

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

„Aš esu berniukas: nenoriu būti mergaite!““ (Wetzel 1989: 329). Tačiau Mignon dviprasmiškumas susijęs ne tik su lytimi, bet ir su kalbinio ženklo statusu: įvesta kaip apeliatyvas, romano eigoje Mignon vis dėlto tampa tarsi tikriniu vaiko vardu, juolab kad ji atkakliai atsisako atskleisti savo tikrąjį vardą.⁶ Tuo tarpu Mignon vokiečių kalboje netgi tapo pripažintu moterišku vardu (Seibicke 2000: 327); taigi įvyko prancūziško vyriškosios giminės žodžio giminės pokytis.

Ir dvylikametė Carson McCullers romano The Member of the Wedding, pirmą kartą išleisto 1946 m., veikėja yra šioje nerimą keliančioje tarpinėje stadijoje: jos plaukai nukirpti kaip berniuko (McCullers 2008: 8), ji taip pat trokšta būti berniuku ir galėti išvykti į karą.⁷ Kitaip nei Mignon, ši „tomboy“ tikrai turi vardą – iš pradžių lyties požiūriu dviprasmį maloninį vardą Frankie. Iškalbinga tai, kad kartais, pavargusi nuo savo tarpinės būsenos, ji pavargsta ir nuo savo vardo: „This was the summer when Frankie was sick and tired of being Frankie“ (McCullers 2008: 29). Todėl romano II dalyje ji nusprendžia pasigaminti vizitinių kortelių su įspūdingu vardu Miss F. Jasmine Addams, Esq. (McCullers 2008: 61), o III dalyje, romano pabaigoje, jau nusivylusi, bet ir subrendusi, ji minima tik aiškiai moterišku vardu Frances (McCullers 2008: 167 ir kitur).

Lyties požiūriu dviprasmiai vardai anglų kalboje daug dažnesni nei vokiečių, kur neoficialioje vartosenoje jie pasitaiko beveik vien kaip hipokoristiniai vardai. Vis dėlto daugelis tokių vardų labiau siejami su viena ar kita lytimi, pavyzdžiui, vardas Robin – su vyriškąja. Todėl pramonininkas Vic Wilcoxas Davido Lodge’o romane Nice Work tikisi sulaukti akademiko vyro, kai jam pranešama, kad Robyn Penrose, vykdydama akademinį projektą, turės jį „stebėti“ darbe. Todėl jo nuostaba, kai priešais jį atsistoja jauna moteris, yra didžiulė (Lodge 1989: 106f.). Būtent vardų žodynas Davidui Lodge’ui pasiūlė mintį sukurti komišką sceną, paremtą vardo Robin/Robyn lyties dviprasmiškumu; be to, jam atrodė, kad „androginiškas“ vardas Robyn labai tinka jo feministei, savimi pasitikinčiai herojei (Lodge 2011: 38).

⁶ Goethe (1977 [1795/96]: 522): Mignon yra „davusi priesaiką [...] nė vienam gyvam žmogui neatskleisti savo gyvenamosios vietos ir kilmės.“

⁷ McCullers (2008: 30f). Der Roman spielt während des Zweiten Weltkriegs in einer Kleinstadt in Georgia/USA.

Straipsniai / Articles

115

VOLKER KOHLHEIM

Skirtingai nei realiame gyvenime, literatūros kūrinyje vardas, kurio pirminė leksinė reikšmė dar atpažįstama, savaime tampa „kalbančiu“. Taip yra todėl, kad literatūros kūrinyje turime manyti, jog autorius vardą pasirinko sąmoningai – jis jo turėtojui niekada nepriskiriamas atsitiktinai. Todėl „kalbančių“ vardų – šį terminą įvedė Lessingas – aptinkame jau Antikoje (Birus 1987: 40). Nors „kalbantis“ vardas dažnai išreiškia tai, kas iš tiesų apibūdina jo turėtoją, kaip Johno Fieldingo Squire Allworthy atveju Tom Jones romane (1749), tačiau jau anksti „kalbantys“ vardai imti vartoti ir ironiškai arba priešingai jų reikšmei. Taigi Shakespeare’o Measure for Measure veikėjas Angelo (1604; III veiksmas, 2 scena, 249–254 eil.) anaiptol nėra angelical. Būtent dėl šios visada įmanomos ironiškos ar antitetinės vartosenos „kalbantys“ vardai iš anksto tampa dviprasmiški, nes tik pasakojimui plėtojantis paprastai galime sužinoti, ar semantiškai skaidrus vardas atitinka tai, ką žada. Puikus tokio dviprasmiškumo pavyzdys – Mittler Goethe’s Wahlverwandtschaften romane: iš pradžių pristatomas kaip gana sėkmingas tarpininkas,⁸ vis dėlto jis nesugeba sutaikyti Eduardo ir Charlotte.

