Anmerkungen zu den Flussnamen lit. „Liẽkė“, „Liekà“ und ihrer Sippe

Harald Bichlmeier

doi:10.35321/all83-07

Go to original

Preparing document pages…

HARALD BICHLMEIER

Saksonijos mokslų akademija Leipcige

Martyno Liuterio universitetas Halėje-Vitenberge

Tyrimų sritys: onomastika (toponimika), germanų kalbų istorinė fonologija, indoeuropeistika, aljamijado tekstai.

DOI: doi.org/10.35321/all83-07

PASTABOS APIE UPĖVARDŽIUS LIT. LIĖKĖ, LIEKĄ IR JŲ GIMINĘ

Keletas pastabų dėl Liėkė, Lieką ir kitų bendrašaknių upėvardžių

ANOTACIJA

Lietuvių upėvardžiai Liėkė, Lieką (ir jų giminė) kartais aptinkami „senosios Europos“ hidronimikos tyrimuose. Tradiciškai jiems priskiriama etimologija, grindžiama ide. šaknimi *(h₁)leik- „lenkti, riesti“. Tačiau šios šaknies, regis, niekada nebuvo; bent jau nė vienoje indoeuropiečių kalboje ji nepatvirtinta apeliatyvinėje leksikoje. Todėl jai – jei ide. šaknis *(h₁)leik apskritai egzistavo – iš tikrųjų negalima priskirti jokios reikšmės. Taigi atrodo prasmingiau abu lietuvių upėvardžius kildinti iš ide. šaknies *uleikʷ- „būti skystam, drėkinti“. Sąsaja su baltų kalbų žodine medžiaga yra sudėtinga, bet įmanoma.

Kartu, kalbant apie upės Lech pavadinimą, kurio etimologijai taip pat buvo pasitelktos abi minėtos šaknys, reikia pažymėti, kad jo negalima kildinti iš ide. šaknies *(h₁)leik, nes jos, regis, apskritai nebuvo, tačiau atkrinta ir ide. šaknis *uleikʷ, nes tam prieštarauja fonologinės priežastys. Veikiau šis pavadinimas yra keltų darinys, reiškiantis „apdėtas akmenimis (akmens plokštėmis), akmenuotasis“: ide. *pḷ(h₂)k-(m)neh₂- > ankstyvoji keltų kalba *φlikkā- > senoji keltų kalba *likkā.

Taigi galima daryti išvadą, kad liet. Liėkė, Lieką ir kt. bei vok. Lech etimologiškai neturi nieko bendra.

Straipsniai / Articles

151

HARALD BICHLMEIER

RAKTINIAI ŽODŽIAI: senoji europinė hidronimija, keltų hidronimai, lietuvių hidronimai, „netikri draugai“.

ANOTACIJA

Upių vardai liet. Liėkė, Liekà (ir jų giminaičiai) kartais minimi darbuose, kuriuose nagrinėjama vadinamoji „senoji europinė hidronimija“. Tradiciškai jų etimologija grindžiama ide. šaknimi *(_h₁)leik- „lenkti“. Tačiau šios šaknies tikriausiai niekada nebuvo; bent jau nė vienoje ide. kalboje jos vedinių, priklausančių apeliatyvinei leksikai, regis, nėra. Taigi šakniai – jei ji apskritai kada nors egzistavo – negalima priskirti reikšmės. Todėl atrodo tikslingiau lietuvių upių vardus kildinti iš ide. šaknies *uleik^ᵘ- „drėkinti, būti skystam“.

Panašiai upės vardas Lech (upė Austrijoje ir Bavarijoje) taip pat buvo analizuojamas remiantis minėtomis dviem šaknimis – ide. *(_h₁)leik- „lenkti“ ir ide. *uleikᵘ- „drėkinti, būti skystam“. Kaip ką tik minėta, pirmosios šaknies vis dėlto niekada nebuvo, o antroji negali būti pradinis taškas dėl fonologinių priežasčių. Upės vardas Lech yra keltų darinys, reiškiantis „tas, kuris yra su akmeniu (akmens plokštėmis)“: ide. *pl̥(h₂)k-(m)neh₂- > prokelt. *(q)likkā-.

Taigi aišku, kad upių vardai liet. Liėkė, Liekà ir kt. bei vok. Lech neturi bendros etimologijos.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: senoji europinė hidronimija, keltų hidronimai, lietuvių hidronimai, „netikri draugai“.

1. ĮVADAS

Du upių vardai liet. Liėkė, Liekà ir jų giminaičiai įvairiuose Europos vandenvardžių senesniųjų sluoksnių, taigi ir „senosios europinės hidronimijos“, literatūros šaltiniuose minimi ne kartą. Tam tikromis sąlygomis šiuos vardus taip pat būtų galima susieti su Lech vardu – iš Austrijos į Bavariją tekančios ir ten į Dunojų įtekančios upės vardu; senesnėje literatūroje taip ir buvo daroma. Šio straipsnio tikslas – ištirti, ar toks ryšys pagrįstas.^¹

^¹ Dėkoju dviem anonimams straipsnio recenzentams už jų pastabas ir pasiūlymus, padėjusius išsklaidyti nesusipratimus ir apskritai pagerinti straipsnį.

152

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos dėl upių vardų lit. Liĕkė, Liekā ir jų giminės

2. LIETUVIŠKOJI VARDŲ GIMINĖ

2.1. Etymologizuojant ir ieškant kitų sietinų vardų, galiausiai remtina liet. lieknas (taip pat lieknas) m. ‘pelkė, pelkėta, durpinga pieva’, liėkna (taip pat lieknā) f. ‘žemumoje esanti pelkėta pieva’. Matyt, čia priklauso ir liet. lāikšės (1) f. ‘didelė krūmynais apaugusi pelkė’ (daugiau apie etimologiją žr. toliau § 3.).

2.2. Kalbant apie šiai giminei priklausančius vardus, reikia palyginti kelis sąrašus:

Neben der ‘klassischen’ litauischen Literatur (besonders Savukynas et al. 1963, Vanagas 1970, 1981, 1981a) ist etwa eine Aufstellung zu nennen, die bei SEJL² (2018–2020) s.v. lāikšės genannt wird (LED 656 s.v. lāikšės werden die Gewässernamen indes nicht angeführt, sondern LED 696 s.v. lieknas), wobei ein Abgleich mit der Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze; im Weiteren LVGDB) die dort vorgenommene Zuordnung der Namen zu Geoobjekten als bisweilen fraglich erscheinen lässt.

2.3. Smoczyński teigimu, esama šių vardų, sudarytų iš liet. šaknies leik–/liek–:

2.3.1. Upių vardai, sudaryti iš pagrindo leik–/liek–:

a) Vedinių dariniai:

Liėke (2),^² Liėkė (4),^³ Liekā (4);^⁴

b) Sudurtiniai žodžiai:

Lēikupis (1).^⁵

2.3.2. Upių vardai, sudaryti iš pagrindo leikn–/liekn–:

a) Vedinių dariniai:

^² Vgl. Savukynas et al. 1963: 91; nicht in Vanagas 1970; vgl. Vanagas 1981: 189; Vanagas 1981a: 59; nicht in LVGDB.

^³ Vgl. Savukynas et al. 1963: 91; nicht in Vanagas 1970; vgl. Vanagas 1981: 189; Vanagas 1981a: 59; nicht in LVGDB.

^⁴ Vgl. Savukynas et al. 1963: 89; Vanagas 1970: 46; Vanagas 1981: 185, 189; Vanagas 1981a: 59; nicht in LVGDB.

^⁵ Vgl. Savukynas et al. 1963: 89; Vanagas 1970: 241; Vanagas 1981: 189; Vanagas 1981a: 59; nicht in LVGDB.

Straipsniai / Articles

153

HARALD BICHLMEIER

Liekšna (1);^⁶ 7 kartus LVGDB, tarp jų nėra vandens telkinio pavadinimo: 116597^⁷ (pievos), 116664 (pievos), 116866 (pievos), 117072 (pievos), 117766 (pievos), 117807 (pievos), 118043 (miško).

Liekšnas (1; 4 kartus)^⁸.

Liekšnas (2; 3 kartus);^⁹ 5 kartus LVGDB, tarp jų nėra vandens telkinio pavadinimo: 116808 (pievos), 117138 (pievos), 117244 (pievos), 117700 (pievos), 117767 (pievos).

b) Komposita: Liekšnupalis,^¹⁰ Liekšnupis,^¹¹ Pusiáulieknis^.¹²

2.3.2. Vietovardžiai iš bazės liekn-/liekn-:

a) Vedinių dariniai: Liek̨niai^¹³ (LVGDB kaip sodybos dalies pavadinimas [118387]); Liek̨nėlis,^¹⁴ Ūžliek̨nė (akivaizdžiai miško pavadinimas),^¹⁵ Ūžliek̨nis,^¹⁶ Ūžliek̨niai (1)^¹⁷ (11748);

b) Komposita: Liek̨nag̨ala^,¹⁸Jūodliek̨nis^,¹⁹Šilaliek̨nis^.²⁰

2.4. Smoczyńskio pirmiau minėtame sąraše nėra hidronimų literatūroje reguliariai minimo Liek̨a, be to, jis neįtrauktas nei į LVGDB, nei į „klasikinę“ lietuvių literatūrą šia tema. Remiantis dabartine padėtimi, daug kas rodo, kad lietuvių hidronimas Liek̨a

^⁶ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 36; Vanagas 1981: 190.

^⁷ Čia ir toliau nurodomi skaičiai yra atskiriems LVGDB geoobjektams priskirti geokodai.

^⁸ Vgl. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 36, 115; Vanagas 1981: 190; Namenform mit Akut nicht in LVGDB.

^⁹ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 36; Vanagas 1981: 190.

^¹⁰ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 89; Vanagas 1981: 190; LVGDB nėra.

^¹¹ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 235; Vanagas 1981: 190; LVGDB nėra.

^¹² Plg. Savukynas et al. 1963: 130; Vanagas 1970: 254, 256; Vanagas 1981: 269; LVGDB nėra.

^¹³ Savukynas et al. 1963 nėra; Vanagas 1970 nėra; Vanagas 1981 nėra.

^¹⁴ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 115; Vanagas 1981: 190; LVGDB nėra.

^¹⁵ Vgl. Savukynas et al. 1963: 181 (Ūžliek̨nės ūpis); Vanagas 1970: 272 (Ūžliek̨nės ūpis); Vanagas 1981: 356 (Ūžliek̨nės ūpis): zum Waldnamen Ūžliek̨nė; nicht in LVGDB.

