VOLKER KOHLHEIM

Bayreuth

Tyrimų kryptys: asmenvardžių tyrimai, literatūrinė onomastika, vardų teorija.

VARDAS, ALONOMAS IR NOMEMATIKA. KARTU – SILVIO BRENDLERIO KNYGOS NOMEMATIK APTARIMAS

Nomema, alonomas ir nomematika. Kartu aptariama Silvio Brendlerio knyga Nomematik

I

Jei kas apibūdina šiuolaikinę lingvistiką nuo maždaug XX a. pradžios, tai atsiribojimas nuo grynai istorinio kalbos nagrinėjimo, kurį dar kategoriškai gynė Hermannas Paulas. Kartu su šiuo atsiribojimu nuo vien kalbos istorijos tyrinėjimo imta pabrėžti sinchroniją kaip pageidaujamą lingvistinių studijų tyrimo objektą, o kartu ir „elementariųjų aprašymo vienetų skaičiaus mažinimą“, būtent „visų pirma fonemos sąvokos įtvirtinimą fonologijoje [ir] morfemos sąvokos – morfologijoje“ (Thümmel 2005: 651). Kad ir kaip toli dabartinė lingvistika būtų nutolusi nuo klasikinio struktūralizmo, šie terminai, prie kurių galima pridėti ir leksemą, bei su jais susijusios teorinės prielaidos, pavyzdžiui, apie distinktyvinius požymius ir opozicijas, taip pat analitinės procedūros, tokios kaip segmentavimas, tapo nepakeičiama kalbotyros priemonių dalimi. Dabar krinta į akis, kad onomastika iki šiol, regis, didžiąja dalimi mano galinti sau leisti apsieiti be šio sąvokų arsenalo. Šis trūkumas arba metodologinis atsilikimas galbūt susijęs su vis dar didžiąja dalimi kalbos istorijos ir etimologijos kryptimi orientuota toponomastika, kuri...

Įžvalgos / Insights

283

VOLKER KOHLHEIM

ger von Bedeutung sein (vgl. aber Kohlheim, Hengst 2004), er macht sich aber vor allem in der Anthroponomastik negativ bemerkbar. Insbesondere bei Untersuchungen, die auch statistische Fragestellungen implizieren, bei denen also immer die Frage eine Rolle spielt, welche Namenformen als zusammengehörig, als „identisch“ anzusehen sind, resultiert das Fehlen eines methodologisch konsequenten und auf der Höhe der allgemeinen Linguistik stehenden Begriffs- und Methoden-inventars oft genug in zumindest terminologischer Unklarheit, wenn nicht sogar in angreifbaren Resultaten.

Vis dėlto nuo 1977 m. egzistuoja struktūralizmo paveiktas sąvokų inventorius, galintis padėti išspręsti šią problemą. Rudolfui Freudenbergui pasiūlius šią mintį (Freudenberg 1967/68), Volkerio Kohlheimo darbe apie XIII ir XIV a. Regensburgo vardus buvo šalia poros Phonem ir Allophon pasiūlyta onomastinė pora Nomem ir Allonom (Kohlheim 1977: 71). Taip buvo užpildyta terminologinė spraga. Iš pradžių šio terminologinio naujadaro tikslas buvo suvaldyti oniminę formų įvairovę, išryškėjusią tiriant vėlyvųjų viduramžių Regensburgo vardus. Reikėjo išsiaiškinti, ar dokumentuose paliudytos formos, tokios kaip Gumbertus, Cumbertus, Gumprecht, Gumpprecht, Gumplinus, tiriant vardų statistiką turėtų būti laikomos vienu ar keliais vardais (Kohlheim 1977: 36). Esminė mintis buvo ta, kad nereikėtų vadovautis etimologiniais kriterijais, kurie XIII–XIV a. kalbėtojams / raštininkams tikrai jau nebeturėjo jokios reikšmės, o vardų tapatumas turėtų atitikti vardų vartotojų sąmonę ir atspindėti jų oniminę kompetenciją. Taigi iš principo, lingvistiškai analizuojant vėlyvųjų viduramžių Regensburgo vardų sistemą, reikėjo elgtis taip pat kaip tiriant nežinomos kalbos oniminę sistemą. Teorinį šio „etnologinio“ požiūrio pagrindą jau buvo pateikęs Kennethas Lee Pike’as. Pasak Pike’o (1967), tyrimo metodą, taikantį kriterijus, kuriuos tyrėjas iš išorės primeta nagrinėjamai sistemai, vadiname „etine“ analize. Toks metodas yra pagrįstas kaip pradinis žingsnis, bet gali būti tik preliminarus, nes nebūtinai atitinka tikrąją padėtį. Dvi vardų formas, kurias dėl bendros etimologinės kilmės vadiname „tapačiomis“, praeities – ar net dabarties – epochos kalbėtojai gali suvokti kaip du atskirus vardus. Taigi siekiama rekonstruoti ankstesnio laikotarpio kalbėtojų oniminę kompetenciją. Jei tai pavyksta, gauname, Pike’o terminais tariant, „emininius“ vienetus. Šiuolaikinis pavyzdys: vardai Adelheit, Aleida ir

