HARALD BICHLMEIER Leipcigo Saksonijos mokslų akademija Martyno Liuterio universitetas Halėje-Vitenberge

Tyrimų sritys: onomastika (toponimija), germanų kalbų istorinė fonologija, indoeuropeistika, aljamijado tekstai.

DOI: doi.org/10.35321/all84-09

PASTABOS APIE KAI KURIUOS AN PRASIDEDANČIUS LIETUVIŠKUS VANDENVARDŽIUS IR JŲ UŽBALTINIUS GIMINAIČIUS

Pastabos dėl kelių su Anprasisdėdančių lietuvių vandenvardžių ir jų nebaltiškos kilmės giminaičių

SANTRAUKA

Lietuviški tokio tipo vandenvardžiai kaip Anatà, Anykštė ir kt. tradiciškai kildinami iš indoeuropiečių šaknies „*en/*on“ (šiuolaikine notacija – ide. *h₁en(H)-), kuriai dažnai priskiriama reikšmė „tekėti, upė“. Šios šaknies nėra net Pokorny Indogermanisches etymologisches Wörterbuch (1959). Ir vėliau nepavyko neabejotinai įrodyti šios šaknies buvimo kurios nors indoeuropiečių kalbos apeliatyvinėje leksikoje. Be to, iki šiol nėra aiškių šios šaknies tęsinių oniminėje leksikoje: visi kaip argumentai pateikiami vardai gali būti arba, kadangi kilę iš keltų kalbų, kildinami iš ide. šaknies *pen-/*pon- „pelkė, (stovintis) vanduo“, arba aiškinami remiantis ide. *h₂en- „semti (vandenį)“. Metodinis įrankis „Ockhamo skustuvas“ reikalauja nepripažinti daugiau nei šių dviejų šaknų, kol nebus pateikta aiškių apeliatyvinių šaknies ide. *h₁en(H)- liudijimų, kurie apskritai pirmą kartą leistų priskirti šakniai kokią nors reikšmę.

190

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Pastabos apie kai kuriuos An prasidedančius lietuviškus vandenvardžius ir jų užbaltinius giminaičius

RAKTINIAI ŽODŽIAI: lietuviški hidronimai, keltų hidronimai, germanų hidronimai, indoeuropiečių fonologija, indoeuropeistikos metodologija, Ockhamo skustuvas.

SANTRAUKA

Tokio tipo lietuviški hidronimai kaip Anatà, Anýkštė ir kt. tradiciškai aiškinami remiantis ide. šaknimi „*en/*on“ (šiuolaikine rašyba – ide. *h₁en(H)-), kuriai paprastai priskiriama reikšmė „tekėti, upė“ vel sim.. Šios šaknies nėra net Pokorny Indogermanisches etymologisches Wörterbuch [Indoeuropiečių etimologijos žodynas] (1959). Net ir vėliau tyrėjams nepavyko be abejonių dokumentuoti šios šaknies jokios indoeuropiečių kalbos apeliatyvinėje leksikoje. Be to, šių kalbų oniminėje leksikoje apskritai nėra patikimų šios šaknies tęsinių. Visi kaip argumentai pateikiami vardai gali būti aiškinami arba remiantis ide. šaknimi *pen-/*pon- „pelkė, (stovintis) vanduo“ (nes jie yra keltiški), arba iš ide. šaknies *h₂en- „semti (vandenį)“. Taikant metodinę priemonę, vadinamą „Ockhamo skustuvu“, nelieka kitos galimybės, kaip tik visus aptariamus vardus aiškinti šiomis dviem šaknimis – kol nebus pateikta ide. šaknies *h₁en(H)- apeliatyvinio vartojimo įrodymų, kurie pagaliau galėtų padėti suprasti, ką ši šaknis galėjo reikšti.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: lietuviški hidronimai, keltų hidronimai, germanų hidronimai, indoeuropiečių fonologija, indoeuropeistikos metodologija, Ockhamo skustuvas.

1. ĮVADAS^¹

Toliau pateikiamo aptarimo objektas, viena vertus, yra kai kurių lietuviškų vandenvardžių, tokių kaip Anatà, Anýkštė, etimologija arba iš vandenvardžio kildinamo vietovardžio Anýkščiai etimologija. Kita vertus, bus pateikta ir pagrindinių svarstymų apie istorinę-lyginamąją kalbotyrą bei bendrąją mokslinę metodiką (arba metodologiją). Tai paskatino šių principų taikymo arba netaikymo padariniai, susiję su minėtų vandenvardžių etimologizavimu, taip pat su Inno upės (Šveicarijoje, Austrijoje ir Vokietijoje) pavadinimu.

^¹ Nuoširdžiai dėkoju dviem anoniminiams straipsnio recenzentams už įvairias pastabas, tarp jų ir už nuorodas į literatūrą, kurios iki šiol nebuvau pastebėjęs.

Straipsniai / Articles

191

HARALD BICHLMEIER

Toliau taip pat reikia visuomet turėti po ranka „Ockhamo skustuvą“^²: pamiršus jį pasiimti – o prireikus ir panaudoti –, nebesuvaldysime (šaknų) sąžalyno ir kartu savivalės.

2. MOKSLO ISTORIJA

Indoeuropeistika yra per kiek daugiau nei 200 metų išaugęs mokslas. Dėl to, kas tai yra ir kaip tai veikia, šios disciplinos viduje susiformavo gana platus konsensusas^³. Šis platus konsensusas apima visas atkurtinos pagrindinės kalbos, dažniausiai vadinamos indoeuropiečių prokalbe, sritis. Diskusija indoeuropeistikoje vyksta remiantis tuo, kas, remiantis šiuo plačiu konsensusu, laikoma nustatyta ir gana visuotinai pripažįstama. Specialistams šioje disciplinoje iš dalies nekonsensualios sistemos dalys gali būti paskata toliau plėtoti šią sritį ir ieškoti neišspręstų problemų sprendimų, o daugumai indoeuropeistų, ko gero, tikslas yra, remiantis šiuo plačiu konsensusu, toliau dirbti savo specializacijos srityje ir paaiškinti tai, kas nepaaiškinta.

Šis konsensusas dėl šio aiškinamojo modelio (svarbiausi punktai bus aptarti tuojau pat) susiformavo visų pirma todėl, kad šis modelis geba paaiškinti daugiau dalykų nei kiti iki šiol pasiūlyti modeliai.

3. METODIKA

3.1. Toliau argumentuojant remiamasi šiais indoeuropeistikoje plačiai konsensualiai pripažįstamais indoeuropiečių prokalbės požymiais, kurie, be kita ko, yra kodifikuoti ir pirmiau nurodytuose įvaduose:

^² „Entia non sunt multiplicanda praeter necessitatem.“ (Wilhelm von Ockham 1288–1347), apytiksliai: „Nereikia daryti prielaidos apie daugiau vienetų / esybių, nei būtina.“

^³ Tai liudija per pastaruosius kiek daugiau nei 25 metus pasirodę įvadai į šią discipliną, kurie pagrindinėse srityse, su kuriomis čia susiduriame, beveik nesiskiria: Mayrhofer 1986 (naujai išleista Lindner 2012), Lehmann 1993; Adrados, Bernabé, Mendoza 1995; 2010; Tichy 2001; Meier-Brügger 2002; 2003; 2010; Fortson 2004; 2009; Tichy 2006; 2009; Clackson 2007; Mallory, Adams 2006; Bičovský 2012; 2017; Fritz, Meier-Brügger 2020. Tas pats taikytina įvairiems įvadams ir panašiems leidiniams apie atskiras kalbas; plg. Rix 1992; Weiss 2009; Smoczyński 2016; Weiss 2020 ir kt.

192

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Buvo laringalų fonemų klasė, kuri, labai tikėtina, susidėjo iš trijų elementų.

Tenebuvo tenues aspiratae fonemų klasės; galiausiai jos atsirado arba kaip tenues alofonai pozicijoje po uridg. *s, arba prieš *h^₂ (‘2-asis laringalas’), o, regis, nebent dar (antriniu būdu) pasitaiko onomatopėjiniuose žodžiuose ir ekspresyvuose.

Nebuvo uridg. *b ‘Thorn’ kaip fonemos, o ji taip pat tėra *t alofonas. Ir taip toliau, ir taip toliau.^⁴

Šakniai laikoma minimalia struktūra KVK, bent jau veiksmažodinėms šaknims (ir daiktavardinėms šaknims). Įvardžiams ir dalelytėms tai nebūtinai turėjo galioti, be to, dalis indoeuropeistų neigia, kad šios žodžių klasės apskritai turėjo minimalią struktūrą KVK (taip, pavyzdžiui, netiesiogiai visame LIPP ir tiesiogiai LIPP 1: 31, 236 ir toliau).

Iš pirmiau nurodytų punktų, be kita ko, išplaukia, kad šaknys, kurios, pavyzdžiui, Pokorny 1959 m. Indogermanischen etymologischen Wörterbuch (sudarytame remiantis prieškario indoeuropeistikos būkle) buvo laikomos prasidedančiomis balsiu, turėtų būti rekonstruojamos su pradiniu laringalu^⁵. Tam tikromis aplinkybėmis tai turi reikšmingų pasekmių žodžių (taigi ir vardų) rekonstrukcijai, į kurias reikia atsižvelgti, – ir būtent tai bus aktualu toliau nagrinėjamų vardų (šeimų) atveju.

3.2. Nagrinėjamame kontekste tai susiję būtent su onomastikoje, ypač tyrimuose apie ‘senojo Europos hidronimiją’ ir panašiose srityse, vis iš naujo mielai postuluojama šaknimi (ur)idg. „*en/*on-“, kuri, kaip teigiama, turėjusi reikšti ‘tekėti’ ar ką nors panašaus. Remiantis ką tik pateiktais samprotavimais, ši forma šiuolaikinės indoeuropeistikos kontekste yra ‘nešaknis’, t. y. šaknis, kuri tokia forma tame kalbos raidos etape niekada neturėjo egzistuoti.

Ar apskritai tai nėra tiesiog „fantominė šaknis“, net jei šiandien, kaip įprasta indoeuropeistikoje, ji rekonstruojama kaip uridg. *h_₁en(H)-, bus išaiškinta toliau.

^⁴ Plg. šiuo klausimu iš esmės jau Bichlmeier 2012 šiame žurnale.

^⁵ Kad tai nėra visiškai nepagrįsta, rodo – nors ne fonologiniu, bet bent jau fonetiniu lygmeniu – naujoji aukštaičių vokiečių kalba. Joje nėra iš tikrųjų balsiu prasidedančių žodžių (arba leksinių morfemų): visi žodžiai, fonologiškai laikomi prasidedančiais balsiu, fonetiškai taisyklingai prasideda vadinamuoju ‘smūginiu’ [ʔ–]. Kad tai svarbus pastebėjimas, rodo iš vaikų juokelių žinomos minimaliosios poros, pavyzdžiui, Blumento-pferde kaip [bluːməntʰoˌpfeːɐ̯də] ir Blumentopf-erde [ˈbluːməntʰɔpfˌʔeːɐ̯də].