^¹⁶ Savukynas et al. 1963 nėra; Vanagas 1970 nėra; Vanagas 1981 nėra; LVGDB nėra.

^¹⁷ Savukynas et al. 1963 nėra; Vanagas 1970 nėra; Vanagas 1981 nėra.

^¹⁸ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981; nenurodyta LVGDB.

^¹⁹ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; plg. Vanagas 1970: 251, 256; nenurodyta Vanagas 1981; nenurodyta LVGDB.

^²⁰ Plg. Savukynas et al. 1963: 185; Vanagas 1970: 239, 247; Vanagas 1981: 331; nenurodyta LVGDB.

154

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie lietuvių upių vardus Liëke, Liekà ir jų giminę

tai g-vardis Ghostname, galbūt atsiradęs dėl Leikà perrašymo klaidos. Kas pirmasis įtraukė jį į mokslinę diskusiją, kol kas nustatyti nepavyksta.

Papildant pirmiau pateiktą sąrašą, LVGDB dar nurodyti šie lietuvių apeliatyvų liėknas, liėkna vediniai arba onimizacijos:

2x Liek̇nalis (2):²¹ 116716 (Wiese), 116824 (Wiese);

Lieknāle (2):²² 116997 (Acker);

Liek̇nai (2):²³ 116697 (ganykla);

Liek̇iai (2):²⁴ 76426 (Dorfas);

4x Liek̇nos (1):²⁵ 117693 (Wiese), 117701 (Wiese), 117506 (Sumpf), 117507 (Wiese);

Liek̇niniai pašėdžiai:²⁶ 116394 (Wiese);

3x Liek̇nė (2):²⁷ 116370 (Wiese), 116395 (Wiese), 116613 (Wiese);

Liek̇nės (2):²⁸ 116711 (Wiese).

2.5. Lietuvos hidronimų literatūroje dar nurodomi keli nei Smoczyński, nei LVGDB pateikti vandenvardžiai, būtent du kartus Liekupis²⁹ ir po vieną kartą Liekaitis, Liekaitė, Liėkno upalis ir Lieknėlių rãvas.

2.6. Kol kas neaišku, kaip atsirado neatitiktis tarp duomenų bazėje pateiktų duomenų ir vardynuose pateiktų duomenų (jei jie susiję su vandenvardžiais).

2.7. Be kita ko, Udolph (1990: 116) dar prie šios grupės priskiria du vandenvardžius su nuliniu šaknies laipsniu, liet. Li̇kupis, Likupỹs. Tuo tikslu (taip pat ir vardams su Liek-, Leik-) Udolph cituoja, be kita ko, ir Vanagą

²¹ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²² Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²³ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁴ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁵ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁶ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁷ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁸ Nenurodyta Savukynas et al. 1963; nenurodyta Vanagas 1970; nenurodyta Vanagas 1981.

²⁹ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1981: 189.

³⁰ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 76; Vanagas 1981: 189.

³¹ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 76; Vanagas 1981: 189.

³² Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 270; Vanagas 1981: 190.

³³ Plg. Savukynas et al. 1963: 91; Vanagas 1970: 272; Vanagas 1981: 190.

³⁴ Plg. Savukynas et al. 1963: 92; Vanagas 1970: 241, 244; nenurodyta LVGDB.

Straipsniai / Articles

155

HARALD BICHLMEIER

1981: „185, 189 ir kt. – formos su Lik vis dėlto pateikiamos p. 191 ir ten niekaip nesiejamos su pavadinimais su Liek-, Leik; taip pat nelaikoma tikėtinu ryšys su asmenvardžiu liet. Likas; tačiau ten pat galimu laikomas ryšys su liet. veiksmažodžiu likti. Vis dėlto vandenvardžių siejimas su liet. likti ‘pasilikti, likti, išlikti gyvam, palikti, palikti’ nėra itin įtikinamas pasiūlymas. Tai atrodytų tikėtinesnė prielaida krašte, kuriame upės per sausrą išnyksta – tuomet ‘upė, kuri (nepaisant sausros) lieka (t. y. ir toliau teka)’ būtų prasmingas pavadinimo motyvas. Baltijos kraštuose tai kol kas veikiau mažai tikėtinas scenarijus.

Taigi šį sąsajos variantą geriausiu atveju galima laikyti tolima galimybe.

2.8. Taigi lentelėje apibendrintai gaunamas toks vaizdas:

Name ^SEJL² LVGDB Savukynas et al. 1963 Vanagas 1970 Vanagas 1981 Vanagas 1981a Juódlieknis + (ON) – – – – – Leikà + (FIN) – 89 46 185, 189 59 Liekáitė – – 91 76 189 – Liekáitis – – 91 76 189 – Leikupis + (FIN) – 89 241 189 59 Liẽkė + (FIN) – 91 – 189 59 Liekė̃ +(FIN) – 91 – 189 59 Liẽkiai – 76426 (Dorf) – – – – Liẽkna + (FIN) 116597 (Wi), 116664 (Wi), 116866 (Wi), 117072 (Wi), 117766 (Wi), 117807 (Wi), 118043 (Wa) 91 36, 115 190 – Liẽknagala + (ON) – – – – – Liẽknai – 116697 (Vw) – – – – Lieknãlė – 116997 (A) – – – – Lieknãlis – 116716 (Wi), 116824 (Wi) – – – – Liẽknas + (FIN) 116808 (Wi), 117138 (Wi), 117244 (Wi), 117700 (Wi), 117767 (Wi) 91 36 190 –

156

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos dėl upių pavadinimų liet. Liėkė, Liėką ir jų giminės

Name | SEJL^² | LVGDB | Savukynas et al. 1963 | Vanagas 1970 | Vanagas 1981 | Vanagas 1981a Liėknė | – | 116370 (Wi), 116395 (Wi), 116613 (Wi) | – | – | – | – Liėknėlių rāvas | – | – | 91 | 272 | 190 | – Liėknėlis | + (ON) | – | 91 | 115 | 190 | – Liėknės | – | 116711 (Wi) | – | – | – | – Liėkniaĩ | + (ON) | 118387 (Ht) | – | – | – | – Liėkniniai pasėdžiai | – | 116394 (Wi) | – | – | – | – Liėkno upālis | – | – | 91 | 270 | 190 | – Liėknos | – | 117693 (Wi), 117701 (Wi), 117506 (Su), 117507 (Wi) | – | – | – | – Liėknupalis | + (FlN) | – | 91 | 89 | 190 | – Liėknupis | + (FlN) | – | 91 | 235 | 190 | – Liėkupis | – | – | 91 | – | 189 | – Pusiālieknis | + (FlN) | – | 130 | 254, 256 | 269 | – Šilalieknis | + (ON) | – | 185 | 239, 247 | 331 | – Užlieknė | + (ON), genauer: Wa | – | 181 (Užlikenės ūpis) | 272 (Užlikenės ūpis) | 356 (Užlikenės ūpis) | – Užliekniai | + (ON) | 117748 | – | – | – | – Užlieknis | + (ON) | – | – | – | – | –

Santrumpos: A – ariama žemė, FlN – upės pavadinimas, Ht – sodybos dalis, ON – vietovardis, Su – pelkė, Vw – ganykla, Wa – miškas, Wi – pieva

2.9. Lentelėje pateiktoje apžvalgoje išryškėja ir kitų neatitikimų: stebina, kiek daug (plačiąja prasme) toponimų nėra įtraukta į LVGDB. Kai kur priskiriama skirtingai, pavyzdžiui, Liėknėlis SEJL^² laikomas vietovardžiu, o lietuvių mokslinėje literatūroje – vandenvardžiu. Čia, matyt, dar daug ką reikia dar kartą nuodugniai patikrinti; galbūt viena ar kita vardo forma dar pasirodys esanti Ghostname.

Straipsniai / Articles

157

HARALD BICHLMEIER

3. APIE LIET. LIEKĖ, LIEKĄ IR KT. ETIMOLOGIJĄ

3.1. ‘Senosios Europos hidronimijos’ kontekste dažniausiai minimos tik dvi trumpiausios formos, liet. Liekė, Lieką. Iki šiol šiems pavadinimams buvo priskiriamos dvi skirtingos etimologijos, kurios toliau bus pristatytos ir palygintos: tradicinė ir naujesnė.

Su šių dviejų upių pavadinimų etimologija glaudžiai susijęs, viena vertus, iš Austrijos į Bavariją tekančios upės Lech pavadinimo etimologijos klausimas, kita vertus – eilės slaviškų upių ir sričių pavadinimų etimologijos klausimas.

3.2. Visais šiais atvejais kaip vedinių pagrindas konkuruoja dvi indoeuropiečių prokalbės šaknys: *uleikᵘ- ‘būti skystam, drėkinti’ (naujesnis pasiūlymas) ir *(h₂)leik- ‘lenkti, kreivinti’ (tradicinis požiūris). Semantiniu požiūriu vediniai iš abiejų šaknų tekančių vandenų pavadinimams atrodo visiškai tinkami: po būdingo vingio arba dėl savo vingių gausos taip neabejotinai pavadintas Chamb (sen. vok. Kamb [1058]; < sen. vok. *kamp- ← galų / sen. kelt. *kambo- ‘kreivas’³⁵),³⁶ tikriausiai Bogenbach (taip pat vietovardis Bogen; Žemutinė Bavarija; < sen. vok. Pogana, Bogana [ON: apie 790 (1254 m. kopija)], vandenvardis sen. vok. Bogana [882])³⁷, galbūt Memelis (liet. Nẽmunas), jei tradicinė etimologija teisinga,³⁸ ir galbūt Elbė, jei ją vis dėlto reikėtų etimologizuoti kaip indoeuropiečių prokalbės *h₂elh₂-bʰ(h₂)-o- ‘vingiuojančioji’, o ne tradiciniu būdu kaip ‘baltoji’.³⁹ O pavadinimai, sudaryti iš šaknų, reiškiančių ‘drėgnas, šlapias, skystas’, kaip žinoma, yra labai gausūs, plg. įvairius vokiškus vandenvardžius Neetze, Nette, Netze, kildinamus iš vakarų germanų prokalbės šaknies *nat- ‘šlapias’,⁴⁰ Austrijoje Mattig (tikriausiai iš [iki-]kelt. *madu-ko, iš šaknies

35 Plg. EDPC 186.

36 Plg. DGNB 81 ir kt.

37 Vgl. Prinz 2007: 158–164; DGNB 67; Wiesinger, Greule 2019: 101f.

38 Vgl. dazu Bichlmeier 2019: 49f.; 2020: 130f. jeweils mit älterer Literatur. Ähnlich auch schon unter Anführung der beiden bei Bichlmeier genannten etymologischen Vorschläge Vanagas 1988: 28f.