284

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleichbesprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

Elke visi kyla iš adal-heit, tačiau šiandien jie laikomi trimis skirtingais vardais. Ir atvirkščiai, viduramžių Regensburge formos Matheus ir Mathyas, etimologiškai kildinamos iš dviejų skirtingų hebrajiškų etimonų, buvo laikomos sukeičiamomis, kaip rodo paliudijimų seka hern Mathyas dez Wakchers hausfrawe (a. 1341), Matheis der Wacher (a. 1342), Matheus der Wachker (a. 1342), bei Metlein dem Wocher (a. 1345) (Kohlheim 1977: 511), nes kiekvienu atveju kalbama apie tą patį asmenį. Taigi turime manyti, kad tuometiniai Regensburgo kalbėtojai turėjo mentalinį vienetą, leidusį jiems ką tik pateiktas vardų formas atpažinti kaip tapačias. Šį abstraktų mentalinį vienetą vadiname Nomem, o jo realizacijas šnekamojoje kalboje arba raštu – Allonom (Kohlheim 1977: 71). Lemiamas dalykas – Nomem reikia suvokti kaip abstraktų mentalinį vienetą. Todėl jo žymėjimas yra visiškai sutartinis. Vėlesnėje literatūroje apie nomemą tai ne visada buvo suprasta. Pavyzdžiui, Kohlheimo darbe (1977) nomemai buvo pateikiami kaip senosios aukštosios vokiečių kalbos etimonai (taigi „kuon-rāt“ kaip nomemas alonomams Chunrat, Konrad, Chuntz, Kunz ir kt.). Vėlesniame straipsnyje pasiūlyta, analogiškai įprastam fonemų žymėjimui, nomemą rašyti tarp įžambiųjų brūkšnių. Aukščiau pateiktų alonomų Mathyas, Matheis, Matheus ir Metlein atveju visų šių alonomų pagrindu esančio nomemo žymėjimui tinka /MATHEIS/ (Kohlheim 2001: 148.) Tačiau net ir toks žymėjimas kelia pavojų, kad /MATHEIS/ bus laikoma „reikšmingiausia“ forma. Dar 1966 m. Rudolfas Freudenbergas pasiūlė, žymint fonemas, atsisakyti raidžių, kurios kelia „klaidinančių asociacijų“ su fonetinėmis vertėmis, ir vietoj jų rinktis visiškai naujus simbolius (Freudenberg 1966: 9). Taigi galima įsivaizduoti, kad nomemui /MATHEIS/ žymėti būtų įvestas, pavyzdžiui, žymuo /M/ arba net skaitmuo.

Pirmą kartą apibrėžiant sąvokas Nomem ir Allonom, lingvistikoje vyravo bihevioristiniai metodai. Todėl Regensburgo vardų medžiaga buvo analizuojama Amerikos distribucionalizmo metodais, kuriuos buvo išplėtojęs Zelligas S. Harrisas (Harris 1969; plg. Kohlheim 1977: 67–80). „Mentalistinės-psichologinės“ sampratos buvo laikomos pasenusiomis. Tačiau iš dabartinės perspektyvos galima teigti, kad sąvokos Nomem įvedimas tam tikra prasme numatė kognityvistines pozicijas. Jei Freudenbergas 1966 m. teigė: „Fonemos yra mintinės sintezės būdu gaunamos sąvokos“ (Freudenberg 1966: 13), tai tas pats galiojo ir kiek vėliau apibrėžtai Nomems sąvokai. Iš šiandienos