Straipsniai / Articles

193

HARALD BICHLMEIER

Iki šiol vis dėlto nepavyko šios šaknies neprieštaringai įrodyti apeliatyvinėje leksikoje – tai rodo ir aplinkybė, kad tokia šaknis IEW, kuris už tikrosios indoeuropeistikos ribų onomastikos srityje dažnai cituojamas kaip referencinis šaltinis, išvis nėra įtraukta (plg. IEW 311 ir toliau, 778).

3.3. Būtent Europos seniausių vardų sluoksnių onomastikoje vis dar plačiai paplitę tyrimai, atlikti remiantis pasenusiomis žiniomis, t. y. tyrimai, kuriuose nenaudojamas pirmiau minėtas konsensusinis aktualus indoeuropeistikos aiškinimo modelis. Vienas iš šio darbo tikslų taip pat yra tokio pobūdžio darbų rezultatus išnagrinėti ir kritiškai įvertinti pasitelkiant šiuolaikinės indoeuropeistikos konsensusinio aiškinimo modelio priemones.

4. BALTIŠKIEJI VARDYNINIAI VANDENS TELKINIŲ PAVADINIMAI IR PROBLEMA

4.1. Šiame kontekste pirmiausia aptartini baltų vandenvardžiai, prasidedantys liet. ir lat. An, taigi kildintini iš baltų prokalbės *an- (<vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *an-, *on-). Čia visų pirma minėtini upių ir kitų tekančių vandenų pavadinimai Anykštà f., Anykštė f., ežero pavadinimas Anykštis m., taip pat pievos pavadinimas Anatà f. (Udolph 2020: 350 klaidingai nurodytas kaip vandenvardis) ir iš vandenvardžio kilęs vietovardis Anykščiai (plg. LVŽ 1: 88 ir toliau, 102, remiantis Vanagas 1970: 151 ir toliau, 1981: 42).

Jei būtų atitinkamų pavadinimų, prasidedančių liet. On-, lat. Ān, jie (jei tokie būtų ir nebūtų kildinami iš asmenvardžio liet. Onà ‘Anna’; plg. Vanagas 1981: 234) teoriškai turėtų būti kildinami iš baltų prokalbės *ān-, kuris galėtų būti arba vidinės baltų raidos antrinis ilginimas iš *an-, arba turėtų grįžti į kitą indoeuropiečių prokalbės šaknį *h₁eh₂n-. O vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės pailgėjimo pakopa *ōn- duotų lat. on- [uon-], liet. uon- (tačiau vandenvardžiuose tai nepatvirtinta; plg. Vanagas 1981: 353). Slavų kalboje reikia skirti vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *an-, *on- → slav. On- (šiame kontekste minimas, pavyzdžiui, rus. vandenvardis Onut) ir vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *ān-, *ōn- → slav. An-.

4.2. Nei minėti baltų, nei slavų vandenvardžiai neturi jokio atitikmens tų kalbų apeliatyvinėje leksikoje.

4.3. Kadangi iki šiol taip pat nė iš tolo nepavyko apeliatyvinėje leksikoje įrodyti indoeuropiečių prokalbės šaknies *h₁en(H)- (pasenusiu rašymu – „*en/*on“) egzistavimo (žr. toliau §§ 4.5.5., 5.2., 5.3.), metodologiškai nuosekliai dirbant negalima šios (o pakopos formos

194

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

*h₁on[H-] *h₁on[H-] taikyti baltų ir slavų vandenvardžiams.

4.4. Baltų ir slavų vandenvardžiuose suponuojamai vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *an išankstine forma, remiantis dabartiniu indoeuropeistikos požiūriu, iš principo galėtų būti indoeuropiečių prokalbės forma *h₂en(H)- (galbūt ir *h₁/h₂/h₃an(H)-), o vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės *on atveju esama kelių galimų išankstinių formų: indoeuropiečių prokalbės *h₁/h₂/h₃on(H)- arba *h₃en(H). Iš visų šių galimų išankstinių formų kaip veiksmažodinės šaknys faktiškai paliudytos tik dvi, būtent indoeuropiečių prokalbės *h₂en- ‘semti’ (LIV² 266) ir indoeuropiečių prokalbės *h₂enH- ‘kvėpuoti’ (LIV² 266); prie jų dar prisideda dėl semantikos šiame kontekste, kaip ir indoeuropiečių prokalbės *h₂enH- ‘kvėpuoti’, atmetama šaknis indoeuropiečių prokalbės *h₂enH- ‘protėvis’ (plg. het. ḫanna- ‘senelė’ ir sen. vok. aukšt. ana f. ‘tas pats’ ir kt.).^⁶

4.5. Taigi lieka tik indoeuropiečių prokalbės *h₂en- ‘semti’. Jei formas su baltų prokalbės *an- (> liet. An-, lat. An-) ir slavų prokalbės *an- (> bendrosios slavų kalbos *on- > rus. On-) nenorime savavališkai kildinti iš dviejų šaknų – taip ignoruodami Ockhamo skustuvą –, indoeuropiečių prokalbės *h₂en- yra vienintelė patikimai apeliatyvinėje leksikoje paliudyta šaknis, kuri gali būti laikoma baltų ir slavų vandenvardžių pagrindu ir todėl turi būti suponuojama. Baltų ir slavų oniminiame lygmenyje vėl nėra įrodymo, patvirtinančio indoeuropiečių prokalbės šaknį *h₁en(H)-: nėra baltų ar slavų vandenvardžių su En-, kuriuos reikėtų su ja sieti (plg. LVŽ 2: 484 ir toliau^⁷), o apeliatyvinis tęsinys dar mažiau paliudytas.

Faktas, žinoma, yra tas, kad indoeuropiečių prokalbės šaknis *h₂en- ‘semti’ kaip apeliatyvas patikimai aptinkama tik anatolų kalbose, hetitų veiksmažodyje ḫān-i/ḫan- ‘semti (vandenį)’^⁸; su ja taip pat susijęs vedinys DUGhaness̄ar c. ‘indas sėmimui’, be to, galbūt arm. hanem ‘išimu / pašalinu, išnešu, paimu’^⁹ ir galbūt taip pat etimologiškai ginčytiname gr. ἄντλος m. ‘kilio dugno vanduo, triumo vanduo’ (jei < *h₂n̥-tlo- ‘tai, kas pasemiama’?)^¹⁰.

4.6. Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į tai, kaip Udolph (2020: 360) cituoja savo mokytoją W. P. Schmidą:

„W. P. Schmid išsamiau aptaria graikų žodį [turimas omenyje ἄντλος ‘triumo vanduo’; H. B.]...ir įtikinamai daro išvadą, kad visų pirma tam tikrą

⁶ Plg. EWAhd 1: 215–217 (ana²); HEG 1: 147 ir toliau; EDHIL 285.

⁷ Pagal leidinio duomenis Udolphas buvo vienas iš šio tomo recenzentų.

⁸ Plg. HEG 1: 144 ir toliau, 148; EDHIL 281 ir toliau.

⁹ Plg. ED AIL 389, 636 ir toliau; jei ne < uridg. *senh₂-.

¹⁰ Plg. GEW 1: 114 (su senesne, šiandien visuotinai atmetama etimologija, grindžiama uridg. *semh₂- „semti“; DÉLG 89, 1272 (papildomai su etimologija iš gr. ἀν(α)- + uridg. *telh₂- „kelti aukštyn“; GED 1: 109 (siejama su het. ḫan, remiantis Benveniste 1954: 39).

Straipsniai / Articles

195

HARALD BICHLMEIER

reiškė tam tikrą vandens rūšį. Toliau jis pereina prie mano šiame straipsnyje jau aptartų vandenvardžių Inn, Ahne, Anner, Anykščiai ir kt.... ir daro išvadą, „kad čia iš tikrųjų galima paliudyti *en greta *pen-... Galiausiai turime arba šaknį *₁en, arba šaknį *₂en reikšme „tekėti, upė“, kuri taip pat gali būti artima hetitų ḫan- „semti“.“

Tačiau cituotoje vietoje Schmido tekstas skamba kiek kitaip (Schmid 1988: 311 = 1994: 408), ypač svarbus originale teksto pradžioje pateiktas apribojimas, kurį Udolphas gerokai sutrumpino ir šiek tiek perrašė:

„Teritorijoje, kurioje būtina pripažinti keltų vardodarą, nebus galima išspręsti klausimo, ar reikia postuluoti *en, ar *pen.... Prie šios šaknies *en-/*on taip pat galima prijungti ἄντλος...“ Čia nesigilinant į laringalistines problemas, kurios galbūt lemtų keltų en ir kitokio an atskyrimą, gauname arba šaknį *₁en, arba šaknį *₂en reikšme „tekėti, upė“, kuri taip pat gali būti artima hetitų ḫan- „semti“, jei reikšmės skirtumą įmanoma įveikti darant prielaidą, kad tai yra vedinys, sudarytas pasitelkiant šaknies ablautą...“

4.7. Ir čia taip pat matyti, kad kritiškas, net atmetantis Schmido požiūris į laringalų teoriją užkirto jam kelią į sprendimą ir atvedė prie galiausiai neteisingų pasiūlymų, nors jis galėjo parodyti iš tikrųjų teisingą kelią. Jau tuo metu, kai buvo rašomas šis Schmido straipsnis, indoeuropeistikoje visuotinai pripažinta, kad hetit. *ḫan niekada negalėjo kilti iš „šaknies *₁en-“, bet išimtinai iš „šaknies *₂en-“, t. y. uridg. *h₂en. Vis dėlto neaišku, ką Schmidas turėjo omenyje paskutiniame šalutiniame sakinyje, kurio Udolphas nebecituoja: juk šaknies reikšmė nesikeičia priklausomai nuo ablauto laipsnio.

4.8. Kitas Udolpho komentaras šiuo klausimu taip pat iškalbingas ir rodo, kad jis nepakankamai išmano indoeuropeistinę literatūrą: „W. P. Schmido pasiūlytą het. ḫan ir graikų [erg. ἄντλος] sąsają taip pat LIV: 266, nežinant apie šį straipsnį, svarstė.“ Šio straipsnio žinojimas LIV² šiame kontekste buvo tiesiog nesvarbus, nes Schmidas (1988), palyginti su jo cituojamais 1954 m. Benveniste'o veikalais ir HEG 1: 144 ir toliau (1977/1983), nepateikė nieko naujo, o tik juos sutrumpino arba tęsė.

^¹¹ Tai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktas pastabas, yra tiesiog klaidinga, be to, morfonologiškai jau 1988 m. tai buvo grindžiama tik papildomomis prielaidomis, net ir atsižvelgiant į tuo metu pasenusią būklę, kuria rėmėsi Schmidas.

^¹² Šios argumentiškai svarbios sakinio dalies Udolpho citatoje nėra.

196

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

5. NEBALTŲ MEDŽIAGA

Daugiausia nebaltiškos medžiagos pateikiama naujausiame leidinyje apie upės Inn pavadinimą (Udolph 2020). Čia, nors upės Inn pavadinimas galbūt yra net ikikeltų, t. y. senosios Europos / priešatskirų kalbų indoeuropietiškas / (pro)indoeuropietiškas pavadinimas, nepaisoma pirmiau, § 3, nurodytų indoeuropeistikos taisyklių.