Jei čia „kalbančio“ vardo dviprasmiškumas iš esmės išlaikomas, tai Theodoras Fontane, ironiško vardų teikimo meistras, linkęs šį oniminį dviprasmiškumą tuoj pat panaikinti, tiesą sakant, neleisti jam nė atsirasti. Kartą jo surengtoje vakarienėje Kommerzienratas Treibelis apie dvi damas pareiškia: „Dvi damos iš rūmų; stambesnioji – Frau Majorin von Ziegenhals, nestambi [...] – Fräulein Edwine von Bomst“ (Fontane 1969 [1892]: 23). Ironija, pasak Rolando Barthes’o (1974: 66), „visada kyla iš tvirtos pozicijos.“ Čia ją suteikia aiškus teiginys apie abiejų damų stambumą. Negana to, Treibelis dar aptaria įspūdingą Ziegenhals krūtinės apimtį ir filosofuoja: „Beje, štai tokios šmaikščios priešingybės ir suteikia gyvenimui linksmumo. Klopstockas buvo poetas, o kitas, kurį dar asmeniškai pažinojau, vadinosi Griepenkerl“ (Fontane 1969 [1892]: 24). Reikėtų pridurti, kad von Bomst sugestyviai veikia ne kaip tikras „kalbantis“ vardas, o kaip garsusimbolinis.⁹ Taip pat Frau Jenny Treibel romane sutinkame guvernantę Fräulein Honig, apie kurią iškart pasakoma, kad

⁸ Goethe (1977 [1809]: 255): „Solange er im Dienste war, hatte sich kein Ehepaar scheiden lassen [...].“

⁹ Man vergleiche hierzu auch Demetz (1964: 194).

116

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

„jos griežti bruožai atrodė tarsi protestas prieš jos vardą.“¹⁰ Vos tik atsiranda ironija, dviprasmiškumui nebelieka vietos. Tai galioja ir literatūros kūrinio vardams.

Jei šiais atvejais vardus „kalbančiais“ paverčia jų iki-onominė semantika, vardas gali atkreipti dėmesį į paslėptus ar prieštaringus jo turėtojo charakterio bruožus ir dėl to, kad jį anksčiau turėjo žinomi asmenys – tiek ne tekstinės tikrovės asmenybės, tiek literatūros veikėjai.¹¹ Čia vardas reikšmę įgyja iš jam būdingų intertekstinių sąsajų. Ne visada tai vyksta taip akivaizdžiai kaip socialdemokrato, profsąjungos nario mechaniko Napoleon Fischer atveju Heinricho Manno romane Der Untertan, kai skaitytojui, žinoma, iškart kyla klausimas, ar jis pateisina šio vardo keliamus lūkesčius. Daug subtiliau Fontane elgiasi romane Irrungen, Wirrungen: jo pagrindinė veikėja turi tarp nuodėmės ir šventumo svyruojantį vardą Lene – biblinio vardo Maria Magdalena trumpinį. Wilhelm Raabe’s romane Unruhige Gäste vardui Phöbe būdingas intertekstinis dviprasmiškumas net tampa svarbus siužetui: kai jaunas studentas Veitas von Bielowas bendramokslio palėpės kambaryje pirmą kartą išgirsta moterišką vardą Phöbe, jam jis skamba „tik mielai helėniškai“, todėl jis „linksmai sušunka jį virš stogų viršūnių vokiečių pavasario nakties mėnulio pjautuvui“ (Raabe 1961 [1885]: 190). „Helėniškame“ kontekste vardas Phöbe nurodo į Phoibos Apollon (Böschenstein 1986: 28, Anm. 55), bet kartu ir į mergelę mėnulio deivę Artemis, kuri dar vadinama Phöbe arba die Glänzende („Švytinčioji“) (Lensing 1988: 162). Raabe’s tekste nuorodos į „mėnulio pjautuvą“ juk neįmanoma nepastebėti. Tačiau kai romano pabaigoje Veitas von Bielowas, mirtinai sergantis ne paskiausiai dėl pažinties su Phöbe, laiške netikėtai kreipiasi į deivę „Persephoneia [...]“ (Raabe 1961 [1885]: 333), „požemio pasaulio deivę, kurios vardas etimologiškai siejamas su mėnuliu ir kuri dažnai vaizduojama kaip Artemidės draugė“ (Lensing 1988:162), šios mitologinės ir oniminės nuorodos atskleidžia autoriaus į potekstę nustumtą Eroto ir Tanato temą (Lensing 1988: 163). Ši tema čia nustumta ir tabuizuota todėl, kad mitologinę vardo Phöbe sąsają aiškiame tekste tuoj pat užgožia kita, būtent biblinė sąsaja