Įžvalgos / Insights

285

VOLKER KOHLHEIM

Kognityvistiniu požiūriu galima konstatuoti: Nomeme atitinka sąvokas, egzistuojančias kalbėtojų smegenyse dėl atskirų vardų raiškų.¹

Galbūt atkreipėte dėmesį, kad pirmiau pateiktoje allonimų eilėje Gumbertus, Cumbertus, Gumprecht, Gumpprecht ir Gumplinus atstovaujami du skirtingi tipai, kuriuos tradiciškai vadiname „pilnosiomis formomis“ ir „trumposiomis formomis“. Dar 1977 m. veikale Volker Kohlheim pasiūlė juos vadinti realizacijos tipais: „Realizacijos tipas vis dar priklauso virtualiajam [t. y. eminiam] lygmeniui, tačiau konkretų realizacijos tipą kalbėtojas ar rašytojas pasirenka tik konkrečioje kalbėjimo ar rašymo situacijoje, o šis pasirinkimas kiekvienu atveju priklauso nuo situacijos ar konteksto ir nuo kalbėtojo / rašytojo intencijos, taip pat nuo kalbėtojo / rašytojo numanomo jo komunikacijos partnerio lūkesčio“ (Kohlheim 1977: 79f.). Taigi kalbėtojas / rašytojas, norintis realizuoti nomemą /MARGARETE/, turi apsispręsti, ar tai darys allonimu Margarete, priklausančiu formaliajam komunikacijos lygmeniui (domenui), ar vartos vieną iš allonimų Grete, Gretchen, Gretel, Gretelchen, priklausančių neformaliajam komunikacijos lygmeniui (domenui) ir kalbiškai priskiriamų realizacijos tipui „hipokoristikas“. Taip į pristatomą, pirmiausia sistemos lingvistikos modelį įtraukiami ir pragmalingvistiniai aspektai, nes tai, kokį realizacijos tipą kalbėtojas vartoja, priklauso nuo konkrečios pragmatinės situacijos.

Šiandien onomastikos teorijoje tokia svarbi referencijos tema 1977 m. veikale atliko nebent netiesioginį vaidmenį. Juk buvo siekiama išanalizuoti dviejų Regensburgo dokumentų rinkinio tomų korpuse, chronologiškai apimančiame laikotarpį iki 1378 m., esančius vardus ir parengti juos vardų statistiniams tyrimams. Ir tai buvo daroma vien korpuso pagrindu, sistemos viduje. Taigi dvi skirtingos vardų formos laikytos „identiškomis“, jei pasitaikydavo toje pačioje „aplinkoje“. Didžioji dauguma vardų – nagrinėti buvo tik jie – pasitaikydavo vardų sintagmoje, kurią paprastai sudarė trys elementai: vardas + žymimasis artikelis + pravardė. Moterų atveju prie pravardės dar būdavo pridedama feminizacijos priesaga -in. Jei dvi vardų formos, pavyzdžiui, Stepfan ir Stepfel, pasirodydavo pakaitomis su pravarde der Enichl, buvo įrodyta jų „tapatybė“,

¹ Vgl. zu kognitiven Wortkonzepten Rickheit, Weiss, Eikmeyer (2010: 73–76). Silvio Brendler (2008: 75) allerdings gesteht erst der späteren Version des onomastischen Ansatzes, wie sie in Kohlheim, Hengst (2004) vorliegt, ein kognitivistisches Herangehen an die Problematik zu. Wortwörtlich hieß es aber bereits in der Fassung Kohlheim (1977: 71): Diejenige sprachliche Einheit, die es dem kompetenten Sprecher einer Sprachgemeinschaft erlaubt, verschiedene Namensformen als identisch zu erkennen, nennen wir ‚Nomem’ [...]“. „Erkennen“ aber ist eine kognitive Leistung.

286

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleich besprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

