Terminija ir kalbos politika (lingvopolitologijos pagrindų link)

SERGIUSZ GRINIEWICZ

University of Białystok

Maskvos humanitarinis pedagoginis institutas

Viena įdomiausių ir aktualiausių šiuolaikinių lingvistinių tyrimų krypčių nagrinėja kalbos politikos ir kalbos planavimo problemas, kurios kartu sudaro besiformuojančio naujo mokslo pagrindą. Šia tema publikacijų jau yra gana daug, tačiau beveik nė vienoje publikacijoje nenagrinėjami kalbos politikos terminologiniai aspektai, tik paminima, kad atitinkamos terminijos srityje esama daug dviprasmybių, kurias dar labiau komplikuoja tai, kad ši sritis skirtingose kalbose tam tikru mastu turi skirtingą terminologinę struktūrą (Cillia and Busch 2005). Šiame straipsnyje ketiname imtis šių užduočių: 1) nustatyti pagrindinę šios žinių srities sąvokų sistemą ir schemą bei pasiūlyti atitinkamą terminų sistemą; 2) trumpai pristatyti ir aptarti jos elementus; 3) apsvarstyti kalbos politikos terminologinius aspektus. Siekiame nurodyti bent kelis terminologinius aspektus, būtinus visapusiškam suvokimui priimant politinius sprendimus, susijusius su kalba, ir parodyti, kad nors sąmoninga sisteminga terminologinė veikla yra itin svarbi sėkmingam kalbos raidos skatinimui, šiuo metu nėra jokių sisteminio požiūrio į kalbos planavimą įrodymų.

Kalbos politinių aspektų ir kalbos politikos tyrinėjimai turi ilgą istoriją. Kaip teigia de Cillia ir Busch (Cillia and Busch 2005), moksliniai kalbos politikos ir planavimo (LPP) kaip savarankiškos srities apmąstymai pradėti būtent XX a. septintajame dešimtmetyje (Ricento 2000: 10, Labrie 1996: 828), publikacijose, tokiose kaip Haugen (1966), Kloss (1966) ar Fishman (1968), kuriose iš pradžių daugiausia dėmesio skirta kalbos planavimo aspektui. Ricento (2000) išskiria iš viso tris kalbos politikos ir planavimo kaip tyrimų srities raidos etapus: ankstyviesiems darbams būdingas domėjimasis

6 S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

dekolonizacija ir valstybių kūrimusi, socialiniuose moksluose vyravusiu struktūralizmu ir pragmatizmu kaip strategine orientacija. Antrajame etape, veikiant kritinei sociolingvistikai, daugiausia dėmesio skirta kalbų sąlyčio socialiniams, ekonominiams ir politiniams padariniams. Dešimtajame dešimtmetyje strateginiu tikslu tapo lingvistinės žmogaus teisės; postmoderniosios ir kritinės teorijos iškėlė į pirmą planą kalbos ideologijas. Apie dabartinę padėtį jis komentuoja: „ar kalbų ekologijos paradigma taps svarbiausia konceptualia LPP tyrimų sistema, dar pamatysime“ (Ricento 2000: 22). Tačiau Rytų Europoje, ypač buvusioje SSRS, jau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio, vykdant plataus masto nacionalinių kalbų kūrimo darbus, buvo paskelbta nemažai publikacijų kalbos politikos tema. Kalbos planavimo veikla rėmėsi įsitikinimu, kad planinės ekonomikos socialistinėje visuomenėje kalbą galima sėkmingai kontroliuoti. Vėliau šie teoriniai tyrimai tapo sociolingvistikos dalimi, nors šiandien ši tyrimų sritis jau peržengė sociolingvistikos ribas.

Reikėtų paminėti, kad šiuo metu nėra bendro sutarimo net dėl naujojo mokslo pavadinimo. Pasak Spolsky ir Lambert, kaip ir daugelio naujų sričių atveju, nesutariama, kaip ją vadinti: vartojami įvairūs pavadinimai: kalbos politika (Nesiah 1954; Sibayan 1974), kalbos tvarkymas (Neustupný 1970), kalbos puoselėjimas (Prague School 1973), kalbos inžinerija (Sibayan 1974), kalbos planavimas (Haugen 1959) ir kalbos valdymas (Jernudd 2001, Spolsky and Lambert 2005). Terminologijos mokslo požiūriu tai normali padėtis – pradiniame etape naujas mokslas paprastai turi įvairių pavadinimų, atspindinčių skirtingus požiūrius ir galimus aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti. Vis dėlto, remiantis pasiūlytais apibrėžimais ir tiriama medžiaga, jau galima nustatyti bendrą naujo mokslo struktūrą, pagrindinius jo skyrius ir tyrimų kryptis. Teoriniams kalbos politikos pagrindams įvardyti siūlome terminą lingvopolitologija, atsižvelgdami į tai, kad egzistuoja pripažintas mokslas politologija, ir pagal jau egzistuojančio mokslo lingvokultūrologija analogiją.