¹⁰ Fontane (1969 [1892]: 33). Terminologisch herrscht hinsichtlich derartiger Namen noch Unsicherheit. Hengst/Sobanski (2000) sprechen hier von „konträren Namen“, Hengst/Vasil’eva (2007: 151) vom lying name. Das Entstehen von Komik durch derartige Namen erklärt Pohl (2005) mittels kognitivistischer Konzepte.

¹¹ Die literarische Onomastik spricht hier von „verkörperten Namen“; vgl. Birus (1987: 45).

Straipsniai / Articles

117

VOLKER KOHLHEIM

– juk Phöbe taip pat yra tos „Kenchrėjos bendruomenės tarnaitės“ vardas. Apaštalas Paulius ją, veikiausiai kaip savo laiško nešėją, rekomenduoja Romos bendruomenei kaip „mūsų seserį“ (Rom 16.1; Raabe 1961 [1885]: 190). Todėl kai kurie interpretatoriai Phöbe laiko tiesiog „seserimi“: „Phöbe seseriškos pareigos brolio namuose, o kaime jos užduotys taip pat yra ‚seseriškos‘.“¹² Galiausiai jos vardo dviprasmiškumas tarp graikų mitologijos ir krikščionybės atspindi vidinį veikėjos prieštaringumą; kaip yra pasakęs vienas geriausių šiuolaikinių Raabe’s žinovų, „is not an easy character to read“ (Sammons 1987: 246).

Nuo maždaug XIV–XV amžiaus Vokietijoje, taip pat Anglijoje, vardas ir pavardė sudaro asmens „pilnąjį vardą“.¹³ Yra nemažai vokiškų ir angliškų pavardžių, kurios be jokio formalaus pakeitimo sudarytos iš vardų, pavyzdžiui, Friedrich, Lukas, Werner.¹⁴ Pavardės žymens nebuvimo sukeliamu dviprasmiškumu, pavyzdžiui, pasinaudoja rašytojas Bodo Kirchhoffas savo Filipinuose vykstančio romano Infanta pradžioje: „Vokietis [...] netikėtai prisistatė Lukas. „Mister Lukas Kurt?“ – „Mister Kurt Lukas.“ – „Tuomet jūsų vardas buvo ant lipduko.“ – „Kažkas suklydo. Kaip ir jūs““ (Kirchhoff 1990: 7). Tačiau dėl dviejų pilnojo vardo dalių autoriui atsiveria ir kitų, tekstui reikšmingesnių oniminio dviprasmiškumo galimybių, kurios gali tapti literatūriškai produktyvios, pavyzdžiui, kai vardas ir pavardė vienaip ar kitaip kontrastuoja. Ryškiausias tokio „sulaužyto“ (Presch 2002: 3f. und passim) arba „antitetinio“ vardo (Demetz 1964: 197–201) pavyzdys – Thomaso Manno Tonio Kröger (1903). Šiuo atveju abiejų vardo dalių antitetiškumą lemia tai, kad Tonio kalbiniu ir geografiniu požiūriu žymi romaninį, taigi „pietietišką“, vardą, o Kröger – žemutinės vokiečių kalbos, taigi „šiaurietišką“, vardą.¹⁵ Kartu šie taip paženklinti vardai sukuria dviprasmiškumą, kuris yra esminis konfliktų kupinam Manno novelės protagonisto charakteriui. Tačiau Thomasas Mannas anaiptol ne pirmasis pavartojo šią oniminę stilistinę priemonę; šiuo požiūriu jis gana artimai seka Theodoru Fontane, kuris romane Effi Briest vienam „[...] mažam, kreivais pečiais ir beveik jau

