LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

SUOMIŲ KALBOS SII

E. NIEMINENAS

Rengiant spaudai šį „Lietuvos kalbotyros klausimų“ tomą, buvo gauta skaudi žinia, kad 1962 m. gegužės 24 d. Helsinkyje mirė garsus lyginamosios istorinės kalbotyros specialistas, baltų ir slavų kalbų ryšių su suomių kalbomis tyrinėtojas prof. E. Nieminenas. Šio žymaus lingvisto mirtis — didelis nuostolis baltų filologijai ir lituanistikai, kuriai jis yra daug nusipelnęs. Prof. E. Niemineno straipsnis „Finnisch sii“, gautas iš autoriaus 1962 m. balandžio 16 d., yra, tikriausiai, paskutinis jo darbas apie baltiškos kilmės skolinius suomių kalboje.

Šiame straipsnyje kiek nuodugniau nagrinėju suomių kalbos daiktavardį, reiškiantį kultūros istorijos požiūriu įdomią sąvoką. Turiu omenyje suom. sii „stogo pagrindą laikantis sienos balkis, išsikišantis už namo sienos plokštumos“. Kadangi sii dėl etimologinių sąsajų su likusia kalbos medžiaga stokos nėra susijęs su ja, gana anksti galėjo atsirasti pastangų priartinti šį žodį prie kalbinės sąmonės. Tai daroma aiškinamuoju dūriniu. Sudarytas dūrinys sii-hirsi¹; grynai logiškai žvelgiant, abu dūrinio dėmenys beveik reiškia tą patį, nes hirsi paprastai reiškia „balkį“². Tarmiškai kaip antrasis dėmuo pasitaiko ir puu „medis“ (sii-puu³). Sprendžiant iš visko, sii yra senas pavadinimas, nuo seno priklausantis namų statybos terminijai. Suom. sii kaip finougrų paveldėtą žodį aiškina, be kita ko, Toivonenas⁴ ir Itkonenas⁵, priskiriantys jį šiai žodžių šeimai: komių śig-er

¹ Valonenas Satakuntoje, XV, p. 123, pateikia įvairių siihirsi tipo pavyzdžių.

² sii arba sii-hirsi „tignus medius tectum interius supportans, didelis balkis po vidiniu stogu“, Renvall, Lexicon linguae finnicae (Aboae, 1826), II, p. 170; sii-hirsi „katon alusrakennetta tukeva, nuo sienos plokštumos išsikišantis viršutinis artimiausias balkis“, Vuorela, Kansatieteen sanasto (Helsinki, 1958), p. 95.

S. Valonen, Satakunta, XV, S. 124.³

⁴ Virittäjä XXV (Helsinki, 1922), S. 20 f.

⁵ Finnisch-ugrische Forschungen, XXX, (Helsinki, 1949), S. 48, Ural-Altaische Jahrbücher, XXVIII, (Wiesbaden, 1956), S. 66. Hier wird für sii als Bedeutung „Dachbalken“ angegeben.

12. Kalbotyros klausimai VI.

177

„Stogo konstrukcija; stogo kraigas; skliautas“, udmurtų śig „palėpė; kambarys viršutinėje namo dalyje; skliautas, viršūnė“, chantų śij „rogių pavažos linkis (nuo žemės iki priekinės rogių dalies)“⁶. Kalbant apie suom. sii, Itkoneno⁷ nuomone, uralinės-ostjakiškosios finų kalbos prokalbės forma laikytina *sije < *śiŋe. Iš pradžių garsų grupė -ije- esą virtusi -iji-, o vėliau susitraukus susidariusi -ī-. Toivoneno teigimu, aptariamų finougrų kalbų žodžių reikšmės, labai tikėtina, leidžia numanyti pirminę reikšmę „skliautas“ ir pan. Mano manymu, suom. sii lyginimas su aptariamais finougrų kalbų žodžiais yra pernelyg nepatikimas, kad juo būtų galima remtis. Atrodo, kad sii reikšmė taip nutolusi nuo nurodytų finougrų kalbų daiktavardžių reikšmių, jog verčiau manyti, kad čia turime skirtingus, nesusijusius žodžius.

