ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LIII (2005), 33–37

Pastabos apie Winterio taisyklę

Witold Mańczak

Cracovie

Autorius pateikia keletą pastabų apie Winterio taisyklę; svarbiausios iš jų yra šios: (1) autoriui nežinoma nė viena kalba, kurioje būtų įvykęs toks fonetinis pokytis, kokį Winteris priskiria baltų-slavų prokalbei; ir (2) tam tikras Winterio taisyklės išimtis galima paaiškinti tuo, ką autorius vadina netaisyklinga fonetine raida, nulemta dažnumo.

1. Tarp konstatavimo, kad Napoleonas mirė 1821 m. Šv. Elenos saloje, ir konstatavimo, kad žmogus (arba, apskritai, kiekviena gyva būtybė) yra mirtingas, yra esminis skirtumas. Pirmasis konstatavimas, apribotas laiko ir erdvės, taikomas istoriniam įvykiui, o antrasis, galiojantis visada ir visur, yra biologinis dėsnis. Mutatis mutandis, panašių skirtumų esama ir lingvistikoje. Romėnų gramatikai žinojo tik vieną istorinės fonetikos taisyklę: vocalis ante vocalem corripitur (pavyzdžiui, habēre, habēm̄us, habētis, habēbat, bet habeō, audīre, audīmus, audītis, audītum, bet audiō, audiunt, audiēbat). Aptariama taisyklė taikoma tik vienai kalbai (lotynų), o Zipfo dėsnis galioja visoms kalboms ir visiems jų istorijos laikotarpiams. Kadangi pasaulyje yra bent 3000 kalbų, skirtumas tarp taisyklės vocalis ante vocalem corripitur ir Zipfo dėsnio yra milžiniškas, palyginamas su skirtumu tarp 1 ir 3000. Kadangi „Winterio dėsnis“ taikomas tik vienai kalbai (baltų-slavų prokalbei) ir todėl panašus į taisyklę vocalis ante vocalem corripitur, o ne į Zipfo dėsnį, tiksliau būtų jį vadinti „taisykle“. Tai, kad didžioji dauguma kalbininkų painioja dėsnius ir taisykles, galima paaiškinti tuo, kad jie visiškai nesidomi kiekybiniu kalbos faktų aspektu ir nemato jokio skirtumo tarp 1 ir 3000.

2. Winteris (1978: 444–445) parašė štai ką:

„Ar raida, kai VD > V:D, yra natūrali? O gal tai, ką, regis, aptinkame baltų ir slavų kalbose, yra neįprastas reiškinys?

Užuot bandęs pateikti ilgą paralelių iš kitų kalbų sąrašą, apsiribosiu trumpa gerai žinomos raidos lenkų kalboje apžvalga.

Labai daugelyje lenkų kalbos žodžių aptinkame tokio tipo kaitą: dwór, dworu... Šis pokytis, kurį, sprendžiant iš dabartinės padėties, reikėtų vadinti balsio pakilimo pokyčiu, aiškinamas kaip balsio pailgėjimas... Atrodo, kad kiekybės ženklo įvedimo sąlygos buvo tokios: trumpasis o, kilęs iš senesniojo o arba senesniojo e, buvo

34 |

W I T O L D M A Ń C Z A K

pailgėdavo padėtyje prieš skardųjį nenazalinį priebalsį, su sąlyga, kad po šio priebalsio (remiantis šiuolaikine lenkų kalba) ėjo žodžio riba arba morfonologinė riba ir sprogstamasis priebalsis. Įdomu pažymėti ir panašumus, ir skirtumus tarp balsių ilginimo sąlygų viduramžių lenkų ir baltų-slavų kalbose: lenkų kalboje lemiamas, regis, yra priebalsio požymis [+ skardus], o baltų-slavų kalbose – tai, kad šis požymis būtų skiriamasis; taigi viduramžių lenkų kalboje ilginimas vyktų prieš r, o ankstyvojoje baltų-slavų kalboje – ne. Vadinasi, lenkų kalboje reiškinys apima įvairesnius iškart po jo einančius fonemus; kita vertus, baltų-slavų kalbose nereikalaujama, kad ilginimą sužadinantis fonemas pasitaikytų konkrečioje aplinkoje. Taigi ilginimas viduramžių lenkų ir ankstyvojoje baltų-slavų kalbose yra panašūs, bet jokiu būdu netapatūs procesai; viduramžių lenkų kalboje nebuvo tarsi atgaivinta senovinė taisyklė – panašios sąlygos tiesiog lėmė panašius rezultatus.

