HARALD BICHLMEIER

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Mokslinių tyrimų sritys: onomastika (toponimika), germanų kalbų istorinė fonologija, indoeuropeistika, aljamijado tekstai.

DOI: https://doi.org/10.35321/al182-06

LIETUVIŲ TOPONIMŲ MORFOLOGIJA – SKIRTINGŲ VARDŲ KLASIŲ SKIRTUMAI IR PARALELĖS

Lietuvių toponimijos morfologija – įvairių vardų grupių skirtumai ir paralelės

ANOTACIJA

Dalyvavimas projekte „Vakarinių pietų aukštaičių vietovardžių integravimas į Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai“ [Vakarinių pietų aukštaičių toponimų integravimas į Lietuvos geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai] lėmė du įdomius rezultatus: 1) Atrodo, kad būtina tikslinti (lietuviškąją) terminiją; 2) pastebimi ryškūs morfologinių (ir sintaksinių) struktūrų, vartojamų tekančių vandens telkinių vardams (potamonimams) ir stovinčių vandens telkinių vardams (limnonimams) sudaryti, procentinės dalies skirtumai. Paaiškėjo, kad tiriamoje teritorijoje limnonimų darybinių vedinių procentinė dalis yra gerokai didesnė, o sudėtinių vardų – gerokai mažesnė nei potamonimų. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų nustatyta, ar tai tiriamos teritorijos ypatybė, ar bendra tendencija visoje Lietuvoje.

RAKTAŽODŽIAI: potamonimai / upių vardai, limnonimai / ežerų vardai, tikrinių vardų morfologija, tikrinių vardų sintaksinė struktūra, vakarų pietų aukštaičių / dzūkų toponomastika.

Straipsniai / Articles

117

HARALD BICHLMEIER

ANOTACIJA

Parašyti šį straipsnį paskatino projekte „Vakarinių pietų aukštaičių vietovardžių integravimas į Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai“, kuriame teko dalyvauti ir atlikti tyrimus, gautos įdomios išvados: 1) pasirodo, būtina peržiūrėti ir tikslinti lietuviškąją toponimų darybos terminiją; 2) susumavus rezultatus pastebėta didelių skirtumų morfologinėje (ir sintaksinėje) upėvardžių (potamonimų) ir ežerų vardų (limnonimų) daryboje. Tyrimas parodė, kad didžioji dalis ištirtų limnonimų yra vediniai, atvirkščiai negu potamonimai, pastarieji dažniausiai yra sudurtiniai dariniai. Reikalinga atlikti daugiau tyrimų, siekiant išsiaiškinti, ar tokia daryba būdinga tik ištirtam regionui, ar visai Lietuvos teritorijai.

ESMINIAI ŽODŽIAI: potamonimai / upėvardžiai, limnonimai / ežerų vardai, onimų morfologija, onimų sintaksinė struktūra, pietvakarių aukštaičių / dzūkų toponomastika.

1. ĮVADAS^¹

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti įvairių vardų klasių skirtumus ir paraleles tarp lietuvių toponimų.

1.1. Taigi iš pradžių turime išsiaiškinti, apie ką tiksliai kalbame ir ką suprantame kaip toponimus ir pan.

Toponimai čia suprantami plačiausia šio žodžio prasme, t. y. kaip visų rūšių toposų, arba vietų, tikriniai vardai; vokiečių kalboje tai būtų bendras terminas Ortsnamen ir Örtlichkeitsnamen. Lietuviškas terminas toponimai dažniausiai suprantamas panašiai. Taigi iš esmės kalbame apie visą geografinių objektų vardų visumą: viena vertus, gyvenamųjų vietovių, tokių kaip miestai, kaimai, vienkiemiai, sodybos ir kt., vardus – tai toponimai siaurąja šio žodžio prasme, kaip dažnai vartojamas vokiškas terminas Ortsname, kita vertus, negyvenamų geografinių objektų vardus, pavyzdžiui,

– drimonimai (miškų ir girių vardai), – oronimai (kalvų ir kalnų vardai),

¹ Šis straipsnis parengtas pagal to paties pavadinimo pranešimą, skaitytą 2019 m. lapkritį „4-ojoje tarptautinėje mokslinėje Aleksandro Vanago konferencijoje: Tikriniai žodžiai erdvėje ir erdvė tikriniuose žodžiuose. Lietuvių kalbos institutas, Vilnius / The 4th International Scientific Aleksandras Vanagas Conference: Onyms in Space and Space in Onyms. The Institute of the Lithuanian Language, Vilnius“. Spausdintoje versijoje iš esmės išlaikyta konferencijoje skaityto pranešimo struktūra, turinys ir pobūdis.

118

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

- potamonimai (upių, upelių ir kt. pavadinimai), - limnonimai (ežerų pavadinimai), - helonimai (pelkių pavadinimai), - agronimai (laukų pavadinimai), - leimonimai (pievų pavadinimai).

Žinoma, yra ir jūrų pavadinimų – talasonimų, tačiau jie nebuvo svarbūs projekte, kuriame buvo tiriama sausumos teritorija (daugiau apie šį projektą – toliau).

1.2. Visų šių rūšių toponimams sudaryti lietuvių kalba teikia daugybę galimybių. Įprasti lietuviškų toponimų sudarymo būdai yra, viena vertus, žodžių daryba, t. y. vedinių ir sudurtinių žodžių sudarymas, kita vertus, sintagminių grupių sudarymas. Abiejuose tipuose nerasime nieko, kas nebūtų žinoma ir iš lietuvių apeliatyvų leksikos ar lietuvių kalbos sintaksės. Abu pagrindinius tipus galima suskirstyti į kelis pogrupius, kaip bus parodyta tolesnėse pastraipose.

1.3. Įvairių tipų toponimų analizė rodo, kad visose šiose skirtingose onimų klasėse vartojamos tos pačios darybos priemonės, tačiau taip pat matyti, kad kiekvieno tipo sudaromų pavadinimų procentinė dalis gali gerokai skirtis.

2. PROJEKTAS IR JO REZULTATAI

Toliau norėčiau pristatyti daugiausia tris dalykus:

- kai kuriuos 2017 ir 2018 m. Lietuvių kalbos institute vykdyto projekto, kuriam vadovavo Grasilda Blažienė ir Laimutis Bilkis, rezultatus, - kai kuriuos svarstymus apie tradicinį morfologinių pavadinimų darybos būdų skirstymą į pogrupius ir jų pavadinimus, taip pat vieną ką tik minėto projekto rezultatą, - kai kuriuos svarstymus apie gerai žinomą upės pavadinimą ir apie ežero pavadinimą, gana gerai žinomą senosios Europos hidronimijos tyrėjams, taip pat apie jo sąsajas su upės pavadinimu Lietuvoje ir kitu Pietų Tirolyje.

2.1. Minėtame projekte buvo tiriami Pietvakarių Lietuvos vietovardžiai, mikrotoponimai ir hidronimai Europos kontekste (projekto pavadinimas: „Vakarinių pietų aukštaičių vietovardžių integravimas į Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai“ [Vakarų pietų aukštaičių toponimų integravimas į Lietuvos geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai]). Galiausiai 2020 m. sausį pasirodė knyga vokiečių kalba, kurioje pateikiami šio projekto rezultatai:

Straipsniai / Articles

119

HARALD BICHLMEIER

Blažienė, Grasilda / Bilkis, Laimutis (red.): Die Orts-, Flurund Gewässernamen Südwestaukštaitiens. (Baltų studijų draugijos raštų serija 2), Hamburgas: Baar 2019.

