Bendrinė kalba / Standard Language 2025, Nr. 98, p. 1–11 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2351-7204 (elektroninis / online)

LENKŲ DIALEKTOLOGIJA IR BESIKEIČIANČIOS KAIMO LINGVISTINĖS SITUACIJOS IŠŠŪKIAI – ANKSTESNI TYRIMAI IR NAUJAS DIALEKTŲ APRAŠYMAS NAUJOMIS SĄLYGOMIS (PROBLEMOS APŽVALGA)¹

Lenkų dialektologija ir besikeičiančios kalbinės situacijos kaimuose iššūkiai – ankstesni tyrimai ir naujas tarmių aprašymas naujomis sąlygomis (problemos aprašymas)

MACIEJ RAK Lenkų filologijos fakultetas, Jogailos universitetas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-0042-1406 Tyrimų sritys: lenkų dialektologija, dialektinė leksikografija, dialektinė frazeologija, lenkų kalbotyros istorija.

https://doi.org/10.35321/bkalba.2025.98.03

ANOTACIJA

Dinamiški kalbinės situacijos pokyčiai Lenkijos kaimuose reikalauja kitaip vertinti tarmių vaidmenį kalbotyros tyrimuose. Iki šiol dialektologija atskleidė du veiksnius – kaimiškumą ir geografinę diferenciaciją, tačiau išliko nepriklausoma nuo sociolingvistikos. Šiandien dialektologija nagrinėja tarmių įvairovę pagal kartas, situacijas ir lytį, t. y. griežtai sociolingvistinius veiksnius. Naujosmis Lenkijos kaimo kalbinėmis sąlygomis dialektologija virto sociolingvistikos šaka, taikančia sociolingvistinius metodus.

RAKTAŽODŽIAI: dialektologija, sociolingvistika, lenkų tarmės, tarmės naujoje socialinėje situacijoje.

ANOTACIJA

Dinamiški kalbinės situacijos pokyčiai Lenkijos kaimuose reikalauja kitokio požiūrio į tarmių vietą lingvistiniuose tyrimuose. Iki šiol dialektologija išskyrė du veiksnius: kaimiškumą ir geografinę diferenciaciją, tačiau ji liko nepriklausoma nuo sociolingvistikos. Šiandien dialektologija daugiausia dėmesio skiria tarmių kartų, situacinei ir lyčių įvairovei, t. y. griežtai sociolingvistiniams veiksniams. Dialektologija naujomis Lenkijos kaimo kalbinėmis sąlygomis tapo sociolingvistikos subdisciplina ir naudoja sociolingvistinius metodus.

ESMINIAI ŽODŽIAI: dialektologija, sociolingvistika, lenkų kalbos tarmės, tarmės naujoje socialinėje situacijoje.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti lenkų dialektologinių tyrimų istoriją ir pristatyti galimą naują požiūrį į kalbinės situacijos Lenkijos kaimuose aprašymą. Kaip paaiškėja, dėl įvairių priežasčių senųjų metodų ir tyrimų praktikoje tęsti nebeįmanoma.

¹ Šią temą jau aptariau dviejuose straipsniuose (Rak 2021, 2023).

Autorių teisės © 2025 Maciej Rak. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Tai atvirosios prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas. Jos leidžia neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: 2025-02-25. Priimta: 2025-05-23.

1

Turėdamas omenyje, kad šiuolaikinė lenkų dialektologija patiria tam tikrą nuosmukį, čia pateikiu daugiausia teorines pastabas.

LENKŲ DIALEKTOLOGINIŲ TYRIMŲ ISTORIJOS APŽVALGA

Mokslinės dialektologijos pradžia Lenkijoje siejama su Lucjano Malinowskio knygos Beiträge zur slavoischen Dialektologie. I. Ueber die Oppelnsche Mundart in Oberschlesien (1873) išleidimu. Žinoma, tarmės buvo nagrinėjamos ir anksčiau, tačiau tuo metu skelbti darbai paprastai buvo fragmentiški. Aplink L. Malinowskį, Jogailos universiteto profesorių ir Mokslų ir menų akademijos Lingvistikos komisijos sekretorių, susikūrė pirmoji tikrąja šio žodžio prasme mokslinė mokykla lenkų žemėse. Jos atstovai ėmė vertinti fonetinius tyrimus, kuriuose buvo taikoma modifikuota transkripcija, perteikianti žodžių tarimą. Žinoma, ši transkripcija buvo supaprastinta ir gerokai skyrėsi nuo šiandien vartojamos slavų abėcėlės.

Tarp Malinowskio mokinių buvo Janas Bystrońas, Stanisławas Dobrzyckis, Wojciechas Grzegorzewiczius, Władysławas Kosińskis, Szymonas Matusiakas, Romanas Zawilińskis ir Kazimierzas Nitschas. Svarbiausi buvo Nitscho nuopelnai; jis plačiai laikomas lenkų dialektologijos pradininku. Kiti Malinowskio mokiniai iš esmės apsiribojo vieno kaimo, nedidelio regiono arba vieno tarmės požymio aprašymu. Lenkų dialektologijos vaizdą iš esmės pakeitė Jano Karłowicziaus Dictionary of Polish Dialects (1900–1911) ir K. Nitscho parengtos sintezės (1915 [1957]).