39 Vgl. dazu Bichlmeier 2012, 2013; Bichlmeier, Blažek 2014, 2015; Scheungraber, Grünzweig 2014: 43–46 (jeweils mit weiterer Literatur).

40 Plg. DGNB 372, 374 ir kt.

158

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie upių vardus lie. Liẽkė, Lieką ir jų giminę

s. indoeurop. *mad- „būti / tapti šlapiam“ [LIV² 421]⁴¹ ir, matyt, taip pat Sava / Save, kuri greičiausiai sudaryta iš – *sh₂eu̯ „pilti, lyti“ (plg. IEW 912; LIV² 545),⁴² ir kt.

3.3. Tačiau prieš nagrinėjant galimus giminaičius už baltų kalbų ribų, pirmiausia reikia ištirti vidinę baltų kalbų vardų giminystę.

3.3.1. Paprastai abu lietuvių upių vardai ir jų giminė siejami su lie. lieknas (taip pat liėknas) m. „klampynė, pelkėta, durpinga pieva“, lat. liekns m. „žemuma, žemai esanti drėgna pieva“, lie. liėkna (taip pat lieknā) f. „žemai esanti pelkėta pieva“, lat. liėkna f. „pelkė, žemuma tarp dviejų kalvų, drėgna pelkėta vieta miške, pelkėtas miškas, didelė drėgna pieva“, lat. liėkne f. „nesibaigianti pieva palei upės žiotis“. Toliau dar priklausantis yra lie. laíkšės (1) f. „didelė krūmais apaugusi pelkė“.⁴³

3.3.2. Iš paliudytų lietuvių ir latvių kalbų žodžių formų reikia rekonstruoti šias ankstesnes formas: baltų prokalbės *leiknā–/*laiknā–, *leikna–/*laikna–, *leikniā/*laikniā– ir galiausiai *laik-s-iā.

3.3.3. Semantiškai ši sąsaja problemų nekelia. Tačiau pirmiausia problemiška yra šaknies skiemens intonacija, nes (dažniausiai pasitaikančiam) apeliatyvo akūtui vandenvardžiuose priešpriešinamas cirkumfleksas. Skirtumą nesunku paaiškinti, jei akūtas yra pirminis ir remiamasi baltų prokalbės *leik- (/*laik-) > rytų baltų prokalbės *lēk. Tokiu atveju cirkumfleksą vandenvardžiuose galima paaiškinti tuo, kad jis atsirado dėl metatonijos (métatonie douce) vandenvardyje lie. Liẽkė < baltų prokalbės *Leikiā ir vėliau buvo perkeltas į vandenvardį lie. Lieką, kuriame metatonija iš tikrųjų negalėjo įvykti. Dabar kyla klausimas: iš kur apeliatyvuose šaknis gavo pirminį akūtą? Iš esmės čia galimos tik dvi alternatyvos: arba šaknyje buvo

⁴¹ Plg. DGNB 340 ir toliau, Wiesinger, Greule 2019: 126.

⁴² Vgl. Bichlmeier 2011: 65–74; Repanšek 2016: 121f., Bichlmeier 2017, jeweils mit älterer Literatur.

⁴³ Plg. LitEW 1: 332, 364 ir toliau; Karulis 1992/2001: 523 ir toliau (su pasenusia etimologija). SEJL 350 Smoczyński apie tai dar rašo: „Bez etymologii.“ – Iš esmės šiuo klausimu dabar žr. SEJL² (2018–2020), s. v. liėknas, laíkšės, kur dabar pirmenybė teikiama etimologijai, grindžiamai s. indoeurop. *uleik̯u. Ši etimologinė sąsaja galiausiai yra maždaug šimtmečio senumo (ko Bichlmeier 2010 taip pat nepastebėjo), plg. LitEW 1: 332, kur Fraenkelis nurodo senesnę literatūrą, tačiau šį pasiūlymą atmeta. Vis dėlto nei Smoczyńskis nepaaiškina akūto; SEJL² (2018–2020), s. v. laíkšės, skaitome: „Akut bez historycznego uzasadnienia.“, o LED 656, 696 (kur dabar taip pat s. indoeurop. *uleik̯u laikoma pagrindu) ši problema apskritai nekeliama.

Straipsniai / Articles

159

HARALD BICHLMEIER

Indoeuropiečių prokalbės formoje buvo laringalas, taigi ją reikia rekonstruoti kaip uridg. *(u)leiHᵏ⁽ᵘ⁾-,⁴⁴ arba vedinys turi (vidinę baltų kalbų?) susiformavusią ilginimo pakopą. Tokiu atveju reikėtų postuluoti (prieš)baltų kalbų *(u)lei(H)ᵏ⁽ᵘ⁾-, o čia laringalo šaknyje postuliuoti nebūtina. Pasak SEJL² (2018–2020), s. v. laĩkės, „Akut bez historycznego uzasadnienia“. Taigi galima manyti, kad autorius jį taip pat laikė tam tikra analogija.

3.3.4. Kadangi šaknis, kuria remiantis etimologizuojami apeliatyvai, o vėliau ir vietovardžiai bei vandenvardžiai, tik iš dalies leidžia atsirasti akūtui, atrodo, kad vardai išsaugo senesnę būklę (su cirkumfleksu), o apeliatyvai, priešingai, yra naujesni. Jei ši analizė teisinga, tai būtų bent jau neįprasta situacija.

3.4. O kaip liudijama abiejų pasirinktų šaknų vartosena?

3.4.1. Uridg. *uleikᵘ šaknis yra gerai paliudyta, pavyzdžiui, lot. liquēre ‘būti skystam’, liquidus ‘skystas’ ir kt. Apie numanomą uridg. *h₁leik- ‘lenkti, kreivinti’ šaknį, regis, būtinus dalykus pasakė Bichlmeier (2010: 44 ir toliau):

„Antrąją poziciją [priešingą požiūriui, kad tai esą uridg. *uleikᵘ šaknies tęsinys; H.B.] palaiko, pavyzdžiui, Anreiter (2005: 45; 2005a: 16; 2008: 150) ir Anreiter/Haslinger/Roider (2000: 131), kildinantys ją iš priešromėniško *lik- ‘kreivinti, lenkti’ < indoeurop. *(h₁)lik, iš šaknies *(h₁)leik-, plg. vandenvardžius liet. Liėkė, Liekà (< *[h₁]loikʰēn₂, *[h₁]loikéh₂), ir todėl Lech būtų ‘Sulenktasis’. Galiausiai tai yra pozicija, kurios jau laikėsi Pokorny. Iš esmės taip, žinoma, galėtų būti, tačiau ši etimologija turi aiškų trūkumą: atrodo, kad ši indoeuropiečių šaknis apeliatyviniame žodyne nėra paliudyta, o tai galiausiai reiškia, kad jos reikšmės iš tikrųjų neįmanoma nustatyti.“

Ir toliau ten pat, 46:

„Kita vertus, ši šaknis *uleikᵘ suteikia atspirties tašką dviejų pirmiau minėtų lietuviškų upių Liėkė, Liekà etimologizavimui; atsižvelgiant į tai, kad baltų kalbos iš tikrųjų yra įvykdžiusios sateminėms kalboms būdingą garsų kaitą *-kᵘ- > -k, o kita vertus, nėra paveldėto žodžio lietuvių kalboje

⁴⁴ Dar reikėtų nurodyti vieną teorinę galimybę, kuri paaiškintų stūmio akcentą, tačiau semantiškai ji nėra labai įtikinama: iš esmės galėtų egzistuoti aptemęs junginys *leiH-h₃kᵘ-, sudarytas iš uridg. *leiH- ‘pilti, lieti’ (LIV² 405 ir toliau) ir *h₃ekᵘ- ‘išvysti, matyti’ (LIV² 297 ir toliau), – tačiau reikšmė lieka neaiški (‘atrodantis kaip liejinys’?). – Taip pat laringalą turėtų vedinys *loiH-ko iš pirmiau minėtos šaknies, darinys, lygiagretus uridg. *h₃roiH-ko/h₂- > bendrai. *ŕ̥ēka ‘upė’ (iš uridg. *h₃reiH- ‘virti, suktis’ (LIV² 305 ir toliau), kuri taip pat, pavyzdžiui, yra tęsiama uridg. *h₃reiH-no- > urkelt. *rēno- (→ lot. Rhēnus), urgerm. *rīna- > vok. Rhein forma.

160

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Anmerkungen zu den Flussnamen lit. Lieḱe, Lieḱā und ihrer Sippe

Baltų kalbose žodžio pradžioje pateikiama vl grupė, taigi indoeuropiečių *#ul- > baltų (slavų) *#lgilt, laikoma, kad baltų *laik(i̯)ā arba *leik(i̯)ā- < indoeuropiečių *u̯loiku̯ieh₂, *u̯loiku̯eh₂ arba *uleiku̯ieh₂, *uleiku̯eh₂ galėtų būti rekonstruoti. Remiantis pirmiau nurodyta šaknies reikšme, reikšmė būtų maždaug „drėkinimas“, taigi „drėkinantis (vandens telkinys)“ ar pan.

3.4.2. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, taip pat tampa aišku, kad Udolpho (1990: 113–117) pateiktas slavų ir baltų vandenvardžių sugretinimas, kuriam pritaria, pavyzdžiui, Wiesingeris (2014: 682), nieko neįrodo (be Lech jis čia nurodo, pavyzdžiui, slovak. Likava [1321 Lyka], kroat. upės ir vietovardį Lika⁴⁵ ir kt.), nes daugelis jo pateiktų baltų ir slavų srities vardų gali būti arba turėtų būti šios indoeuropiečių šaknies *uleikᵘ- „drėkinti“ tęsėjai; Udolpho (1990: 116) cituojamas Schmidui (1975) priskiriamas šaknies rekonstruktas „*leikᵘ- „tekėti““ yra klaidingas arba pasenęs. Vienintelė indoeuropiečių šaknis *uleikᵘ-, kuri dar apskritai tęsiama anatolų ir iranėnų kalbose, reiškia „(at)leisti, atsitraukti nuo“ (EDIV 307f.; LIV² 406f.; būtent šia šaknimi grindžiamas ir pirmiau minėtas liet. *l̥kti).

