SANDA RAPA

Latvių kalbos institutas, Latvijos universitetas

Mokslinių tyrimų sritys: onomastika, leksikologija, gramatika.

TOPONIMIZACIJA LATVIŲ KALBOJE

Toponimizacija latvių kalboje

ANOTACIJA

Šiame straipsnyje nagrinėjami gramatikalizacijos procesai latvių toponimijoje ir mėginama nustatyti toponimų darybos bei bendrosios leksikos darybos skirtumus. Aptarti trys toponimizacijos tipai (pirminė, antrinė ir sudurtinė) ir šeši toponimizacijos etapai (ekstensija, arba žodžio vartojimas naujose reikšmės srityse; transkategorizacija, arba kategorijos pakeitimas; dekategorizacija, arba kai kurių kategorinių komponentų praradimas; desemantizacija, arba vietovardžio semantinio lauko semų praradimas ar pakitimas; klitizacija, arba dviejų žodžių susiliejimas į vieną; erozija, arba fonetinės substancijos praradimas; epeksigezacija, arba naujos morfologinės ar semantinės plėtotės įgijimas siekiant paaiškinti vietovardį). Išskirti du desemantizacijos etapai – dalinis ir visiškas.

RAKTAŽODŽIAI: vietovardžiai, toponimizacija, desemantizacija, vietovardžio gramatiniai pokyčiai.

ANOTACIJA

Straipsnyje aptariami latvių kalbos vietovardžių gramatizacijos procesai ir mėginama nustatyti vietovardžių ir bendrinių žodžių darybos skirtumus. Buvo išskirti trys toponimizacijos būdai (pirminė, antrinė ir sudėtinė toponimizacija) ir šeši lygiai (ekstencija, arba žodžio vartojimas kitame kontekste, transkategorizacija, arba kategorijos pasikeitimas, dekategorizacija, arba tam tikrų kategorinių komponentų iškritimas, desemantizacija, arba žodžio semų iškritimas ar pasikeitimas semantiniame vietovardžio lauke, klitizacija, arba dviejų žodžių sujungimas, erozija, arba fonetinių elementų iškritimas, epeksegetizacija, arba naujo morfologinio ar semantinio komponento, paaiškinančio vietovardį, įgijimas). Išskirti du desemantizacijos lygiai: dalinė ir visiška.

ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, toponimizacija, desemantizacija, vietovardžio gramatiniai pakitimai.

Straipsniai / Articles

117

SANDA RAPA

Įgydamas tikrinio vardo statusą, bendrinis daiktavardis nenustoja vystytis – jis ir toliau pritaikomas prie kalbos sistemos ir gramatikos. Gramatikai šį procesą paprastai vadina gramatikalizacija (arba gramatizacija) – procesu, kai leksiniai vienetai ir konstrukcijos tam tikruose kalbiniuose kontekstuose ima atlikti gramatines funkcijas, o, gramatikalizavęsi, toliau įgyja naujų gramatinių funkcijų (Hopper, Traugott 1994: XV). Tačiau turint omenyje, kad tikriniai vardai sudaro specifinę leksikos kategoriją, todėl jų darybos modeliai skiriasi ir tolesnė raida galbūt taip pat yra kitokia, onomastikoje žodžio prisitaikymo prie kalbos sistemos procesą reikėtų vadinti toponimizacija.

Dėl toponimizacijos proceso užbaigtumo onomastai laikosi dviejų nuomonių. Jungtinių Tautų Geografinių vardų ekspertų grupė (UNGEGN) šį terminą apibrėžia taip: „toponimo (t. y. tikrinio daiktavardžio) sudarymo iš bendrinio daiktavardžio ar kitos kalbos dalies veiksmas“ (Report 2011: 3). Rusų onomastikoje toponimizacijos procesas aiškinamas išsamiau: kaip onimizacijos rūšis, apimanti ne tik bendrinio daiktavardžio virtimą tikriniu daiktavardžiu, bet ir tolesnę gramatinę bei leksinę-semantinę vardo raidą (Podolskaja 1978: 143); šis procesas greičiausiai vyksta fleksinėse kalbose.

Remiantis šiuo platesniu toponimizacijos supratimu, straipsnyje nagrinėjami kai kurie gramatinės latvių vietovardžių raidos aspektai.

