Page 1مصطلحٌ إثر مصطلح. VI
JONAS KLIMAVIČIUS
النوكانا، لا السيكوتا
منذ أكثر من مئة عام، يدرك علماء النبات أن النوكانا كلمة مستحدثة صاغها لوريناس إيفينسكيس. وقد لاحظ ياناس كرووباس وأظهر، قبل نحو نصف قرن، كثرة الكلمات المستحدثة في معاجم إيفينسكيس (Kruopas 1998: 193, 195–196). ومنذ زمن بعيد، حين كنت أعمل على معجم اللغة الليتوانية، رسخ إيفينسكيس في ذهني بوصفه من يُليتن الألفاظ الدخيلة والدولية بانتظام، بل ويستبدل الألفاظ الغريبة بلا هوادة. وبعد أن تعرفت على نطاق أوسع إلى مساعي إيفينسكيس في ابتكار الألفاظ ونتائجها (بما في ذلك دوافع فردية كثيرة جدًا يصعب فهمها أو يستحيل فهمها تمامًا)، عبر مقالات ألبيناس أوكسوريوتِه البحثية (Auksoriūtė A. 1995: 58–65; 1997, 33–39; 2000, 48–57; 2001, 95–111; 2002, 95–102; 2003, 135–142, 2004, 127–149, 2007, 72–91; 2008, 132–141)، وبعد تأمل النجاح الذي حققته هذه الصياغات الجديدة إلى حد ما، وكذلك الجهود المبذولة لترسيخ أنسب ما في مخطوطاته من ألفاظ مبتكرة اليوم، لا يسعك إلا أن تفكر: يا له من عمل جريء يحدوه الأمل، ويا له من نبع حيّ منعش في زمن قهر اللغة الليتوانية، ويا له من جفاف وذبول الآن، في سنوات الحرية...
خطوتي الصغيرة هذه، وإن لم يكن لها هدف نظري حقًا، ترمي إلى إثبات أن النوكانا كلمة مستحدثة صاغها إيفينسكيس، وإلى بيان طريقة اشتقاقها ودافعها الدلالي، وجزئيًا اشتقاقها التاريخي أيضًا؛ ولها هدف عملي كذلك، هو إتمام ترسيخ النوكانا في جميع مجالات استعمال اللغة الليتوانية (لا في المصطلحات النباتية وحدها)، إذ لم يتحقق ذلك بعد، وربما لم يُهتم به.
لم أتعرف إلى النوكانا من خلال واضع اسمها إيفينسكيس، بل مصادفةً تمامًا. كان ذلك عام 1981، في مسرحية يووزاس غلينسكيس سيكوتا ــ إلى سقراط. وكان معروفًا منذ زمن أن محكمة أثينا حكمت على سقراط بالإعدام بطريقة خاصة، وإن كانت ألطف: لا بأن يُدفع من فوق جرف، بل بأن يشرب السم. وهنا كان عليه أن يشرب شيئًا من السيكوتا. فما هي السيكوتا؟ لعل الكاتب لم يتحرَّ ذلك. غير أن ثمة إشارات كثيرة إلى نوع السم الذي شربه سقراط، مثلًا: Во времена Сократа при-
144 J. Klimavičius | Terminas prie termino. VI
Page 2говоренный к смерти в назначенное время выпивал чашу растертой ядовитой цикуты (болиголова) Нерсесянц 1977: 139. <...> išgėrė cikut os nuodų taurę Ksenofontas 1993: 12. <...>, mūsų laikais Sokratui nereikėtų išgerti maudos sulčių, <...> Ruso 1979: 30. <...> mirtis nuo nuokanos nuodų taurės <...> Averincevas 1989: 188. Ir tai ne tik Sokrato atveju, pvz.: Suprantama, kur kas saugiau sulinkusiam batsiuviui, negu iš aukso taurės į sveikatą gerti vyną, maišytą su nuodais – nuodingąją nuokana ir kurpele Lukianas 1975: 89. Kuris nuodorymas tikras? Nuokana (Cicuta) ir mauda (Conium < gr. koneion) yra tos pačios skėtinių (dabar – salierinių) šeimos gana panašūs augalai, abu nuodingi, tik nuokana (rūšis nuodingoji nuokana – Cicuta virosa) ne visa, o vien jos šaknys, mauda – visa (ypač vaisiai); skirtingos ir augavietės: nuokanų – vandens telkinių pakrantės, papelkiai, šlapios pievos, maudų – dykvietės, sodybvietės, panamės, patvoriai. Jų panašumą liudija ir kai kurių kalbų vardai: vok. Schierling – mauda, Wasser schierling (bet ir Wüterich) – nuokana, angl. poison-hemlock – mauda, water-hemlock (bet ir cowbane) – nuokana. Rusai