STEPHEN J. WALTON

Ivaro Aaseno institutas, Voldos universiteto kolegija

IVARAS AASENAS IR NAUJOSIOS NORVEGŲ RAŠYTINĖS KALBOS GENEZĖ

Leiskite pradėti padėka šios konferencijos organizatoriams už kvietimą atvykti ir galimybę prisidėti prie jūsų švenčiamos Jono Jablonskio gimimo 150^th-ųjų metinių sukakties. Kažkurią gruodžio 30^th dieną pakelsiu taurę ir palinkėsiu jam dar daug gražių sukakčių.

Nemanau, kad daugelis jūsų bus girdėję apie naujosios norvegų rašytinės kalbos pradininką Ivarą Aaseną, lygiai kaip, bijau sakyti, Jonas Jablonskis Norvegijoje nėra plačiai žinoma asmenybė net tarp istorinių kalbininkų. Man gėda prisipažinti, kad ir aš nežinojau apie Jablonskio indėlį į lietuvių kalbos standartizaciją, kol neseniai dėl akivaizdžių priežasčių apie jį pasidomėjau. Tikrai nesu kompetentingas išsamiai palyginti Ivaro Aaseno ir Jono Jablonskio darbus, tačiau net ir labai paviršutiniškai susipažinus su Jablonskio indėliu krinta į akis įdomūs šių dviejų žmonių panašumai ir skirtumai. Pristatydamas Aaseną noriu sutelkti dėmesį į kai kuriuos bendresnius motyvus, išryškėjančius nagrinėjant tų žmonių, kurie taikliai pavadinti „vizionieriais triūsėjais“, darbus — jie XVIII ir XIX amžiais atgaivino arba sukūrė Europos standartines kalbas. Pasistengsiu neužversti jūsų ilgu sąrašu kūrinių, apie kuriuos niekada negirdėjote, parašytų kalba, kurios nemokate, ir neįklimpti į jums nereikšmingos politinės istorijos smulkmenas.

ISTORINIS KONTEKSTAS

Vis dėlto galbūt būtų naudinga pradėti nuo trumpos istorinės aplinkos, kurioje buvo kuriama naujoji norvegų rašytinė kalba, apžvalgos. Kaip, esu tikras, žinote, ankstyvąją šiaurės germanų runų raštiją

132

KALBOS KULTŪRA | 83

po krikščionybės įvedimo pakeitė raštas lotyniškuoju raidynu, o senojoje skandinavų kalboje klestėjo rašytinė kultūra tiek Norvegijoje, tiek Islandijoje. Ši rašytinė tradicija buvo grindžiama Bažnyčia ir pasaulietinės valdžios centrais. Tačiau po 1319 m. Norvegijos valstybė nusilpo, ir Norvegija įsitraukė į kelias sąjungas su Danija, Švedija arba abiem šiomis šalimis; jose pasaulietinės valdžios centras persikėlė už šalies ribų. Juodoji mirtis mirtinai susilpnino viduramžių Norvegijos visuomenės aristokratinį pagrindą, taip pat ir dvasininkiją. Vis daugiau pasaulietinių tekstų rašant daniškai, norvegų kalba tebebuvo vartojama Katalikų bažnyčioje bent iki 1510 m., kai mirė paskutinis Norvegijoje gimęs arkivyskupas. Reformaciją su Biblija liaudies kalba ir išaugusiu raštingumu Norvegijoje įtvirtino Danijos karūna, naudodamasi danų kalba. Dvasininkija ir pasaulietinė valstybės administracija vis dažniau buvo komplektuojama iš Danijos, o prekyba buvo Hanzos pirklių rankose. Nors nuo XVI iki XIX amžiaus išliko pavienių liaudies raštijos norvegų tarmėmis pėdsakų, praktiškai norvegų kalba, kaip rašytinė kalba, beveik visiškai prarado vartojimo sritis. Vis dėlto Norvegija yra labai didelė šalis, pasižyminti sudėtingu reljefu, neturinti natūralaus centro ir esanti labai izoliuota. Norvegų valstiečiai visą šį laikotarpį kalbėjo vietinėmis tarmėmis, o skaitė ir rašė daniškai. Nuo 1739 m. valstybės liuteronų bažnyčioje buvo įvesta privaloma konfirmacija, todėl visi bent jau turėjo mokėti perskaityti katekizmą; nuo tų metų pradėjo formuotis visuotinis pradinis raštingumas. Iškilo miestų administracinis, prekybinis ir dvasininkijos elitas, kalbėjęs danų kalbos atmaina, kuri pamažu įgijo norvegiškų fonologinių ypatybių, tačiau išlaikė danų kalbos morfologiją, leksiką ir sintaksę; ypač išsaugota danų dviejų giminių sistema, priešingai nei norvegų trijų giminių sistema.