tai yra, abu (realizuoti) allonimai Stepfan ir Stepfel priklausė vienai (virtualiai) nomemai /STEPHAN/. Šis metodas griežtai laikėsi Harris (1969) suformuluoto distribucionalizmo. Nors buvo numanoma, kad dokumentuose, užfiksuotuose dokumentų rinkinyje, pateikti vardai žymėjo (tuomet gyvenusius) konkrečius asmenis, taigi atliko referencijos funkciją, nustatant nomemas tai vaidino tik netiesioginį vaidmenį. Kita tokio požiūrio, griežtai susieto su korpusu, pasekmė buvo ta, kad į kitą šiandien itin aktualų aspektą apskritai neatsižvelgta: kadangi buvo analizuojamas vardų inventorius, būtent vardų, mintis, kad „vienas“ vardas galėtų žymėti tik vieną asmenį, nė negalėjo kilti. Aptariant, kaip tris allonimus, kurie formos požiūriu iš esmės panašūs, bet pasitaiko skirtingoje „aplinkoje“, t. y. vardų sintagmoje jungiami su skirtingomis pravardėmis, vis dėlto galima priskirti vienai nomemai – čia negalime išsamiau aptarti procedūros detalių – buvo teigiama: „Jei taikytume tik diskurso reikšmės [t. y. realizacijos aplinkos] kriterijų, trys allonimai [Ruger der Pochner, Ruger der Prunnhofer, Ruger vor der Chappel] nebūtų tapatūs, todėl juos reikėtų priskirti trims skirtingoms nomemoms. Tačiau tokia išvada absurdiška: žinoma, kiekviena kalbinė bendruomenė vartoja kur kas mažiau vardų, nei įvardija esybių“ (Kohlheim 1977: 72). Ne tai, kad anuomet šio teiginio problemiškumas nebūtų pastebėtas, tačiau jis buvo paneigtas remiantis Eugenio Coseriu (1967: 268: „[...] los nombres propios pueden ser multívocos, pero son siempre monovalentes“) ir Farhang Zabeeh (1968: 57: „We may use, for example, [...] ‚Joan’ to refer to many women“) argumentais. Iš esmės tai ir šiandien aktuali vardų teorijos bei filosofijos problema – įtampa tarp onyminio „vienareikšmiškumo ir klasės sudarymo“ (Windberger-Heidenkummer 2011). Šiandien nebekalbame taip paprastai apie „vieną vardą“. Dabar turime diferencijuotesnę terminiją: pavyzdžiui, Willy Van Langendonck (2007) nurodytu atveju kalbėtų ne apie „name“, o apie „proprial lemma“, o Silvio Brendlerio čia pat aptariamoje knygoje – apie „archinomemą“. Vis dėlto anuomet nustatytos nomemos taip pat buvo laikomos istorinio vardų inventoriaus lemomis.

Išplėstinėje teorijos versijoje papildomai įvesta archinomemos sąvoka (Kohlheim 2001); prie jos, nors ir kita prasme nei Kohlheimo, dar grįšime šio straipsnio II dalyje. Šeimos vardams ji taikyta aptariant tik trumpai (Kohlheim 2005), o sąvokas normos ir allonimas toponomastikos srityje, remdamasis Kohlheimu, aptarė Karlheinz Hengst.

Įžvalgos / Insights

287

VOLKER KOHLHEIM

(Kohlheim, Hengst 2004; Kohlheim, Hengst 2006). Nomematikos terminiją kartais vartojo ir kiti autoriai; naujausiai – Renāte Siliņa-Piņķe (2009), ji taip pat pateko į Wilfried Seibicke žinyną Die Personennamen im Deutschen (2008:101).

II

2008 m. Brendleris knygoje Nomematik. Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie) pateikė iš esmės išplėtotą ir patobulintą teoriją, kaip nustatyti onyminę tapatybę. Išsamų veikalą (448 puslapiai, gausybė iliustracijų, 6 žemėlapiai) lengva naudoti dėl vardų ir dalykinės rodyklės (421–428; 429–448); dalyje „Konkretisierungen“ (321–391) aptariami vardai pateikiami ir vaizdžiai. Turtingas literatūros sąrašas (393–419) liudija autoriaus kruopštumą – regis, nepraleistas nė vienas su knygos tema siaurąja ar platesne prasme susijęs veikalas.

Jau „Įvado“ (25–52) pradžioje teigiama: „Terminu „vardo tapatybė“ nusakomas vieno ir to paties vardo pasikartojimas skirtingu metu vykstančioje komunikacijoje, t. y. kalbos vartosenoje“ (31). Sinonimiškai vartojami terminai „isonimija“ arba „onyminė tapatybė“. Kad du (ar daugiau) vardų būtų laikomi tapačiais, „isonimais“, būtina ta pati etimologinė kilmė ir tai, kad jie įvardytų vieną ir tą patį objektą, t. y. būtų „referenciškai tapatūs“, koreferentiški. Taip įvardijamas svarbiausias skirtumas nuo Kohlheimo darbų, kuriuose „tapatybė“ reiškė formalią tapatybę. Vartosenos tapatybė, koreferentiškumas, juose buvo tik atspirties taškas nomemoms nustatyti; jas nustačius, jos galėjo žymėti kelis asmenis. Brendlerio požiūriu, tokiu atveju onyminės tapatybės nebėra, yra tik homonimija (33).