Tarpukariu (kaip ir Malinowskio laikais bei pirmaisiais XX^th amžiaus dešimtmečiais) pagrindinis dialektologinių tyrimų centras Lenkijoje buvo Krokuva, tiksliau – Jogailos universitetas ir Lenkijos mokslų ir menų akademija. Tarpukariu Varšuvoje susikūrė dialektologijos mokykla, kurios veikla telkėsi aplink Witoldą Doroszewskį ir buvo orientuota į sinchroninius sociologinius (statistinius) tyrimus. Šią kryptį nusakė straipsnis Mowa mieszkańców wsi Starożreby [Speech of the Inhabitants of the Village of Starożreby] (Doroszewski 1934), kurį, be kitų, Milka Ivić (1975: 82) laikė sociolingvistikos novatorišku darbu. Šiandien šiai mokyklai atstovauja Halina Karaś.

Po Antrojo pasaulinio karo, viena vertus, buvo tęsiami kalbinės geografijos tyrimai (tuo metu sukurti du visų tarmių atlasai: Kazimierzo Nitscho ir Mieczysławo Karaśo redaguotas Mały atlas gwar polskich [Small Atlas of Polish Dialects] (MAGP) ir Karolio Dejnos Atlas gwar polskich [Atlas of Polish Dialects] (AGP)); kita vertus, suintensyvėjo leksikografinis darbas. Todėl neatsitiktinai XX^th amžius lenkų kalbotyroje vadinamas žodynų amžiumi. Tuo metu pradėti leisti iki šiol tęsiami leidiniai: Słownik gwar polskich [Dictionary of Polish Dialects] PAN (lenkiška santrumpa: SGP PAN), Słownik gwar Ostródzkiego, Warmii i Mazur [Dictionary of Dialects of Ostróda, Warmia and Masuria] (SGOWM) ir Słownik gwar śląskich [Dictionary of Silesian Dialects] (SGŚ). Iš didesnių leksikografinių projektų užbaigtas Bernardo Sychto Słownik gwar kaszubskich na tle kultury ludowej [Dictionary of Kashubian Dialects against the Background of Folk Culture] (SychSGK). XXI^st amžių kol kas žymi žodynai, kuriuose akivaizdžiai taikomas etnolingvistinis požiūris, pavyzdžiui, Józefo Kąśo Słownik gwary orawskiej [Dictionary of the Orava Dialect] (KąśSGO) ir Ilustrowany leksykon gwary i kultury podhalańskiej [Illustrated Lexicon of the Dialect and Culture of the Podhale Region] (KąśILG); J. Kąśo ir Maciejaus Rako Ilustrowany słownik gwary i kultury spiskiej [Illustrated Dictionary of the Dialect and Culture of the Spisz Region] (KąśRakILG); Halinos Pelcowos Słownik gwar Lubelszczyzny [Dictionary of the Dialects of the Lublin Region] (PelSGL); taip pat Zofios Sawaniewskos-Mochowos redaguotas Słownik gwary i kultury Kujaw [Dictionary of Dialects and Culture of the Kuyavia Region] (SGiKK).

2

Pažymėtina, kad lenkų dialektologija neatsiliko nuo kitų kalbotyros šakų. Struktūralizmo pasiekimai buvo pasitelkti tarmių fonologinei sistemai aprašyti (pvz., Karaś 1965; Laskowski 1965; Dejna 1973; Reichan 1980). Vėliau, tarmėms vis labiau nykstant, imta atsižvelgti į sociolingvistinius veiksnius (pvz., Dunaj 1986; Kurek 1990; Kąś 1994). Galiausiai tyrėjai atsigręžė į etnolingvistiką (pvz., KąśSGO; KąśILG; KąśRakILG; PeISGL), kuri lenkiškame kontekste yra kognityvinio pobūdžio.

K. Nitscho teigimu, pagrindinį dialektologijos tikslą – aprašyti kalbos geografinę diferenciaciją – šiandien pakeitė kiti konkretūs tikslai; taip nutiko dėl dinamiškų socialinių, ekonominių ir demografinių pokyčių, įvykusių Lenkijos kaime po Antrojo pasaulinio karo: 1) nykstančių tarmių apsauga ir jų atgaivinimas; 2) kaimuose vartojamos kalbos visų lygmenų pokyčių krypčių tyrimas; 3) kiekvieno iš tarmės kilusio elemento aprašymas, atsižvelgiant į jo raišką visuose įmanomuose tekstuose.

Ankstesni praktiniai K. Nitscho iškelti ir siekti tikslai – parengti išsamų ir detalų bendrąjį tarmių žodyną bei tikslų lenkų tarmių atlasą – prarado savo mastą. Taigi lenkų dialektologija prarado pagreitį; tyrėjai tai suvokia bent jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, ką liudija gausi literatūra, atskleidžianti kaimo gyventojų vartojamo kalbinio kodo kintamumą ir nevienalytiškumą. Norom nenorom čia vis labiau į pirmą planą iškyla sociolingvistika, todėl dialektologija iš esmės veikia kaip jos subdisciplina.

Atsižvelgiant į ankstesnėje pastraipoje pateiktas pastabas, galima kelti klausimą, esantį ir šio straipsnio pavadinime: kokie galėtų būti nauji dialektologinių tyrimų metodai? Prieš atsakant reikėtų patikslinti du dalykus: pirmasis susijęs su kalbine situacija Lenkijos kaime ir dialektologų požiūriu į pokyčius, o antrasis – su kitų disciplinų, taip pat nagrinėjančių platesnį folkloro klausimą, tyrimų patirtimi.