AASENO KONTEKSTAS

Šiame bendrame kontekste būta didelės vietinės įvairovės tiek tarmių kalbos raidoje, tiek vietinių raštingosios kultūros formų plėtroje. Ivaras Aasenas gimė 1813 m. rugpjūčio 5 d. valstiečių šeimoje Ørstoje, Sunnmøre regione, apimančiame piečiausią Møre og Romsdal apskrities dalį, 320 km į šiaurę nuo Bergeno, 560 km

S. J. WALTON. Ivar Aasen and the Genesis of the New Norwegian Written Language

133

į šiaurės vakarus nuo Oslo. Regioną sudaro pakrantės juosta su atviromis jūros salomis, kuriose ekonomikos pagrindas buvo žvejyba, ir kalnuota, net alpinė, vidinė dalis su giliais slėniais, kurių saulė žiemą ištisus mėnesius nepasiekia, o klimatas, nors ir švelnus, yra nepaprastai drėgnas. Pagrindinė šios daugiausia žemdirbyste besiverčiančios vietovės problema buvo tai, kaip pašalinti itin didelius vandens kiekius, iškritusius iš dangaus, kaskadomis besileidžiančius kalnų šlaitais ar patvinusius iš sraunių upelių. Geriausi tokio pobūdžio problemų sprendimai XVIII a. jau buvo randami knygose.

Todėl nestebina, kad XVIII a. pabaigoje gyvybingiausia ir dinamiškiausia valstiečių raštingoji bendruomenė Norvegijoje buvo Sunnmøre regione – žemės ūkio požiūriu savarankiškame krašte, esančiame pusiaukelėje tarp prekybos centro Bergeno ir kultūrinio bei bažnytinio centro Trondheimo. Nors pastaraisiais metais paaiškėjo aiškių įrodymų, kad raštingumas buvo kur kas plačiau paplitęs, nei manyta anksčiau, net XVII a. (plg. Fet 1995, 2003), stiprios raštingosios valstiečių kultūros egzistavimą pietų Sunnmøre XVIII a. pabaigoje galima sieti su keliais atpažįstamais kultūros puoselėtojais. Vienas jų – kunigas Hans Strøm, kitas – vienas jo parapijiečių, nepaprasta asmenybė Sivert Aarflot. Iš knygų įgytas žinias Aarflot pritaikė drenažo ir žemdirbystės metodams išmanyti; tai leido jam pirmiausia pagerinti savo namų ūkį, kad jis taptų pavyzdžiu kitiems vietovės ūkininkams, o vėliau įsikurti viename geriausių ir saulėčiausių apylinkės ūkių. Tuomet Aarflot ėmėsi itin svarbios plačiajai visuomenei skirtos švietimo per raštingumą programos, kuri iki XIX a. sandūros padėjo įkurti 2000 tomų skolinimo biblioteką, pirmąją spaustuvę ir, 1810–1816 m., pirmąjį Norvegijos kaimo laikraštį. Taigi tai yra rašytinės kultūros, kurioje Aasenas gimė 1813 m., kertiniai akmenys.