Jo tikslas – diskutuojant indoeuropeistikos požiūriu jau seniai pasenusiu lygiu paskandinti naujesnes šio upės pavadinimo etimologijos įžvalgas tariamų pavyzdžių ir pseudoargumentų gausybėje.

Kalbant apie upės pavadinimą Inn, tame straipsnyje, be pirmiau jau aptartų baltų / slavų vandenvardžių, nagrinėjamos šios etimologinės giminės / lizdai; toliau bus bandoma išsiaiškinti, ar jie priklauso tai pačiai grupei, ar ne.

a) pats pavadinimas Inn, b) vidurinės airių kalbos appellativa, pavyzdžiui, en ‘vanduo’, enach ‘pelkė’, enbrithe ‘srutos’ ir englas ‘vandeningas pienas’, c) Enns pavadinimas, vidur. air. an ‘upė’ ir kt., d) kai kurie vokiški vandenvardžiai. Apie kiekvieną punktą išsamiau:

5.1. Pats pavadinimas Inn

Wiesinger, Greule (2019: 104) pateikiami šie antikiniai liudijimai: Aeni fluminis [Tacitas], τοῦ Αἴνου ποταμοῦ [Ptolemaios], Ἔνος [Arrianas]. Jie leidžia rekonstruoti priešromėnišką kamieną *Eno-. Daugumos tyrėjų nuomone, tai arba keltų pavadinimas, arba keltintas pavadinimas.

Wiesinger knygoje Wiesinger, Greule (2019: 122) aiškina (apie Innbach, „liaudiškai die Inn“):

„Inn pavadinimas, kaip ir didžiosios Inn pavadinimas,..., siekia tą pačią indogermanų šaknį *pen- ‚dumblas, pelkė, vanduo‘ (žr. ten). Tačiau čia keltų darinys su *enin ir vidur. air. en ‚vanduo‘, enach ‚pelkė‘ ir englas ‚vandeningas pienas‘ (IEW, p. 807) yra gana tikėtinas, nes vedinys ona [sic] kaip *Enonā būdingas keltų kalbai.“

Tuo pat metu toje pačioje Wiesingerio knygoje skaitome (Wiesinger, Greule 2019: 47):

Straipsniai / Articles

197

HARALD BICHLMEIER

„Nors viduriniosios airių kalbos en ‘vanduo’ egzistuoja, jo kilmė abejotina, todėl labiau tikėtina laikyti jį indoeuropietiškosios priešistorinės kalbos dariniu, siejamu su indoeuropiečių *pen- ‘dumblas, pelkė, vanduo’ ir p- praradimu keltizacijos metu.“

Greule’s pateiktas aiškinimas Wiesinger, Greule (2019: 104) veikale atrodo gana abejotinas:

„Tolesnė etimologija neaiški. Kadangi viduriosios airių kalbos en ‘vanduo’ galėjo būti perkelta į salų keltų kalbą iš Inno vardo kaip deoniminis žodis, šis apeliatyvas (viduriosios airių kalbos en) kaip vandenvardžio etimonas atrodo abejotinas, …“^¹³

Šis aiškinimas jau pateikiamas ir DGNB 243: ką viduramžių airis žinojo apie Inną, kuris tuo metu buvo nutolęs kelių savaičių kelionės atstumu? Kaip iš šios upės vardo galėjo atsirasti apeliatyvas?

Be to, regis, egzistavo ir kamieno forma *en-io: Greule (2015: 341) rašo, pavyzdžiui, „< keltų *Enjos, viduramžių lotynų Enus“; panašiai rašoma ir Anreiter, Chapman, Rampl (2009: 16): „*Enios, t. y. keltizuotas *Penios ← indoeurop. *pen- ‘lėtai tekantis vanduo’“.

Be to, Greule (2010: 21) ir DGNB 243 dar minima, galbūt pirminė, Pokorny darbais (1948–1949 ir 1950/51) grindžiama skirtis: forma „Enos“ iš pradžių buvusi vartojama upės žemupiui, *Enios – upės aukštupiui (Alpėse), o *En-i esąs romaninis kamieno *Eno plėtinys“.

Tikrosios kamieno formos klausimo, taip pat klausimo, ar egzistavo dvi lygiagrečios formos, čia neįmanoma išspręsti^¹⁴.

Abiem atvejais pagrindine šaknimi gali būti laikoma arba ikikeltų *pen- <, arba urindoeuropiečių *pen- ‘dumblas, pelkė’, prireikus taip pat ‘lėtai tekantis vanduo’^¹⁵

¹³ Senesnėje literatūroje panašiai kartais aiškinama ir deoniminė vandenvardžių kilmė, siejama su Elbe: tai bent jau iš tikrųjų įspūdinga ir ilga upė (panašiai būtų galima pasakyti apie Reiną ir Dunojų), tačiau net ir šiais atvejais autorius mano, kad tokie teiginiai iki šiol neįrodyti (plg. apie Elbę ir jos etimologiją, pavyzdžiui, Bichlmeier 2012a; Bichlmeier, Blažek 2015; Scheungraber, Grünzweig 2014: 43–46, visur pateikiama ir tolesnė literatūra).

¹⁴ Apie Inn taip pat žr. šiuos darbus: Apie upės vardo liudijimus, pavyzdžiui, ANB 553–555 (Inn), 556f. (Inntal), Anreiter 1996: 62 ir Borchers 2006: 26–28; apie Inno slėnio istoriją – Heitmeier 2005; taip pat apie etimologiją – Anreiter, Haslinger, Jenewein 1995: 23; Grzega 2001: 169; Anreiter 2005: 36f. (taip pat jau Anreiter 1996: 62–64); Anreiter 2008: 148; Delamarre 2012: 149; EDPC 127; DTNG 1: 328; konkrečiai apie metodinį kalbos pakopos, kurioje buvo sukurtas Inno vardas, nustatymą ir apie su etimologija susijusias pagrįstas abejones žr. Anreiter 1997: 18f., 127f. Todėl, remiantis „keltizacijos abejotinumu“, Inno vardas Anreiter 2016 galiausiai apskritai nebeaptariamas (plg. Anreiter 2016: 7).

¹⁵ Pavyzdžiui, Anreiter, Chapman, Rampl 2009: 16: „*Enios, t. y. keltizuotas *Penios ← indoeurop. *pen- ‘lėtai tekantis vanduo’.“

198

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Pastabos apie kai kuriuos lietuviškus hidronimus, prasidedančius An, ir jų nebaltiškus giminaičius

arba ‘stovintis vanduo’, nes, kaip žinoma, prieš balsį esantis žodžio pradžios uridg. *p- (tikriausiai per *φ-) keltų kalboje išnyksta. Tai vienas iš garsų kaitos reiškinių, konstituojančių keltų kalbą kaip atskirą indoeuropiečių kalbų šeimą. Mažai tikėtina, kad čia galėtų slypėti uridg. *pen- ‘maitinti, penėti’ šaknis (kuri kitur neabejotinai išlikusi tik lietuvių ir lotynų kalbose) arba kad ji galėtų būti tos pačios kilmės kaip šaknis, reiškianti ‘pelkę, (stovintį) vandenį’ ir kt.

Alternatyviai galima manyti, kad keltiškasis arba dėl keltizacijos atsiradęs *en-o tęsia prokeltų / ikikeltų *en- < uridg. *h₁en- (iš principo būtų įmanoma ir *h₁enH). Tačiau tokia šaknis – kaip jau minėta pirmiau – neįtraukta nei į LIV², nei į IEW (311 ir toliau).

5.2. Keturi viduriniosios airių kalbos apeliatyvai: en ‘vanduo’, enach ‘pelkė’, enbruithe ‘viralai’ ir englas ‘vandeningas pienas’

Nors viduriniosios airių kalbos en ‘vanduo’ yra grynas glosos žodis, kiti trys žodžiai taip pat vartojami tekstuose^¹⁹.

Galiausiai šiuos keturis žodžius, kildintinus iš prokeltų *(φ)en-o arba *(φ)en-āko- (taip pat ir EDPC 127, tik ten rašoma *feno-, *fenāko-), galima rekonstruoti taip pat kaip *(φ)en-o vardo Inn atveju: paliudytas ir tinkantis uridg. *pen- ‘dumblas, pelkė, stovintis vanduo’ (plg. s. v. vok. fenni n., fennī f., vid. vok. venne, dab. vok. Fenn ir kt.)^²⁰, paliudytas, bet netinkantis *pen- ‘maitinti, penėti’ arba apskritai kitur nepaliudytas ir todėl jo reikšmės iš esmės neįmanoma nustatyti uridg. *h₁en(H).

¹⁶ Plg. LatEW 2: 280–283; DÉLL 496; EDLIL 458 ir toliau; LitEW 1: 569; EDBIL 350 ir toliau; ALEW 2: 755 ir toliau; SEJL 449 ir toliau; LED 3: 941 ir toliau; SEJL² (2018–2020a) s.v. penéti.

¹⁷ Plg. LIV² 471; IEW 807.

¹⁸ Plg. DGNB 243; Bichlmeier 2018: 58: „Tačiau tolesni Greule (2014 [= DGNB; H. B.]: 243) svarstymai, pavyzdžiui, kad viduriniosios airių kalbos apeliatyvas mir. en ‘vanduo’ atsirado iš upės vardo Enos per deonimizaciją arba kad čia nagrinėjama uridg. *pen- ‘dumblas, pelkė, (stovintis) vanduo’ šaknis galiausiai sietina arba sutapatintina su (kitur neabejotinai tik lietuvių ir lotynų kalbose išlikusia) uridg. *pen- ‘maitinti, penėti’ šaknimi, turi būti vertinami kaip tikėjimo dalykas arba kaip grynai spekuliatyvūs.“

¹⁹ Plg. eDIL s.vv. en¹, enach, enbruithe, englas.

²⁰ Plg. EWAhd 3: 152–154.

Straipsniai / Articles

199

HARALD BICHＬMEIER

Taigi, pasitelkus Okamo skustuvą, ši įrodymų padėtis reiškia ne ką kita, kaip tai, kad upės pavadinimą Inn ir giminiškus žodžius – kol nepasirodys naujos žodinės medžiagos, dėl kurios ankstesni svarstymai taptų nebeaktualūs – reikėtų kildinti iš ir šiaip indogermanistikoje gerai paliudytos šaknies *pen- ‘pelkė, dumblas, stovintis / lėtai tekantis vanduo’. Kitos šaknies nereikia.

Kadangi akivaizdu, jog nėra apeliatyvų, kuriems vienareikšmiškai (ir išimtinai) reikėtų šio šaknies aiškinimo, urindoeuropiečių *h₁en(H)-, tai net ir tuo atveju, jei ši šaknis grynai oniminėje medžiagoje vis dėlto būtų egzistavusi, jai nebūtų galima priskirti jokios reikšmės, nes, kaip žinoma, vardai nieko nereiškia, o tik nurodo.