Valoneno⁸ nuomone, gali būti, kad suom. sii slypi švedų kalbos daiktavardis sida „pusė“, dūrinio dėmenyje side-. Palyginkime šved. Side-by>ir suom. Sii-pyy. Taip vadinama parapija Vakarų Suomijoje, Botnijos įlankos pakrantėje. Tikrai suomiškame dūrinyje side hirsi „vidurinis lubų balkis“ pirmasis dėmuo (side „jungtis“), iškritus -d-, tarmiškai virto ne sii-, o sie- (sie-hirsi). Kadangi paprastasis žodis sii neabejotinai senesnis už dūrinį sii-hirsi, aiškinimas, kad sii yra skolinys iš švedų sida, side-, nėra įtikinamas.

Kaip minėta, suom. sii, vartojamas tik tam tikros rūšies balkiui pavadinti, semasiologiškai nedera su anksčiau nurodyta finougrų kalbų žodžių šeima. Būtina pabrėžti, kad aptariamieji finougrų kalbų daiktavardžiai nevartojami ilgiems medienos rąstams, kartims ir pan. pavadinti. O lietuvių ir latvių daiktavardžiai sutampa ne tik fonetiškai, bet ir sąvokos požiūriu labai iškalbingai. Turiu omenyje liet. sijà „jungiamasis, tilto balkis; balkis, skersinis, lonžeronas, karnizo balkis, perdangos, stogo balkis“ ir latv. sijà „pamatinis, išilginis balkis, skersinis balkis po tiltu ar grindimis. Perdangos, stogo balkis“. Lietuvišką žodį sijà, be kita ko, vartoja žymus žemaičių rašytojas Simonas Daukantas (1793—1864), reikšme „storas ilgas balkis, turintis sujungti tilto ar namo dalis“⁹. Tačiau reikia pripažinti, kad aptariamieji baltų kalbų daiktavardžiai ir sii garsiniu požiūriu labai panašūs. Visa tai verčia abejoti bet kokiu mėginimu įrodyti, kad suomiškas žodis yra savas ir etimologiniu požiūriu. Tad visai pagrįstai kyla klausimas, ar suom. sii, aptinkamas dūriniuose sii-hirsi ir sii-puu, nėra kaip nors susijęs skolinimosi ryšiais

⁶ Vgl. auch Collinder, Fenno-Ugric Vocabulary (Uppsala, 1955), S. 56; Joki, Finnisch-ugrische Forschungen, XXXII, Anz. (1956), S. 49.

Finnisch-ugrische Forschungen, XXX, SS. 40, 48.⁷

Satakunta, XV, S. 129.⁸

⁹ S. Daukantas, Rinktiniai raštai (Kaunas, 1955), S. 462.

178

su liet. sijà ir latv. sija. Nepaisant to, kad sii vartojamas tik vakarų suomių tarmėse¹⁰, manau, negalima abejoti urostseefiniška žodžio senove. Kitais atvejais taip pat galima pateikti pakankamai įrodymų, kad naujaisiais laikais senasis žodis išliko tik nedidelėje kalbinės teritorijos dalyje. Pavyzdžiui, atkreipiu dėmesį į nauj. bulg. бърна „lūpa“, neturintį atitikmenų kitose slavų kalbose. Šis žodis anaiptol nėra naujadaras, bet nuo iki slavų laikų paveldėtas labai senas žodis, kaip rodo tikslus lietuviškas atitikmuo burnà „burna“¹¹. Kalbant apie kirčiavimą, Būgos duomenimis, žemaičių tarmėje sakoma būrn๲. Lietuvos mokslų akademijos leidžiamame lietuvių kalbos žodyne pateikiama forma būrnà, vartojama Kretingos apskrityje¹³. Bulgarų daiktavardžio ir burnà reikšmės, žinoma, viena kitai neprieštarauja. Dėl šių žodžių reikšmių skirtumų, be kita ko, nurodau rus. уста „burna; lūpos“; rus. рот „burna“, ček. ret „lūpa“ (< slavų prokalbės *гъть).