Siekiant aiškiau paaiškinti toponimizacijos procesą latvių kalboje, bus pasitelkta gramatikalizacijos terminija ir metodologija (Hopper, Traugott 2003; Heine, Kuteva 2004; Heine 1993; Fischer, Rosenbach 2000; Lehmann 2002; Meillet 1958 ir kt.). Analizei skirta medžiaga – aiškios kilmės (etimono) vietovardžiai – paimta iš Latvių kalbos instituto kartotekų.

Pirmajame lygmenyje – kai bendrinis daiktavardis tampa tikriniu vardu – galima išskirti tris toponimizacijos tipus (pagal lenkų kalbininko Stanisławo Rospondo parengtą ir latvių bei lietuvių onomastų perimtą klasifikaciją (Rospond 1957: 235 ir toliau, Vanagas 1970, Balode 1985, Laumane 1996)):

• pirminė toponimizacija – kai bendrinis daiktavardis įgyja tikrinio vardo statusą be jokio morfologinio pakitimo (morfologinė daryba turėtų vykti apeliatyve, o ne tikriniame varde, pvz., slėnis, vadinamas Abra „duonkubilis, gelda¹“, Baižkalns <

¹ Čia ir toliau – apytikris arba pažodinis vietovardžio vertimas.

118

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

abr-a [šaknis + galūnė] ir siauras slėnis Abru̦ņa Cėsyse < mažybinė forma iš abra – abr-iņ-a [šaknis + mažybinė priesaga + galūnė]);

• antrinė toponimizacija – kai bendrinis daiktavardis sudaromas topoformantais (morfologinė daryba turėtų vykti tikriniame varde, pvz., Celmajs „vieta, kurioje daug kelmų“ Izvaltoje < celm-āj-s [šaknis + topoformantas, t. y. priesaga + galūnė]),

• sudurtinė toponimizacija – kai tikrinį vardą sudaro du ar daugiau žodžių (kartais ją gali lydėti antrinė toponimizacija). Dauguma sudurtinių vietovardžių yra daiktavardiniai junginiai – paprastai bendrinis dėmuo jungiamas su kitu daiktavardžiu (89%) arba būdvardžiu (10%). Kiti pavyzdžiai labai reti – prielinksninės, sujungiamojo ryšio, skaitvardinės, įvardinės ir jaustukinės konstrukcijos sudaro tik 1% sudurtinių vietovardžių.

Išnagrinėjus daugiau kaip 100 000 vietovardžių iš Latvių kalbos instituto kartotekų matyti, kad pusė visų latvių vietovardžių (50%) sudaryta sudurtinės toponimizacijos būdu, 48% – antrinės toponimizacijos būdu, o tik 2% yra pirminiai vietovardžiai (žr. 1 pav.).

1 PAV. Trys toponimizacijos tipai

Tačiau vietovardžių daryba nėra pagrindinis šio straipsnio objektas – latvių vietovardžių morfologinę struktūrą jau išsamiai tyrinėjo tiek latvių (pvz., Laimute Balode, Vallija Dambe, Benita Laumane ir kt.), tiek lietuvių (pvz., Aleksandras Vanagas, Laimutis Bilkis, Dalia Kačinate-Vrubliauskiene ir kt.) kalbininkai. Šiame tyrime bus aptarti pagrindiniai gilesnės toponimizacijos (t. y. gramatikalizacijos) procesai latvių kalboje.

Siekiant aiškiau parodyti tolesnę ir gilesnę toponimizaciją latvių vietovardžiuose ir palyginti tikrinių bei bendrinių

Straipsniai / Articles

119

SANDA RAPA

vocabulary, the following scheme elaborated by Bernd Heine (Heine 1993: 58) was selected:

desemantizacija → dekategorizacija → klitikizacija → erozija

Ši gramatikalizacijos grandinė parodo pagrindinius žodžio gramatikalizacijos etapus, išsamiau neskaidant proceso. Kadangi vietovardžiai paprastai ilgą laiką išlaiko savo gramatinę formą, toponimizacijos požymių reikėtų ieškoti neatliekant išsamesnės analizės. Be to, kiekvienas gramatikalizacijos etapas bus aprašytas toponomastikos požiūriu.