Lieka tik vienas trūkumas: panašu, kad indoeuropiečių šaknis *uleikᵘ- „drėkinti“ slavų kalbose kaip apeliatyvas nėra tęsiama.

Taigi ši indoeuropiečių šaknis *uleikᵘ beveik neabejotinai slypi ir už vienintelės apeliatyvų poros, kada nors diskusijoje minėtos kaip argumentas: liet. liekna f., latv. liekņa f. „pelkėta pieva“.

^⁴⁵ Šis vardas (arba visa vardų grupė) slepia problemą, kuri, regis, iki šiol buvo nepastebėta: seniausias paliudijimas (neskaitant Por[tus] Epi[icus] Tabula Peutingeriana) randamas pas Konstantiną Porfirogenetą (De Adm. Imp. 30, 93): Λίκα, kuri, pasak Schrammo (1981: 286, nurodant ankstesnę literatūrą), turėtų remtis vietininko bendr. slavų *vь̄ Licě. Kitas pagal senumą paliudijimas yra 1185 m. Lica. Čia kyla klausimas, kodėl kroatiška vardo forma nepatyrė vadinamojo trečiojo (progresyviojo) palatalizacijos proceso, nors jis čia, regis, turėjo vykti, nes (klasikiniu aprašu [Bräuer 1961: 193]) jis apėmė bendr. slavų *k, *g, *x pozicijoje po bendr. slavų *i, *ь, *ę (arba, modernesne interpretacija, praslavų *k, *g, *x pozicijoje po praslavų *i, *i, *j; taip pat per nosinį garsą [Holzer 2007: 51]). Tiesioginė paralelė mūsų atvejui, ko gero, yra praslavų priesagų junginys *-in-i̯ā > bendr. slavų *-bnica. Kaip matyti iš naujesnio aprašo, kirčio santykiai, regis, neturėjo reikšmės. Paprastai ir skoliniams turėtų galioti šie fonetiniai dėsniai, o upės arba vietovardis, matyt, buvo perimtas netrukus po slavų atsikėlimo į regioną VI a. pabaigoje. Todėl kyla klausimas, kodėl, viena vertus, visos slaviškos vardo formos nerodo progresyviosios palatalizacijos, o kita vertus, ar Λίτζα vis dėlto nėra fonetinių dėsnių nulemta vardininko forma. Tačiau tam reikia atskiro tyrimo.

Straipsniai / Articles

161

HARALD BICHLMEIER

Vis dėlto reikia tam tikrų semantinių poslinkių, kad pelkėta pieva būtų pavadinta „Išlinkusiąja“.⁴⁶ Kodėl šiuo metu vieninteliu aiškinimu Scheungraberiui ir Grünzweigui (2014: 210) pateikiamas šis iš apeliatyviškai nepatvirtintos indoeuropiečių šaknies *(h₁)leik- „lenkti“ kildinamas aiškinimas, lieka neaišku.

4. UPĖVARDŽIO LECH ETIMOLOGIJA

4.1. Dabar į žaidimą įsitraukia upėvardis Lech ir jo etimologija. Jam buvo siūlytos ir aptartos trys etimologijos, pirmiausia jau anksčiau minėtosios:

a) vedinys iš indoeuropiečių šaknies *(h₁)leik- „lenkti“, tokiu atveju numatant ikikeltišką arba galiausiai vis dėlto keltišką darinį šiuo pagrindu;

b) vedinys, grindžiamas indoeuropiečių šaknimi *uleiku- „būti drėgnam, drėkinti“ ir kt.; tačiau aprašuose ne visada aišku, ar darinys laikomas keltišku, ikikeltišku, ar ikikeltišku, perėjusiu per keltišką filtrą.

Ir galiausiai: c) senoji keltų kalba *liko/ā- „uola, akmuo“ ir ekspresyviai (?) geminuotas variantas *likko/ā- (kurio reikalauja keli upėvardžio paliudijimai, keli asmenvardžių paliudijimai [jei juos laikysime priklausančiais tai pačiai grupei] ir keltų apeliatyvų lyginamieji žodžiai). Šis pavadinimas gerai tinka aukštupio dalims, kuriose upė iš pradžių veržiasi pro siaurus uolynus, o vėliau įteka į plačią upės vagą, žemo vandens metu atidengiančią didelius akmenukais nusėtus plotus.

4.2. Nepaisant pirmiau minėtos, jau prieš 10 metų išsakytos išvados, kad būtent iš semantiškai natūraliai patrauklios indoeuropiečių šaknies *uleiku dėl fonetinių priežasčių Lech vardas jokiu būdu negali būti kildinamas, Wiesingeris ir Greule (2019: 107) šią etimologiją pateikia kaip vienintelę. Tai aiškus žingsnis atgal, palyginti su tuo, kas jau buvo pasiekta:

⁴⁶ Hierzu bereits Walde, Pokorny 1927–1932, 2: 397 (s.v. *le̯iqᵘ) in Bezug auf „lit. lė̃knas „Morast“, lett. lėkns, lėkne „ds., niedrig liegendes Feld“: „nicht wahrscheinlicher zu *le̯iqᵘ- „biegen“ als „Einbuchtung, daher feuchte Senke““.

162

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos dėl upių pavadinimų liet. Liėkē, Liekā ir jų giminės

Pateikiamas tik šis etimologinis sprendimas, be to, labai sutrumpinta forma:

„Rom. *Licus/*Lica etimologiškai kelt. *Likos/ā < *wlikos kildinamas iš ide. *wlikwō-s ‘drėkintojas’, o šis – iš ide. *wleikw- ‘drėkinti’. L: Greule (2014), 304; Wiesinger (2014), 681–683; Greule (2015), 343.“

4.3. Analizę pradėkime nuo galo: abu autoriai cituoja tik savo pačių darbus; čia išsiskiria Greule (2014 = DGNB: 304), nes jame, kitaip nei Wiesinger, Greule (2019), vis dėlto apžvelgiama tyrimų istorija: pateikiamos ir trumpai aptariamos visos trys pirmiau nurodytos etimologijos, o ‘akmens’ variantas atmetamas kaip vienintelis; kiti du iš pradžių laikomi lygiaverčiais, tačiau nurodoma, kad „*Likos negalima patikimai įrodyti esant keltų kilmės“ – ir tai „[v]aizduojant abu keltų apeliatyvus air. fluch ‘drėgnas’ ir kimr. gwlith ‘rasa’ (< *ulik-)“ –, tačiau šią rekonstrukciją, nors ir reikėtų suponuoti „asimiliacinį ide. labiovelaro /kʷ/ > /k/ nykimą ir pradinio /u-/ nykimą“, esą reikėtų teikti pirmenybę kaip upės pavadinimui dėl iš jos išvedamos reikšmės ‘drėkintojas (žemės), vandens tiekėjas ar pan.’.

4.4. Palyginti su šiuo teisingu ir atitinkamomis išlygomis papildytu pateikimu, dabartinis pateikimas Wiesinger, Greule (2019) galiausiai yra daugeliu atžvilgių klaidingas: paaiškinimas, kad pavadinimas per „rom. *Licus/*Lica per kelt. *Likos/ā < *wlikos kildinamas iš ide. *wlikwō-s ‘drėkintojas’, o šis – iš ide. *wleikw- ‘drėkinti’“, turi šias (spausdinimo) klaidas:

• Šaknis, laikantis čia taikomo, labiau anglosaksų erdvėje įprasto žymėjimo būdo, turi būti rašoma *wleikw (plg. įprastesnį žymėjimą: uridg. *uleiku̯-); šaknis turi tik penkias fonemas, o ne šešias, kaip leidžia manyti rašyba „*wleikw-“. Tikriausiai tai tik spausdinimo klaida, tačiau ji iškraipo prasmę.

• „[I]de. *wlikwō-s ‘drėkintojas’“ (neskaitant klaidingo žymėjimo) dar turėtų būti pagrįstas morfologiškai: agento daiktavardžiai, kaip čia, regis, suponuojamas, nors ir turi kirčiuotą priesagą, paprastai turi šaknies o pilnąjį laipsnį; todėl vietoj veiksmą reiškiančio daiktavardžio

⁴⁷Ähnlich auch Greule 2015: 343 = Greule o.J.: 7: „< roman. Licus (*Likius, Licca) über kelt. *wlikos < (idg.) *wlikwōs ‘Befeuchter’ zu idg. *wleikw- ‘befeuchten’“, wobei hier aber alle Zeichen richtig gesetzt sind.

Straipsniai / Articles

163

HARALD BICHLMEIER

uridg. *ulōiku̯-o- ‘drėkinimas, drėkinimas kaip procesas’ tikėtumės uridg. *uloik-u̯-ō- ‘drėkintojo’, o prireikus ir nomen rei actae ‘sudrėkinto daikto’.

• Pirmiau pateiktame aiškinime nepagrįsta disimiliacija *u̯ – kʷ > *u̯ – k iš principo galima, tačiau galiausiai ji visiškai ad hoc ir, kiek galima spręsti, keltų kalbose neturi jokių paralelių; bent jau galimame pavyzdyje su ta pačia garsų seka nieko panašaus nevyksta: iš uridg. *uekʷu̯- ‘sakyti’ (LIV² 673f.; IEW 1135f.) gali būti kilę kamieno urkelt. *uekʷu̯-o- ‘veidas’ (galbūt < ‘kalba’) tęsėjai, kuriuose nėra jokio disimiliacijos pėdsako: galbūt su juo sietinas Ogam VEQ-REQ, neabejotinai mkimr. gwep ‘veidas, vaizdas, grimasos’, mbret. goap ‘išjuoka’ (jei tai nėra skolinys iš normanų prancūzų kalbos), gal. PN Uepo-litanus, Uepos.^⁴⁸

• Dar labiau ad hoc yra po to daroma prielaida, kad išnyko pradinis uridg./urkelt. *u̯-: Keltų kalbose nėra jokių tokio reiškinio požymių: uridg. *u̯- virsta urkelt. *u̯-, o šis toliau – air. f-, kimr. gw-, bret. g-, korn. g-, gal. /u-/ <u-/ v->. Tas pats pasakytina ir apie visas pradines grupes urkelt. *ul- < uridg. *(H)ul- ir urkelt. *uliK- < uridg. *(H)u̯lK-.⁴⁹

• Tačiau ši keltų etimologija galutinai tampa neįtikėtina dėl to, kad žodis, į kurį čia siejamas upės pavadinimas Lech, urkelt. *uliku̯-o-, visose keltų kalbose, kuriose jis išliko, taip pat neturi nė iš tolo atitinkančio tęsėjo, rodančio vieną iš pirmiau suponuotų, ne pagal garso dėsnius vykstančių garsų pokyčių; visur randami tik reguliarūs *u ir *-kʷ- refleksai: air. fliuch, akimr. gulip, mkimr. gulip, gwlyp, gʷlyb, abret. gulip, mbret. gloeb, glueb, dab. bret. gwleb, akorn. glibor (gl. lot. humor).