Jame, be jau minėtų dviejų projekto vadovų Grasildos Blažienės (apie gyvenviečių vardus, plg. Blažienė 2019) ir Laimučio Bilkio (apie helonimus, plg. Bilkis 2019) straipsnių, publikuojami Veronikos Adamonytės (apie agronimus, plg. Adamonytė 2019), Dalios Kačinaitės–Vrubliauskienės (apie oronimus, plg. Kačinaitė–Vrubliauskienė 2019), Ilonos Mickienės (apie drimonimus, plg. Mickienė 2019a, ir leimonimus, plg. Mickienė 2019b) bei šio straipsnio autoriaus (Bichlmeier 2020a) darbai.

2.2. Šiame projekte tirti toponimai lietuviškąja šio žodžio reikšme Dzūkijos regione, kuris yra vakarinė Pietų Aukštaitijos dalis, besiribojanti su Lenkija ir Baltarusija. Daugiausia dėmesio skirta Alytaus ir Lazdijų rajonams, iš dalies – ir Druskininkams, daugiausia Nemuno vakaruose esančioms vietovėms. Tarmiškai tai taip pat yra vakarinis pietų aukštaičių regionas, liet. vakarinių pietų aukštaičių, dar vadinamas vakarų dzūkų regionu, liet. vakarinių dzūkų. Įdomu tai, kad nors šis regionas ribojasi su slavų gyvenamomis vietovėmis ir nors tiriamoje teritorijoje taip pat yra nemažai slavų kalbų vartotojų bei daug mišrią slavų ir lietuvių populiaciją turinčių gyvenviečių, platesniąja prasme vartojamų toponimų, kurių etimologija slaviška, tam tikruose vardų tipuose gali būti labai mažai, pavyzdžiui, ežerų ir upių varduose jų tėra apie 2–3%. Kitų tipų varduose, pavyzdžiui, pievų varduose, jų – kaip ir galima tikėtis – yra penkis ar dešimt kartų daugiau.

Kita vertus, žinoma, projekto tyrimo priemonė – Lietuvos toponimų geoduomenų bazė (Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė; plg. http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze)) šiuo požiūriu gali būti kiek vienpusiška, nes bent jau projekto tirtame regione duomenys daugiausia buvo surinkti 1935–36 m. vykusių mokslinių ekspedicijų metu; jų dalyviai, regis, beveik vien lietuviškai kalbančių žmonių klausinėjo apie lietuviškas toponimų formas. Todėl paprastai nebuvo užrašomi tų pačių vietų, upių, ežerų ir kt. atitinkami vietovardžiai, kuriuos vartojo lenkų ir baltarusių kalbų vartotojai.

2.3. Tačiau galima gana aiškiai įžvelgti kai ką kita: esame teritorijoje, kurioje randama vakarų baltų substrato liekanų, tradiciškai priskiriamų jotvingiams. Nuo rytų baltų formų jos daugiausia skiriasi tuo, kad vietoj tikėtinų š, ž pasitaiko s, z. Tai galima pademonstruoti trimis pavyzdžiais iš šios teritorijos upių vardų korpuso:

120

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

Sąknas vyr. (2) Ve (42868), Saknius vyr. (?) Ve (42868), plg. liet. šaknis mot. ‚šaknis‘;^² Ažągis vyr. (2) Lp (42933), plg. sen. prūs. assegis (*azęgis), liet. až(ė)gỹs, ẽž(ė)gỹs ‚Gymnocephalus cernua (žuvis);^³ Zebrius vyr. (4) Kr (126445), plg. liet. žẽbras ‚purvinas, nenusiprausęs‘.^⁴

2.4. Šio projekto autoriaus dalis buvo išanalizuoti 423 stovinčiųjų ir tekančiųjų vandens telkinių vardus: 240 limnonimų ir 183 potamonimus.^⁵

Dabar tai sugrąžins mus prie morfologijos:

2.4.1. Kaip jau minėta įvade, lietuvių kalboje toponimai daugiausia sudaromi trimis būdais; paprastai šie būdai aptinkami beveik visose kitose Europos indoeuropiečių kalbose, nors, žinoma, jų santykinis dažnumas skiriasi.

Šie tipai yra vediniai, sudurtiniai vardai ir sintagminiai vardai. Visuose trijuose tipuose galima skirti vardus, sudarytus vien iš apeliatyvinės medžiagos, ir vardus, kuriuose yra ir oniminės medžiagos. Pavyzdžiui, vedinių atveju skiriami apeliatyviniai vediniai ir oniminiai vediniai. Tačiau šie teoriniai skirtumai turi tam tikrų ribų, todėl juos reikia paaiškinti tiksliau.

2.4.2. Oniminėms daryboms ypač reikia tikslesnių paaiškinimų. Jos retai būna konversijos arba kvazikonversijos (apie konversijas žr. toliau § 2.4.4.) be priesagos, sudaromos iš kitų rūšių vardų. Daugeliu atvejų jos sudaromos aiškiai pridedant priesagą. Santykis su pamatiniu žodžiu, darybos pamatu, paprastai išreiškiamas posesyvine arba mažybine priesaga. Pavyzdžiui, upės intako vardas gali būti sudarytas iš pagrindinės upės vardo išvedus mažybinę formą (pvz., Savica – Sava intako Slovėnijoje vardas),^⁶ arba ežero įlankos vardas gali būti sudarytas iš paties ežero vardo išvedus formą su posesyvine priesaga.

2.4.3. Analizuojant problemų gali kelti ir apeliatyviniai vediniai. Daugeliu atvejų negalime patikimai nustatyti, ar priesagos daryba

² Cf. LitEW 957; not registered in Vanagas 1970; cf. Vanagas 1981a: 287; Vanagas 1981b: 104, 135; ALEW 1003f.

³ Cf. LitEW 28, 118, 125; Savukynas 1960: 299; Savukynas 1966b: 169; Vanagas 1970: 11, 32, 65; Vanagas 1981a: 54; Vanagas 1981b: 77; PKEŽ 1: 1041.; PKEŽ 49; ALEW 2711.; LVŽ 1: 249.

⁴ Cf. LitEW 1294; Vanagas 1970: 68, 69; Vanagas 1981a: 394; Vanagas 1981b: 135.

⁵ For the full corpus cf. Bichlmeier 2019a, 2019b.

⁶ Plg. Bezlaj 1956–1961: 2, 171–174; ESSZI 367f.

Straipsniai / Articles

121

HARALD BICHLMEIER

įvyko onimizacijos procese – ar jau apeliatyvų lygmeniu:

Jei vedinys atsirado jau apeliatyvų lygmeniu, tuomet, žinoma, vardas susidarė konversijos būdu, iš apeliatyvo į onimą pridedant nulinę priesagą. Kadangi lietuvių kalboje ypač produktyvios yra posesyvinės ir deminutyvinės priesagos, tai, kad tam tikras darinys neįtrauktas į žodyną, šiame kontekste nedaug ką reiškia.

Bet kuriuo atveju galime teigti, kad lietuvių kalboje, žinoma, yra kelios priesagos, kurios vardų daryboje vartojamos dažniau už kitas, tačiau, regis, nėra nė vienos priesagos, kurią būtų galima vadinti onimine priesaga ta prasme, kad ji būtų vartojama vien tik vardams sudaryti. Tas pats pasakytina, pavyzdžiui, ir apie slavų pavardes (plg. Bichlmeier 2020) – iš tiesų galime manyti, kad tai universalus bent jau Europos indoeuropiečių kalbų bruožas: nėra priesagos, kuri būtų vartojama tik vardams sudaryti. Tačiau, žinoma, šioje srityje vienos priesagos pasitaiko dažniau už kitas.