Skirtingai nei Jablonskis, Aasenas niekada formaliai nestudijavo ir neįgijo išsilavinimo universitete, nors turėjo galimybę lankyti mokytojų seminariją, kuri būtų atvėrusi jam kelią į akademines institucijas. Jis augo mažame nuomojamame ūkyje kaip jauniausias iš septynių vaikų; abu jo tėvai mirė, kai jam buvo dvylika metų. Jis gavo įprastą paviršutinišką išsilavinimą, kokį keliaujantys mokytojai suteikdavo Norvegijos kaimo vaikams – iš viso maždaug dešimt dienų pamokų per metus, tačiau sesuo išmokė jį skaityti, ir jis skaitė godžiai. Sulaukęs aštuoniolikos, jis pats dvejus metus dirbo keliaujančiu mokytoju ir iš arti susidūrė su sunkumais, kuriuos vaikai patirdavo mokydamiesi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir tai daryti užsienio kalba,

134

KALBOS KULTŪRA | 83

danų kalba. Sulaukęs dvidešimties, Aasenas dvejus metus mokėsi netoliese esančioje Herøy saloje, kaimo dekanato vadovo namuose. Buvo tikimasi, kad jis įgis pakankamai žinių, kad vėliau galėtų lankyti seminariją; to jis nepadarė, tačiau septynerius metus dirbo kariuomenės kapitono vaikų mokytoju toliau į šiaurę, bet vis dar tame pačiame regione.

Paauglystėje Aasenas naudojosi Aarf lotų ūkio Eksete biblioteka, o tiek dekano, tiek kapitono namuose buvo gausiai knygomis aprūpintos bibliotekos, taip pat laikraščiai ir periodiniai leidiniai iš sostinės ir užsienio. Kitais metais po Aaseno gimimo buvo atkurta Norvegijos valstybė, o jos nepriklausomybę paskelbė Eidsvollio susirinkę žymūs asmenys, tarp kurių buvo Sivert Aarf lot. Nors šalis iškart pateko į sąjungą su Švedija, gyvavusią iki 1905 m., ji tai padarė kaip atgimęs politinis darinys, turintis savo parlamentą ir gana demokratišką konstituciją, pagrįstą Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų principais. Iki 1830-ųjų tiesiogines nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio problemas – bankrotą ir veikiančios valstybės administracijos kūrimą – pakeitė nauji, vokiečių ir danų romantizmo įkvėpti klausimai: kuo išskirtinė Norvegijos tauta ir ypač norvegų nacionalinė kalba? Ar iš tiesų egzistavo norvegų nacionalinė kalba?

Kalbos klausimu nebuvo vieningos nuomonės nei tarp politikų, nei tarp mokslininkų. Didysis Jacobas Grimmas dar 1840 m. net įsivaizdavo, kad Norvegijos valstiečiai, išvykus į Islandiją tam, ką jis pavadino „die Kraft der Sprache“, liko kalbėti išsigimusia švedų kalbos atmaina. Šis požiūris buvo paplitęs ir Norvegijos valdančiojoje klasėje; vienas garsus argumentas, kuriuo pateisinta kalbinės sąjungos su Danija tąsa naujoje politinėje sąjungoje su Švedija, rėmėsi organišku norvegų kalbos kaip merdinčio vaismedžio, kurį išsaugoti galėtų tik įskiepytas naujas daniškas ūglis, vaizdiniu. Šiam požiūriui prieštaravo produktyvus poetas Henrikas Wergelandas. Jis teigė, kad Norvegijos kraštovaizdis ir istorija taip skyrėsi nuo Danijos, jog į nacionalinę norvegų rašytinę kalbą reikėtų įtraukti daug žodžių, pasiskolintų iš valstiečių tarmių, kuriose, kaip manyta, buvo išsaugota nemažai senosios skandinavų kalbos elementų. Paskelbus senųjų baladžių rinkinį, užrašytą viena konservatyvesnių kalnų tarmių, trumpam iškilo ir trečias požiūris: naujoji rašytinė kalba turėtų būti kuriama vienos iš šių tarmių pagrindu. Kaip teigė šio požiūrio autorius, norvegų kalba turėtų pradėti iš naujo nuo tos vietos, kurioje nutrūko prieš penkis šimtus metų. Trumpai tariant, iki

S. J. WALTON. Ivar Aasen and the Genesis of the New Norwegian Written Language

135

1832 m. buvo iškilęs garsusis norvegų kalbos „klausimas“ – klausimas, kuris, kol tebėra dvi rašytinės norvegų kalbos formos, iki šiol atkakliai atsisakančios susilieti, tebėra aktualus.

