SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979)

Marija SIVICKIENĖ

APIE LIETUVOS TSR KAIMO RUSŲ GYVENTOJŲ DVIKALBYSTĘ

Daugiatautėje Tarybų Lietuvoje dvikalbystė (bilingvizmas) yra plačiai paplitusi. Tarp pagrindinių respublikos gyventojų ji reiškiasi kaip lietuvių–rusų, lietuvių–latvių, lietuvių–baltarusių, lietuvių–lenkų, lietuvių–karaimų, lietuvių–vokiečių ir kt. dvikalbystė. (Plačiau apie tai žr.: Karalūnas S., Vidugiris A., 1970, taip pat Видугирис А., Каралюнас С., 1972.) Labiausiai paplitusi lietuvių–rusų dvikalbystė. 1970 m. gyventojų surašymo duomenimis (1973, p. 273), lietuvių–rusų bilingvai sudaro 34,83% visų respublikos lietuvių. Tokio tipo bilingvai yra pusė (51,10%) miesto gyventojų ir 21,02% kaimo lietuvių.

Kadangi rusų kalba SSRS atlieka tarpnacionalinio bendravimo funkciją, tokios dvikalbystės socialinė reikšmė ir vaidmuo savaime aiškūs. Ypatingos mūsų šalies istorinės raidos aplinkybės lėmė rusų kalbos paplitimą tarp visų nacijų ir tautybių. Rusų kalbai plisti padeda tai, kad rusų gyventojai plačiai išsibarstę po visą Tarybų Sąjungos teritoriją. (Apie kitus istorinius veiksnius, dėl kurių rusų kalba SSRS tapo tarpnacionalinio bendravimo kalba, žr. Исаев М. И., 1977.) Sąjunginių respublikų teritorijoje gyvena 21,3 mln. rusų; lenininės nacionalinės politikos įgyvendinimo sąlygomis tai paskatino rusų ir kitų tautų, o šiuo atveju – rusų ir lietuvių, dvikalbystės atsiradimą.

1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų–lietuvių dvikalbystė pasiskirsčiusi taip: lietuvių kalbą moka 30,77% iš respublikoje gyvenančių 267 989 rusų. Miesto ir kaimo gyventojų rodikliai labai skiriasi: rusų–lietuvių dvikalbystė mažiau paplitusi tarp miesto gyventojų (bilingvai sudaro 28,73%), o labiau – tarp kaimo gyventojų (Lietuvos kaimų rusų gyventojų bilingvai sudaro 42,26%).

Taigi rusų–lietuvių dvikalbystė Lietuvos TSR yra dvikryptė, arba abipusė, tačiau vyrauja lietuvių–rusų dvikalbystė.

Rusų–lietuvių dvikalbystės sektorių neabejotinai gerokai papildo Lietuvos kaimo senbuviai rusai, kurie ir buvo mūsų tyrimo objektas. Kilmės požiūriu tai sentikių palikuonys, atvykę į šią ir gretimas teritorijas dėl XVII a. pabaigoje įvykusio Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimo; jie kilę iš šiaurės vakarų Rusijos sričių (Pskovo, Novgorodo, Tverės) ir iki šiol išsaugojo savo papročius bei kalbą (tarmę). Rusų gyventojai čia kėlėsi XVIII a. ir vėliau. Daug rusų buvo perkelta į Lietuvą po 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimo numalšinimo. Kolonizacija sustiprėjo po 1863 m. sukilimo (Станкевич А., 1909).

59

Daugiausia rusų gyventojų gyvena Zarasų, Jonavos, Švenčionių, Rokiškio ir Ignalinos rajonuose. Tai seniausios ir pirmosios rusų gyvenvietės. Rusų senbuvių esama ir kituose rajonuose, pavyzdžiui, Kauno, Kelmės, Molėtų, Šiaulių, Anykščių, tačiau jų dalis čia labai nedidelė (nuo 2 iki 4%). Dar mažiau tokių gyventojų gyvena Šilutės ir Kėdainių rajonuose. Rusų naujakuriai šiose vietovėse atsirado vėliau, XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje, persikėlę iš rytinių Kauno ir Vilniaus gubernijų pakraščių (Lydos, Trakų ir kitų apskričių).