Esama esminio skirtumo tarp balsių ilginimo senovės lenkų ir baltų-slavų kalbose. Senojoje lenkų kalboje tai buvo pokytis, panašus į tai, kas dabar vyksta pranc. ruse, palyginti su russe, arba angl. dog, palyginti su dock, t. y. balsiai ilgėja prieš galinį skardųjį priebalsį, o baltų-slavų kalbose ilginimas turėjo vykti prieš negalinį skardųjį priebalsį, plg. liet. úoga arba sen. slav. vinjaga. Asmeniškai nežinome nė vienos kalbos, kurioje būtų įvykęs pokytis, tapatus tam, kurį Winteris postuluoja baltų-slavų kalboms. Ir tai kelia problemą: ar įmanoma, kad baltų-slavų kalbose įvyko fonetinis pokytis, neįvykęs nė vienoje kitoje kalboje?

3. Yra atvejų, kurių interpretacija atrodo abejotina.

Parmi les mots que cite J. H. Holst (2003: 164) pour étayer sa thèse, on trouve “lit. stógas; pbsl. *stágos < *stágos”. Il ne se rend pas compte qu’il existe une contradiction entre le lituanien et les langues slaves, où il y a des mots comme pol. stóg, tchèque stoh ou russe et slovène stog, qui proviennent de *stogъ. Un allongement, qui a eu lieu en lituanien, ne s’est pas produit dans les langues slaves.

Ailleurs, le même auteur (2003: 149) a écrit:

„Werneris Winteris teigė, kad trumpasis balsis pailgėja prieš skardųjį sprogstamąjį priebalsį baltų-slavų kalbose... tačiau dėl šio teiginio teisingumo smarkiai ginčijamasi. Šiame straipsnyje parodoma, kad jį galima paversti teisingu teiginiu modifikavus: aptariamasis ilginimas vyko tik esant žodžio kirtį turinčiam skiemeniui. Tai, kad žodžio kirtis vaidina vaidmenį garsų istorijoje, pasitaiko dažnai. Bene garsiausias pavyzdys yra Vernerio dėsnis.“

Reikia pabrėžti, kad didžioji dauguma germanistų Vernerio taisyklę supranta taip, kaip Jespersenas, pasitelkęs du išgalvotus žodžius: ásasa > ásaz(a) ir asása > azás(a), t. y. pučiamieji priebalsiai suskardėja žodžio viduryje ir pabaigoje, išskyrus atvejus, kai eina po kirčiuoto balsio (Mańczak 1990: 92). Remdamiesi tuo, visi germanistai rekonstruoja protogermanų kalbos žodžius, tokius kaip

REMARQUES SUR LA RÈGLE DE WINTER

35

*wulfaz. Todėl esama skirtumo tarp Winterio taisyklės, kuri, pagal Holsto siūlomą modifikaciją, galioja „esant žodžio kirčiui“, ir Vernerio taisyklės, taikomos pozicijoje po priešpaskutinio skiemens ir po paskutinio skiemens.

4. Jau daugelį metų teigiame, kad visose kalbose žodžių formą lemia trys pagrindiniai veiksniai: ne tik reguliarusis fonetinis vystymasis ir analoginis vystymasis, bet ir tai, ką vadiname dažnio nulemtu nereguliariu fonetiniu vystymusi. Visose kalbose dažnai vartojami morfemai, žodžiai ir žodžių junginiai patiria nereguliarių redukcijų. Šiai temai skyrėme tris monografijas (Mańczak 1969, 1977 ir 1987) bei daugybę straipsnių.

Winterio taisyklė turi išimčių, todėl nuomonės apie ją skiriasi ir buvo imtasi kelių bandymų ją modifikuoti. Neketiname čia svarstyti, ar ši taisyklė teisinga, ar ne, bet norime atkreipti dėmesį tik į tai, kad kai kurias Winterio taisyklės išimtis būtų galima paaiškinti dažnio nulemtu nereguliariu fonetiniu vystymusi.