4.5. Apibendrinant galima teigti, kad Wiesinger, Greule 2019 kaip vienintelė etimologija pateikiamas pavadinimo Lech kildinimas iš „ide. *wlikwō-s (skaityti: *wlikwō arba *ulikʷu̯-o-; H.B.) ‘drėkintojas’“ semantiškai būtų visai tinkamas, tačiau neatlaiko istorinio fonologinio patikrinimo: jis lieka įmanomas tik tuo atveju, jei ikikeltų (Alpių prieškalnių) keltų kalbai (Bavarijos keltų kalbai [kaip analoginiam dariniui pagal Bavarijos slavų kalbą] arba Celtica bavarica) pripažįstami kitur keltų kalbose nepatvirtinti fonetiniai pokyčiai, nors būtent šiame leksiniame vienete jie niekur keltų kalbose neaptinkami.

⁴⁸ Vgl. EDPC 409f.; OPEL 4: 155; 2007: 236; Raybould, Sims-Williams 2009: 14, 25.

⁴⁹ Pavyzdžių plg. EDPC 425f.

164

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie lietuvių Liėke, Liėką upių vardus ir jų giminę

4.6. Šiame kontekste Wiesingerio, Greule (2019) cituojamas Wiesingerio (2014: 681–683) darbas taip pat yra problemiškas ką tik aptartos problematikos požiūriu: į visas kliūtis, susijusias su šia kilmės interpretacija, beveik neatsižvelgiama. Ten, p. 682, teigiama:

„Kadangi apie eros pradžią prie Lecho gyvenę likatai turi keltų vardą, tikėtina ir keltų upės vardo kilmė, todėl reikėtų postuluoti kelt. *Likā.... Tačiau upės vardas veikiausiai yra ne keltų, o dar indoeuropietiškos kilmės. Jürgenas Udolphas nurodo giminiškus darinius, viena vertus, Kroatijos rytuose, per Slovakiją ir Lenkiją iki Baltarusijos bei Lietuvos, kita vertus, vakaruose – Belgijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Tuomet reikėtų pradėti nuo ide. *lei- (*leiH-) ‘pilti, tekėti’ (Pokorny, 664) ir formanto išplėtimo iki *leikᵘ⁻⁵⁰ (*uleikᵘ⁻) ‘tekėti’ lot. liquēō ‘būti skystam’ ir liquidus ‘skystas, tekantis’.“

Angesichts der doch deutlich von der in Wiesinger, Greule (2019) vertretenen Etymologie abweichenden Herleitung – es wird ja hier mit einer vorkeltischen, in Wiesingers Terminologie ‘indogermanisch-voreinzelsprachlichen’ Bildung gerechnet – dort indes eindeutig mit einer keltischen, wären im jüngeren Text schon ein paar klärende Worte angebracht gewesen, wenn dieser Text als einer von nur drei Literaturverweisen erscheint.⁵¹

Jei tokiomis prielaidomis norėtume išgelbėti vardo Lech kildinimą iš keltų vandenvardžio *Likā, turėtume manyti, kad tai tėra sukeltinta prieškeltiško vardo forma arba į keltų kalbą integruota jo forma. Tačiau tuomet reikėtų toliau manyti – jei ir toliau remtumėmės pamatine ide. *uleikᵘ⁻ ‘tekėti’ arba

⁵⁰ Quelle für diesen überholten Ansatz dürfte ebenda zitierter Udolph 1990: 116 („*leikᵘ⁻, „fließen“ als Wurzelerweiterung zu *lei- „gießen, fließen““) sein, wo dieser diese Theorie der Wurzelweiterung von Schmid 1975 übernimmt. Allerdings ist die Theorie einer derartigen Wurzelerweiterung aus heutiger Sicht zu verwerfen (die Wurzel ist als uridg. *leiH- ‘gießen’ anzusetzen, LIV² 405f.), diese Idee widerspiegelt nur den gerade bei Udolph üblichen, völlig veralteten Wissensstand. Dass uridg. *leiHund *uleikᵘ⁻ irgendwie einen gemeinsamen Ursprung haben, ist grundsätzlich ausgeschlossen. Auch ist eine Wurzel uridg. *leikᵘ⁻ ‘niedrig, Niederung’, die indirekt irgendwie etwas mit ‘fließen, flüssig’ zu tun haben könnte (so etwa Merlingen 1978: 60), ein Phantasma bzw. entspringt veralteten Auffassungen: diese Wurzel wird dadurch generiert, dass eben der Name Lech mit der Sippe um lett. liekns zusammengestellt wird; der Name des Lech müsste dann – wenn er aber ebenda nicht ausgeführt wird – letztlich ‘der Niedrige, der Seichte’ bedeutet haben. Nach den Ausführungen oben in 3.3., besonders in 3.3.1. erscheint diese Etymologie als wenig zielführend.

⁵¹ Galiausiai tai yra miglotas terminas, leidžiantis jo vartotojui išvengti būtinybės apsispręsti, ar ikikalbinius (šiuo atveju prieškeltiškus) darinius jis laiko protoindoeuropietiškais, ar „senojo europietiškojo“ pobūdžio (t. y. tam tikra prasme vakarų protoindoeuropietiškais) Krahe’s prasme.

Straipsniai / Articles

165

HARALD BICHLMEIER

recte „drėkinti“, daro prielaidą, kad ikikeltiškoji indoeuropiečių kalba, iš kurios keltų kalba perėmė šį pavadinimą, buvo tokia, kad joje labiovelaras buvo išnykęs arba virtęs velaru (kaip, pavyzdžiui, sateminėse kalbose), o žodžio pradžios *ul buvo supaprastintas į *l (kaip baltų, slavų ir italikų kalbose). Čia patenkama į sritį, kurioje vargu ar dar ką nors galima kalbotyros argumentais pagrįsti.⁵²

Be to, kyla toks klausimas: jei upės vardas yra prieškeltiškas („ide.-vakarų“), ar dar galime tautovardį Licates / Likaten vadinti keltų, kaip tai daroma citatoje? O gal jis yra keltų, bet pagrįstas prieškeltišku pagrindu, nes turi (keltų?) priesagą (*)at?

Be to, citatoje, regis, pateiktas ide. *leiH- ‘pilti, tekėti’ (LIV² 405f., Pokorny 1959: 664f.) siejimas su ide. *uleiku̯- ‘drėkinti’ (LIV² 696f.; Pokorny 1959 nėra) yra tiesiog nuotykingas – ir tokia forma aptinkamas net ne pas cituojamą Udolphą (1990: 115f.).

4.7. Dar kartą grįžkime prie kitų dviejų etimologijų:

4.7.1. Pirmiausia prie tariamos šaknies *h₁leik- ‘lenkti’:⁵³

Svarbiausia literatūra, kurioje pateikiama ši etimologija, tikriausiai yra IEW 669; Snyder 1967: 161 („Tikriausiai remiamasi ide. *leik- ‘lenkti’. Keltų kilmė šiems vardams... yra... mažiau tikėtina.“);⁵⁴ be nuorodos į IEW; Anreiter (2008: 150).

Kad etimologiją, grindžiamą šia šaknimi, reikia atmesti, jau buvo išdėstyta pirmiau, § 3.4.1.

4.7.2. „Akmens“ etimologija pirmiausia atstovaujama prancūzakalbėje literatūroje, tačiau, pavyzdžiui, Wiesingerio, Greule (2019) ir jų cituojamų ankstesnių darbų ji nebuvo perimta ar cituota. Prancūzakalbėje literatūroje ji taip pat paprastai pateikiama kaip vienintelė Lech vardo

52 Be to, šis požiūris nota bene reiškia, kad prieš kalbos, iš kurios vėliau kilo keltų kalba, vartotojus į Alpių prieškalnes turėjo imigruoti kitos indoeuropiečių kalbos vartotojai – taigi reikėtų numatyti bent dvi indoeuropiečių imigracijos bangas: viena galbūt II tūkstantmetyje pr. Kr. (jos nešėjai būtų suteikę vandenvardį – klasikine terminologija tai tikriausiai būtų „senasis europietiškasis“) ir kita – kartu su kalbos vartotojais, vėliau išsivysčiusiais į keltus, I tūkstantmetyje pr. Kr.

53 Beide Etymologien werden in Sims-Williams (2006: 185, Anm. 78) genannt, ohne eine Entscheidung zu treffen.

54 Snyder (1965: 187f.) bietet hingegen noch beide Lösungen, die zu urkelt. *lik(k)- ‘Stein’ und die zu uridg. *leik- ‘biegen’ (nach IEW 669), scheint aber schon der letzteren zuzuneigen. Kategorisch hingegen ist er bereits in der Ablehnung (aus lautlichen Gründen) einer Etymologisierung auf der Grundlage der Wurzel *uleiku̯-.

166

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Anmerkungen zu den Flussnamen lit. Lieḱe, Lieḱā und ihrer Sippe

minimas, dažniausiai nurodant, kad upės pavadinime buvo paprastasis protokeltų *k, o lyginamuosiuose leksiniuose vienetuose – geminuotasis protokeltų *kk (taip, pavyzdžiui, DLG^² 200; DLG^³ 201; Delamarre [2007: 177]; Delamarre [2012: 117]).

DTNG 2, s.v. „licco-, licca ‘pierre plate, dalle, falaise, roche’ / ‘slab, flat stone, cliff“ dabar, regis, netiesiogiai remiasi prielaida, kad geminata iš esmės egzistavo, tačiau šaltiniuose dažniausiai nebuvo užrašoma, išskyrus Licca pas Venancijų Fortunatą. Nors čia tai daugiau neminima, DLG^² 200; DLG^³ 201 (ir senesnėje literatūroje) geminata laikoma „ekspresyvia“ (taip, pavyzdžiui, dar IEW 832, Pokorny 1960: 170, taip pat Bichlmeier 2010: 43).^⁵⁵

4.7.3. Šis vertinimas stebina, nes šios geminatos paaiškinimą jau buvo pateikęs Stokes (1893 passim, čia: 170), o, juo remdamasis, jį patvirtino Lühr (1985 passim, čia: 293, 337): protokeltų kalboje būta fonetinio dėsnio, panašaus į Kluge dėsnį germanų kalbose, dėl kurio junginiai iš urindoeuropiečių *p/t/k + *n davė protokeltų *pp/tt/kk, o iš urindoeuropiečių *bʰ/dʰ/gʰ + *n atsirado protokeltų *bb/dd/gg.