Rusų kaimai didesnėmis ar mažesnėmis salelėmis išsibarstę po kelių Lietuvos TSR rajonų teritoriją. Rusų kalbos (tarmių) vartotojų ir lietuvių kalbos kontaktų pobūdį, atsižvelgiant į jų išsidėstymą lietuvių kalbos teritorijoje, galima apibrėžti kaip vidinį (regioninį) kalbų salų, įsiterpusių į kitą kalbinį masyvą, kontaktavimą. Šiuo metu kai kuriuose rajonuose būdinga kaimo gyventojų tautinė įvairovė. Neretai vienoje gyvenvietėje gyvena kelių tautybių žmonės: rusai, lietuviai, lenkai, baltarusiai. Ignalinos, Zarasų ir Molėtų rajonų miškuose ir prie ežerų pakaitomis išsidėstę lietuvių, lenkų ir rusų sodybos.

Tokiomis sąlygomis pamažu susiformavo rusų–lietuvių dvikalbystė. Ypač ji išaugo per pastaruosius 30 metų. Pagal sociologinę klasifikaciją ją galima apibrėžti kaip vietinės reikšmės kontaktinę dvikalbystę (Дешериев Ю. Д., 1966). Ji yra grupinė ir nevisiška. Greta bilingvų pasitaiko ir monolingvų. Pastarųjų daugiau rajonuose, kuriuose rusų gyventojai nuo seno gyvena kompaktiškiau. Bilingvų daugiau antrinio apgyvendinimo vietovėse (pvz., Šiaulių r.), taip pat atskirose nedidelėse gyvenvietėse ir vienkiemiuose, įsikūrusiuose tarp lietuvių gyventojų. Palyginus lietuvių kalbą mokančius dviejų rusų kaimų – Raistiniskes (Raistiniskes), Zarasų rajone, ir Smilgiai (Smilgiai), Šiaulių rajone – gyventojus pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis (surašymo lapuose buvo pažymėta „laisvai moka“), paaiškėjo toks santykis: Raistiniskes pusė gyventojų yra bilingvai, o Smilgiai – daugiau kaip trečdalis. Amaliai (Amaliai), Šiaulių rajone, dvikalbiai yra beveik visi gyventojai (iš 205 žmonių monolingvų tėra 16). Tarp rusų senbuvių plačiai paplitusi rusų–lenkų dvikalbystė.

Dvikalbystei reikšmingos ir gyventojų amžiaus ypatybės. Monolingvai – tai pirmiausia ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinių klasių mokiniai, taip pat dalis vyresnio amžiaus moterų (gimusių 1911 m. ar anksčiau).

Lietuvos kaimų rusų gyventojų rusų–lietuvių dvikalbystė įvairuoja pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį, t. y. pagal įgytų lietuviškos kalbos vartojimo gebėjimų ir įgūdžių skaičių. Greta produktyviojo dvikalbystės tipo plačiai paplitę reproduktyvusis (atkuriamasis) ir receptyvusis (suvokiamasis) tipai (Верещагин Е. М., 1969). Daugelis rusų kaimų gyventojų tik supranta lietuvių kalbą, ir tai nevienodu mastu.

Pateiksime keletą skirtingų rajonų ir kaimų gyventojų pasisakymų. Neformalioje aplinkoje jie patys įvertina savo lietuvių kalbos mokėjimą*:

* Informatoriaus pavardė nenurodoma. Tekstuose išsaugoti kai kurie tarmių ypatumai.

60

Lietuviškai viską suprantu. Esu neraštingas. Gimęs 1909 m., Ignalinos r., Ramučiškių k.

O aš lietuviškai nesuprantu, mažai, mažai, visai mažai. Moteris, apie 60 metų, Ignalinos r., Ramučiškių k.

O pas mus dabar kiekviena gali lietuviškai. Moteris, apie 65 metų, Zarasų r., Sniegiškės k.

Kalbėtis lietuviškai nemokame, tik po žodį kitą. Mano vaikai moka kalbėti. Moteris, 78 metų, Zarasų r., Santakų k.

Visos galime kalbėtis ir lietuviškai. Moteris, 65 metų, Zarasų r., Požeimio k.

Nors esu neraštinga, viską suprantu lietuviškai, gerai suprantu ir kalbu lenkiškai. Moteris, gimusi 1885 m., Ignalinos r., Daptiškių k.