stengiasi skirti: nuokana – вех (lenk. wiechon), цукыма, mauda – болиголов, омег. Taigi botaninis skirtumas aiškus, o ko iš tikrųjų išgėrė Sokratas, turėtų aiškintis klasikinės filologijos specialistai. Čia svarbu pasakyti tik tai, kad cicuta – tai ne tik nuokana, bet ir šiaip nuodai (LoLieŽ 2007). Todėl Nersesianco цукыма (болиголов) gali reikšti ne sinonimus: цукыма – nuodai, o болиголов – konkretinimas: mauda. Kita vertus, gali, bet nebūtinai: „cicuta vardu romėnai vadino nuodingą augalą Conium maculatum“ LBŽ 1938 (todėl klasikinės lotynų kalbos žodyne cicuta – 1) болиголов, цукыма Дворецкий 1986), tik mokslinėje botanikos nomenklatūroje – priešingai. Ta žodžio cicuta priešybė – „mauda“ ir „nuokana“ – ir dar bendroji reikšmė – „nuodai“ – yra nepakeičiami faktai, tik reikia saugotis juos suplakti. O ko tikrai išgėrė Sokratas (ir kodėl graiko Sokrato gerti nuodai vadinami vėlyvu – Horacijaus, Plinijaus Vyresniojo – lotynišku žodžiu) turėtų aiškintis klasikinės filologijos specialistai.
كان زمن لوريناس إيفينسكيس وبيئته، القريبة والعامة على السواء (من دون جامعة فيلنيوس، ثم مع حظر الطباعة)، شديدي العداء له وللهوية الليتوانية وللغة الليتوانية، بل ولحياة اللغة نفسها: كان فجرًا، لكنه فجر ليلة طويلة... ومع ذلك، لم يخلُ من خلفاء أوفياء ومهتمين بعمله. وليس قليلًا من الكلمات التي ابتكرها إيفينسكيس
Terminologija | 2010 | 17 145
Page 3بعد أن انتشلته من غياهب نسيان طويل، أُدرج في مؤلَّف Povilas Matulionis لعامي 1906–1907، Žolynas، حين كان قد دوّى، بعد Aušra، نشيد Vincas Kudirka Tautiška giesmė وJaunoji Lietuva لـMaironis. وبينهما الكلمة موضع الحديث: Cicuta L. – nuokana Iv[inskis] – вехъ – szalej, cykuta Matulionis 1906–1907. وكان واضحًا لماتوليونيس أن هذا ابتكار لفظي من إيفينسكيس. ولا يسعنا إلا تأكيد أن nuokana (LKŽ VIII 1970) لم تكن معروفة قبل إيفينسكيس في أي مصدر للغة الليتوانية، لا في اللهجات ولا في الكتابات. أما متى وفي أيٍّ من مؤلفات إيفينسكيس الكثيرة استُخدمت nuokana لأول مرة، فهذه المتعة الصغيرة المتمثلة في اكتشاف ذلك متروكة للمتخصصين بإيفينسكيس؛ وكل ما نعرفه الآن هو أن إيفينسكيس استخدم كلمة cikutas في ترجمته لـGenavaitė عام 1858، وأوردها في الهامش مصطلحًا نباتيًا: Cikutas marinamasis. Cicuta virosa. Szalej jadowity Ivinskis R 1995: 285. ودخلت Nuokana معجم J. Baronas: веха – nuokana RLŽ 1924. وفي Žolynas لماتوليونيس، سُمِّي النوع Cicuta virosa Lin. بالمصطلح ذي السابقة nuokana garlė Jac[oby]. وقدّم Lietuviškas botanikos žodynas. I dalis، الذي أعدّته وأصدرته لجنة معجم علم النبات عام 1938، الاسم الليتواني المعياري giftiger Wesserschierling – вех ядовитый – szalej jadowity – vėlnrutks لـCicuta virosa L.، وهو nuodingoji nuokana، كما أورد المرادفات الإقليمية والمبتكرات اللفظية التي لم ترسخ: morkelės في Seinai، وmorkiukai في Tauragė، وmirštamukai عند K. Grinius، وsmertkevynis عند J.–A. Pabrėža، وvandens maudas عند J.–A. Pabrėža وF. Kuršaitis، وšelmis tručyzninkas عند J. Fiedorowicz (1851). وقد حُسم أمر المصطلحات النباتية نهائيًا؛ فلم تعد الموسوعة الضخمة Lietuvos flora (في 6 مجلدات)، ولا Botanikos vardų žodynas الصادر عام 1998، بحاجة إلى بذل جهد في هذا الشأن.