KALBINĖ SITUACIJA LENKIJOS KAIMUOSE

Šiuolaikinis Lenkijos kaimas, palyginti su XX^th a. pradžios miestu (kaip žinoma, to laikotarpio kaimo kalbos stebėjimai buvo K. Nitscho tyrimų ir jo dialektologijos apibrėžties pagrindas), skiriasi šiais aspektais:

1. Skiriasi ūkio pobūdis. Didžioji dauguma kaimo gyventojų nebeužsidirba pragyvenimui dirbdami žemę, todėl, be kita ko, jie važinėja į didesnius miestelius ar miestus, užsiima kaimo turizmu, vietoje dirba ne žemės ūkio darbus, užsidirba pinigų užsienyje arba gyvena iš pensijų. Be to, pasikeitė ir žemės ūkis: prieš šimtmetį naudotus įrankius ir mašinas šiandien galima rasti tik muziejuose, todėl XXI^st a. kuriamuose tarmių žodynuose ikonografija atlieka itin svarbų vaidmenį, nes leksika vis labiau tolsta nuo tikrovės. Kaimuose įvesta elektra, kanalizacija ir vandentiekis tapo beveik įprastu dalyku, o prieiga prie žiniasklaidos ir interneto beveik visoje Lenkijoje yra vienoda. Taip nyksta riba tarp kaimo ir miesto – tai yra vienas iš pamatų, kuriais rėmėsi tradicinis dialektologijos supratimas.

2. Valstiečių socialinio sluoksnio nebeliko. Daugiausia šiuolaikinius kaimo gyventojus galime laikyti valstiečių palikuonimis. Be jų, kaimuose gyvena iš miestų atsikėlę žmonės (jų skaičius ir amžius priklauso nuo įvairių veiksnių, ypač nuo vietovės gamtinių sąlygų ir atstumo iki miestų aglomeracijų). Tuo reikėtų aiškinti lėtą, bet nuoseklų urbanizacijos lygio mažėjimą Lenkijoje. Todėl visa tai, ką anksčiau aprašinėjo dialektologai, etnologai ir folkloristai, smarkiai sunyko: tarmės, savita aksiologinė ir normatyvinė sistema, liaudiškojo religingumo pobūdis, agrocentrizmas, liaudies papročiai ir žodinis folkloras. Kaimo gyventojai negali – siekdami išsaugoti liaudies kultūrą ir tarmę – atsisakyti civilizacijos ir išsilavinimo pasiekimų ir savo noru pasmerkti save gyvenimui kaimo muziejuje.

3

Kaimo gyventojai negali – siekdami išsaugoti liaudies kultūrą ir tarmę – atsisakyti civilizacijos ir išsilavinimo pasiekimų ir savo noru pasmerkti save gyvenimui kaimo muziejuje.

3. Lenkų tarmės visais lygmenimis nyksta (pvz., nyksta mazūravimas (pvz., czekać vietoj tarmiško cekać, szkoda – tarm. skoda, żaba – tarm. zaba, jeżdże – tarm. jezdze); sutrinka senųjų ilgųjų balsių vartojimas (pvz., ptak – tarm. ptok arba ptouk, śnieg – tarm. śniyg arba śnig, koń – tarm. kóń arba klyń) ir nosinių balsių tarimas (pvz., wąs – tarm. wons arba wos, idę – tarm. ide arba idem arba idym, ręka – tarm. rynka arba ronka arba reka); nyksta būdingi tarmių žodžiai (pvz., tarmiški sužadėtuvių pavadinimai: namowiny, nomowiny, nomówiny, rajynie, rynkowiny, umówiny, zrynkowiny pakeičiami vienu visoje šalyje vartojamu žodžiu zaręczyny); tarmių žodžių darybos formas išstumia visoje šalyje vartojamos formos (pvz., biały – tarm. białasty, czerwony – tarm. czerwonasty; rzemeczek – tarm. rzemyszek). Geriausiai jos išlikusios Silezijoje ir pietinėje Mažosios Lenkijos dalyje (Podhalėje, Oravoje, Spiše), tačiau ir čia akivaizdi bendrinės šnekamosios lenkų kalbos įtaka, aprašoma jau beveik trisdešimt metų. Apie tarmių nykimą kalbama bent 150 metų, tačiau dialektologai vis dar turi ką veikti lauke, be anksčiau surinktos medžiagos tyrinėjimo. Tarmės, kaip ir bet kuri gyva kalba, kinta, ir šio proceso sustabdyti neįmanoma.

4. Trys pirmiau išdėstyti punktai vienodai taikomi tiek toms Lenkijos dalims, kurios iki 1945 m. priklausė šaliai, tiek toms, kurios buvo prijungtos pagal Jaltos ir Potsdamo susitarimus.

FOLKLORO PROBLEMATIKA KITŲ DISCIPLINŲ POŽIŪRIU

Folkloro problematika nagrinėta įvairiais požiūriais, įskaitant sociologinį, etnografinį, demografinį, antropologinį (fizinės antropologijos), ekonominį, teisinį (žemės ūkio teisės), politinį ir statistinį (agrarinės statistikos). Nagrinėdami mokslines publikacijas, priskiriamas šioms disciplinoms, pastebime vieną dalyką, iš esmės skiriantį jas nuo dialektologijos darbų. Jose orientuojamasi į dabartį, ir tai atsispindi ir tiriamosios srities apimtyje.

Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pasikeitus Lenkijos sienoms, dialektologai vis dar daug didesnę reikšmę teikia Mažosios Lenkijos, Silezijos, Didžiosios Lenkijos ir Mazovijos tarmėms. Kita vertus, buvusios Vokietijos vakarinės ir šiaurinės teritorijos (t. y. Žemutinė Silezija, Lubuskio vaivadija, Vakarų Pamario vaivadija, vakarinė–šiaurinė Pamario vaivadijos dalis ir šiaurinė Varmijos Mozūrų vaivadijos dalis) vadinamos naujomis mišriosiomis tarmėmis, kuriose, kaip manoma, vyksta integracijos procesas. Tačiau taip tikrai nėra.

Pav. Lenkų tarmių paplitimas Lenkijos ribose

4

Lenkijos dialektologinis žemėlapis, kokį jį žinome, susiformavo po karo K. Nitscho darbų dėka. Izoglosos – suprantama – negalėjo nusidriekti iš prieškario Lenkijos teritorijos į tas žemes, į kurias po 1945 m. beveik nekoordinuotai plūdo lenkų gyventojai iš Rytų pasienio sričių ir kitų šalies dalių, taip pat per akciją „Vysla“ perkelti lemkai ir ukrainiečiai. Todėl MAGP šiuos regionus nusprendė praleisti.

Kitos disciplinos, taip pat nagrinėjančios folklorą, tyrimų lauką apibrėžė kitaip. Tačiau pradėkime nuo tarpukario laikotarpio. Tuo metu Krokuvoje buvo parengti du atlasai: Mieczysławo Małeckio ir Kazimierzo Nitscho Atlas językowy polskiego Podkarpacia [Lenkijos Pakarpatės kalbos atlasas] (AJPP) ir Kazimierzo Moszyńskio Atlas kultury ludowej w Polsce [Lenkijos liaudies kultūros atlasas] (AKLP). Pirmasis apėmė platesnį Pakarpatės regioną (įskaitant duomenis iš lemkų krašto). O AKLP apėmė visą tarpukario Lenkijos valstybės teritoriją, įskaitant ukrainiečių ir baltarusių gyventojų apgyventas vietoves. Abu atlasai buvo kuriami tuo pačiu metu.

Po karo buvo išleisti MAGP ir Józefo Gajeko redaguotas Polski atlas etnograficzny [Lenkijos etnografinis atlasas] (PAE). Tačiau šie darbai akivaizdžiai skiriasi. MAGP pokariu iš Vokietijos atgautose teritorijose pateikia tik 7 punktus kaip imtį, „atstovaujančią lenkų gyvenvietėms Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos srityse, kurių gyventojai po karo persikėlė į atgautas vakarines teritorijas“. Polski atlas etnograficzny [Lenkijos etnografinis atlasas] savo ruožtu „apima visą Lenkijos valstybės teritoriją, taigi ir žemes, kurios sugrįžo po Antrojo pasaulinio karo“. Šią padėtį mėginta keisti dvitomiu Mały atlas językowy województwa gorzowskiego [Mažasis Gorzów vaivadijos kalbos atlasas] (MAJWG). Tačiau paaiškėjo, kad K. Nitscho sukurtų metodų taikymas medžiagai, kuri gerokai sudėtingesnė už tradiciškai suprantamas tarmes, nedavė laukiamų rezultatų. Vietoj izoglosų žemėlapiuose reiškiniai buvo išdėstyti pavieniais taškais. Nepaisant šių nepatogumų, MAJWG leidžia šiek tiek susipažinti su tikrąja kalbine padėtimi Lubuskės regione, apie kurią vėliau daug daugiau sužinojome iš jau minėtos Annos Zielińskos darbo Mowa pogranicza. Studium o językach i tożsamościach w regionie lubuskim [Pasienio krašto kalba. Kalbų ir tapatybių Lubuskės regione tyrimas] (2013).

Dėl pirmiau aptarto požiūrio etnografai (taip pat sociologai, demografai ir statistikai) aprašo visą Lenkiją dabartinėse jos sienose, o dialektologai daugiausia dėmesio skiria Mažosios Lenkijos, Mazovijos, Didžiosios Lenkijos ir Silezijos tarmėms, parodydami šiuose regionuose vykstančius pokyčius. O iš Vokietijos atgautos teritorijos vertinamos sociolingvistiniu ir komunikaciniu požiūriu.

KAIP GALĖTŲ ATRODYTI NAJI LENKŲ KAIMO DIALEKTOLOGINIAI TYRIMAI?

Pirmiausia būtina priimti naują požiūrį į dialektologiją: ji turėtų būti suvokiama nebe kaip lingvistinės geografijos tyrinėjimas, o tiesiog kaip kaimo kalbos, ypač žmonių, kartomis gyvenusių tam tikroje vietovėje, kalbos tyrimas. Tačiau pastarasis reikalavimas nėra condicio sine qua non, nes matome, kad kaimo aplinkoje atvykėliai kartais perima tarmę ir vietos gyvenseną. Taigi paaiškėja, kad nebereikia ieškoti vyriausių informantų, nes praktikoje jų pasakojimai arba tėra likęs vaizdas to, kas negrįžtamai nugrimzdo (arba geriausiu atveju grimzta) į praeitį, arba dažnai būna iš tėvų ar senelių girdėtos istorijos, kurias apibendrina principas: žmonės taip sakydavo, bet šiandien jau taip nebesako. Tokia kalbėsena daugiausia atskleidžia pasyvųjį žodyną.