Sen. slav. bogb. Be dažnio nulemto nereguliaraus fonetinio vystymosi, esama ir kito nereguliaraus kitimo, kurį sudaro fonetiniai atsitiktiniai pokyčiai, nuo seno vadinami asimiliacijomis, disimiliacijomis ar metatezėmis, taip pat hiperformos arba ekspresyviosios formos. Visam šiam nereguliariam kitimui būdinga tai, kad skirtingose kalbose jis pasireiškia skirtinguose žodžiuose. Pavyzdžiui, lotynų kalbos žodyje caeruleus yra disimiliacija, tačiau indoeuropiečių kalboje būtų sunku rasti žodį, reiškiantį „caeruleus“ ir turintį disimiliaciją. Priešingai nei asimiliacijos, disimiliacijos ir pan., dažnio nulemtas nereguliarus fonetinis vystymasis įvairiose kalbose vyksta daugmaž lygiagrečiai; tai paaiškinama tuo, kad dažniausi žodžiai visur daugmaž tie patys. Dievo vardas redukuota forma pasitaiko įvairiuose dažnai vartojamuose posakiuose: lenk., rus., slovak. bodaj, lenk. tarminis bdaj, rus. spasibo „ačiū“ < sъpasi Bogъ, ukr. spasybi, ček. bohdá (< Bůh dá), bodejt, bopomozi, ček. tarminis pánbiček (kilęs iš šauksmininko pánbičku < pane na nebičku). Slovakų būdvardis bohovitý yra vedinys iš boh ho vie, tik būdvardyje įvyko nereguliari redukcija. Be to, galima paminėti slovakų pomajbo „padėk, Dieve“, pomodaj šťastia, čekų zdarbu < zďar Bůh, nazdar < nazdarďbůh, lenk. tarminį dalbo < dalibóg, lenk. tarminį pomagabóg, žemutinių sorbų pomgaj Bog, žemutinių sorbų lěč Bog da > zbogda > zboda, ukr. probi (= lenk. przebóg) arba bozna < *Bogъ znajett. Rusų kalbos Bog pučiamoji g tarimo realizacija taip pat aiškinama dažnio nulemtu nereguliariu fonetiniu vystymusi (Mańczak 1997). Redukuotų formų yra ir lietuvių kalboje: dieváž < dievaž(i) < Dievas žino(gi), sudie < sudieu < su Dievu, padėk < padėk Dieve, liet. tarminis žegno(k) die < *žegno(k) Dieve. Lotynų kalboje yra tūkstančiai žodžių, prasidedančių d, tačiau, kiek mums žinoma, Iuppiter yra vienintelis žodis, praradęs pradinį d. Akivaizdu, kad šis žodis, reiškiantis svarbiausią romėnų panteono dievą, buvo labai dažnai vartojamas. Mūsų nuomone, divus yra reguliari forma, o

36 |

WITOLD MAŃCZAK

kad deus paaiškinamas nereguliaria fonetine raida, kurią lėmė dažnumas (mūsų pranešimas apie divus ir deus bus paskelbtas konferencijos, vykusios 2004 m. Lodzėje, darbų rinkinyje). Anglų kalboje God be with you virto good-bye. Amerikietiškame tarime žodis God tariamas dvejopai – ne tik su [ɑ], bet ir su [ɔ], o visi kiti žodžiai, besibaigiantys -od (nod, rod, trod ir kt.), vartojami rečiau nei God, turi tik [ɑ]. Čia vyksta balsio atvirumo laipsnio sumažėjimas – tai būdinga nereguliariai fonetinei raidai, kurią lemia dažnumas (Mańczak 1995). Vokiečių kalboje adieu sutrumpėjo iki ade, o tschüs yra sutrumpinta valonų adjuus forma, palygintina su isp. adiós < ad + Deus.

Mažai tikėtina, kad slavų žodis bogъ „dievas“ yra skolinys, jei atsižvelgsime į vedinių reikšmes, plg. lenk. bogaty „turtingas“, ubogi „vargšas“, nieboga „nelaimėlė“, zboże „kviečiai“ arba ukrain. bahato „daug“.