Žinome, kad Aasenas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje atidžiai sekė kalbos diskusijas iš savo neįprastos ir gerai išmanomos valstiečių rašytinės kultūros perspektyvos; pirmąjį savo indėlį į šias diskusijas jis užrašė 1835 m., būdamas dvidešimt dvejų. Jo teigimu, reikėjo naujos rašytinės kalbos, kuri atspindėtų demokratinius naujosios, po nepriklausomybės atkūrimo priimtos konstitucijos idealus ir būtų iš tikrųjų norvegiška ta prasme, kad kiekvienas šalies gyventojas galėtų ją laikyti sava; tai, kad konstitucijoje Norvegijoje vartojama rašytinė danų kalba buvo pavadinta „norvegų“ kalba, savaime nepavertė danų kalbos norvegų kalba. Be to, naujos nacionalinės normos kūrimo užduoties negalėjo atlikti geranoriški danizuotos valdančiosios klasės nariai. Ši užduotis turėjo tekti žmogui, kuris, kaip jis pats sakė, užaugo valstiečio troboje.

Aasen’s short and analytically brilliant text, written as I said in 1835, was not published until 1909, thirteen years after Aasen’s death in 1896. It was simply put aside, but it circulated in the reading and writing community of peasants in which Aasen grew up. It also contains the plan for what we would now call language revitalisation that Aasen spent the rest of his life carrying out.

AASENO VEIKLA

Pavargęs ir įkyrėjus septynerius metus mokyti vaikus – ir kas galėtų jį kaltinti? – Aasenas XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje desperatiškai ieškojo galimybės pasitraukti, tobulėti ir įsitvirtinti arba kaip botanikas, arba kaip kalbos gaivintojas. Bergeno vyskupui tarpininkaujant, kuris nukreipė Aaseną pas Norvegijos mokslų akademijos Trondheime direktorių, Aasenui buvo skirta stipendija vakarų Norvegijos tarmėms tirti. Kadangi iki Aaseno niekas iš tikrųjų netyrė Norvegijos tarmių, jų praeities leksikos ir morfologijos paslėptų lobių bei tarpusavio ryšių, visa tai buvo arba visiškai nežinoma, arba bent jau spėlionių ir prielaidų objektas. 1842 m. rugsėjį Aasenas leidosi į ilgą kelionę – vizionierišką žygį Norvegijos kaimo keliais ir takeliais. Jo darbinė hipotezė – dabar perteikiu jo mintį savais žodžiais – buvo ta, kad Norvegijos tarmės yra pamatinės diasistemos epifenomenai. Mintis apie

136

KALBOS KULTŪRA | 83

pamatinę Norvegijos tarmių vienovę sugalvojo ne Aasenas; tiesą sakant, originalių minčių jis turėjo labai nedaug – jo sėkmę lėmė gebėjimas puikiai pritaikyti kitų žmonių idėjas. Jis ketino surinkti pakankamai tarmių duomenų, kad sukurtų standartizuotą norvegų kalbos formą, išryškinančią pamatinę diasistemą ir tuo pačiu savaime sudarančią iš tikrųjų demokratinę rašytinę kalbą, kuria daugumai paprastų žmonių būtų lengva naudotis. Akademijos, skyrusios jam pradinę stipendiją, tikslai buvo kitokie. Jai rūpėjo atkasti nykstančios kalbos reliktus; fantazija, kad liaudiškos norvegų kalbos formos jau baigia išnykti, iki šiol puoselėjama konservatyvių kalbos propagandistų. Taigi Aasenas ėmėsi panaudoti gautą stipendiją savo kitokiam ir ambicingesniam tikslui.