¹² Höhler (1969: 131). Signifikanterweise tritt Phebe auch als Schwester Holden Caulfields in J. D. Salingers Roman The Catcher in the Rye (1951) auf.

¹³ Der Terminus nach Seibicke (2008: 10, 14f.).

¹⁴ Vgl. zur Entstehung dieser Familiennamen Kohlheim (2000).

¹⁵ Nach Birus (1987: 45) handelt es sich hierbei um „klassifizierende“ Namen.

118

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

beveik suaugusį vyriškį, kuris kartu turėjo kažką tokio išskirtinio [...]“, pavadina Alonzo Gieshübler. Fontane mėgsta, kaip, beje, ir Thomas Mannas, leisti savo veikėjams komentuoti išskirtinius vardus, todėl Effi, kai jai pristatomas vaistininkas Alonzo Gieshübler, taikliai pastebi: „Ir iškart matau, kad jūs kitoks nei kiti. [...] Galbūt tam įtakos turi ir jūsų vardas. Tai visada buvo mėgstamas mūsų senojo pastoriaus Niemeyerio teiginys: vardas, kaip jis mėgdavo sakyti, ypač krikšto vardas, turi kažką paslaptingai lemiančio, o Alonzo Gieshübleris, man regis, atveria priešais žmogų visiškai naują pasaulį, taip, net norėčiau pasakyti, kad Alonzo yra romantiškas vardas, tikras prezi osaname.“ – „Taip, mano maloningoji ponia, pataikėte tiesiai į dešimtuką“, – atsako jai Gieshübleris (Fontane 1969 [1895]: 64f.). „Prezi osaname“ Alonzo nurodo į Ispaniją, iš kurios iš tiesų kilusi Gieshüblerio motina, taigi ir į donkichotišką šio personažo būdą: jis labiausiai norėtų „kaip Cidas ar koks kitas kampedoras“ už Effi „kovoti ir mirti“ (Fontane 1969 [1895]: 66). Tuo tarpu pavardė, primenanti Bohemijos mineralinį vandenį (Demetz 1964: 199), išreiškia šio vaistininko miesčioniškąjį pradą; jis taip pat didžiuojasi, kad Gieshübleriai „jau ketvirtą kartą, ištisą šimtą metų“ yra vietos vaistininkai (Fontane 1969 [1895]: 65; taip pat žr. Demetz 1964: 199).

Alonzo Gieshübler susitaiko su savo vardo dviprasmiškumu ir vaisingai jį išnaudoja. Visai kitaip yra su muzikos mokytoju ir kompozitoriumi Niels Wrschowitz iš paskutinio Fontane’s romano Der Stechlin. Niels Wrschowitz taip smarkiai kenčia dėl savo antitetiško vardo, kad „iš savotiškos nevilties tapo daktaru“ (Fontane 1969 [1899]: 130). Mat, priešingai, nei būtų galima tikėtis, čia svarbiausia ne lingvistinė ir geografinė viso vardo, sudaryto iš daniško ir čekiško elementų, antitezė,¹⁶ o priešiškumas vardui Niels, paaiškinamas tik jo individualia biografija; tokį vardą turėjo ir jo niekinamas danų kompozitorius Niels Gade. Fontane’s kūrinyje sakoma: „Nielsas Gade jam buvo viso to, kas trivialu ir nereikšminga, įsikūnijimas [...], ir todėl jam kilo mintis vizitinėje kortelėje prieš vardą įrašyti daktaro titulą“ (Fontane 1969 [1899]: 131f.). Ir čia akivaizdu, kad Fontane linkęs kuo greičiau išspręsti oniminį dviprasmiškumą ir suteikti vardui vienokią ar kitokią aiškią reikšmę.