Brendleris įžvalgiai atskiria onyminę tapatybę (isonimiją) nuo vardų vienodumo ir parodo, kad esama įvairių onyminio vienodumo rūšių (33–38): (1) etimologiškai tapačių vardų, (2) formaliai tapačių vardų (kai jų etimologija skiriasi), pvz., vokiški vietovardžiai Koblenz < lot. Confluentes ir Koblenz < sen. sorbų *Kobyl’no/* Kobyl’na „gyvenvietė, kurioje esama kumelių“, (3) semantiškai tapačių vardų, pvz., vok. Schwarza, angl. Blackwater, (4) referenciškai tapačių vardų, kuriuos savo ruožtu galima skirstyti į turinčius tą pačią etimologiją, pvz., vokiški

288

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleich besprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

Vokietija, daniškai Tyskland, tos pačios semantikos, pavyzdžiui, vokiškai Schwarzwasser, senąja sorbų kalba *Čornica, ir tokių, kurių atveju sutampa tik objektas, į kurį nurodoma formaliai, etimologiškai ir semantiškai skirtingais vardais, pavyzdžiui, vokiškai Deutschland, angliškai Germany, suomiškai Saksa. Galiausiai esama ir (5) „vardais tapačių vardų lygybių“, kurioms vienu metu tinka visos ką tik išvardytos dalinės lygybės, kaip antai XV a. Austrijos šaltinių liudijamas atvejis Bertl Menhart = Partl Menhart. Brendlerio teigimu, tik pastarosios lygybės yra „reikšmingos vardų tapatybės teorijai“ (38). Nagrinėdamas onimus, Brendleris skiria „percepcinį lygmenį“ ir tris „kognityvinius lygmenis“ (40 ir toliau): percepciniame lygmenyje yra onimo (žodinės arba rašytinės) konkretizacijos (Kohlheimo atveju tai buvo realizuoti alonomai). Kognityvinis lygmuo skirstomas į realizacijų lygmenį, kuriame įvairios vardų konkretizacijos atpažįstamos kaip oniminės sistemos variantai, sisteminimo lygmenį, kuriame kalbos vartotojų smegenyse sudaroma sistema, ir archisisteminimo lygmenį, kuris atsiranda „mąstant apie vardus ir juos reiškiant“. Išgirdę arba perskaitę vardą, juo įvardytą objektą iš pradžių atpažįstame „kaip tam tikrą, bet išsamiau neapibrėžtą individą“ (44). Skirtingai nuo šio „identifikavimo“ akto, „identifikacija“ vyksta „nustatant vardu apibrėžtą individo tapatybę“ (44). Bet kuriuo atveju Brendleris atmeta „nuo vardo turėtojo nepriklausomą vardų nagrinėjimą“, nes jis „neatitinka vardo esmės“ (50).

Knygos 1 skyriuje (53–80) „mokslo istorijos apžvalgoje“ aptariami autoriai, kurie iki Brendlerio vartojo nomematikos terminiją. Kaip jau minėta, į kalbinę formą sutelktas Kohlheimo požiūris nuo Brendlerio požiūrio pirmiausia skiriasi tuo, kad, Kohlheimo koncepcijoje, vienas nomemas (jo realizacijoje) gali būti siejamas su neribotu skaičiumi vardų turėtojų. Brendlerio teigimu, tai yra „homoniminiai nomemai“ (63). Vis dar remdamasis Kohlheimu (ir Kohlheimu, Hengstu 2004), jis siūlo kalbiškai nuoseklesnę terminiją: konkretizacijos lygmenyje „alonomą“ pakeičia „nomu“, o „realizacijos tipą“ – „alonomu“ (64). Toliau aptariami nuo Kohlheimo (1977) pasirodę darbai, kuriuose vartojama nomematikos terminija, ir apibendrinant daroma išvada, kad visuose juose neatsižvelgiama į, jo manymu, lemiamą funkcinės tapatybės kriterijų: „matyt, paprasčiausiai painiojama etimologinė tapatybė su vardų tapatybe (izogenija laikoma izonimija)“ (80).