Pagal įprastą nuomonę, anksčiau išvardyti baltų balkio pavadinimai yra kilę iš indoeuropiečių šaknies sei- „rišti“, kuriai, be kita ko, priklauso liet. siēti „pririšti, surišti; rišti, sujungti, surišti“ ir latv. siet „rišti, megzti“¹⁴. Taigi sijà reikia priskirti pirminę reikšmę „jungiamasis balkis“. Sprendžiant iš etimologijos, iš pradžių šiuo vardu vadintas ilgas medinis balkis turėjo jungti priešingas namo sienas, stogo konstrukcijos dalis ir pan. Minėti baltų daiktavardžiai iki šiol vartojami įvairiems tokiems balkiams pavadinti¹⁵. Stogo konstrukcijos dalys, kurioms liet. sijà vartojamas, yra „blokinis stogo balkis (murlotas)“, „tarpinė grebėstinė sija“ ir „kraiginė sija“¹⁶.

¹⁰ Valoneno cituojamo veikalo 126 p. žemėlapio eskizas pateikia Suomijos vietovių, kuriose vartojamas sii, apžvalgą.

¹¹ S. Mladenov, Indogermanische Forschungen, XXXV (Strassburg, 1915), S. 134, Етимологически и правописенъ речникъ на българския книжовенъ езикъ (София, 1941), S. 54.

¹² S. Būga, Tauta ir žodis, I (Kaunas, 1923), S. 406.

¹³ Lietuvių kalbos žodynas, I (Vilnius, 1941), S. 975.

¹⁴ S. u. a. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba (Vilnius, 1943), SS. 41, 48; Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I (Bern-München, 1950), S. 891 f.

¹⁵ S. u. a. Bielenstein, Die Holzbauten und Holzgeräte der Letten (Petrograd, 1918), SS. 16, 25 ff., 86, 716, 777. Einen sijà genannten Querbalken, auf dem die Decke eines Zimmers ruht, zeigt auch die Abbildung, die man bei Straubergs, Latviešu tautas mīklas, sakāmvārdi un parunas (Kopenhagen, 1956), S. 31, findet.

¹⁶ S. Gimbutas, Das Dach des litauischen Bauernhauses aus dem 19. Jahrhundert (Stuttgart, 1948), p. 95.

179

Kelių latvių liaudies mįslių atsakymas yra sija, skersinis balkis¹⁷. Štai viena iš minėtų mįslių: Vidus istabā, abi gali ārā, t. y. „vidurinė dalis troboje, abu galai lauke“. Turimi omenyje abu skersinio balkio galai, kiek išsikišantys už namo sienų. Kad būtų galima susidaryti teisingą vaizdą apie su žodžiu sija siejamas sampratas, čia dera pacituoti dar kelias mįsles, kurių atsakymas yra minėtas žodis: Gaspāza iekšā, kājas ārā, t. y. „šeimininkė viduje, kojos lauke“; Paits iekšā, galva ārā, t. y. „pats viduje, galva lauke“; Mārga istabā, bize ārā, t. y. „mergina troboje, kasa lauke“; Guovs kūtī, ragi laukā, t. y. „karvė tvarte, ragai lauke“.

Tačiau baltų sija vargu ar galėtų būti sii šaltinis; juk tokį ā kamieno moteriškosios giminės daiktavardį rytų finai veikiausiai būtų perėmę į savo kalbą kaip *sija, ir tokia fonetine forma žodis suomių kalboje būtų nepakitęs išlikęs iki šių dienų. Pažymėtina, kad tokie dviskiemeniai žodžiai kaip *sija prokalbei nebuvo svetimi. Urostseefinų kalboje netgi būta savakilmio daiktavardžio *sija, kuris suomių kalboje išliko kaip sija „erdvė; vieta; vietovė“.