1842–1847 m. Aasenas nukeliavo kiek daugiau nei 4000 km, daugiausia pėsčiomis, rinkdamas empirinius kalbos duomenis. Pačioje pradžioje jis sukūrė itin veiksmingus rinkimo metodus, kurie, nors pažeidė beveik visas vėlesnių sociolingvistinių tyrimų taisykles – tiek informantų reprezentatyvumo, tiek informacijos gavimo tiesioginiais klausimais ir kitais atžvilgiais, – vis dėlto leido Aasenui rinkti ir sisteminti didžiulę empirinę medžiagą jai pamažu kaupiantis. Savo Aaseno biografijoje tai vadinu Aaseno „kaupiamuoju metodu“ (Walton 1996: 335–342). Labai trumpai tariant, jo metodika pirmiausia buvo nustatyti tarmės arealo ribas. Tada jis nuosekliai rinkdavo leksinę ir morfologinę medžiagą žemiausiu įmanomu lygmeniu – „bygd“, arba išplėstinio kaimo, mastu. Atvykęs į kitą bendruomenę, jis kartodavo šį procesą; o peržengęs reikšmingas izoglosas ir patekęs į regioną, kurio tarmė smarkiai skyrėsi nuo ką tik paliktosios, ankstesniam arealui jis sudarydavo regioninį žodyną ir gramatiką. Taip susidarė piramidės pavidalo struktūra: apačioje – kaimų rinkiniai, virš jų – du ar trys lygmenys, o viršuje – nacionalinis lygmuo. Kaip kaimų rinkiniai buvo sisteminami arealo lygmeniu, arealų rinkiniai – regioniniu lygmeniu, taip regioninis lygmuo buvo sisteminamas nacionaliniu lygmeniu.

Viena Aaseno darbo metodo pasekmių buvo ta, kad jis leido užbaigti projektą stebėtinai greitai. Prisiminkime: 1842 m. jis pradėjo nuo nulio, o 1847 m. jau buvo užbaigęs veikalui „Norvegų liaudies kalbos gramatika“ skirtą rankraštį; kitais metais jis buvo išleistas. Taip pat prisiminkime, kad didžiąją šio laikotarpio dalį jis keliavo. Tai nepaprastas pasiekimas.

S. J. WALTON. Ivar Aasen and the Genesis of the New Norwegian Written Language

137

Antroji kaupiamojo metodo pasekmė buvo ta, kad pamatinei diasistemai atsiskleidžiant per visus įvairius epifenomenus, susisteminus pirmuosius epifenomenus, savaime būdavo susisteminta ir diasistema. Kitaip tariant, pirmiausia Aaseno surinkta medžiaga dėl savo vietos rinkimo ir sisteminimo procese atliko esminį vaidmenį formuojantis galutinei jo normai. Vėliau tai buvo be galo klaidingai suprantama kaip neracionalus ar ideologinis polinkis į archajiškas vakarų Norvegijos tarmes, tačiau taip nebuvo. Vis dėlto Aasenas pasitelkdavo rašytines senosios norvegų kalbos formas kaip arbitro sprendimą, kai būdavo sunku nustatyti, kaip rekonstruoti diasisteminę formą, kurios nebuvo nė vienoje gyvoje tarmėje (jei kas norėtų paprašyti pavyzdžio, mielai jį pateiksiu).

