ANITRA ROZE

Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas

Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, semantika, onomastika, leksikografija, spalvų pavadinimai, neologizmai (latvių kalba).

SKOLINTI ŽODŽIAI – VIENAS IŠ SPALVOS ATSPALVIŲ PAVADINIMŲ ŠALTINIŲ LATVIŲ KALBOJE

Skolinti spalvų pavadinimai – vienas iš latvių kalbos atspalvių žymėjimo būdų

SANTRAUKA

Be prieveiksmių, kurie latvių kalboje žymi įvairius vienos ar kitos spalvos atspalvius, pavyzdžiui, gaiši (šviesiai-), tumši (tamsiai-), koši (ryškiai-), bāli (blyškiai-) ir pan., spalvos atspalviams pavadinti taip pat vartojama visa eilė skolintų spalvų pavadinimų.

Straipsnyje pristatomos trys skolintų spalvų pavadinimų grupės ir šioms grupėms būdingi požymiai. Atskirti skolinti spalvų pavadinimai autorės išnagrinėti išsamiau: atsižvelgta į jų semantiką, vartoseną kalboje, taip pat į pirmą jų užfiksavimą leksikografiniuose šaltiniuose, o kai kuriais atvejais – kituose šaltiniuose, daugiausia periodiniuose leidiniuose.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: latvių kalba, leksikologija, semantika, skoliniai, spalvų pavadinimai.

ANNOTATION

Be spalvų pavadinimus modifikuojančių prieveiksmių, tokių kaip gaiši, tumši, koši, bāli ir kt., išreiškiančių spalvos intensyvumą, latvių kalboje įvairiems spalvų atspalviams ir niuansams pavadinti taip pat vartojama daugybė iš kitų kalbų pasiskolintų terminų.

Straipsnyje aptariamos trys latvių kalbos skolintų spalvų pavadinimų grupės. Pateikiami kiekvienos grupės būdingi bruožai ir kiekvieno iš šių žodžių semantika,

216

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

taip pat nurodant jų pirmą paminėjimą leksikografiniuose leidiniuose ar kituose šaltiniuose (daugiausia žiniasklaidoje).

R E I K Š M I N I A I Ž O D Ž I A I: latvių kalba, leksikologija, semantika, skoliniai, spalvų pavadinimai.

Spalvos – tai vienas iš mus supančio pasaulio suvokimo būdų, neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau kaip apibrėžiama sąvoka „spalva“? Atsakymą į šį klausimą galima rasti latvių kalbos aiškinamuosiuose žodynuose. „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“ žodis spalva apibrėžiamas taip: „regos pojūtis, suvokimas, sukeltas matomos šviesos bangų; regėjimo jausmas, suvokimas, tradiciškai siejamas su tam tikrų daiktų, medžiagų vaizdu“ (LLVV IV 398). Analogiška spalvos samprata taip pat išreikšta „Šiuolaikinės latvių kalbos žodyne“ (MLVV).

Spalvos prigimtis yra nemateriali; Simona Sofija Valkė ją aprašo taip: „Be šviesos nėra spalvos, o pati spalva realiame pasaulyje materialiai neegzistuoja – tai juslinės interpretacijos vaisius. Informaciją apie elektromagnetinius dažnius mūsų smegenys paverčia spalva; objektas spalvos neturi, jo paviršiaus struktūra leidžia atspindėti dažnius, taip sukurdama spalvos suvokimą“ (Valke 2012: 133). Taigi negalima paneigti, kad spalvos suvokimas ir interpretacija grindžiami labai subjektyviais veiksniais ir priklauso, be kita ko, nuo amžiaus grupės, kuriai priklauso individas, jo lyties, tautybės, kultūrinės aplinkos, taip pat nuo nenuspėjamų konkrečios asmenybės psichologinių ir emocinių ypatybių.

Daugelis tyrimų sričių – fizika, psichologija, estetika, menas ir daugelis kitų – sutelkia dėmesį į spalvas kaip į vieną iš pagrindinių pasaulio suvokimo priemonių. Spalvas galima nagrinėti ir kalbiniu požiūriu – analizuojant spalvų pavadinimus, kurie yra neatsiejama žodyno dalis ir padeda mums išreikšti mus supantį pasaulį. Todėl daugelio kalbininkų, ypač lingvistinės semantikos tyrėjų, dėmesys buvo nukreiptas į spalvų pavadinimus ir jų semantiką, kurią dažnai išreikšti nėra paprasta, o kartais net problemiška.

Monika Mihališina teigia, kad spalvų pavadinimai apibrėžia konkretų, nekalbinėje tikrovėje egzistuojantį reiškinį, kurį galima apibūdinti fizikos dėsniais. Tačiau bandymas apibrėžti spalvas fizikos terminija neleidžia tinkamai atskleisti spalvų deskriptorių semantikos konkrečioje kalboje. Spalvų pavadinimų tyrimas – tai ne tik jų fizikinių savybių aprašymas (Mihališina 2002: 75).

Straipsniai / Articles

217

ANITRA ROZE

Kalbant apie spalvų pavadinimų semantiką, fizinės savybės iš esmės tampa antraeiliu objektu. Spalvų ir jų atspalvių pavadinimų vartojimas kalboje yra svarbesnis. Į spalvos pavadinimo apibrėžtį turi būti įtraukta informacija apie tai, kaip spalva suvokiama kalbos vartotojų sąmonėje, taip pat apie jos specifinius bruožus kultūriniame kontekste (Mihališina 2002, 75).

Į latvių kalbos spalvų pavadinimų tyrimus lingvistiniu aspektu kreipėsi palyginti nedaug kalbininkų. Peteris Šmitas, be kita ko, tyrė spalvas, apibūdinančias senovės latvių drabužius (Šmits 1923: 7–33); Daina Zemzarė tyrė karvių kailio spalvų pavadinimus (Zemzare 1971: 189–200); Inesė Ėdelmanė rašė apie pagrindines latvių spalvas (Ēdelmane 1971: 73–85); Antonija Ahero susitelkė į sudėtinius spalvų pavadinimus (Ahero 1965: 31–38); Gunta Leiniecė aprašė spalvos pavadinimą mēls (Leiniece 1979: 153–156); Rasma Grisle ištyrė arklių kailio spalvas (Grīsle 1995: 40–43); o Laimutė Balodė rašė apie juodą spalvą hidronimuose (Balode 2001: 110–122). Straipsnio autorė taip pat daugelyje publikacijų nagrinėjo spalvų pavadinimus lingvistiniu aspektu (žr., pvz., Roze 2010a: 57–67; Roze 2010b: 50–61; Roze 2012: 292–307).

Atskirai spalvų pavadinimų grupei skirtas ir šis straipsnis.

Lingvistiniu požiūriu spalvų pavadinimus galima skirstyti į paprastus ir sudėtinius; pagal darybos principą – į pirminius ir antrinius, o pagal kilmę – į paveldėtus ir skolintus.

Tarp latvių kalbos pirminių spalvų pavadinimų, žyminčių pagrindinę spalvą (dzel­tens ‘geltonas’, sarkans ‘raudonas’, zaļš ‘žalias’, zils ‘mėlynas’ ir kt.), taip pat esama pirminių spalvų pavadinimų, žyminčių spalvos atspalvius. Didžioji šių pavadinimų dalis yra skoliniai, pavyzdžiui, bēšs, t. y. smėlio spalvos ‘šviesiai rudas’, palss – ‘pilkšvai blyškiai geltonas; geltonas’, šatens, t. y. šatenas ‘kaštoninis’, bordo, t. y. bordo ‘tamsiai raudonas’, marengo, t. y. marengo ‘tamsiai pilkas’ ir kt.¹ Be to, šie spalvų pavadinimai pasižymi labai aukštu apibendrinimo laipsniu, todėl lingvistiniu požiūriu pakankamai sunku apibrėžti pirminių spalvų pavadinimus. Tai įrodo tokių spalvų pavadinimų aiškinimų rengimo metodas aiškinamuosiuose žodynuose, kuriuose vietoj spalvos apibrėžimo matome spalvos aprašymą, pasitelkiant:

¹ Be to, skolinto spalvos pavadinimo semantika ne visada atitinka pavadinimo semantiką donorinėje kalboje (arba tarpinėje kalboje). Tai ypač pasakytina apie žodį marengo, kuris latvių kalboje reiškia ‘tamsiai pilkas’, o prancūzų kalboje – ‘rusvai raudonas’.

218

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

1) realijų, kurioms ši spalva būdingiausia, pavadinimus (šis metodas taikomas apibūdinant pagrindinius spalvų pavadinimus, pvz., zils ‘Tāds, kam ir, piem., skaidras debess, rudzuplūķu, neaizmirstuļšu ziedu krāsa’² (MLVV)), 2) kitus spalvų pavadinimus (šis metodas taikomas aprašant atspalvius žyminčius spalvų pavadinimus, pvz., roza ‘šviesiai rožinis’³).

Toks požiūris taikomas todėl, kad spalvų pavadinimai yra viena iš leksinių grupių, nagrinėjamų ekstralingvistiškai (analogiškos yra leksimų grupės, apibūdinančios juslinius įspūdžius (skonį, kvapą, lytėjimą, klausą) (šiuo klausimu žr. Büss 2014).

Kartais vienu žodžiu žymimo spalvos pavadinimo ribos yra labai plačios, o konkretų atspalvį galima nustatyti tik iš konteksto arba remiantis ankstesne patirtimi, taip pat asociaciniu ryšiu tarp spalvos ir realijos. Jei ankstesnės patirties nėra, būtina apsiriboti tam tikros spalvos tonų ir atspalvių diapazonu, kurį atskleidžia aiškinamieji žodynai.

Šiame straipsnyje spalvų pavadinimai nagrinėjami lingvistiniu aspektu, autorė daugiausia dėmesio skiria vienai pirminių spalvų pavadinimų grupei – paprastiems skolintiems spalvų pavadinimams.

Iš viso latvių kalbos spalvų pavadinimų diapazono autorė pasirinko skolintus spalvų pavadinimus, vartojamus spalvų tonams ir atspalviams perteikti. Šie spalvų pavadinimai nagrinėjami lyginant skolinimosi senumą ir jų paplitimą šiuolaikinėje latvių kalboje.

Straipsnyje nagrinėjami spalvų pavadinimai kalboje atsirado skirtingu metu, skiriasi ir jų paplitimas. Šio tyrimo tikslas – surinkti pirmiau minėtus spalvų pavadinimus ir išsiaiškinti, kurie iš jų kalbos vartotojams geriau žinomi ir dažniau vartojami – senesni ar naujesni skoliniai, taip pat nustatyti, kokie yra naujausi spalvos atspalvių pavadinimo būdai.