Bereits bei Stokes (1893) findet sich so die wohl korrekte Etymologie: Das keltische ‘Stein’-Wort im appellativen Wortschatz geht auf uridg. *pₗ̥knā-, in moderner Notation uridg. *p̥l̥k-néh₂- > frühurkelt. *φlikkā- > urkelt. *likkā- > mir. lecc ‘Steinplatte’, kymr. llech ‘Steinplatte’, bret. lec’h ‘Grabstein’ zurück. Dabei ist der Ansatz der Schwundstufe im Rekonstrukt nur dann notwendig, wenn eben der Name des Lech mit seinen Belegen der Gestalt /lik(k)-/ damit verbunden werden soll.

4.7.5. Be to, šie keltų žodžiai galėtų būti kildinami ir iš keltų *(p)lekkā, pirminės pilnosios apofoninės pakopos formos. Šio požiūrio problema taip pat ta, kad, sprendžiant iš kitų žodžių, išvestų iš šios šaknies, čia neabejotinai turėtų būti semantinė raida keltų kalbose: nuo tikrosios reikšmės ‘plokščias’, ‘plotas’ pereita prie reikšmės ‘akmens plotas’ (plg. Bichlmeier 2010: 43). Kitaip tariant, ir priešprotokeltų *plek-nḗk galėjo vesti į paliudytus keltų bendrinius žodžius.

4.7.6. Taigi iš to, kas pasakyta, išplaukia štai kas: jei remsimės urindoeuropiečių / priešprotokeltų *p̥lk-néh₂- > ankstyvosios protokeltų *φlikkā- > protokeltų *likkā, galima

^⁵⁵ Dėl asmenvardžių, kuriuose yra elementas Licc, dar plg. OPEL 3: 26. – Dėl kitų geminatų susidarymo galimybių žemyninėje keltų kalboje plg. de Bernardo Stempel 2010. – Šį sprendimą skeptiškai vertina Isaac 2004 (> Possibly Celtic Elements, s.v. lico-); tačiau kadangi ten jis kaip alternatyvą svarsto tik atmestiną Anreiter (et al.) etimologiją, siejančią su šaknimi *(h₁)leik- ‘lenkti’, šis įrašas nepateikia naujų argumentų, kurie iš tikrųjų keltų abejonių dėl leksinio vieneto keltų kilmės.

Straipsniai / Articles

167

HARALD BICHLMEIER

bendrines formas ir vandenvardžio paliudytas formas paaiškinti kartu, tačiau reikia manyti, kad vandenvardyje geminata dažnai nebuvo užrašoma. Alternatyviai bendriniams žodžiams (ir vienam vandenvardžio paliudijimui?) galima rekonstruoti urindoeuropiečių / priešprotokeltų *pl̥k-néh₂- > ankstyvosios protokeltų *φlikkā- > protokeltų *likkā, o vandenvardžio paliudytoms formoms – urindoeuropiečių / priešprotokeltų *pl̥k-éh₂- > ankstyvosios protokeltų *φlikā- > protokeltų *likā.

4.7.7. Kadangi, kaip jau minėta pirmiau, pagrindinė urindoeuropiečių šaknies *plek reikšmė veikiausiai buvo ‘plokščias’ (plg. galbūt latvių plaks ‘plokščias’, jei tai kildintina iš priešrytbaltiškosios *pl̥ok-o- [jei ne iš *pl̥ak-o- ← *pl̥h₂k-o-; žr. toliau 4.7.9], lietuvių plãkanas ‘plokščias’, taip pat keli kiti atitikmenys pas Pokorny 1959: 831 ir toliau⁵⁶),⁵⁷, tai urindoeuropiečių / priešprotokeltų no-dariniui *pl̥k-nó veikiausiai taip pat reikia priskirti šią reikšmę. Kaip jau parodė Bichlmeier (2010: 44), regis, nėra kitos išeities, kaip tik pripažinti tokią reikšmių raidą: bendriniams žodžiams bet kuriuo atveju pirmiausia ‘plokščias’, substantyvuotas – ‘plotas’ > ‘akmens plotas’ > ‘akmens plokštė’ > ‘antkapinė plokštė’, o upės pavadinimui – ‘plokščioji, sekli’, nors vėliau, darant prielaidą, kad už Galijos ribų paliudyta reikšmės raida vyko ir priešalpinėje galų kalboje, galėjo būti vėl įprasminta reikšmė ‘akmens plokštė’. Reikšmė ‘akmenuotas’ ar panaši galėjo atsirasti, tačiau iš to, kas pasakyta, jos kol kas negalima išvesti, ir morfologiškai ji bet kuriuo atveju neatsispindėtų darinių procese, priskirtiname vienai iš šių reikšmės poslinkio stadijų.

4.7.8. Vis dėlto pateikime dar vieną, iš pradžių sudėtingai atrodantį scenarijų, kuris būtent šiam vandenvardžiui galėtų paaiškinti reikšmę ‘akmenuotas’:

Jei išeities tašku laikytume apofoninį proterodinaminį urindoeuropiečių / priešprotokeltų n-kamieną *plék-n̥ n. (arba *plék-ōn m.), kilm. *pl̥k-én-s → *pl̥k-n-és ‘plokštumas, plotas’ arba amfikinetinį n-kamieną, urindoeuropiečių / priešprotokeltų *plék-n̥ n. (arba *plék-ōn m.), kilm. *pl̥k-n-és, tai iš jo su posesyvine urindoeuropiečių *-ó išvestas būdvardis urindoeuropiečių / priešprotokeltų *pl̥k-n-ó reikštų būtent ‘turintis plotą / plokštumą’, taigi ‘plokščias’. Jei reikšmės raida

⁵⁶ Plg. kitokią etimologiją (siejamą su urindoeuropiečių šaknimi *pleh₂k) LitIEW 602 ir toliau.; LEV 2: 58; SEJL 467 ir toliau.; ALEW 2: 785 ir toliau.; SEJL² s.v. plãkanas; LED 978 ir toliau.

⁵⁷ Ar šaknis iš tikrųjų buvo šaknies plėtros proceso rezultatas, kaip ten implikuojama, tolesnei mūsų atvejo diskusijai nėra svarbu. Jei ši prielaida teisinga, veikiausiai reikėtų remtis pirmine šaknimi *pel, kuri, viena vertus, būtų išplėsta į *pl-eh₂- ‘platus, skleistis’, kita vertus, į *pl-ek- ‘plokščias’. Tačiau čia patenkame į glotogoniškų spekuliacijų sritį.

168

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Anmerkungen zu den Flussnamen lit. Lieḱe, Lieḱā und ihrer Sippe

nuo „ploto“ prie „akmens (plokštės)“ jau galėjo įvykti prokeltų kalboje, todėl taip pat galėtų būti motyvuota reikšmė „akmeningas“.

Tas pats galioja ir tuo atveju, jei remiamės men-kamieno urindoeurop. / prokelt. *pl̥k-mn̥ n., kilm. *pl̥k-mén-s, įnagin. *pl̥k-mn̥-éh₁ „plokštumas, plotas“; tokiu atveju būtų turėjęs papildomai įvykti ir kitur stebimas trijų priebalsių junginio supaprastinimas įnaginyje⁵⁸ *-kmn- > *-kn- (dar prokeltų laikotarpiu) ir būti apibendrintas visai žodžio paradigmai, todėl taip pat susidarytų iš jo išvestas posesyvinis būdvardis prokelt. *pl̥k-mn-ó- > *pl̥k-n-ó.

4.7.9. Baigiant dar reikia atkreipti dėmesį į vieną problemą, susijusią su urindoeurop. šaknies *plek samprata: ji iš tiesų gali būti kai kurių IEW 831 ir toliau sugrupuotų darinių pagrindas; tačiau daugumai ten pateiktų formų veikiau reikia rekonstruoti urindoeurop. šaknį *pleh₂k- „smogti“ (LIV² 485), kuria remiantis taip pat gali būti paaiškinta pirmiau minėta baltų giminė, apimanti latv. plaks, liet. plākanas „plokščias“ (< **[plokščiai] suduotas“), laikant, kad dėl pakitusio vokalizmo plak- < *plək- (vietoj urindoeurop. *pl̥h₂k- > probalt. *pīlk-/*pūlk)⁵⁹.

Jei šaknis iš tikrųjų (ir išimtinai) laikytina urindoeurop. *pleh₂k-, kyla klausimas, ar remiantis ja dar galima rekonstruoti prokeltų / galų formą *libkā. Pagal ankstesnėje dalyje išdėstytus darybos procesus reikėtų postuluoti proformą prokelt. *pl̥h₂k-(m)n-ó-.

Tačiau ir ši forma galiausiai tiksliai vestų prie pirmiau pateikto rezultato, būtent prokelt. *libk-o, nes jos struktūra sudaro įvestį „Wetter taisyklės“ veikimui:

Pagal „Wetter taisyklę“ larinkso praradimas prieš junginį, sudarytą iš sprogstamojo priebalsio ir neskiemeninio sonoranto, įvyko tuomet, kai galinis skiemuo buvo kirčiuotas. Plg. Neri (2017: 343), kuris „Wetter taisyklę“ patikslina taip:

„Larinkso išnykimas reguliariai (t. y. kaip išimčių neturintis garsų dėsnis) vyko tik pozicijoje po nekirčiuoto balsio arba nekirčiuoto skiemeninio rezonanto ir prieš bet kokį junginį, sudarytą iš bent vieno obstruento + neskiemeninio rezonanto arba pusbalsio (VHK R/UṾ > VK R/UṾ, RHK R/UṾ > RK R/UṾ arba R K R/UṾ). Garso kaita vyko tuo metu, kai jau buvo įvykęs apofoninis nykimas ir trumpojo e pervokaliavimas, tačiau dar nebuvo prasidėjęs bendras atskirų kalbų larinksų išnykimas, kuris su

⁵⁸ Eines der schlagendsten Beispiele hierfür liefert ai. áśman- ‘Stein’: Nom. áśmā, Gen. aśnáḥ, Instr. aśnā.

⁵⁹ Plg. literatūrą 56 išnašoje.