Vakarų ir Rytų Europos požiūriuose į kalbos politikos supratimą daug kas bendra. Nesvarbu, ar kalbos politika apibrėžiama kaip bendrai sutartas kalbos elementų ar kalbos atmainų pasirinkimų rinkinys ir su tais pasirinkimais siejami įsitikinimai ar ideologijos

Terminologija | 2010 | 17

7

kalbos bendruomenėje (neapibrėžtas terminas, apimantis nuo šeimos iki nacionalinės valstybės ar daugiatautės grupės), įgyvendinama kalbinėje praktikoje arba formalizuotuose politiniuose sprendimuose, pavyzdžiui, įstatymuose, konstitucijose ar reglamentuose (Spolsky and Lambert 2005), arba kalbinės veiklos politinės koncepcijos kūrime ir planavime (Cillia and Busch 2005), arba kaip ideologinių principų ir praktinės veiklos, skirtos bendruomenės ar valstybės kalbos problemoms spręsti kaip nacionalinės politikos daliai, visuma (Дешериев 1990), pagrindinėmis jos dalimis laikome kalbos ideologiją ir kalbos politiką. Kalbos politika gali būti išorinė, kai ji susijusi su kalbų santykiais už šalies ribų, arba vidinė, kai nagrinėjami kalbų santykiai šalies viduje.

Teigiama, kad kalbos ideologija kaip atskira lingvistinės antropologijos tyrimų sritis susiformavo paskutiniaisiais XX^th amžiaus dešimtmečiais, sujungusi lingvistinę etnografiją su socialinių mokslų ideologijos tyrimų įžvalgomis (Blommaert 2006). Nors, Woolard teigimu, ši sritis vis dar kuriama, jos įtaka lingvistinei antropologijai, lingvistikai, diskurso analizei ir sociolingvistikai yra didelė (Woolard, 1998). Mūsų nuomone, kalbėdami apie kalbos ideologiją, paprastai turime omenyje kalbos strategiją, grindžiamą esama kalbos situacija ir konkrečios kalbos (ar kalbų) būklės vertinimu – kalbos įvertinimu.

Kalbos situacijoje galima išskirti šiuos aspektus:

– esamų idiomų skaičius (idioma suprantama kaip tam tikrai tautai ar vietovei būdinga arba tipiška kalba; dialektas ar vietinė kalba – The Oxford companion to the English language 1992);

– kalbos situacijos sudedamųjų dalių pobūdis (kalbos, dialektai arba subdialektai);

– idiomų genetiniai ryšiai (giminingos, negiminingos);

– konkrečių idiomų funkcijos;

– dominuojančios idiomos pobūdis – gimtoji ar importuota (plg. Виноградов 1990).

Esama įvairių kalbos situacijų tipų. Ji gali būti vienakalbė, dvikalbė arba daugiakalbė; egzoglosinė, t. y. sudaryta iš skirtingų kalbų visumos, arba endoglosinė – sudaryta iš tos pačios kalbos teritorinių ir socialinių dialektų visumos; subalansuota, jei jos komponentai (kalbos, dialektai) funkciškai lygiaverčiai, arba nesubalansuota, kai jos komponentai yra

8

S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

paskirstytos įvairioms komunikacijos sritims ir socialinėms grupėms (Швейцер 1990).

Vertinant kalbą (tarmę, subkalbą) (kalbos vertinimas, kalbos analizė), atsižvelgiama į šiuos kiekybinius požymius:

idiomo demografinis pajėgumas (gimtakalbių skaičius, palyginti su bendru teritorijos gyventojų skaičiumi);

idiomo komunikacinės galimybės (tam tikro idiomo funkcijų skaičius, palyginti su bendru tokių funkcijų skaičiumi);

idiomo politinis statusas;

idiomo prestižas;

idiomo išsivystymo lygis;

idiomo kitimo (plėtojimosi) tempas;

lingual tendencies (cf. Виноградов 1990).

Į minėtus veiksnius reikėtų atsižvelgti formuojant kalbos strategiją – sąmoningus arba numanomus ketinimus dėl kalbos (ar kalbų), kurie įgauna pavidalą atitinkamose nuostatose ir įgyvendinami politikoje. Tokia strategija gali būti retrospektyvinė – orientuota į esamos kalbos būklės išsaugojimą (kalbos kultūros puoselėjimą, pernelyg gausaus skolinių vartojimo ribojimą ir pan.) arba perspektyvinė – siekianti plėtoti kalbą. Ji taip pat gali įgauti kalbinio nacionalizmo pavidalą, kai mažumų kalboms kyla grėsmė ir jos nustumiamos į paraštes dėl įsitvirtinusių nacionalinių kalbų dominavimo, arba kalbinio pliuralizmo pavidalą (kaip Šveicarijos ar Belgijos kalbinė padėtis, kurioje nacionalinės kalbos turi lygias teises).

Kalbos politika (LPt) gali būti apibrėžiama kaip faktinė politinė veikla kalbos atžvilgiu ir skiriama nuo kalbos politikos (LPc), t. y. tokios veiklos koncepcijos ir planavimo (Ammon 2006), arba kaip praktinė veikla, susijusi su kalba bendruomenėje ar valstybėje ir vykdoma kaip nacionalinės politikos dalis (Дешериев 1990). LPt tikslai gali labai skirtis, priklausomai nuo interesų ir motyvų, pavyzdžiui, „gryninti“ savo nacionalinę kalbą nuo svetimų skolinių, kad ji taptų tinkamesniu nacionalinės tapatybės simboliu, arba skleisti kalbą valstybės viduje ar už jos ribų, siekiant veiksmingiau įtvirtinti galią. LPt turi atsižvelgti į esamas kalbines teises ir gali lemti naujų kalbinių teisių atsiradimą (Paulston 1997).