Uždavinys, kurį mėginsime įgyvendinti, – surinkti tyrimo metu gautus duomenis ir padaryti atitinkamas išvadas, kad suprastume, ar leksikografinius šaltinius galima laikyti patikimu žodžio skolinimosi laiko nustatymo kriterijumi, ar jie ne visada parodo tikrąjį šio žodžio atsiradimo latvių kalboje laiką. Kitas uždavinys – palyginus senesnius

² Mėlynas ‘toks, kuris yra giedro dangaus, rugiagėlių, neužmirštuolių spalvos’.

³ Rožinis ‘šviesiai raudonas’.

Straipsniai / Articles

219

ANITRA ROZE

senus (XVII – XX a. pradžios) ir šiuolaikinius (XX a. pabaigos – XXI a. pradžios) šaltinius.

Nors, kaip jau minėta, buvo paskelbta keletas straipsnių apie įvairius latvių kalbos spalvų pavadinimus, tokia visuma skolintų spalvų pavadinimų, žyminčių spalvos atspalvius, anksčiau niekur nebuvo nagrinėta. Todėl šį tyrimą reikėtų laikyti pirmuoju tokio pobūdžio minėtų spalvų pavadinimų analizės bandymu.

Šie leksikografiniai šaltiniai tyrimui pasirinkti todėl, kad būtent jie yra reikšmingiausi atitinkamo laikotarpio latvių kalbos leksikografiniai šaltiniai. Be to, šiuose žodynuose dažnai nurodoma ir konkretaus spalvos pavadinimo semantika.

Kalbant apie straipsnyje vartojamus apibrėžimus, reikia paaiškinti, kad nederivaciniais žodžiais vadinami paprasti spalvų pavadinimai, sudaryti be priešdėlių ir priesagų. Donorine kalba vadinama kalba, iš kurios pasiskolintas konkretus žodis, o tarpine kalba – kalba, per kurią žodis buvo pasiskolintas (žr. VPSV 301, 373).

Latvių kalboje yra gana daug nelatviškos kilmės spalvų pavadinimų. Be prieveiksmių, kurie latvių kalboje žymi įvairius vienos ar kitos spalvos atspalvius, pavyzdžiui, gaiši (šviesiai-), tumši (tamsiai-), koši (ryškiai-), bāli (blyškiai-) ir pan., spalvos atspalviams pavadinti taip pat vartojama visa eilė skolintų spalvų pavadinimų. Pagrindinis skirtumas tarp vienų ir kitų – neabejotinas skolintų žodžių kompaktiškumas, galimybė vienu žodžiu apibūdinti spalvos atspalvį, kuriam išreikšti paveldėtais leksiniais vienetais reikėtų išsamesnio aprašymo (analogišką vaizdą matome ir rusų kalboje, pvz., bordo – tamsiai raudonas, purpurs – ryškus rausvai violetinis, khaki – žalsvai rudas, oranžinis – ryškus rausvai geltonas arba gelsvai raudonas ir pan.). Skolinti žodžiai išsamiai apibūdina spalvos atspalvį, suteikdami aiškią galimybę apibūdinti aplinkos ar realijos išvaizdą; be to, daliai jų būdinga tam tikra egzotika ir neįprastumas.

Šiame straipsnyje tiriami būdvardžiai, žymintys spalvos atspalvius, buvo suskirstyti į tris grupes:

– seniausi ir (arba) geriausiai žinomi bei labiausiai paplitę skoliniai (lillā ‘alyvinis’, violets ‘violetinis’, oranžs ‘oranžinis’, rozā ‘rožinis’) priskirti pirmajai grupei;

– vėlesni ir (arba) mažiau žinomi skoliniai (bēšs ‘smėlio spalvos’, blonds ‘blondinas’, brunets ‘brunetas’, šatens ‘šatenas’, palss, pāls,

220

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

pāts ‘blyškus, gelsvas, gelsvai pilkas’, karmīns ‘karmininis’, purpurs ‘purpurinis’) priskirti antrajai grupei; o patys naujausi ir mažiausiai žinomi skoliniai (indigo ‘indigo’, bordo ‘bordo, bordiškas’, haki ‘chaki’, marengo ‘marengo’) – trečiajai grupei.

Šiame straipsnyje jie nagrinėjami, pirma, atsižvelgiant į pirmąjį užfiksavimą lingvistiniame šaltinyje, kuris (bent apytikriai) padeda nustatyti skolinimosi laiką, t. y. žodžio atsiradimą latvių kalboje; antra, nurodoma žodžio kilmė (tai kartais parodo semantinį ryšį su donorinės kalbos žodžiu), taip pat atsižvelgiama į žodžio vartoseną tiek senesniuose, tiek šiuolaikiniuose šaltiniuose, siekiant nustatyti galimus semantinius skirtumus.

Pirmąją grupę latvių kalbos skolintų spalvų pavadinimų, kaip jau minėta, sudaro palyginti seni skoliniai, kurie taip pat dažnai suvokiami kaip organiška latvių kalbos dalis ir tvirtai įėjo į kasdienę vartoseną, retai suvokiami kaip „svetimi“. Tai spalvų pavadinimai oranžs ‘oranžinis’, rozā ‘rožinis’, taip pat lillā ‘alyvinis’ ir violets ‘violetinis’ (kurie iš esmės žymi tą pačią spalvą).

Spalvos pavadinimas lillā ‘alyvinis’ latvių kalboje pasiskolintas iš vokiečių kalbos⁴. Pirmą kartą leksikografiniame latvių kalbos šaltinyje jis aptinkamas XIX a. antrojoje pusėje – 1880 metais K. Ulmanno ir G. Braschės „Vokiečių–latvių kalbų žodyne“, kur vok. lila išverstas kaip jarkani fils, lila (Ulmann, Brasche 1880: 490). Šiek tiek anksčiau spalvos pavadinimas lillā užfiksuotas periodiniuose leidiniuose, pavyzdžiui, [...] filgans lilla tibet mehtelis [...] ‘melsvai alyvinis tibeto paltas’ (Latviešu Avīzes), [...] gabals pafčauftas drahnas, kleites teefa, pelleka un lilla [...] ‘savintos vilnos audinio atraiža suknelei, pilka ir alyvinė’ (Mājas Viesis).

Šiuolaikinėje latvių kalboje spalvos pavadinimo lillā ‘alyvinis’ reikšmė beveik nepasikeitė. Kaip ir toliau nagrinėjamas violets ‘violetinis’, jis žymi rausvai mėlyną (arba melsvai raudoną) spalvą, o aiškinamuosiuose žodynuose net paaiškinamas analogu – skolintu spalvos pavadinimu violets ‘violetinis’ (LLVV IV 712). Toks aiškinimo būdas tarsi rodo, kad lillā ‘alyvinis’ mažiau tinkamas vartoti bendrinėje kalboje. Tačiau su tokiu traktavimu nesinorėtų sutikti, ką liudija lillā vartosena kalboje, taip pat ir grožinėje literatūroje.

⁴ Palyginkime su vok. lila ‘fliederblau’, t. y. alyvų spalvos (Kluge 1975: 441).

Straipsniai / Articles

221

ANITRA ROZE

Spalvos pavadinimui lillā būdinga vartosena tiek tiesiogine reikšme (pvz., lillā virši ‘alyviniai viržiai’, lillā ceriņi ‘alyvinės alyvos’), tiek perkeltine prasme:

• reikšme ‘girtas’ (kontekste: „[...] biju gluži lillā.“ – „Kad tad tu neesi «lillā»?“ Līze rupji iesaucās. «Kauns gan ir, kad apdomā, ka tik jauns cilvēks jau tik liels dzērājs!» („[...] buvau visiškai (tiesiogine prasme) alyvinis.“ – „O kada tu nesi (tiesiogine prasme) «alyvinis»?“ šiurkščiai sušuko Lyzė. „Gėda pagalvoti, kad toks jaunas žmogus jau toks girtuoklis!“ (Blaumanis 1993: 377))⁵; • reikšme ‘(gyventi) lengvai, be kliūčių, be problemų’, pvz., dzīvot opā lillā! (gyventi alyviškai!).

Spalvos pavadinimas violets ‘violetinis’ latvių kalboje taip pat pasiskolintas iš vokiečių kalbos⁶. Pirmą kartą leksikografiniame latvių kalbos šaltinyje jis aptinkamas XX a. pradžioje – 1906 metais – E. Dravnieko svetimžodžių žodyne Svešu vārdu grāmata: violets, t. y. violetinis ‘ie zils, zils kā vijolīte’ (‘melsvas, violetinės gėlės spalvos’) (Dravnieks 1906: 289).

Jis vartojamas tik spalvai apibūdinti (pvz., violetas ēnas ‘violetiniai šešėliai’, violeti īrisi ‘violetiniai vilkdalgiai’, violeti saulrieta mākoņi ‘violetiniai saulėlydžio debesys’).

Kito spalvos pavadinimo – oranžs ‘oranžinis’ – etimonas yra prancūzų orange ‘apelsinas’ (SVV 1999: 538). Šis spalvos pavadinimas, žymintis rausvai geltoną arba gelsvai raudoną spalvą ir žodynuose aiškinamas kaip ‘rausvai geltonas, apelsino spalvos’, į latvių kalbą pateko palyginti neseniai. Dvikalbiuose žodynuose, išleistuose XVII–XIX a., šis spalvos pavadinimas, kiek žinoma, neaptinkamas; pirmą kartą jis užfiksuotas tik XX a. pirmojoje pusėje. K. Ducmānio „Politiniame ir bendrame svetimžodžių žodyne“ randame būdvardį oranžs ‘oranžinis’, paaiškintą kaip ‘geltonai raudonas’ (Ductmanis 1921: 265), o žodyne Latviešu konversācijas vārdnīca prie žodžio oranžs pridėta nuoroda, kad žodis pasiskolintas iš prancūzų kalbos,

⁵ Autorės nuomone, šis reikšmės perkėlimas turi du galimus paaiškinimus: 1) fonetinis ryšys su žodžiu pilns (taip pat šnek. pillā), pažodžiui ‘pilnas’, reiškiančiu ‘stipraus apsvaigimo būsenos’; 2) metaforinis ryšys su geriančio žmogaus veido (nosies) spalva (plg. žodį ziliķis (LLVV VIII 633 – zildegunis) ‘mėlynanosis’, reiškiantį ‘alkoholikas, girtuoklis’).