Taigi, jei manytume galį šią (tariamą) šaknį įžvelgti vandenvardžiuose, reikšmės priskyrimo atžvilgiu de facto turėtume visišką laisvę: kaip reikšmės sritys, iš kurių seniausių sluoksnių vandenvardžiuose gali būti kilusios „įkomponuotos“ šaknys, galėtų būti, pavyzdžiui, medžiaga, spalva / išvaizda ir (išmatuojamos) savybės (gylis, greitis ir kt.). Taigi potenciali, apeliatyvų žodyne iki šiol nepatvirtinta, bet vandenvardyje įkomponuota urindoeuropiečių šaknis *h₁en(H)- galėtų reikšti ‘vanduo’, ‘bėgti’, ‘tekėti’, ‘greitas’, ‘žalias’, ‘mėlynas’, ‘šviesus’, ‘blizgėti’, ‘gilus’, ‘seklus’, ‘šaltas’, ‘šiltas’ ir t. t. Pasirinkti vieną reikšmę iš šių galimybių būtų grynas savivaliavimas.

5.3. Enns upės pavadinimas

5.3.1. Austrijos upės Enns pavadinimas tradiciškai kildinamas iš priešromėniško *Anis-o/ā-; esama kelių vėlyvosios antikos ir (ankstyvųjų) viduramžių liudijimų, kuriuose aptinkamos formos Anisus, Anesus, Anesa. Rašyba su geminata yra vėlyvas reiškinys. Etimologizuojant šį vandenvardį dažnai nurodoma ir į galų anam gl. paludem, paliudytą keliose rankraščių tradicijose (seniausias rankraštis datuojamas 796 m. po Kr.) išlikusiame Endlicherio žodyne²¹. Šio žodyno patikimumas dėl daugybės sugadintų vietų vertinamas labai skirtingai. Gali būti, kad tai apskritai nėra tikras žodis, o klaidingas sufikso –anum²² interpretavimas. Tame pačiame žodyne randama

21 Plg. šiuo klausimu Toorians 2008 su tolesne literatūra; Blom 2011 su tolesne literatūra.

22 Plg. DLG²/DLG³ 43 ir toliau; Toorians 2008: 173 ir toliau; Blom 2011: 161, 167, 174.

200

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

taip pat įrašas onno gl. flumen, dėl kurio taip pat abejojama, ar tai tikras žodis, ir svarstoma, kad čia dėl klaidingo galų vandenvardžių interpretavimo –onna ši priesaga buvo interpretuota kaip kompozicijos antrasis dėmuo. Tačiau jei tai būtų jaunesnė galų unna ‘vanduo’ forma, ši forma bet kuriuo atveju būtų nesietina su galų anam, sen. air. an, en, nes tokiu atveju ji kildintina iš ikikeltiškos pirmtakės *ud-nāzurückgeht^²³.

Rečiau taip pat minima glosos forma sen. air. an ‘vanduo, šlapimas’^²⁴. Galiausiai, bendru požiūriu, čia priskiriamas ir vietovardis Anif (prie Zalcburgo), kuris paprastai aiškinamas keltų/galų *an-apā pagrindu (plg. HELSON 1: 7 ir t.) – tačiau lieka visiškai neaišku, kas čia turėtų būti arba galėtų būti *apā: su „apa vardu“ taip toli pietuose nenorima sieti – o jei tai vis dėlto toks vardas, į galų kalbą / Šiaurės Alpių keltų kalbą jis veikiausiai pateko labai vėlai, tikriausiai tik po to, kai prokeltų *kʷ jau buvo virtęs galų *p. Arba reikia manyti, kad veikė procesas, paliudytas ir sen. airių kalboje: svetimas *p, kurio integruojant vardą iš pradžių neatitiko keltų /p/, substituojamas /kʷ/ ir vėliau plėtojamas kaip savas paveldėtas *kʷ. Vis dėlto sutariama, kad keltų kalba netęsė urindoeuropiečių *h₂eḱu̯- ‘(tekantis) vanduo’ (> lot. aqu-a, urgerm. *axʷ-ō). Žinoma, čia taip pat jokiu būdu negali būti urindoeuropiečių *h₂ep- (pasenusia notacija „*ap-“), nes tuomet keltų kalboje negalėtų būti *-apa. Visiškai nepagrįsta yra Udolpho (2020: 349) prielaida, kad varde „šalia indoeuropiečių *ap- ‚vanduo, upė‘ keltų *anos ‚upė‘ reikėtų įžvelgti indoeuropiečių *pen-/pon-/pṇ- ‚dumblas, pelkė, vanduo‘“. Praktiškai identiškas yra ir Wiesingerio paaiškinimas veikale Wiesinger, Greule (2019: 166). Taigi ar turime keltų–indoeuropiečių mišrų vardą? Mažiau vienareikšmis paaiškinimas pateikiamas HELSON (1: 8), kur skaitome: „kelt. *ánapa ‚pelkės vanduo‘ (apa vardas, sudarytas iš žemyninės keltų kalbos *anos ‚upė, pelkė‘ ir *apa ‚vanduo‘)“, tačiau panašu, kad „*apa“ čia priskiriama žemyninei keltų kalbos stadijai – arba pasirinkta netiksli raiška ir paaiškinimas vis dėlto sutampa su Udolpho bei Wiesingerio ir Greuleʼs pateiktuoju.

5.3.2. Abi (arba visos trys) pirmiau nurodytos formos (sen. air. an, galų anam, Anisa, -us) kyla iš prokeltų *(φ)an(-ā)-. Aiškinimas senesne *(φ)en-ā forma ir Josepho taisyklės veikimu čia atmestinas (taip EDPC 127): nes tuo tarpu

^²³ Plg. DLG²/DLG³ 48, 242, 324; Toorians 2008: 175 ir t.; Blom 2011: 161, 167, 175.

^²⁴ Plg. eDIL s.v. an²; galbūt ši leksema taip pat yra sen. air. onchú ‘ūdra’, pažodžiui ‘vandens šuo’, kompozicijos antrajame dėmenyje air. cú ‚šuo‘ (plg. eDIL s.v. onchú). – Dėl etimologijos plg. LEIA A-71 ir t.

Straipsniai / Articles

201

HARALD BICHLMEIER

o prokeltų kalboje visiškai įmanoma raida iš ankstyvojo prokeltų *KeRaC- > į prokeltų / bendrakeltų *KaRaK, tokia asimiliacija sekoje prokeltų *Kerā(K)# vis dėlto neįvyko (Joseph 1982: 55), kaip rodo air. ben ‘moteris‘ < prokeltų *benā < ikikeltiška *gᵘen-ā < urindoeuropiečių *gᵘen-eh₂.

5.3.3. Vadinasi, *an reikia aiškinti kitaip²⁵. Wiesingeris (veikale Wiesinger, Greule 2019: 118 ir t.) čia iš tikrųjų neapsisprendžia, kai tame pačiame veikale 119 p., neanalizuodamas visos formos, įskaitant priesagą, rašo: „Jis yra keltų kilmės ir remiasi galų anam ‚pelkė, liūnas‘, kylančiu iš indoeuropiečių *pen-/pon-/pṇ- ‚pelkė, liūnas, vanduo‘ (IEW, p. 807), su keltų p praradimu.“

5.3.3.1. Aišku, kad urindoeuropiečių *pṇ gali suteikti prokeltų *an, tačiau iš esmės tik prieš laringalą, nes prieš balsį fonotaktiškai reguliari reprezentacija turėtų būti *pṇ-V, taigi būtų galima tikėtis prokeltų *(φ)ṇV. Tinkamo šio reiškinio paaiškinimo dar nėra; EDPC 127 svarsto kildinimą iš urindoeuropiečių *pṇ-Ho-, galbūt *pṇ-h₃o- (plg. urindoeuropiečių *h₂ep-h₃on- > prokeltų *abon-; ikikeltiškas nom. *abō(n) > prokeltų *abū > air. aub ‘upė’), tačiau pats šį kildinimo būdą vadina ad hoc. Žinoma, tokia šaknies forma bet kada galėjo atsirasti analogiškai, pagal atvejus, kai kitų šaknų, besibaigiančių urindoeuropiečių *-n(H)-, vediniai pasirodo atitinkamose žodžių formose, reikalaujančiose nulinio laipsnio.

5.3.3.2. Taigi, remiantis urindoeuropiečių *h₁en(H)- šaknies nulinio laipsnio forma *h₁n̥(H)-, būtų galima pasiekti protokeltų *an (plg. urindoeuropiečių *h₁n̥éh₃-me/on, *h₁n̥h₃-me/on- ‘vardas’ > protokeltų *anman- [remiantis forma *h₁n̥h₃-me/on-] > sen. airių ainm)²⁶. Vis dėlto kamieno daryba liktų problemiška: reikėtų rekonstruoti urindoeuropiečių *h₁n̥(H)-o/eh₂-, itin neįprastą struktūrą, kurios atitikmenų senesnių kalbos sluoksnių hidronimijoje kol kas nėra.

5.3.4. Nepriklausomai nuo galutinio galų anam, sen. air. an paaiškinimo, šios formos, kaip ir jau anksčiau minėtos sen. air. en, enach, nėra šaknies *h₁en(H)- egzistavimo įrodymas, nes jas taip pat galima aiškinti remiantis urindoeuropiečių šaknimi *pen.

Reikėtų pažymėti, kad jei būtų nuspręsta urindoeuropiečių šaknį *h₂en- (jos pilnutinio laipsnio forma) laikyti ir Enns pagrindu < Anisa,

²⁵ Visiškai kitokią kryptį siūlo Villar (2000: 329–331): šakniai *an-, kuri pirmiausia aptinkama vandenvardžiuose (be kita ko, Ispanijoje), jis galiausiai priskiria reikšmę ‘upė’ ir laiko ją Viduržemės kilmės. Tačiau ir čia šios reikšmės interpretacijos teisingumas ar būtinybė neįrodoma aiškiu apeliatyviniu paliudijimu.

²⁶ Plg. EDPC 38 (su kitokia šaknies interpretacija), LEIA A–36 ir t.

202

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Anisus, manau, kad priėmus prielaidą, jog keltų vardai ir apeliatyvai tradiciškai kildinami iš šaknies *pen, išnykusio laipsnio realizacijos problema taip pat išnyktų.

5.3.5. Udolpho (2020: 354) į diskusiją papildomai įtraukti airių vandenvardžiai „hOn^²⁷, Onach“ savaime taip pat nėra nepriklausomas šaknies *h₁en(H)- įrodymas o laipsniu, taigi *h₁on(H)-, bet jie taip pat gali tęsti *pon arba *h₂on (apie šią šaknį išsamiau žr. toliau).

5.3.6. Papildomai reikia nurodyti ir priesagos *-iso-, *-isā problematiką: germanų vandenvardžiuose ji paprastai pasitaiko ir teoriškai gali būti kildinama arba iš antrinės tematinės komparatyvo formos su nykstamojo laipsnio indoeuropietiška priesaga *-is, arba iš antrinės tematinės s-kamieno pilnojo laipsnio priesagos, t. y. iš indoeuropietiškos *-es-o/eh₂-. Gryname keltų varde iš pradžių būtų įmanomas tik komparatyvo aiškinimas, nebent manytume, kad keltų išplėstinis s-kamienas, kaip *an-es-ā, perimant jį į germanų / priešvokiečių kalbą arba po to dėl fonetinių dėsnių ar analogijos anksčiau ar vėliau tiesiog virto (pro)germanišku *an-is-ō – tai nėra neįtikėtina, tačiau dėl turimos medžiagos neįrodoma. Teoriškai įmanomi, bet dar sunkiau pagrindžiami būtų dariniai su vėlyvosios indoeuropiečių kalbos priesaga *-so/ā iš i-kamieno, t. y. *-i-so/ā-.