5

Antra, dėl šių priežasčių:

1) Informaciją apie lenkų tarmes vis dar daugiausia gauname iš darbų, kuriems medžiaga rinkta iš XIX a. pabaigoje gimusių žmonių^th;

2) Lenkijos žemėlapyje vis dar yra menkai dialektologiniu požiūriu ištirtų vietovių;

3) Tyrimus reikia pakartoti po kelių dešimtmečių, kad būtų galima jais remiantis nustatyti pokyčių mastą ir kryptį;

4) Tarmių akustinis aprašymas teikia vilčių.

Vertėtų iš naujo atlikti išsamius aprašomuosius tyrimus visoje šalyje. Žinoma, tai nelengva užduotis. Praktiškai reikėtų parengti labai didelę reprezentatyvią įrašų duomenų bazę, kurią tinkamai apdorojus būtų sudarytas lenkų tarmių korpusas – tokį korpusą Halina Karaś pasiūlė sukurti jau prieš vienuolika metų. Taip gautume patikimos informacijos apie tai, kaip iš tikrųjų kalbama Lenkijos kaimuose, nes iš tiesų tiriama šnekamoji lenkų kalba.

Atsižvelgiant į ypatingą kalbinės padėties sudėtingumą teritorijose, kurios po 1945 m. buvo prijungtos prie Lenkijos, verta taikyti kalbinių ir komunikacinių bendruomenių aprašymo metodą, kurį Anna Zielińska (2013) taikė Lubuskės regione.

Trečia, didelius dialektologinius projektus, kurie nebus įgyvendinti, galima pakeisti kitais – tiek visos šalies masto, tiek konkrečiais regioniniais projektais. Pirmiesiems, pavyzdžiui, priskirtina regionizmų tema, kuri tebėra menkai ištyrinėta. Šiuo požiūriu proveržį reikštų regionizmų atlasas, kuris kartu būtų aktualus ir dialektologijai (kaip žinoma, kai kurie regionizmai yra kilę iš tarmių). Kalbant apie regioninius dialektologijos projektus, jau turime keletą žodynų, kuriuose tarmių leksika nagrinėjama naujesniu požiūriu: pavyzdžiui, Mažosios Lenkijos (SGM), Silezijos (SGŚ), Liublino (PeISGL), Podhalės (KąśILG), Oravos (KąśSGO), Spižo (KąśRakILG), Kujavijos (SGiKK) ir seriją Didžiosios Lenkijos regioninių žodynų. Kaip matyti, kai kuriuos regionus, pavyzdžiui, Palenkę ir Suvalkus, dar reikia toliau tirti. Atliekant išsamius tyrimus, neabejotinai dar daug nuveiktina žodyno ir tarmių sintaksės srityse.

Ketvirta, antrasis tarmės gyvenimas atsiskleidžia plačiai suprantamuose kultūros tekstuose, įskaitant literatūrą, filmus ir „disco polo“ dainas. Susidomėjimą pirmosiomis iš šių tekstų rūšių paskatino Stanisławo Dubiszo knyga Stylizacja gwarowa w polskiej prozie trzydziestolecia powojennego [Tarmių stilizacija lenkų prozoje per trisdešimt pokario metų] (1986). Tarmių stilizaciją filmuose aptaria Monika Kresa (pvz., 2019), o „disco polo“ dainų tekstus kalbiniu ir kultūriniu požiūriu apibūdino Bogusław Skowronek ir Natalia Zborowska (2021). Net iš pirmo žvilgsnio šios dainos turi daug bendro su tradiciniu žodiniu folkloru, ypač meilės dainomis (kuriami lygiagretūs tiesioginiai ir perkeltiniai vaizdiniai, naudojami tie patys rekvizitai ir panašios metaforos). Tarmės taip pat vartojamos internete – tai ir yra šio tyrimo tema.

Penkta, atskira tema yra tarmių literatūrinė kūryba, kuria pirmiausia užsiima Podhalės, Oravos ir Spišo autoriai. Pažvelgus į šią literatūrą leksinės statistikos požiūriu, galima išskirti tarmių literatūrinį stilių, kuris skiriasi nuo Jerzy Bartmińskio (1990) aprašytų šnekamosios ir meninės kalbos stilių. Meninis stilius kyla iš šnekamosios kalbos, o literatūrinis – iš abiejų, tačiau jame vartojama daugiau retų žodžių.

Šešta, dialektologija turėtų atliepti visuomenės lūkesčius, kurie, be kita ko, pasireiškia tarmių gaivinimu regioninių liaudies šokių ir dainų grupių veikloje bei įvairių rūšių pasirodymuose. Kalbant apie visuomenės dialektologams keliamus lūkesčius, būtina pasinaudoti galimybe, kurią suteikė Lenkijos ratifikacija

6

2011 m. ratifikuotos UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos. Žinoma, tokiam paveldui priklauso ir tarmės.

Septinta, dialektologiją metodologiniu ir materialiniu požiūriu galima sustiprinti atsigręžiant į istorines šios disciplinos šaknis. Archyvuose tebėra rankraštinių darbų, galinčių pakeisti mūsų požiūrį į Lenkijos mokslo istoriją. Svarbių pastabų apie dialektologinių tyrimų metodologiją taip pat galima rasti, pavyzdžiui, K. Nitscho laiškuose.

Aštunta, visuomenės požiūrį į dialektologiją galime pakeisti populiarindami jos pasiekimus internete. Šiam tikslui, pavyzdžiui, tarnauja H. Karaś redaguojamas portalas Dialekty i gwary polskie. Kompendium internetowe [Polish Dialects. An Online Compendium]². Tokios populiarinimo veiklos poreikį patvirtina suvokiamosios dialektologijos apklausos, atliktos tarp Ščecino universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentų (ne filologų), rezultatai. Gauti atsakymai atskleidžia ir patvirtina, kad respondentai, kurie nėra filologai, Lenkijos dialektologinį žemėlapį mato visai kitaip.