Anot Ammon, vidinė LPt reguliuoja kalbą politinėje bendruomenėje, o išorinė LPt siekia veikti už jos ribų. Valstybės atveju pirmoji yra dalis

Terminologija | 2010 | 17

9

vidaus politikos, o pastaroji – išorės politikos. Vidaus kalbos politikos priemonės gali būti nukreiptos į kalbos struktūrą (kalbos korpuso politika, LCPt) arba kalbos statusą ir funkciją (kalbos statuso politika, LSPt). Tipiniai LCPt tikslai yra rašto sistemos kūrimas (rašmenų ir ortografijos įvedimas arba reguliavimas); standartizacija, įskaitant kodifikavimą (rašybos, tarimo, žodyno, gramatikos ir stiliaus arba tekstų normų parinkimas ir kodifikavimas); „gryninimas“ (svetimų skolinių šalinimas); ir modernizavimas (šiuolaikinės terminijos kūrimas). Tipiniai LSPt tikslai – standartinės atmainos normos sklaida ir daugiakalbėse bendruomenėse – kalbų priskyrimas tam tikriems regionams (McRae 1975) arba sritims ir funkcijoms, pavyzdžiui, oficialiajai (Laitin 1992), švietimo (mokymo kalba arba dalykas įvairiose švietimo pakopose; Lo Bianco 1987), religinei (Landau and Kellner-Heinkele 2001), žiniasklaidos ar kariuomenės sričiai (Ager 1996, Schiffman 1996). Kalbos skatinimo, kalbos išlaikymo ar kalbos atgaivinimo politika gali apimti LCPt, pavyzdžiui, žodyno kūrimą ar atkūrimą, taip pat LSPt, pavyzdžiui, vartojimo šeimoje skatinimą arba institucionalizavimą mokykloje (Ó Riagáin 1997).

Sprendžiant iš per pastaruosius 40 metų šiai sąvokai sukauptų pavadinimų – tokių kaip kalbos tvarkymas (Neustupny 1970), kalbos puoselėjimas (Prague School 1973), kalbos inžinerija (Sibayan 1974), kalbos planavimas (Haugen 1959) ir kalbos valdymas (Jernudd 2001) – tai labai svarbi sąvoka, apimanti platų veiklos spektrą. Kaip ir daugeliu panašių atvejų, šie sinonimai pagal įprastines reikšmes galėtų būti vartojami kaip atskirų kalbos politikos aspektų pavadinimai. Mūsų nuomone, pirmiausia reikėtų išskirti du bendruosius kalbos politikos aspektus – kalbos puoselėjimą (arba požiūrį į kalbą) ir kalbos valdymą.

Yra du požiūrio į kalbą tipai – kalbos puoselėjimas arba kalbos raidos stabdymas. Kalbos puoselėjimo atveju (puoselėjimas – gerinimas ar plėtojimas atidžiai rūpinantis, ugdant arba studijuojant – Longman dictionary of English language and culture) palankios kalbos raidai sąlygos gali būti kuriamos įvairiais būdais – tiesiog skatinant kalbą, gerinant jos būklę, didinant jos prestižą (M. Inoue terminija – konkrečios kalbos valorizacija – Inoue 2006), plėtojant jos žodyną, supaprastinant ortografiją ir gramatiką, sudarant palankesnes sąlygas ją vartoti (teikiant pirmenybę bendraujant, užtikrinant literatūros prieinamumą, plečiant jos vartojimo sritis ir kt.).

10 S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

pradedant skatinimo kampanijas, taikant valstybines priemones, pavyzdžiui, pasirinktos kalbinės atmainos standartizavimą. Kalbos standartizacija suteikia privilegiją, autoritetą ir teisėtumą konkrečiai kalbos atmainai, todėl sukuria hierarchiją, kurioje „nestandartinės“ atmainos – nesvarbu, ar jos apibūdinamos kaip akcentai, dialektai, ar kitos kalbos – marginalizuojamos. Tokia kalbinė hierarchija dažnai yra hegemoninė ta prasme, kad kalbėtojai ją tiesiog laiko savaime suprantama. Net visuomenėje, kurioje oficialiai puoselėjamas ir palaikomas daugiakultūriškumo, daugiatautiškumo ir daugiakalbystės idealas, kalbos standartinis pobūdis tyliai laikomas savaime suprantamu ir natūralizuojamas taip, kad siejamas su moraliniu pranašumu, socialiniu mobilumu ir „kultūra“ (Inoue 2006).

Kai kuriais atvejais kalbos puoselėjimas gali įgyti kalbos atgaivinimo (revitalizavimo, susigrąžinimo) formą. Jis taip pat gali įgauti šiurkščią kalbos primetimo formą, prieštaraujančią visuotinai pripažįstamai kalbinių teisių sampratai, tačiau vis dar praktikuojamai kai kuriose Europos šalyse.

Kalbos stabdymas (trukdymas, apsunkinimas, išstūmimas, išvarymas, vertimas pasitraukti, engimas) taip pat gali įgyti įvairių formų: nuo kalbos raidos lėtinimo oficialiomis ir neoficialiomis priemonėmis iki tiesioginio kalbos blokavimo (trukdymo jos raidai, kalbinio nihilizmo) ir kalbos naikinimo (išstūmimo, pašalinimo, atleidimo, iškeldinimo, kalbinio genocido).