Latviškas variantas sijs: Gen. Sg. sijs¹⁸, matyt, nukreipia mus teisinga linkme. Šis daiktavardis yra moteriškosios giminės, turi i kamieną, todėl galima atkurti pagrindinę formą *sijis. Baltų daiktavardžiai, kurių atitikmenys latvių ir lietuvių kalbose priklauso i kamienų linksniuotės klasei, į finų-ugrų prokalbę beveik išimtinai buvo paskolinti kaip e kamieno daiktavardžiai, t. y. žodžiai, kurių Nom. Sg. iš pradžių baigėsi -e. Iš to, kad tiek baltų ē kamieno moteriškosios giminės daiktavardžiai, tiek beveik visi baltų daiktavardžiai, kurie lietuvių ir latvių kalbose vartojami kaip paveldėti i kamienai, į finų-ugrų prokalbę buvo paskolinti kaip e kamieno žodžiai, mano manymu, galima daryti tik išvadą, kad senojoje baltų kalboje, iš kurios kilę skoliniai, i kamieno daiktavardžiai savo linksniavimu apskritai buvo susilieję su ē kamieno moteriškosios giminės daiktavardžiais¹⁹. Pažymėtina, kad galinis -e jau finų-ugrų prokalbėje virto -i. Plg. suom. vuohi „ožka“ < finų-ugrų prokalbės *voše < baltų *ōžē (: prūs. wosee „tas pats“); suom. niisi „kandis“ (t>s prieš i) < finų-ugrų prokalbės *nite < baltų *nītē (: liet. nýtis „tas pats“ ir latv. nīts „tas pats“ i kamienai). Beje, moteriškosios giminės i kamienai ir lietuvių bei latvių tarmėse turi ē linksniuotę.

¹⁷ Tokių mįslių, be kita ko, galima rasti Bielenstein, Die Holzbauten und Holzgeräte der Letten (Petrograd, 1918), p. 26; Ancelāne, Latviešu tautas mīklas (Riga, 1954), p. 252 ir toliau; Straubergs, Latviešu tautas mīklas, sakāmvārdi un parunas (Kopenhāgena, 1956), p. 253.

¹⁸ S. Mühlenbachs-Endzelīns, Latviešu valodas vārdnīca, III, (Riga, 1929), S. 836; Endzelīns-Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, II (Rīga, 1946), S. 485.

¹⁹ S. Nieminen, Sitzungsberichte der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956 (Helsinki, 1957), p. 189 ir toliau, 192.

180

priimta. Taip tarmiškai skamba lit. Nom. Pl. nýtés (pvz., Ariogaloje²⁰) ir lat. nītes. Šiais laikais mūsų žodžiai dažniausiai vartojami daugiskaita.

Taigi galima tikėtis, kad pirmykščiai baltų finai latvių kalboje pasitaikantį daiktavardį siis savo kalboje būtų perėmę garsiniu pavidalu *sije. Jei Itkonenas nurodė teisingą kelią, kaip paaiškinti raidą, lėmusią vienskiemenės žodžio formos sii atsiradimą, vargu ar galima abejoti, kad baltų kalbų skolinyje *sije suomių kalboje galėjo duoti tik sii.

Net pripažinus, kad aptariamas žodis „balkis“ baltų kalbos šaltinyje buvo ā kamieno moteriškosios giminės daiktavardis ā-Femininum *sija, visiškai įmanoma, kad ir jis į pirmykštę baltų finų kalbą galėjo būti perimtas pavidalu *sije. Juk nereikia pamiršti, kad prokalbėje nuo seno jau buvo ir anksčiau minėtas daiktavardis *sija (>suom. sija „erdvė; vieta; vietovė“). Galima įsivaizduoti, kad šiuo atveju pirmykštė baltų finų kalba reagavo į homonimiją ir, perimdama baltų *sija, priskyrė jį e linksniuotei.

Kad suom. sii ir liet. sijà negalima laikyti nesusijusiais, matyti iš to, kas ką tik išdėstyta. Iš esmės suomių kalbos daiktavardis savo forma ir reikšme taip puikiai atitinka mano palygintus baltų kalbų daiktavardžius, kad jų sugretinimas man nekelia jokių abejonių.