Taip suformuluotas pasiūlymas galėtų, pavyzdžiui, paskatinti parengti naują Lenkijos tarmių atlasą, kuriame būtų atsižvelgta ir į naujus, anksčiau nežinomus pavadinimus. Žinoma, tai nėra lengva užduotis. Juk mūsų sprendimai remiasi didžia dialektologinių tyrimų tradicija, kurią trumpai apžvelgiau pirmojoje šio straipsnio dalyje.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Neabejotina, kad dialektologiniai tyrimai turėtų apimti visą Lenkijos teritoriją. Tačiau kadangi buvusiose Vokietijos teritorijose ir žemėse, kurios iki 1945 m. priklausė Lenkijos Respublikai, kalbinė situacija yra savita, aprašant kaimo kalbą būtina į tai atsižvelgti. Kalbant apie vakarines ir šiaurines žemes, tinkamiausias, regis, yra A. Zielińskos pasiūlytas ir įgyvendintas požiūris: tirti komunikacines bendruomenes, kuriose tęsiamos tarmės ir tradicijos tų vietovių, iš kurių jų nariai atvyko, arba – jei jie nepakeitė gyvenamosios vietos (turiu omenyje Lenkijos gyventojus, gyvenusius rytinėse Vokietijos valstybės provincijose, kurios buvo prijungtos prie Lenkijos) – tęsiami prieškariniai kalbiniai ir kultūriniai ryšiai.

As for the areas that were within the borders of the Republic of Poland before 1945, it seems justified to undertake descriptive studies. It turns out (cf. the remarks from the section Linguistic situation in Polish villages) that the disintegration of dialects is already so advanced that instead of searching for traces of older dialect features, i.e. conducting retrospective research, it is better to simply note and describe the current features of the dialect understood as the language of the countryside. Since dialectology is connected with folklore, new research should also be aimed at recording new realisations of the artistic style of the dialect. For this reason, the spectrum of research will include, for example, party and disco polo works. Even a cursory comparison of texts of traditional verbal folklore (e.g. Bartmiński 1974) and disco polo song lyrics reveals many similarities in terms of subject matter (mainly love), symbolism, parallelisms and vocabulary (e.g., the presence of short pronominal forms: me (moje), twe (twoje), swe (swoje), mego (mojego), twego (twojego), etc.). Since the tradition of describing spoken language in Poland dates back to the 1970s (see e.g. Dunaj 2019), the developed methods can be successfully applied to material recorded in rural areas.

Šiame straipsnyje išdėstyti postulatai, ypač aprašomasis visos Lenkijos kaimų kalbos vaizdas, leistų mums įveikti dialektologinių tyrimų aklavietę.

² http://www.dialektologia.uw.edu.pl/index.php.

7

BIBLIOGRAPHY

AGP: Atlas gwar polskich [Atlas of Polish Dialects], v. I–IV, Dejna Karol, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 1995.

AIPP: Atlas językowy polskiego Podkarpacia [Language Atlas of the Polish Podkarpacie], v. I–II, M. Malecki, K. Nitsch, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 1934.

AKLP: Atlas kultury ludowej w Polsce [Atlas of Folk Culture in Poland], K. Moszyński, v. 1: 1934; v. 2: 1935; v. 3: 1936, Kraków: Polska Akademia Umiejętności.

B a r t m i ń s k i J e r z y 1974: „Jaś koniki poi” (Uwagi o stylu erotyku ludowego) ["Jaś watered the horses" (Remarks on the Style of Folk Eroticism)]. – Teksty. Teoria literatury, krytyka, interpretacja 2(14), 11–24.

B a r t m i ń s k i J e r z y 1990: Folklor – język – poetyka [Folklore – Language – Poetics], Wrocław–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

D e j n a K a r o l 1973: Dialekty polskie [Polish Dialects], Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

D o r o s z e w s k i W i t o l d 1934: Mowa mieszkańców wsi Staroźreby. Opis i tezy teoretyczne [Speech of the Inhabitants of the Village of Staroźreby]. – Prace Filologiczne 16, 249–278.

D u b i s z S t a n i s ł a w 1986: Stylizacja gwarowa w polskiej prozie trzydziestolecia powojennego (nurt ludowy w latach 1945–1975) [Dialect Stylization in the Polish Novels of the Thirty Years after the War], Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

D u n a j B o g u s ł a w 1986: Dialektologia a socjolingwistyka [Dialectology and Sociolinguistics]. – Acta Universitatis Lodziensis. Folia Linguistica 12, 15–23.

D u n a j B o g u s ł a w 2019: Badania polszczyzny krakowskiej – przeszłość i teraźniejszość [The Past and the Present of Research into Cracow Polish]. – LingVaria 14(1), 35–47, DOI: https://doi.org/10.12797/LV.14.2019.27.02.

I v i ć M i l k a 1975: Kierunki w lingwistyce [Directions in Linguistics], Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

K a r a ś M i e c z y s ł a w 1965: Polskie dialekty Orawy 1. Fonetyka i fonologia [Polish Dialects of Orava 1. Phonetics and Phonology], Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

K a r ł o w i c z J a n 1900–1911: Słownik gwar polskich [Dictionary of Polish Dialects] I–VI, Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności.