Kalbos valdymo atveju (valdymas – reikalų kontrolės menas arba praktika – Longman dictionary of English language and culture) tai galima laikyti veiksmais, kurių imasi formalios institucijos, pavyzdžiui, vyriausybės ar kitos agentūros, arba žmonės, manantys turį autoritetą, pavyzdžiui, tėvai, mokytojai ar akademijos, siekdami keisti kalbos pasirinkimus tų, kuriuos laiko esant savo valdžioje (Spolsky 2004).

Kalbos valdymą sudaro trys komponentai: aiškių kalbos planų ir politikos kūrimas, kurį siūlome vadinti siaurąja prasme kalbos planavimu (planavimas – planų, kuriais numatoma ką nors sukurti, sudarymas; išankstinis (kruopštus) organizavimas – Longman dictionary of English language and culture), jų įgyvendinimas (taikant taisykles ar įstatymus arba skirstant išteklius), kurį siūlome vadinti kalbos reguliavimu, ir rezultatų bei poveikio vertinimas (plg. Rubin and Jernudd 1979: 2–3).

Kalbant apie įvairius veiksmus, sudarančius kalbos valdymą, pirmiausia dėl keleto priežasčių reikėtų aptarti terminologinę veiklą. Pirma, kalbos raida visų pirma reiškiasi žodyno plėtra, nes kalbos sistemos leksinis lygmuo yra labiau linkęs kisti nei kiti lygmenys. Kaip jau nurodėme ne viename

Terminologija | 2010 | 17

11

publications (Griniewicz 2006, Гринев–Гриневич 2008), the growth of scientific and technical vocabularies is much faster than that of the everyday speech vocabulary, so at present the number of terms in some sciences (for example chemistry or biology) exceeds the number of common words. Latest information compels us to update some of our earlier data presented in (Griniewicz 2006) – according to Wikipedia modern biological terminology may now reach even up to 100 million names for varieties of living beings, and probably nowadays special lexical units comprise not 90%, but rather more than 99% of new words in modern languages. This tendency would remain, because special vocabulary not only already comprises the major part of any advanced national language but also is the most dynamic strata of language.

Antra, pastaruoju metu atsirado aiškių politinių priežasčių daugiau dėmesio skirti specialiosios leksikos reguliavimui. Šiuo metu terminologijos mokslas nagrinėja pramonės, ekonomikos, kultūros ir net kasdienio gyvenimo globalizaciją, dėl kurios susidaro naujos nacionalinių kalbų egzistavimo ir sąveikos sąlygos. Viena iš jų – mažėjantis aktyviai vartojamų kalbų skaičius. Remiantis JT skaičiavimais, per šį šimtmetį iš maždaug 3 000 šiuo metu funkcionuojančių kalbų apie 2 500 išnyks iš aktyvios vartosenos. Swarthmore koledžo (Pensilvanija) Nykstančių kalbų instituto „Living Tongues“ tyrimų direktorius dr. K. David Harrisonas prognozuoja, kad iki 2050 m. išnyks 90% pasaulio kalbų. Kiti skaičiavimai nurodo 6 800 kalbų arba 6 000–7 000 kalbų, iš kurių 90% turėtų išnykti; galutinis rezultatas maždaug toks pat (Grenoble 2006, Gorter 2006). Šie teiginiai skamba tragiškai, tačiau jų šaltinis gali būti veikiau terminologinis neišmanymas arba aplaidumas, kai į kalbų sąrašus klaidingai įtraukiami ne tik dialektai, bet kartais ir subdialektai (vieno kaimo dialektai, говоры – mažiausios teritorinės kalbos atmainos, kasdienio bendravimo priemonės, kurias vartoja vieno, rečiau kelių kaimų gyventojai – Касаткин 1990, Пшеничнова 1997) (visi šaltiniai pažymi, kad tikslų pasaulyje egzistuojančių kalbų skaičių nustatyti sunku, nes skirtis tarp kalbos ir dialekto ne visada aiški).

Pavyzdžiui, Dagestane kai kuriomis kalbomis, tokiomis kaip chamalinskij, bagvalinskij, botlihskij, godoberihskij, bezhtinskij, hvarshinskij, gunzibskij, ginuhskij, archinskij, buduhskij, hinalugskij, – kiekviena kalba mažiau nei

12

S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

5 tūkstančiai žmonių, be to, jos neturi rašytinės formos. Jos priartėjo prie nepriklausomų kalbų statuso praradimo. Tai nereiškia, kad jos išnyks – veikiau jos bus pagrįstai laikomos artimiausių plačiau vartojamų kalbų dialektais. Remiantis naujausiais leidiniais, kai kurios iš jų jau laikomos dialektais. Taigi iš tiesų turime taisyti klaidą, kai kalbomis neteisingai vadinamos tai, kas iš tikrųjų yra dialektai.

Šiuolaikinėmis pasaulinės erdvės globalizacijos ir naujų valstybių kūrimosi kai kuriose Azijos bei Afrikos vietovėse sąlygomis galime įžvelgti centripetines tendencijas, būdingas naujų valstybių kūrimosi Europoje naujaisiais laikais laikotarpiui, kai vietiniai dialektai užleisdavo vietą, o centrinis dialektas tapdavo nacionalinės valstybinės kalbos pagrindu. Principas „viena kalba – viena tauta“ nebegalioja, kai daug tautų vartoja tą pačią kalbą.

Mažumų kalbos gali išnykti dėl įvairių priežasčių – natūraliausia iš jų yra tikslesnis kai kurių mažųjų kalbų statuso nustatymas, kai iš tikrųjų tai tėra dialektai; priežastys gali būti ir politinės, pavyzdžiui, moldavų kalbos paskelbimas rumunų kalbos dialektu.