5.3.7. Galiausiai esminiai pirmiau išdėstyti teiginiai – nors ir gerokai trumpiau – jau pateikti Bichlmeierio (2012a: 376; prie šios citatos dar kartą grįžtama toliau santraukoje), kur sakoma:

„Tačiau šioje vietoje dar kartą labai aiškiai reikia atkreipti dėmesį į žinomiausią onomastikoje sklandančią fantominę šaknį: tai neabejotinai šaknis *en-/on-, kuri, kaip teigiama, reiškia ‘tekėti’. Šios šaknies, mano nuomone, pagrįstai nėra

²⁷ Šis aiškinimas lieka nesuprantamas: upė gali vadintis tik On, o h pasirodo tik po vyriškosios giminės artikelio arba (prireikus) po prielinksnio (maloni Stefano Zimmerio pastaba). Be to, tai apskritai galėtų būti vaiduoklinis vardas: Hogan 1910 šis vardas nepatvirtintas, ten dukart randamas tik Onach.

²⁸ Šio urgermaniško *-s išlaikymas čia ir toliau kelia nuostabą ir dar negali būti laikomas visiškai išaiškintu, nes proindoeuropiečių kalboje nebuvo nei jokių s-kamienų tipų, nei komparatyvų, kuriuose kirtis būtų nuolat ant priesagos, taigi prieš *-s, todėl po Vernerio dėsnio veikimo jis būtų išlikęs (apie s-kamienus žr. Stüber 2002 passim, ypač 19–30; Höfler 2012: 20–27, taip pat kaip priešingą poziciją communis opinio communis opinio Hartmann 2012). „Normali“ yra priešinga raida, matoma, pavyzdžiui, senųjų s-kamienų daugiskaitos formose: Nom. Pl. uridg. *-es-os > urgerm. *-ez-az > westgerm. *-iz > ahd. -ir > mhd., nhd. er. Vadinasi, turėjo veikti tam tikras paradigminis išlyginimas.

Straipsniai / Articles

203

HARALD BICHLMEIER

kartą rasti IEW! Visi šiai šakniai priskiriami žodžiai ar apeliatyvai yra kilę arba iš keltų kalbų, arba bent jau įtartini dėl keltų tarpininkavimo, kaip antai an ‘upė’, galų anam ‘paludem’, Inn,²⁹ todėl pradinis *p veikiausiai išnyko ir, labai tikėtina, visuose šiuose pavyzdžiuose reikėtų įžvelgti šaknį *pen- ‘pelkė’ ar pan.; ji taip pat apeliatyviškai aptinkama kraštovaizdžio pavadinime Pannonien bei, pavyzdžiui, germanų kalbose (plg. s. v. vok. fenni n., fennî f., vid. vok. venne, nauj. vok. Fenn ir kt.).³⁰

Tačiau iki šiol onomastikoje ši ištrauka, regis, nebuvo (tvariai) recepuota.

5.4. Kai kurie vokiški vandenvardžiai

Udolpho 2020 diskusijoje taip pat minimi kai kurie vokiški vandenvardžiai, kurie vien geografiniu požiūriu iš dalies gali būti keltų arba germanų, iš dalies tik germanų kilmės.

5.4.1. Šių vardų čia nereikia nagrinėti po vieną. Dauguma jų, pavyzdžiui, Ahne, Ohne, Unna ir kt., ankstyviausiuose paliudijimuose turi An-, Un-, iš dalies su geminata, t. y. Ann-, Unn-. Visi šie vardai, kurie veikiausiai yra tik germanų kilmės, gali būti kildinami iš progermaaniškos šaknies formos *an- arba *un- (kaip pats Udolphas ne kartą rašo), taigi taip pat gali būti siejami su priešgermaniška *an- < indoeuropietiška *h₂en(H)- arba progermaaniška *un- < indoeuropietiška *h₂n̥(H)- ir toliau darinėjami su atitinkamomis priesagomis. Tas pat taikytina, jei kartu su Udolphu manoma (nors tai niekur neįrodyta ir jis to neįrodė), kad Unstrut yra vardinė forma *Unstr, perdirbta pagal lauko vardus su strut ‘krūmynas’; (literatūroje, kurią jis cituoja, beje, rašoma kitaip) ši forma taikytina ir šiam vardui, ir baltų upėvardžiui Inster (su In- < ur balt. *ink- < priešbalt. *Hn̥(H)K-) – taigi fonetiškai teisingai jį aiškina ir Udolphas (2020: 359 ir toliau).

Be to, kai kurie Ohne tipo vardų paliudijimai (taip pat, pasak Udolpho ten pat) rodo senąjį ilgąjį balsį, kuris turėjo kilti arba iš germ. *au, todėl tokios formos apskritai turėtų būti pašalintos iš diskusijos, arba iš progermaaniško *ō, kuris tokiu atveju rodytų į priešgermanišką *ā arba *ō. Todėl ir šios formos nepadaro indoeuropietiškos *h₁en(H)- prielaidos būtinos. Galbūt tai gali būti tik germanų kalbų viduje susidariusios pailgėjimo pakopos arba indoeuropietiškas *h₂ōn, tačiau tai, žinoma, dar

²⁹ Plg. šiuo klausimu Bichlmeier 2010: 32 ir toliau, su papildoma literatūra.

³⁰ Plg. EWAhd 3: 152–154.

204

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

forma, kurią dar reikėtų morfologiškai pagrįsti ir kuri apskritai nėra pernelyg dažnai paliudyta.

Iš viso to išplaukia: visi anksčiau nurodyti germanų hidronimai nepadaro šaknies *h₁en(H)- postulavimo būtino, taigi nieko neįrodo apie Krahe's ir Udolpho „*en-/*on-“.

5.4.2. Vieninteliai galintys tai įrodyti būtų hidronimai, kurie neabejotinai prasideda ur-/vakarų germanų *enan. Udolphas dabar taip pat pateikia keletą hidronimų, prasidedančių vok. En arba I(h)n. Jie čia bus aptarti atskirai:

5.4.2.1. Udolphas (2020: 351f.) čia nurodo šiuos vardus: pirmiausia Ober-Ense, Unter-Ense, Nieder-Ense, Ensen, vietovardį Annezin (prie Pas-de-Calais). Juos pats Udolphas ir galbūt taip pat DGNB kildina iš *Anisa/ō – taigi jie vėl nieko neįrodo dėl urindoeuropiečių *h₁en(H)-, nes juk nėra germanų *en.

5.4.2.2. Ennest, Welschenennest, Enste aiškiai kildinami iš o-pakopės formos, o geminata aiškinama vakarų germanų priebalsių geminacija per *i̯. Taigi implicitiškai suponuojama proforma urgermanų *an-ia-sta ar pan. Todėl ši forma taip pat nepateikia urgermanų *en- < *h₁en(H)-.

5.4.2.3. Ennepe (upės vardas: 1235 Enrepe, 1325 Enepe; vietovardis: 1285 de Enepene, 1398 Enepe) etimologija nėra patikimai išaiškinta, nes taip pat neaišku, ar geminata yra sena. Udolphas apie tai nepasisako, tačiau, regis, remiasi etimologija *en-apa (aiškiai šios formos nepateikdamas), o DGNB 128 iš pradžių atsargiai svarsto sąsają su galų anam, bet galiausiai veikiau kildina iš *Anipa < *ania-apa nei iš apa-vardo su „(m.) *ania- (kolektyvas ‘palanki vieta’?)“. Greule vis dėlto rašo, kad geminata nėra sena, todėl negalima remtis *enna- < *ania. Taigi implicitiškai suponuojamos *en-apa reikšmė veikiausiai būtų ‘tekanti upė’, ‘tekantis vanduo’. Etimologija atrodo visai nevykusi, tačiau čia galbūt pagaliau turime pirmąjį faktinio germanų *en liudijimą.

Tačiau upė yra germanų ir keltų pereinamojoje zonoje (žr. žemėlapį), todėl keltų etimologijos visiškai atmesti negalima. Ir jei, sekant Udolphu, cituojančiu HELSON (1: 7f.), Anif (žr. pirmiau) remiasi *An-apa, kas veikiausiai yra keltų kilmės, tai galiausiai galėtų galioti ir En(n)epe < *En-apa (Udolphas juos taip pat pateikia kartu), ypač todėl, kad keltų kalbose, be mir. en, enach ir kt., taip pat patikimai paliudyta ir senkeltų *(φ)en.

5.4.2.4. Paaiškėja, kad todėl vienareikšmiškumo, kurio buvo siekiama, vis dėlto nepavyko pasiekti.

Straipsniai / Articles

205

HARALD BICHLMEIER

1 pav., žemėlapis iš Schumacher (2007: 169)

5.4.3. Galiausiai dar reikia aptarti eilę vandenvardžių ir vietovardžių, kurie arba taip pat rodo vok. E(h)n, arba prasideda Ihn ar Ein ir Udolpho (2020: 352f.) pateikiami kaip argumentai.

5.4.3.1. Vietovardžiui Ehnen (Liuksemburgas), vietovardžiui Ihn (Saro kraštas) kartu su susijusiu Ihner Bach tradiciškai priskiriama kelt. *Eniō/ā- kilmė, ir šiai galimybei neprieštarauja nė Udolphas (2020: 352f.). Kadangi čia, regis, turime keltų etimologiją, analogišką upėvardžio Inn etimologijai, šie vardai netinka urindoeuropietiškos šaknies *h₁én(H)- prielaidai.

5.4.3.2. Vestfalijos vietovardžio Ihne, iš vietovardžio kilusio vandenvardžio Ihne-Bach Vestfalijoje ir, tikriausiai, taip pat Eine (→ Wipper

206

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Pastabos apie kai kuriuos lietuviškus vandenvardžius, prasidedančius An, ir jų giminaičius už baltų kalbų arealo ribų

→ Saale → Regnitz → Main) seniausi pirmuoju atveju yra 1461 m. Eene, XVI a. Ehene, o antruoju – 1321 m. Ena, Ene (Udolphas dviejose teksto vietose nurodo dvi skirtingas to paties liudijimo formas). Vestfalijos vardo keltų kilmę galima tikrai atmesti, o Wipperio intako Eine atveju ji mažai tikėtina, tačiau, sprendžiant iš pirmiau minėto žemėlapio, čia turbūt dar esame pačiame pereinamosios srities pakraštyje. Udolpho atmestas, bet ir šiaip atsargiai išsakytas vedinys DGNB (117, 238) iš senosios aukštosios vokiečių kalbos *Aginaha > *Eina (Eine) > *Ēne (Eene, Ehene) > Ihne (Eine būtų užsifiksavęs tik ankstesniame raidos etape nei Ihne atveju) fonetiškai veikiausiai būtų nepriekaištingas, tačiau sunku pripažinti asmenvardžio senąja aukštąja vokiečių kalba *Ago, Gen. *Agin buvimą pirmame nario dėmenyje.