2.4.4. Prieš pereidami prie kai kurių lietuviškosios terminijos ypatumų vardų daryboje, pažvelkime į tai, kas ką tik buvo pavadinta „konversijomis“. „Konversijomis“ vadinu darybos procesus, kai pridedama nulinė priesaga. Tai reiškia, kad tam tikras žodis virsta kitu žodžiu nepakitus jo formai. Čia skiriami keturi potipiai:

a) „paprastosios“ konversijos, kai apeliatyvas (daiktavardis) virsta onimu, plg., pvz., Balandis m. Ku (40169): < Lith. balandis m. ‘dove’;^⁷

b) „dvigubosios“ konversijos, kai, be apeliatyvo virtimo onimu, taip pat vyksta būdvardžio virtimas daiktavardžiu, plg., pvz., Bedūgnis m. Ka (40254, 42932), Ku (40174) < Lith. bedūgnis ‘without ground or bottom’;^⁸

c) „pseudokonversijos“ – tai konversijos, panašios į paprastąsias konversijas, tačiau iš tiesų esančios atgalinės darybos atvejai, plg., pvz., ežero vardą Šaułys m. (4) < *Šaulio/-ių ežeras (ne < šaulys m. ‚hunter, shooter‘);^⁹

^⁷ Cf. LitEW 31; Savukynas 1961: 219; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosyl ytė/Ermanytė 1963: 12; Vanagas 1970: 31; not registered in Vanagas 1981a; cf. Vanagas 1981b: 39, 77; ALEW 88; LVŽ 1: 322f.

^⁸ Plg. LitEW 38, 108; Savukynas 1961: 221; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosyl ytė/Ermanytė 1963: 16; Vanagas 1970: 44; Vanagas 1981a: 60f.; ALEW 101, 238; LVŽ 1: 414. – Taip pat plg. limnonimą Bedūgnė f. (2) Al (42731), pateiktą Bichlmeier 2019a: § 2.2.1.1.1.

^⁹ Plg. LitEW 125; Vanagas 1970 neužregistruota; plg. Vanagas 1981a: 327; ALEW 271.

122

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

d) „oniminės konversijos“, kai onimas perkeliamas iš vienos onimų klasės į kitą, plg., pvz., ežero pavadinimą Gadeikà f. Šv (42799) < PN Gadeìka^.10

2.5.Dabar aptarkime du lietuviškos žodžių darybos ir vardų darybos terminijos ypatumus. Pirmasis – vadinamieji „galūnių vediniai“, vok. Endungsableitungen, liet. galūnių vediniai, o antrasis – vadinamieji „priešdėlių vediniai“, vok. Präfixableitungen, liet. priešdėlių vediniai.

2.5.1.Šie „galūnių vediniai“, vok. Endungsableitungen, liet. galūnių vediniai, pasirodo esanti gana nevienalytė grupė:

2.5.1.1.Prie šių darinių priskiriami:

– įprastų bendrinių žodžių paprastos daugiskaitos formos – taigi iš tikrųjų jokios darybos nėra – ir

– vardai, kuriuose tarp vardo ir bendrinio žodžio matyti sinchroninė kamieno balsių kaita. Tačiau tai tėra to, ką matome, aprašymas, o ne paaiškinimas. Šių darinių kilmė, regis, kiek kitokia. Dažniausiai, arba bent jau savo pagrindu, jie atrodo esą vediniai su jodą turinčiu sufiksu. Taigi galiausiai šie dariniai iš tiesų yra gana archajiško tipo vediniai, nes sufiksas *-iojau proindoeuropiečių kalboje buvo vartojamas vediniams, daugiausia priklausomybės būdvardžiams, sudaryti. Taigi, jei turime bendrinį žodį arba onimą XY ir pridedame sufiksą *-io, gauname žodį, reiškiantį „priklausantis XY arba su juo susijęs“. Puikūs pavyzdžiai – senosios slavų / senosios rusų kalbų vietovardžiai, pvz., Jaroslav-lb „Jaroslavo (miestas)“ < *Yaroslav-ia- ← sen. rus. asmenvardis Yaroslavb; panašus atvejis yra vietovardis lenk. Przemyśl ir kt.

Mūsų korpuse, pavyzdžiui, randame:

Ángė f. (1) Si (42698) < *angiiā- ← liet. angì-s f. „gyvatė“;¹¹ Angỹs m. (4) Si (42698) < *angi-ia- ← liet. angì-s f. „gyvatė“;¹²

¹⁰ Cf. Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 41; Savukynas 1966a: 185, 186; Vanagas 1970: 107, 108, 134; Vanagas 1981a: 102; Vanagas 1981b: 32; Zinkevičius 2008: 281; LVŽ 3: 7.

¹¹Plg. LitEW 10; neregistruota Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963; neregistruota Savukynas 1960; neregistruota Vanagas 1970; plg. Vanagas 1981a: 42 (Ãņĝė pagal Būga apud Vanagas s. v. Anginas); ALEW 40f.; LVŽ 1: 98f.

¹² Cf. LitEW 10; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 6; not registered in Savukynas 1960; not registered in Vanagas 1970; cf. Vanagas 1981a: 42; Vanagas 1981b: 77; ALEW 40f.; LVŽ 1: 98f.

Straipsniai / Articles

123

HARALD BICHLMEIER

Dum̃blis m. (2) Ka (42940), Ka (42945), Lz (40151) < *dumbl-ia- ← Lith. dum̃blas m. ‘mud (on the ground of a lake)’;^¹³ Samānius m. (2) Ka (42923) < *saman-iu- ← Lith. sãmana, samanà f. ‘moss’;^¹⁴ Nemajūnė f. Lz, Šv (37117) < *Nemaĩn-iiā- ← Lith. PIN Nemajūn-ai m. Pl.^¹⁵

2.5.1.2. Taigi darome išvadą, kad ši sinchroninė klasė diachroniniu požiūriu apskritai neegzistuoja. Tačiau kadangi tik diachroninis požiūris leidžia paaiškinti, o būtent paaiškinimų mes ir ieškome, šios klasės verčiau reikėtų atsisakyti. Visi šios klasės nariai yra arba paprasti priesaginiai vediniai, arba pamatinio žodžio daugiskaitos formos (taigi nuliniai vediniai [daugiskaitos formų]).

2.5.2. Kitas problemiškas atvejis, kiek tai susiję su terminija, yra vadinamieji „priešdėliniai vediniai“, vok. Präfixableitungen, liet. priešdėlių vediniai. Šiuo atveju taip pat susiduriame su terminija, kuri sinchroniniu požiūriu atrodo nekelianti problemų, tačiau istoriniu, t. y. aiškinamuoju, požiūriu jos reikėtų atsisakyti. Nors kai kuriuose iš šių darinių matyti tik priešdėlio pridėjimas žodžio pradžioje, gerokai daugiau darinių rodo ir kamieno klasės kaitą žodžio pabaigoje.

2.5.2.1. Abiem atvejais turėtume būti tikslesni: jei pridedamas tik priešdėlis, formaliai tai yra ne darybos, o žodžių dūrybos procesas. Tačiau jei, be priešdėlio pridėjimo, pakinta ir kamieno klasė, čia iš tikrųjų matome cirkumfiksaciją. Taigi didžiojoje daugumoje šių darinių vyksta darybos procesas, gerai žinomas iš germanų kalbų, tarp jų ir pačios vokiečių kalbos, taip pat iš slavų kalbų: pamatiniai dariniai buvo kuopiniai pavadinimai, tačiau laikui bėgant, žinoma, semantika plėtėsi, todėl atrodo, kad lietuvių kalboje šie darybos procesai tam tikru mastu susitelkę keliuose onimų tipuose.