كان الأمر مختلفًا مع معاجم الكلمات الدخيلة. ففي TŽŽ 1936، «استُعين أساسًا بأفضل المعاجم من هذا النوع بالفرنسية والألمانية والروسية والبولندية والإنجليزية» (5–6)، لذا كان من السهل أن تقع أمام مُعدّي المعجم البولندية cykuta والروسية цукута، لا nuokana (إذ كان لا يزال يفصلنا عامان عن LBŽ 1938)... وهكذا أُدرجت: cikuta (باللاتينية) – «نبات شديد السمية من الفصيلة الخيمية». أما TŽŽ 1951 و1969 المترجمان فقد قطعا نصف خطوة إلى الأمام ونصف خطوة إلى الجانب: cikutà – ا ل ن و ك و ا ن ا ا ل س ا م ة (ثم يأتي الشرح)، أي افعل ما يفعله المعجم: استعمل cikuta، واعلم أنها nuodingoji nuokana؛ لكن ما الحاجة إليها إذا كان المعجم يورد cikuta؟ لا تجد إلا في DŽ 1972: nuokana – مصطلح نباتي: «نبات طبي من الفصيلة الخيمية» (Cicuta): nuodingoji nuokana (Cicuta virosa). ولا شيء أكثر معيارية في DŽ 1993 أو DŽ 2000، ولا في TŽŽ 1985 أو TŽŽ I 1999. وحده TŽŽ 2001 يورد cikutà (باللاتينية cicuta – اسم نبات سام) ntr.، وnuokana – «<...>».
1 4 6
J. Klimavičius | Terminas prie termino. VI
Page 4وهكذا تبقى مهمتان: القضاء نهائيًا على cikutą من خلال المعاجم المعيارية وغيرها من الوسائل، ولتيسير ذلك، شرح وظيفة nuokanos ودوافعها.
كان ينبغي أن أعرف الفعل اللهجي nukanoti منذ بداية دراستي؛ وعلى الأرجح من الحكاية الشعرية الفكاهية المنسوبة إلى Laurynas Ivinskis، التي كانت رائجة آنذاك: Smetonas: Nebibusiu as tajp smajlus, kad tajp n u k a n o j a, / Pasiktausidama dvases kada tajp nuotwoja LLIChrest 1957: 406 (Nebebūsiu aš taip smailus, kad taip n u k a n o j o Ivinskis R 1995: 36). وشرح Nukanojo هو: جلد وضرب (406)، وفي «المعجم الصغير» في الكتاب كله: Žodynėlyje: nukanoti – nukamuoti, nuplakti, sumušti. وهذه ليست المرة الوحيدة التي يستعمل فيها إيفينسكيس هذه الكلمة، مثلًا: Nebatsižvilgėdamas bėgo vilkas, <...>, bijodamas, kad oželis su savo šeimyna paskui negintų, o sugavęs, kad nenukanotų Ivinskis R 1995: 23. وقد اتضحت لي الصلة بين الكلمتين nukanoti وkanoti في LKŽ V 1959 قبل نحو عامين، لكنني اكتشفت الآن، بينما أتهيأ للكتابة، أن مقال Bernd Gliwa الأسبق حول موضوع مشابه كان قد نُشر قبل ذلك بكثير (Gliwa 2002).