Galime kalbėti lietuviškai ir lenkiškai... Gerai mokėti kalbą netrukdo, ant pečių nekaba. Moteris, gimusi 1921 m., Jonavos r., Perelozų k.

Galiu kalbėti lenkiškai, lietuviškai. Moteris, gimusi 1906 m., Ignalinos r., Protupėnų k.

Lietuviškai suprasti suprantu, bet kalbėti sunku. Moteris, gimusi 1898 m., Molėtų r., Spaskų k.

Ar lietuviškai, ar rusiškai, šneku lenkiškai... Skaitau, kaip nori, lietuviškai, rusiškai. Vyras, gimęs 1901 m., Molėtų r., Kulinių k.

Galiu kalbėti lietuviškai. Jei negalėčiau, būtų keista... Skaitau knygas, galiu lietuviškai. Rusiškai man lengviau. Vyras, gimęs 1896 m., Molėtų r., Spaskų k.

Mes čia užaugome, tai su mamyte kalbame rusiškai, o šiaip – lietuviškai, ir skaityti galime. Vyras, gimęs 1924 m., Molėtų r., Kevlėnų k.

Lietuviškai šiek tiek moku, suprantu, atsakyti sunku. O žmona su kaimynėmis tai šneka ir rusiškai, ir lenkiškai, ir lietuviškai. Vyras, gimęs 1899 m., Molėtų r., Novasodų k.

Mes rusai, bet lietuviškai ir rašome, ir kalbame, ir šiek tiek skaitome, o rusiškai kalbame, bet nerašome. Moteris, gimusi 1924 m., Jonavos r., Bulotų k.

Mūsų šeima mišri: kalbama ir rusiškai, ir lietuviškai, ir lenkiškai. Vyras, gimęs 1902 m., Jonavos r., Varnių k.

Pateikti pasisakymai dar kartą rodo, kad tarp kaimo rusų gyventojų yra monolingvų, o jų dvikalbystė nevienalytė: nuo dalinio lietuvių šnekamosios kalbos supratimo iki laisvo kalbos mokėjimo ir gebėjimo skaityti lietuvišką tekstą. Esama dvikalbystės klasifikacija pagal antrąja kalba turimų kalbėjimo gebėjimų ir įgūdžių skaičių, taikant ją gyvam raidos procesui ir jo raiškai natūralaus kalbų kontakto sąlygomis regiono viduje, atrodo pernelyg apibendrinta. Teisinga mintis, kad santykinio dviejų kalbų mokėjimo laipsnio apskritai negalima tiksliai suformuluoti grynai lingvistiniais terminais (Вайнрайх У., 1972).

Labiausiai paplitęs yra U. Weinreicho pateiktas dvikalbystės apibrėžimas: „Dviejų kalbų vartojimo pakaitomis praktika vadinama dvikalbyste, o atitinkamas asmuo – dvikalbiu“ (Weinreich U., 1968). Juo remiasi ir kiti tyrėjai, pavyzdžiui, E. M. Vereščaginas (1969): „…dviejų bendravimo sistemų nešiotojas (t. y. žmogus, gebantis bendrauti naudodamas dvi kalbines sistemas) vadinamas dvikalbiu (pažodžiui: kalbančiu dviem kalbomis), o dvikalbiui būdingi gebėjimai – dvikalbyste“.

Teritorinių dialektų ir sociolingvistinių tyrimų pagrindą sudaro individo kalbinės elgsenos stebėjimas, nors tyrinė-

61

jimas prasideda tik nuo jo, o ne nuo viso kalbinio kolektyvo ar kalbinės bendrijos (apie šiuos terminus žr. Швейцер А. Д., 1976). Vadinasi, dvikalbystės sąvoka taikoma žmonių grupei ar kolektyvui – vienetų visumai, kuri šiuo požiūriu paprastai yra nevienalytė. Todėl būtina pateikti apibendrintesnį dvikalbystės sąvokos apibrėžimą.