Iš to išplaukia, kad išlikusių kalbų funkcinė sritis ir teritorija išsiplės už jų kilmės šalių ribų (kaip įdomų faktą galima paminėti, kad šiuo metu tiek britai, tiek rusai sudaro nacionalines mažumas tarp atitinkamų kalbų gimtakalbių). Kai kai kurios esamos kalbos pradedamos vartoti tarptautiniu mastu, susiduriame su jų veiksmingo vartojimo problema. Būtent čia iškyla nacionalinės kalbos politikos klausimas.

Rengiant tokios politikos rekomendacijas, pirmiausia reikėtų išanalizuoti dabartinę kalbos situaciją. Šiuo metu matome, kad kai kurie politiniai sprendimai kalbos klausimais priimami vien dėl trumpalaikių politinių priežasčių, visiškai nepaisant natūralių kalbos raidos tendencijų. Todėl būtina parengti pagrįstas, nešališkas rekomendacijas, paremtas natūralių raidos procesų ir ypač tarptautinės kalbų sąveikos analize. Dėl įvairių priežasčių tokios rekomendacijos pirmiausia turėtų būti susijusios su terminologija.

Pirma, priešingai nei įprasta kasdienė leksika, kuri yra gana stabili ir nepasiduoda pokyčiams, specialioji leksika gali būti reguliuojama. Terminija visada yra susitarimo dėl vartosenos rezultatas

Terminologija | 2010 | 17

13

tam tikrų atitinkamos žinių srities specialistų vartojamų sąvokų pavadinimai. Todėl specialioji leksika, ko gero, yra vienintelė kalbos dalis, kurią galima sąmoningai keisti ir kontroliuoti. Daugelyje kalbų galima parengti naujų specialiųjų leksinių vienetų darybos ir esamų vienetų reguliavimo taisyklių rinkinius. Yra pagrindo manyti, kad gausiausią specialiosios leksikos sluoksnį, kurį sudaro vadinamieji nomenai, galima sėkmingai reguliuoti ir plėtoti pagal iš anksto nustatytas taisykles.

Antra, reikėtų paminėti, kad kai kurias lingvistines problemas, ypač semantines, galima daug aiškiau nagrinėti terminologijos srityje, susijusioje su tikslia terminų prigimtimi.

Trečia, specialiosios leksikos kontrolė gali labai paspartinti mokslo ir technologijų pažangą. Šiuolaikinių mąstymo (ypač kūrybinio) dėsnių tyrimų ir mąstymo procesų modeliavimo, žmonių civilizacijos raidos nagrinėjimo bei mokslo ir technologijų pažangos skatinimo sėkmė iš esmės priklauso nuo daugelio terminologinių problemų sprendimo.

Galiausiai naujausi antropolingvistiniai duomenys leidžia manyti, kad galbūt esama tam tikros sąsajos tarp nacionalinio žodyno dydžio ir nacionalinės mentaliteto lygio. Todėl priimant kalbos strategijos sprendimus būtina atsižvelgti į terminologinius aspektus (jei jie neturi būti lemiami). Sąmoninga kalbos politika, pirmiausia kalbos vadyba, turėtų rūpintis visų pirma specialiosios leksikos plėtojimu.

Kalbos planavimas, ypač ilgalaikis, turėtų būti grindžiamas sistemine išsamia esamos terminologijos būklės analize ir nuodugniu esamų raidos tendencijų bei krypčių tyrimu (tendencijų terminologijos raidai atskleisti pavyzdys pateiktas Grinev 1993), kalbos raidos prognozavimu ir specialiosios leksikos reguliavimo krypčių bei būdų nustatymu.

Praktinis terminologinis darbas, kaip esminė kalbos politikos dalis, turėtų būti grindžiamas sisteminiu požiūriu, paremtu išsamiomis žiniomis apie pagrindines terminologijos ypatybes. Buvusios SSRS terminologinio darbo patirtis parodė, kad tai gana sudėtingas tikslas. Kaip minėta (Grinev 1994), savitą sovietinės terminologinės veiklos pobūdį ir atitinkamą teoriją smarkiai veikė pradinis įsitikinimas, kad bendrosios kalbos raidą galima tinkamai tvarkyti ir

14 S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

planuoti. Šį romantišką porevoliucinį įsitikinimą, kad kalbos raidą galima valdyti ir pajungti žmogaus kontrolei, palaikė Marxo įsitikinimas, jog kalba bus vienas iš dalykų, kuriuos laikui bėgant perims kontroliuoti pergalingas proletariatas. Vėliau (iki pat šių dienų) žmogaus kontrolės idėją pakeitė valstybinės kontrolės idėja, atsispindėjusi privalomame terminologijos standartizavimo pobūdyje SSRS. Todėl sovietiniuose standartuose sunku rasti leidžiamų sinonimų ar daugiaprasmių terminų, kurių gausu Didžiosios Britanijos, Indijos, Australijos ar Naujosios Zelandijos terminologijos standartuose; dėl tos pačios priežasties diskusijos apie terminologijos standartus Rusijoje kartais vyksta labai įnirtingai.