DEKATEGORIZACIJA

Bandant įtraukti vietovardį į gramatikalizacijos grandinę, pirmiausia reikėtų pakoreguoti etapų seką, nes ony[m]izacijos procese žodžio kategorija paveikiama pačioje pradžioje. Kai bendrinis daiktavardis virsta tikriniu vardu, jis ne tik įgyja grafinį skirtumą (t. y. pradedamas rašyti didžiąja raide), bet ir sustingsta tam tikra (dažnai nekintama) kategorine arba gramatine forma. Taigi jis netenka bent vieno kategorinio komponento (pavyzdžiui, latvių toponimijoje oikonimais tapę daiktavardžiai dažniausiai netenka vienaskaitos formos, o būdvardžiai, tapdami oikonimais, paprastai netenka moteriškosios giminės formos). Tačiau šis bendrinio ir tikrinio vardo perėjimas niekada nesukuria žemesnio lygmens kategorijos (pvz., pagalbinių žodžių) – bendriniai daiktavardžiai transformuojasi toje pačioje leksinėje kategorijoje; todėl pirmąjį toponimizacijos etapą reikėtų vadinti transkategorizacija arba rekategorizacija. Kai kurie gramatikai šiame procese prieš dekategorizaciją išskyrė dar vieną etapo dalį ir apibūdino ją kaip plėtrą – žodžio vartojimą naujose srityse (Heine, Kuteva 2004). Nors vėliau šios minties atsisakė, ją galima taikyti onomastikai. Taigi pirmasis toponimizacijos etapas gali apimti: plėtrą (vartojimą naujose srityse) > transkategorizaciją (kategorijos pasikeitimą) > dekategorizaciją (kai kurių kategorinių komponentų praradimą).

DESEMANTIZACIJA

Kitas etapas – desemantizacija – kartais laikomas gramatikalizacijos postūmiu, kuris inicijuoja negrįžtamą kalbos vieneto pokytį ir lemia visus tolesnius gramatikalizacijos etapus. Jei pritariame Johnui Stuartui Milliui, Alanui Gardineriui ir kitiems, teigiantiems, kad tikriniai vardai neturi leksinės reikšmės ir yra tušti skiriamieji ženklai, turėtume sakyti, kad

120

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

bendriniai daiktavardžiai visiškai desemantizuojasi tapdami tikriniais vardais. Kita vertus, jei pritariame jų oponentams, tokiems kaip Otto Jespersenas, Ojārs Bušas ir aš, galime teigti, kad tikriniai vardai turi leksinę reikšmę, kuri netgi platesnė ir apima daugiau negu bendrinių daiktavardžių reikšmė, todėl vietos pavadinimas ne tik inicijuoja bendrinio vardo desemantizaciją, bet ir jo resemantizaciją. Pavyzdžiui, apeliatyvas ērģli „ereliai“, tapęs tikriniu vardu Ērgļi, prarado apeliatyvinę reikšmę ir įgijo naują reikšmę, kurią vis dėlto sunku apibrėžti: „kaimas Ogrės upės pakrantėje, latvių rašytojo Rūdolfo Blaumanio gimtinė ir kt.“.

Latvių kalbos instituto kartotekose yra daug pavyzdžių, rodančių vietovardžių desemantizaciją. Latvių toponimijoje galima išskirti du skirtingus desemantizacijos lygmenis: dalinę ir visišką desemantizaciją. Abi jas paprastai sukelia metafora arba metonimija, t. y. analogija ir pakartotinė analizė (šie du semantinės transpozicijos tipai laikomi svarbiausiais semantiškai motyvuotais gramatikalizacijos proceso mechanizmais (Hopper, Traugott 2003: 87, Heine 1993: 96, Fischer, Rosenbach 2000: 15 ir kt.)).

Dalinė desemantizacija būdinga sudėtiniams vietovardžiams, turintiems bendrinį dėmenį, kuris nevisiškai apibūdina objekto kategoriją. Ištyrus maždaug 100 000 sudėtinių vietovardžių su bendriniu dėmeniu (kuris, žinoma, turėtų nurodyti objekto kategoriją), nustatyta daugiau kaip 24 000 semantinių neatitikimų tarp vietovardžio ir tikrojo geografinio objekto – tai reiškia, kad daugiau kaip penktadalis latvių sudėtinių toponimų bendrinių dėmenų neapibūdina tikrojo geografinio objekto kategorijos arba apibūdina ją tik iš dalies (žr. 2 pav.).