M. M. Michailovas dvikalbystę apibrėžia kaip atskiro individo, visos tautos arba jos dalies gebėjimą bendrauti (pasiekti tarpusavio supratimą) dviem kalbomis (Михайлов М. М., 1969). F. P. Filino (1970, p. 202) žodžiais: „Dvikalbystė plačiąja prasme – santykinis antrosios kalbos mokėjimas, gebėjimas vienokiu ar kitokiu mastu ja naudotis tam tikrose bendravimo srityse (mokslo, gamybos, buities ir pan.)“.

Mūsų nagrinėjamoje situacijoje dvikalbystę reikėtų suprasti kiek apibendrintai: ne visi rusai senbuviai moka antrąją, lietuvių kalbą, tačiau visi turi ją girdėti ir susidurti su ja gamybinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime, dirbdami kartu (kolūkyje, tarybiniame ūkyje), mokykloje, per radijo laidas ir televiziją. Pati aplinka skatina dvikalbystės raidą. Visa tai padeda atsirasti bent jau receptyviajai dvikalbystei, t. y. lietuvių kalbos supratimui.

Šeimoje (mišrių šeimų atveju) paprastai bendraujama pirmine kalbine sistema. Tam tikrose bendravimo situacijose dalis bet kurios gyvenvietės rusų gyventojų gali pereiti prie antrinės kalbinės sistemos. Lietuvių kalbą rusai vartoja bendraudami su vietos lietuvių gyventojais buityje, kolūkyje ar tarybiniame ūkyje, įstaigose, o mokiniai – mokykloje ir aukštosiose mokyklose. Lietuvių kalbos daugiafunkciškumas respublikoje skatina rusų ir lietuvių dvikalbystės raidą tiek tarp visų respublikos rusų gyventojų, tiek ypač tarp kaimo gyventojų.

Atrodytų, kad Lietuvos kaimų rusams senbuviams susidaryti visiško produktyviojo rusų ir lietuvių kalbų dvikalbystės sąlygos yra palankios. Labiausiai prie to prisideda ankstyvas persikėlimas ir salinis persikėlėlių išsidėstymas tarp kita kalba kalbančių gyventojų. Tačiau visiškos produktyviosios dvikalbystės laikotarpis iki šiol neatėjo. Juolab negalima kalbėti apie kalbos pakeitimą. Tai lemia socialiniai veiksniai, rusų kalbos, kaip tautų bendravimo priemonės, funkcijos svarba ir lietuvių bei rusų dvikalbystės paplitimas. Visoje Lietuvoje rusų kalbą moka 21% Lietuvos kaimo gyventojų. Vietovėse, kuriose telkiasi rusų gyventojai (nuolatiniai gyventojai ir vasarą į Lietuvos ežerų kraštą atvykstantys iš Leningrado, Maskvos ir kitur) – Švenčionių, Ignalinos ir Zarasų rajonuose – lietuvių ir rusų dvikalbių skaičius išauga iki 40% (taip pat žr. Михальченко В. Ю., 1976). Plėtojantis lietuvių ir rusų dvikalbystei, silpnėja poreikis sparčiai susiformuoti visiškai produktyviajai rusų ir lietuvių dvikalbystei.

Kalbinės salos izoliuotumas turėjo tam tikros įtakos tam, kad nagrinėjamai gyventojų grupei nesusidarė vienalytės produktyviosios dvikalbystės laikotarpis. Tiriamosios kalbinės salos yra izoliuotos tik nuo rusų kalbos kontinento. Tai tik teritorinis atskirtumas, o ne kalbinis. Sovietmečiu šios salos nebuvo izoliuotos nuo rusų bendrinės kalbos poveikio, kai ši kalba yra tautų bendravimo priemonė; praeityje jos taip pat ne visada buvo apsaugotos nuo jos poveikio. Rusų kalbos bendrinė forma nacionalinių respublikų teritorijose esančias kalbines salas pasiekia per mokyklą, kiną, spaudą, radiją ir televiziją. Neretai rusų senbuvių šeimų nariai baigia

62

respublikos miestuose ir už jos ribų esančios vidurinės mokyklos ir aukštosios mokyklos. Visa tai „iš viršaus“ palaiko rusų tarmes, daro įtaką jų išlikimo trukmei natūralaus kontakto su lietuvių kalba sąlygomis ir rusų–lietuvių bilingvizmo raidai.