⁶ Vokiečių violett taip pat žymi spalvą tarp mėlynos ir raudonos (in der Färbung zwischen Blau und Rot liegend ‘veilchenfarben lila’, t. y. spalva tarp mėlynos ir raudonos – alyvinė, violetinės gėlės spalvos (EW 1517)).

222

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Skolinti žodžiai – vienas iš spalvos atspalvių pavadinimų šaltinių latvių kalboje

ir aiškinimas ‘į auksą panašus raudonos ir geltonos spalvos mišinys’ (LKV XV 29914).

Iliustruojamoji medžiaga rodo, kad šis spalvos pavadinimas turi gana daug „vizualių“ atspalvių. Jie apima tonus nuo artimų raudonai iki artimų geltonai spalvai. Būdvardis oranžs ‘oranžinis’ latvių kalboje daugiausia vartojamas aplinkos realijų spalvai žymėti. Oranžinės spalvos gamą tenka laikyti gana ribota; ribotas ir realijų, apibūdinamų spalvos pavadinimu oranžs ‘oranžinis’, skaičius. Taip yra todėl, kad kai tik realijai būdinga spalva tampa artimesnė geltonai arba raudonai, vietoj žodžio oranžs vartojami pavadinimai oranždzeltens ‘oranžiškai geltonas’ arba oranžsarkans ‘oranžiškai raudonas’.

Daug rečiau oranžs ‘oranžinis’ vartojamas perkeltine prasme, be to, ir šiais atvejais išlieka ryšys su spalvos žymėjimu. Oranžinėmis ir su oranžine spalva siejamomis (oranžie, oranžisti) latvių kalboje vadinamos partijos, organizacijos ir pan., kurios savo logotipo spalva pasirinko oranžinę. Dažniausi pavadinimų oranžs, oranžie vartosenos atvejai latvių kalboje susiję su:

• Ukrainos demokratinių jėgų žymėjimu XXI a. pradžioje (oranžinė revoliucija, oranžinės partijos, oranžinės jėgos, Ukrainoje pergalę švenčia oranžiniai ir kt.);

• Latvijos liaudies partija (Tautas partija) ir jos nariais (oranžinė vyriausybė, oranžiniai ministrai, oranžiniai deputatai, oranžinė Latvija ir pan.); tačiau šiai partijai pasitraukus iš Latvijos politinės scenos, šis pavadinimas tapo nebeaktualus.

Kitas skolintas spalvos pavadinimas – rozā ‘rožinis’, užbaigiantis šią grupę, – pasiskolintas iš vokiečių rosa ‘rožinis’. Rausvos arba rausvos spalvos pavadinimas rozā pirmą kartą latvių kalbos leksikografiniuose šaltiniuose užfiksuotas XIX a. antrojoje pusėje – F. Mekono „Svetimžodžių knygoje“ (Svešu vārdu grāmata) (1878), paaiškintas kaip rožūfēruigs ‘rožių spalvos’, gaišisarkans ‘skaisčiai raudonas’ (Mekons 1878: 33), kur jis gana glaudžiai siejamas reikšme su viena konkrečia realija – rožėmis. Šiuolaikinėje latvių kalboje tokio glaudaus ryšio nėra; su rožėmis ir rožių spalva glaudžiau siejamas kitas spalvos pavadinimas – rožains ‘rožių spalvos, rožinis’.

„Latvių literatūrinės kalbos aiškinamasis žodynas“ ir „Šiuolaikinės latvių kalbos žodynas“ šį spalvos pavadinimą aiškina kaip gaiši sārts ‘šviesiai skaisčiai raudonas’ (LLVV VI² 699; MLVV).

Straipsniai / Articles

223

ANITRA ROZE

Iš esmės rožā žymi tą patį spalvos toną kaip ir spalvų pavadinimai sārts ‘skaisčiai raudonas’, gaiši sarkans ‘šviesiai raudonas, skaisčiai raudonas’, iesarkans ‘rausvas’ ir pan.

Negalima nepaminėti, kad ši spalva turi gana plačią gamą, kuri išplečia spalvos pavadinimo suvokimą; tai rodo sudėtiniai spalvų pavadinimai, kurių antrasis komponentas yra rožā ‘rožinis’, pvz., gaišrožā ‘šviesiai rožinis’, tumšrožā ‘tamsiai rožinis’, vecrožā ‘rožinė spalva su pilkšvu arba alyviniu atspalviu’, bēbīšrožā ‘šviesiai, ryškiai rožinis, būdingas vaikų drabužiams ir vaikų daiktams’.

Spalvos pavadinimas rožā taip pat vartojamas perkeltine prasme:

• žymint ką nors šviesaus, vaivorykštiško, galbūt nerealaus, pvz., skatīties caur rozā brillēm ‘žiūrėti pro rožinius akinius’, auk­lēt rozā cerības ‘puoselėti rožinę viltį’;

• ‘susijęs su mergaitėmis, merginomis, moterimis, su tuo, kas mergaitiška ir moteriška’, pavyzdžiui, rožinė komuna ‘moterų bendrabutis’, pavyzdys kontekste: Dabar kreipsimės į moteriškesnę Ukrainos dalį, į seksualesnę dalį, į rožinę dalį, į ukrainietiškas vestuves (LTV1);

• ‘susijęs su moterų homoseksualumu’ (pvz., rožinės mergaitės, rožinė meilė).

Į antrąją, didžiausią, grupę latvių kalbos skolintų spalvų pavadinimų priskirti spalvų pavadinimai, kurie ne taip kaip jau minėti, bet vis dėlto gana ilgą laiką ir stabiliai yra latvių kalbos leksikos dalis. Nepaisant tvirtos vietos kalboje, psichologiškai jie vis dar suvokiami kaip skoliniai ir gana svetimi. Tai spalvų pavadinimai: bēšs ‘smėlio spalvos, smėlinis’, blonds ‘blondinas’, brunets ‘brunetas’, šatens ‘šatenas’, palss, pāls, pāts ‘blyškus’, ‘blyškiai pilkas’, ‘blyškiai geltonas’, karmīns ‘karmininis’, purpurs ‘purpurinis’.

Latvių kalbos leksikografiniuose šaltiniuose šie spalvų pavadinimai pirmą kartą užfiksuoti nuo 1638 metų (palss, pāts) iki 1980 metų (šatens ‘šatenas’). Šių spalvų pavadinimų vieta latvių kalboje

⁷ Kalbant apie spalvos pavadinimą rožains ‘skaisčiai raudonas, rožinis’ (kurio atitikmuo yra junginys rožū krāsa ‘rožės spalva’), reikia pažymėti, kad, autorės nuomone, rožains ‘skaisčiai raudonas, rožinis’ ir rožū krāsa ‘rožės spalva’ žymi vieną iš rožinės spalvos atspalvių ir nėra identiški šios spalvos pavadinimai. Tikėtina, kad spalvos pavadinimas rožains ‘skaisčiai raudonas, rožinis’ (taip pat vedinys rožīgs ‘rausvas’) yra latviškas skolinto spalvos pavadinimo rožā ‘rožinis’ atitikmuo. Autorės nuomone, analogišką, jei ne identišką, semantiką turi ir spalvos pavadinimas sārts ‘skaisčiai raudonas’ (žr. Roze 2015: 215, 216, 229, 300, 301).

224

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

stabili, bet ne tokia aktuali kaip pirmosios grupės spalvų pavadinimų. Kartu jie ne tokie problemiški kaip tie skoliniai, prie kurių pereisime šiek tiek vėliau.

Šių žodžių vartojimo dažnis palyginti nedidelis, visi jie vartojami tik aplinkos objektams apibūdinti. Kai kurių jų vartojimas yra ribotas.

Panagrinėkime juos išsamiau.

Spalvos pavadinimas bēšs ‘smėlio spalvos, smėlinis’ kilęs iš prancūzų kalbos beige ‘smėlio spalvos, šviesiai rudas’ (SVV 1999: 101). Į latvių kalbą jis greičiausiai pateko tarpininkaujant vokiečių arba rusų kalbai. Pirmą kartą latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje jis pasirodo palyginti vėlai – tik 1973 metais „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“, kur jam pateikiamas apibrėžimas ‘smėlio spalvos’ (LLVV II 62); po kelerių metų žodis užregistruotas ir „Latvių kalbos dažnumų žodyne“ (LBV). Jokiame kitame žodyne – nei skolinių, nei rašybos žodyne – šio žodžio aptikti nepavyko. Be 1976 metų žodyno, būdvardis bēšs dar aptinkamas keliuose leksikografiniuose šaltiniuose su panašiu paaiškinimu: ‘šviesiai rudas, smėlio spalvos’ (SVV 1978: 102), ‘smėlio spalvos, šviesiai rudas’ (SVV 1999: 101), ‘smėlio spalvos’ (LVV 2006: 165) ir ‘smėlio spalvos, rusvas’ (MLVV). Apibendrinant žodynų duomenis, galima daryti išvadą, kad skolintas spalvos pavadinimas bēšs atitinka panašų sudėtinį latviškos kilmės spalvos pavadinimą smilšu krāsa, smilškrāsa ‘smėlio spalvos, smėlinis’, kuris, pavyzdžiui, „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“ apibrėžiamas kaip ‘šviesiai rudas su gelsvu atspalviu’ (LLVV VII² 51).

Tai, kad žodis bēšs latvių kalboje buvo vartojamas dar prieš pirmąją jo registraciją leksikografiniame šaltinyje 1973 metais, patvirtina gana platų žodžio vartojimą, pavyzdžiui, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio periodiniuose leidiniuose, kuriuose bēšs vartojamas daugeliui realijų apibūdinti (avalynės, drabužių, aksesuarų, rečiau – gyvūnų kailio spalvai), pavyzdžiui: Sensacionāla prāva Rīgas miertiesā par bēša krāsas rokas somiņu. (Rīts) ‘Sensacingas teismo procesas Rygos taikos teisme dėl smėlio spalvos rankinės’ / Uzmanību! Kas būtu atradis vai pircis [...] no jaunekļa bēša krāsas sporta uzvalkā dāmu veczelta kabatas pulksteni [...], ļoti lūdzu paziņot pret atlīdzību. (Jaunākās Ziņas, 18. 06. 1938.) ‘Dėmesio! Jei kas būtų radęs arba nupirkęs [...] iš jaunuolio, vilkinčio smėlio spalvos sportinį kostiumą, moterišką seno aukso kišeninį laikrodį [...], labai prašome pranešti už atlygį’.