Kai kurie į finų-ugrų prokalbę perimti baltų daiktavardžiai rodo, kad šaltinio kalboje i kamieno linksniuotė, regis, buvo plačiai paplitusi. Pagal i linksniuotę buvo linksniuojami tokie daiktavardžiai, kurių atitikmenys lietuvių kalboje išimtinai, o latvių kalboje paprastai linksniuojami kaip o arba ā kamieno žodžiai. Iš ankstesnio aptarimo matyti, kad, priešingai negu liet. sijà ir latv. sija, atitinkamas i kamieno daiktavardis latvių kalboje pasitaiko tik tarmiškai. Suom. orsi „horizontalusis balkis, kartis; skersinis“ suponuoja baltų proformą *ardis, taigi i kamieno daiktavardį²¹. Lietuviškas atitikmuo ārdas „horizontali kilnojama kartis grūdų džiovykloje pėdams džiovinti; kartis, ant kurios džiovinami linai“ priklauso o kamieno linksniuotės klasei. Tai pačiai klasei priklauso ir latv. ārds „horizontalus kilnojamas džiovyklos balkis grūdų džiovykloje pėdams džiovinti; horizontalus balkis ar kartis džiovinimui arba rūkymui“: Gen. Sg. ārda. Tik latvių kalboje aptinkamas variantas, priklausantis i linksniuotei, būtent ārds (<*ardis): Gen. Sg. ārds²². Suom. nuode „svainis, sesers vyras“ galima kildinti iš baltų i vyriškosios giminės daiktavardžio *žnōtis

²⁰ Elisonas, Archivum Philologicum, III (Kaunas, 1932), S. 159.

²¹ S. Nieminen, Virittäjä, XLIX (Helsinki, 1945), SS. 524 ff., 632, Sitzungsberichte der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956 (Helsinki, 1957), S. 199.

²² Apie liet. ārds giminiškus žodžius žr. dabar E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, I (Heidelberg, 1962), S. 15.

181

²³išvesti. Iš šio paveldėto i kamieno vyriškosios giminės daiktavardžio latvių kalboje atsirado daiktavardis znuōtis „žentas; svainis, sesers vyras“, perėjęs į io kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių linksniuotę. Kadangi latvių znuōtis užrašytas tik senojoje kuršių teritorijoje, akivaizdu, kad aptariamas giminystės pavadinimas latvių kalboje yra senosios kuršių kalbos paveldas. Kitose Latvijos vietose vartojamas znuōts, kuris, būdamas o kamieno, suponuoja pirmykštę formą *žnōtas. Taip pat reikia pažymėti, kad znuōtis ir znuōts yra visiškai sinonimiški žodžiai²⁴.

Kaip suomių nuode galėjo kilti tik iš senosios kuršių kalbos, taip labai tikėtina, kad ir suomių orsi bei sii yra kilę iš senųjų kuršių žodžių. Abiem atvejais finougrai iš baltų perėmė ir daiktą, ir žodį. Kadangi atitinkamų daiktavardžių i kamieno linksniuotės lietuvių kalboje nėra, negalima manyti, kad šaltinis būtų lietuvių kalba.

Helsinki

SUOMIŲ SII

Э. НИЭМИНЕН

Santrauka

Straipsnyje ginčijama Toivoneno ir Itkoneno nuomonė, kad suomių kalbos žodis sii yra finougrų kilmės. Autorius taip pat nesutinka su Valonenu, kuris suomių sii laikė skoliniu iš švedų kalbos. Autoriaus nuomone, suomių sii reikia priskirti skoliniams iš baltų kalbų, plg. liet. sijà, latv. sija: liet. siẽti, latv. siēt. Šiai prielaidai neprieštarauja nei minėtų žodžių semantika, nei fonetika.

SUOMIŲ SII

E. NIEMIENAS

Santrauka

Straipsnio autorius nesutinka su Toivoneno ir Itkoneno suom. sii kilmės aiškinimu, nes pastarąjį žodį jie laiko suomių-ugrų kilmės. Jis taip pat nesutinka su Valonenu, kuris suom. sii laiko skoliniu iš švedų kalbos. Autoriaus nuomone, suom. sii reikėtų laikyti skoliniu iš baltų, plg. liet. sijà, lat. sija: liet. siẽti, lat. siēt. Tokiai prielaidai neprieštarautų tiek žodžių reikšmė, tiek ir jų fonetika.

²³ S. Nieminen, Lingua Posnaniensis, V (Poznań, 1955), S. 81, Sitzungsberichte der Finnischen Akademie der Wissenschaften 1956 (Helsinki, 1957), S. 192 ff., Virittäjä, LXI, (Helsinki, 1957), S. 25 f., Rakstu krājums, veltījums akadēmiķim profesoram dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei (Rīga, 1959), S. 205 f.

²⁴ Apie žodžių šeimą znuōtis žr. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I (Bern-München, 1959), p. 373 ir toliau.