Tačiau Fontane taip pat nebuvo pirmasis, produktyviai panaudojęs vieno iš savo veikėjų viso vardo dviprasmiškumą. Tarp pirmtakų pirmiausia reikėtų paminėti Jean Paulą, kuris 1809 m. išleistame romane Des Feldpredigers

¹⁶ Demetz (1964: 200): „Wrschowitz war zur Zeit Fontanes das Wedding des tschechischen Prag“.

Straipsniai / Articles

119

VOLKER KOHLHEIM

Schmelzle Reise nach Flätz, pasitelkdamas viso savo herojaus vardo Attila Schmelzle dviprasmiškumą, taikliai perteikia jo vidinį konfliktą. Visiškai priešingai istoriniam hunų vadui, su kuriuo neišvengiamai siejame vardą Attila, šis karo kapelionas pasižymi perdėtu baikštumu. Ši charakterio savybė keliskart užkoduota ir išreikšta jo pavardėje Schmelzle: vardas Schmelzle garsine simbolika ir sąskambiu su bendriniu žodžiu Schmalz žadina minkštumo bei glebumo įspūdį; šį įspūdį dar sustiprina mažybinė priesaga -le, kurią kalbiniu ir geografiniu požiūriu galima laikyti švabiška ir kuri, bent jau ne švabui, skamba mažybiškai. Pats jis, žinoma, mano, kad „krikšto vardo Attila globėjas“ jame apsireiškė „daug stipriau, nei derėtų“ (Jean Paul 1987 [1809]:16). Šį požiūrį savo ruožtu sušvelnina jauna, gyvenimo išminties nestokojanti žmona Teutoberga – jo „geroji žmona Bergelchen“ (Jean Paul 1987 [1809]: 22), kaip jis pats ją vadina, kai ji jį praminusi „savo žavinguoju Atteliu“ (Jean Paul 1987 [1809]: 24) arba „savo pernelyg geruoju Attelchen“ (Jean Paul 1987 [1809]: 58). Vis dėlto šios vardų atmainos ir žaismai neturėtų užgožti to, kad po komiška kauke veikėjo Attila Schmelzle asmenyje gvildenamas galiausiai tragiškas vidinis konfliktas tarp pretenzijų ir tikrovės, aiškiai atsiskleidžiantis jau jo vardo dviprasmybėje (taip pat žr. Kohlheim 2006b: 441–445).

Paaiškėjus, kad poetoniminis dviprasmiškumas yra svarbi literatūrinė raiškos priemonė, pabaigoje dera paklausti, ką galimybė pasitelkti oniminį dviprasmiškumą pasako apie tikrinio vardo prigimtį ir jo kognityvinį apdorojimą. „Vertingi sąjungininkai, – kartą paaiškino Freudas, – yra poetai“, nes „sielos pažinimo srityje [...] jie mus, paprastus žmones, gerokai lenkia [...]“ (Freud 2010: 9). Galima manyti, kad jie gali padėti mums suprasti ne tik psichines būsenas, bet ir pažinimą. Pirmiausia pavyzdžiai, tokie kaip Frau Majorin von Ziegenhals ir Fräulein Edwine von Bomst, parodo, kaip tikrinių vardų paminėjimas iš esmės sukuria literatūrinį veikėją skaitytojo smegenyse (plg. Kohlheim 2007): apie šias dvi damas mums visai nebūtina nieko daugiau žinoti, tačiau vis tiek susidarome gana konkretų jų vaizdą. Tiesa, Fontane stengiasi apversti aukštyn kojomis skaitytojų smegenyse iš pradžių, ko gero, visų susikurtas liesos Majorin von Ziegenhals ir apvalainos Fräulein von Bomst įvaizdis, tačiau tai pavyksta tik sunkiai arba visai nepavyksta; kiekvienas romano skaitytojas gali pats tai patikrinti. Tai, kad liesos Majorin von Ziegenhals vaizdinys taip greitai ir tvirtai įsitvirtina smegenyse, net ir nepaisant Fontane’s teksto, lemia tai, kad, kaip teigia kognityvistinė tyrimų kryptis embodied cognition