Strēipsniai / Articles

225

ANITRA ROZE

Šiuolaikinėje latvių kalboje spalvos pavadinimo bēš semantika beveik nepakito. Jis daugiausia vartojamas įvairių realijų spalvai žymėti (pirmiausia drabužių ir interjero daiktų), taip pat gyvūnų kailio spalvai, pvz., Viņš iznā́k, mazliet saguris uz priekšu, bēšā vējaka ir daļēji aizvērta (jauns.lv/raksts/zinas) ‘Jis išeina, šiek tiek palinkęs į priekį, smėlio spalvos striukė iš dalies užsegta.’ / Viesistabā, melodiski ņaudēdams, ieskrēja bēšs kaķis ar viegli rudiem rakstiem. (www.kurbijkurne.lv/daildarbi) ‘Į svetainę, melodingai miaukdamas, įbėgo smėlio spalvos katinas su šviesiai rusvais raštais’.

Kaip dažnai būna su spalvų pavadinimais, būdvardis bēš turi visiškai abstrakčią semantiką. Pagal formą tekstuose jis vartojamas arba vienas, t. y. savarankiškai (pvz., bēš telefons ‘smėlio spalvos telefonas’, bēš krēsls ‘smėlio spalvos kėdė’, bēši svārki ‘smėlio spalvos sijonas’), arba su prieveiksmiu, pabrėžiančiu spalvos tono intensyvumą (pvz., gaiši bēšs, viegli bēšs ‘šviesiai smėlio spalvos’, tumši bēšs ‘tamsiai smėlio spalvos’, arba su daiktavardžiu krāsa ‘spalva’ (pvz., bēša krāsas kleita ‘smėlio spalvos suknelė’, suns bēšā krāsā ‘smėlio spalvos šuo’), arba su prieveiksmiu, patikslinančiu pagrindinio komponento spalvą (pvz., pelēki bēšs ‘pilkšvai smėlio spalvos’, dzelteni bēšs ‘gelsvai smėlio spalvos’).

Antrasis šios grupės spalvos pavadinimas – blonds – pasiskolintas iš prancūzų blond ‘šviesus (apie plaukus), šviesiaplaukis’ (SVV 1999: 110). Į latvių kalbą jis greičiausiai pateko tarpininkaujant vokiečių arba rusų kalbai.

Pirmoji spalvos pavadinimo blonds registracija latvių leksikografijoje aptikta svetimžodžių žodyne Svešu vārdu grāmata: grāmatniekiem un laikrakstu lasītājiem, kurį sudarė Jēkabs Dravnieks; nurodyta, kad jis pasiskolintas iš prancūzų kalbos, ir pateiktas apibrėžimas ‘šviesus (apie šviesų veidą ir gelsvus plaukus)’ (Dravnieks 1906: 39; Dravnieks 1914: 49).

Spalvos pavadinimas blonds vartojamas tik plaukų (rečiau – ūsų, barzdos) spalvai apibūdinti, taip pat žmogui, kurio plaukai yra tokios spalvos, įvardyti.

Šiuolaikiniuose leksikografiniuose šaltiniuose šis spalvos pavadinimas aiškinamas taip: ‘šviesus (apie plaukus); šviesiaplaukis’ (SVV 1978: 110; SVV 1999: 110); ‘šviesus (apie plaukus)’ (LLVV II 104); ‘šviesus, gelsvas (apie plaukus); toks, kurio plaukai šviesūs, gelsvi; šviesiaplaukis’ (LVV 2006: 176) ir ‘šviesus (apie plaukus); šviesiaplaukis’ (MLVV).

Kadangi žodis blonds žymi tik žmogaus plaukų spalvą, neįmanoma semantiškai atskirti spalvos tono intensyvumo ar tiksliai nustatyti pačios spalvos, jei nežinoma, kaip atrodo realus objektas.

226

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

Skirtingai nuo aiškinimų kituose žodynuose, kuriuose būdvardis blonds žymi tik šviesią žmogaus plaukų (ūsų, barzdos) spalvą, vienintelis patikslinimas, kad ši spalva tikriausiai yra vienas iš geltonos spalvos tonų, pateiktas LVV 1987 ir LVV 2006 – ‘šviesus, gelsvas (apie plaukus); toks, kurio plaukai šviesūs, gelsvi; šviesiaplaukis’.

Praktiškai būdvardžiu blonds žymima spalva nuo šviesiai rudos iki platininės baltos. Šie pavyzdžiai iliustruoja būdvardžio vartojimą kalboje ir kartu pateikia nuorodų į jo semantiką: Lipsts pameta ar īkšķi uz krauju un domīgs nopurināja blondo bārdu. (Zeberiņš: 8) ‘Lipstas nykščiu parodė į skardį ir susimąstęs papurtė šviesią barzdą.’ / Jaunais cilvēks bija blonds, gaiši blonds, tā kā sudrabainiem matiem; seja šķita kaila, skropstas tik tikko atšķiramas no baltās sejas […] (www.atena.lv) ‘Jaunas vyras buvo blondinas, šviesus blondinas, tarsi sidabriniais plaukais; veidas atrodė nuogas, blakstienos vos atskiriamos nuo balto veido […]’ / Blonds tu pats ar gaišiem linu matiem. Tad tev labi piestāv zilas acis. Manam mīļam gan, tam tumši mati. (Rainis 1948: 464) ‘Pats esi blondinas, šviesiais lininiais plaukais. Tau tinka mėlynos akys. O mano mylimasis turi tamsius plaukus’.

Be to, šnekamojoje kalboje vartojamas frazeologizmas blondais grēks ‘šviesiaplaukė nuodėmė’, kuriuo įvardijamas seksualiai patrauklus šviesiaplaukis žmogus, t. y. toks, kurio išvaizda sukelia nuodėmingas mintis, norą nusidėti (svetimauti) (žr. LVSV 2006: 175). Taip pat pasitaiko blonds perkeltinė vartosena reikšme ‘toks, kurio intelekto lygis palyginti žemas, nesusigaudantis (paprastai apie moterį)’.

Kitas pirmosios grupės būdvardis brunets ‘brunetas’ pasiskolintas iš prancūzų brunet ‘žmogus rudais, tamsiais plaukais; tamsiaplaukis’ (SVV 1999: 116); į latvių kalbą jis pateko tarpininkaujant vokiečių arba rusų kalbai.

Pirmoji spalvos pavadinimo brunets registracija latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje aptikta Jēkabo Dravnieko (Jēkabs Dravnieks) sudarytame svetimžodžių žodyne Svešu vārdu grāmata: grāmatniekiem un laikrakstu lasītājiem, kuriame spalvos pavadinimas brunets su variantu brinets pateikiamas nurodant, kad jis pasiskolintas iš prancūzų kalbos, ir apibrėžiamas kaip ‘su tamsiu veidu ir tamsiais plaukais’ (Dravnieks 1906: 42; Dravnieks 1914: 52).

Šis spalvos pavadinimas vartojamas tik žmogaus plaukų (ūsų, barzdos) spalvai žymėti: ‘toks (žmogus), kurio plaukai rudi, tamsūs’ (LLVV II 132), ‘su rudais, tamsiais plaukais (apie žmogų)’ (MLVV).

Straipsniai / Articles

227

ANITRA ROZE

Praktiškai vartojant tekstuose būdvardis brunets taip pat vartojamas tik žmogaus plaukų (ūsų, barzdos) spalvai žymėti, pvz.: Šarlotes iela joprojām stāv sardzē [...] brunets vīrietis [...] (www.google.lv) ‘Šarlotės gatvėje vis dar stovi sargyboje [...] vyras brunetas [...]’ / Sēdeju kādu vakaru dāmu garderobes istabā aiz kulisēm, un man blakām, skatos, sēd bruneta jaunkundze ar melnām, dzirkstelīgām acīm [...] (www.tvnet.lv/apollo/arhivs/327979-par_pirmo_latviesu_sabiedribas_elku) ‘Vieną vakarą sėdėjau damų garderoboje už scenos, o šalia manęs, žiūriu, sėdi mergina brunetė juodomis, kibirkščiuojančiomis akimis [...]’.

Būdvardis brunets vartojamas gana retai. Galima to priežastis yra ta, kad daugumai kalbos vartotojų žodis brunets nepažįstamas; jei kas nors jį ir yra girdėjęs, tai net ir esant fonetinio panašumo sąsajai brunets – brūns, vyrauja labiau įprastas pavadinimas brūniem matiem, tumšmatain­s ‘rudaplaukis, tamsiaplaukis’.

Kitas spalvos pavadinimas šatens pasiskolintas iš prancūzų châtain ‘kaštoninis (tik apie žmogaus plaukų spalvą)’ (SVV 1999: 767).

Pirmoji šatens registracija latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje aptikta 1991 metais „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“, kuriame pateikiamas apibrėžimas ‘kaštoninis (apie žmogaus plaukus, apie žmogaus plaukų spalvą’ (LLVV VII² 338; MLVV). Tačiau ir šiuo atveju pirmoji registracija vis dėlto nereiškia to paties, ką pirmasis vartojimas. Tai, kad spalvos pavadinimas šatens latvių kalboje buvo žinomas gerokai anksčiau, patvirtina jo vartojimas XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio periodiniuose leidiniuose, pvz.: Esmu 21 g[adu]. v[eca]., šatena, sl[aida]. aug[uma]., dzīves priecīga. jaunava [...] (Jaunākās Ziņas, 31.03.1938) ‘Man 21 metai, esu liekna, gyvenimu besidžiaugianti šatenė [...]’ / Latgales apgabaltiesas 1. kriminālnodaļa [...] meklē [...] apsūdzēto [...], kura sevišķas pazīmes: vidēja auguma, šatens. (Valdības Vēstnesis) ‘Latgalos apygardos teismo 1-asis baudžiamųjų bylų skyrius [...] ieško [...] kaltinamojo [...], kurio ypatingi požymiai: vidutinio ūgio, šatenas’.

Kaip būdvardis, žymintis plaukų spalvą, šatens vartojamas ir šiuolaikinėje latvių kalboje, tai rodo pavyzdžiai: Ņem nost tankistu cepures, bet zem tām šateni cekuli [...] (Rīgas Laiks) ‘Nusiima tankistų kepures, o po jomis – šateno garbanos [...]’ / [...] Merlina nebija dabiska blondīne. Viņas dabiskā matu krāsa ir šatena [...] (spoki.tvnet.lv) ‘Merilyn nebuvo natūrali blondinė. Natūrali jos plaukų spalva – šateninė [...]’