Kaimo rusų gyventojai susiduria su dviem lietuvių kalbos atmainomis: 1. Girdi ir vartoja tą atmainą, kuria bendrauja vietos lietuvių gyventojai, t. y. šnekamąją tarmės atmainą. 2. Girdi ir perima norminę lietuvių kalbą mokykloje, per radiją, televiziją ir spaudą.

Kadangi tarp rusų–lietuvių dvikalbių yra daug mokančių rašyti ir skaityti lietuviškai, pastebima tendencija perimti norminę lietuvių kalbą. Iš tokių dvikalbių ne kartą teko girdėti „kritinių“ pastabų apie vietos tarmišką tarimą. Pavyzdžiui: Тут гъвар'ат ко́рве, а мы гъвар'им ка́рве (karvė). Biržų r., Kvedoriškių k.

Tačiau daugelis lietuvių kalbos tarmių ypatybių išlieka ne tik lietuvių, bet ir rusų kalboje, kuria kalba senieji Lietuvos rusų gyventojai. Pirmiausia tai pasakytina apie fonetiką ir leksiką. Dvikalbių, gyvenančių tam tikrų tarmės reiškinių paplitimo areale, kalboje šie reiškiniai atsispindi. Pavyzdžiui, Ignalinos rajono rusų tarmių vartotojų kalboje pastebimas priebalsių depalatalizavimas. М'гъдал'ин у нас, л'уд'и работ'ийут в_м'гъдал'ин'е (Terašiškių k. ir kt.), lietuvių bendrinėje kalboje vartojama forma su minkštu d: medelynas (medelynas). Plg. меделин su minkštu d → dz Jonavos rajono rusų tarmės atstovų kalboje: полный базар щипо́в (черенков) с м'гъдал'ина н'об'азл'и (Немченко В. Н., 1960, 391). Galbūt tarmių skirtumais taip pat reikėtų aiškinti tarimą о́ря и бо́ря (иоре — vežimas aukštais šonais šienui, šiaudams ir pan. vežti), daugiausia užfiksuotą Molėtų rajone; керя́пла (kerėpla — nerangus, nerangus žmogus), užfiksuotą Ignalinos rajone. Tarmių leksemos грүпт grūptas ‘sukietėjęs žemės grumstas’, крючка krička ‘griežtis’, лайка laškà ‘lova’, уба́йня ubagnė reikšme ‘senelių namai’ ir kai kurios kitos vartojamos tose vietovėse, kur jos paplitusios lietuvių tarmėse. Į rusų dvikalbių lietuvių kalbą arba į rusų tarmių kalbą jos pateko iš aplinkinių lietuvių kalbos tarmių, tiesiogiai žodžiu bendraujant su vietos lietuvių gyventojais.

Kontaktinis kaimo rusų gyventojų dvikalbystės pobūdis ir lietuviška kalbinė aplinka lėmė lietuvių kalbos interferenciją rusų tarmių sistemoje. Lietuvių kalbos interferencija čia pasireiškia kaip materialioji ir modelinė įtaka, arba kalkiavimas, atgaivinant ir palaikant kai kurias tarmių gramatines formas bei konstrukcijas, taip pat kaip pažeidimai ar nukrypimai kurioje nors posistemėje — priklausomai nuo tarmės sistemos lygmens, kuriame ji reiškiasi. (Kai kurie iš šių klausimų aptarti darbuose: О. Н. Шулене, 1965; М. К. Свицкиене, 1974.) Lietuvių kalbos interferencija ryškiausia leksikoje.

Leksine interferencija vadinami dėl kalbų kontaktų atsiradę leksinio inventoriaus sudėties, taip pat leksinių-semantinių vienetų funkcijų ir vartosenos bei jų semantinės struktūros pokyčiai (pritariame Жлуктенко Ю. А. nuomonei, 1974). Ryškiausias leksinės interferencijos tipas nagrinėjamoje kalbų kontaktavimo situacijoje yra lietuviškų žodžių ir junginių perėjimas (perkėlimas) į rusų kalbą. Lituanizmų perkėlimo priežastys įvairios, o šie žodžiai skiriasi nominacine funkcija. Tarp jų randame vietinių buities realijų, asmenų ir socialinių reiškinių pavadinimų,