Kitaip nei Jablonskis, Aasenas užaugo paprastuose valstiečių namuose ir niekada negavo formalaus akademinio išsilavinimo. Taip pat kitaip nei Jablonskis, jis niekada nebuvo ištremtas. Tiesą sakant, jis nė karto neperžengė Norvegijos sienų, net nebuvo nuvykęs į Švediją. Represijų jis nepatyrė, o vietoj to gaudavo dosnų valstybės finansavimą: iš pradžių iš Akademijos, paskui iš Parlamento; šis finansavimas tęsėsi iki pat jo mirties. Kitaip nei Jablonskis, jis neturėjo ir ankstesnių darbų, kuriais galėtų remtis – nebuvo norvego Juškos, galėjusio parodyti kelią. Be to, kitaip nei Jablonskis, Aasenas galiausiai ne tik sukūrė naująją rašytinę kalbą, bet ir tapo pirmuoju reikšmingu jos autoriumi: rašė poeziją, dramas ir eseistinę prozą. Tik romano žanras jam nepasidavė.

Kita vertus, svarbiausias Aaseno darbas buvo žodynas, kaip ir Jablonskio. Pirmasis, aprašomasis leidimas be rekonstruotų formų pasirodė 1850 m., o antrasis, norminamasis leidimas dalimis buvo išleistas 1871–1873 m. Iki to laiko Aasenas jau buvo paskelbęs norminamąją gramatiką, vertimų, pirmąją naujosios norvegų kalbos pjesę, patarlių rinkinį ir bestseleriu tapusį eilėraščių rinkinį; be to, jis jau buvo gerokai pasistūmėjęs rengdamas tezaurą, trumpą enciklopediją kaimo jaunimui ir danų–norvegų kalbų žodyną. Kaip Jonas Jablonskis palaikė tai, kas Zigmo Zinkevičiaus labai naudingame veikale Lietuvių kalbos istorija vadinama „žmonių kalba“, taip Aasenas mėgino sukurti iš tikrųjų liaudišką kalbą, nepaisydamas to, kad vėlesni kalbos reformatoriai rado svarių priežasčių atsisakyti kai kurių jo etimologizuojančių rekonstrukcijų. Kaip Jablonskis ir kiti kalbos gaivintojai, Aasenas savo literatūros kūriniuose kūrė naujadarus. Norvegijoje vyravusios rašytinės danų kalbos tradicijos stiprybė, jos skverbimasis į daugelį norvegų tarmių ir plačiai paplitusi bei polemiška re-

138

KALBOS KULTŪRA | 83

pasipriešinimas tam, kas buvo laikoma komiškai istorinėmis formomis, visa tai kreipė Aaseną link to, kas dažnai ir pagrįstai vadinama „nuosaikiuoju“ purizmu. Aaseno naujoji norvegų kalba nė iš tolo nepasižymi, pavyzdžiui, islandų kalbai būdingu leksiniu puristiniu ekstremizmu.

ŠIANDIEN

Šią konferenciją laikau įrodymu, kad Lietuvoje tebėra domimasi Jablonskio darbais, tačiau, prisipažinsiu, nieko nežinau apie tai, kaip jis vertinamas šioje šalyje šiandien; esu tikras, kad viešėdamas čia daug sužinosiu. Kalbant apie Aaseną, galiu pasakyti, kad po jo mirties susidomėjimas juo buvo priblėsęs ir daugelį metų jo darbais beveik nesidomėta moksliškai. Jo laiškai ir dienoraščiai buvo išleisti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau iš jų buvo išcenzūruota dalis turinio. Keista, kad apie Aaseną parašytos tik dvi disertacijos, abi Kembridžo universitete, o Edinburgo universitete jau beveik baigiama trečioji, tačiau Norvegijoje jų kol kas neparašyta nė vienos. Vis dėlto dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vėl išryškėjo visuomeninis susidomėjimas Aasenu: 1996 m. buvo paskelbti Aaseno metai (pasirodė net trys biografijos), 1995 m. įkurtas Aaseno institutas, kuris 2002 m. pradėjo magistrantūros studijų programas, o 2000 m. Aaseno gimtinėje atidarytas nacionalinis naujosios norvegų rašytinės kultūros centras (www.aasentunet.no).

REFERENCES

Aasen I. 1848: Det Norske Folkesprogs Grammatik, Chra.

Aasen I. 1850: Ordbog over det norske Folkesprog, Chra.