Spalvos pavadinimas palss, kitas šios grupės žodis, pasiskolintas iš vokiečių tarmės formos falch (ME III 63). Kartu su toliau nagrinėjamu

228

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

žodžiu pāts jis latvių kalboje atsirado labai anksti. Pirmoji palss registracija leksikografiniame šaltinyje užfiksuota dar XVII amžiuje: G. Mancelio žodyne Lettus (1638), kuriame vokiškas junginys fahl Pferd išverstas kaip pallp Sirrx (Mancelius 1638: 273). XVIII amžiuje G. F. Stenderio žodyne (1789) vokiečių–latvių dalyje spalvos pavadinimas fahl išverstas kaip bahls, palfs (Stender 1789: 227), o latvių–vokiečių dalyje spalvos pavadinimui palfs pateiktas vertimas fahl, falb, gelblich (Stender 1789: 186). XIX amžiuje G. Bražės žodyne (1875) randame spalvos pavadinimą palfs su vertimu į vokiečių kalbą fahl, gelblich (Brasche 1875: 121); palfs taip pat aptinkamas K. K. Ulmannio ir G. Bražės žodyne (1880).

Apibendrinant galima teigti, kad žodžio palss semantika XVII–XIX amžių leksikografiniuose šaltiniuose susijusi su blyškiai geltona spalva, vartojama arklių kailio spalvai apibūdinti.

Vienintelė priežastis priskirti būdvardį antrajai grupei yra ta, kad tiek pats žodis, tiek jo semantika kalbos vartotojams nėra pakankamai gerai žinomi.

Šiuolaikinės latvių kalbos aiškinamuosiuose žodynuose palss semantika beveik analogiška: 1. ‘blankus, taip pat pilkas’, 2. ‘blankiai geltonas, gelsvas, su pilkšvu atspalviu (apie arklio kailio spalvą)’ (LLVV VI¹ 219); ‘blankus, blyškus, pilkšvas’ (LVV 1987: 568); ‘balkšva spalva, balkšvas, pilkšvas, rusvas’ (LVV 1993: 536).

Žodžio palss vartojimo pavyzdžiai daugeliu atvejų visiškai neatskleidžia žodžio semantikos: Uz ezermales teciņas stāv zirgs – plats, lēnīgs un palss. (Jaunā Gaita Nr. 144, 1983) ‘Ant takelio prie ežero stovi arklys – platus, ramus ir balkšvas’. / Asu priekšā joņoja zirgi – palsas krēpes plandot. (Repše 1990: 187) ‘Tiesiai prieš akis šuoliavo arkliai, plaikstydami balkšvus karčius’.

Dalis pavyzdžių leidžia manyti, kad ši spalva gali būti priskiriama ir kitų gyvūnų kailio spalvai: Atālam pārlido Svētelis palss […] (www.dzeja.info) ‘Virš nupjautos pievos praskrenda balkšvas gandras […]’ / Palss kaķitis pavīdeja aiz ceriņiem, piesaistīdams bērna uzmanību. (Bels 1987: 234) ‘Balkšvas kačiukas šmėstelėjo už alyvų krūmo, patraukdamas vaiko dėmesį’.

Būdvardis pāls pirmą kartą leksikografiniame šaltinyje užregistruotas 1927 metais – K. Mīlenbacho „Latvių kalbos žodyne“, kuriame pateikiamos dvi reikšmės: vok. bleich ‘blyškus’ ir vok. isabelfarben ‘pilkšvai balkšvas’ (ME III 147).

Šiuolaikinės latvių kalbos žodynuose žodžio semantika skiriasi: neberandame reikšmės ‘blyškus’, vietoj jos atsirado reikšmė ‘šviesus su gelsvu atspalviu (apie arklio kailio spalvą)’ (LLVV VI¹ 218)) ir ‘šviesiai pilkšvai geltonas’ LVV 1987: 568; LVV 2006: 767).

Straipsniai / Articles

229

ANITRA ROZE

Spalvos pavadinimas pāls daugiausia vartojamas arklio kailio spalvai žymėti, pvz.: Lielais pālais Ksars [zirgs] nāca pa priekšu. Pirmajā acu uzmetienā viņš nemaz nelikās tik liels, vajadzēja ieskatīties viņa garajās kājās, muskuļos un kustībās. (Хемингуэй 1971: 104) ‘Didelis balkšvas Ksar[a]s [arklys] ėjo pirmas. Iš pirmo žvilgsnio jis visai neatrodė toks didelis, reikėjo atidžiau pažvelgti į jo ilgas kojas, raumenis ir judesius.’

Kito šios grupės būdvardžio pāts pagrindas – lyvių ir estų pāt ‘blyškus, blankus’ (ME III 191). Pirmoji registracija latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje aptinkama XVIII amžiaus antrojoje pusėje – J. Lange’s žodyne, kuriame randame junginį Pahtajs firgs su įdomiu vertimu į vokiečių kalbą ‘ein Rehhaar, al. Eiergelb’, t. y. ‘gelsvo kailio (lat. ar pātu spalvu), kiaušinio trynio spalvos’ (Lange 1773: 225), ir G. F. Stenderio žodyne, kuriame spalvos pavadinimas vartojamas junginyje pahtajs firgs su vertimu į vokiečių kalbą Rehhaar Pferd ‘stirnos spalvos arklys’ (Stender 1789: 185).

K. Mīlenbacho „Latvių kalbos žodyne“ spalvos pavadinimui pāts pateikiamas vertimas į vokiečių kalbą ‘isabellfarben’, nurodant, kad spalvos pavadinimas vartojamas tokio arklio arba karvės kailio spalvai apibūdinti, kuri savo spalva panaši į elnio spalvą (lat. briezā spalvā) (ME III 191).

Šiuolaikinės latvių kalbos žodynuose spalvos pavadinimas pāts apibūdinamas gana išsamiai: ‘rusvai gelsvas, gelsvai rudas su juoda, ruda arba pilkšvai gelsva uodega ir karčiais (apie gyvūnų kailio spalvą)’ (LLVV VI¹ 527). Vadinasi, spalvos pavadinimo semantika beveik tokia pati kaip ir XVIII amžiaus žodynuose.

Šio žodžio vartojimas grožinėje literatūroje ir žinynuose rodo, kad pāts daugiausia vartojamas arklių kailio spalvai apibūdinti: Visu Zirgu Pilnsapulcē melnie, baltie, bērie un dūkanie, sirmie, pā­tie un ābolainie teica: «Var gadīties, ka mašīnas visu uzvar un mums būs jāiet bojā.» (Ziedonis 1997: 25) ‘Visuotiniame žirgų susirinkime visi – juodi, balti, sartieji, tamsiai rudi, šviesiai pilki, gelsvieji ir obuolmušiai – pasakė: „Gali atsitikti, kad mašinos visus nugalės ir mes žūsime.“’ / […] kad Teitoņa ordenis iekaroja Austrumprūsiju, šīs zemes milzīgajos mežos bijis daudz losa, pāta un pelēka apmatojuma savuļas zirgu. (Baltakmens, Stukuls 1978, 8) ‘[…] kai Vokiečių ordinas užkariavo Rytų Prūsiją, didžiuliuose šio krašto miškuose buvo daug gelsvų, pilkšvai gelsvų ir pilkų laukinių arklių’.

Kitas antrosios grupės spalvos pavadinimas – karmins ‘karmininis’. Žodis kilęs iš prancūzų carmin (SVV 1999: 343), kuris siekia viduramžių lotynų carminium, o šis savo ruožtu – arabų qirmiz ‘tamsiai raudonas’; žodžio formai įtakos turėjo lotynų kalbos žodis minium ‘cinoberis’ (OED).

230

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

Nagrinėdami latvių leksikografinius šaltinius, žodį karmīns randame Friedricho Mēkono žodyne Svēšu vārdu grāmata, kuriame karmīns (taip pat karmetīns; plg. vokiečių das Karmesin ‘karmīns’) nurodomas kaip spalvos pavadinimas ir aiškinamas kaip ‘šviesiai raudonas’ (Mēkons 1878: 16). Toks aiškinimas visiškai neatitinka spalvos, kurią žodis karmīns žymi šiuolaikinėje latvių kalboje, t. y. tamsiai raudonos spalvos.

K. Valdemāro rusų–latvių–vokiečių žodyne randame žodį карминъ, lat. karmins (ļoti sarkana krahsa, t. y. ‘labai raudona spalva’), vok. carmin (Valdemārs 1872: 199). Skliaustuose pateiktas paaiškinimas ļoti sarkana krahsa rodo spalvos sodrumą, tačiau nesuteikia visiško tikrumo, kad turima omenyje būtent spalva, o ne dažomoji medžiaga.

Kalbant apie žodį карминъ (taip pat kaip ir apie tolesnį пурпуръ), reikia pažymėti, kad bent jau rusų kalboje konkrečiu atveju turima omenyje dažomoji medžiaga, o ne spalva, nes spalvai žymėti paprastai vartojami būdvardžiai карминовый ir карминный, kurių pagrindas yra daiktavardis кармин (Садыкова 2008).

Iš visų šiuolaikinės latvių kalbos žodynų tik MLVV karmīns apibrėžia kaip spalvos pavadinimą: ‘tamsiai raudona dažomoji medžiaga, gaunama iš kelių skydamarių veislių patelių; atitinkama spalva, atspalvis’ (MLVV). O LLVV ir LVV 2006 žodį karmīns aiškina tik kaip dažomąją medžiagą (LLVV IV 166; LVV 2006: 487).

Spalvos reikšme karmīns dažniausiai vartojamas kaip sudėtinio žodžio dalis – karmīnsarkans ‘karminiai raudonas’. Daug rečiau jis vartojamas kaip savarankiškas spalvos pavadinimas; taip, pavyzdžiui, randamas grybo pavadinime karmina bērzlape [Russula carminea] ‘karmininė ūmėdė’. Be to, savarankiška spalvos pavadinimo karmīns vartosena kartais pasitaiko grožinėje literatūroje, periodiniuose leidiniuose, kataloguose: Kvėl rozes karmīnā – es dzeru smaržas kāri – Aiz loga kokos karmīns, oranžs, zelts […] (Dаrbs) ‘Liepsnoja karmininės rožės – godžiai geriu jų kvapą – už lango medžiuose karminas, oranžinis, auksas […]’ / Ziedi vienkrāsi – purpura, violeti, karmīna. (www.vidzemescerini.lv/lv/cerinu-katalogs) ‘Žiedai vienspalviai – purpuriniai, violetiniai, karmininiai’.