2 PAVEIKSLAS. Bendriniai dėmenys latvių vietovardžiuose

Straipsniai / Articles

121

SANDA RAPA

Tai galėjo atsirasti dėl funkcinio pokyčio arba metaforinės ir metoniminės transpozicijos. Tačiau net ir dalinė desemantizacija gali būti nevienodo laipsnio: metaforiškai transponuoti pavadinimai iš dalies nutraukia ryšį tarp apeliatyvo ir objekto, o metonimiškai transponuoti vietovardžiai ir pavadinimai, kurie po objekto pasikeitimo lieka nepakitę, tai padaro beveik visiškai, nors leksinė apeliatyvo reikšmė tebėra atpažįstama (pavyzdžiui, dažnas įdubos metaforinis pavadinimas, bļoda „pažodžiui: dubuo“, vartojamas slėnio pavadinime Sidraba Bļoda „Sidabrinis dubuo“ Anna², ir apeliatyvas bļoda „dubuo“ turi bent vieną bendrą semą – „apvali forma“, o pievos pavadinime Medus Strauts „Medaus upelis“ Džūkste, pavadintame sinekdochos būdu pagal pieva tekančią srovelę, vartojamas rūšinis terminas ir apeliatyvas strauts „upelis“ neturi nė vienos bendros semos).

Tipiškiausias dalinės desemantizacijos pavyzdys – apeliatyvas purus „pelkė“ Latvijos vietovardžiuose. Maždaug šeštadalis latvių toponimijoje vartojamų kilmininkinių junginių su šiuo rūšiniu terminu nežymi atitinkamo fiziografinio objekto, t. y. tikros pelkės arba bent jau šlapynės. Leksema purus Latvijos vietovardžiuose dažnai vartojama pievoms, miškams, laukams, tvenkiniams, krūmynams, kaimams, slėniams, duobėms ir kt. žymėti. Šis apeliatyvas (tikriausiai dėl atitinkamų objektų augalijos ir geologijos pokyčių) patyrė visų tipų semantinius pokyčius. Objektas gali būti pavadintas pelke dėl:

• metaforos (kai vieta panaši į atitinkamą objektą arba turi kai kurių jo požymių, pvz., pievos pavadinimas Elles Purvs „Pragaro pelkė“ Ārlava; informanto apibūdinta kaip „labai šlapia“);

• metonimijos, t. y. sinekdochos (vieta yra šalia pelkės arba pelkė yra jos teritorijoje, pvz., miško pavadinimas Līkaiš purus „Kreivoji pelkė“ Brenguļi; „jos viduje yra keletas mažų pelkių“);

• istorinių pokyčių (kai teritorija anksčiau buvo tikra pelkė, pvz., Laivas purs „Valties pelkė“ Bilska, „buvo didžiulė pelkė, dabar nusausinta žemė“).

Toks pat likimas ištiko ir kitus rūšinius terminus, vartojamus maždaug pusėje visų Latvijos vietovardžių. Tikriausiai apeliatyvo reikšmės išblukimą vietovardyje lemia ir jo vartojimo dažnumas. Tai matyti vartojant labiausiai paplitusius apeliatyvus, tokius kaip aste „siaura teritorija“ (pažodžiui: „uodega“), gals „galas“, kalns „kalva“, kāja „siaura teritorija“ (pažodžiui: „koja“), leja „slėnis“, lauks „laukas“, mala „pakraštys“, mežs „miškas“, upe „upė“, vidus „vidurys“, zeme „žemė, dirvožemis“. Esama keleto požymių, rodančių, kad labiausiai paplitusių apeliatyvų reikšmės vietovardžiuose išbluko:

² Čia ir toliau po vietovardžio bei pažodinio jo vertimo nurodomas valsčiaus (administracinio vieneto po 1939 m.), kuriame vietovardis užregistruotas, pavadinimas. Kai kuriais atvejais taip pat cituojama papildoma informanto pateikta informacija, kabutėse.

122

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

a) jie dažnai vartojami kilmininko (paprastai vienaskaitos) forma: pvz., kalna-, le-jas-, lauka-, meža-, vidus-, ir yra įgiję savitą reikšmę, vartojamą tik onomastiniuose junginiuose – dažniausiai naujai sodybai nuo senesnės atskirti (pvz., sodybų pavadinimai Dribas, Kalna Dribas „Kalvos Dribas“ ir Lejas Dribas „Slėnio Dribas“ Baižkalns, Kalna Uodiņi Drabeši, kaip sakė informantas, „buvo atskirti nuo Uodiņi“);

b) paprastai jie yra praradę dalį fonetinės substancijos: kalna- > kal-, lejas- > le-js-, lauka- > lau-, vidus- > vids- (pvz., sodybos pavadinimas Kalmaļi [< kalns „kalva“ + mala „riba“] Vārve, kaimo pavadinimas Laugals [< lauks „laukas“ + gals „galas“] Nīca);