Čia Udolphas kaip autoritetingą šaltinį cituoja Schmidt (1970: 54), kuri, pasak Udolpho, (žvelgiant iš šiandienos perspektyvos) jau beveik žiedinėje argumentacijoje rašo:

„Jei vandenvardžius Inn < *Enios ir Ihne, Eine < *Ena(na) norima laikyti giminingais, tuomet, atmetus keltų vardų suteikimą, belieka prielaida apie indoeuropiečių šaknį *en- (*on-), kurios (vandens) reikšmė tiksliau nenustatyta, o apeliatyvinėje vartosenoje ji dar apčiuopiama keltų apeliatyvuose.“

5.4.3.3. Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, aišku, kad ir čia tai yra klaidingas vertinimas, nes būtent keltų en, enach ir kt. ne įrodo urindoeuropiečių *h₁en(H)-. O tai, ar skirtingas etimas sujungiame, ar ne, neturi nieko bendra su tyrėjo (-os) valia (ar jo / jos tikėjimu), bet priklauso nuo to, ar moksliniai kriterijai tai leidžia.

Čia būtų svarbu paminėti kitus atvejus su germ. *e pirmajame atvirajame skiemenyje, kurie patvirtintų pirmiau minėtuose vandenvardžiuose postuluojamą fonetinę raidą atitinkamuose regionuose, kuriuose teka šios upės.

5.4.3.4. Šiame kontekste dar reikia atkreipti dėmesį į dviejų vandentėkmių vardus, kurių Udolphas savo diskusijoje nepaminėjo:

a) Ehe (taip pat Ehe­bach; → Aisch → Regnitz → Main), 1073 m. Eha, 1479, 1481 m. Ee (DGNB 114);

b) Ehn (Elzase, → Ill → Reinas), 1284 m. enahe (ehena?), 1374–1401 m. Ahen, vietovardis Niederehnheim (XI a. Ahenheim, 1050 m. Ehenheim), Oberehnheim (788 m. Ehin­haim) (DGNB 115).

Pirmajam galima svarstyti vakarų germanų proformą *axʷiō (DGNB: „germ. *Ahwō f.“), o antrajam DGNB numato „pagrindinę formą (sen. vok. aukšt.) *Ehina greta *Ahana (?) < germ. *Ahwinō f. greta *Ahwanō, n-vedinys iš germ. *ahwō ‚vandens tėkmė‘“. O ar galima visiškai atmesti, kad toks „(sen. vok. aukšt.) *Ehina“ slypi už pirmiau minėto *Eina?

5.4.4. Šiame kontekste dar trumpai aptarsime Udolpho (2020: 362) komentarus, esą medžiagą reikia išmanyti, jei

Straipsniai / Articles

207

HARALD BICHLMEIER

Norint daryti teiginius apie vardų etimologiją: iš pirmiau išdėstyto turėjo tapti aišku, kad padėtis yra kiek kitokia: žinoma, gražu, kai vietoj 10 liudijimų galima pateikti 100, tačiau jei šie liudijimai neįneša į diskusiją naujų elementų, galinčių galiausiai pakeisti ir diskusijos baigtį, kyla klausimas: kam?

Vis dėlto svarbiau nei pateikti 90 papildomų, tačiau diskusijai nereikalingų liudijimų yra, regis, įvaldyti būtiną medžiagos analizės metodiką.

Taip pat nėra prasmės pateikti begalę citatų iš šiandien pasenusios literatūros (Krahe, W. P. Schmid ir kt.), kurios, regis, paremia paties argumentaciją, jei jų turinys ir pagrindai jau seniai – kai kur dešimtmečius – paseno. Tuomet tai turi tik mokslo istorijos vertę, tačiau nepadeda mokslo pažangai.

5.5. Tarpinė išvada

Apskritai, peržiūrėjus kaip argumentus pateiktus vardus, reikia prieiti prie išvados, kad (nors ir tik apytikriai) patikimų germ. *en- < uridg. „*en–/(*on–)“ arba *h_₁en(H)– liudijimų skaičius, regis, neviršija dviejų.

Atsižvelgiant į šią liudijimų padėtį ir juo labiau į tai, kad ši uridg. „*en–/*on–“ arba *h₁en(H)– niekur neaptinkama kaip neginčijamai paliudyta apeliatyvinėje leksikoje (kaip minėta, jos į savo IEW neįtraukė net Pokorny), paprasčiausiai netikslinga toliau remtis tokia šaknimi.

6. APIBENDRINIMAS

6.1. Susiduriama su problema: arba baltų ir slavų vandenvardžius reikia aiškinti remiantis veiksmažodine šaknimi, kuri, regis, kitur Europoje nėra paliudyta, tačiau semantiškai vis dėlto yra susijusi su vandeniu / skysčiu, arba juos aiškinti remiantis šaknimi, kuri apeliatyvinėje leksikoje niekur nėra patikimai paliudyta ir kuriai dėl to net neįmanoma priskirti reikšmės.

6.2. Dabartinė duomenų būklė, taikant Ockhamo skustuvą, verčia daryti tokią išvadą:

208

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Patikimai apeliatyviškai paliudyta yra šaknis *pen-; taip pat patikimai apeliatyviškai paliudyta yra šaknis *h₂en- – tačiau nepatikimai apeliatyviškai paliudyta yra šaknis *h₁en(H).

6.3. Tai išplaukia iš šių punktų:

6.3.1. Upės pavadinimas Inn gali būti kildinamas iš *pen, taip pat mir. en, enach ir kt.

6.3.2. Upių Enns ir Ense < (*)Anisa, (*)Anisus pavadinimai, kaip ir mir. an, galų anam, gali būti kildinami iš *pₙ arba *h₂en.

6.3.3. Baltų vandenvardžiai, prasidedantys An, ir slavų vandenvardžiai, prasidedantys On, visi gali būti paaiškinti baltų prokalbės / slavų prokalbės *an- <, ide. prokalbės *h₂en, pagrindu.

6.3.4. Beveik visi aptarti germanų / vokiečių vandenvardžiai, išskyrus (nota bene galimą, neįrodytą!) dviejų vardų etimonų išimtį (vienas iš jų taip pat galėtų būti keltų kilmės, o kitas galėtų būti etimologizuojamas kitaip nei įprasta), gali būti paaiškinti iš germanų prokalbės *an- (< ide. prokalbės *h₂en arba *h₂on-), arba iš germanų prokalbės *un- (< ide. prokalbės *h₂n-), arba iš germanų prokalbės *ōn- (< ide. prokalbės *h₂ōn-), arba yra kilę iš germanų prokalbės *aun ir bet kuriuo atveju lieka nuošalyje.

6.3.5. Todėl nėra jokio pagrindo suponuoti kokią nors šaknį *h₁en(H)- (pasenusia žymėjimo sistema: „*en-/*on-“): šiandienos žinių lygmeniu ir remiantis šiuo metu žinoma medžiaga tokios šaknies egzistavimo tikimybė lygi nuliui.

6.4. Todėl ir toliau bus galima (o iš tikrųjų privaloma) teigti, kad – kol nepasirodys iš esmės nauja medžiaga, įrodanti ide. prokalbės šaknį *h₁en(H)- su kokia nors semantika, tinkama ir tekančiųjų vandenų pavadinimams – ide. „*en-/*on-“ tėra fantominė šaknis.

Išskyrus du ne visiškai vienareikšmiškai išaiškintus vokiečių vandenvardžių atvejus, visus Udolph 2020 nurodytus vandenvardžius galima be prieštaravimų paaiškinti remiantis ir kitur apeliatyviškai paliudytomis šaknimis *h₂en ir *pen:

Tertia radix non datur.

6.5. Ir čia galima samprotauti, kad dar gali pasirodyti kalbinės medžiagos, kuri priverstų suponuoti šaknį *h₁en(H)-. Tikimybė maža.

Baigiant, po visų pirmiau išdėstytų punktų, ko gero, galima ir reikia teigti, kad Udolpho (2020: 362) savo straipsnio pabaigoje inkriminuotą Bichlmeierio (2012a: 376) citatą, šiek tiek išplėstą, ir toliau galima laikyti teisinga:

Straipsniai / Articles

209

HARALD BICHLMEIER

„Visi vandenvardžiai ar apeliatyvai, pasitelkti šiai šakniai [turima omenyje urindoeuropiečių *h_₁en(H)-, pasenusi „*en-/*on-“; H. B.] arba kilę iš keltų kalbų, arba bent jau įtartini dėl keltų tarpininkavimo“ – arba priskirtini urindoeuropiečių šakniai *h_₂en.“

Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį bent šiuo požiūriu pasiekta pažangos.

7. PERSPEKTYVOS

Lieka galioti tai, kas jau buvo nustatyta kitame kontekste (Bichlmeier 2018a: 230), būtent kad „tas, kuris tyrinėja ‚senuosius europinius‘ arba apskritai archajiškus (indoeuropiečių) vandenvardžius, turi išmanyti indoeuropeistiką. Jei tokių žinių (šiuolaikiniu lygiu) trūksta, negali būti gautas nei tinkamas, nei juo labiau reikšmingas rezultatas.“

LITERATŪRA

Ad r ados Francisco R., Bernabé Alberto, Mendoza Julia 1995: Manual de lingüística indoeuropea. I: Prólogo. Introducción. Fonética. (Manuales universitarios), Madrid: Ediciones clásicas.

Ad r ados Francisco R., Bernabé Alberto, Mendoza Julia 2010: Indoeuropiečių kalbotyros vadovas. 1 t. (Orbis Supplementa 34), Leuven, Paris, Walpole, MA: Peeters.

ALEW – Senoji lietuvių etimologinė žodynas. 1 t.: A–M; 2 t.: N–Ž. W. Hock vadovaujant ir E. J. Bukevičiūtė bei Ch. Schilleriui talkinant, parengė R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill, D. S. Wodtko. 3 t.: Rodyklės ir indeksai. W. Hock vadovaujant ir daugeliui kitų talkinant parengė R. Fecht. (Studien zur historisch-vergleichenden Sprachwissenschaft 7/1–3), Hamburg: Baar 2015.

ANB – Senoji vokiečių vardų knyga. Austrijos ir Pietų Tirolio vietovardžių tradicija nuo ištakų iki 1200 m. Parengė I. Hausner, E. Schuster, Viena: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 1989–2015.

Anreiter Peter 1996: Keltų vietovardžiai Šiaurės Tirolyje. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, Vorträge und kleinere Schriften 65), Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft.

210

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Anreiter Peter 1997: Vardų aiškinimo metodika. Pavyzdžiai iš Tirolio regiono. (Innsbrucko kultūros mokslų indėliai, specialusis leidinys), Insbrukas: Kalbotyros institutas.