Pirmieji mėginimai sutvarkyti kalbą ir dabartinius terminus pakeisti idealiais buvo nesėkmingi. Pasak rusų terminologijos mokyklos įkūrėjo D. S. Lotte, nesėkmę lėmė visiškas nežinojimas apie tvarkomo objekto pobūdį ir terminologijos tvarkymo principų nebuvimas. Todėl terminologijos mokslas atsirado kaip praktinio darbo teorinio pagrindimo priemonė – nors daugelis šiuolaikinių terminologijos tyrėjų tai visiškai ignoruoja.

Deja, net ir dabar stokojama sąmoningo sisteminio terminologinio darbo, grindžiamo elementariais planavimo principais ir kalbos raidos tendencijų išmanymu. Didžiulis šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose parengtų terminologijos standartų skaičius buvo parengtas nesistemingai, nesiremiant patikimais principais, todėl jų kokybė buvo prasta. Comecon šalių terminologijos standartai buvo kokybiškesni, tačiau jie rėmėsi ne bendru sisteminiu požiūriu, o atskirų dalykinių sričių pasirinkimu. Arčiausiai optimalių sąlygų priartėta aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įgyvendinant sąjunginę iniciatyvą kurti kalbines priemones šakiniams informacijos paieškos sistemų tinklams, kuriuos planuota sujungti į bendrą sistemą, tačiau šis darbas nebuvo tinkamai užbaigtas. Šiais laikais, kai terminologinė veikla priklauso nuo finansinių išteklių ir nėra remiama valstybės, padėtis gerokai blogesnė. Galime guostis tik tuo, kad tarptautinės terminologinės veiklos padėtis ne ką geresnė, nes laisvosios rinkos sąlygomis planavimo vaidmuo yra nereikšmingas.

Reikėtų paminėti, kad šiuo metu nėra duomenų apie mėginimus organizuoti planingą plataus masto specialiosios leksikos reguliavimą, nors

Terminologija | 2010 | 17

15

Šia kryptimi tam tikros patirties sukaupta Šiaurės šalyse. Viena iš priežasčių, kodėl vyriausybės nekreipia dėmesio į galimybes plėtoti nacionalines specialiąsias kalbas, yra ta, kad tiesioginių nuostolių dėl nesėkmingų prekės ženklų atvejų ir mokslinės pažangos stabdymo nelaikoma reikšmingais, be to, jų neįmanoma tiksliai išmatuoti. Todėl specialiojo žodyno plėtra, sudaranti sąlygas mokslo, pramonės ir kultūros raidai, kuri turėtų būti vienas iš prioritetų planuojant ir skirstant finansavimą, yra apgailėtinai apleista ir vykdoma tik nedidelės entuziastų grupės pastangomis. Tam tikra terminologinė veikla neišvengiamai vykdoma kartu su moksliniais tyrimais, tačiau, nesant specialaus pasirengimo ir koordinavimo, ji atliekama nesistemingai, vadovaujantis vien sveiku protu – tai būdinga primityvioms kultūroms ir pažinimo būsenoms.

Tuo pat metu, remiantis praktine patirtimi ir teorine analize, buvo suformuluoti kai kurie principai ir sėkmingai mėginta kurti optimalias terminų ir nomenų formas (terminologijos kūrimo projektai, vykdyti П. В. Веселов, Н. И. Кулиш, Э. А. Сорокина – Веселов 1971; Кулиш 1984, 1985; Сорокина 2007). Jau minėjome kai kuriuos giminingų kalbų konvergencinės politikos principus, susijusius su skolinimusi (Griniewicz 2006: 14–15); panašų požiūrį galima taikyti koordinuojant darybos priemonių kūrimą. Jau devintajame dešimtmetyje nustatyta, kad pagal optimalias formas galima nesunkiai sudaryti milžinišką skaičių nomenų, taip pat suformuluoti kai kurie nomenų kūrimo principai (Гринев 1986, 1987). Buvo pateikta ir kitų rekomendacijų dėl terminologinių formų pasirinkimo ir terminologinio darbo organizavimo.

Tinkamas terminologijos plėtojimas kaip nacionalinės politikos dalis turėtų apimti kelias kryptis ir etapus. Viena svarbiausių ir tradicinių krypčių yra specialiojo žodyno tvarkymas, apimantis specialiojo žodyno inventorizavimą, sisteminimą, unifikavimą ir optimizavimą. Kita, mažiau žinoma, bet labai svarbi kryptis yra žodyno kūrimas: ji numato sudaryti morfemų bankus, kurių medžiaga būtų naudojama terminams ir nomenams kurti, taip pat kurti ir diegti jų darybos sistemas. Terminologijos mokslo raida sudarė prielaidas racionaliai reguliuoti ir plėtoti nacionalinių kalbų žodynus. Tačiau dabartinė politinė padėtis daugelyje naujai susikūrusių valstybių veikiau skatina pesimistines prognozes, ar šios galimybės bus sėkmingai išnaudotos.

16 S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

I Š V A D O S

Šiuo metu stebime naujo, itin plačios aprėpties ir svarbaus mokslo, nagrinėjančio esminių sprendimų dėl kalbų priėmimą, atsiradimą; siūlome jį vadinti lingvopolitologija. Šiuo metu nėra pagrindo daugelį politinių sprendimų dėl kalbų laikyti planinga veikla. Vis dėlto gretutinių žinių sričių – sociolingvistikos, etnolingvistikos, antropolingvistikos ir terminologijos mokslo – pažanga sudaro galimybes parengti racionalius, sisteminius kalbos politikos pagrindus, pirmiausia kalbų planavimo ir valdymo srityse. Vis dar neaišku, ar šios galimybės bus įgyvendintos; yra pagrindo manyti, kad greičiau ne. Vis dėlto naujos lingvistinės disciplinos, turinčios ir itin įdomių teorinių, ir svarbių praktinių aspektų, atsiradimas turėtų būti laikomas reikšmingu kultūros pažangos žingsniu.