c) jie dažnai vartojami specifine morfologine forma, neturinčia savitos reikšmės ir neaptinkama bendrinėje leksikoje: gals > -gale [darinys su moteriškosios giminės galūne], -gaļi, -gaļi [vard. dgs.]; mala > -male [moteriškoji giminė], -maļi [vard. dgs.]; upe > -upi, -upji [vard. dgs.]; vidus > -vidi [vard. dgs.]), zeme > -zemi, -zemji [vyriškoji giminė, vard. dgs.] (pvz., Mežvidi [< mežs „miškas“ + vidus „vidurys“] Dignāja, Ērgeme, Gauiena ir kt.; Ciemgaļi Dundaga, Ciemgaļi [< ciems „kaimas“ + gals „galas“] Bauni, Turlava ir kt.);

d) kartais juose pasitaiko reduplikacija, kurią Lehmann (Lehmann 2002: 116–117) laiko patikimu desemantizacijos požymiu: pvz., kalvų pavadinimai su reduplikuotu rūšiniu terminu kalns „kalva“: Kalniņkalns, Kalnijakalns, sodybų pavadinimai Kalnkrievkalns, Kalnkalniņi Ērgļi;

e) kartais atsiranda papildoma konotacija: pvz., leja „slėnis“ taip pat gali reikšti „samdinio sodybą“, o kalns „kalva“ – „ūkio šeimininko sodybą“ (ME II 143, 447) (pvz., Lejasvēr zemnieki „Slėnio Vērzemnieki“ Cirgaļi, informanto apibūdintas kaip „samdinių namas“).

Šie požymiai rodo, kad labiausiai paplitusios leksemos beveik įgijo afiksoido (dažniausiai prefiksoido) statusą – tai savarankiškas žodis, galintis funkcionuoti ir kaip morfologinis vardo komponentas, kaip afiksas (prefiksas). Net jei savarankiškas žodis praranda fonetinę substanciją ir tampa neatpažįstamas, jis vis tiek gali būti vartojamas kaip topoformantas, darant naujus vietovardžius. Kartais gali padėti sutapimas su įprastomis išlietuvėmis (pavyzdžiui, dažnas apeliatyvas aste „uodega, siaura teritorija“ primena baltų finų kalbų išlietuvę –a(i)ste arba priesagą –st–).

Daugelio leksemų vietovardžiuose reikšmė visiškai desemantizuota. Šį reiškinį galima stebėti vadinamuosiuose neaiškios kilmės vietovardžiuose, kurių specifinė reikšmė seniai pamiršta ir dabar gali būti nustatyta tik etimologinės analizės būdu. Pavyzdžiui, dažna latvių hidronimų galūnė –ava (pvz., upių pavadinimuose Abava, Daugava, Rucava) tikriausiai kilo iš indoeuropiečių šaknies *au(e)- ir iš pradžių reiškė „drėkinti, tekėti“ (plg. latv. avots „šaltinis [vandens]“) (Karulis I 93–94; Buck 1949: 44; Pokorny 1959: 78).

Straipsniai / Articles

123

SANDA RAPA

Daugelis topoformantų į latvių toponimiją pateko iš kitų kalbų kaip savarankiški žodžiai. Dėl vėlesnio neatpažįstamumo šie skolinti apeliatyvai (daugiausia bendriniai pavadinimai) tapo gramatiniais formantais. Taigi, latvių ežerų pavadinimuose Kaņieris Rygoje, Nierieris Cėsyje, Spicieris Smiltenėje tikriausiai yra estiškas järv „ežeras“ arba lyviškas jōra, jāru „ežeras“ (Dambe 1987: 34; Hauzenberga 1932: 134). Ši galūnė tapo įprastu topoformantu, todėl ji vartojama ne tik hidronimuose, bet ir pievų pavadinimuose (pvz., Piniers Liezērėje) bei sodybų pavadinimuose (pvz., Poņeri Piltenėje). Skolinti postfiksoidai taip pat yra –nīte Kuržemėje (plg. estų niit, lyvių nīt „pieva“) ir –pole Latgaloje (plg. rusų поле „laukas“, kuris, pasak Fasmer III 307, susijęs su senosios rusų kalbos поль „atviras, tuščias“), ir kt.