Anreiter Peter 2005: Tirolio vandenvardžių sluoksniavimasis. – Greule Albrecht, Janka Wolfgang, Prinz Michael (sud.): Bavarijos ir Austrijos vandenvardžiai. 3-iasis Bavarijos ir Austrijos vardų tyrimų darbo grupės kolokviumas. Regensburgas, 2004 m. vasario 27–28 d. (Regensburgo vardų tyrimų studijos 1), Regensburgas: Edition Vulpes, 35–49.

Anreiter Peter 2008: Wolf-Armin Frhr. von Reitzenstein, Bavarijos vietovardžių leksikonas. Kilmė ir reikšmė. Aukštutinė Bavarija, Žemutinė Bavarija, Aukštutinis Pfalcas, Miunchenas: C. H. Beck 2006 [recenzija]. – Österreichische Namenforschung 36, 145–153.

Anreiter Peter 2016: Šiaurės Tirolio keltų kilmės vardai, Viena: Praesens.

Anreiter Peter, Chapman Christian, Rampl Gerhard 2009: Tirolio savivaldybių pavadinimai: kilmė ir reikšmė. (Tirolio krašto archyvo leidiniai 17), Insbrukas: Universitätsverlag Wagner.

Anreiter Peter, Haslinger Maria­luise, Jenewein Doris 1995: Keltų vardyno paveldas Šiaurės Tirolyje. – Lingvistika su žmogišku veidu. Normanui Denisonui 70-ojo gimtadienio proga skirtas leidinys. (Graco lingvistinės monografijos 10), red. K. Sornig, D. W. Halwachs, Ch. Penzinger, G. Ambrosch, Gracas: Universiteto Kalbotyros institutas, 15–29.

Benveniste Émile 1954: Hetitų ir indoeuropiečių studijos. – Kalbotyros draugijos biuletenis 50, 29–43.

Bichlmeier Harald 2010: Bavarijos ir Austrijos vietovardžiai bei vandenvardžiai indoeuropeistikos požiūriu. – Aukštutinės Vokietijos vardų tyrimų žurnalas 46, 2009 [2010], 3–63.

Bichlmeier Harald 2012: Keletas pasirinktų senosios Europos hidronimijos problemų šiuolaikinės indoeuropeistikos požiūriu – prašymas naujai pažvelgti į dalykus. – Acta Linguistica Lituanica 66, 11–47.

Bichlmeier Harald 2012a: Pastabos dėl terminologinės „senosios Europos hidronimijos“ problemos ir indoeuropeistiniai Elbės vardo papildymai. – Vardų tyrimų indėliai, naujoji serija 47/4, 365–395.

Bichlmeier Harald 2018: Ino vardas: žinoma ir pamiršta. – Vardotyros informacija 109/110, 2017 [2018], 53–62.

Bichlmeier Harald 2018a: Joachim Andraschke, Regnico ir Aukštutinio Maino regiono germanų ir ankstyvųjų vokiečių vietovardžiai. Nuo elbės germanų įsikūrimo iki Merovingų laikotarpio. (Istorinės Haßberge apskrities draugijos leidinių serija 16;

Straipsniai / Articles

211

HARALD BICHLMEIER

Indėlis į Rytų Frankonijos kultūrą ir krašto pažinimą 4) Haßfurt: Istorijos draugija Landkreis Haßberge e. V. 2016 [recenzija]. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 55, 223–232.

Bichlmeier Harald, Blažek Václav 2015: Elbe – zu den Quellen eines hidronimo šaltiniai. – Acta Linguistica Lithuanica 71, 2014 [2015], 125–146.

Bičovský Jan 2012: Stručná mluvnice praindoevropštiny. (Práce Filozofické Fakulty Univerzity Karlovy, Varia 3), Praha: Filozofická Fakulta Univerzity Karlovy.

Bičovský Jan 2017: Praindoevropština. I: Mluvnice. II: Dodatky. (Práce Filozofické Fakulty Univerzity Karlovy, Varia 62, 63), Praha: Filozofická Fakulta Univerzity Karlovy.

Blom Alderik H. 2011: Endlicherio žodynėlis. – Études Celtiques 37, 159–181.

Clackson James 2007: Indo-European Linguistics. An Introduction. (Cambridge textbooks in linguistics), Cambridge: Cambridge University Press.

Delamarre Xavier 2012: Noms de lieux celtiques de l’Europe ancienne. (− 500 / + 500). Dictionnaire. (Collection les Hesperides), Paris: Éditions Errance.

DÉLG – Chantraine Pierre 2009: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots. Nouvelle édition, Paris: Klincksieck.

DÉLL – Ernout Alfred, Meillet Antoine 2001: Dictionnaire étymologique de la langue latine: histoire des mots. Retirage de la 4. éd. augm. d’additions et de corr. par Jacques André, Paris: Klincksieck.

DGNB – Greule Albrecht 2014: Deutsches Gewässernamenbuch. Etymologie der Gewässernamen und der zugehörigen Gebiets-, Siedlungsund Flurnamen, padedant S. Hackl-Rößler, Berlynas, Bostonas: de Gruyter.

DLG^² – Delamarre Xavier 2003: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Pratarmė: Pierre-Yves Lambert, 2-asis pataisytas ir gerokai papildytas leidimas, Paryžius: Éditions Errance.

DLG^³ – Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Pratarmė: Pierre-Yves Lambert, trečiasis leidimas, Paryžius: Éditions Errance.

DONB – Niemeyer Manfred (sud.) 2012: Deutsches Ortsnamenbuch, Berlynas, Bostonas: de Gruyter.

DTNG – Delamarre Xavier 2019–2021: Dictionnaire des thèmes nominaux du gaulois. / A Dictionary of Gaulish Nominal Stems. 1 t.: Ab-/Ixs(o)-; 2 t.: Lab-/Uxs-pero-. (Collection Linguistique 5, 6), Paryžius: Éditions Les Cent Chemins.

212

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

EDAIL – Martirosyan Hrach K. 2010: Armėnų paveldėtojo leksikono etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 8), Leidenas, Bostonas: Brill.

EDBIL – Derksen Rick 2014: Baltų paveldėtojo leksikono etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 13), Leidenas, Bostonas: Brill.

EDG – Beekes Robert with the assistance of Lucien van Beek 2010: Graikų kalbos etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 10), Leidenas, Bostonas: Brill.

EDHIL – Kloekhorst Alwin 2008: Hetitų paveldėtojo leksikono etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 5), Leidenas, Bostonas: Brill.

eDIL – Airijos kalbos elektroninis žodynas. Prieiga: http://www.dil.ie/ [žiūrėta 2021 m. vasarį].

EDLIL – de Vaan Michiel 2008: Lotynų ir kitų italikų kalbų etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 7), Leidenas, Bostonas: Brill.

EDPC – Matasović Ranko 2009: Protokeltų kalbos etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 9), Leidenas, Bostonas: Brill.

EDPG – Kroonen Guus 2013: Protokermanų kalbos etimologinis žodynas. (Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serija 11), Leidenas, Bostonas: Brill.

EWAhd – Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen.

Band I: –a – bezzisto, von A. L. Lloyd, O. Springer, Göttingen, Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht, 1988.

Band II: bī – eǫzo, von A. L. Lloyd, R. Lühr, O. Springer † unter Mitwirkung von K. R. Purdy, Göttingen, Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht, 1998.

Band III: fadum – fūstslag, von A. L. Lloyd, R. Lühr unter Mitarbeit von G. Kohlrusch, M. Kozianka, K. R. Purdy, R. Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2007.

Band IV: gāba – hylare, von A. L. Lloyd, R. Lühr, Mitarbeit von G. Schuhmann, M. Kozianka, K. R. Purdy, R. Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2009.

Band V: iba – luzzilo, hrsgg. von R. Lühr, erarb. von H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann mit Beiträgen von A. L. Lloyd unter Mitarbeit von K. K. Purdy, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2014.

Band VI: mada – pūzza, hrsgg. von R. Lühr, erarbeitet von H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, L. Sturm, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017.

Band VII: quaderna – skazzōn, hrsgg. von R. Lühr, erarbeitet von D. S. Wodtko (Arbeitsstellenleitung), H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2021.

Straipsniai / Articles

213

HARALD BICHLMEIER

Fortson Benjamin W. IV. 2004: Indo-European Language and Culture – an Introduction. (Blackwell textbooks in linguistics 19), Malden, Oxford, Carlton: Blackwell.

Fortson Benjamin W. IV. 2009: Indo-European Language and Culture – an Introduction. Second Edition. (Blackwell textbooks in linguistics 19), Malden, Oxford, Carlton: Blackwell.

Fritz Matthias, Meier-Brügger Michael 2020: Indogermanische Sprachwissenschaft. 10., völlig neu bearb. Aufl. (De-Gruyter-Studienbuch), Berlin, Boston: de Gruyter.

GEW – Frisk Hjalmar 1960–1972: Griechisches etymologisches Wörterbuch. 3 Bde. (Indogermanische Bibliothek: Reihe 2, Wörterbücher), Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Greule Albrecht 2015: Die romanischen Ortsnamen in Bayern. – Zeitschrift für bayerische Landesgeschichte 78, 333–363.

Grzega Joachim 2001: Romania Gallica Cisalpina. Etymologisch-geolinguistische Studien zu den oberitalienisch-rätoromanischen Keltizismen. (Beihefte zur Zeitschrift für Romanische Philologie 311), Tübingen: Max Niemeyer.

Hartmann Markus 2012: Zum Ablaut der neutralen s-Stämme des Indogermanischen. – International Journal of Diachronic Linguistics and Linguistic Reconstruction 9, 51–85.

HEG – Tischler Johann 1977–2016: Hethitisches etymologisches Glossar, mit Beiträgen von G. Neumann, E. Neu. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 20), Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck.

Heitmeier Irmtraud 2005: Das Inntal. Siedlungsund Raumentwicklung eines Alp entales im Schnittpunkt der politischen Interessen von der römischen Okkupation bis in die Zeit Karls des Großen. (Studien zur Frühgeschichte des historischen Tiroler Raums 1; Schlern-Schriften 324), Innsbruck: Wagner.

HELSON 1 – Lindner Thomas, Reiffenstein Ingo 2015: Historisch-Etymologisches Lexikon der Salzburger Ortsnamen. (HELSON) Bd. 1: Stadt Salzburg und Flachgau, Salzburg, Wien: Edition Tandem.

Höfler Andreas 2012: Untersuchungen zum Ablaut der neutralen s-Stämme des Urindogermanischen: Diplomarbeit, Wien: Universität.

Hogan Edmund 1910: Onomasticon goedelicum locorum et tribuum Hiberniae et Scotiae: an index, with identifications, to the Gaelic names of places and tribes, Dublin: Hodges, Figgis, & Co.

IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 1, München, Bern: Francke.

214

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Joseph Brian 1982: *CR̥H apdorojimas ir CaRa kilmė keltų kalbose. – Ériu 33, 31–57.