PRIEDAS. Siūloma bendroji lingvopolitologijos struktūra

Kalbos politika

Kalbos ideologija

Kalbinė situacija

Kalbos vertinimas,

Kalbos strategija

Kalbos nuostatos

Kalbos puoselėjimas (kalbos skatinimas, plėtojimas, ugdymas)

Kalbos varžymas (trukdymas, kliudymas, išstūmimas, išvarymas, vertimas pasitraukti, engimas)

Kalbos valdymas (kalbos politika)

Kalbų planavimas

Ilgalaikis kalbos planavimas

Kalbos tendencijų analizė

Kalbos raidos prognozavimas

Kalbos politikos profesionalų rengimas

Trumpalaikis kalbos planavimas

Kalbos reguliavimas, inžinerija, kontrolė

Kalbos norminimas

Terminijos plėtojimas

Specialiosios leksikos tvarkymas

Specialiosios leksikos inventorizacija

Specialiosios leksikos sisteminimas

Specialiosios leksikos unifikavimas

Specialiosios leksikos optimizavimas

Žodyno kūrimas

Morfemų bankų rengimas

Nomenų sistemų projektavimas ir kūrimas

Terminologija | 2010 | 17

17

REFERENCES

Ager D. E. 1996: Language policy in Britain and France, London and New York: Cassell.

Ammon U. 2005: Language Politics. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Baines S. 2006: Minority languages: oppression. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Blommaert J. 2006: Language ideology. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Bowerman S. 2006: Language loyalty. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Brenzinger M. 2006: Language maintenance and shift. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Brumfit C. J. 1992: Language planning. – The Oxford companion to the English language, Oxford-New York: Oxford University Press.

de Cillia R., Busch B. 2006: Language Policies: Policies on Language in Europe. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Eisenlohr P. 2006: Linguistic Ethnonationalism. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Extra G., Yagmur K. 2006: Migration and Language planning. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Fishman J. A. 1968: Sociolinguistics and the language problems of the developing countries. – Language problems of developing nations; Fishman J. A., Ferguson C. A. & das Gupta J. (eds.), New York: John Wiley & Sons, 3–16.

Gorter D. 2006: Minorities and Language. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Grenoble L. 2006: Endangered Languages. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Grinev S. V. 1993: The Perspectives of Terminology Theory: the Quest For Regularities. – Selected Readings in Russian Terminology Research, Wien, 13–27.

Grinev S. V. 1994: Theoretical Foundations of Russian Terminology Work: Peculiarities and Perspectives. – Applications and Implications.Current LSP Research. Vol. 1, Bergen, 49–56.

Griniewicz S. 2006: Terminology in the era of globalisation. – Terminologija 13, 10–16.

Harrison K. D. 2007: When Languages Die. Oxford University Press.

Haugen E. 1959: Planning for a standard language in Norway. – Anthropological Linguistics 1(3), 8–21.

Haugen E. 1966: Language conflict and language planning: the case of modern Norwegian, Cambridge: Harvard University Press.

Hutton C. M. 2006: Nationalism and linguistics. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Inoue M. 2006: Standardization. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Jernudd B. (ed.) 2001: Language management and language problems: special issue of Journal of Asian Pacific Communications 11:1 (Vol. 2), Amsterdam: John Benjamins.

Kloss H. 1966: Types of multilingual communities: A discussion of ten variables. – Sociological Inquiry 36, p. 7–17.

Labrie N. 1996: Politique linguistique. – Kontaktlinguistik. Ein internationales Handbuch zeitgenössischer Forschung, 1. Halbband; Goebl H., Nelde P., Stary Z. and Wölk W. (eds.), Berlin: de Gruyter, 826–833.

Laitin D. D. 1992: Language repertoires and state construction in Africa, Cambridge: University Press.

Landau J., Kellner-Heinеле B. 2001: Politics of language in the ex-Soviet Muslim states, London: Hurst.

Lo Bianco J. 1987: National policy on languages, Canberra: Australian Government Publishing Service.

Longman dictionary of English language and culture. Longman, 1999.

McArthur T. 1992: Idiom. – The Oxford companion to the English language, Oxford-New York: Oxford University Press.

McRae K. D. 1975: The principle of territoriality and the principle of personality in multilingual states. – International Journal of the Sociology of Language 4, 33–54.

Nesiah K. 1954: The mother tongue education and a language policy for Ceylon, Colombo: Ola Book.

Neustupný J. V. 1970: Basic types of treatment of language problems. – Linguistic Communications 1, 77–98.

Ó Riagáin 1997: Language policy and social reproduction: Ireland, 1893–1993, Oxford: Clarendon.

Ozolins U. 1996: Language policy and political reality. – International Journal of the Sociology of Language 18, 181–200.

18 S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...

Paulston C. B. 1997: Language policies and language rights. – Annual Review of Anthropology 26, 73–85.

Prague School 1973: General principles for the cultivation of good language. – Language planning: current issues and research; Rubin J. & Shuy R. (eds.), Washington, D. C.: Georgetown University Press, 102–111.