K ą ś J o z e f 1994: Interferencja leksykalna słownictwa gwarowego i ogólnopolskiego (na przykładzie gwar orawskich) [Lexical Interference of Dialectal and General Polish Vocabulary (Based on the Example of Orava Dialects)], Kraków: Nakładem Uniwersytetu Jagiellońskiego.

KąśILG: Ilustrowany leksykon gwary i kultury podhalańskiej [Illustrated Lexicon of the Dialect and Culture of the Podhale Region], J. Kąś 2015–2019, v. I: A–B, Bukowina Tatrzańska – Nowy Sącz, 2015; v. II: C–Do, Bukowina Tatrzańska – Nowy Sącz, 2015; v. III: D–Gr, Bukowina Tatrzańska 2016; v. IV: Gu–Kol, Kraków, 2017; v. V: Koł–Mad, Nowy Sącz, 2017; v. VI: Mał–Nie, Nowy Sącz, 2018; v. VII: Nij–Pap, Nowy Sącz, 2018; v. VIII: Par–Pou, Nowy Sącz, 2018; v. IX: Pow–Sce, Nowy Sącz, 2019; v. X: Sch–Śró, Nowy Sącz, 2019; v. XI: Śry–Wych, Nowy Sącz, 2019; v. XII: Wyci–Ż, Nowy Sącz, 2019.

8

KaśRakILG: Ilustrowany słownik gwary i kultury spiskiej [Illustrated Dictionary of the Dialect and Culture of the Spisz Region], J. Kaś, M. Rak, v. I: A–J, Kraków: Księgarnia Akademicka, 2024.

KaśSGO: Słownik gwary orawskiej [Dictionary of the Orava Dialect], J. Kaś, Kraków: Księgarnia Akademicka, 2003.

Kresa Monika 2019: Filmowa stylizacja gwarowa na przykładzie lwowskiego bałaku w polskich filmach fabularnych (1936–2012) [Cinematic Dialect Stylization on the Example of Lviv Balak in Polish Feature Films (1936–2012)], Warszawa: Nakładem Wydziału Polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, Instytut Języka Polskiego Uniwersytetu Warszawskiego.

Kurek Halina 1990: Metodologia socjolingwistycznego badania fonetyki języka mówionego środowisk wiejskich (na przykładzie kilku wsi Beskidu Niskiego) [Methodology of Sociolinguistic Research on the Phonetics of Spoken Language in Rural Environments (Based on the Example of Several Villages in the Low Beskids)], Kraków: Nakładem Uniwersytetu Jagiellońskiego.

Laskowski Roman 1965: System fonologiczny gwary wsi Moszna w powiecie krapkowickim [The Phonological System of the Dialect of the Village of Moszna in the Krapkowice District]. – Zeszyty Naukowe UJ. Prace Językoznawcze, 191–210.

MAGP: Mały atlas gwar polskich [Small Atlas of Polish Dialects] 1–13, K. Nitsch, M. Karaś, Wrocław–Kraków: Polska Akademia Nauk, 1957–1970.

MAJWG: Mały atlas językowy województwa gorzowskiego [Little Language Atlas of the Gorzow Voivodeship], v. 1: ed. Z. Zagórski, A. Sieradzki, E. Grzelakowa, Poznań, 1992; v. 2: ed. Z. Zagórski, Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, 1996.

Malinowski Lucian 1873: Beiträge zur slavischen dialectologie I. Ueber die Oppelnsche Mundart in Oberschlesien [Contributions to Slavic Dialectology I. On the Opole Dialect in Upper Silesia], Leipzig: Druck von Bär & Hermann.

Nitsch Kazimierz 1915 [1957]: Dialekty języka polskiego z 3 mapami [Polish Dialects with 3 Maps], Wrocław–Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich [first edition in: Encyklopedia Polska Akademii Umiejętności 3: Język polski i jego historia z uwzględnieniem innych języków na ziemiach polskich [Polish Encyclopedia of the Academy of Arts and Sciences 3: The Polish Language and Its History, Including Other Languages in Poland] 2, Kraków, 1915: nakładem Akademii Umiejętności, 238–343].

PAE: Polski atlas etnograficzny [Polish Ethnographic Atlas] I–VI, ed. J. Gajek, Wrocław: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, 1964–1981.

PeISGL: Pelcowa Halina, Słownik gwar Lubelszczyzny [Dictionary of the Dialects of the Lublin Region] I: Rolnictwo – Narzędzia rolnicze. Prace polowe. Zbiór i obróbka zbóż, 2012; II: Rolnictwo – Transport wiejski. Rośliny okopowe i paszowe. Gleby i rodzaje pól. Uprawa lnu i konopi. Zbiór siana, 2014; III: Świat zwierząt, 2015; IV: Sad i ogród warzywny. Budownictwo i przestrzeń podwórza, 2016; V: Świat roślin, 2017; VI: Pokarmy, 2019; VII: Odzież i obuwie, przędzenie lnu i tkanie płótna, 2020; VIII: Człowiek i rodzina, higiena i choroby, meble, sprzęty i prace domowe, 2020; IX: Przestrzeń wsi. Ukształtowanie powierzchni. Życie społeczne i zawodowe, 2021; X: Obrzędowość i obyczajowość ludowa, Lublin, 2022; XI: Meteorologia i astronomia, czas, kolory, Lublin, 2022; XII: Czynności – miary – uczucia – cechy i właściwości – inne. Teksty gwarowe. Indeks haseł, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 2023.

9

Rak Maciej 2021: Dialektologia wobec zmian językowych na polskiej wsi. Jak mogłoby wyglądać nowe spojrzenie? [Dialectology Towards Language Changes in the Polishvillage. How Could a New Look Like?]. – Studia Linguistica 16, 173–184.