63

būdingų lietuvių buičiai, pavyzdžiui: бульбёня||бульвёня bulviėnė ‘bulvių sriuba’; вядёры vėdarai ‘patiekalas’ (žarnos, įdarytos tarkuotomis bulvėmis ar kruopomis); кугель kügelis ‘tarkuotų bulvių apkepas’; скли́н-dис skilandis ‘mėsos prikimštas, rūkytas, žalias kiaulės skrandis’; скры́ли skrỹliai ‘patiekalas iš miltinės tešlos, iškočiotos ir supjaustytos kvadratėliais arba rombais’; шалтано́сый šaltanósiai ‘patiekalas, panašus į virtinukus’; клу́мпы || клу́мпи || клу́мбы klùmpės ‘mediniai batai’; на́гини || но́гини nãginės ‘odinė avalynė su raukiniais, naginės’; ка́ры lietuvių tarm. kãrai, karai ‘vežimas aukštais šonais šienui, šiaudams vežti’; ню́вадас niuovadas ‘nuovados viršininkas’; сяню́нас seniūnas ‘kaimo seniūnas’; кумети́н kumetỹnas ‘namas, kuriame gyveno samdiniai’; трабе́льник trobėlinkas ‘praeityje bežemis arba mažaðemis valstietis’; кри́зю ма́тай krizių metai ‘krizės metai’ ir kt.

Tačiau dauguma leksinių lituanizmų kaimo rusų gyventojų kalboje vartojami kaip antriniai įvairių aplinkinio gyvenimo reiškinių, daiktų, asmenų, veiksmų ir požymių pavadinimai. Lituanizmai užima ne laisvą vietą tarmės leksinėje-semantinėje sistemoje, o įsiskverbia į ją (pagal В. В. Мартынов, 1963 terminiją), sudarydami sinonimų arba dubletų porą su autochtoniniu žodžiu; semantinio savarankiškumo jie neturi. Pateiksime tik keletą tokių lituanizmų: а́мар ámaras ‘amaras’; балнова́ть balnóti ‘balnoti arklį’; вага́ vagà ‘vaga’; вапсва́ vapsvà ‘vapsva’; га́ндрас gãndras ‘gandras’; ду́мбла dùmblas ‘dumblas’; ли-го́тый ligótas ‘ligotas, liguistas’; ли́сва lýsvė ‘lysvė, lysvė’; люн liūnas ‘liūnas, klampynė’; намо́вый naminis ‘naminis’; по́данга padangà ‘padanga’; парда́вёя pardavėja ‘pardavėja’; пле́йтас pleĩtas ‘plentas’; раве́я ravėtoja ‘ravėtoja’; тра́ны мн. ч. trãnas ‘tranai’; ше́шур šẽšuras ‘vyro tėvas’; шлю́ры šliùrės ‘namų batai, šlepetės’. Aiškiai išsiskiria žodžių grupė, žyminti socialinio gyvenimo sąvokas ir reiškinius, įstaigų pavadinimus, asmenis pagal profesiją, su mokymusi mokykloje, mokinių buitimi ir pan. susijusias sąvokas, pavyzdžiui: по́седис pósėdis ‘posėdis’; вальду́ба valdyba ‘valdyba’ (kolūkio ar tarybinio ūkio); дарба́денъ darbãdienis ‘darbadienis’; склин sklỹpas ‘namų valdos sklypas’; ато́стоен astotogos ‘atostogos, moksleivių atostogos’; гирини́нк || гирни́к girininkas ‘girininkas, girininkijos vedėjas’; у́кведис ikvedỹs ‘ūkvedys’; гегужи́ня gedùžinė čia ‘iškyla gamtoje’; па́тайса, па́тайсы pataisà, -os ‘perlaikymas vasaros atostogų pabaigoje’; спа́лвы spalvos ‘spalvoti pieštukai’; тринту́к trintùkas ‘trintukas’ ir t. t. (taip pat žr. Немченко В. Н., 1968).