Įžvalgos / Insights

289

VOLKER KOHLHEIM

2 skyrius (81–170) pavadintas „Nomematika“². Nomematikos, t. y. eminio, požiūrio esmė – nagrinėti vardus sistemoje, o vardų sistemą, panašiai kaip ir Kohlheimas (1998), suprasti kaip leksinės sistemos posistemį, o šią – kaip kalbinės sistemos dalį (82). „Konstitutyviųjų kalbinių vardų savybių [...] kaip nomemų aprašymą“, t. y. jų fonematinės ir grafematinės formos aprašymą, Brendleris vadina „vardų gramatika“ (85). Toliau iš naujo apibrėžiami vienetai nomas, alonomas ir nomemas: „Nomas yra funkciškai ir kartu gramatiškai tapačios nomemos konkretizacija, o alonomas sudaro funkciškai ir kartu gramatiškai tapačios nomemos realizaciją“ (89). Čia išryškėja du skirtumai nuo Kohlheimo modelio. Kohlheimo koncepcijoje nomemas, kaip vien formos vienetas, kaip „proprial lemma“ Van Langendoncko (2007) prasme, realizacijos lygmenyje galėjo nurodyti į kelis vardų turėtojus; Brendlerio modelyje taip nėra. Antra, Brendlerio koncepcijoje „skirtingą pavidalą turintys vardai, kuriais įvardijamas vienas ir tas pats objektas, [...] yra skirtingi nomemai, taigi ir skirtingi vardai“ (103). Vis dėlto taip neįgyvendinamas Kohlheimo (1977) požiūrio tikslas. Juk buvo siekiama skirtingus tam pačiam nomemui priklausančius variantus, ypač trumpinius ir malonines pilnųjų formų formas, sujungti, atsižvelgiant į vėlyvųjų viduramžių vardų davėjų ir jų turėtojų oniminę kompetenciją, kad juos būtų galima panaudoti statistiškai. O Brendleris trumpinius ir malonines formas laiko „savarankiškais“ vardais, todėl vartoja terminus „trumpieji vardai ir maloniniai vardai“ (103). Tačiau taip elgiantis ir tai taikant praktikoje neįmanoma, pavyzdžiui, tinkamai tirti šventųjų vardų paplitimą viduramžiais diachroniniu ir diastratiniu požiūriu. Statistiškai visuomet būtų iškeliami tie vardai (nomemai), kurie neturi arba turi tik nedaug aloformų. Kadangi viduramžiais aloformos į nomemus būdavo paverčiamos (kitaip nei šiandien) itin retai, taip elgiantis vaizdas būtų visiškai iškreiptas.

„Mėgėjiškai arba lingvistiškai mąstydami apie vardų ir (arba) vardų formų sąsajas“ (112), pereiname į kognityvinį „archisisteminimo“ lygmenį. Taip prieiname prie „archinomemų“, kai mąstome arba kalbame apie realiai ar tik tariamai susijusias vardų formas, dar nenustatę jokios referencijos. Todėl tokie pasakymai kaip „Pažįstu du žmones, vardu

² Šį terminą Brendleris įvedė dar 2003 m. (81).

290

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleich besprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

Ronny“ dar nėra visaverčiai vardai (116). Archinomemai gali šiek tiek skirtis tarimu arba rašyba (Brendlerio pavyzdys – Gerit/Gerrit, p. 116). Kai teiginiai apie vardų formų diachroniją yra lingvistiškai teisingi ar ne, Brendleris vartoja terminą „archialonomas“ (118).