Rak Maciej 2023: Dialektologia i socjolingwistyka – nowe ujęcie w nowych warunkach językowych Polski [Dialectology and Sociolinguistics – a New Approach to the New Linguistic Conditions of Poland]. – Język Polski 103, 3, 5–15.

Reichan Jerzy 1980: Małopolskie gwary jednonośówkowe [Lesser Poland's Mononasal Dialects] 1–2, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

SGiKK: Słownik gwary i kultury Kujaw [Dictionary of Dialects and Culture of the Kuyavia Region] 1, A–H, ed. Z. Sawaniewska-Mochowa, Bydgoszcz: Wydawnictwo Uniwersytetu Kazimierza Wielkiego, 2017.

SGM: Słownik gwar małopolskich [Dictionary of Małopolska Dialects], ed. J. Wronicz, v. 1: A–Ó, 2016; v. 2: P–Ż, 2017, Kraków: Instytut Języka Polskiego Polskiej Akademii Nauk.

SGOWM: Słownik gwar Ostródzkiego, Warmii i Mazur [Dictionary of Dialects of Ostróda, Warmia and Masuria], v. I–VII, ed. Z. Stamirowska (v. I–III), H. Perzowa, D. Kołodziejczykowa (v. IV–V), D. Kołodziejczykowa, K. Sobolewska (v. VI), K. Sobolewska (v. VII), Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk, 1987 (v. I), Wrocław–Warszawa–Kraków, 1991 (v. II), Warszawa–Kraków, 1993–2018 (v. III–VII): Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, Instytut Języka Polskiego Polskiej Akademii Nauk.

SGP PAN: Słownik gwar polskich [Dictionary of Polish Dialects], ed. M. Karaś (Źródła, v. 1), J. Reichan (v. 2–9, no. 2), S. Urbańczyk (v. 2–5), J. Okoniowa (v. 6–9, no. 2), B. Grabka (v. 7–9, no. 2), R. Kucharzyk (v. 9, no. 2–v. 10, z. 2), v. 1–3: Wrocław–Warszawa–Kraków 1977–1991, v. 4–10: Kraków, 1992–2021: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Instytut Języka Polskiego Polskiej Akademii Nauk.

SGŚ: Słownik gwar śląskich [Dictionary of Silesian Dialects] I–XVI, ed. B. Wyderka, Opole: Instytut Śląski, 2000–2017.

Skowronek Bogusław, Zborowska Natalia 2021: Disco polo. Analiza lingwistyczno-kulturowa [Disco Polo. Linguistic and Cultural Analysis], Kraków: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Pedagogicznego im. Komisji Edukacji Narodowej w Krakowie.

SychSGK: Sychta Bernard, Słownik gwar kaszubskich na tle kultury ludowej [Dictionary of Kashubian Dialects against the Background of Folk Culture], v. I: A–G, 1967; v. II: H–L, 1968; v. III: Ł–O, 1969; v. IV: P–Ř, 1970; v. V: S–T, 1972; v. VI: U–Ż, 1973; v. VII: Suplement, 1976, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

Zielińska Anna 2013: Mowa pogranicza. Studium o językach i tożsamościach w regionie lubuskim [Language of the Borderlands. A Study of Languages and Identities in the Lubusz Region], Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy SOW.

10

MACIEJ RAK

POLISH DIALECTOLOGY AND THE CHALLENGES OF THE CHANGING LINGUISTIC SITUATION IN VILLAGES – NEW METHODS IN NEW CONDITIONS

Summary

Dynamic changes in the linguistic situation in Polish villages necessitate a different approach to the role of dialects in linguistic research. Until now, dialectology has exposed two factors: rurality and geographic differentiation, but it has remained independent of sociolinguistics. Today, dialectology focuses on generational, situational and gender diversity of dialects, that is, on strictly sociolinguistic factors. Dialectology in the new linguistic conditions of the Polish village has evolved into a sub-discipline of sociolinguistics, utilising sociolinguistic methods.

With that in mind, it is worthwhile to carry out extensive descriptive research across the country from scratch. Of course, this is not an easy task. In practice, it would consist in the preparation of an extensive, representative database of recordings, which – after appropriate processing – would form a corpus of Polish dialects. In this way, we would obtain reliable information on how people actually speak in Polish villages, as the research actually concerns spoken Polish. Taking into account the particular complexity of the linguistic situation in the territories that were incorporated into Poland after 1945, it is worth applying the method of describing linguistic/communicative communities, which Anna Zielińska (2013) practised in the Lubuskie region.

Major dialectological projects that will not be implemented can be replaced by others, both nationwide and regional, specific ones. The former, for example, includes the (still poorly recognised) topic of regionalisms. The second life of dialect can be seen in broadly understood cultural texts, including literature, film and ‘disco polo’ songs. A separate topic is dialect literary output, which is practised primarily by authors from Podhale, Orava and Spisz. A look at this literature from the perspective of lexical statistics makes it possible to distinguish a dialect literary style different from the colloquial and artistic styles. Dialectology should respond to social expectations, which are manifested, among other things, in the form of revitalising dialects for the activities of regional folk dance and song groups and different types of performances. Strengthening dialectology in methodological and material terms can be achieved by drawing on the discipline's historical roots. We can change the public perception of dialectology by popularising its achievements on the Internet. A suggestion outlined in this way could result, for example, in a new atlas of Polish dialects that also takes into account new, previously unknown designations.

11