LatEW – Walde Alois, Hoffmann Johann Baptist 1930–1954: Lotyniškas etimologinis žodynas, 2 t. (Indoeuropiečių biblioteka: 1 skyrius, Indoeuropiečių mokomųjų ir žinyninių leidinių rinkinys. 2 serija, Žodynai), Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

LED – Smoczyński Wojciech 2018: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas. 1 t.: A–G; 2 t.: I–N; 3 t.: O–S; 4 t.: T–Z; 5 t.: Rodyklė, red. A. Holvoet, S. Young, asist. W. Browne, Berlynas, Bernas, Briuselis, Niujorkas, Oksfordas, Varšuva, Viena: Peter Lang GmbH Internationaler Verlag der Wissenschaften.

Lehmann Winfred P. 1993: Teoriniai indoeuropiečių kalbotyros pagrindai, Londonas, Niujorkas: Routledge.

LEIA – Vendryes Joseph: Senojo airių kalbos etimologinis leksikonas. A: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies, 1959 (perspaudas 1981). – B: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1981. – C: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1987. – D: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1983. – R, S: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1974. – T, U: Dublinas: School of Celtic Studies, Dublin Inst. for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1978.

Lindner Thomas (sud.) 2012: Indoeuropiečių gramatika. I t. 1 pusė: W. Cowgillo † parašyta įžanga. Į vokiečių kalbą išvertė ir bibliografiškai parengė A. Bammesbergeris, M. Petersas; 2 pusė: Fonologija [Indoeuropiečių segmentinė fonologija], M. Mayrhoferis. (Indoeuropiečių biblioteka: 1 serija, Mokomieji ir žinyniniai leidiniai: Indoeuropiečių gramatika, 1 t.), Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag [1986].

LIPP – Dunkel George E. 2014: Indoeuropiečių dalelyčių ir įvardinių kamienų leksikonas. 1 t.: Įvadas, terminija, garsų dėsniai, prieveiksmių galūnės, vardažodžių priesagos, priedai ir rodyklės. 2 t.: Leksikonas. (Indoeuropiečių biblioteka: 2 serija, Žodynai), Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

LitEW – Fraenkel Ernst 1962–1965: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas. 2 t. (Indoeuropiečių biblioteka: 2 serija, Žodynai), Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

LIV^² – Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas, vadovaujant H. Rixui parengė M. Kümmelis, T. Zehnderis, R. Lippas, B. Schirmeris, Vysbadenas: Reichert, 2001.

Straipsniai / Articles

215

HARALD BICHLMEIER

LVŽ 1 – Balode Laimutė et al. (Hrsgg.) 2008: Lietuvos vietovardžių žodynas 1: A–B, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LVŽ 2 – Bilkis Laimutis (Hrsg.) 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas 2: C–F, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Mallory James P., Adams Douglas Q. 2006: Įvadas į protoindoeuropiečių kalbą ir protoindoeuropiečių pasaulį, Oksfordas: Oxford University Press.

Meier-Brügger Michael 2002: Indogermanische Sprachwissenschaft 8., pataisytas ir papildytas leidimas, parengtas bendradarbiaujant su M. Fritz ir M. Mayrhofer. (De-Gruyter vadovėlis), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter.

Meier-Brügger Michael 2003: Indoeuropiečių kalbotyra, bendradarbiaujant su M. Fritz ir M. Mayrhofer. (De Gruyter vadovėlis), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter.

Meier-Brügger Michael 2010: Indogermanische Sprachwissenschaft 9., peržiūrėtas ir papildytas leidimas, parengtas bendradarbiaujant su M. Fritz ir M. Mayrhofer. (De-Gruyter vadovėlis), Berlynas, Niujorkas: de Gruyter.

NIL – Wodtko Dagmar S., Irsl inger Britta, Schneider Carolin 2008: Daiktavardžiai indogermanų kalbos žodyne, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag.

Pokorny Julius 1948–1949: Apie keltų vardyno tyrimus ir etimologiją. – Vox Romanica 10, 220–267.

Pokorny Julius 1950–1951: Apie keltų vardus. – Beiträge zur Namenforschung 2, 33–39.

Rix Helmut 1992. Istorinė graikų kalbos gramatika: garsų ir formų mokslas 2., pataisytas leidimas. Vysbadenas: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Scheungraber Corinna, Grünzweig Friedrich E. 2014: Senieji germanų toponimai ir negermaniški Germanijos toponimai. Jų etimologijos vadovas, naudojantis R. Nedoma bibliografija, išleido H. Reichert. (Philologica Germanica 34), Viena: Fassbaender.

Schmid Wolfgang P. 1988: Hetitų etimonai seniesiems europiniams vandenvardžiams. – Neu Erich, Rüster Christel (sud.): Documentum Asiae Minoris Antiquae. Festschrift für Heinrich Otten zum 75. Geburtstag, Vysbadenas: Harrassowitz, 307–315 [perspausdinta Schmid 1994: 404–412].

Schmid Wolfgang P. 1994: Linguisticae Scientiae Collectanea, rinktiniai W. P. Schmid raštai, išleisti jo 65-ojo gimtadienio proga, redagavo J. Becker, E. Eggers, J. Udolph, D. Weber, Berlynas, Niujorkas: Walter de Gruyter.

Schmidt Dagmar 1970: Dešiniajame Reino krante esantys intakai tarp Vuperio ir Lipės: filosofijos daktaro disertacija, Getingenas.

216

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Pastabos apie kai kuriuos lietuviškus vandenvardžius, prasidedančius An, ir jų nebaltų kalbų giminaičius

Schumacher Stefan 2007: Die Deutschen und die Nachbarstämme: Lexikalische und strukturelle Sprachkontaktphänomene entlang der keltisch-germanischen Übergangszone. Johann Kaspar Zeuß im kulturund sprachwissenschaftlichen Kontext (19. bis 21. Jahrhundert). Kronach 21.7.–23.7.2006, išleido H. Hab­lit­zel, D. Stifter, redakciškai bendradarbiaujant H. Tauber. (Keltische Forschungen 2), Wien: Präsens, 167–207.

SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Uniwersytet Wileński.

SEJL^² 2018 – Smoczyński Wojciech 2018: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. o.O. Versija, parengta 2018-01-20. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [žiūrėta 2018 m. kovą].

SEJL^² 2019 – Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: M. Osłon. o.O. Versija, parengta 2019-03-09. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [žiūrėta 2019 m. kovą].

SEJL^² 2019a – Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: M. Osłon. o.O. Versija, parengta 2019-09-24. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [žiūrėta 2019 m. spalį].

SEJL^² 2020 – Smoczyński Wojciech 2020: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: M. Osłon. o.O. Versija, parengta 2020-06-21. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [žiūrėta 2020-06-28].

SEJL^² 2020a – Smoczyński Wojciech 2020: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone. Współpraca redakcyjna: M. Osłon. o.O. Versija, parengta 2020-11-13. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf [žiūrėta 2020-11-17].

Smoczyński Wojciech 2016: Laringalų teorija ir lietuvių kalba. (Bibliotheca Salensis 2), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Stüber Karin 2002: Die primären s-Stämme des Indogermanischen, Wiesbaden: Reichert.

Tichy Eva 2001: Indogermanistisches Grundwissen für Studierende sprachwissenschaftlicher Disziplinen, Bremen: Hempen.

Tichy Eva 2006: A Survey of Proto-Indo-European, Bremen: Hempen.

Tichy Eva 2009: Indogermanistisches Grundwissen für Studierende sprachwissenschaftlicher Disziplinen 3-iasis visiškai peržiūrėtas leidimas, Bremen: Hempen.

Straipsniai / Articles

217

HARALD BICHLMEIER

Toorians Lauran 2008: Endlicherio žodynėlis, bandymas parašyti jo istoriją. – Keltų ir kitos kalbos senovės Europoje. (Acta Salamanticensia, Estudios filológicos 127), red. J. L. García Alonso, Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca, 153–184.

Udolph Jürgen 2020: Inn < *Penios? – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 57 (100 metų Verband für Ortsund Flurnamenforschung in Bayern e.V.; 80 metų Wolf-Armin Frhr. v. Reitzenstein: onomastinis gimtadienio rinkinys), 345–365.

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.

Villar Francisco 2000: Indoeuropiečiai ir neindoeuropiečiai ikiromėniškoje Ispanijoje. Ikiromėniškos Andalūzijos, Katalonijos ir Aragono tautos bei kalbos pagal informaciją, kurią mums teikia toponimija. (Acta Salamanticensia, Estudios filológicos 277), Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca.

Weiss Michael L. 2009: Istorinės ir lyginamosios lotynų kalbos gramatikos apmatai, Ann Arbor, New York: Beech Stave Press.

Weiss Michael L. 2020: Istorinės ir lyginamosios lotynų kalbos gramatikos apmatai, antrasis leidimas, Ann Arbor, New York: Beech Stave Press.

Wiesinger Peter, Greule Albrecht 2019: Bavarai ir romanai. Apie ankstyvųjų viduramžių etninių grupių santykį kalbotyros ir vardyno tyrimų požiūriu, Tübingen: Narr, Francke, Attempto.

218

Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV

Anmerkungen zu einigen mit Anbeginnenden litauischen Gewässernamen und ihren außerbaltischen Verwandten

Pastabos dėl kelių su Anprasidedančių lietuvių vandenvardžių ir jų nebalt iškos kilmės giminaičių

S A N T R A U K A

Anatà, Anykštė ir kiti tokio tipo lietuviški vandenvardžiai paprastai siejami su ide. šaknimi „*en-/*on-“ (šiuolaikinėje vartosenoje – sen. ide. *h₁en(H)-), kuri reikštų ‘tekėti, tekėjimas, upė’. Šios šaknies nėra Julijaus Pokorno veikale Indoeuropiečių kalbų etimologinis žodynas (Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 1959), jos taip pat iki šiol nepavyko patikimai pagrįsti jokios indoeuropiečių kalbos apeliatyvais. Be to, nepakanka ir pagrįstų tokios šaknies pėdsakų onimijoje: visi vardai, kuriais iki šiol argumentuota, kilę iš keltų kalbų ir aiškintini viena šaknimi.

Remiantis ‘Okamo skustuvo’ (vok. ‘Ockhams Rasiermesser’) metodika, raginančia tyrime nevartoti daugiau vienetų nei reikalinga, aiškėja, kad nesant patikimų apeliatyvinių sen. ide. šaknies *h₁en(H)- paliudijimų, apsiribotina sen. ide. priesagomis *pen-/*pon- ‘bala, (stovintis) vanduo’ ir sen. ide. *h₂en- ‘semti (vandenį)’. Kol minėtų paliudijimų nėra, bet koks reikšmės priskyrimas šakniai yra tik aplaid i prielaida. Anatà, Anykštė ir kiti tokio tipo lietuviškų vandenvardžių atvejai reikštų, kad, remiantis šiandien turimomis žiniomis, jų nereikia gretinti su nesama sen. ide. šaknimi *h₁en(H)-, o su sen. ide. *h₂en- ‘semti (vandenį)’.

Įteikta 2021 m. sausio 4 d.

H A R A L D B I C H L M E I E R

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Orientalisches Institut, Seminar für Indogermanistik und Allgemeine Sprachwissenschaft Ludwig-Wucherer-Str. 2 D–06099 Halle (Saale) [email protected]

Sächsische Akademie der Wissenschaften zu Leipzig Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen Zwätzengasse 12a D–07743 Jena [email protected]

Straipsniai / Articles

219