Latvių vietovardžiuose galima pastebėti ne tik desemantizaciją, bet ir transemantizaciją arba resemantizaciją, kai dėl gramatikalizacijos atsiranda nauja reikšmė. Pavyzdžiui, sodybos pavadinimas Rīskalni Rendėje atsirado susiliejus formoms rijas- [kilmininko vns.] „kuliamosios“ ir kalni „kalvos“, o ne iš žodžių rīss „ryžiai“ ir kalni „kalvos“; sodybos pavadinimas Dardedži kilo iš dar(ʋ)dedži „deguto virėjai“, o ne iš dardedze „vaivorykštė“; sodybos pavadinimas Sālskalns – iš saules kalns „saulės kalnas“, o ne iš sāls kalns „druskos kalnas“; sodybos pavadinimas Piesargi reiškia piesargi „pievos sargai“, o ne „prie Sargų“. Kai kuriais atvejais tai tikriausiai lėmė ne gramatikalizacija, o liaudies etimologija, tačiau priežastis vis tiek yra desemantizacija.

KLITIZACIJA

Plačiausiai paplitęs afiksoidų susidarymo veiksnys yra klitizacija: greitoje kalboje vienas žodis susilieja su kitu ir fonologiškai priklauso nuo jo. Ji nebūtinai eina po desemantizacijos, kaip parodyta gramatikalizacijos grandinėje, nes čia toponimo komponentas paprastai išlaiko savo reikšmę – atitinkamas objektas visada primenamas konotacijos.

Latvių toponimijai būdingiausias procesas yra proklizė, kai savarankiško kirčio neturintis žodis (paprastai prielinksnis) kalbant susilieja su po jo einančiu žodžiu. Latvių toponimijoje vis dar gausu vietovardžių, primenančių onomastinį aprašymą. Dauguma jų yra priešdėlinės konstrukcijos, o daugelis sudaryti iš proklitinių žodžių: Aiz ezere < aiz + ezers „už ežero“, Aizupe < aiz + upe „už upės“, Aizpurve < aiz + purvs „už pelkės“, Pierobeža < pie + robeža „prie sienos“, Pārdaugava < pār + Daugava „per Dauguvą“, pārmežs < pār + mežs „už miško“, Pārpurus < pār + purvs „už pelkės / per pelkę“. Šiose

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

konstrukcijose (dažniau nei bendrinėje leksikoje) kirtis nuo savarankiško žodžio persikelia į priešdėlį (pagal latvių kalbai būdingą pirmojo skiemens kirčiavimo taisyklę). Tuo pat metu naujasis leksemas prisitaiko prie atitinkamo denotato (įgydamas atitinkamą darybinę galūnę): pavyzdžiui, pievos pavadinimas Piekmene tapo moteriškosios giminės, nes žymi moteriškosios giminės daiktavardžiu pļava „pieva“ įvardijamą objektą, o žvejybos vietos pavadinime Pie akmeņa Jumurdoje vis dar išlikusi vyriškosios giminės daiktavardžio akmens „akmuo“ galūnė.

Enklizė, kai žodis fonetiškai susilieja su prieš jį einančiu žodžiu, latvių toponimijoje, regis, gana reta. Tačiau ji taip pat mažiau pastebima ir atpažįstama (nes, kaip pažymėjo Christian Lehmann, po jos dažnai vyksta aglutinacija ir susiliejimas (Lehmann 2002, 145ff.)). Dažni topoformantai, latvių toponimijoje kilę iš savarankiškų žodžių ezers „ežeras“ ir arājs „arėjas“, yra, pavyzdžiui, žodžių galūnės –eris arba –ars ir –rāji, pavyzdžiui, gyvenviečių pavadinimuose Meldzere Nīgrandėje ir Sauzeri Stūruose, pievos pavadinime Melzere Skrundoje, ežero pavadinime Zuosars Gaigalavoje ir sodybų pavadinimuose Dziļrāji Kodėje, Jaunrāji Padurėje, Muižrāji Īvandėje – šie vietovardžiai tikriausiai anksčiau buvo Meld-ezere (< „nendrių ežeras“), Saus-ezeri (< „sausas ežeras“), Mel(n)-ezere (< „juodas ežeras“), Zuos-ezers („žąsų ežeras“), Dziļ-arāji (< „gilaus arimo artojai“), Jaun-arāji (< „jauni artojai“), Muiž-arāji (< „dvaro artojai“).

Be klitikų, vietovardžius gali veikti įvairūs fonologiniai pokyčiai. Latvių kalbininkė Edīte Hauzenberga-Šturma yra aprašiusi daugiau kaip 150 fonologinių pokyčių tipų maždaug 2000 latvių oikonimų, įskaitant balsių, priebalsių ar skiemenų iškritimą, taip pat kokybinius balsių pokyčius, epentezę, asimiliaciją, disimiliaciją, metatezę, aliteraciją ir kt. (žr. Hauzenberga 1932).