Spalvos pavadinimas karmīns oficialiai nurodytas kaip Latvijos Respublikos vėliavos spalva, pvz.: Valsts karoga sarkanajai krāsai (karmīns) […] jāatbilst […] likumā pielikumā dotajam paraugam ‘Valstybinės vėliavos raudona spalva (karmininė) […] turi atitikti […] įstatymo priede pateiktą pavyzdį’.

Straipsniai / Articles

231

ANITRA ROZE

Skolintas spalvos pavadinimas purpurs kilęs iš lotynų purpura ‘purpurinė sraigė (lot. purpurglīemetis); raudona spalva’, kurio pagrindas – graikų porphyra ‘tamsiai raudona spalva’ (SVV 1999: 648). Latvių kalboje purpurs jau aptinkamas E. Gliko Biblijos vertime (XVII–XVIII a.), tačiau iš tekstų neaišku, ar jis vartojamas spalvai, ar audiniui žymėti.

Pirmoji registracija latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje taip pat aptikta XVII amžiuje G. Mancelio žodyne (Mancelius 1638: 138), tačiau ten jis neturi spalvos reikšmės: vokiškas Purpur išverstas (paaiškintas) kaip dahrgha Drehbe / sweșcha Drehbe, t. y. ‘brangus svetimšalis audinys’.

Kaip spalvos pavadinimas jis pirmą kartą aptinkamas K. Valdemāro žodyne (1872), būdamas sudėtinio žodžio dalis: rus. багрь, lat. purpurēhrwe, vok. Purpurfarbe; rus. багряный, lat. purpursarkans, turnșči sarkans, vok. purpurroth (Valdemārs 1872: 6).

Po kelerių metų F. Mēkono žodyne Svēșu vārdu grāmata žodis purpurs apibrėžiamas kaip ‘skaists sarkanuмs’, t. y. ‘graži raudona spalva’ (Mēkons 1878: 31), o K. K. Ulmannio ir G. Bražės žodyne vokiečių purpurn ir purpurroth į latvių kalbą išversti kaip șarkans kā purpurs, purpur̦sarkans, t. y. ‘purpuriai raudonas’ (Ulmann, Brasche 1880: 583).

Skirtumą tarp spalvos, dažiklio ir audinio reikšmių vartojant žodį purpurs iki šiol kartais būna sunku nustatyti.

Aiškinimuose, kurie apima tam tikros spalvos audinio, dažiklio, kuriuo tas audinys buvo dažomas, ir pačios spalvos sąvoką, galime matyti, pavyzdžiui, „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“ (LLVV), „Latvių kalbos žodyne“ (LVV 2006) ir „Šiuolaikinės latvių kalbos žodyne“ (MLVV). Kaip pavyzdį pažvelkime į žodžio purpurs aiškinimą LLVV: 1) ‘tamsiai raudonas dažiklis su lengvu violetiniu atspalviu (senovės Graikijoje, Romoje), išgaunamas iš purpurinės sraigės ir naudojamas audiniams dažyti; tam tikra spalva, atspalvis’, 2) ‘tamsiai raudonas audinys su lengvu violetiniu atspalviu; drabužis, pasiūtas iš tokio audinio’ (LLVV VII² 445).

Panašią vartoseną matome ir grožinės literatūros pavyzdžiuose: Mila Mel̦ka […] g̦ērbusies līdz zemei gaisī purpurā […] (Repše 1998: 142) ‘Mila Melka […] apsivilkusi iki žemės šviesiai purpuriniu […]’ / Caur šauro logu līja iekšā sarkana rīta blāzma, tērpdama jaunek̦a plecus purpurā […] (Grīns 30) ‘Pro siaurą langą vidun liejosi raudonas ryto švytėjimas, apgaubdamas jaunuolio pečius purpuru […]’.

Ši dvejopa (arba trejopa) žodžio reikšmė, kurią galime stebėti XVIII amžiaus žodynuose, išliko ir šiuolaikinėje latvių kalboje.

232

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Skolinti žodžiai – vienas iš spalvų atspalvių pavadinimų šaltinių latvių kalboje

Į paskutinę – trečiąją – grupę skolintų spalvų pavadinimų priskiriami skolinti žodžiai, kurie latvių kalbos leksikoje atsirado palyginti neseniai ir tebėra suvokiami kaip tam tikra prasme svetimi ir ne visiškai įsisavinti kalbos sistemoje; tai spalvų pavadinimai haki ‘chaki’, indigo ‘indigo’, marengo ‘marengo’ ir kiek mažesniu mastu bordo ‘bordo’. Šie spalvų pavadinimai į kalbą pateko glaudžiai susiję su realija, kuri buvo vienokios ar kitokios spalvos; jie ne visada iš karto aiškiai atsiskiria nuo šios realijos ir tebėra išlaikę pirminį glaudų ryšį su ja tiek buityje, tiek kalboje.

Pavadinimas haki ‘chaki’ kilo iš anglų khaki, o pastarasis – iš urdų khāki ‘dulkių spalvos’ (SVV 1999: 264). Latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje šis žodis pirmą kartą užregistruotas 1975 metais „Latvių literatūrinės kalbos žodyne“: pirmoji reikšmė – ‘žalsvai ruda spalva; tokios spalvos audinys’, antroji reikšmė, paprastai junginyje su žodžiu „spalva“, vartojant būdvardžio funkcija, – ‘žalsvai rudas’ (LLVV III 188). „Šiuolaikinės latvių kalbos žodyne“ apibrėžimas tikslesnis ir išsamesnis: ‘rusvai gelsva, rusvai žalia spalva; tokios spalvos audinys’, o būdvardžio funkcija – ‘junginyje su žodžiu „spalva“: rusvai gelsvas, rusvai žalias’ (MLVV).

Spalvos pavadinimo haki sąvoka kalbos vartotojų sąmonėje pirmiausia vizualiai siejama su konkretaus audinio arba iš jo pasiūto drabužio išvaizda, o tai savo ruožtu asociatyviai siejama su spalvos atpažįstamumu, todėl atspalvio variacijos yra nereikšmingos⁸. Šią prielaidą patvirtina ir aiškinamieji žodynai, kuriuose haki apibūdinama kaip: zaļganbrūna krāsa; audums šādā krāsā „žalsvai ruda spalva; tokios spalvos audinys“.

Tuo pat metu – 1975 metais – latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje pirmą kartą paminėtas ir spalvos pavadinimas indigo „indigo“, reiškiantis „tamsiai mėlyną kristalinę medžiagą; atitinkamą dažomąją medžiagą, atitinkamą spalvą, atspalvį“ (LLVV III 455), skolintas iš ispanų kalbos indigo, kurio pagrindas – lotynų indicŭm „indiškas (spalva)“ (SVV 1999: 302). Į latvių kalbą jis pateko per

⁸ Šis asociatyvus ryšys suvokiamas taip: haki „chaki“ → kariuomenės uniforma arba atitinkamos spalvos drabužiai.

Straipsniai / Articles

233

ANITRA ROZE

vokiečių arba rusų kalbos tarpininkavimą⁹. Spalvos reikšme jis dažniausiai vartojamas junginiuose indigo zils „indigo mėlynas“ ir indigo krāsa „indigo spalva“. Be spalvą žyminčio būdvardžio zils „mėlynas“ spalvos pavadinimas indigo „indigo“ vartojamas gana retai, daugiausia dažomosios medžiagos reikšme arba kalbant apie vaivorykštės spalvas. Pastaruoju metu indigo dažnai vartojamas junginyje indigo bērns, t. y. indigo vaikas – „ypač jautrus vaikas, pasaulį suvokiantis savaip“ (MLVV).

Kito šios grupės spalvos pavadinimo – marengo „marengo“ kilmės klausimas, tiek pirminės, tiek dabartinės semantikos požiūriu, yra gana problemiškas. Pavadinimo pagrindą sudaro toponimas Marengo Italijoje – vietovės, kurioje įvyko nuožmus mūšis su Napoleono kariuomene, pavadinimas. Pasak legendos, per šį mūšį buvo pralieta tiek daug kraujo, kad visa žemė tapo rusvai raudona. Nuo tada, pavyzdžiui, prancūzų kalboje žodis marengo reiškia rusvai raudoną spalvą. Vėliau šis žodis įgijo ir kitų reikšmių, pvz., margas (nenurodant konkrečių spalvų). Latvių kalboje (kaip ir, pvz., atitinkamas žodis rusų kalboje) marengo reiškia tamsiai pilką spalvą. Vėliau spalva marengo „marengo“ pradėta vadinti juodą spalvą su smulkiais baltais arba pilkais taškeliais, o XVIII amžiuje Rusijoje žodžiu marengo buvo vadinama kaštoninė spalva, kuri atitinkamai buvo rudos spalvos sinonimas, prancūziškojo marengo ou brun atitikmuo (žr. ИСГРЯ 2010).

Pirmą kartą latvių kalbos leksikografiniame šaltinyje šis spalvos pavadinimas paminėtas 1978 metais „Svetimžodžių žodyne“, kuriame spalvos pavadinimui маренго, nurodant etimologiją (t. y. kad jis kilo iš toponimo Маренго Italijoje), pateiktas aiškinimas „tamsiai pilka spalva“ (SVV 1978: 449). Šio spalvos pavadinimo ryšys su realija išreikštas ypač ryškiai. Atsižvelgiant į žodžio kilmę ir glaudų jo ryšį su

⁹ Vokiečių kalboje Indigo reiškia mėlyną dažomąją medžiagą, gaunamą iš indigo augalo (Rytų Indijoje); per graikų kalbą jis pateko į Europą ir pavadinimą gavo pagal kilmės vietą – iš graikų Indikón (Ἰνδικόν) „indiškas, iš Indijos“. Lotynų kalboje perimta forma Indicum toliau susijusi su vėlyvosios vidurinės vokiečių žemaičių kalbos indich, ankstyvosios naujosios aukštaičių vokiečių kalbos endich, endit formomis. Nuo XVII amžiaus įsigalėjusi forma Indigo kilo ne (kaip įprasta manyti) iš ispanų índigo, o iš aukštutinių Nyderlandų indigo, indaco, nes prekyba su Rytais vyko per Italijos uostus (EW 1989–1995). Į rusų kalbą индиго pateko arba iš vokiečių Indich (ИСГРЯ 2010), arba, kaip nurodo kitas šaltinis, iš ispanų indico, lotynų indicum (СИС). Kitame šaltinyje nurodoma, kad rusų индиго „mėlynas dažiklis ir atitinkamas augalas“ greičiausiai buvo pasiskolintas iš lotynų indicum, graikų ἰνδικόν per vokiečių Indigo arba ispanų indigo tarpininkavimą (ЭСРЯ 1964–1973).