إن النبات السام (وبالمناسبة، الطبي أيضًا – في المعالجة المثلية) nuokana ليس كلمة «قديمة العهد إلى حد بعيد»، ولا «ابتكارًا لفظيًا لعلماء نبات مجهولين» (Gliwa 2002)، بل هو اشتقاق باللاحقة من الفعل nukanóti عند Laurynas Ivinskis، وله في اللهجة الزموجيتية nukāñoti المعنى الأول: «إرهاق، قتل، إزهاق الروح» (قارن kanóti، وفي اللهجة الزموجيتية kāñoti، بمعنى «إفناء، قتل؛ إنهاك، تعذيب»: Bekanódamas nukanósi arklius kaip ponas žmones معجم A. Juška؛ وiškāñoti بمعنى «إفناء، قتل» في Šatės، وužkāñoti بمعنى «قتل» في Kuliai)؛ أما في اللهجتين الغربية الدزوكيتية والشرقية الأوكتايتية، فـkanóti، بالمعنى الثاني اللازم «يحتضر، يذوي، يموت» في Punskas وLazdijai، وnukanóti، بالمعنى الثاني «يموت» في Būdvietis (منطقة Lazdijai) وAntaliepė. وهكذا فإن kāñoti وnukāñoti ليستا كلمتين خاصتين بلهجة واحدة فحسب، بل هما أيضًا من مفردات الأدب القديم المقررة في المختارات؛ وليس من قبيل المصادفة أن Danutė Petkevičiūtė تصفهما، إلى جانب nutvoti, švaistyti، بأنهما فعلان تصويريان في شعر إيفينسكيس الأصيل (Petkevičiūtė 1988: 205).
لا حاجة إلى علم الاشتقاق لتحديد أصل الابتكار اللفظي، لكن وضوح الدافع وراء اشتقاق nuokana قد يزداد إذا ربطناه بالفعل kanoti ذي الصلة الواضحة باللهجة الأوكتايتية، المعنى الثالث (Rumšiškės)، والفعل ¹kanéti، أي «يجوع، يأكل قليلًا؛ يرتدي ملابس رديئة، يظلم نفسه (في النفقة)»: Mūsų šunelis kāna, kāna per visą dieną في Salamiestis. Mano tėvai nesikanėdavo: gerai valgydavo في Bagotoji. Kiaulės iškanėjo, perdien nešertos في Dusmenys (مع أن ¹nukaneti بمعنى «ينفق» في Palanga ينتمي إلى لهجة الزموجيتيين)، وkanybà بمعنى «هزيل، شخص أو حيوان يابس» عند Jonas Jablonskis (Veliuona)،
Terminologija | 2010 | 17
147
Page 5kanypà: Kanypa yra liesa mažà žmona في معجم A. Juška، وكذلك nukanėkoti بمعنى «يذبح، يقتل» في Joniškėlis، وkanýkoti بمعنى «يعذب، يفني» في Pašvitinys وLinkuva (LKŽ V 1959).
إن Kãnoti وkanėti يأخذان سوابق مختلفة؛ وليس الأمر مقتصرًا على nukãnoti, nukanéti (وكذلك nukanėkoti)، بل يشمل أيضًا iškãnoti, užkãnoti, iškanéti (وكذلك iškanýkoti). وهذا يرجّح بشدة استحالة النسخة الثانية التي اقترحها Gliwa: nuokana: náukoti بمعنى «يعذب، يرهق» في Viekšniai ولدى Lazdynų Pelėda (LKŽ VIII 1970)، فضلًا عن الصعوبات الصوتية الكبيرة. أما فرضية الأصل الأولى، وهي الصحيحة، فلا يدعمها فقط الفعل البولندي konać الذي ذكره Gliwa بمعنى «يحتضر» (لا «يكون في حالة احتضار»!..)، والفعل الروسي до-кона́ть بمعنى «يقضي على، يجهز على»، بل أيضًا к о н-еu بمعنى «النهاية» (ويفسر علماء الاشتقاق أن н а-ч а-ло بمعنى «البداية» مرتبط به أيضًا). وهكذا فإن التفسير الدقيق جدًا لـnukanoti هو: «يُنهِي» (Ivinskis R 1995, Žodynėlis).