120

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

nustatė, kad kognityviai apdorojant gyvūnų pavadinimus daugiausia suaktyvėja regos smegenų sritys ir simuliuojami įvardytų gyvūnų prototipiniai vaizdiniai (Rickheit, Weiss, Eikmeyer 2010: 110). Kaip parodė Inge Pohl, Fontane’s sumanyta komika čia kyla iš prieštaros tarp kultūriškai sąlygoto skaitytojo lūkesčio („1-ojo patirties pasaulio“), teigiančio, kad kalbantis vardas atitinka tai, ką žada, ir priešingai konstruojamo teksto pasaulio („2-ojo patirties pasaulio“): „Skaitytojas turi išvesti netikėtą, konfliktinį 2-ąjį patirties pasaulį“ (Pohl 2005: 415). Autoriai taip pat žino, kad jų skaitytojų smegenyse, vos tik paminimas vardas, susidaro įsivaizdavimas, ar tai moteris, ar vyras. Bet kuriuo atveju jie, sekdami Van Langendoncku (2013: 104f.), atsižvelgia į semantinėje skaitytojų atmintyje (pagal Tulving 2002) saugomas kategorines tikrinių vardų reikšmes ir pasitelkia netikėtumo efektus, kai vardas neatitinka prototipinio modelio, kaip tai daro David Lodge su savo moterišku personažu

Robyn. Išgirdus tokius vardus kaip Alonzo Gieshübler, Niels Wrschowitz arba Attila Schmelzle, savo ruožtu suaktyvinamos skaitytojų semantinėje atmintyje saugomos enciklopedinės žinios (Rickheit, Weiss, Eikmeyer 2010: 36f.), nesvarbu, ar jos būtų pirmųjų dviejų vardų tipo ir geografinės kilmės, ar istorinės, kaip Attila Schmelzle.

LITERATŪRA

LITERATŪROS TEKSTAI

Fontane Theodor 1969 [1892]: Frau Jenny Treibel. – Nymphenburger Fontane-Ausgabe 11. München: Nymphenburger.

Fontane Theodor 1969 [1895]: Effi Briest. – Nymphenburger Fontane-Ausgabe 12. München: Nymphenburger.

Fontane Theodor 1969 [1899]: Der Stechlin. – Nymphenburger Fontane-Ausgabe 13. München: Nymphenburger.

Goethe Johann Wolfgang von 1977 [1795/96]: Wilhelm Meisters Lehrjahre. – Goethes Werke VII. 9., Aufl., hrsg. von E. Trunz. München: C. H. Beck.

Goethe Johann Wolfgang von 1977 [1809]: Die Wahlverwandtschaften. Ein Roman. – Goethes Werke VI. 9., Aufl., hrsg. von Erich Trunz. München: C. H. Beck.

Jean Paul 1987 [1809]: Des Feldpredigers Schmelzle Reise nach Flätz. – Jean Paul, Sämtliche Werke, Abt. I, Bd. 6, 4., Aufl., hrsg. von Norbert Miller. München: Hanser.

Kirchhoff Bodo 1990: Infanta. Frankfurt a. Main: Suhrkamp.

Straipsniai / Articles

121

VOLKER KOHLHEIM

Lodge David 1989: Nice Work. London: Penguin.

McCullers Carson 2008 [1946]: The Member of the Wedding. London: Penguin.

Raabe Wilhelm 1961 [1885]: Unruhige Gäste. Ein Roman aus dem Säkulum. – W. Raabe. Sämtliche Werke 16. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Wagner Richard 1978 [1867]: Die Meistersinger von Nürnberg. – R. Wagner. Die Musikdramen. München: Deutscher Taschenbuchverlag, 399–503.