Aasen I. 1864: Norsk Grammatik, Chra.

Aasen I. 1873: Norsk Ordbog, Chra.

Fet J. 1995: Lesande bønder. Litterær kultur i norske allmugesamfunn før 1840, Oslo: Universitetsforlaget.

Fet J. 2003: Skrivande bønder. Skriftkultur på Nord-Vestlandet 1600–1850, Oslo: Det Norske Samlaget.

Zinkevičius Z. 1998: The History of the Lithuanian Language, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Walton S. J. 1996: Ivar Aasens kropp, Oslo: Det Norske Samlaget.

Gauta 2010 11 17

S. J. WALTON. Ivar Aasen and the Genesis of the New Norwegian Written Language

139

IVARAS AASENAS IR NAUJOSIOS NORVEGŲ RAŠYTINĖS KALBOS KILMĖ

S a n t r a u k a

Norvegas Ivaras Aasenas (Osen, 1813–1896) buvo iš tų kultūros veikėjų, kurie XVIII–XIX a. Europoje domėjosi valstiečių tarmėmis ir jų pagrindu siūlė kurti naujas ar gaivinti tautines kalbas.

I. Aaseno intelektinę brandą lėmė tai, kad jis augo nuošalioje kaimo bendruomenėje, kuri jau nuo XVIII a. pabaigos puoselėjo itin intensyvią literatūrinę veiklą, o gana daug šios bendruomenės narių priklausė ilgesnes negu šimto metų raštingumo tradicijas turinčioms šeimoms. Taigi jau ankstyvasis mokymas stiprino jo įsitikinimą, kad norvegų valstiečių tarmės tėra paviršius, po kuriuo slypi bendra sistema, t. y. nekodifikuota tautinė kalba.

Iš pradžių I. Aasenas siekė suvienodinti vyraujančią rašto kultūrą, bet vėliau jis sumaniai pritaikė savo tikslams pagrindinių tautinio romantizmo skelbėjų idėjas, gyvavusias XIX a. viduryje. Savo galutinį siekį – naujos ir visuotinai priimtos rašytinės kalbos sukūrimą – jis derino su tuometinių kultūros veikėjų norais atgaivinti senąją valstiečių kalbą. Jo sumanymas sulaukė ir finansinės, ir moralinės paramos, tad naujųjų laikų Europoje I. Aasenas tapo vienu pirmųjų valstybės išlaikomų intelektualų.

Viešumoje I. Aasenas prisiėmė valstiečio-intelektualo vaidmenį, o tai, nors ir skamba paradoksaliai, leido jam dalyvauti platesnėse kultūros sferose. Apskritai, I. Aaseno nuopelnai siejami ne tik su praktinės ir rašytinės kalbos normos kūrimu – jis yra pirmasis literatūrinę ir estetinę vertę turinčių ta kalba sukurtų tekstų autorius. Didžiausio pasisekimo sulaukė poezija ir pjesės, nors jam neblogai sekėsi rašyti ir esė.

Daugelį metų I. Aaseno darbai ir nuopelnai buvo nepagrįstai pamiršti, ir tik pastaraisiais metais susidomėjimas jo veikla gerokai išaugo. Nuo 1996-ųjų, paskelbtų Ivaro Aaseno metais, parengtos bent trys išsamios kalbininko biografijos. Praėjus dar ketveriems metams jo gimtinėje atidarytas muziejus, o susidomėjimas Ivaro Aaseno veikla ir toliau nemažėja. Jo darbai dabar yra politikos ir kalbos filosofijos objektas, o artėjant 2013-iesiems, kai bus minima Ivaro Aaseno 200 metų gimimo sukaktis, dėmesys, tikėtina, tik stiprės.

Ši publikacija yra Jono Jablonskio konferencijoje (2010) autoriaus skaitytas pranešimas. Red. pastaba.

STEPHEN J. WALTON

Ivar Aasen Institute Volda University College Norway

[email protected]

140

KALBOS KULTŪRA | 83