والأهم أن nuokana اشتقاق باللاحقة من nukanoti، لا من kanoti ومن السابقة nuo- (كما يكتب Gliwa). ويُقال باستمرار إن الاشتقاق لا ينبغي الخلط بينه وبين تركيب الكلمة، ومع ذلك يظل هذا الخلط قائمًا.
Nuokanos يدلّ القياس على أن núõdas أقرب إلى ألا يكون مشتقًا من nuduoti 13. «nun(u)odyti» لا يرد إلا في معجم أ. يوشكا (LKŽ II₂ 1969)، مع أن من apduoti 2. «إعطاء السم» – apdavãi 2. «سمّ» فاياسيشكيس، ومن apduoti 2. || «السحر (بأعشاب ما)»: أجلس كالمسحور كارسكيشكيس (LKŽ II₂ 1969) – apdavãi 1. «أعشاب شتى، وسائل يُسحَر بها المرء؛ طعوم» دوسيتوس، معجم أ. يوشكا (LKŽ I₂ 1968). Nuodas أقرب إلى أن يكون مشتقًا من nudėti 9. «قتل، أزهق الروح» || بصيغة الانعكاس «مات، نفق»: خنوصان ينموان جيدًا، وأحدهما مات كارسكيشكيس (LKŽ II₂ 1969).
الاستنتاجات
دخلت الكلمة المستحدثة التي صاغها Lauryno Ivinskio، nuokana، في مصطلحات علم النبات عبر كتاب Povilo Matulionio، Žolyną، الصادر في 1906–1907، ورُسخت نهائيًا في عام 1938 في Lietuviškame botanikos žodyne. في اللاتينية الكلاسيكية، تعني cicuta نباتَ mauda، وتعني عمومًا السموم؛ أما في علم النبات، فعلى الرغم من التشابه، فهي نبات آخر هو nuokana. وقد تأخر ترسيخ مصطلح Nuokanos في الاستعمال الليتواني كله تأخرًا غير مقبول. ولا تظهر Nuokana في المعاجم المعيارية إلا سنة 1972، في Dabartinės lietuvių kalbos žodyne؛ أما cikuta فلم تُدرج إلا سنة 2001 في Tarptautinių žodžių žodyne، مع وسم ntk. (غير مستحسن)، والبديل هو nuokana. وما زالت الترجمات تستخدم أحيانًا cikuta؛ ويُقال إن سقراط شرب إما السم، وإما cikutos، أو، إن قيل ذلك بالليتوانية، فإما maudos وإما nuokanos. ولماذا شرب سقراط اليوناني cikutų اللاتينية (جمعًا!
1 4 8 J. Klimavičius | Terminas prie termino. VI
Page 6راجع البابونج)، وما الذي شربه في حقيقة الأمر عمومًا: maudų أم nuokanų، أمور ينبغي أن يبحثها المختصون في فقه اللغة الكلاسيكي، لا واضعو المصطلحات النباتية. ولكي يترسخ اسم النبات nuokana (Cicuta) بسهولة أكبر في كل موضع، فمن المفيد شرح اشتقاقه ودافعه. صاغ الليتواني الإقليمي Ivinskis اسم Nuokana من الفعل nukanoti «يقتل» (kanoti تعني «يدمر؛ يعذب»، وقارن أيضًا nukanėti «يهلك»).
المراجع والمصادر
Auksoriūtė A. 1995: L. Ivinskio „Prigimtu menės“ taksonų pavadinimai. – Terminologija 2, 58–65.
Auksoriūtė A. 1997: Lauryno Ivinskio „Prigimtu menės“ sistematikos kategorijų pavadinimai. – Lauryno Ivinskio kalendoriaus 150-mečiui. Straipsniai ir dokumentai, Vilnius, 33–39.