Ricento T. 2000: Historical and theoretical perspectives in language policy and planning. – Ideology, politics and language policies. Focus on English; Ricento T. (ed.), Amsterdam: John Benjamins, 9–24.

Rubin J., Jernudd B. 1979: References for students of language planning, Honolulu: East-West Center.

Schiffman H. E. 1996: Linguistic culture and language policy, London and New York: Routledge.

Sibayan B. 1974: Language policy, language engineering and literacy in the Philippines. – Advances in language planning; Fishman J. A. (ed.), The Hague: Mouton, 221–254.

Spolsky B. 2004: Language policy, Cambridge: University Press.

Spolsky B., Lambert R. D. 2006: Language Planning and Policy: Models. – Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd Ed., Elsevier.

Woolard K. 1998: Introduction: language ideology as a field of inquiry. – Language ideologies: practice and theory; Schieffelin B., Woolard K., Kroskrity P. (eds.), New York: Oxford University Press, 3–47.

Веселов П. В. 1971: Структура терминов дефинитивного типа (На материале терминологии пластических масс и мягких искусственных кож). Дис.... канд. филол. наук, Москва.

Виноградов В. А. 1990: Языковая ситуация. – Энциклопедический словарь «Языкознание», Москва: Советская Энциклопедия.

Гринев С. В. 1986: Перспективы и предпосылки упорядочения номенклатурных единиц. – Научно-техническая терминология, Вып. 10, 1–5.

Гринев С. В. 1987: Принципы упорядочения технических номенклатурных единиц. – Научно-техническая терминология, Вып. 1, 6–10.

Гринев-Гриневич. С. В. 2008: Терминоведение: учеб. пособие для студ. высш. учеб. заведений, Москва: Издательский центр «Академия».

Дешериев Ю. Д. 1990: Языковая политика. – Энциклопедический словарь «Языкознание», Москва: Советская Энциклопедия.

Исаев М. И. 2008: Этно-культурологические аспекты языкового планирования. – Лингводидактика. Социолингвистика. Языки мира. К 90-летию со дня рождения академика И.Ф. Протченко, Москва.

Касаткин Д. Л. 1990: Говор. Диалект. – Энциклопедический словарь «Языкознание», Москва: Советская Энциклопедия.

Кузнецов С. Н. 1998: Модели языковой политики в русскоязычном сообществе. – Русская социолингвистика, Москва: МГУ.

Кулиш Н. И. 1984: Методика создания интернациональной номенклатуры хирургических операций. – Научно-техническая терминология, Вып. 6.

Кулиш Н. И. 1985: Методика упорядочения терминологии в клинической лимфологии. – Клиническая лимфология, Москва–Подольск.

Пищальникова В. А., Сонин А. Г. 2009: Государственное регулирование языковой ситуации. – Общее языкознание: учебник для студ. высш. учеб. заведений, Москва: Издательский центр «Академия».

Пшеничнова Н. Н. 1997: Говор. Диалект. Наречие. – Энциклопедия «Русский язык», Москва.

Сорокина Э. А. 2007: Когнитивные аспекты лексического проектирования (к основам когнитивного терминоведения), Москва: Издательство МГОУ.

Хауген Э. 1975: Лингвистика и языковое планирование. – Новое в лингвистике. Выпуск VII: Социолингвистика, Москва: Прогресс.

Швейцер А. Д. 1997: Социолингвистика. – Энциклопедия «Русский язык», Москва.

TERMINOLOGIJA IR KALBOS POLITIKA

Straipsnyje nagrinėjami besiformuojančios plačios mokslo srities, kurią siūloma vadinti lingvopolitologija, terminologiniai aspektai. Bandoma atskleisti ir trumpai panagrinėti naujojo mokslo sandarą ir pagrindinių jos sričių turinį. Pažymima, kad šiuo metu nėra pagrindo kalbėti apie įsisąmonintą ir planingą požiūrį į kalbų plėtros klausimus, nors būtinybė atsižvelgti į terminologinius kalbos politikos aspektus yra akivaizdi. Pasitaiko atvejų, kai nacionalinė kalbos politika būna nepakankamai apgalvota.

Terminologija | 2010 | 17

19

Vis dėlto sukaupta terminologinių tyrimų ir praktinio terminologijos darbo patirtis leidžia formuluoti tam tikrus principus ir konkrečius būdus, kuriais būtų galima skatinti kalbos plėtrą ir kuriuos būtų galima įgyvendinti tvarkant ir plėtojant specialiąją kalbos leksiką.

ТЕРМИНОЛОГИЯ И ЯЗЫКОВАЯ ПОЛИТИКА

Рассматриваются терминологические аспекты формирующейся обширной области знания, которую предлагается назвать лингвополитологией. Делается попытка представления и краткого рассмотрения структуры новой науки и содержания ее основных разделов. Отмечается, что, несмотря на очевидную необходимость учета терминологических аспектов языковой политики, в настоящее время нет оснований говорить о сознательном разумном плановом подходе к вопросам развития языков. В ряде случаев национальная языковая политика носит непродуманный характер. Однако накопленный опыт в первую очередь терминологических исследований и практики дал возможность сформулировать некоторые принципы и конкретные способы содействия развитию языка, которые могут быть реализованы в упорядочении и расширении специального лексического состава языка.

Gauta 2010–11–16

Sergiusz Griniewicz University of Białystok Waska 4, m.20, Białystok, 15–481, Poland E-mail [email protected]

20

S. Griniewicz | Terminology and language policy (towards establishing...