234

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

realija, kuriai ši spalva būdinga, t. y. su marengo audiniu, latvių kalboje mažai tikėtina spalvos pavadinimą marengo vartoti atskirai nuo konkretaus audinio pavadinimo. Tai patvirtina ir marengo aprašymas „Latvių kalbos aiškinamajame žodyne“ – „tamsiai pilka spalva; tokios spalvos vilnonis audinys (paprastai kostiumui arba paltui)“ (LLVV V 93). „Šiuolaikinės latvių kalbos žodyne“ abi reikšmės sujungtos į vieną: „tamsiai pilka spalva; tokios spalvos vilnonis audinys“ (MLVV), galbūt todėl, kad iš pavyzdžių sunku nustatyti, ar kalbama apie audinį, ar apie spalvos pavadinimą.

Autorius nerado pavyzdžių, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad маренго vartojamas tik kaip spalvos pavadinimas. Žinoma, teoriškai galima daryti prielaidą, kad egzistuoja junginiai marengo māja „marengo spalvos namas“ arba marengo automobilis „marengo spalvos automobilis“, tačiau toks vartojimas vis dėlto yra tik hipotetinis ir galėtų būti laikomas tik okaziniu. Bet kuriuo atveju, kalbos duomenimis, toks vartojimas nėra aktualus, o tai savo ruožtu leidžia manyti, kad toks specifinis ir glaudžiai su konkrečia realija susijęs spalvos pavadinimo vartojimas kalboje yra gana ribotas.

Paskutinis šioje grupėje yra spalvos pavadinimas bordo „bordo“. Jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio bordeaux¹⁰, o pastarasis – iš Prancūzijos vietovardžio Bordeaux (latv. Bordo) (SVV 1999: 112).

Spalvos pavadinimas bordo „bordo“ neužfiksuotas nė viename XVII–XIX amžių leksikografiniame šaltinyje. Pirmą kartą leksikografiniame šaltinyje šis žodis užregistruotas „Latvių literatūrinės kalbos aiškinamajame žodyne“ 1973 metais, kur bordo „bordo“ aiškinamas tik kaip spalvos pavadinimas tumši sarkans „tamsiai raudonas“ (LLVV II 109–110). Vėliau žodis įgyja ir kitą reikšmę „raudonojo vyno rūšis; šios rūšies vynas“, o spalvos pavadinimas „tamsiai raudonas“ minimas tik antras (SVV 1999: 112), taigi netiesiogiai nurodoma, kad bordo „bordo“ reiškia būtent tokį tamsiai raudonos spalvos atspalvį, koks būdingas šios rūšies vynui.

Latvių kalboje spalvos pavadinimas bordo „bordo“ buvo žinomas bent jau nuo XX amžiaus pradžios; jis dažnai pasitaiko to meto periodiniuose leidiniuose – XX–XXX dešimtmečiais, taip pat 1940–1950-aisiais, pvz., Lietošanas gaitaibā ogām jābūt […] tumši bordo sārtām […] „Prinokusios uogos turi būti […] tamsiai bordo […]“ (Darba Zemnieks) / Tēģi ir

¹⁰ Pranc. bordeaux „tokios spalvos, kuri artima Bordo raudonųjų vynų spalvai (rouge france)“, t. y. vyno, pagaminto iš bordo veislės raudonųjų vynuogių, spalvos (Hachette 1999: 221).

Straipsniai / Articles

235

ANITRA ROZE

dažādās krāsās – bordo, brūnā, bešā. „Įvairių spalvų drabužiai – bordo, rudi, smėlio spalvos“ (Cīņa).

Kaip spalvos pavadinimas bordo „bordo“ vartojamas ir kaip junginio bordosarkans „bordo raudonas“ dalis, ir kaip būdvardis, pvz., bordo kleita „bordo suknelė“, bordo žakete „bordo švarkas“.

Pabaigoje norėtųsi paminėti dar vieną įdomią naujų spalvos pavadinimų atsiradimo latvių kalboje tendenciją. Ji nėra tiesiogiai susijusi su skolintais žodžiais, tačiau, autoriaus nuomone, yra kitas spalvos pavadinimų raidos etapas. Kalbama apie spalvos pavadinimų atsiradimą, kai spalva apskritai neįvardijama ir kurie apskritai nėra būdvardžiai. Tokiais atvejais spalvai žymėti vartojami tik realijų pavadinimai (be to, reikia pažymėti, kad jie dažnai neturi konkrečios spalvos arba yra poetiški), pvz., saullēts „saulėtekis“, vaņila „vanilė“, dzelzs „geležis“, rudens „ruduo“, ceriņu dūmakā „alyvos rūke“ ir kt.

Kol kas sunku spręsti apie šios tendencijos perspektyvas, tačiau subjektyviai atrodo, kad minėtas spalvos žymėjimo būdas kalbos erdvėje užima vis didesnę ir vis reikšmingesnę vietą. Būdinga tai, kad šie sąlyginiai spalvos pavadinimai pasitaiko tik literatūriniuose tekstuose ir įvairiuose kataloguose, o ne šnekamojoje kalboje. Autorius mano, kad taip kalba, padedama jos vartotojų, bando išspręsti straipsnio pradžioje iškeltą problemą: kai spalvos pavadinimas pavartojamas tarsi savaime, net jei jis paminėtas kontekste, neįsigilinusiam skaitytojui ar klausytojui be išsamių paaiškinimų spalvos niuansai neatsiskleidžia. Būdas, kai spalvai žymėti vartojami realijų pavadinimai be spalvos pavadinimo, remiasi kalbos vartotojų asociatyviu suvokimu ir galbūt veiksmingiau pasiekia norimą rezultatą. Priešingu atveju, t. y. jei norimas rezultatas nebūtų pasiektas, vargu ar minėtas spalvos žymėjimo būdas būtų susilaukęs tiek pasekėjų.

IŠVADOS

Apibendrinus šiame straipsnyje nagrinėtą medžiagą, galima padaryti tokias išvadas:

1) dalis skolintų spalvos pavadinimų, kurie į latvių kalbos žodyną pateko anksčiausiai, kalbos vartotojams yra gerai žinomi; tačiau specifiniai spalvos pavadinimai (

236

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

daugiausia tai XVII–XVIII amžiuje pasiskolinti arklių spalvos ir žymėjimai palss, pāls, pāts) už konkrečios pramonės srities specialistų rato (pvz., arklių auginimo, jojimo sporto) ribų mažai žinomi ir vartojami gana retai;

2) vėlesni skoliniai vartojami rečiau; iš dalies taip yra todėl, kad nepaplitusi ir realija, kuriai apibūdinti vartojamas šis spalvos pavadinimas (pvz., marен-го), o iš dalies todėl, kad vietoj skolinio dažniau vartojamas sudėtinis, neskolintas spalvos pavadinimas (pvz., vietoj šatens vartojama kastaņbrūns „kaštoninis“, vietoj brunets – tumši brūns „tamsiai rudas“);

3) pirmoji spalvos pavadinimo registracija leksikografiniame šaltinyje ne visada rodo, kada šis pavadinimas atsirado latvių kalboje; kai kuriais atvejais pirmasis žodžio pavartojimas užfiksuotas ne leksikografiniame šaltinyje, o periodiniame leidinyje;

4) nagrinėjant spalvos pavadinimo vartojimą senesniuose ir šiuolaikiškesniuose šaltiniuose, semantiniai skirtumai tarp jų beveik nenustatyti (išskyrus būdvardį karmins); šiuolaikiniuose šaltiniuose kai kurie spalvos pavadinimai (pvz., oranžs, rozā) dažniau vartojami perkeltine reikšme, tačiau atskirų spalvos pavadinimų (pvz., lillā) vartojimas perkeltine reikšme aptinkamas jau XX amžiaus pradžios tekstuose;

5) dalis šiuolaikinių šaltinių rodo tendenciją vietoj skolintų spalvos pavadinimų vartoti pačios realijos, kuriai tam tikra spalva būdingesnė, pavadinimą; tačiau šis reiškinys nevienodai pasireiškia visose kalbos vartojimo srityse – jis daugiausia stebimas specifiniuose tekstuose: prekių kataloguose, prekių aprašymuose (pvz., drabužių, buitinės technikos), etiketėse, ant pakuočių, parduotuvėse ir pan.

SUTRUMPINIMAI

latv. – latvių k.; vok. – vokiečių k.; pranc. – prancūzų k.; rus. – rusų k.

Straipsniai / Articles

237

ANITRA ROZE

ИСТОЧНИКИ

Baltakmens Raimonds, Stukuls Vilis 1978: Latvijas zirgi. Rīga: Liesma.

Bels Alberts 1987: Cilvēki laivās. Rīga: Liesma.

Blaumanis Rūdolfs 1993: Kopoti raksti 1. Rīga: Cīrulis.

Brasche G. 1875: Allererste Anleitung zum Gebrauche der lettische Sprache für Deutsche von G. Brasche. Libau: Verlag von G. L. Zimmermann.

Ciņa 09.10.1956.

Darba Zemnieks 27. 09.1940

Darbs 15.09.1927

Dravnieks J. 1906: Svešu vārdu grāmata. Jelgava.

Dravnieks J. 1914: Svešu vārdu grāmata. Jelgava.

Ducmanis K. (K. D.) 1921: Politiska un vispārēja svešvārdu grāmata. Pārlaboj uši un papildinājuši K. Dēķens un V. Dermanis. Rīga: Komandītsabiedrības «Daile un Darbs» apgādībā.

EW 1989–1995: Etymologisches Wörterbuch (nach Pfeifer). Доступно: www.dwds.de.

EW – Etymologisches Wörterbuch des Deutschen. München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1997.

Grīns Aleksandrs: Nameja gredzens. Rīga: Zvaigzne ABC [год не указан].

Hachette 1999: Dictionnaire Hachette Encyclopédique. Edition 2000. Paris: Hachette Livre.

Hemingveijs Ernests 1971: Kopoti raksti 1. No angļu valodas tulkojusi Vizma Belševica. Rīga: Liesma.

Jaunākās Ziņas 31.03.1938.

Jaunākās Ziņas 18.06.1938.

jauns.lv/raksts/zinas

Kluge F. 1975: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Berlin, New York: Walter de Gruyter.

Lange J. 1773: Lettisch Deutscher Theil des vollständigen Lettischen Lexici. Schloß Ober=Pahlen.