Pateiktieji žodžiai skiriasi vartojimo dažnumu ir įsisavinimo tarmių leksinėje sistemoje laipsniu. Kai kurie iš jų užfiksuoti tik pavieniais atvejais ir ne visur. Tai rodo, kad atitinkamų rusų leksemų funkcinis pajėgumas nedidelis. Kitų rusų leksemų vartojimo dažnumas gerokai sumažėjo; vietoj jų arba greta jų vartojamos lietuviškos leksemos, pvz.: вага, думбла, люн, склин ir t. t., kurios dėl vartosenos ir įsisavinimo tampa skolintais, arba integruotais, žodžiais. Lituanizmų vartojimas susijęs su konkretaus asmens arba visos gyvenvietės dvikalbystės išsivystymo laipsniu. Patys kalbėtojai tai aiškina tuo, kad šiuos žodžius lengviau ištarti: „Mūsų šnekta mišri, daug lietuviškų žodžių, taip kalbėti lengviau“ (Šiaulių r., Smilgių k., 75 m.).

Svarbi ir kalbėjimo situacija bei tema. Kalbant apie kasdienį gyvenimą ir dabartinius reikalus dažniau vartojamas lietuviškas žodis, o kalbant apie praeitį, kai įvykiai priskiriami kitam laikui, paprastai vartojamas rusiškas žodis,

64

kaip ir tais atvejais, kai kalbėtojas nori prisiminti, kaip anksčiau kalbėdavo „rusiškai“.

Be aptartų svetimos kalbos žodžių, apibūdintų kaip skoliniai ir prasiskverbimai, rusų kaimo gyventojų kalboje pasitaiko lietuviškų žodžių ir posakių, pavartojamų konkrečiu atveju. Kalbėtojai juos visiškai suvokia kaip svetimus, įterptus iš kitos kalbos; tai – okazionalizmai, arba vartojamos leksinės formos (Верещагин Е. М., 1968). Jų įtraukimas į kalbą dar glaudžiau susijęs su konkretaus asmens dvikalbyste. Tokiems svetimos kalbos žodžiams ir junginiams mažai būdingas sąryšis su skolinančiosios kalbos gramatinėmis klasėmis ir kategorijomis. Vartojamas žodis paprastai pasitaiko tik viena ar dviem rusų kalbos formomis, tačiau gali būti vartojamas ir pradine lietuviška forma, nepaisant sakinio reikalavimų. Pateiksime pavyzdžių: Рабо́йшо нълам’ин’и й этъм л’ес ср’азъйут (Аникщяйский р-н, д. Пранчишки); pnuolatinei ‘pastovūs’. У ко́лы мн’е да́йит, г’апра́шу г’эл’бум (там же, д. Паэжеряй); pėrtrauka ‘pertrauka’. Иста́т’иму в’адут такúй… (Зарасайский р-н, д. Валентинишке); įstatymas ‘įstatymas’ А г’е бы там нъ кварт’иры, в’ежбут’ис ил’и абичайн’иш? (Биржайский р-н, д. Кведоришкис); viešbutis ‘viešbutis’; А пато́м пашо́й йа нъ стат’иба, дл’о л’йу’ах дама́ стро́или (Зарасайский р-н, д. Дягучяй); statýba ‘statyba’.

Rusiškame tekste taip pat galimi terminologiniai lietuviški junginiai, įterpti citatų pavidalu. Pastarasis atvejis paprastai pasitaiko perteikiant pokalbį-dialogą lietuvių kalba. Pavyzdžiui: Pól’ku s_ragám su ragúčiais būdȳm t’цñavám (Аникщяйский р-н, д. Вешинтос). Ан’ц мн’е г’гвар’ат — ф kario ligoninėj néd’о (‘ligoninė’; Йонавский р-н, д. Киселишкес); фч’ара́ ваз’ил’и по́шър, kultūrinė žolė ваз’ил’и (kultūrinė žolė; Молетский р-н, д. Кевеляй). Нъ гла́зу б’ал’мо ста́ла, врач’и rizikuosim skazáл’и ‘rizikuoti’ (Йонавский р-н, д. Ужусаляй)....А нас апнут’и дама́й: aikit namo (eikit namo ‘eikite namo’; Зарасайский р-н, д. Дягучяй). Tokiam svetimos kalbos žodžių ir posakių įterpimui būtinas produktyvus arba bent jau reproduktyvus (atkartojantis) rusų ir lietuvių dvikalbystės tipas.

Trumpai aptarti lietuvių kalbos leksinės interferencijos rusų kaimo gyventojų Lietuvoje kalboje ypatumai yra ilgalaikio natūralaus kalbinių salų kontakto svetimos kalbos aplinkoje ir plačiai išplitusios dvikalbystės rezultatas.