Auksoriūtė A. 2000: L. Ivinskio mikologijos terminai. – Terminologija 7, 48–57.
Auksoriūtė A. 2001: L. Ivinskio mineralogijos naujadarai. – Terminologija 8, 95–111.
Auksoriūtė A. 2002: Keletas L. Ivinskio augalų pavadinimų. – Terminologija 9, 95–102.
Auksoriūtė A. 2003: Individualieji L. Ivinskio Lenkų–žemaičių kalbų žodyno ir Prigimtu menės augalų vardai. – Terminologija 10, 135–142.
Auksoriūtė A. 2004: Neaiškios darybos L. Ivinskio Prigimtu menės naujažodžiai. – Terminologijos istorijos ir dabarties problemos, Vilnius, 127–149.
Auksoriūtė A. 2007: Lauryno Ivinskio keturkalbio žodyno terminai. – Terminologija 14, 72–91.
Auksoriūtė A. 2008: Keletas atgaivintų Lauryno Ivinskio augalų vardų. – Terminologija 15, 132–141.
Averincevas S. 1989: NT apžvalga – Katalikų kalendorius žinynas 1989. Vertė P. Kimbrys.
DŽ 1972: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius.
DŽ 1993: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius.
DŽ 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius.
Gliwa 2002: Nuodingų augalų nuokana ‘Cicuta virosa L.’ bei nuokanis ’toks grybas Lactarius turpis Weinm.’ pavadinimai lietuvių kalboje, – Onomasiology Online 3 (2002) a linguistic journal edited by Joachim Grzega, Alfred Bammesberger and Marion Schöner, ISSN 1616–9484.
Ivinskis L. R 1995: Raštai. Sudarė R. Mikšytė, redagavo V. Vanagas ir V. Vitkauskas, Vilnius.
Kruopas J. 1998: L. Ivinskio leksikografiniai darbai. – Rinktiniai raštai, Vilnius, 191–198.
Ksenofontas 1993: Atsiminimai apie Sokratą. Vertė V. Kazanskienė, Vilnius.
LBŽ 1938: Lietuviškas botanikos žodynas. I dalis. Sudarė Botanikos žodyno komisija, vadovaujama doc. L. Vailionio, redagavo dr. J. Dagys, Kaunas.
LKŽ I₂ 1968: Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius.
LKŽ II₂ 1969: Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius.
LKŽ V 1959: Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius.
LKŽ VIII 1970: Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius.
LLChrest 1957: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, Vilnius.
LoLėŽ 2007: Kuzavinis K. Lotynų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius.
Lukianas 1975: Dievai, heteros, pranašai. Vertė L. Valkūnas.
Matulionis P. 1906–1907: Žolynas. Dalis II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas, Vilnius.
RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas.
Ruso Ž. Ž. 1979: Rinktiniai raštai. Vertė L. A. Skūpas, Vilnius.
TŽŽ 1936: Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė K. Boruta, Pr. Čepėnas, S. Sirutytė-Čepėnienė, redagavo J. Žiugžda, peržiūrėjo Vacl. Biržiška, Pr. Dovydaitis, Kaunas.
TŽŽ 1951: Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. V. Liochinas ir F. N. Petrovas, vertė O. Katinskaitė, Ch. Lemchenas, J. Talmantas, lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius.
TŽŽ 1969: Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas (vyr. redaktorius) ir L. Šaumianas, vertė O. Doveikienė, J. Kabelka ir Ch. Lemchenas, lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius.
Terminologija | 2010 | 17 149
Page 7TŽŽ 1985: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. redaktorius V. Kvietkauskas, Vilnius.
TŽŽ I 1999: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas A–K, Vilnius.
TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. redaktorius A. Kinderys, Vilnius.
Дворецкий И. Х. 1986: Латинско–русский словарь, Москва: „Русский язык“.
Нерсесянц В. С. 1977: Сократ, Москва: „Наука“.
تاريخ الاستلام: 2010-12-29
Jonas Klimavičius، Erfurto g. 56–14, 04107 Vilnius, Lietuva
1 5 0 J. Klimavičius | Terminas prie termino. VI