2.5.2.2. Darinių, tokių kaip pievų ir laukų pavadinimai Pa-lazdynė ← liet. laz̃dynas, Pa-salaitys ← liet. salaitė (salà), Pa-sal̃ys ← liet. salà, galiausiai proto-baltų arba bent jau proto-lietuvių kalbos lygmeniu rodo tokią pačią darybinę struktūrą kaip ir jų germanų bei slavų atitikmenys: PLith. *Pa-lazdīn-iiā ← PLith. *lazdīn-a- „lazdynas“,

^¹³ Cf. LitEW 108; Savukynas 1962: 197; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosyl y tė/Ermanytė 1963: 35; Vanagas 1970: 11, 65, 148; Vanagas 1981a: 96; Vanagas 1981b: 65; ALEW 243; LVŽ 2: 386–388.

^¹⁴ Cf. LitEW 761; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosyl y tė/Ermanytė 1963: 142; Vanagas 1970: 69, 220; Vanagas 1981a: 289; Vanagas 1981b: 93.

^¹⁵ Cf. Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosyl y tė/Ermanytė 1963: 108; not registered in Vanagas 1970; cf. Vanagas 1981a: 226.

124

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

*Pa-sal-ia- ← PLith. *salā- „sala, sausas plotelis pelkėje“ visiškai atitinka NHG Berg m. „kalnas“ → Gebirge n. „kalnai, kalnų grandinė“ (PGerm. *berg-a- → *ga-berg-ia) arba serbų-kroatų Dūnav m. „Dunojus“ → Pӧdunāvље n. „Dunojaus apylinkės“, čekų břeh m. „upės pakraštys, krantas“ → po-břež-í n. „teritorija palei upės pakraštį“, ná-břež-í n. „pajūrio promenada palei upės krantą“ (< CSlav. *bergъ: *po-/na-berg-bje < PSlav. *berg-a-: *pa/nā-berg-ia-).

2.6. Pereikime prie sudurtinių vardų. Jie kelia mažiau problemų ir pasižymi aiškiai apibrėžtais struktūriniais pogrupiais. Antrasis sudurtinio žodžio dėmuo (išskyrus retus atvejus, kai randame būdvardį) yra daiktavardis, dažniausiai žymintis vandens telkinį, pavyzdžiui, liet. ežeras m. „ežeras“, mažybinė forma ežerėlis m., prūdas m. „prūdas“, upė f. „upė“ ir kt. Pirmasis sudurtinio žodžio dėmuo gali būti tikrinis vardas arba apeliatyvas; jei tai apeliatyvas, jis gali būti daiktavardis – tai dažniausias atvejis, – būdvardis arba, retais atvejais, net veiksmažodis (kamiengalis *-l). Paprastai antrajame sudurtinio žodžio dėmenyje pakinta kamiengalio klasė, atitinkamai kamiengalio balsis (ko nebūna vėlesniuose sudurtinių žodžių sluoksniuose). Šį sinchroninį kamiengalio klasės pokytį paprastai lemia istorinis priesagos pokytis, dažniausiai priesaga su jodžiu – toks pat jodis, koks aprašytas anksčiau 2.5.1.1 skyriuje.

Taigi teoriškai randame bent tokius tipus:

A) pirmasis sudurtinio žodžio dėmuo – apeliatyvas:

Aa) daiktavardis + daiktavardis:

Pelialapūkas¹⁶ m. (?) Ve (42896): liet. pelė f. „pelė“ arba liet. pėlūs m. dgs. „pelai“¹⁷ + liet. lapūkas m. „šalpusnis (Tussilago), puriena (Caltha palustris), vandens lelija (Nymphaea alba), lapas (kopūsto ar pan.).¹⁸

Ab) daiktavardis + daiktavardis + kamieno klasės kaita:

Vilkėzeris m. (1) Lp, Ve (42877): liet. vilkas „vilkas“ ir ežeras „ežeras“.¹⁹

Ac) būdvardis + daiktavardis:

Šventupė²⁰ f. (?) Te (130781): liet. šventas „šventas“ ir upė f. „upė“.²¹

¹⁶ Pavadinimas duomenų bazėje nepateiktas su kirčio ženklu.

¹⁷Plg. LitEW 565f.,568f.; ALEW 751f., 754f.

¹⁸Neužregistruota Vanagas 1970; neužregistruota Vanagas 1981a.

¹⁹Plg. LitEW 125, 1251f.; Vanagas 1970: 231; Vanagas 1981a: 384; Vanagas 1981b: 40, 42, 82; ALEW 271, 1243f.

²⁰Duomenų bazėje pavadinimas pateiktas be kirčio.

²¹Plg. LitEW 1041f., 1169; Vanagas 1970: 247; Vanagas 1981a: 337f.; Vanagas 1981b: 111; ALEW 1060–1062, 1155f.

Straipsniai / Articles

125

HARALD BICHLMEIER

B) būdvardis + daiktavardis + kamieno klasės kaita: Bāltabalė f. (1) Šv (42792): liet. báltas „baltas“ ir balà f. „pelkė“,^²² Senáupis m. (1) Si (133679): liet. šẽnas „senas“ ir ùpė f. „upė“.^²³

C) būdvardis + būdvardis: korpuse neaptikta.

D) būdvardis + būdvardis + kamieno klasės kaita: Lapõčiazalis m. (1) Se (120807): liet. lapõtas „lapuotas“ ir žãlias „žalias“.^²⁴

E) veiksmažodis + daiktavardis: Zūrzaupė f. (1) Si (133303): liet. zur̃zti „zvimbti, ūžti, traškėti“ ir liet. ùpė f. „upė“.^²⁵

F) veiksmažodis + daiktavardis + kamieno klasės kaita: Šliaũžupis f. (1) Al (39512): liet. šliaũžti „lėtai eiti, vilktis, šliaužti“ ir ùpė f. „upė“.^²⁶

B) pirmasis oniminis sandūros dėmuo: Ba) onimas + daiktavardis: Stasiūpė f. (1) Lp (93705): liet. asmenvardis Stasỹs ir liet. ùpė f. „upė“.^²⁷

Bb) onimas + daiktavardis + kamieno klasės kaita: Gũdežeris m. (1) Ve (43073): etnonimas liet. gùdas „baltarusis“ ir ẽžeras „ežeras“,^²⁸ Račkũpỹs m. (3b) Al (120573): liet. asmenvardis Račkỹs arba Račkùs ir liet. ùpė f. „upė“.^²⁹

2.7. Paskutinis vietovardžių darybos būdas – sintaksinių junginių sudarymas. Dažniausiai jie susideda iš dviejų dėmenų, rečiau – iš trijų. Antrasis dėmuo visada yra pagrindinis

^²² Cf. LitEW 30f., 32; not registered in Savukynas 1961; cf. Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 13; Vanagas 1970: 251, 252, 254; Vanagas 1981a: 56; ALEW 87, 89f.; LVŽ 1: 338.

^²³ Cf. LitEW 775, 1169; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 144; Vanagas 1970: 248, 252; Vanagas 1981a: 296 (s.v. Senūtė); Vanagas 1981b: 71; ALEW 901f., 1155f.

^²⁴Plg. LitEW 339f., 1287; neužregistruota Vanagas 1970; plg. Vanagas 1981a: 181; ALEW 1285f.

^²⁵Plg. LitEW 1169, 1280f.; neužregistruota Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963; plg. Vanagas 1970: 240; Vanagas 1981a: 395; ALEW 1155f.; Zinkevičius 2008: 582.

^²⁶Plg. LitEW 1003, 1169; Vanagas 1970: 252; Vanagas 1981a: 334; ALEW 1044, 1155f.

^²⁷ Plg. LitEW 1159; neužregistruota Vanagas 1970; neužregistruota Vanagas 1981a; plg. ALEW 1155f.; Zinkevičius 2008: 345, 475.

^²⁸ Plg. LitEW 125, 174; Savukynas 1966a: 193; Vanagas 1970: 238; Vanagas 1981a: 125f.; Vanagas 1981b: 115; ALEW 271; LVŽ 3: 333, 341.

^²⁹ Plg. LitEW 1169; neužregistruota Vanagas 1970; neužregistruota Vanagas 1981a; plg. ALEW 1155f.; Zinkevičius 2008: 515.

126

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

daiktavardis, pirmasis dėmuo yra arba su juo derinamas būdvardis, arba priklausomasis daiktavardis kilmininko linksniu; pastarasis gali būti bendrinis daiktavardis arba tikrinis vardas, o jei tai tikrinis vardas, jis gali būti asmenvardis arba vietovardis.

A) derinamoji struktūra:

Aa) būdvardis + daiktavardis:

Gilulis nendrȳnas m. Lp (94814): liet. gilūs ‘gilus’ + (kolektyvinis) nen-dr̄ynas ‘vieta, kurioje auga nendrės’.³⁰

Ab) būdvardis + onimas:

Baltoji Ąnčia f. (1) Lp, Ve (35048): Lith. báltas ‘white’³¹ + lake-name Ąnčia.³²

B) priklausomumo struktūros:

Ba) daiktavardis [kilmininkas] + daiktavardis:

Gluosnių griovis³³ m. Al (120557): liet. glúosnis m. ‚gluosnis‘ + liet. griõvis m. ‚griovys, tranšėja‘,³⁴

Bb) onimas [kilmininkas] + daiktavardis:

Ãniškio ežeras³⁵ m. Al, Kr (42692): PIN Ãniškis + Lith. ẽžeras m. ‘lake’.

2.8. Kaip minėta pirmiau, projekte autorės užduotis buvo analizuoti ežerų ir upių vardus. Žinoma, teoriškai būtų galima išskirti ir daugiau potipių; ateityje dar reikėtų ištirti, ar šie, pagal ekstralingvistinę tikrovę nustatyti potipiai atsispindi skirtinguose šių objektų įvardijimo būduose. Tokie skirtumai galėtų pasireikšti nevienodu įvairių vardų darybos tipų procentiniu santykiu.

Limnonimais / ežerų vardais čia laikomi daugiausia stovinčių vandens telkinių vardai. Šie telkiniai gali būti natūralūs arba dirbtiniai, žmogaus sukurti. Taigi galima numanyti, kad teoriškai dirbtinių ežerų varduose galėtų būti daugiau asmenvardžių ir vietovardžių, nes tokie ežerai galėjo būti dažniau pavadinti juos iškasusio ar iškasti liepusių, juos turėjusių asmenų vardais arba netoliese esančio kaimo ar vienkiemio vardu. Tačiau kadangi duomenų bazėje tokių duomenų nėra, apie tai daug pasakyti negalime. Tas pats galėtų būti taikoma ir upių vardams, arba, kalbant plačiau, tekančio vandens telkinių vardams, priešingai nei

³⁰ Plg. LitEW 151, 493f.; neužregistruota Savukynas 1966a; neužregistruota Vanagas 1970; neužregistruota Vanagas 1981a; plg. ALEW 324, 694f.; neužregistruota LVŽ 3.

³¹ Plg. LitEW 32; ALEW 89f.

³² Cf. Vanagas 1970: 275; Vanagas 1981a: 42.

³³ Duomenų bazėje pavadinimas pateiktas be kirčio ženklų.

³⁴ Plg. LitEW 158, 171; neregistruota Vanagas 1970; neregistruota Vanagas 1981a; plg. ALEW 346, 366f.; LVŽ 3: 228.

³⁵ Plg. LitEW 125; Vanagas 1970: 266; Vanagas 1981a: 42; Pupkis 2002: 22; ALEW 271; LVŽ 1: 103.

Straipsniai / Articles

127

HARALD BICHLMEIER

natūralių upių ir upelių įvardijimą lyginant su kanalų, griovių ir pan. įvardijimu. Todėl tokių vidinių pogrupių kol kas negalima tirti, nes duomenų bazėje trūksta duomenų – reikėtų atlikti tyrimus archyvuose. Kaip visada, viena vertus, tai būtų labai daug laiko reikalaujantis darbas, tačiau, kita vertus, jis galėtų duoti gana įdomių rezultatų.

2.8.1. Tačiau, remdamiesi gautais rezultatais, galime palyginti upių ir upelių pavadinimų darybos strategijas su ežerų ir tvenkinių pavadinimų darybos strategijomis; paaiškėja, kad tam tikrų pavadinimų darybos tipų procentinės dalys ir skirtingų tipų rangas šiose dviejose grupėse gerokai skiriasi. Rezultatai pagrįsti visu regiono korpusu, t. y. 240 ežerų pavadinimų ir 183 upių pavadinimų. Tačiau kol kas negalime pasakyti, ar šie rezultatai reprezentatyvūs visai Lietuvai, nes, kiek žinau, likusioje šalies dalyje tokio pobūdžio tyrimų dar nėra atlikta. Vis dėlto Džūkijoje jie iš tiesų atskleidžia ryškius skirtumus:

2.8.2. Sudarę skirtingų ežerų ir upių pavadinimų darybos tipų dažnumo hierarchiją, matome:

a) ežerų pavadinimų atveju: priesagų vediniai (43.75%) > sintaksiniai pavadinimai (18.75%) > konversijos (17.92%) > galūnių vediniai (10.42%) > dūriniai (08.33%), o b) upių pavadinimų atveju: priesagų vediniai (26.23%) > sintaksiniai pavadinimai (22.95%) > galūnių vediniai (18.03%) > konversijos (17.49%) > dūriniai (14.75%).

Matome, kad ežerų pavadinimuose priesagų vediniai sudaro aiškiai didžiausią pogrupį – beveik 44 proc.; jie pasitaiko beveik 2,5 karto dažniau nei sintaksiniai pavadinimai. Tas pats pogrupis dažniausias ir tarp upių pavadinimų, tačiau, sudarydamas kiek daugiau nei ketvirtadalį, jis vos dažnesnis už sintaksinius pavadinimus, kurie sudaro beveik ketvirtadalį.

2.8.3. Kaip minėta pirmiau (§ 2.5.), lietuvių kalbotyroje ir onomastikoje galūnių vediniai išskiriami į atskirą grupę, tačiau iš tiesų jie tėra ypatinga priesagų vedinių grupė. Todėl diachroniniu požiūriu galėtume juos priskirti priesagų vediniams. Taigi gauname tokią hierarchiją

128

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

a) ežerų pavadinimai:

priesagų vediniai, įskaitant galūnių vedinius (54.17%)

> sintaksiniai pavadinimai (18.75%)

> konversijos (17.92%)

> dūriniai (08.33%)

ir

b) upių pavadinimai:

priesagų vediniai, įskaitant galūnių vedinius (44.26%)

> sintaksiniai pavadinimai (22.95%)

> konversijos (18.67%)

> dūriniai (14.75%)

Kaip matyti, upių ir ežerų pavadinimų hierarchinė struktūra dabar yra vienoda, tačiau poklasių dažnumas kai kuriais atžvilgiais vis dar gana skiriasi, t. y. hierarchijų viršuje ir apačioje. Ežerų pavadinimuose vedinių dalis yra gerokai didesnė, o dūrinių dalis – gerokai mažesnė nei upių pavadinimuose.

2.8.4.

Ženkime paskutinį žingsnį: konversijos iš tiesų yra ne kas kita, kaip vediniai su nuline priesaga (žr. aukščiau, § 2.4.4.). Taigi galiausiai jos yra vediniai. Todėl gauname tokius rezultatus:

a) ežerų pavadinimai:

priesagų vediniai, įskaitant galūnių vedinius ir konversijas (72.09%)

> sintaksiniai vardai (18,75%)

> sudurtiniai vardai (08,33%)

ir

b) upių pavadinimuose randame:

priesaginiai vediniai, įskaitant galūnių vedinius ir konversijas (62,91%)

> sintaksiniai vardai (22,95%)

> sudurtiniai vardai (14,75%)

Šie apibendrinti rezultatai patvirtina pirmiau minėtą išvadą: ežerų pavadinimuose vediniai vartojami gerokai dažniau, o upių pavadinimuose – sudurtiniai vardai. Sintaksiniai vardai užima tarpinę vietą: upių pavadinimuose jie sudaro kiek daugiau nei penktadalį, o ežerų pavadinimuose – kiek mažiau nei penktadalį.

2.9.

Kadangi, kiek man žinoma, iki šiol nėra atlikta bendroji Lietuvos upių ir ežerų pavadinimų darybos skaičiuojamoji analizė, negalime pasakyti, ar mūsų rezultatas pagal Lietuvos mastą yra „įprastas“, ar reikšmingai skiriasi nuo vidurkio. Tam nustatyti reikės tolesnių tyrimų. Kai tokie tyrimai pagaliau bus atlikti, šiuos rezultatus bus galima puikiai palyginti su panašiais kitų oniminių kraštovaizdžių tyrimų rezultatais. Tačiau iš tiesų manau, kad tokie tyrimai

Straipsniai / Articles

129

HARALD BICHLMEIER

Taip pat dar reikės atlikti kitų oniminių kraštovaizdžių tyrimus. Bet kuriuo atveju man neteko susidurti su tokiais tyrimais kitose baltų ar slavų šalyse, juolab Vokietijoje. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad kitur tiesiog trūksta tokių duomenų bazių kaip Lietuvos vietovardžių geoin-formacinė duomenų bazė.

3. DVI ETIMOLOGIJOS

Galiausiai – kadangi etimologija yra mano mėgstamiausia sritis – norėčiau trumpai aptarti dviejų korpuse pasitaikiusių pavadinimų etimologijas. Vienas iš jų iš pradžių atrodo gana nuobodus, nes jo etimologija iš tiesų jau dešimtmečius laikoma neginčijama, o kitas įdomus daugiausia mokslinių tyrimų istorijos, senosios Europos hidronimijos ir indoeuropiečių kalbotyros požiūriu. Be to, šie du pavadinimai turi vieną bendrą bruožą: jie priklauso itin mažai mūsų tyrimų arealo pavadinimų grupei, kurių kilmė iš baltų prokalbės, o gal net iki baltų prokalbės laikotarpio, yra visai tikėtina.

3.1. Pirmiausia aptarsime mažiau intriguojantį pavadinimą – didžiausios per Lietuvą tekančios upės Nẽmuno vardą:

3.1.1. Daugelio tyrėjų nuomone, upėvardis Nẽmunas m. (3b) Al, Lp (37080) kildintinas iš baltų prokalbės būdvardžio *nemuna- „vingiuotas, kreivas“. Semantiniu požiūriu tai gana tinkamas upės pavadinimo aiškinimas – kaip ir daugeliui lėtai Rytų bei Šiaurės Rytų Europos lygumomis tekančių upių. Šis būdvardis laikomas antriniu vediniu su *-na– (< indoeuropiečių prokalbės *-nó-) iš baltų prokalbės u-kamienio daiktavardžio *nemu- „vingis, lenkimas“, kilusio iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *nem- „lenkti“. Dabar paprastai manoma, kad šios šaknies reikšmė veikiau buvo „lenktis, krypti žemyn“ (taip LIV² 453f.). Žinoma, dėl to ką tik minėta etimologija atrodo ne tokia tiesmuka. Tačiau veikiausiai ji vis tiek gali būti teisinga.

Be to, lietuvių kalboje randame ir tokių žodžių kaip liet. nẽmuogė f. „gervuogė“ arba nemùnė f. „pelkėtose, drėgnose vietose augantis grybas“. Šių dviejų augalų pavadinimų aiškinimas daugmaž grindžiamas tokia argumentacija:

Pradėję nuo reikšmės „vingis, lenkimas“, prieiname prie būdvardžio „turintis vingių, lenkimų“; „turintis vingių“ galėtų būti iš naujo interpretuota kaip „nelygus, neplokščias“, o tai galiausiai galėtų vesti prie reikšmės „turintis aukštesnių ir žemesnių vietų ar dalių“.

Toliau raida šakojasi į dvi kryptis:

a) „turintis aukštesnių vietų ar dalių“ → „sausas“ → „turintis sausą pagrindą / žemę“ → „miškas“

130

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

→ „eglė–miškas“

→ nẽm–uogė *„miškas–uoga“ > „gervuogė“;

b) „turintis gilesnių vietų ar dalių“

→ „būti drėgnam“

→ „pelkė“

→ nemūnė „pelkė–grybas“.

3.1.2. Žinoma, į diskusiją vienaip ar kitaip įtraukiamas ir lot. nemus n. „(šventa) giraitė“. Paprastai manoma, kad pirminė reikšmė buvo „vieta, kur dievams skiriama jų dalis“. Taigi lotynų kalboje turime – be ide. *nem–u–, kuris, tikėtina, išlikęs baltų kalbose, – s kamieną ide. *nem–e/os–, kurį taip pat aptinkame indoiranėnų kalbose. Ar šis lotynų kalbos žodis tapatus s. ind. nāmas– n. „pagarba“, av. namah– n. „pagarba“, galiausiai priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar ide. būta dviejų šaknų: *nem₁ „skirti“ ir *nem₂ „lenktis, nusilenkti“ (taip LIV² 453f.), ar tik vieną šaknį ide. *nem– „dalinti“ (taip EDLIL 405). Jei teisinga pastaroji versija, gali tekti kurti naują upėvardžio Nẽmunas etimologiją, nes tokiu atveju vargu ar dar galima numanyti etimologiją, reiškiančią „vingiuotasis, išsirangęs“.

Galbūt baltų kalboms reikėtų numanyti panašią semantinę raidą kaip lotynų kalboje, kur reikšmė pakito nuo „vieta, kur (dievams) skiriama jų dalis“ iki „miškas“. Jei ši prielaida teisinga, baltų prokalbės *nem–u– taip pat galėjo reikšti „miškas“, kaip ir italikų prokalbės *nem–e/os–, todėl galima daryti išvadą, kad baltų prokalbės *nemu–na– galėjo reikšti „turintis miškų (aplink save)“. Ši reikšmė galbūt atsispindi ir augalų pavadinimuose nẽmuogė ir nemūnė. Žinoma, kol kas dėl viso to negalime būti visiškai tikri, tačiau apie tai verta pamąstyti.

3.2. Antras įdomus vardas, su kuriuo susidūriau vykdydamas projektą, buvo ežeravardis Atesys _{m. (3ᵇ) Al, Mrs, Si (42705)}^³⁶ ir atitinkamas upėvardis Atesė f. (3ᵇ) Si (34967):^³⁷

³⁶ Cf. Savukynas 1960: 298; Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 9; Schmid 1971: 41f. with fn. 20; Schmid 1972: 7; Vanagas 1970: 137; Vanagas 1981a: 50; Vanagas 1981b: 74, 96, 131; Küh ebacher 1995: 65f. (with a completely different etymology for At(h)esis/Etsch); Pupkis 2002: 29; LVŽ 1: 201.

³⁷ Cf. Savukynas/Vanagas/Vitkauskas/Vosylytė/Ermanytė 1963: 9; Vanagas 1970: 137, 205; Schmid 1971: 41f. with fn. 20; Schmid 1972: 7; Vanagas 1981a: 50; Vanagas 1981b: 74; Küh ebacher 1995: 65f.; Pupkis 2002: 29; LVŽ 1: 201, 204.

Straipsniai / Articles

131

HARALD BICHLMEIER

3.2.1. Ežero vardas liet. Atesỹs (3ᵇ) gali būti kildinamas iš priešformės balt. *at-es-(i)id̯-. Pagal įprastą aiškinimą šis vardas priklauso platesniam Europos kontekstui ir dažnai lyginamas su Pietų Tirolio upės vardu Etsch, antikoje paliudytu kaip At(h)esis. Negalime pasakyti, ar At(h)esis kildintinas iš *at-es-io-, kuris atitiktų lietuvišką formą, ar iš *at-es-i. Paprastai teigiama, kad abu vardai kilę iš ide. šaknies *h₂et(h₂)- „eiti, klajoti“.³⁸ Čia, veikiausiai, turime vedinį iš ide. s-kamienės šaknies *h₂et(h₂)-es- „klajojimas, ėjimas“.

Tačiau semantika tebėra problema: Atesỹs yra ežero vardas, o klajojimas, t. y. judėjimas pirmyn viena kryptimi, nėra tai, ką paprastai daro ežerai. Taigi darome išvadą, kad galbūt onomastinėje literatūroje nuo Hanso Krahe ir Wolfgango P. Schmido laikų aptariama lygybė Atesỹs: At(h)esis/Etsch nėra visiškai teisinga. W. P. Schmid kartais mini ir Atesē greta Atesys, kaip ir Greule, cituodamas Schmidą (plg. DGNB 135), tačiau abu vardai pateikiami viename skyriuje kaip „Gewässernamen“ (vandenvardžiai), jų neskiriant į ežero ir upės vardus. Jei nenorime manyti, kad Alpių ir lietuviški vardai susidarė nepriklausomai vienas nuo kito, o laikome juos lygiagrečiais dariniais, turime ieškoti jų sąsajos, tačiau ji kitokia, nei iki šiol manyta.

Manoma, kad esama ir sąsajos su trakų (*)at(–u)–, esą reiškusiu „srovė, liūtis“.³⁹ Tačiau trakų kalba, kaip „Trümmersprache“ (kalbos liekanos), apie kurią beveik nieko nežinome, yra netinkamas pagrindas kam nors įrodyti. Kartu su lot. annus „metai“ < ide. *h₂et(h₂)-no- (plg. EDIL 43f.) ir galbūt trakų *at(u)– lietuviškas hidronimas galėtų rodyti žodžių grupę su vadinamosios Calando–Wackernagelio priesagų sistemos priesagomis (apie ją žr. Bichlmeier 2014 ir ten nurodytą literatūrą).

3.2.2. Jei ši etimologija teisinga, semantiniu požiūriu labiau tikėtina, kad ežero vardas Atesỹs yra antrinis vedinys iš upės vardo liet. Atesē < balt. *at-es-iid̯a-. Upės vardas, grindžiamas žodžiu, reiškiančiu „klajūnas“ ar „klajojantis“, yra gana įprastas dalykas, tačiau vis tiek reikėtų paaiškinti, kaip atsirado šis priesaginis vedinys ir kodėl čia pirminė, regis, yra moteriškoji forma – paprastai būna atvirkščiai.

3.2.3. Lietuvoje yra dar keletas hidronimų, kurių pabaigoje yra toks pat priesagų junginys ir kurie nesusiję su už Lietuvos ribų esančiais dariniais. Pavyzdžiui, liet. Eglesỹs (liet. ėglė „eglė“),

³⁸ Cf. LIV² 273; IEW 69.

³⁹ Cf. Duridanov 1969: 90.

132

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

Žalesÿs (liet. žãlias „žalias“) ir kt.^⁴⁰ Tačiau kyla problema: neįmanoma nustatyti vidinės lietuviškos elemento at- sąsajos. Kita vertus, hidronimai su priesaginiu elementu -es daugiausia žinomi Rytų Lietuvoje.^⁴¹

3.2.4. Taigi galiausiai turime pasakyti: tikėtina, kad Atesÿs ir Athesis „Etsch“ sąsaja egzistuoja, tačiau ji nėra tiesioginė, nes Atesÿs yra ežero vardas. Pirminė sąsaja yra su liet. Atesẽ < balt. *at-es-iã–, kuris galėtų būti vidinė baltų kalbų senesnio *at-es-i- pertvarka; galbūt šis senesnis pavidalas išliko ir pavadinime Athesis/Etsch.

4. IŠVADOS

Ko galime pasimokyti iš viso to, kas čia buvo pateikta? Daugiausia trijų dalykų:

1. Vardų analizė ir aiškinimas visada yra diachroninis uždavinys; sinchroninė lingvistika beveik niekada nieko nepaaiškina.

2. Verta atidžiau nagrinėti vardų pogrupių semantiką ir struktūrą, nors iki šiol jie dažnai buvo tiriami kartu. Atlikus lyginamąją dviejų Dzūkijos regiono hidronimų pogrupių – upių vardų ir ežerų vardų – analizę, paaiškėjo reikšmingų aptiktų vardų darybos tipų procentinių dalių skirtumų. Reikia toliau tirti likusią Lietuvos dalį, kad paaiškėtų, ar tai įprasta visos Lietuvos ypatybė, ar išskirtinis atvejis. Būtų galima atlikti ir daugiau panašių tyrimų: pavyzdžiui, lyginant mikrotoponimų grupėje agronimus su leimonimais, taip pat būtų galima gauti įdomių rezultatų.

3. Visada verta įdėti pastangų ir dažnai net būtina patikrinti, ar senosios etimologijos tebėra pagrįstos. Kuo senesnė etimologija, tuo labiau tai būtina.

SANTRUMPOS

Al – Alytaus seniūnija Croat. – kroatų CSlav. – bendrinė slavų kalba dimin. – deminutyvas Germ. – vokiečių Ka – Kapčiamiestis (Lazdijų rajonas)

^⁴⁰ Cf. Vanagas 1970: 137f.; Vanagas 1981a: 99, 397; Vanagas 1981b: 91. ^⁴¹ Cf. Skardžius 1943/1996: 311–313; Vanagas 1970: 136–138.

Straipsniai / Articles

133

HARALD BICHLMEIER

No – Noragelis (Rayon Lazdijai) Kr – Krokialaukis (Rayon Alytus) Ku – Kučiūnai (Rayon Lazdijai) Lith. – Lithuanian Lp – Leipalingis (Rayon Druskininkai) Lz – Lazdijai (Rayon Lazdijai) Mrs – Miroslavas (Rayon Alytus) NHG – New High German ORuss. – Old Russian PGerm. – Proto-Germanic PBalt. – Proto-Baltic PItal. – Proto-Italic PLith. – Proto-Lithuanian Pol. – Polish Pl. – Plural PIN – place-name PN – personal name PSlav. – Proto-Slavic Se – Seirijai (Rayon Lazdijai) Serb. – Serbian Sg. – Singular Si – Simnas (Rayon Alytus) Še – Šeštokai (Rayon Lazdijai) Šl – Šlavantai (Rayon Lazdijai) Šv – Šventežeris (Rayon Lazdijai) Te – Teizai (Rayon Lazdijai) Ve – Veisiejai (Rayon Lazdijai)

BIBLIOGRAPHY

Adamonytė Veronika 2019: Ursprung und Bildung der mit menschlicher wirtschaftlicher Tätigkeit verbundenen Agronyme der Gemeinden Kapčiamiestis und Veisiejai. – Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2). Hamburg: Baar 2019, 287–313.

ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. Vol. 1: A–M. Vol. 2: N–Ž. Unter der Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von Elvira–Julia Bukeviciūtė und Christiane Schiller bearb. von Rainer Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. Bd. 3: Verzeichnisse und Indices. Unter der Leitung von Wolfgang

134

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

Hock und der Mitarbeit vieler anderer bearb. von Rainer Fecht. (Studien zur historisch-vergleichenden Sprachwissenschaft 7), Hamburg: Baar 2015.

Bez laj France 1956–1961: Slovenska vodna imena. I. del (A–L). II. del (M–Ž), Ljubljana: Slovenska Akademija Znanosti in Umetnosti.

Bichlmeier Harald 2014: Caland System and Greek. – Georgios Giannakis (ed.): Encyclopedia of Ancient Greek Language and Linguistics [EAGLL], Leiden, Boston: Brill, 256–260.

Bichlmeier Harald 2019a: Morphologische und semantische Analyse der Gewässernamen des westlichen Südau(k)staiten (Teil 2). – Acta Linguistica Lithuanica 80, 195–263. DOI: https://doi.org/10.35321/all80-09

Bichlmeier Harald 2019b: Morphologische und semantische Analyse der Gewässernamen des westlichen Südwestaukštaiten. – Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2), Hamburg: Baar 2019, 13–83.

Bichlmeier Harald 2020: Die häufigsten Suffixe in Familiennamen slawischer Herkunft: ein etymologischer Überblick. – Namenkundliche Informationen 111 (2019[2020]), 123–152.

Bilkis Laimutis 2019: Ursprung und Motivation der Helonyme. – Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2), Hamburg: Baar 2019, 85–123.

DGNB – Greule Albrecht 2014: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der zugehörigen Gebiets-, Siedlungsund Flurnamen. Unter Mitarbeit von Sabine Hackl-Rößler, Berlin, Boston: de Gruyter.

Duridanov Ivan 1969. Thrakisch-dakische Studien. Erster Teil: Die thrakischund dakisch-baltischen Sprachbeziehungen, Sofia: Verlag der Bulgarischen Akademie der Wissenschaften.

EDLIL – de Vaan Michiel 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 7), Leiden, Boston: Brill.

ESSZI – Snoj Marko 2009: Etimološki slovar slovenskih zemljepisnih imen, Ljubljana: Modrijan / Založba ZRC.

IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch I, Band. München, Basel: Francke.

Kač inaitė–Vrubliauskienė Dalia 2019: Ursprung und Motivation der südwestaukštaitischen Oronyme. – Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-,

Straipsniai / Articles

135

HARALD BICHLMEIER

Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2), Hamburg: Baar 2019, 185–220.

Kühebacher Egon 1995: Die geschichtlich gewachsenen Namen der Täler, Flüsse, Bäche und Seen. (Die Ortsnamen Südtirols und ihre Geschichte 2), Bozen: Athesia.

LitEW – Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch. 2 vols. (Indogermanische Bibliothek: 2. Reihe Wörterbücher), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

LIV² – Rix Helmut et al. 2001: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. Zweite, verb. u. erw. Aufl., Wiesbaden: Reichert.

LVŽ 1 – Bilkis Laimutis (ed.) 2008: Lietuvos vietovardžių žodynas I, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVŽ 2 – Bilkis Laimutis (ed.) 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas II, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVŽ 3 – Bilkis Laimutis (ed.) 2018: Lietuvos vietovardžių žodynas III, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Mickienė Ilona 2019a: Südwestaukštaitische Drymonyme. Entstehung und Bildung. – Grasil­da Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2), Hamburg: Baar 2019, 221–249.

Mickienė Ilona 2019b: Die Onyme der Region Südwest–Aukštaitija: Überblick über Ursprung und Bildung der Wiesennamen. – Grasil­da Blažienė, Laimutis Bilkis (eds.): Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext. (Schriftenreihe der Gesellschaft für baltische Studien 2), Hamburg: Baar 2019, 251–286.

PKEŽ – Mažiulis Vytautas 1988–1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4, Vilnius: Mokslas.

PKEŽ² – Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Available at: http://www.prusistika.flf.vu.lt [without the pagination of the print version].

Pupkis Aldonas (ed.) 2002: Vietovardžių žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Savukynas Bronys 1960: Ežerų vardai [A]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 289–299.

Savukynas Bronys 1961: Ežerų vardai [B]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 216–226.

136

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII

The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names

Savukynas Bronys 1962: Ežerų vardai [Č–D]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 5, 191–198.

Savukynas Bronys 1966a: Ežerų vardai [E–G]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 183–194.

Savukynas Bronys 1966b: K probleme zapadnobaltišskogo substrata v jugozapadnoj Litve. – Baltistica 1/2, 165–176.

Savukynas Bronys, Vanagas Aleksandras, Vitkauskas Vytautas, Vosylytė Klementina, Ermantytė Irena 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Schmid Wolfgang P. 1971: Zum litauischen Flussnamen Aitra. – Baltistica 7/1, 37–42.

Schmid Wolfgang P. 1972: Baltische Gewässernamen und die Vorgeschichte Europas. – Indogermanische Forschungen 77/1, 1–18.

Skardžius Pranas 1943/1996: Lietuvių kalbos žodžių daryba / Die Wortbildung im Litauischen, Vilnius/Wilna: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas / Litauische Akademie der Wissenschaften, Institut für litauische Sprachforschung 1943. [Reprint: Rosinas Albertas (ed.): Skardžius Pranas: Rinktiniai Raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996.]

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1981a: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

Vanagas Aleksandras 1981b: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių onomastikos tyrinėjimai = Lietuvių kalbotyros klausimai XXI, 4–153.

Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Lietuvių toponimijos morfologija – įvairių vardų grupių skirtumai ir paralelės

SANTRAUKA

Straipsnio pradžioje kritiškai analizuojama ir tikslinama lietuviškų žodžių ir tikrinių vardų darybos terminija, pavyzdžiui, galūniniai vediniai ‘Endungsableitung’, priešdėliniai vediniai ‘Präfixableitung’ ir konversija ‘Konversion’. Antrojoje dalyje atliekama pietvakarių aukštaičių (dzūkų) upių ir ežerų vardų lyginamoji analizė, iš kurios aiškėja, kad abiejų

Straipsniai / Articles

137

HARALD BICHLMEIER

vandenvardžių grupių darbai būdingi tie patys darybos būdai, tik jų dažnumas kiekvienoje grupėje gana stipriai skiriasi. Stambiau klasifikuojant vedinius pastebima ta pati sintaksinių vedinių ir dūrinių hierarchija – ežerų vardų, kaip vedinių, žymiai daugiau, o dūrinių atvirkščiai – proporcingai mažiau negu upėvardžių. Mėginant detaliau klasifikuoti darybos principus, gaunami įvairesni rezultatai. Trečiojoje straipsnio dalyje pateikiamas upėvardžio Nemunas ir ežerų Atėsys bei Atesė patikslintas etimologinis aiškinimas ir susiję komentarai.

Įteikta 2020 m. kovo 6 d.

HARALD BICHLMEIER

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Ludwig-Wucherer-Str. 2 D-06099 Halle (Saale) [email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a D-07743 Jena [email protected]

138

Acta Linguistica Lithuanica LXXXII