Latviešu Avīzes 27.06.1857.

LBV – Latviešu valodas biežuma vārdnīca 4. Rīga: Zinātne, 1976.

238

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Заимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

LKV XV – Latviešu konversācijas vārdnīca 15. Rīga: A. Gulbja apgādība, 1937.

LLVV I–VIII – Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–8. Rīga: Zinātne, 1972–1996.

LTV1 – ТВ передача «Культовая еда. Украина», 27.11.2014.

LVSV 2006 – Latviešu valodas slenga vārdnīca. Rīga: Norden AB.

LVV 1987 – Latviešu valodas vārdnīca. Rīga: Avots.

LVV 1993 – Latviešu valodas vārdnīca. Amerikas Latviešu apvienība.

LVV 2006 – Latviešu valodas vārdnīca. Rīga: Avots.

Mājas Viesis 05.09.1860.

Mancelius G. 1638: Lettus / das ist Wortbuch / Sampt angehengtem täglichem Gebrauch der Lettischen Sprache; Allen und jeden Außheimischen / die in Churland / Semgallen und Lettischem Liefflande bleiben / und sich redlich neh​​ren wollen / zu Nutze verfertigt / Durch Georgium Mancelium Semgall der H. Schrifft Licentiatum &c. Erster Theil. Cum Grat. & Priv. S. R. M. Svec. Gedruckt unnd verle​​gt zu Riga durch Gerhard Schröder Anno M. DC. XXXVIII.

ME I–IV – Mīlenbahs (Mülenbachs) Kārlis. Latviešu valodas vārdnīca 1–4. (Lettisch-deutsches Wörterbuch). Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. 1. Rīga: Kultūras fonds, 1923–1925; 2. Rīga: Kultūras fonds, 1925–1927; 3. Rīga: Kultūras fonds, 1927–1929; 4. Rīga, 1929–1932.

Mēkons F. 1878: Svešu vārdu grāmata. Rīga.

MLVV – Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca. Pieejams: www.tezaurs.lv/mlvv/.

OED – Online Etymology Dictionary. Douglas Harper, 2001–2014. Pieejams: www. etymonline.com.

Rainis Jānis 1948: Kopoti raksti 3. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.

Repše Gundega 1998: Sarkans. Rīga: Preses Nams.

Rīgas Laiks Nr. 1, 2002.

Rīts 19.05.1936.

spoki.tvnet.lv.

Stender G. F. 1789: Lettisches Lexikon. Mitau: J. F. Steffenhagen.

SVV 1978 – Svešvārdu vārdnīca. Rīga: Liesma.

SVV 1999 – Svešvārdu vārdnīca. Rīga: Jumava.

Straipsniai / Articles

239

ANITRA ROZE

U l m a n n C. C.; B r a c h e G. 1880: Lettisches Wörterbuch von Ulmann und Brasche. Zweiter Theil. Deutsch=lettisches Wörterbuch [...]. Riga u. Leipzig: Brutzer.

Waldemars K. 1872: Kreeuwu-latweeschu-wahzu wardnize isdota no Tautas Apgaism(oschanas?) Ministrijas. Moskva.

Valdības Vēstnesis 06.11.1930.

VPSV – Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2007.

www.atena.lv.

www.dzeja.info.

www.google.lv.

www.kurbijkurne.lv/daildarbi.

www.saeima.lv/simbolika/karogs.

www.tvnet.lv/apollo/arhivs/327979-par_pirmo_latviesu_sabiedribas_elku.

www.vidzemescerini.lv/lv/cerinu-katalogs.

Zeberiņš Modris: Zelta lielceļi. Rīga: Sol Vita [год не указан].

Ziedonis Imants 1997: Raksti 12 sējumos 8. Rīga: Nordik.

ИСТРЯ 2010 – Исторический словарь галлицизмов русского языка. Москва: Словарное издательство ЭТС. Доступно: http://gallicismes.academic.ru, http://dic.academic.ru/.

СИС – Чудинов А. Н.: Словарь иностранных слов, вошедших в состав русского языка, 1910. Доступно: http://dic.academic.ru/.

ЭСРЯ 1964–1973 – Фасмер М. Р. Этимологический словарь русского языка. Москва: Прогресс. Доступно: http://dic.academic.ru/.

ЭСРЯ 2004 – Крылов Г. А. Этимологический словарь русского языка. Санкт-Петербург: ООО «Виктория плюс». Доступно: http://dic.academic.ru/.

Л И Т Е Р А Т У Р А

Ahero Antonija 1965: Salikteni ar norobežotu nozīmi. Latviešu valodas kultūras jautājumi. 1. laidiens. Rīga: Liesma, 31–38.

Balode Laimute 2001: ķirsn-/juod-/melnbaltu hidronīmijā. – Linguistica Lettica 9. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 110–122.

240

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII

Зaимствованные слова – один из источников обозначений нюансов цвета в латышском языке

Bušs Ojārs 2014: Pārdomas par vārda nozīmi. Referāts A. Ozola dienas konferencē 2014. gada 21. martā [Rokraksts.].

Ēdelmane Inese 1971: Krāsu nosaukumi latviešu valodā. – Latviešu valodas kultūras jautājumi. 7. laidiens. Rīga: Liesma, 73–85.

Grīsle R. 1995: Par zirgu no filologa viedokļa. – Latvijas Zirgi 4/5, 40–43.

Lejniece G. 1979: Mēļš. Latviešu valodas kultūras jautājumi. 15. laidiens. Rīga: Liesma, 153–156.

Mihališina Monika 2002: Melnās krāsas semantika poļu un latviešu valodā. – Valoda un literatūra kultūras apritē. Zinātniskie raksti 650. Rīga: Latvijas Universitāte, 75–83.

Roze Anitra 2010a: Adjektīvi ruds, rūsgans, rusls: semantika un lietojums latviešu valodā. – Res Humanitariae 7. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 57–67.

Roze Anitra 2010b: Adjektīvu violets un lillā semantika un lietojums latviešu valodā. – Linguistica Lettica 19. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 50–61.

Roze Anitra 2012: Mājdzīvnieku krāsu apzīmējumi latviešu valodā. – Apvienotais Pasaules latviešu zinātnieku III kongress un Letonikas IV kongress „Zinātne, sabiedrība un nacionālā identitāte“. Valodniecības raksti. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 292–307.

Roze Anitra 2015: Caur krāsu loku. Par krāsu nosaukumiem latviešu valodā. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 496.

Šmits Pēteris 1923: Par seno latviešu apģērba krāsu. – Filologu Biedrības Raksti 3. Rīga, 7–33.

Valke Simona Sofija 2012: Hromatiskā semantika Morisa Māterlinka «Zilajā putnā»: oriģināla un latvisko tulkojumu analītisks sastatījums. – Kultūras studijas. Krāsa literatūrā un kultūrā. Zinātnisko rakstu krājums 4. Daugavpils: Daugavpils Universitātes Akadēmiskais apgāds «Saule», 129–141.

Zemzare Daina 1971: Par govju vārdiem latviešu valodā. – Baltistica 7(2). Vilnius: Mintis, 189–200.

Садыкова 2008 – Садыкова, И. В. Русские цветообозначения латинского происхождения. – Вестник Томского государственного университета. Филология 1(2). Томск, 28–36 (Доступно: http:// www.philology.ru/linguistics2/sadykova-08.htm).

Straipsniai / Articles

241

ANITRA ROZE

Skolinti spalvų pavadinimai – vienas iš atspalvių žymėjimo būdų latvių kalboje

SANTRAUKA

Greta spalvos intensyvumą apibūdinančių prieveiksminių komponentų gaiši ‘šviesiai’, tumši ‘tamsiai’, koši ‘ryškiai’, bāli ‘blankiai’ ir pan. latvių kalboje gausu skolintų spalvų pavadinimų įvairiems atspalviams žymėti.

Straipsnyje nagrinėjamos skolintų spalvų pavadinimų grupės, šių grupių būdingosios savybės detaliau aptariant ir kiekvieno konkretaus skolinio – spalvos pavadinimo – semantiką, vartoseną, taip pat pirmuosius fiksavimus leksikografijos šaltiniuose, kai kuriais atvejais – kituose šaltiniuose (dažniausiai periodikoje).

Į pirmąją skolintų spalvų pavadinimų grupę patenka skoliniai, suvokiami kaip pastovi latvių kalbos leksikos dalis, kurie dažnai vartojami kasdieniame bendravime ir retai asocijuojasi su sąvoka „skolinis“. Tai spalvų pavadinimai oranžs ‘oranžinis’, rozā ‘rožinis’, lillā ‘violetinis’ ir violets ‘violetinis’. Tiek pirmosios, tiek antrosios grupės spalvų pavadinimų skoliniams kalboje būdingos įsitvirtinusios perkeltinės reikšmės.

Antrąją, didžiausią skolinių grupę sudaro naujesni skoliniai. Jie jau rečiau nei anksčiau minėti spalvų pavadinimai vertinami kaip „savi“, neretai vartotojams yra mažiau žinomi ir vartojami. Be to, dauguma jų glaudžiai susiję su konkrečių realijų grupe (pavyzdžiui, žmogaus ar gyvūno plaukų (paukščių plunksnų) danga). Tai spalvų pavadinimai – būdvardžiai bēšs ‘smėlinis’, blonds ‘šviesiaplaukis’, brunets ‘tamsiaplaukis’, šatens ‘šatenas’, palss ‘balkšvas; sartis (apie arklių)’, pāls ‘blyškus; šviesiais sartas (apie arklį)’, pāts ‘sartas (apie arklį)’, taip pat daiktavardžiai karmīns ‘karminas’ ir purpurs ‘purpuras’ (dažniausiai tai sudėtinių spalvų pavadinimų dalys).

Į trečiąją grupę patenka skolinti spalvų pavadinimai, tapę latvių leksikos dalimi palyginti neseniai (dažniausiai XX a. pirmojoje pusėje) – haki ‘chaki’, indigo ‘indigas’, marengo ‘marengas’, bordo ‘bordinis’. Esama tam tikrų problemų, susijusių tiek su šių skolinių semantika, tiek su jų įtraukimu į kalbos sistemą, nes šie pavadinimai pateko į kalbą glaudžiai susiję su tam tikra realija ir ne visada gali būti nuo jos atskiriami – jie išlaiko ryšį su ja ir buityje, ir kalboje.

Įteikta 2018 m. balandžio 27 d.

ANITRA ROZE

LU Latviešu valodas institūts

Akadēmijas lauk. 1–815, Rīga LV – 1050, Latvija

[email protected]

242

Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII