“Cimbri” et “Teutoni”

Harald Bichlmeier; Václav Blažek

doi:10.35321/all83-02

Go to original

Preparing document pages…

1 short passage of this localized version is shown in the original language because it could not be localized reliably.

HARALD BICHLMEIER

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Tyrimų sritys: onomastika (toponimija), istorinis germanų kalbų fonologijos tyrimas, indoeuropeistika, aljamiado tekstai.

VÁCLAV BLAŽEK

Department of Linguistics and Baltic Studies, Masaryk University, Brno

Tyrimų sritys: onomastika ir istorinė geografija, indoeuropiečių etimologija, lyginamasis afroazijiečių, uraliečių, altajiečių kalbų tyrimas; lyginamoji mitologija.

DOI: doi.org/10.35321/all83-02

CIMBRI ET TEUTONI

Kimbrai ir teutonai

ANOTACIJA

Gerai žinoma, kad vardai Cimbri ir Teutoni / Teutones tradiciškai laikomi dviejų skirtingų germanų genčių pavadinimais. Čia siūloma nauja idėja: iš pradžių jie sudarė sintagmą, susidedančią iš abiejų žodžių, PGmc. *beudanōz kumbrīōn „genčių vadai“, kuri vėliau senovės šaltiniuose buvo suskaidyta į du genčių pavadinimus: Teutoni Cimbrǫque arba Τευτόνοι καὶ Κίμβροι. Nors PGmc. *kumbr̥- turi būti rekonstruota, lotynų ir graikų šaltiniuose vardas perteikiamas įvairiai: šaknyje randame u / y – i balsių kaitą. Tai gali būti susiję su tuo, kad, viena vertus, paveldėtuose lotynų kalbos žodžiuose esama tam tikro svyravimo tarp u ir i, kita vertus, abiejose kalbose skolintuose žodžiuose ir varduose svyruoja visi šie balsiai.

Pirminė Cimbri vardo forma, PGmc. *kumbrīa, gali būti neaiškiai išlikęs šaknų PIE *gem- „spausti, gniaužti, griebti“ ir *bʰer- „nešti“ junginys. PGmc. *beudanōz yra taisyklinga daugiskaitos forma iš *beudanaz „genties vadas“, vėliau „karalius“. Jo kilmė iš PGmc. *beudō „gentis“ visuotinai pripažįstama. Iš įvairių etimologinių bandymų analizuoti „Vakarų indoeuropiečių“ *teutā pirmenybę teikiame de Vrieso idėjai, kildinančiai šį žodį iš keltų ir germanų izoglosos

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

keltų-germanų izoglosą, susijusią su *teuto- „geras, draugiškas“. Hetitų giminiški žodžiai leidžia manyti egzistavus šaknį *teu- „būti maloniam, draugiškam“.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: germanų etnonimai, esamų etimologijų aptarimas, nauji etimologiniai sprendimai, nepermatomi junginiai, semantinė tipologija.

ANOTACIJA

Tradiciškai manoma, kad gerai žinomi vardai kimbrai ir teutonai įvardija dvi skirtingas germanų gentis. Straipsnyje keliama mintis, kad šie vardai iš pradžių sudarė sintagmą iš abiejų žodžių – PGmc. *peudanōz kumbriōn ‘genčių vadai’, iš kurios išsirutuliojo jau senuosiuose šaltiniuose paliudyti dviejų genčių vardai: Teutoni Cimbrique, arba Τευτόνοι καὶ Κίμβροι. Nors PGmc. *kumbrturi būti rekonstruotas, šis vardas lotyniškuose ir graikiškuose šaltiniuose atkurtas pateikiamas įvairiai. Juose randami u/y – i šaknies balsio variantai. Taip galėjo nutikti dėl to, kad paveldėtuose lotynų kalbos žodžiuose, viena vertus, yra tam tikra u ir i kaita ir, kita vertus, abiejų kalbų skolintuose žodžiuose bei varduose yra šių balsių kaita.

Pirminė Cimbri vardo forma PGmc. *kumbriagalėjo išlaikyti užslėptą šaknų junginį PIE *gem- ‘spausti, slėgti, griebti / pasisavinti’ ir *bʰer- ‘nešti’. PGmc. *peudanōz yra taisyklingoji daugiskaita iš *peudanaz ‘genties vadas’, vėliau ‘karalius’. Šio žodžio kilmė iš PGmc. *beudō ‘gentis’ nekelia abejonių. Iš įvairių bandymų etimologiškai išnagrinėti „Vakarų indoeuropiečių“ *teutā, straipsnio autoriams labiausiai priimtinas de Vrieso pasiūlytas šio žodžio kildinimas iš keltų–germanų izoglosės *teuto- ‘geras, draugiškas’. Kognatai hetitų kalboje leidžia manyti, kad yra buvusi šaknis *teu- ‘būti maloniam, draugiškam’.

ESMINIAI ŽODŽIAI: germanų etnonimai, esamų etimologijų aptarimas, nauji etimologiniai sprendimai, neaiškios struktūros dariniai, semantinė tipologija.

1. CIMBRI

Etnonimas Cimbri paliudytas keliais variantais (plg. Schönfeld 1911: 63f.):

Κίμβροι (Posidonijus {135–51 BCE}, apud Strabo, Geographica 2.3.6, 7.2.2; toliau Strabo {63 BCE – 23 CE} 4.3.3, 4.4.3, 5.1.8, 7.1.3, 7.2.1, 7.2.3, 7.2.4; Diodoras Sikulas {90–30 BCE}, Bibliotheca Historica 5.32.4) Κίμβριοι^{(Polyaenus {2}nd cent. CE}, Strategematum 8.10.1, 8.10.2, 8.10.3) Κύμβροι (Ptolemėjus {c. 140 CE}, Geographia 2.11.16 in ms. X) Cimbri (Ciceronas {106–43 BCE}, Tusculanae Disputationes 2.65; De Officiis 1.38; Cezaris {100–44 BCE}, De bello Gallico 1.33.3, 1.40.5, 2.4.2, 7.77.12,

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

7.77.14; Valerius Antias {1^st cent. BCE} apud Orosius, Historiae adversum paganos 5.16)

Cymbri (Valerijus Maksimas {rašė 14–37 CE laikotarpiu}, Facta et Dicta Memorabilia 2.11: Cymbrorum in ms. L; 3.6. Cymbricumque in ms. A; Frontinas {30–103 CE}, Strategematon 1.5.3: Cymbris, Cymbri in ms. H; 2.5.8: Cymbrico, Cymbris in ms. HP; Aulas Gelijus {125–180 CE}, Noctium Atticarum 16.10.14: Cymbrico in ms. X)

Cumbri (Aulas Gelijus {125–180 CE}, Noctium Atticarum 16.10.14: Cumbrico in ms. Z)

Conbri (Eutropijus {baigė 364 CE}, Breviarium ab urbe condita 5.1.4: Conbris in ms. G^¹).

2. ETIMOLOGINIAI BANDYMAI

Pirmasis bandymas paaiškinti etnonimą pasirodė dar senovėje.

2.1. Festas {2^nd cent. CE}, veikale De significatione verborum, p. 43, manė, kad jis galų kalboje reiškė „plėšikus“: Cimbri lingua Gallica latrones dicuntur „Cimbri galų kalba vadinami „plėšikais“.“

Sextus Pompeius Festus, De verborum significatu quae supersunt cum Pauli epitome, išleido Aemilius Thewrewk de Ponor. Budapest: Academia Litterarum Hungaricae 1889.

2.2. Plutarchas {46–119/127 CE}, Caius Marius 11.3, teigė tą patį, tik skyrėsi tuo, kad šio etnonimo kilmę nurodė esant germanų^¹:

¹ Jau I mūsų eros amžiaus viduryje Plinijus ^st amžiaus NH 4.28/40/99 pateikė pirmąją germanų genčių klasifikaciją, kurioje aiškiai įtraukė ir Cimbri & Teutoni tarp Inguaeones: germanorum genera quinque: vandili, quorum pars burgodiones, varinnae, charini, gutones. alterum genus inguaeones, quorum pars cimbri, teutoni ac chaucorum gentes. proximi autem rhe no istaeones, quorum... mediterranei hermiones, quorum suebi, hermunduri, chatti, cherusci. quinta pars peucini, basternae, supra dictis cotermini dacis. amnes clari in oceanum defluunt guthalus, visculus sive vistla, albis, visurgis, amisis, rhenus, mosa. introrsus vero nullo inferius nobilitate hercynium iugum praetenditur. Plinius: Naturalis Historia, ed. Karl Friedrich Theodor Mayhoff. Lipsiae: Teubner 1906 „Yra penkios germanų tautos: vandalai, kurių dalis yra burgundionai, varinai, karinai ir gutonai; ingveonai, sudarantys antrąją tautą, kurios dalis yra cimbrai, teutonai ir chauku gentys. Istveonai, besiribojantys su Reinu ir kuriems priklauso cimbrai, sudaro trečiąją tautą; o her人ionai, sudarantys ketvirtąją, gyvena žemyno gilumoje ir apima svebus, hermundurus, chatus bei cheruskus; penktoji tauta yra peucinai, kurie taip pat yra basternai ir ribojasi su anksčiau minėtais dakais. Žymesnės upės, įtekančios į vandenyną, yra Guttalus, Vistillus arba Vistula, Albis, Visurgis,...

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

ir ypač buvo spėjama, kad tai germanų gentys, gyvenančios prie šiaurinio vandenyno, sprendžiant iš jų kūnų dydžio ir akių žydrumo, taip pat dėl to, kad germanai plėšikus vadina kimbrais.

„Labiausiai paplitęs spėjimas buvo tas, kad jie priklausė germanų tautoms, gyvenančioms iki pat šiaurinio vandenyno; taip manyta dėl jų didelio ūgio, šviesiai mėlynų akių ir dėl to, kad germanai plėšikus vadina kimbrais.“

Plutarchas, Caius Marius. – Plutarcho Lives, su Bernadotte’o Perrino vertimu į anglų kalbą, Cambridge (MA): Harvard University Press – London: Heinemann, 1920.

Bizantijos leksikone Suda tai lakoniškai pakartojama, p. 600 {10^th cent. CE}: Κίμβρος ὁ ληστής.

Suidae Lexicon, ex recognitione Immanuelis Bekkeri. Berlin: Reimer 1854

Senesnieji autoriai minėjo tik Cimbri siekį plėšti² (Diodorus Siculus 5.32.4.) arba teigė, kad jie buvo piratiška³ tauta (Posidonius apud Strabo 7.2.2.). Tačiau šiuo požiūriu būtina patikrinti tiek keltų, tiek germanų etimologijų galimybes (bandymas susieti

Amisijų, Reiną ir Mozą. Vidinėje dalyje driekiasi ilga Hercinijos kalnagūbrio grandinė, kuri didingumu nenusileidžia jokiai kitai.“

Plinijus Vyresnysis: The Natural History, išvertė J. Bostockas, H. T. Riley, London: Taylor & Francis, 1855.

² Diodorus Siculus {90–30 BCE} 5.32.4.

Kadangi jų narsumas ir laukiniškumas buvo plačiai pagarsėję, kai kurie teigia, jog senovėje jie, kurie buvo nusiaubę visą Aziją ir vadinosi kimerais, šiek tiek laikui bėgant pakeitė žodžio formą, ir taip atsirado dabar vartojamas pavadinimas kimbrai. Juk nuo seno jie buvo pratę plėšikauti: įsiverždavo į svetimas žemes ir niekino visus.

Diodorus Siculus, Bibliotheca Historica, Vol 1–2, ed. by I. Bekker, L. Dindorf, F. Vogel, Leipzig: Teubner, 1888–1890.

5.32.4. „Kadangi šių tautų narsumas ir laukiniai papročiai buvo plačiai pagarsėję, kai kurie sako, kad būtent jie senovėje nusiaubė visą Aziją ir buvo vadinami kimerais, o laikui bėgant žodis šiek tiek pakito ir virto dabar vartojamu jų pavadinimu – kimbrai. Juk nuo seno jie siekė plėšikauti, todėl įsiverždavo į svetimas žemes ir visus žmones laikė niekingais.“

Diodorus Siculus, Library of History, 3 tomas: 4.59–8 knygos, išvertė C. H. Oldfatheris, Cambridge (MA): Harvard University Press, 1939 (Loeb Classical Library 340).

³ Posidonius {135–51 BCE} apud Strabo {64/63 BCE – 19/24 CE} 7.2.2.

Todėl Poseidonijus pagrįstai priekaištauja istorikams dėl šių teiginių ir ne visai teisingai spėja, kad kimbrai, būdami piratiška ir klajojanti tauta, surengė žygį net iki Meotidės ežero apylinkių.

„Poseidonijus pagrįstai smerkia istorikus dėl šių teiginių, o jo spėjimas, kad kimbrai, būdami piratiška ir klajojanti tauta, surengė žygį net iki Meotidės ežero apylinkių, nėra blogas.“

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

geografiškai nutolę etnonimai Cimbri ir Cimmerii čia nebus nagrinėjami – tai tipiška Volksetymologie, pagrįsta atsitiktiniu panašumu).

2.3. Müllenhoff (1887: 117) kėlė hipotezę apie keltų kilmę, remdamasis „plėšimo“ interpretacija. Jis ieškojo atramos tokiuose senosios airių kalbos glosuose kaip cim(b) „mokestis, duoklė, sidabras“ (DIL C-186), taip pat cimbid „vinctus“, t. y. „belaisvis“, bet taip pat „auka“, gen. sg. cimbetho „belaisvio“, nom. pl. cimbidi „kaliniai“ (DIL C-187). Su tuo gali būti susijęs galų ir lotynų kalbų [Endlicherio žodynėlio] cambiāre „rem pro re dare“ (pirmą kartą paliudytas Apulėjaus), t. y. „keisti“, bretonų kemm „kaita“ (< PCelt. *kambio- < PIE *kṃBo), jei duoklė buvo mokama keičiamu sidabru, o belaisviai taip pat buvo išperkami (plg. LEIA C-99f.; de Bernardo Stempel 1987: 96f.; Schrijver 1995: 282f., 289). Šis sprendimas reiškia, kad Cimbri buvo vadinami „plėšikais“, nes jie imdavo belaisvius, tikriausiai dėl išpirkos. Net ir priėmus šį aiškinimą, lieka fonologinė problema: ankstesni pavyzdžiai patvirtina, kad lauktinas airių cimbᵒ atitikmuo galų kalboje yra *kambᵒ, jei abu jie kildinami iš *kṃBᵒ (žr. Matthias 1904; Much 1905: 2999).

2.4. Zeuss (1837: 142) pabrėžė karingą Cimbri pobūdį, aiškindamas jų vardą pasitelkęs senosios norvegų kalbos keppa „rodyti jėgą; kautis“, kappi „imtynininkas“, senosios aukštosios vokiečių kalbos OHG kampf „uolumas, ginčas, varžybos“, kempᵒ „kumštininkas“. Jau Müllenhoff (1887: 118) šį aiškinimą atmetė, nes šios formos buvo pasiskolintos iš lot. campus „mūšio laukas“ (plg. AnEW: 300f., 306; EWAhd 5: 368–370, 469f.).

2.5. Žinoma, taip pat pagrįsta atsižvelgti į galimybę, kad genties etnonimas, kurios vardas dėl plėšikavimo buvo liūdnai pagarsėjęs, virto apeliatyvu, kaip, pavyzdžiui, vandalų atveju. Šis išeities taškas leidžia svarstyti kitus aiškinimus, nesusijusius su agresyvumu.

2.6. Müllenhoff (1887: 116f.) aptarė keletą etimologinių bandymų. Be gana racionalios keltų etimologijos, išanalizuotos pirmiau §2.3, jis taip pat atmetė paviršutinišką palyginimą su etnonimu Cymry „valai“, kurį pasiūlė Graff (AhdS IV: 405), ir bretonų Kenuro, nes jis atspindėjo britonų kalbos sudurtinio žodžio daugiskaitą *kom-brogī „tos pačios teritorijos“, priešingą galų etnonimui Allo-broges [pvz., Ciceronas, De divin. 1.21; Brutus ad Cic. Epist. 11.13.14] „kitos teritorijos“, = „svetimšaliai“ (ACS 1: 96–105, 1072; DLG²: 34, 77; DLG³: 39, 91)

^⁴ Lot. cambiāre paprastai laikomas keltų kalbos skoliniu, o pirmiau minėti viduramžių keltų kalbų žodžiai kartais laikomi pakartotiniais skoliniais iš lotynų kalbos (plg. Walde, Hofmann 1938–1956 1: 145f.; DÉLL: 89).

^⁵ Plg. apie šį etnonimą išsamiai Zimmer 2007 (su ankstesne literatūra).

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

arba, pasak Zimmer (2007: 674), „„die auf dem Land von anderen (d.h. auf erobertem Land) wohnen“.“

2.7. Pats Müllenhoff (1887: 118) taip pat atmetė galimybę, grindžiamą senosios aukštosios vokiečių kalbos gambar „galingas, stiprus“, langobardų protėvės Gambara, kur lauktinas bebalsis *k turėtų būti griežtojo „Zweite Lautverschiebung“ rezultatas.

2.8. Istorinės fonetikos požiūriu galbūt perspektyvesnis, bet semantiškai silpnesnis yra kitas Müllenhoff (1887: 118) pasiūlytas aiškinimas, pagrįstas senosios aukštosios vokiečių kalbos einkimpi „funestus“, pikimpôt, pikimbitha „funus“, kurie turėtų būti siejami su kumbalþoro „karo ženklo nešėjas“ (EWAhd 5: 861f.), senosios anglų kalbos cumbol, var. cumbor [Beowulf 1022] „karo ženklas, vėliava“ (Holthausen 1963[1934]: 63), senosios norvegų kalbos kumbl „kapo paminklas, šalmo ženklas“ (AnEW: 333f.). Bendras semantinis šių reikšmių vardiklis turėtų būti „puošmena“, taikomas ir šalmui, ir laidotuvėms arba kapui. Taigi Cimbri buvo apibūdinami puoštais šalmais (!). Dar mažiau semantiškai dera su žodžiais „kapas“, „vėliava“ ar „šalmas“ senosios aukštosios vokiečių kalbos kumbarra „gentis, tauta, gimininė bendruomenė“, cumpurie „tribus“ [Vocabularius St. Galli], kurį pasiūlė Grimm (1840: 92) ir priėmė Müllenhoff (1887: 118), taip pat EWAhd 5: 862f.

2.9. Müllenhoff (1887: 118) taip pat svarstė etnonimo Cimbri sąsają su senosios anglų kalbos cimbing „briauna, siūlė, jungtis“ (Holthausen 1963[1934]: 49). Susiję yra šiaurės fryzų kimming „horizontas“, taip pat senosios anglų kalbos cimb-stān „pjedestalas, lizdas“, anglų chימbe, chirne „statinės ar būgno kraštas arba briauna“, vidurio žemutinės vokiečių kalbos kirnme „kraštas, briauna“, vokiečių kim „horizontas“, tarm. „statinės kraštas, briauna“, vidurio žemutinės vokiečių kalbos kimme „kraštas, horizontas“, gotų Kimm „horizonto linija“; švedų kimb „statinės lenta“ (Kluge 1999: 442; Holthausen 1963[1934]: 49). Šios formos kildinamos iš PGmc. *kembōn- > *kimbōn f. „skiauterė, ketera“, tai yra ablautinis moteriškosios giminės n kamieno vedinys, susijęs su PGmc. *kambą- „šukos“ (EDPG: 287, 279; EWAhd 5: 360–362). Šią mintį toliau plėtojo, pavyzdžiui, Matthias (1904: 40f.; plg. Much 1905: 2999: „Kimber – žmonės iš krašto, nuo jūros pakrantės“) arba Schönfeld (1911: 64: „Paprasčiausias ir, bet kuriuo atveju, įmanomas aiškinimas yra ‘žmonės iš pakraščio (kim), nuo jūros pakrančių, nuo Waterkant’“). Ši semantinė motyvacija galėjo remtis, pavyzdžiui, Strabono (su abejonėmis) ar Floruso perteiktomis istorijomis apie niokojančius potvynius, sunaikinusius Cimbri tėvynės jūros pakrantę:

Strabo (63 BCE – 23 CE), Geographica 7.2

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

O apie Cimbri kai kas pasakojama teisingai, o kai kas turi nemažai tikėtinumo. Juk niekas nepriimtų tokios priežasties, kodėl jie tapo klajokliais ir plėšikais, esą gyvendami blogesnėje vietoje dėl didžiulio potvynio buvo išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų; nes ir dabar jie tebeturi tą kraštą, kurį turėjo anksčiau,

Strabonas: Geographica, red. A. Meineke, Leipzig: Teubner, 1877.

„Kalbant apie Cimbri, kai kurie apie juos pasakojami dalykai yra neteisingi, o kiti – itin neįtikėtini. Pavyzdžiui, niekas negalėtų priimti tokios priežasties, kodėl jie tapo klajojančia ir pirataujančia tauta, esą gyvendami pusiasalyje buvo didžiulio potvynio išvaryti iš savo gyvenviečių; juk iš tikrųjų jie ir dabar valdo tą kraštą, kurį valdė ankstesniais laikais.“

Strabonas: Geography, red. H. L. Jones. Cambridge (Mass.): Harvard University Press – London: Heinemann, 1924.

Florus (74–130 CE), Epitome III 3

Cimbri, Teutoni atque Tigurini ab extremis Galliae profugi, cum terras eorum inundasset Oceanus, novas sedes toto orbe quaerebant

„Cimbri, Teutones ir Tigurini, pabėgėliai iš tolimiausių Galijos pakraščių, kadangi Okeanas buvo užliejęs jų žemes, pradėjo ieškoti naujų gyvenviečių visame pasaulyje.“

Lucius Annaeus Florus: Epitomae Historiae Romanae, ab E. S. Forster editi apud Loeb Classical Library, Londinio, 1929

Tačiau dėl šios etimologijos kyla žodžių darybos problema. Jei pripažintume tam tikrą prieš-PGmc. *gembā- → PGmc. *kimb-ōn, turėtume pripažinti, kad vidinėje germanų kalbų raidoje būta ro-darinio iš pilnosios šaknies. Tai būtų labai išskirtinis darinys germanų kalbose. Tikėtina taisyklinga daryba būtų nulinio laipsnio darinys, kuris vis dėlto taip pat turėtų būti priešproto-germaniškas: PIE *ǵṃbh-rō- → PGmc. *kumbra. Tačiau tokio darinio reikšmė toli gražu nėra aiški: iš pradžių jis būtų reiškęs kažką panašaus į „kandimą“, nes PIE *ǵembh reiškė „schnappen, (zer-)beißen“ (LIV²: 162f.). Kadangi negalime pasakyti, kada leksė PIE *ǵómbh-o- „Zubiss“ (EWAhd 5: 362) buvo leksikalizuota į PGmc. *kambā- „šukos“, taip pat negalime pasakyti, ar PGmc. *kumbra galėjo turėti kokį nors semantinį ryšį su PGmc. *kamba- „šukos“.

2.10. Galbūt tik anekdotinę reikšmę turi paskutinis Müllenhoffo (1887: 118) cituojamas bandymas, būtent aiškinimas remiantis islandų kalbos kimbí „šaipūnas“, olcel. „pašaipūnas“ (!).

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

2.11. Matthiasas savo disertaciją (1904) skyrė etnonimo Cimbri problemai; ją išsamiai aptarė ir komentavo Muchas (1905). Matthiasas pirmenybę teikė dviem sprendiniams, kurių kiekvienas pašalina kitą. Pirmąjį jau 1887 m. suformulavo Müllenhoffas (žr. §2.9), antrasis yra naujas. Jis susiejo Cimbri su tokiais danų vietovardžiais kaip Himmerland arba Himbersyssæl. Tai reikštų, kad priebalsis c etnonime yra netikslus protogermanų *χ- (t. y. h senosios germanų kalbų raštijos kalbose) perteikimas arba kad Pirmasis Lautverschiebung dar neveikė tuo metu, kai etnonimas buvo perimtas į lotynų ir graikų kalbas. Matthiaso idėjai pritarė Muchas (1920: 95), kuris etnonimo germanišką išeities formą rekonstravo kaip *Himbrōs. Šis sprendimas išlaikomas iki šiol; pavyzdžiui, Nedoma (2017: 875) teigia:

„Pirmosios su Roma susidūrusios germanų gentes buvo Cimbri ir Teutones, kurie II a. pr. Kr. pabaigoje metė iššūkį Romos imperijai), atitinka germanų *Himbrōz ir *Peudanōz; plg. Himbersyssæl ir Thythæsyssæl – dvi šiaurės Jutlandijos sritys, žinomos nuo 1231 m. po Kr.).“

Matthiasas (1904) taip pat pateikė savo etimologiją, pagrįstą palyginimu su sen. šiaur. híma ‘būti paskendusiam mintyse, gaišuoti’; plg. dar šved. tarm. híma ‘sirginėti’, norv. hīm ‘plonų debesų sluoksnis, plonas šerkšno arba sniego sluoksnis’, far. hím ‘silpna šviesa’, nors semantinis pagrindimas ir žodžių daryba liko nepaaiškinti. Galbūt tikėtinas vedinys, sen. šiaur. himbrin ‘ledinė antis (Colymbus glacialis)’, norv. imbre, (h) ymmer, galėjo suteikti pavadinimą dan. Himmerland ir šved. Himbra, Himmerfjärden (plg. de Vries, AnEW: 227, kuris taip pat neatmetė ryšio su Cimbri pavadinimu).

2.12. Rozwadowski (1928: 361; cf. taip pat REW 3: 61f.) ir Gołąb (1982: 166f.) etnonimą Cimbri susiejo su slavų apeliaciniu žodžiu *sębrъ > sen. serb. sebrъ „dalyvis, draugas, partneris“, serb. sèbar, kilm. sèbra „ūkininkas“, slovėn. srebar, kilm. srebra „valstietis“, sen. rus. sebrъ „kaimynas, tos pačios bendruomenės narys“, rus. tarm. sjabër, kilm. sjabrã „kaimynas, draugas, partneris“, ukr. sjáber, sjabró „dalyvis, draugas, partneris“, blr. sjabr „giminaitis, draugas, brolis“, kartu su ankstyvais skoliniais Balkanų kalbose, vis dar išlaikančiais nosinį balsį: vengr. cimbora „draugas, bičiulis“, rum. símbră „draugija, bendruomenė“, alb. tosk. sěmbër „partneris, bendras galvijų savininkas“, vid. gr. σέμπρος, σεμπρός „partneris“. Jei Cimbri atspindi PGmc. *ximbra, tai iš tiesų dera su PSl. *sębrъ, ir abu žodžiai gali būti kildinami iš tos pačios priešformės Pre-PGmc./Pre-PSl. *kimro-. Giminingas galėtų būti PGmc. *xaimam. „kaimas, namai“ (EDPG: 201; EWAhd 4: 905–907) ir PSl. *sěmbja „šeima“, taip pat liet. šeimà „šeima, giminė, šeimyna“, su r-plėtiniu šeimerỹs „draugas“, latv. saìme

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

‘namiškiai, šeima {platesne prasme}’ (ESJS 13, 804 ir toliau) ir toliau air. cóim, sen. bretonų cum ‘mielas’ (EDPC: 220), visi iš IDE *kei- ‘gulėti’ arba *tei- ‘gyventi’ (atitinkamai LIV²: 320 arba 643 ir toliau).

Tačiau šios etimologijos problema būtų ta, kad prieš PGmc./prieš PSl. *kimro reikėtų segmentuoti kaip *ki-m-ro-, nes *ki-m reikėtų laikyti naujos šaknies *keim, kurios m iš pradžių yra priesaga, nulinio laipsnio forma. Jei sutiktume su tuo, būtų galima rekonstruoti pirminę reikšmę ‘priklausantis namams / šeimai’.

3. NAUJAS SPRENDIMAS

Naujo sprendimo raktas galėtų būti OHG kumbar(r)a⁶ f. ‘kamienas, tauta, gimininė bendrija’, gl. cumpurie ‘tribus’ [Vocabularius St. Galli], kuris kildinamas iš PGmc. *kumbariōn- (plg. EWAhd 5: 862 ir toliau), su galima PGmc. atmaina *kumburin-.

3.1. Šį sprendimą pirmasis paminėjo Graffas 1838 m. (AhdS IV: 405 ir toliau: „Ar cumbirra ‘tribus’ tuo reikėtų {scil. mit Cimbri} susieti?“), o, pavyzdžiui, Laistneris (1892: 31) jam pritarė; jis įmanomas, jei pradinė etnonimo forma buvo PGmc. *kumbra arba *kumbriia-. Jau Graffas (AhdS IV: 405 ir toliau) paminėjo vyrišką asmenvardį Cumbro kartu su apelatyvu kumbar(r)a ir etnonimu Cimbri. Etnonimo atmainos su pirmojo skiemens užpakalinės eilės balsiais u/y/o iš tiesų paliudytos – žr. §1.

⁶ Laistneris (1892: 31) mėgino pridėti vid. vok. kumber ‘sankaupa, masė, nemalonumas’, WGS 37 puslapyje projektuojamą į PGerm. *kumbra-. Tačiau jis paprastai aiškinamas kaip galų-lot. *combros ‘sunešta tai, kas surinkta’ adaptacija (Kluge 1999: 493). Neumannas ir kt. (2000: 494) mėgino net OHG kumbar(r)a kildinti iš galų-lot., plg. viduramžių lot. confero ‘sunešti’. Kita vertus, Tacitas [Germania 37] pavadino juos civitas ‘bendruomene’. Kyla pagunda čia įžvelgti užuominą į etnonimo interpretaciją: Eundem Germaniae sinum proximi Oceano Cimbri tenent, parva nunc civitas, sed gloria ingens. veterisque famae lata vestigia manent, utraque ripa castra ac spatia, quorum ambitu nunc quoque metiaris molem manusque gentis et tam magni exitus fidem. Cornelius Tacitus: de Origine et Situ Germanorum Liber. In: Opera Minora, ed. by H. Furneaux. Oxford: Clarendon Press, 1900. „Tame pačiame tolimame Vokietijos pakraštyje, prie vandenyno, gyvena cimbrai – dabar nereikšminga gentis {tiksliau ‘bendruomenė’}, tačiau didžiai šlovinga. Iš jų senovinės šlovės iki šiol liko plačiai išplitusių pėdsakų; abiejuose Reino krantuose esama didžiulių stovyklų ir erdvių, kurių apimtimi dar ir dabar galima išmatuoti genties karingąją galią ir rasti įrodymų apie tą didžiąją migraciją.“ Cornelius Tacitus: Germany and its Tribes. In: Complete Works of Tacitus, translated by A. J. Church, W. J. Brodribb, New York: Random House, 1942.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

Dar paminėkime svyravimą u ~ i lotynų kalboje, kurioje u-formos yra pirminės,^⁷ arba graikų kalbos svyravimą υ ~ ι, laikytą substrato ar svetimos kilmės žodžių liudijimu (Furnée 1972: 364–367; EDG xxxi; Beekes 2014: 25)^⁸. Panašus svyravimas matyti senųjų etnonimų transkripcijose į graikų ar lotynų kalbą (Schönfeld 1911: 157, 215–217):

Λοῦγοι [Ptol. 2.11.10], Λύγιοι [Cassius Dio 67.5.2], Lygii, su variantais Ligii [Tacitus, Germania 12].

Sugambri [Caesar, BG 4.16.9, 4.18.3, 4.19.13, 6.35.9], Σούγαμβροι [Strabo 4.3.4, 7.1.3, 7.2.4], Sygambri [Horatius, Carmina 4.2.36, 4.14.51], Σύγαμβροι [Ptol. 2.11.6], Sigambri [Suetonius 21.1], Sicambri [Florus 2.30].

3.2. Semantinė motyvacija gana skaidri: tiesiog „žmonės“, „gentis“ arba „klanų sąjunga“ vel sim.. Paralelus semantinis raidos procesas matyti vokiečių savivardyje deutsch, sen. vok. diutisc „liaudies (kalba)“, oland. duits, vid. oland. du(i)tsc, sen. saks. thiudisk, iš PGmc. *þeudiska-, iš pradžių „priklausantis savai genčiai ar tautai“, kuris yra PGerm. vedinys *þeudi v. > sen. vok. diot v., OLF thiat, nom.pl. thiadi, *þeuda n. > sen. vok. diot n. „tauta, žmonės, gentis, pagonys“, be to, dažniausias PGerm. *þeudō f. > got. þiuda^⁹

^{⁷ Plg. lot.}lubet ~ libet „malonu“, clupeus ~ clipeus „apvalus skydas“, liber „medžio žievė, knyga“ ir prūsų lubbo „karnas, lenta, lentyna“, rus. lub „karnas“ (EDLIL: 337f., 121); panašiai maruč. cibat ir spik. qupat „guli (palaidotas)“ (Untermann 2000: 418). Tas pats poveikis tikriausiai veikė ir romėnų autorių transkribuotuose sabinų žodžiuose, pvz., sabinų ciprum „bonum“ (Varro 1.1.5,159) ir spik. akupní (Untermann 2000: 405). Paminėkime, kad Gajus Marijus, nugalėjęs Cimbri, gimė Arpinumo miesto apylinkėse, iki 305 m. pr. Kr. priklausiusiose Volsci teritorijai [Iuv. 8.35; Diod. 20.90. Liv. 9.44, 16].

⁸ Plg. gr. βίβλος „vidinė papiruso žievė“ [Plato, Polit. 288E], „knyga“ [Aesch., Supp. 947] ir βύβλος „egiptietiškas papirusas“ [Hdt. 2.92; Aesch. Supp. 761], „popierius, knyga“ [2.100]; βιβλίον „βίβλος juostelė, popierius, laiškas“ [Hdt. 1.125, 3.128; Ar. Av. 974] ir βιβλίον „biblus-popierius“ [Hesychius]; βίβλινος [papyr.], βίβλινος οἶνος „Biblo vynas“ (apie Trakijos sritį) [Hes. Op. 587] ir βύβλινος „pagamintas iš βύβλοιο“ [Od. 21.391; Hdt. 7.25, 36], Βύβλινος [Eur. Ion. 1195]. Šiuos terminus motyvavo miesto pavadinimas Βύβλος, pritaikytas iš pirminės semitų formos *Gublu, atkuriamos remiantis akadų URUḡub/gu-ub-la/li, skiemeninės ugaritų URUḡu-ub-li ir KURḡu₅-ub-li, alfabetinės ugaritų gbl, finikiečių gbl, hebrajų Ġᵊbal formomis (DUL: 290; HAL: 173f.; GEW 1: 235; Masson 1967: 101–107; Rosól 2013: 167).

^{⁹ CSlav.}*tjudjb „svetimas“ gali atspindėti gotų šaltinį, atkuriamą kaip *þiudja- (žr. Pronk-Tiethoff 2013: 202–204 ir ESJS 16, 946f. su aptarimu). Nors jis neišlikęs Biblijos gotų kalbos korpuse, jį galima atpažinti vestgotų karaliaus varde Thiodis / Theudis / Teudis [Jordanes, Getica 58/302], Θευδης [Procopius, BV 1.13.13]. Biblijos gotų kalboje jis rekonstruojamas kaip *þiudeis (Schönfeld 1911: 234f.). Jordanesas [23/116] informavo mus apie vieną šiaurėje gyvenusią svetimą tautą Thiudos, priklausiusią gotų karaliaus Ermanariko valdžiai. Zeussas (1837: 688) šiame etnonime įžvelgė Nestoro [2.24; 2.105] Čjudь, galbūt estus ir jų kraštą.

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

„tauta, nacija“, Gutþiuda „gotų tauta“; sen. norv., island. þjóð¹⁰ „tauta“, far. tjóð, norv. tjod, tarminė tjo, gotlandų tjaud; sen. angl. ðéod, sen. fryz. thiāde, thiēde, sen. saks. thiod(a), sen. vok. diota „nacija, tauta“ (EDPG: 540; EWAhd 2: 684–688; AnEW: 613; NDEW 2: 1307), su artimais baltų kalbų giminaičiais: sen. liet. (Daukša) tautà „tauta“, taip pat tautìnti „suteikti tautinį charakterį“, taũsti „nukrypti nuo savo tautiškumo“, aptautėlis „nykštukas“; latv. tàuta, tarminė (Raipolė) taûta „rūšis, giminė; giminės nariai, tauta, nacija“, tautas f. dgs. „svetimšaliai; eiliniai kareiviai; samdiniai iš tolimų kraštų“, plg. pavardes Tautàs, Tautìnas; prūsų tauto, gal. tautan „žemė, šalis“ ir kt. (ALEW: 1082; Smoczyński 2018: 1458; LEW 2: 1069; LDW 4: 140f.).

Italų: Ven. vard. vns. teuta, oskų vard. vns. τωφτο, touto, gal. vns. tautam, maruč. naud. vns. toutai, umbrų gal. vns. tuta, totam, tota, kilm. vns. tutas, totar „civitas“,

Kitas pavadinimas; plg. lot. lubet ~ libet „malonu“, clupeus ~ clipeus „apvalus skydas“, liber „medžio žievė, knyga“ ir prūsų lubbo „karnas, lenta, lentyna“, rus. lub „karnas“ (EDLIL: 337ff., 121); panašiai maruč. cibat ir spik. qupat „guli (palaidotas)“ (Untermann 2000: 418). Tas pats poveikis tikriausiai veikė ir romėnų autorių transkribuotuose sabinų žodžiuose, pvz., sabinų ciprum „bonum“ (Varro 1.1.5,159) ir spik. prieveiksmis kuprí (Untermann 2000: 405). Paminėkime, kad Gajus Marijus, nugalėjęs Cimbri, gimė Arpinumo miesto apylinkėse, iki 305 m. pr. Kr. priklausiusiose Volsci teritorijai [Iuv. 8.35; Diod. 20.90. Liv. 9.44, 16]. Plg. gr. βίβλος „vidinė papiruso žievė“ [Plato, Polit. 288E], „knyga“ [Aesch., Supp. 947] ir βύβλος „egiptietiškas papirusas“ [Hdt. 2.92; Aesch. Supp. 761], „popierius, knyga“ [2.100]; βιβλίον „βίβλος juostelė, popierius, laiškas“ [Hdt. 1.125, 3.128; Ar. Av. 974] ir βυβλίον „biblus-popierius“ [Hesychius]; βιβλῖνος [papyr.], βίβλινος οἶνος „Biblo vynas“ (apie Trakijos sritį) [Hes. Op. 587] ir βύβλινος „pagamintas iš βύβλο“ [Od. 21.391; Hdt. 7.25, 36], Βύβλινος [Eur. Ion. 1195]. Šiuos terminus motyvavo miesto pavadinimas Βύβλος, pritaikytas iš pirminės semitų formos *Gublu, atkuriamos remiantis akadų URUgu/ub/gu–ub-la/li, skiemeninės ugaritų URUgu–ub–li ir KURgu–ub–li, alfabetinės ugaritų gbl, finikiečių gbl, hebrajų Ġabāl formomis (DUL: 290; HAL: 173f.; GEW 1: 235; Masson 1967: 101–107; Rosól 2013: 167).

Bažnyt. slav. *tjudь „svetimas“ gali atspindėti gotų šaltinį, atkuriamą kaip *þiudja– (žr. Pronk–T̨iethoff 2013: 202–204 ir ESJS 16: 946f. su aptarimu). Nors jis neišlikęs Biblijos gotų kalbos korpuse, jį galima atpažinti vestgotų karaliaus varde Thiodis / Theudis / Teudis [Jordanes, Getica 58/302], Θευδης [Procopius, BV 1.13.13]. Biblijos gotų kalboje jis rekonstruojamas kaip *þiudeis (Schönfeld 1911: 234f.). Jordanesas [23/116] informavo mus apie vieną šiaurėje gyvenusią svetimą tautą Thiudos, priklausiusią gotų karaliaus Ermanariko valdžiai. Zeussas (1837, 688) šiame etnonime įžvelgė Nestoro [2.24; 2.105] Čjudь, galbūt estus ir jų „svetimą tautą“, kuri, galimai gotų ar rytų germanų kilmės, pasirodo sen. vengrų kalboje (1121) kaip Tout „slavas“, o nuo XVII a. Tót „slovakas“ (EWU II: 1535f.).

¹⁰ Archajiškesnė forma pasirodo runų įraše esančiame junginyje sen. norv. Sviþjóð, būtent formuluotėje a suþiuþu „Švedijoje“, iš runų įrašo, rasto Simryje Skonėje ir datuojamo maždaug 1050–1100 m. (AnEW: 571). Dar archajiškesnį sluoksnį atstovauja protouralų arba ankstyvosios gotų kalbos skolintinis žodis protosaamių kalboje *tie̯Dō „žmogus“ (Sammallahti 2001: 409; plg. Qvigstad 1893: 129f. su konkrečiais tarmių duomenimis).

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

SPic. nom.sg.? toúta, dat.sg./pl.? toútaih ‘miestas, bendruomenė’ ir kt. (Untermann 2000: 779–781; EDLIL: 618f.).

Keltų kalbos: OIr. túath ‘žmonės, gentis, žemė’, MWelsh tut ‘žmonės, šalis’, Welsh t̄ud ‘žemė’, Corn. tus, MBret. tut, NBret. tud ‘žmonės’ (EDPC: 386f.), Gaul. [įrašas iš Vaison] τουτιους ‘pilietis’ (DLG³: 300), Cisalpine Gaul. [Brioni] gen.sg. toutas ‘gentis’ (Lambert 2003: 58, 74f.), Celtiberian [Botorrita IV: A1] acc.sg. toutam ‘pueblo’ (Jordán Cólera 1998: 148) = ‘Volk’ (Stifter [1996]2001: 97), be daugybės onomastinių atitikmenų, pvz., galų teonime Teutates [Lucanus, Pharsalia 1.444–446], Toutatis ‘Marso epitetas’ [CIL III: 5320], asmenvardyje, gen.sg. Touto-rigis [Vienne-en-Val; žr. Lejeune 1971: 484; Delamarre 2007: 184], taip pat Apolono epitetas, dat.sg. Toutio-rigi [CIL XIII: 7564]; galatų etnonimas Touto-bodiaci [Pliny 5.146] ir kt. (DLG³: 295); lepončių asmenvardis monetos legendoje Toutio-pouos (Lejeune 1971: 484); keltiberų giminės vardas gen.pl. Toutinikun (MLH V.1, 41f.); taip pat galimi tolesni onomastiniai kognatai kitose kalbose: luzitanų teonimai Toudadigoe (plg. galų Toutatis + –iko–), Toudopalandaigae (MLM V.1: 411f.); mesapiečių tikriniai vardai: Taotinahiaihi (gen.sg.), Θeotor, gen.sg. Θeotoras ir kt. (MLM 2: 174, 324); ilyrų karalienė Teuta [Polybius II.4.7, 6.9, 8.4, 8.7, 8.10, 9.1, 11.4, 11.16, 12.3] = Teuta [Pliny 34.6.24]; ‘pelasgų’ Τευταμίδης [Il. 2.843], t. y. ‘*Teutamos sūnus’, iš tikrųjų vartojamas Makedonijoje Τεύταμος [Diodorus Siculus 18.59]; taip pat dakų Tautomedes Cod. Theod. 15.1.13: Tautomedi duci Daciae ripensis (Detschew 1957: 495); trakų moters vardas Τουτα, Τιουτη, Τουτα (atitinkamai Plovdive, Saladinove, Varnos miestuose; Detschew 1957: 507) ir kt. (plg., pvz., EWAhd 2: 686; Beekes 1998: 461).

Su tuo galbūt taip pat susijęs hetitų tuzzi ‘kariuomenė, karinės pajėgos, karo stovykla^¹¹’, nepaisant atkaklių pastangų atskirti jį nuo ‘senosios Europos’ paralelių (plg. EDHIL: 908; Kloekhorstas sprendžia, kad hetitų tęsinys su i kamienu *teutiturėtų būti paliudytas kaip **tuzzazzi-). Hipotetinis anatolų kognatas liciečių B (= Milyan) tuta buvo aiškinamas kaip ‘bendruomenė’ (Stoltenberg) arba ‘karys’

¹¹ Tas pats semantinis skirtumas tarp ‘žmonių’ ir ‘kariuomenės’ matomas PGmc. *fulka- > ONor. folk ‘kariuomenė, minia, žmonės’; OE folc ‘Volk, Stamm; Menge, Schar; Heer’, E folk, OFris., OSax., OHG folk, MHG volc ‘daugybė, žmonės, pėstininkai’, G Volk ‘žmonės’ (Holthausen 1963[1934]: 111; Kluge 1999: 866). Forma *fulka-, tiesiogiai išlikusi langobardų glosoje fulc-free ‘aukščiausias laisvės laipsnis buvusiam vergui’ ir rytų germanų asmenvardžiuose, tokiuose kaip vestgotų Fulgaresdus, herulų Φούλγαρος, buvo perimta į CSlav. kaip *pъlkъ > OCS plъkъ ‘rikiuotė; pleištas’, CS plъkъ ‘minia, žmonės’, ORuss pъlkъ / pуlkъ / pъlkъ / polkъ ‘pulkas, mūšis, žygis, žmonės, minia’, Russ. polk ‘pulkas, minia’, Ukr. polk ‘pulkas’, Pol. pułk, arch. pełk ‘pulkas’, USorb. połk, OCz. plk, Cz. pluk ‘grupė, pulkas’, Slk. pluk ‘pulkas’, SCr. puk ‘žmonės, minia’, Bulg. plăk / pălk ‘tas pat’ (Pronk-Tiethoff 2013: 121f.).

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

(Ševoroškin) — žr. Neumann (2007: 392f.), o Aixenval’d, Bajun, Ivanov (1987: 173, 190) išvertė jį kaip ‘armÿ’.

4. TEUTONI / TEUTONES IR PIE *teutēh_₂–

Iš tos pačios PIE *teuto/eh_₂– šaknies kildinamas etnonimas Teutoni [Mela 3.3.32; Pliny, NH 4.99; Florus 1.38{3.3}], Τεύτονες [Plutarch, Marius 15, 18 & Plutarch, Caesar 18; Ptolemy 2.11.9], Teutones [Ammian 31.5.12] (žr. ACS 2: 1808–1820; Zimmer 2005: 368). Nepriklausomai nuo kilmės – keltų ar germanų – jis priklauso pirmiesiems paliudytiems Vakarų Europos etnonimams. Plinijus savo veikale Naturalis Historia [37.35–36/12/11] perteikė Masalijos Pitėjo liudijimą iš jo kelionės į Šiaurę, įvykusios apie 325 m. pr. m. e.:

… Pytheas Gutonibus, Germaniae genti, accolĭ aestuarium oceani Metuonidis nomine spatio stadiorum sex milium; ab hoc diei navigatione abesse insulam Abalum; illo per ver fluctibus advĕhi et esse concreti maris purgamentum; incolas pro ligno ad ignem uti eo proximisque Teutonis vendere.

Plinijaus Vyresniojo Naturalis Historia, redagavo K. F. T. Mayhoff, Lipsiae: Teubner 1906.

„... Pitėjas teigia, kad gutonai, Germanijos tauta, gyvena prie vandenyno įlankos, vadinamos Metuonidės vardu, jų teritorijai tęsiantis šešis tūkstančius stadijų; kad už vienos dienos kelionės jūra nuo šios teritorijos yra Abalo sala, kurios pakrantėse pavasarį bangos išmeta gintarą, sutirštėjusį jūros išskyrų pavidalą; taip pat kad gyventojai šį gintarą naudoja vietoj kuro ir parduoda savo kaimynams teutonams.“

Plinijus Vyresnysis, The Natural History, išvertė John Bostock, H. T. Riley, London: Taylor & Francis, 1855.

5. TEUTONI & CIMBRI = ‘GIMINAIČIAI’ AR ‘GENČIŲ VADO?’

Jei ankstesnės idėjos teisingos, abu etnonimai, Cimbri (*kumbr̥(ii)a-?) ir Teutoni / Teutones, buvo sudaryti iš daugiau ar mažiau sinonimiškų to paties socialinio vieneto, ‘genties, žmonių’, pavadinimų. Senovės autoriai juos dažnai cituodavo kartu: Teutonos Cimbrosque [Caesar, BG 2.4.1], Τευτόνων καὶ Κίμβρων [Plutarch, Marius 11], ir kt.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

5.1. Viena iš galimybių – manyti, kad tai buvo viena ir ta pati gentis, žinoma dviem sinoniminiais pavadinimais, kurie vėliau buvo perinterpretuoti kaip dviejų skirtingų genčių pavadinimai. Tokiu atveju būtina paaiškinti nosinį išplėtimą pavadinime Teutoni / Teutones.

5.1.1. Scheel (1898: 578–595) čia įžvelgė pirminių germaniškų etnonimų pritaikymą prie lotynų arba graikų darybos modelių.

5.1.2. Schönfeld (1911: XXVf., 95f.) griežtai sukritikavo šį sprendimą ir mėgino paaiškinti on– kaip silpnojo linksniavimo rezultatą.

5.1.3. Schaffner (2015: 179–181) nosinį išplėtimą germanų genčių pavadinimuose *anm. / *-ōnf. laiko indoeuropietiškos posesyvinės priesagos *-Hxon taikymu po išlyginimo su „įprastais“ n-kamienais.

5.1.4.1. Kamieno *teuto/ā nosinis išplėtimas nustatytas ilyrų karalienės varde Teutana iš 3^rd a. pr. Kr. [Florus, Epitome 1.21], palyginti su neišplėstąja forma Τεῦτα [Polybius II.4.7, 6.9, 8.4, 8.7, 8.10, 9.1, 11.4, 11.16, 12.3], Teuta [Pliny 34.6.24] ir kt. (Krahe 1929: 113).

5.1.4.2. Šios formos keltų kalbose paliudytos dar geriau: galų asmenvardžiai (ACS 2: 1899f.; Delamarre 2007: 184; OPEL 4: 128): Cassia Toutona coniux iš Lugdunum / Lyon, Prancūzija [CIL XIII: 2014] memori[ae] aeternae T[ou]tonius December qui vixit annos XIII iš Lugdunum / Lyon, Prancūzija [CIL XIII: 2287] Q. Melius Toutonis f(ilius) iš Arlio, Prancūzija [CIL XII: 852] Dis Manib(us) Eutico Toutoni fil(io) iš Langro / Adematunnум, Prancūzija [L’Année épigraphique 1969/1970 (1972): 117, n. 427] Inter Toutonos cahi iš Greinbergo prie Miltenbergo, Vokietija; apie 200 m. po Kr. [CIL XIII: 6610] Mascelio Touton[iš Mainco-Kastelio, Vokietija [CIL XIII: 7302]. Senasis ispanų (ypač Vettonų teritorijoje) individualus vardas: Toutonus (MLH V.1, 411).

5.1.4.3. Germanų kalboje netgi paliudytas apeliatyvas su plėtiniu *-an- < iki-germanų *-on- (Feist 1939: 496f.; GED: 361; AnEW: 623; Holthausen 1963[1934]: 363): gotų þiudans ‘βασιλεύς’, t. y. ‘karalius’, islandų þjóðann ‘karalius, kunigaikštis, vadas’, senosios anglų kalbos dēoden ‘karalius, valdovas; dievas’, senosios saksų kalbos thiodan ‘valdovas, tautos valdovas’ < PGmc. *þeudanaz < iki-germanų *teutōno.

5.2. Arba poroje Teutoni & Cimbri galima įžvelgti germanišką sintagmą *þeudanōz kumbriōn ‘genčių / tautų vadai’, daugiau ar mažiau atitinkančią galų genties pavadinimą Bituriges [Caesar, BG 1.18.6; 7.5.1 ir kt.; Livy 5.34.1; Pliny 4.108; Strabo 4.2.1 ir kt. – žr. ACS 1: 434–441], kuris anksčiau buvo aiškinamas kaip ‘pasaulio karaliai’ (plg. Zeuss 1852: 14: “ita ut significet

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

„senasis vardas Bituriges – arba visada, arba pasaulio, arba plačiai valdantys, t. y. ‘galingieji’“, tačiau galėjo tiksliau reikšti ‘pasaulio karaliaus žmonės’ (jei iš galų *Biturīgĭo-, priklausomybės būdvardžio, kilusio iš asmenvardžio *Bitu-rīg-)¹²; plg. olr. bihₕ ‘pasaulis’ ir Delamarre’o aptarimą DLG¹: 66; 32 ir toliau, 127; DLG³: 76 ir toliau; 37 ir toliau, 151 ir toliau, įskaitant lygiagrečius darinius Albio-rix; Dubno-rix & Dumno-rix). Kitas galbūt analogiško ryšio tarp dviejų germanų etnonimų, turinčių tą patį pirmąjį dėmenį, atvejis gali būti įžvelgtas Τευτονόαροι [Ptolemy 2.11.9] = *Τευτονοουάριοι (Schönfeld 1911: 224)?„

6. PGMC. *kumbarīōn–/*kumburīōn– ir *peudō– ETIMOLOGINĖ ANALIZĖ

6. Germanų apeliatyvai *kumbarīōn–/*kumburīōn– ir *peudō–, jei jie yra analizuojamų etnonimų pagrindai, turėtų būti išsamiai etimologizuoti.

6.1. PGmc. *kumbarīōn–/*kumburīōn– galima rekonstruoti į iki-PGmc. *(ǵ)mbʰoriā́/*(ǵ)mbʰriā–, o rekonstruotą etnonimą PGmc. *kumbra– arba *kumbrīia– – į iki-PGmc. *(ǵ)mbʰro– arba *(ǵ)mbʰriio–. Atmetus priklausomybės priesagą *(–i)io–/*–iā–, galimi keli segmentavimo variantai:

6.1.1. Priesaginė derivacija: (i) *(ǵ)m–rᵒ su antriniu *bʰ; (ii) *(ǵ)mḅʰ–or–/–ro–. Ryšys su šaknimi PIE *ǵembʰ– ‘kąsti, padaryti kąsnį’ (LIV²: 162 ir toliau) fonologiškai būtų nepriekaištingas. Ši šaknis, vartota ‘dantytai’ arba ‘šukų pavidalo’ pakrantei apibūdinti, jau aptarta §2.9. Yra ir dar viena teorinė galimybė, paremta PGmc. *kembōn– > *kimbōn– f. ‘ketera’, ablautuotu moteriškosios giminės n-kamieniu, siejamu su PGmc. *kamba– ‘šukos’ (EDPG: 287, 279; EWAhd 5: 360–362), būtent su šukuosena. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau (§2.9), PIE *ǵmbʰ-ró– > PGmc. *kumbra semantiškai kelia problemų, nes turėjo reikšti ‘kandantis’, o PIE *ǵembʰ-ro– > PGmc. *kembʰra > *kimbʰra– būtų gana išskirtinis darinys.

PGmc. *kumbra ‘kandantis’ galėtų būti prasmingas kaip etnonimas tik darinyje PGmc. *kumbrīia ‘kandantysis’, jei būtų galima įrodyti, kad reikšmė pakito į ‘agresyvieji’ vel sim.. Tačiau iki šiol tokio semantinio poslinkio germanų kalbose rasti nepavyko.

Tačiau darant prielaidą, kad ryšys tarp PGmc. *kamba– ‘šukos’ ir PGmc. *kumbra vis dėlto galėjo būti jaučiamas, norime pacituoti Tacitą [Germania 38] apie šukuosenos svarbą suebiams:

¹² Dėkojame Stefan Zimmer už tai, kad atkreipė mūsų dėmesį į šį Bituriges aiškinimą.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

Išskirtinis tautos bruožas – susukti plaukus atgal ir surišti juos mazgu. Taip svebai atskiriami nuo kitų germanų, o laisvieji svebai – nuo vergų. Kitose tautose – arba dėl tam tikros giminystės su svebais, arba, kaip dažniau pasitaiko, mėgdžiojant – tai reta ir praktikuojama tik jaunystėje; o svebai iki pat žilumo susuka pasišiaušusius plaukus ir dažnai suriša juos pačioje viršugalvio viršūnėje. Kunigaikščių šukuosena puošnesnė: jie rūpinasi išvaizda, tačiau nekaltai; juk eidami į karą, kad atrodytų aukštesni ir keltų siaubą, jie susišukuoja taip, kad puoštųsi priešo akims, o ne tam, kad mylėtų ar būtų mylimi.

„Jiems būdingas tautinis paprotys susukti plaukus atgal ir surišti juos mazgu. Taip svebai skiriasi nuo kitų germanų, kaip ir jų laisvieji – nuo vergų. Kitose gentyse, nesvarbu, ar dėl tam tikros giminystės su svebais, ar, kaip dažnai nutinka, mėgdžiojant, šis paprotys pasitaiko retai ir taikomas tik jaunystėje. Svebai iki žilos senatvės mėgsta susirišti savo nešukuotus plaukus atgal, dažnai surišdami juos pačiame viršugalvyje. Kunigaikščių šukuosena puošnesnė; jie labai rūpinasi savo išvaizda, tačiau visiškai nekaltai: jie nesipuošia nei dėl meilės, nei tam, kad būtų mylimi, o eidami į mūšį susitvarko plaukus, kad atrodytų aukšti ir grėsmingi – taip tariant, pasipuošia priešo akims.“

Cornelius Tacitus: de Origine et Situ Germanorum Liber. – Opera Minora, ed. H. Furneaux, Oxford: Clarendon Press, 1900.

Cornelius Tacitus: Vokietija ir jos gentys. – Complete Works of Tacitus, translated by A. J. Church, W. J. Brodribb, New York: Random House, 1942.

Kitas šukuosenos vaidmens germanų etnonimijoje pavyzdys yra vandalų genties Hasdingi pavadinimas, kurio etimologiją galima aiškinti pasitelkiant ONor. haddr ‘moters galvos plaukai’, OE heord ‘plaukai’ (Schönfeld 1911: 129)

6.1.2. Dūrinys: (iii) *(g)m-b^ʰor-/-b^ʰro-; (iv) *(g)m b^ʰ-b^ʰor-/-b^ʰro-.

Jau Laistner (1892: 31f.) siūlė pirmąjį komponentą tapatinti su IE šaknimi *gem- ‘spausti, suspausti; griebti’ (IEW: 368f.; LIV²: 186), plg. gr. γέμω ‘būti pilnam’, γέvτο ‘jis sugriebė’. Germanų kalbose ši šaknis tęsiama dviem variantais, *gemir *gembʰ-: ONor. kumla ‘minkyti’, norv. kumla ‘suspausti, minkyti; suformuoti gumulą’, kumsa ‘mišinys’, plg. OE cimb(e) ‘jungtis, siūlė’, ONor. kimbull ‘ryšulys’ (IEW: 368).

6.1.3. Priesaginė derivacija su –r– nėra itin tipiška tarp germanų etnonimų (pvz., Sugambri, Tungri), todėl pirmenybę teikiame 6.1.2 variantei, kurioje antrasis komponentas, regis, kildinamas iš IE veiksmažodžio *bʰer- ‘nešti, gabenti, atnešti’ (IEW: 128–132; LIV²: 76f.; plg. PGmc. *beranan ‘nešti, gabenti; gimdyti’ [EDPG: 59]). Analogų veiksmažodžio *bʰer vartoseną galima parodyti, pavyzdžiui, dūrinyje *oi-bʰró- > PGmc. *aibra- > OHG eibar, eiver ‘aštrus, kartus; smarkus, baisus’, OE āfor ‘įnirtingas, nekenčiamas’ (EWAh 2: 969f.; NIL: 16).

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

JIE šaknų tęsiniai *gem– + *bʰer–, PGmc. *kem(b)-/*kum(b)- + *bʰer–, sudarantis junginį, leidžia pasiūlyti kelias semantines interpretacijas: „nešanti sąjunga“, „nešanti vienybė“ arba „gimęs susirinkime“, „gimęs vienybėje“ vel sim.

6.2. PGmc. *peu̯da–/*peu̯dō– kartu su baltų, italikų ir keltų kognatais gali būti kildinamas iš vėlyvosios JIE *teuto–/*teutā–, aptarto anksčiau (§3.2.). Jei *teuto– tęsiniai būtų bevardės giminės formos, formą *teutā– < *teuteh₂– būtų natūralu interpretuoti kaip bevardės giminės daugiskaitos = kolektyvą. Tikriausiai išsamiausią etimologinių bandymų sąrašą sudarė EWAnd 2: 687f.

6.2.1. Dažniausiai pasitaikanti etimologija, pakartota daugumoje žinynų, pradedant Ficku (1890: 61), kildina žodį iš JIE šaknies *teuh₂– „schwellen, stark werden“ (IEW: 1080f.; LIV²: 639f.).

6.2.2. Beekesas (1998: 461–465) atmetė kildinimą iš JIE šaknies *teuh₂–^{„schwellen, stark werden“ dėl akcentologinių}^¹³ ir semantinių priežasčių (jo manymu, nemotyvuotas), suabejodamas *teutā indoeuropietiška kilme apskritai ir pasiūlydamas, kad jis buvo perimtas iš kažkokio hipotetinio substrato, kurį Hansas Krahe jau anksčiau tapatino su „Senosios Europos“ hidronimijos sluoksniu. Nors Krahe neabejojo „Senosios Europos“ hidronimų indoeuropietiškumu, Beekesas aiškiai apibrėžė ir šiuos hidronimus, ir leksemą *teutā kaip neindoeuropietiškus.

6.2.3. McCone’as (1987: 103, 111, 115 ir toliau) pasiūlė naują sprendimą, paremtą veiksmažodžiu, kuris tęsiasi lot. tueor / tuor, inf. tuērī & tuī „žiūrėti į, saugoti“, ppp. tuitum & tū̆tum, contuērī & contuī „žiūrėti į, matyti“, su daiktavardiniais vediniais, kaip tūtus „saugus, apsaugotas“, tūtor „globėjas“, tūtēla „globa, apsauga“, Tūtānus „apsaugą teikianti dievybė“, Tūtīlīna „apsaugą teikianti deivė“. Jis vedė *teutā iš anit-šaknies *teu– ir aiškino ją kaip kolektyvinį *„Dienerschaft [des Königs]“. Su šiuo gramatiniu identifikavimu galima sutikti, nes tokia semantinė motyvacija tikriausiai atspindėtų to meto feodalinę visuomenės organizaciją, o ne „senosios europinės“ vienovės laikotarpį. Bet kuriuo atveju McCone’as iškėlė klausimą, ar šaknis buvo anit, ar set. Kümmel (LIV²: 639), atsižvelgdamas į lot. tūtus „saugus, apsaugotas“, rekonstravo šaknies galinį laringalą. De Vaanas (EDIL: 632 ir toliau) pripažino -ū- kilmės iš

13 Beekesas (1998: 463) nurodė, kad baltų kalbose laringalo praradimą turėtų atspindėti cirkumfleksinė intonacija, t. y. *teuh₂ > Baltic *teutā, o dvibalsis au buvo nesuprantamas. Atrodo būtina priminti, kad baltų kalbose iš tiesų esama formų su lauktu cirkumfleksu, būtent liet. taũtinti „suteikti tautinį pobūdį“, taũsti „nutolti nuo savo tautybės“, aptaũtėlis „nykštukas“; latv. tarm. (Raipolė) taũta „rūšis, giminė; giminaičiai, tauta, nacija“ (žr. pirmiau).

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

dvibalsio *-eu arba *-ou ne pradiniame skiemenyje. Didelis produktyvių priešdėlių skaičius leidžia šį sprendimą laikyti tikra alternatyva.

6.2.4. Remdamasis Trieru (1942: 239), de Vriesas (AnEW: 613) taip pat atmetė „stiprybės“ etimologiją (§6.2.1.) ir pirmenybę teikė semantiniam išeities taškui, grindžiamam pirmine reikšme „Gemeinschaft“. Savo antraštiniame žodyje pjóđ „žmonės“ jis nurodė sen. skand. þýđr „malonus, meilus, paslaugus“, þýđa „draugystė“. Šios formos susijusios su s. angl. geđiede „geras, padorus“, s. saks. gi-thiudo prieveiksm. „deramu būdu“, vid. ol. ge-diede „paslaugus, geranoriškas“ (*peuđia-), be to, vedinį kauzatyvinį veiksmažodį, paliudytą got. þiupjan „laiminti, paskelbti geru“, sen. skand. þýđa „patraukti į savo pusę, susidraugauti“, s. angl. geđiedan „sujungti, susieti, susivienyti“ (*peuđianan). Žinoma, šie vediniai su *-ia negali būti PGerm. *peuđō- šaltinis. Yra daugiau pirminių formų got. þiup n. „τὸ ἀγαθόν“, t. y. „gėris“ (*peuba-), pvz., þiup taujan „daryti gera“, be to, išplėstiniai vediniai þiuþeins „gerumas, dosnumas“, þiuþeigs „geras, teisingas, tobulas; palaimintas, giriamas“ (Feist 1939: 498; GED: 362 ir toliau; EDPG: 539), ir runinis s. vok. (t. y. tiuringiškas?) þiup (*peuþi-), esantis formuluotėje þiup:ida:x(x?)exxxxa:hahwar „Gera, Ida!... Hahwar.“ Šis tekstas buvo įrašytas ant gintaro karoliuko, rasto kapinėse (Nordfriedhof) Veimare. Jis datuojamas 550 m. po Kr. (Nedoma 2004: 313 ir toliau.). Artimiausias negermaniškas kognatas aptinkamas sen. bretonų tū „geras, palankus;?burtininkas“, vid. bretonų astut „varganas, nelaimingas, menkas“ < *estut < *eks-teuto-; plg. taip pat vid. valų Morgan(t) Tut „vyriausiasis Artūro dvaro gydytojas“ (Fleuriot 1964: 325; EDPG: 539).

Šią „draugiškumo“ etimologiją gali paremti kitų etnonimų etimologijos. Vienas dažniausių Europos etnonimų, Veneti ir kt. (žr. Krahe 1942: 137), rekonstruotas kaip protoforma *uenHetoi, kuri kildinama iš veiksmažodžio *uenH- „pamilti“ (IEW: 1146 ir toliau; LIV²: 682 ir toliau.). Įtikinamiausi tęsiniai vėl aptinkami keltų ir germanų kalbose:

Germanų *ueni- „draugas“ > sen. skand. vinr; s. angl., s. fryzų wine, s. saks., s. vok. wini „tas pats“ (EDPG: 579).

Keltų *ueniā > sen. air. fine f. „šeima“; sen. bretonų guen-ceil gl. „giminystę“, coguenou gl. „vietinis“, vid. bretonų gouen(n), bretonų goenn f. „giminė, rūšis“; Leponto Uenia (Fleuriot 1964: 112, 188; Lejeune 1971: 429; EDPC: 413). Galų onomastikoje yra daug tikrinių vardų su komponentu *ueni-, kurį galima aiškinti kaip „klano narį“, pvz., Ueni-carus, Ueni-clutius, Ueni-lati, Ueni-marus ir kt. Labai įdomus yra junginys Οὐενι-τουτα [G–106]. Šią reikšmę patvirtina galų–graikų įrašas iš Valoriso [G–279] ουενικοι μεδου „tie iš klano Medui“ (DLG³: 313). Teisėta klausti, ar egzistuoja kokių nors kognatų su keltų–germanų izoglosa *teuto- „geras, draugiškas“, žinoma, be gana tolimo lot. tueor. Neumannas (apud HEG

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

T–466) jį nustatė hetitų veiksmažodyje tušk(ie/a)-zi „būti laimingam, pramogauti, žaisti“, tuškari- „laimė“, tuškaratt ir duškatar / duškarann- „tas pats“, dušgarau̯ant- „laimingas, linksmas“, jei jis analizuojamas kaip turintis šaknį *teu, išplėstą ške/o priesaga. Kloekhorstas (EDHIL: 901 ir toliau), dokumentavęs cituotas formas, išreiškė abejonių dėl Neumanno etimologijos, tačiau nepateikė jokių kontrargumentų. Kita vertus, pats Kloekhorstas (EDHIL: 365) pripažino hetitų veiksmažodžio hušk/a-zi „laukti, užsibūti“ kildinimą iš šaknies *h₂eu- „matyti“ ir tos pačios ške/o priesagos. Šaknies *teu tęsinį be priesaginio plėtimo Aixenval’dis, Bajunas ir Ivanovas (1987: 122) nustatė hetitų reduplikuotame veiksmažodyje duddu- „maloningai elgtis“. Paminėkime, kad Georgievas (1966: 36) tiesiogiai susiejo hetitų duddu su tuzzi- „kariuomenė“ ir kt. bei got. piuda „žmonės“. Apibendrinant, turime pirminį veiksmažodį *teu- „būti maloniam“, patvirtinantį termino *teutā-. „draugiškumo“ etimologiją.

7. IŠVADOS

Abu čia aptariami etnonimai, Teutoni & Cimbri, analizuojami kaip grynai germaniški dariniai. Šie vardai sudaryti iš daugiau ar mažiau tos pačios reikšmės žodžių – „gentis“, todėl jie galėtų reikšti vieną ir tą pačią gentį. Tačiau nosinio plėtinio PGmc. *peudanā- reikšmė „genties vadas“, kuri tikriausiai slypi etnonimo Teutoni / Teutones pradžioje, galėjo būti junginio, sudaryto iš abiejų etnonimų, dalis: *peudanōz kumbrijōn „genčių vadai“. Šis sprendimas taip pat reikštų, kad iš tikrųjų Teutoni & Cimbri^{reiškė tik vieną gentį}¹⁴ arba genčių sąjungą, galbūt užėmusią vadovaujamą padėtį tarp kitų genčių.

8. PABAIGOS PASTABA

Morgenstierne (1942: 266) ir Szemerényi (1962: 195, išn. 107) išplėtė lyginamąją medžiagą šiais hipotetiniais iranėnų atitikmenimis: persų toda „krūva; šieno kupeta, rietuvė; kalvelė, pilkapis; taikinys arba vieta, į kurią šaudoma strėlėmis“, tod (vietoj toda) „kalva; viršūnė, ketera; krūva; kupranugario kupra“ (Steingass 1892: 334) ir sogdų: budistų twδ’k, krikščionių twdy, manichėjų twδyh „krūva,

¹⁴ 113 m. pr. Kr. Norike įvyko pirmasis istoriškai dokumentuotas karinis konfliktas tarp romėnų, vadovaujamų Gnėjaus Karbono, ir germanų, kuriems atstovavo tik Cimbri [Strabo 5.1.8; Tacitus, Germania 37]. Reikia laikyti gana mažai tikėtina, kad romėnai nuo pat pirmos akimirkos gebėjo atpažinti skirtingas germanų gentis.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

„masė“ (Gharib 1995: nr. 9705). Priėmus mūsų *teutā „draugiškumo“ etimologiją, atrodo neįmanoma jų susieti. Kita vertus, šios iranėnų formos galėtų būti susijusios su oronimu jaunojoje avestos kalboje Tuḍaska- „kalno arba kalnyno pavadinimas“ [Yt. 19.2.. 4.] (Bartholomae 1904: 655).

PADĖKA

Straipsnis parengtas remiant Masaryko universiteto Brno Tyrimų fondo projektui nr. 2817. Esame dėkingi Johnui Bengtsonui už anglų kalbos taisymą. Norėtume padėkoti mokslininkams, atsiuntusiems mums savo komentarus, papildymus ir kritines pastabas, būtent Robertui Nedoma’i ir Stefanui Zimmeriui. Už visas klaidas atsakome mes.

SANTRUMPOS

acc. – galininkas Akk. – akadų Alb. – albanų Alph. Ugar. – alfabetinė ugaritų Blr. – baltarusių Bret. – bretonų Bulg. – bulgarų Corn. – kornų CS – bažnytinė slavų CSlav. – bendrinė slavų Cz. – čekų Dac. – dakų Dan. – danų Du. – olandų E – anglų Faer. – farerų G – vokiečių Gaul. – galų gen. – kilmininkas Goth. – gotų Gr. – graikų Hebr. – hebrajų Hitt. – hetitų Hung. – vengrų Icel. – islandų inf. – bendratis Lat. – lotynų

Latv. – latvių Lith. – lietuvių Mac. – makedonų Marruc. – marucinų MBret. – vidurio bretonų MDu. – vidurio olandų Mess. – mesapų MGr. – vidurio graikų MHG – vidurio vokiečių MLG – vidurio žemutinių vokiečių MWelsh – vidurio valų NBret. – naujųjų bretonų NFris. – šiaurės fryzų Norw. – norvegų OBret. – senųjų bretonų OCS – senoji bažnytinė slavų OCz. – senoji čekų OE – senoji anglų OFris. – senoji fryzų OHG – senoji vokiečių OIcel. – senoji islandų OIr. – senoji airių OLF – senoji žemutinė frankų OLith. – senoji lietuvių ONor. – senoji norvegų OPruss. – senoji prūsų ORuss. – senoji rusų

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

OSax. – senoji saksų OSerb. – senoji serbų PGmc. – protogermanų Phoen. – finikiečių PIE – protoindoeuropiečių pl. – daugiskaita Pol. – lenkų ppp. – pasyvusis būtojo laiko dalyvis PSl. – protoslavų Rom. – rumunų Russ. – rusų SCr. – serbų-kroatų

Serb. – serbų sg. – vienaskaita Syll. Ugar. – skiemeninė ugaritų Slk. – slovakų Sln. – slovėnų SPic. – pietų pikėnų Swed. – švedų Ukr. – ukrainiečių Umb. – umbrų USorb. – aukštutinių sorbų Ven. – venetų

REFERENCES

ACS – Holder Alfred 1896–1907: Alt-celtischer Sprachschatz, 3 vols, Leipzig: Teubner.

AhdS – Althochdeutscher Sprachschatz oder Wörterbuch der althochdeutschen Sprache, Vierter Theil (Gutturale), etymologisch und grammatisch bearbeitet von Dr. E. G. Graff, Berlin: Nikolai, 1838.

Aixenvāld Aleksandra Ju., Bajun Lilija S., Ivanov Vjačeslav V. 1987: Materialy k rekonstrukcii kul’turno-istoričeskogo processa v drevnej Maloj Azii (II). – Issledovanija po épigrafike i jazykam drevnej Anatolii, Kipra i antičnogo severnogo Pričernomor’ja, eds. L. S. Bajun, V. P. Jajlenko, Moskva: Akademija nauk SSSR – Institut vseobščej istorii, 106–191.

ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch, Vol. 1 (A–M), Vol. 2 (N–Ž), unter der Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von E. J. Bukevičiūtė und Ch. Schiller bearbeiten von R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill und Dagmar S. Wodtko, Vol. 3 (Verzeichnisse und Indices), unter der Leitung von W. Hock und der Mitarbeit vieler anderer bearbeiten von R. Fecht, Hamburg: Baar Verlag, 2015.

AnEW – de Vries Jan 1962: Altnordisches etymologisches Wörterbuch, 2. erg. Auflage, Leiden: Brill.

Bartholomae Christian 1904: Altiranisches Wörterbuch, Strassburg: Trübner.

Beekes Robert S. P. 1998: The origin of Lat. aqua, and of *teutā ‘people’. – Journal of Indo-European Studies 26, 459–465.

Beekes Robert S. P. 2014: Pre-Greek: Phonology, Morphology, Lexicon, ed. S. Norbuis, Leiden, Boston: Brill.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

de Bernardo Stempel Patrizia 1987: Die Vertretung der indogermanischen liquiden und nasalen Sonanten im Keltischen, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck.

Delamarre Xavier 2007: Noms de personnes celtiques dans l’épigraphie classique. Nomina Celtica antiqua selecta inscriptionum, Paris: Éditions Errance.

DÉLL – Ernout Alfred, Meillet Alfred 2001: Dictionnaire étymologique de la langue latine: histoire des mots. Retirage de la 4, éd. augm. d’additions et de corr. par J. André, Paris: Klincksieck.

Detschew Dimiter 1957: Die thrakischen Sprachreste, Wien: Rohrer.

DLG¹ – Delamarre Xavier 2001: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental, préface P.-Y. Lambert, Paris: Éditions Errance.

DLG³ – Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental, préface P.-Y. Lambert. Troisième edition, Paris: Éditions Errance.

DIL – Dictionary of the Irish Language, ed. E. G. Quin, Dublin: Royal Irish Academy (Compact Edition), 1998.

DUL – A Dictionary of the Ugaritic Language in the Alphabetic Tradition, 1–2 vols, ed. del Olmo L. G., Sanmartin J., translated and edited by W. G. E. Watson (Third Revised Edition), Leiden, Boston: Brill, 2015.

EDG – Etymological Dictionary of Greek, Vol. 1, by Beekes R. with the assistance of L. van Beek, Leiden, Boston: Brill, 2010.

eDIL – Electronic Dictionary of the Irish Language. Available at: http://www.dil.ie/ [Accessed 2020].

EDHIL – Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill.

EDLIL – de Vaan Michiel 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages, Leiden, Boston: Brill.

EDPC – Matasović Ranko 2009: An Etymological Dictionary of Proto-Celtic, Leiden, Boston: Brill.

EDPG – Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden, Boston: Brill.

ESĮS – Havlová Eva et al. 1989–2018: Etymologický slovník jazyka staroslověnského, 1–19, Praha: Academia / Brno: Tribun EU.

EWAhd – Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen.

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

Band I: –a – bezzisto, von Albert L. Lloyd und Otto Springer, Göttingen, Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht, 1988.

Band II: bî – ezzo, von Albert L. Lloyd, Rosemarie Lühr und Otto Springer † unter Mitwirkung von Karen R. Purdy, Göttingen, Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht, 1998.

Band III: fadum – fūstslag, von Albert L. Lloyd und Rosemarie Lühr unter Mitarbeit von Gerlinde Kohlrusch, Maria Kozianka, Karen R. Purdy und Roland Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2007.

Band IV: gâba – hyɫare, von Albert L. Lloyd und Rosemarie Lühr unter Mitarbeit von Gerlinde Schuhmann, Maria Kozianka, Karen R. Purdy und Roland Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2009.

Band V: iba – luzzilo, Hrsgg. von Rosemarie Lühr, erarbeitet von Harald Bichlmeier, Maria Kozianka und Roland Schuhmann mit Beiträgen von Albert L. Lloyd unter Mitarbeit von Karen K. Purdy, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2014.

Band VI: mâda – pūzza, Hrsgg. von Rosemarie Lühr, erarbeitet von Harald Bichlmeier, Maria Kozianka, Roland Schuhmann und Laura Sturm, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017.

Band VII: quaderna – skazzôn, Hrsgg. von Rosemarie Lühr, erarbeitet von Dagmar S. Wodtko (Arbeitsstellenleitung), Harald Bichlmeier, Maria Kozianka und Roland Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2020. [im Druck]

EWU – Benkő Loránd et al. 1994: Etymologisches Wörterbuch des Ungarischen, I–II, Budapest: Akadémiai Kiadó.

Feist Sigmund 1939: Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache. Mit Einschluß des Krimgotischen und sonstiger zerstreuter Überreste des Gotischen, 3. neubearbeitete und vermehrte Auflage, Leiden: Brill.

Fick August 1890: Wörterbuch der Indogermanischen Sprachen. Erster Theil: Wortschatz der Grundsprache, der Arischen und der Westeuropäischen Spracheinheit, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Fleuriot Léon 1964: Dictionnaire des glosses en vieux breton, Paris: Klincksieck.

Furnée Edzard J. 1972: Die wichtigsten konsonantischen Erscheinungen des Vorgriechischen, The Hague, Paris: Mouton.

GED – Lehmann Winfred P. 1986: A Gothic Etymological Dictionary. Based on the third edition of Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache by Sigmund Feist, Leiden: Brill.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

Georgiev Vladimir 1966: Die Bilingue von Pyrgi als Beweis für die hethitische Herkunft der etruskischen Sprache. – Balkansko ezikoznanie 11/1, 25–67.

GEW – Frisk Hjalmar 1960–1972: Griechisches etymologisches Wörterbuch. 3 vols, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Gharib Badrozaman 1995: Sogdian Dictionary: Sogdian–Persian–English, Tehran: Farhangan.

Gołąb Zbigniew 1982: About the Connection between Kinship Terms and Some Ethnica in Slavic (The Case of *Sîrbi and Slověne). – International Journal of Slavic Linguistics and Poetics 25–26, 165–171.

Grimm Jacob (ed.) 1840: Andreas und Elene, Casel: Fischer.

HAL – The Hebrew and Aramaic Lexicon of the Old Testament, ed. Koehler L., Baumgartner W., translated by M. E. J. Richardson, Leiden, Boston, Köln: Brill, 2001.

HEG T – Tischler Johann 1991–1994: Hethitisches etymologisches Glossar. Teil III (Lieferung 8–10: T/D), Innsbruck: Institut für Sprachen und Literaturen der Universität Innsbruck, Abteilung Sprachwissenschaft.

Holthausen Ferdinand 1963[1934]: Altenglisches etymologisches Wörterbuch. 2. unveränd. Auflage, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, München, Bern: Francke.

Jordán Cólera Carlos 1998: Introducción al celtibérico. Prólogo de Francisco Villar, Zaragoza: Universidad.

Kluge Friedrich, bearbeitet von Elmar Seebold 1999: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 23. Auflage, Berlin, New York: Walter de Gruyter.

Krahe Hans 1929: Lexikon altyllirischer Personennamen, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Krahe Hans 1942: Beiträge zur illyrischen Wortund Namenforschung. – Indogermanische Forschungen 58, 131–152.

Laistner Ludwig 1892: Germanische Völkernamen, Stuttgart: Kohlhammer (Sonderabdruck aus den Württembergischen Vierteljahrsheften für Landesgeschichte, neue Folge 1892).

LDW IV – Lettisch-deutsches Wörterbuch, von K. Mühlenbach, redigiert, ergänzt und abgeschlossen von J. Endzelin, Riga: Herausgegeben vom lettischen Kulturfond 1929–1932.

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

Lejeune Michel 1971: Lepontica: Documents gaulois et para-gaulois de Cisalpine. – Études celtiques 12, 357–500.

LEIA – Vendryes Joseph: Lexique étymologique d’Irlandais ancien. – A: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, 1959 (ND 1981). – B: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1981. – C: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1987. – D: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1983. – R, S: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1974. – T, U: Dublin: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1978.

LEW – Fraenkel Ernest 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch. 2 vols, Göttingen, Heidelberg: Vandhoeck & Ruprecht – Carl Winter Universitätsverlag.

LIV² – Lexikon der indogermanischen Verben, unter Leitung von H. Rix bearbeitet von M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer, Wiesbaden: Reichert, 2001.

Masson Émilia 1967: Recherches sur les plus anciens emprunts sémitiques en Grec, Paris: Klincksieck.

Matthias Franz 1904: Über die Wohnsitze und den Namen der Kimbern, Berlin: W. Pormetter.

McCone Kim R. 1987: Hund, Wolf und Krieger bei den Indogermanen. – Studien zum indogermanischen Wortschatz, ed. W. Meid, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, 101–154.

MLH V.1 – Monumenta Linguarum Hispanicarum, Band V. 1: Wörterbuch der keltiberischen Inschriften, von D. S. Wodtko, Wiesbaden: Reichert, 2000.

MLM 2 – Monumenta Linguae Messapicae, editi da C. de Simone, S. Marchesini, Wiesbaden: Reichert, 2002.

Morgenstierne Georg 1942: Iranica. – Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap 12, 258–271.

Much Rudolf 1892: Deutsche Stammsitze. Ein Beitrag zur ältesten Geschichte Deutschlands. Halle: Niemeyer (Sonderabdruck aus den “Beiträgen zur Geschichte der Deutschen Sprache und Literatur”, vol. XVII).

Much Rudolf 1905: Referate über Matthias 1904. – Deutsche Literaturzeitung 48, 2997–2999.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

Much Rudolf 1920: Deutsche Stammeskunde. 3. verb. Auflage, Berlin, Leipzig: Walter de Gruyter.

Müllenhoff Karl 1887/1906: Deutsche Altertumskunde. Band 2, Berlin: Weidmann.

Nedoma Robert 2017: Germanic: The documentation of Germanic. – Handbook of Comparative and Historical Indo-European Linguistics, Vol. 2, K. J ared, J. Brian, F. Matthias in cooperation with M. Wenthe (eds.), Berlin, Boston: Walter de Gruyter, 875–888.

Nedoma Robert 2004: Personennamen in südgermanischen Runeninschriften, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Neumann Günter 2007: Glossar des Lykischen. Überarbeitet und zum Druck gebracht von Johann Tischler, Wiesbaden: Harrassowitz.

Neumann Günter, Grünewald Thomas, Martens Jes 2000: Kimbern. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde (RGA^²) 16, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 493–504.

NDEW – Norwegisch-Dänisches etymologisches Wörterbuch², ed. Falk H. S., Torp A., Oslo, Bergen: Universitetsforlaget, 1960.

NIL – Wodtko Dagmar S., Irslinger Britta, Schneider Carolin 2008: Nomina im Indogermanischen Lexikon. (Indogermanische Bibliothek, Reihe 2: Wörterbücher), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

OPEL – Onomasticon Provinciarum Europae Latinarum.

Lőrincz Barnabás, Redő Franciscus (eds.) 1994: Vol. I: Aba – Bysanys, Budapest: Archaeolingua. (Archaeolingua 3).

Lőrincz Barnabás (ed.) 1999: Vol. II: Cabalicius – Ixus, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Lőrincz Barnabás (ed.) 2000: Vol. III: Labareus – Pythea, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Lőrincz Barnabás (ed.) 2002: Vol. IV: Quadratia – Zures, Wien: Forschungsgesellschaft Wiener Stadtarchäologie.

Pronk-Tiethoff Saskia 2013: The Germanic loanwords in Proto-Slavic. (Leiden Studies in Indo-European 20), Amsterdam, New York: Rodopi.

Qvigstad Just. K. 1893: Nordische Lehnwörter im Lappischen, Christiania: Dybwad.

REW – Vasmer Max 1950–1958: Russisches etymologisches Wörterbuch. 3 vols, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Cimbri et Teutoni

Rosół Rafał 2013: Frühe semitische Lehnwörter im Griechischen, Frankfurt am Main: Lang.

Rozwadowskij Jan 1928: Cimbri-sjabri. – Sbornik statej v čest’ akademika A. I. Sobolevskogo, ed. by V. N. Perec, Leningrad: Izdatel’stvo Akademii nauk SSSR.

Sammallahti Pekka 2001: The Indo-European Loanwords in Saami. – Early Contacts between Uralic and Indo-European: Linguistic and Archaeological Considerations, ed. Carpelan Ch., Parpola A., Koskikallio P., Helsinki: Suomalais-Ugrilaisen Seuran Toimituksia / Mémoires de la Société Finno-Ougrienne 242, 397–415.

Schaffner Stefan 2015: Zu den Wortbildungstypen der altgermanischen Völkernamen mit n-Suffix. – Münchener Studien zur Sprachwissenschaft 69/1, 145–189.

Scheel Willy 1898: Die Bildung und Ueberlieferung der germanischen Völkernamen auf ones. – Philologus 57, 578–595.

Schönfeld Moritz 1911: Wörterbuch der altgermanischen Personenund Völkernamen nach der Ueberlieferung des klassischen Altertums bearbeitet, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Schrijver Peter 1995: Studies in British Celtic Historical Phonology, Amsterdam, Atlanta: Rodopi.

Sitzmann Alexander, Grünzweig Friedrich E., unter Benutzung einer Bibliographie von Robert Nedoma herausgegeben von Hermann Reichert 2008: Die altgermanischen Ethnonyme: ein Handbuch zu ihrer Etymologie, Wien: Fassbaender.

Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. Holvoet A., Young S. with the assistance of W. Browne, Berlin, Bern, New York, Wien: Peter Lang.

Steingass Francis Joseph 1892: A Comprehensive Persian-English Dictionary: Including the Arabic Words and Phrases to be Met with in Persian Literature, London: Routledge & Paul.

Stifter David [1996]2001: Neues vom Keltiberischen: Notizen zu Botorrita IV. – Die Sprache (Sonderheft): Chronicalia Indoeuropaea 38/3, 89–110.

S z e m e r é n y i Oswald 1962: Principles of Etymological research in the IE languages. – Fachtagung für indogermanische und allgemeine Sprachwissenschaft, ed. Knobloch J., Innsbruck: Sprachwissenschaftliches Institut der Universität, 175–212.

Trier Jost 1942: Zaun und Mannring. – Beiträge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur 66, 232–264.

Untermann Jürgen 2000: Wörterbuch des Oskisch-Umbrischen, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Straipsniai / Articles

HARALD BICHLMEIER, VÁCLAV BLAŽEK

Walde Alois, Hofmann Johann B. 1938–1956: Lateinisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

WGS – Wortschatz der Germanischen Spracheinheit, unter Mitwirkung von H. Falk gänzlich umgearbeitet von A. Torp, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1909.

Zeuss Johann K. 1837: Die Deutschen und die Nachbarstämme, München: Lentner.

Zeuss Johann K. 1852: Grammatica celtica. E monumentis vetustis tam hibernicae linguae quam britannicae dialecti cambricae cornicae armoricae nec non e gallicae priscae reliquiis construxit J. K. Zeuss, Lipsiae: Weidmann.

Zimmer Stefan 2005: Teutonen. – Reallexikon der Germanischen Altertumskunde^(RGA²) 30, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 368f.

Zimmer Stefan 2007: Zu Alter, Stammbildung und Benennungsmotiv des Namens Cymry. – Kelten-Einfälle an der Donau. Akten des Vierten Symposiums deutschsprachiger Keltologinnen und Keltologen Linz / Donau, 17.–21. Juli 2005, ed. Birkhan H., Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 669–678.

Kimbrai ir teutonai

SANTRAUKA

Straipsnyje nagrinėjami du germanų etnonimai kimbrai (Cimbri) ir teutonai (Teutoni), kurie senuosiuose šaltiniuose dažnai vartojami kartu. Išsamiai aptarus jau esamas etimologijas, pateikiamas naujas sprendimas – sintagma *peudanōz kumbrijōn interpretuotina kaip „genčių vadai“. Tokiu atveju abu etnonimai būtų susiję su ta pačia gentimi arba genčių sąjunga.

Įteikta 2020 m. spalio 4 d.

HARALD BICHLMEIER Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a D–07743 Jena [email protected]

VÁCLAV BLAŽEK Ústav jazykovědy a baltistiky Filozofická fakulta Masarykovy University A. Nováka 1, CZ–60200 Brno [email protected]

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII

Document details