EROZIJA

Erosion or loss of phonetic substance (Heine, Kuteva 2002: 2) always goes hand in hand with the process of clitic and usually follows desemanticization (Meillet 1958: 135–139). Commonly, a toponymic collocation (onomastic lexeme + generic) becomes a compound place name, and then the second component of the name becomes a topoformant (as we could see in the enclitic examples above), but often the last component (mostly a generic) is completely dropped. Probably, it is due to language economy which is more effective in toponymy than in common language, because in the case of toponymy one has to memorize many specific, often non-standard language units (Superanskaja 1973: 87). Besides, the more evident loss or the so-called toponymic ellipsis

Straipsniai / Articles

125

SANDA RAPA

(viso žodžio arba semantiškai savarankiško vieneto praradimas) galėtų būti laikomas erozijos rūšimi. Latvijos toponimijoje toks „pasirenkamas“ žodis (t. y. bendrinis vietovardžio elementas) aptinkamas beveik pusėje visų Latvijos vietovardžių. Nors žodis prarastas, jo pėdsakų lieka vietovardžio galūnėje. Čia galima paminėti pirminius miestų, upių, pievų (moteriškosios giminės), pelkių ir upelių pavadinimus (latvių kalboje apeliatyvai pilsēta, upe, pļava yra moteriškosios giminės, o purvs ir strauts – vyriškosios giminės).

Latvių kalbos toponimizacija dažnai nesibaigia erozija – vietovardis gali atgauti bendrinį elementą arba įgyti topografinę reikšmę turinčią priesagą. Šį procesą tikriausiai būtų galima vadinti epeksigetiškumu (iš graikų epexegesis: epi „papildomai“ + exēgēsis „paaiškinimas“) – aiškinamojo žodžio tęsinio sukūrimu.

EPEKSIGETIŠKUMAS

Latvių vietovardžiai gali lengvai prarasti ir vėl atgauti bendrinius elementus arba įgyti naujų, kintant objektui (arba siekiant patikslinti vietovardį), pavyzdžiui: upės pavadinimas Juglas upe „Juglos upė“ → Jugla ø → Juglas upe Suntažiuose; kelio pavadinimas Pie trim priedēm „Prie trijų pušų“ → ø Priedes „Pušys“ → Priedes ceļš „Pušų kelias“ Lejascieme.

Daugeliu atvejų pridedama topografinę reikšmę turinti priesaga. Vietovei pavadinti vien apeliatyvo daugiskaitos vardininko nepakanka – toponimijos sistema linkusi kurti savitą pavadinimą, padedantį nusakyti objekto kategoriją. Produktyviausios priesagos yra –āj–, –ien–, –ain–, –ait– (iš dalies taip pat –en–), vartojamos vietai, kurioje ko nors gausu, žymėti. Pavyzdžiui, ganyklos pavadinimas Kārkli „Gluosniai“ → Kārklaine Aknystėje; informantas pažymėjo, kad „palei pievą auga karklai“; Ābulines krūmi „Ābulinės krūmai“ → Ābulines krūmājs Dunikoje.

Tokios epeksigetinės konstrukcijos priežastis paprastai yra skolinių iš kitų kalbų neatpažįstamumas – kai ryšys su pradine kalba prarandamas ir pridedamas epeksigetinis latviškas bendrinis elementas (pvz., Goru kalns „Goru [< Russian гора „kalva“] kalva“, Gaina mežs „Gaina [< гай „miškas“] miškas“). Kartais metaforiškai ar metonimiškai perkeltą pavadinimą reikia paaiškinti, pavyzdžiui, Sėmėje esanti pieva Kazpurs „Ožkos pelkė“ dar vadinama Kazpurpļava „Ožkos pelkės pieva“; Ulmalėje esanti pieva Cūkaste „Kiaulės uodega“ dar vadinama Cūkastes pļava „Kiaulės uodegos pieva“.

126

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

IŠVADOS

Atsižvelgiant į savitą tikrinių vardų vaidmenį latvių kalboje, galima įžvelgti tam tikrų skirtumų tarp gramatikalizacijos toponimijoje ir bendrinėje kalboje. Pirmasis ir paskutinis vietovardžio raidos etapai yra labiau struktūruoti ir išskaidyti, o toponimo raida ne visada sustoja erozijos etape. Taigi toponimizacijos grandinė galėtų būti tokia: išplėtimas – transkategorizacija – dekategorizacija – desemantizacija – klitizacija – erozija – epeksigetiškumas. Latvių toponimijai būdingiausias gramatinis procesas yra desemantizacija, kurią paprastai lemia geografinio objekto istoriniai pokyčiai ir metonimija, t. y. sinekdocha, kai objektas vadinamas vienos savo dalies vardu ir atvirkščiai.

REFERENCES

Balode Laimute 1985: Latvijas PSR ezeru nosaukumu sufiksālā derivācija. – Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis 5, 46–64.

Buck Carl Darling 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages. Chicago, Illinois.

Dambe Vallija 1987: Ieskats Latvijas PSR hidronīmu semantikā. – Onomastikas apcerējumi. Rīga: Zinātne, 32–45.

Hauzenberga Edīte 1932: Ko vietu vārdi dod latviešu valodas fonētikai? Filologu biedrības raksti 12. Rīga, 114–148.

Hopper Paul J., Traugott Elizabeth Closs 2003: Grammaticalization. Second Edition. Cambridge: Cambridge University Press.

Heine Bernd, Kuteva Tania 2004: World Lexicon of Grammaticalization. Cambridge: Cambridge University Press.

Heine Bernd 1993: Auxiliaries. Cognitive Forces and Grammaticalization. New York, Oxford: Oxford University Press, 1993.

Fasmer Max 1964–1973: Etimologicheskij slovar’ russkogo jazyka 1–4. Moskva: Progress.

Fischer Olga, Rosenbach Anette 2000: Introduction. – Pathways of Change. Grammaticalization in English, ed. by Fischer Olga, Rosenbach Anette & Stein Dieter. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, pp. 1–39.

Straipsniai / Articles

127

SANDA RAPA

Karulis Konstantīns I–II: – Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. 1–2 sēj. Rīga: Avots, 1992.

Laumane Benita 1996: Zeme, jūra, zvejvietas. Zvejniecības leksika Latvijas piekrastē. Rīga: Zinātne.

Lehmann Christian 2002: Lehmann Ch. Thoughts on Grammaticalization. Second, revised edition. Erfurt: Seminar für Sprachwissenschaft der Universität.

ME I–IV – Mülenbachs Kārlis. Latviešu valodas vārdnīca 1–4. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga: Izglītības ministrija (I), Kultūras fonds (II–III), 1923–1932.

Meillet Antoine [1912] 1958: L’évolution des formes grammaticales. – Linguistique historique et linguistique générale. Paris: Librairie Ancienne Honoré Champion, p. 130–148.

Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1. Bern und München.

Podolskaja Natalja 1978: Slovarj russkoj onomasticheskoj terminologii. Moskva: Nauka.

Report 2011: Report of the Working Group on Toponymic Terminology. Vienna: United Nations Group of Experts on Geographical Names, 2011. Available: http://unstats.un.org/unsd/geoinfo/UNGEGN/docs/26th-gegn-docs/WP/WP80_Report%20of%20the%20Working%20Group%20on%20Toponymic%20Terminology2 [accessed 12.03.2015].

Rospond Stanisław 1957: Klasyfikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych. Wrocław: Państwowe Wydawnictwo Naukowe.

Superanskaja Aleksandra 1973: Obshhaja teorija imeni sobstvennogo. Moskva: Nauka.

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis.

Toponimizacija latvių kalboje

SANTRAUKA

Straipsnyje aptariami gramatizacijos procesai latvių kalbos vietovardžiuose ir rasti toponimų derivacijos ypatumai. Išskirti trys toponimizacijos būdai: pirminė, antrinė ir sudėtinė toponimizacija. Toponimizacijos vyksme išskirti šeši lygiai: išplėtimas (ekstencija,

128

Acta Linguistica Lithuanica LXXIII

Toponymization in the Latvian Language

arba žodžio vartojimas kitame kontekste), transkategorizacija (kategorijos pasikeitimas), dekategorizacija (kategorinių komponentų iškritimas), dalinė ir visiška desemantizacija (žodžio semų pasikeitimas arba iškritimas), klitizacija (dviejų savarankiškų žodžių sujungimas), erozija (fonetiškų komponentų iškritimas), epeksegetizacija (paaiškinamojo komponento prijungimas).

Įteikta 2015 m. balandžio 17 d.

SANDA RAPA

LU Latviešu valodas institūts

Akadēmijas laukums 1, LV-1050 Rīga, Latvija

[email protected]

Str、ipsniai / Articles

129