Straipsniai / Articles

169

HARALD BICHLMEIER

ankstesnio sonorinio segmento kompensacinis pailgėjimas, todėl laikytinas protoindoeuropietišku.“

Kitaip tariant, raida, pradedant ir nuo šakninės formos, kurią reikia laikyti daugelio paliudytų žodžių formų pagrindu, yra reguliari ir veda prie paliudyto rezultato: uridg. *pl̥h₂k-(m)n-ó- > vorurkelt. *pl̥k-(m)n-ó- > frühurkelt. *pl̥ik-nó- > urkelt./(ur-)gall. *likko.

4.8. Iš čia atliktos visų galimybių apžvalgos išplaukia šios išvados:

4.8.1. Tai, kad semantiškai, be abejo, gerai tinkanti šaknis uridg. *uleikū- ‘drėkinti’ galėjo vaidinti vaidmenį etimologizuojant Lecho vardą kaip keltų vardą, atmestina. Jei Lechas turi ikikeltų laikotarpiu suteiktą vardą, teoriškai įmanoma, kad čia pagrindą sudaro ši šaknis, tačiau tam reikėtų daugybės papildomų prielaidų, pavyzdžiui, kad būtų įvykę garso pokyčiai, kurie Vidurio Europoje arba Alpių regione kitur nepatvirtinti (jų pasitaiko tik italikų kalbose arba sateminėse kalbose, tokiose kaip baltų ir slavų).

4.8.2. Taip pat atmestina, kad vaidmenį galėjo vaidinti šaknis uridg. *h₁leik- ‘lenkti’. Tikriausiai jos apskritai niekada nebuvo: vienintelė (baltų) apeliatyvų pora, kuri buvo jai priskirta, aiškintina kitaip (veikiausiai priklauso šakniai uridg. *uleikū- ‘drėkinti’). Kiti tariami grynai oniminiai šaknies egzistavimo liudijimai yra beverčiai, nes iš grynai oniminės medžiagos niekada negalima spręsti apie kokias nors ko nors reikšmes.

4.8.3. Remiantis šaknimi uridg. *plek- ‘plokščias’ arba *pleh₂k- ‘(plokščiai) smogti’ galima be sunkumų išvesti ir vandenvardžio formas, ir keltų apeliatyvus. Paliudytose žodžių ir vardų formose išlaikytas urkeltų geminatas dėsningai atsirado iš uridg. *-kn-́ > urkelt. *-kk. Kol kas neaišku, ar vandenvardžių formos be geminato grindžiamos kitokiu kamieno darybos tipu (uridg. *pl̥(h₂)k-ó-/éh₂-), ar tik netiksliu keltų žodžio perteikimu. Vandenvardžiui prasminga reikšmė išryškėja priėmus būdvardinį nó kamieną vorurkelt. *pl̥(h₂)k-nó- ‘seklus’ (> ‘seklus’); anksčiau ne kartą siūlyta reikšmė ‘akmenuotas’ gali būti išvesta, jei vorurkelt. *pl̥(h₂)k-(m)n-ó laikysime posesyviniu ó vediniu iš (me)n kamieno uridg./vorurkelt. *plé(h₂)k-(m)n n., *pl̥(h₂)k-(m)͂n- ‘plokštumas, paviršius’ > ‘akmens paviršius’ > ‘akmens paviršius’. Priklausomai nuo to, kiek iki būdvardžio darybos momento semantinė (me)n kamieno raida vėlyvojoje urkeltų / priešalpinėje galų kalboje

170

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Anmerkungen zu den Flussnamen lit. Lieḱe, Lieḱā und ihrer Sippe

jau buvo pažengusi, vedinys galėjo reikšti ‘turintis plokštumą’, ‘turintis akmens paviršių / akmens plokščių’ arba ‘turintis akmenų’ = ‘akmenuotas’. ⁶⁰

4.8.4. Kokia tiksliai buvo vardo reikšmė, veikiausiai niekada nebus galima nustatyti.

5. REZULTATAS

Taigi iš pateikto tyrimo išplaukia: šaknis uridg. *(h₁leik apeliatyviai nepatvirtinta, todėl veikiausiai apskritai neegzistavo. Jei vis dėlto ji egzistavo, tai tik oniminėse žodžių formose, todėl jos reikšmės nustatyti negalima.

Todėl kalbant apie vandenvardžių grupę aplink liet. Lieḱe, Lieḱā, tinkamiausia pagrindu laikyti šaknį uridg. *uleikᵘ- ‘drėkinti’. Ji taip pat gali slypėti slavų vandenvardžiuose, tokiuose kaip kroat. Lika, slovak. Likava ir kt. – tiek jei tai iš tiesų slaviški vediniai, tiek jei jie būtų tik slavinantys iki slavų kalbos atsiradusių darinių pakeitimai.

Tačiau Lecho vardo neįmanoma išvesti iš šaknies uridg. *uleikᵘ- ‘drėkinti’; tokiam aiškinimui reikėtų ypatingų prielaidų, neturinčių niekur paralelių. Veikiau vardas kilo iš grynai keltų darinio, kuris, tikėtina, remiasi pirmine forma uridg. *pl̥(h₂)k-(m)n-ó- > urkelt. *(φ)likko- ‘akmenuotas’; be to, galėjo egzistuoti paralelus darinys uridg. *pl̥k-ó- > urkelt. *(φ)liko- (arba uridg. *pl̥(h₂)k-ó- → urkelt. *(φ)liko- [su atnaujintu vokalizmu]).

Iš to išplaukia, kad senesnėje literatūroje dažnai pasitaikantis liet. Lieḱe, Lieḱā siejimas su keltų vandenvardžiu *Lik(k)o/ā yra nepagrįstas. Abu vardai (vardų grupės) remiasi dariniais iš dviejų skirtingų indoeuropiečių šaknų – panašūs yra tik atskirų kalbų rezultatai.

Taigi tai klasikinis „netikrų draugų“ atvejis – arba pražūtingo „skambesio sirenos“ poveikio pavyzdys.

⁶⁰ Galimybė apskritai iš paliudytų vardų formų išvesti šią reikšmę ‘akmenuotas’ Bichlmeier (2010: 44) dar buvo vertinama gerokai skeptiškiau; remiantis čia pateiktais svarstymais, toks skepticizmas nebe pagrįstas.

Straipsniai / Articles

171

HARALD BICHLMEIER

LITERATŪRA

ALEW – Altaltaiisches etymologisches Wörterbuch (ALEW). 1 tomas: A–M. 2 tomas: N–Ž. Vadovaujant Wolfgangui Hockui ir padedant Elvirai-Juliai Bukevičiūtei bei Christianei Schiller, parengė Raineris Fechtas, Anna Helene Feulner, Eugen Hill ir Dagmar S. Wodtko. 3 tomas: Verzeichnisse und Indices. Vadovaujant Wolfgangui Hockui ir padedant daugeliui kitų, parengė Raineris Fechtas. (Studien zur historisch-vergleichenden Sprachwissenschaft 7), Hamburgas: Baar, 2015.

Anreiter Peter 2005: Die Schichtung der Tiroler Gewässernamen. – Greule Albrecht, Janka Wolfgang, Prinz Michael (Hrsgg.): Gewässernamen in Bayern und Österreich. 3. Kolloquium des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung. Regensburg, 27./28. Februar 2004. (Regensburger Studien zur Namenforschung 1), Regensburg: Edition Vulpes, 35–49.

Anreiter Peter 2005a: Ein Wunschgedanke: Die tiefere interdisziplinäre Verankerung der Onomastik. – Brendler Andrea, Brendler Silvio (Hrsgg.): Namenforschung morgen. Ideen, Perspektiven, Visionen, Hamburg: Baar, 13–21.

Anreiter Peter 2008: [Rez. zu:] Reitzenstein 2006. – Österreichische Namenforschung 36, 145–153.

Anreiter Peter, Haslinger Marialuise, Roider Ulrike 2000: The Names of the Eastern Alpine Region mentioned in Ptolemy. – Parsons David N., Sims-Williams Patrick (Hrsgg.): Ptolemy. Towards a linguistic atlas of the earliest Celtic place-names of Europe. Papers from a workshop, sponsored by the British Academy, in the Department of Welsh, University of Wales, Aberystwyth, 11–12 April 1999, Aberystwyth: CMCS.

Bichlmeier Harald 2010: Bairisch-österreichische Ortsund Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46 (2009[2010]), 3–63.

Bichlmeier Harald 2011: Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde (Teil 2). – Sabe, Drau, Zöbern. – Ziegler Arne, Windberger-Heidenkummer Erika (Hrsgg.): Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis, Berlin: Akademie Verlag, 63–87.

Bichlmeier Harald 2012: Anmerkungen zum terminologischen Problem der ‘alteuropäischen Hydronymie’ samt indogermanistischen Ergänzungen zum Namen der Elbe. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 47/4, 365–395.

Bichlmeier Harald 2013: Einige indogermanistische Anmerkungen zur mutmaßlichen Ableitungsgrundlage des Ortsnamens Leipzig: dem Flussnamen urgerm. *Libō bzw. dem Gebietsname urgerm. *Libia- (mit einem Exkurs zum Namen der Rhön und einem Anhang mit weiteren Überlegungen zum Namen der Elbe). – Namenkundliche Informationen 101/102, 49–75.

172

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie lietuvių upių vardus Liėkė, Liekȧ ir jų giminę

Bichlmeier Harald 2017: Néhány megjegyzés a pannóniai víznevek legrégebbi rétegéhez 1. Sá́va/Száva/Save. [Einige Anmerkungen zur ältesten Schicht der Gewässernamen in Pannonien – Teil I: Sá́va/Száva/Save.] – Nė́vtani Értesítő 38 (2016[2017]), 131–142.

Bichlmeier Harald 2019: Morphologische und semantische Analyse der Gewässernamen des westlichen Südauķštąiten (Teil 2). – Acta Linguistica Lithuanica 80, 195–263.

Bichlmeier Harald 2020: The Morphology of Lithuanian Toponyms – Differences and Parallels of Different Classes of Names. – Acta Linguistica Lithuanica 82, 118–139.

Bichlmeier Harald 2020a: Addenda und Corrigenda zu zwei neuen Darstellungen der Etymologie des Flussnamens Lech. – Österreichische Namenforschung 48. [im Druck]

Bichlmeier Harald, Blažek Václav 2014: Labe – k pramenům hydronyma. – Linguistica Brunensia 62/2, 17–28.

Bichlmeier Harald, Blažek Václav 2015: Elbe – zu den Quellen eines Hydronyms. – Acta Linguistica Lithuanica 71 (2014[2015]), 125–146.

Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Bräuer Herbert 1961: Slavische Sprachwissenschaft. I: Einleitung, Lautlehre. (Sammlung Göschen 1191/1191a/1191b), Berlin: Walter de Gruyter & Co.

de Bernardo Stempel Patrizia 2010: Die geminaten des Festlandkeltischen. – Stüber Karin, Zehnder Thomas, Bachmann Dieter (Hrsgg.): Akten des 5. Deutschsprachigen Keltologensymposiums. Zürich, 7–10. September 2009. (Keltische Forschungen, Allgemeine Buchreihe 1), Wien: Praesens, 65–87.

Delamarre Xavier 2007: Noms de personnes celtiques dans l’épigraphie classique. Nomina Celtica antiqua selecta inscriptionum, Paris: Edition Errance.

Delamarre Xavier 2012: Noms de lieux celtiques de l’Europe ancienne. (− 500 / + 500). Dictionnaire, Paris: Edition Errance. (Collection les Hesperides).

DLG² – Delamarre Xavier 2003: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Préface: Pierre-Yves Lambert, ²e édition revue et augmentée, Paris: Edition Errance.

DLG³ – Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Préface: Pierre-Yves Lambert, ³e édition revue et augmentée, Paris: Edition Errance.

DTNG – Delamarre Xavier 2019–2021: Dictionnaire des thèmes nominaux du gaulois. / A Dictionary of Gaulish Nominal Stems. Volume I: Ab/Iχs(o)-. Volume II: Lab/Uχs-pero-. (Collection Linguistique 5, 6), Paris: Éditions Les Cent Chemins.

Straipsniai / Articles

173

HARALD BICHLMEIER

EDBIL – Derksen Rick 2014: Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 13), Leiden, Boston: Brill.

EDIV – Cheung Johnny 2007. Etymological Dictionary of the Iranian Verb. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 2), Leiden, Boston: Brill.

EDPC – Matasović Ranko 2009: An Etymological Dictionary of Proto-Celtic. (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 9), Leiden, Boston: Brill.

Holzer Georg 2007: Historische Grammatik des Kroatischen. Einleitung und Lautgeschichte der Standardsprache. (Schriften über Sprachen und Texte 9), Frankfurt, Bern etc.: Peter Lang.

IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. 1 Bd., München, Bern: Francke.

Isaac Graham R. 2004: Place-Names in Ptolemy’s Geography. CD-ROM, Aberystwyth: CMCS.

LED – Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. by Axel Holvoet, Steven Young with the assistance of Wayles Browne, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Warszawa, Wien: Peter Lang.

LEV – Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca. 2 Bde., Rīga: Avots. [^²001: Nachdruck in 1 Bd.]

LitEW – Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch. 2 Bde. (Indogermanische Bibliothek: 2. Reihe Wörterbücher), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

LIV^² – Rix Helmut et al. 2001: Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas. Šaknys ir jų pirminių kamienų daryba. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, Vysbadenas: Reichert.

Lühr Rosemarie 1980: Fälle von Doppelkonsonanz im Keltischen. Zur Frage ihrer Genese. – Sprachwissenschaft 10, 274–346.

Merlingen Weriand 1978: Über eine Bedeutungsverzweigung im indogermanischen Lexikon. – Indogermanische Forschungen 83, 40–106.

Neri Sergio 2017: Wetter. Etymologie und Lautgesetz. (Culture Territori Linguaggi 14), Perugia: Università degli Studi di Perugia.

NIL – Wodtko Dagmar S., Irslinger Britta, Schneider Carolin 2008: Nomina im Indogermanischen Lexikon, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

OPEL – Onomasticon Provinciarum Europae Latinarum.

Lőrincz Barnabás, Redő Franciscus (Hrsgg.) 1994: Vol. I: Aba – Bysanys, Budapest: Archaeolingua. (Archaeolingua 3).

174

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie lietuvių upių vardus Liėke, Liėka ir jų giminę

Lőrincz Barnabás (Hrsg.) 1999: Vol. II: Cabalicius – Ixus, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Lőrincz Barnabás (Hrsg.) 2000: Vol. III: Labareus – Pythea, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Lőrincz Barnabás (Hrsg.) 2002: Vol. IV: Quadratía – Zures, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Pokorny Julius 1960: Keltische Etymologien. – Zeitschrift für celtische Philologie 65, 161–171.

Prinz Michael 2007: Regensburg – Straubing – Bogen. Studien zur mittelalterlichen Namenüberlieferung im ostbayerischen Donauraum. Erster Teil: unkomponierte Namen. (Materialien zur bayerischen Landesgeschichte 20), München: Bayerische Akademie der Wissenschaften.

Raybould Marilynne E., Sims-Williams Patrick 2009: Introduction and Supplement to the Corpus of Latin Inscriptions of the Roman Empire containing Celtic Personal names, Aberystwyth: CMCS.

Reitzenstein Wolf-Armin Frhr. von 2006: Lexikon bayerischer Ortsnamen. Herkunft und Bedeutung. Oberbayern, Niederbayern, Oberpfalz, München: C. H. Beck.

Repanšek Luka 2016: Keltska dediščina v toponimiji jugozhodnega alpskega prostora. (Linguistica & philologica 33), Ljubljana: Založba ZRC.

Savukynas Bronys, Vanagas Aleksandras, Vitkaukas Vytautas, Vosylyvtė Klementina, Erm anytė Irena 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Schmid Wolfgang P. 1975: Iranische Wortstudien 1. – Indogermanische Forschungen 80, 80–84.

Scheungraber Corinna, Grünzweig Friedrich E. 2014: Die altgermanischen Toponyme sowie ungermanische Toponyme Germaniens. Ein Handbuch zu ihrer Etymologie. Unter Benutzung einer Bibliographie von Robert Nedoma herausgegeben von Hermann Reichert. (Philologica Germanica 34), Wien: Fassbaender.

Schramm Gottfried 1981: Eroberer und Eingesessene. Geographische Lehnnamen als Zeugen der Geschichte Südosteuropas im ersten Jahrtausend n. Chr, Stuttgart: Anton Hiersemann.

SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Uniwersytet Wileński.

SEJL² – Smoczyński Wojciech 2018: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Antrasis, pataisytas ir gerokai išplėstas leidimas. o.O. 2018 m. sausio 20 d. versija (www.

Straipsniai / Articles

175

HARALD BICHLMEIER

rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [abgerufen im März 2018]).

SEJL^² – Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: Michał Oślon. o.O. Version vom 9.3.2019 (Zugang: www.roman es.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego [pdf; abgerufen im März 2019]).

SEJL^² – Smoczyński Wojciech 2019a: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: Michał Oślon. o.O. Version vom 24.9.2019 (Zuzang: www.roman es.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego [pdf; abgerufen im Oktober 2019]).

SEJL^² – Smoczyński Wojciech 2020: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: Michał Oślon. o.O. Version vom 21.6.2020 (Zugang: www.roman es.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [abgerufen am 28.6.2020]).

Snyder William H. 1967: Zum Zeugnis der Flußnamen für die Vorund Frühgeschichte. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 2, 146–164.

Stokes Whitley 1893: On the assimilation of pretonic n in Celtic suffixes. – Zeitschrift für celtische Philologie 2, 167–173.

Udolph Jürgen 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. (Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge, Beiheft 31), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

Vanagas Aleksandras 1981a: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių onomastikos tyrinėjimai = Lietuvių kalbotyros klausimai XXI), 4–153.

Vanagas Aleksandras 1988: Lietuvių vandenvardžiai, Vilnius: Mokslas.

Walde Alois 1927–1932: Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen. Hrsg. von Julius Pokorny, Bd. 3, Berlin, Leipzig: de Gruyter. [Nachdruck Berlin: de Gruyter 1973].

Wiesinger Peter 2014: Zum Genus von Gewässernamen im Bairischen. – Rampl Gerhard, Zipser Katharina, Kienpointner, Manfred (Hrsgg.): In Fontibus Veritas. Festschrift für Peter Anreiter zum 60. Geburtstag, Innsbruck: innsbruck university press, 665–691.

176

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Pastabos apie lietuvių Liėkė, Liėką upių pavadinimus ir jų giminę

Wiesinger Peter, Greule Albrecht 2019: Baiern und Romanen. Zum Verhältnis der frühmittelalterlichen Ethnien aus der Sicht der Sprachwissenschaft und Namenforschung. Kartographie: Michael Schefbäck, Tübingen: Narr Francke Attempto.

Keletas pastabų dėl Liėkė, Liėką ir kitų bendrašaknių upėvardžių

SANTRAUKA

Upėvardžiai Liėkė, Liėką ir kiti bendrašakniai vandenvardžiai iki šiol tenmini „Senosios Europos“ hidronimijoje tirimuose. Etimologiškai juos įprasta sieti su praindoeuropiečių šaknimi *(h₁leik- ‘krypti, linkti’, nors tokios šaknies greičiausiai nebūta, nes ji neišlikusi indoeuropiečių kalbų apeliatyvinėje leksikoje. Jeigu tokia šaknis *(h₁leikir būtų egzistavusi, jos neįmanoma susieti su jokia reikšme. Gal būtų prasmingiau abu lietuvių upėvardžius kildinti iš praindoeuropiečių šaknies *uleikū- ‘drėkti, šlapti’. Sąsajos su baltų kalbų leksika galimos, bet sunkiai pagrindžiamos. Taip pat reikia pripažinti, kad upėvardis Lech, kurį aiškinant minėtomis šaknimis buvo gana dažnai remiamasi, taip pat negali būti kildinamas iš praindoeuropiečių šaknies *(h₁leik-, kadangi tokios šaknies greičiausiai nebūta kaip ir praindoeuropiečių *uleikū-, nes nesama jų fonologinių siejimo motyvų. Veikiausiai galima kalbėti apie keltišką darinį, kurio reikšmė būtų siejama su ‘akmeninga(-s), akmenuota(-s)’: praindoeuropiečių *pl(h₂)r̥-(m)néh₂- > ankstyvoji prakeltiška *φlikrā- > prakeltiška *likkā. Taigi paaiškėja, kad liet. Liėkė, Liėką ir kt. bei vok. Lech etimologiškai nesusiję.

Įteikta 2020 m. rugsėjo 2 d.

HARALD BICHLMEIER

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a D-07743 Jena [email protected]

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Institut für Orientalistik Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Ludwig-Wucherer-Str. 2 D-06108 Halle (Saale) [email protected]

Straipsniai / Articles

177

Document details