KITA LITERATŪRA

Anderson John M. 2007: The Grammar of Names. Oxford: Oxford University Press.

Barthes Roland 1974: Die Lust am Text. Aus dem Französischen von Traugott König. Frankfurt am Main: Suhrkamp.

Bauer Matthias 2008: Ambiguität. – Metzler Lexikon Literatur- und Kulturtheorie. Ansätze – Personen – Grundbegriffe, hrsg. von A. Nünning. 4. Aufl. Stuttgart, Weimar: Metzler, 17.

Birus Hendrik 1987: Vorschlag zu einer Typologie literarischer Namen. – LiLi. Zeitschrift für Literaturwissenschaft und Linguistik 17(67), 38–51.

Böschenstein Renate 1986: Mythologie zur Bürgerzeit. Raabe – Wagner – Fontane. – Jahrbuch der Raabe-Gesellschaft, 7–34.

Coates Richard 2012: Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 119–140.

Demetz Peter 1964: Formen des Realismus: Theodore Fontane. Kritische Untersuchungen. München: Hanser.

Doležel Lubomír 1998: Heterocosmica. Fiction and Possible Worlds. Baltimore, London: John Hopkins University Press.

Empson William 1966: Seven Types of Ambiguity. New York: New Directions.

Freud Sigmund 2010: Der Wahn und die Träume in W. Jensens „Gradiva“. – Sigmund Freud: „Der Dichter und das Phantasieren“, hrsg. von O. Jahraus. Schriften zur Kunst und Kultur, Stuttgart: Reclam, 7–100.

Hengst Karlheinz, Sobanski Ines 2000: Eigennamen als Strukturelemente im literarischen Text. – English in the Modern World. Festschrift for Hartmut Breitkreuz on the Occasion of his Sixtieth Birthday (= Foreign Language Studies 5). Frankfurt a. Main: Peter Lang, 79–101.

122

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

Hengst Karlheinz, Vasil’eva Natalia 2007: Naming in Texts. Literary Onomastics as Integration in Text Linguistics. – Nominalization, Nomination and Naming, ed. by Ch. Todenhagen, W. Thiele. Tübingen: Stauffenburg, 145–156.

Höhler Gertrud 1969: Unruhige Gäste. Das Bibelzitat in Wilhelm Raabes Roman (= Abhandlungen zur Kunst-, Musik- und Literaturwissenschaft 85). Bonn: Bouvier u. Co.

Jakobson Roman 1960: Linguistics and Poetics. – Style in Language, ed. by Th. A. Sebeok. Cambridge, Mass.: MIT Press, 350–377.

Kaplan Abraham, Kris Ernst 1948: Esthetic Ambiguity. – Philosophy and Phenomenological Research 8, 415–435.

Kaplan David 1989: Demonstratives. – Themes from Kaplan, ed. by J. Almog, J. Perry, H. Wettstein. Oxford: Oxford University Press, 481–563.

Kohlheim Rosa, Kohlheim Volker 2013: Namen und Namengebung bei Richard Wagner. – Beiträge zur Namenforschung: Neue Folge 48, 445–462.

Kohlheim Volker 2000: Ein Typ onomastischer Ambiguität: Familiennamen aus Rufnamen. – Onomastik. Akten des 18. Internationalen Kongresses für Namenforschung. Trier, 12.-17. April 1993, Bd. 2, hrsg. von D. Kremer, R. Šrámek. Tübingen: Max Niemeyer, 64–76.

Kohlheim Volker 2006a: Jan Mukařovský und die literarische Onomastik. Versuch einer Grundlegung. – Acta onomastica 47, 274–280.

Kohlheim Volker 2006b: Der Eigenname bei Jean Paul: Seine Funktion, seine Problematik. – Beiträge zur Namenforschung: Neue Folge 41, 439–466.

Kohlheim Volker 2007: Die literarische Figur und ihr Name. – Namenkundliche Informationen 91/92, 97–127.

Kripke Saul 2013: Reference and Existence. The John Locke Lectures. New York: Oxford University Press.