Литература

Karaliūnas S., Vidugiris A. Bilingvizmo tipų Lietuvos TSR klausimu. — Mūsų vardų kultūra. V., 1970, sąs. 19.

Weinreich U. Languages in Contact. Mouton, 1968.

Вайнрайх У. Одноязычие и многоязычие. — В кн.: Новое в лингвистике. М., 1972. Вып. VI.

Верещагин Е. М. Психологическая и методическая характеристика двуязычия (билингвизма), МГУ, 1969.

Верещагин Е. М. О проблеме заимствования фонем. — В кн.: Язык и общество. М., 1968.

Видугирис А., Каралюнас С. К вопросу о типах двуязычия в Литовской ССР. — В кн.: Проблемы двуязычия и многоязычия. М., 1972.

Дешериев Ю. Д. Закономерности развития и взаимодействия языков в советском обществе. — М., 1966.

Жлуктенко А. Ю. Лингвистические аспекты двуязычия. — Киев, 1974.

Исаев М. И. Решение национально-языковых проблем в советскую эпоху. — ВЯ, 1977, № 6.

Итоги всесоюзной переписи населения 1970 г. — В кн.: Национальный состав населения СССР. М., 1973. Т. 4.

5. Užs. Nr. 1554

65

Мартынов В. В. Славяно-германское лексическое взаимодействие древнейшей поры. – Минск, 1963.

Михайлов М. М. Двуязычие. (Принципы и проблемы.) – Чебоксары, 1969.

Михальченко В. Ю. Четвертая ступень литовско-русского двуязычия. – В кн.: Развитие национально-русского двуязычия. М., 1976.

Немченко В. Н. Говор русских старожилов Ионавского р-на Литовской ССР. Канд. дис. Машинопись. Вильнюсский гос. университет, 1960.

Немченко В. Н. Диалектная лексика в русских старожильческих говорах Литвы, общая с лексикой литовского языка. – Учен. записки Латвийского гос. университета. Рига, 1968, т. 92.

Сивицене М. К. Об одном случае морфологической интерференции. (На материале русско-литовского диалектного контактирования.) – Филологические науки, 1974, № 6.

Станкевич А. Очерк возникновения русских поселений на Литве. – Виленский временник. Кн. IV. Русские поселения Ковенской губернии. – Вильна, 1909.

Филин Ф. П. История общества и развитие двуязычия. – Изв. АН СССР. Сер. литературы и языка, 1970, т. 29, вып. 3.

Швейцер А. Д. К разработке понятийного аппарата социолингвистики. – В кн.: Социально-лингвистические исследования. М., 1976.

Шулене О. Н. Синтаксис русского говора Зарасайского района ЛитССР. (Простое предложение.) Канд. дис. Машинопись. Вильнюсский гос. университет, 1965.

Кафедра русского языка Вильнюсский госунверситет им. В. Капсукаса

DĖL LIETUVOS TSR KAIMO RUSŲ GYVENTOJŲ BILINGVIZMO

Reziumė

Straipsnyje apžvelgiami Lietuvos kaimo rusų gyventojų dvikalbystės klausimai. 1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų–lietuvių dvikalbiai sudaro 42,26% kaimo visų rusų gyventojų skaičiaus. Daug rusų nuo seno gyvena Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Rokiškio, Jonavos rajonuose. Tai palikuonys sentikių, kurie ėmė keltis į Lietuvą XVII a. pabaigoje. Gyvendami tarp lietuvių ir bendraudami su jais, susidurdami su lietuvių kalba visose sferose (buity, vidurinė ir aukštoji mokykla, gamyba, spauda, radijas, televizija ir t. t.), daugelis vietinių rusų tapo dvikalbiais (įvairaus laipsnio). Jie daugiau ar mažiau kalba ar supranta lietuviškai.

Dvikalbystės rezultatas yra lietuvių kalbos interferencija vietinėje rusų kalboje. Labiausiai ji pasireiškia leksikoje. Kalbėdami savo gimtąja kalba, rusai vartoja daug lietuviškų skolinių, okazionalizmų, įterpia ištisus lietuviškus sakinius ar žodžių junginius.