V. sl. chodь. Veiksmažodis, reiškiantis „eiti“, visur patiria nereguliarių redukcijų, nes vartojamas labai dažnai. Pakanka paminėti, kad svarbiausia romanų etimologijos problema yra tokių veiksmažodžių kaip pranc. aller, ital. andare, isp. andar, provans. ana, retorom. la, ma, na ir kt. kilmė. Nuo XVI a. pasiūlyta apie šešiasdešimt etimologijų šioms formoms paaiškinti, nors iš tikrųjų jos tėra sutrumpėjusios ambulare formos (Mańczak 1974 ir 1975). Tokie germanų kalbų veiksmažodžiai kaip angl. go ar vok. gehen taip pat patyrė nereguliarią fonetinę raidą dėl dažnumo (Mańczak 1987a). Kalbant apie lenkų veiksmažodį chodzić, įdomu pažymėti, kad liepiamoji nuosaka yra chodź, nors tikėtina forma būtų *chódź (plg. veiksmažodžio wodzić „vesti“ liepiamąją formą wódź). Forma chodź vietoj *chódź paaiškinama tuo, kad viduramžiais, kai lenkų kalboje dar buvo ilgųjų balsių, chodź o buvo nereguliariai sutrumpėjęs.

V. sl. voda. Šis labai dažnai vartojamas žodis taip pat patyrė nereguliarų trumpėjimą. Senąja prancūzų kalba lot. aqua dėsningai virto aive, o šiuolaikinė forma eau paaiškinama nereguliaria fonetine raida, kurią lėmė dažnumas.

Liet. aš. Skirtumas tarp liet. aš ir v. sl. jazъ taip pat paaiškinamas dažnumo nulemta raida.

V. sl. nevěsta. Au sujet de ce mot, Winter (1978: 444) a écrit ce qui suit:

„PIE wedh-... tikriausiai reiškė tiesiog „vesti“. Jei tuoktuvių apeigos apėmė ne tik vestuvinių dovanų perdavimą, bet ir nuotakos nuvedimą į vyro namus (plg. lot. in matrimonium ducere), abi šaknys galėjo lengvai susipainioti: dažniau vartojama *wedh- buvo įvesta į formas, kuriose turėjo išlikti *(E)wed, todėl galėjo atsirasti tokios formos kaip OInd. vadhūs „nuotaka“, liet. vědinti „ištekinti“ ir kt.“

Mūsų nuomone, įtikinamiausia nevěsta etimologija yra *newo-wedh-tā „naujai parvesta į namus“, o *owe virtimas ě paaiškinamas nereguliaria fonetine raida, kurią lėmė dažnumas.

REMARQUES SUR LA RÈGLE DE WINTER

| 37

RÉFÉRENCES

HOLST, J. H. 2003. Eine Ausnahme des Winterschen Gesetzes. Historische Sprachforschung 116, 149–173

MAŃCZAK, W. 1969: Le développement phonétique des langues romanes et la fréquence. Kraków: Uniwersytet Jagielloński.

MAŃCZAK, W. 1974: Une étymologie romane controversée: aller, andar, etc. Revue roumaine de linguistique 19, 89–101.

MAŃCZAK, W. 1975: Étymologie de fr. aller, esp. andar, etc. et calcul des probabilités. Revue roumaine de linguistique 20, 735–739.

MAŃCZAK, W. 1977: Słowiańska fonetyka historyczna a frekwencja. Kraków Uniwersytet Jagielloński.

MAŃCZAK, W. 1987: Frequenzbedingter unregelmässiger Lautwandel in den germanischen Sprachen. Wrocław: Ossolineum.

MAŃCZAK, W. 1987a: Etymologie von gehen und stehen. Kwartalnik Neofilologiczny 34, 3–10.

MAŃCZAK, W. 1990: La restriction de la règle de Verner à la position médiane et le sort du s final en germanique. Historische Sprachforschung 103, 92–101.

MAŃCZAK, W. 1995: La prononciation américaine de God. Kwartalnik Neofilologiczny 42, 231–237.

MAŃCZAK, W. 1997: Frykatywne g w rosyjskim – rzekomy cerkiewizm. Słowianie Wschodni. Między językiem a kulturą, Kraków: Grell, 85–89.

WINTER, W. 1978 The distribution of short and long vowels in stems of the type Lith. ēsti: vēsti: mēsti and OCS jasti: vesti: mesti in Baltic and Slavic languages. Recent Developments in Historical Phonology, The Hague: Mouton, 431–446.

Witold Mańczak

Zakątek 13/59

PL–30–076 Kraków, Pologne