Lensing Leo A. 1988: Naturalismus, Religion und Sexualität. Zur Frage der Auseinandersetzung mit Zola in Wilhelm Raabes „Unruhige Gäste“. – Jahrbuch der Raabe-Gesellschaft, 145–167.

Lodge David 2011: The Art of Fiction. London: Vintage.

Mukařovský Jan 1989: Die Bedeutung der Ästhetik. – Kunst, Poetik, Semiotik, übersetzt von E. e W. Annuß. Frankfurt a. Main: Suhrkamp, 59–75.

Nöth Winfried 2000: Handbuch der Semiotik. Stuttgart, Weimar: Metzler.

Straipsniai / Articles

123

VOLKER KOHLHEIM

Pohl Inge 2005: Anthroponyme – Konstituenten der Literarizität poetischer Texte. – Texte. Spielräume interpretativer Näherung (= Landauer Schriften zur Kommunikations- und Kulturwissenschaft 5), hrsg. von S. Merten, I. Pohl. Landau: Knecht, 411–427.

Presch Gunter 2002: Namen in Konfliktfeldern. Wie Widersprüche in Eigennamen einwandern (= Tübinger Beiträge zur Linguistik 460). Tübingen: G. Narr.

Rickheit Gert, Weiss Sabine, Eikmeyer Hans-Jürgen 2010: Kognitive Linguistik. Theorien, Modelle, Methoden. Tübingen, Basel: A. Francke.

Rimmon Shlomith 1977: The Concept of Ambiguity – the Example of James. Chicago, London: The University of Chicago Press.

Ronen Ruth 1994: Possible Worlds in Literary Theory. Cambridge: Cambridge University Press.

Sammons Jeffrey L. 1987: Wilhelm Raabe. The Fiction of the Alternative Community. Princeton, N. J.: Princeton University Press.

Schwanke Martina 1992: Name und Namengebung bei Goethe. Computergestützte Studien zu epischen Werken (= Beiträge zur Namenforschung: Neue Folge, Beiheft 38). Heidelberg: C. Winter.

Seibicke Wilfried 2000: Historisches Deutsches Vornamenbuch 3: L–Sa. Berlin, New York: de Gruyter.

Seibicke Wilfried 2008: Die Personennamen im Deutschen. Berlin, New York: de Gruyter.

Tulving Endel 2002: Episodic Memory: From Mind to Brain, – Annual Reviews in Psychology 53, 1–25.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names. Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

Van Langendonck Willy 2013: A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 99–127.

Wetzel Michael 1989: Le Nom/n de Mignon. – Der Schein des Schönen, hrsg. von D. Kamper, Ch. Wulf. Göttingen: Steidl, 380–410.

Windberger-Heidenkummer Erika 2011: Onymische Monovalen z und Klassenbildung. Ein onomastisches Problem und seine methodischen Folgen. – Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis, hrsg. von A. Ziegler, E. Windberger-Heidenkummer. Berlin: Akademie-Verlag, 29–46.

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXII

Onymische Ambiguität in der Literatur

Onimų neapibrėžtumas literatūroje

S A N T R A U K A

Prasminis neapibrėžtumas – esminė šiuolaikinės poetikos sąvoka. Iš daugelio įvairių literatūros prasminio neapibrėžtumo koncepcijų šiame straipsnyje remiamasi klasikiniu Williamo Empsono šio fenomeno apibrėžimu. Remiantis juo, bet kuris kalbos segmentas, suponuojantis skirtingą reiškiamos informacijos suvokimą, traktuotinas kaip neapibrėžtas. Šio straipsnio tikslas – ne tik prasminio neapibrėžtumo ir literatūrinių vardų sąsajos nustatymas, bet ir įvairių onimų semantinio įvairavimo, pasitaikančio beletristikos veikaluose, įvardijimas. Taip pat analizuojama poetinio prasminio neapibrėžtumo įtaka tikrinių vardų vartosenos ypatumams.

Gauta 2015 m. sausio 18 d.

V O L K E R K O H L H E I M

Schlosshof Birken 11, D–95447 Bayreuth, Deutschland

[email protected]

Straipsniai / Articles

125