Toliau aptariami protiniai procesai, vykstantys abstrakcijos, t. y. kelio nuo konkretizacijos iki archisisteminimo, ir jos priešingybės – nomematinių vienetų specifikacijos – metu (126–128). Taip pat nagrinėjami ryšiai tarp nomematinių esybių, ypač izonimija ir anizonimija (130–140). Dėmesį gali patraukti tolesni puslapiai, kuriuose Brendleris pristato savo koncepciją „Nomematika kaip dinaminis kalbos nagrinėjimas“ (140–144). Jis mėgina „panchroniniu“ požiūriu įveikti tariamai „į sinchroniją sutelktą“ (140) Kohlheimo metodą, tačiau neatsižvelgia į tai, kad Kohlheimo (1977) darbe diachronija, kaip sinchroninių sluoksnių seka, taip pat atliko lemiamą vaidmenį.³ Brendlerio teigimu, „nomematinės sistemos nagrinėjimo dinamiką“ lemia „pagrindinės kalbos dinamikos varomosios jėgos: konkretizacija, realizacija ir sisteminimas“ (141). Brendleris išsamiau nepaaiškina, kaip iš to, kas iš pradžių yra sinchroninė protinių procesų klasifikacija, galima išvesti diachroninę kaitą. Jis pagrįstai pabrėžia, kad „nustatyti kalbinių vienetų tapatybę diachronijoje yra problemiška“ (142). Su šia problema susidūrė ir Kohlheimas (1977); jis mėgino ją išspręsti laikotarpiui nuo 893 iki 1378 m. sudarydamas sinchroninių sluoksnių seką, kurioje buvo galima stebėti tokius oniminės kaitos reiškinius kaip nomemo skilimas į du skirtingus nomemus arba kontaminacija – dviejų nomemų susiliejimas į vieną (Kohlheim 1977: 100–106). O kai Brendleris p. 144 grafiškai vaizduoja dabartinio vietovardžio „Chemnitz“ raidą nuo „KAMENIZ“ (apie 1100 m.) per „KEMENIZ“ (apie 1200 m.) iki „KEM(E)NIZ“ (apie 1300 m.), jis iš tikrųjų taip pat remiasi „sinchroniniais sluoksniais“, kaip Kohlheimas (1977) buvo priverstas daryti nagrinėdamas Regensburgo asmenvardžius. Tai dar nėra p. 143 minimas „kompleksinis kontinuumas“. Todėl Brendleris pagrįstai rašo, kad „vardų tyrinėjimams dar teks sukurti tinkamus metodus dinamiškoms vardų sistemoms diachroniškai tirti“ (143). Savo sąvokų aparatu jis jau sukūrė tam tinkamą įrankį, nes oniminė kaita iš pradžių reikšis pavienėmis konkretizaci-

³ Siehe Kohlheim (1977: 100–106): „Diachronischer Wandel des Namensystems“.

Ižvalgos / Insights

291

VOLKER KOHLHEIM

…rungos pasireiškia, kol per allonimų realizacijas galiausiai pasiekiama sistematizacija. Čia reikia atsižvelgti į „vienalaikio nevienalaikiškumą“, kuris, pavyzdžiui, XIV a. Regensburge reiškėsi tuo, kad nomemos /MATTHIAS/ ir /MATTHÄUS/, kiek jos referavo į to meto asmenis, buvo kontaminuotos į vieną nomemą /MATHEIS/ (su skirtingais allonimais), o vienalaikiuose dokumentų datavimuose apaštalo Mato ir apaštalo bei evangelisto Mato vardai buvo griežtai atskirti (Kohlheim 1977: 279–281). Būtent tokie reiškiniai leidžia įžvelgti oniminę kaitą – šiuo atveju dviejų nomemų susiliejimą į vieną naują. Čia taip pat svarbi skirtingų domenų (socialinių kalbinio vartojimo sričių) socioonomastinė kategorija,⁴ į kurią Brendleris neatsižvelgia.

Tolesniame skyriuje „Vardas ir vardo variantai nomematikos požiūriu“ (144–147) Brendleris dar kartą atsiriboja nuo Kohlheimo požiūrio: jis nenori laikyti Kohlheim (1977) pateiktų allonimų /Friederich/, /Friedrich/, /Friedreich/, /Fridel/, /Fritz/ allonimais, o /Fridel/ ir /Fritz/ laiko savarankiškomis nomemomis, nes, jo manymu, jos nepatenka į gramatinės tapatybės „tolerancijos sritį“ (146). Vis dėlto „tolerancijos sritis“ yra labai problemiška sąvoka, kaip konstatuoja ir Van Langendonck (2010: 206). Kas nustato, kiek toli galima eiti toleruojant skirtumus? XIV a. Regensburgo gyventojams Friedrich ir Fridel buvo pakeičiami, taigi funkciškai lygiaverčiai, todėl atitiko Kohlheimo allonimų, priklausančių vienai nomemai /fridu-rīh/, apibrėžtį.⁵ Taip pat nepagrįstas ir prieštaravimas, esą šios (ir kitų) nomemų žymėjimas senąja aukštaičių kalbos forma neatspindi vėlyvųjų viduramžių vardų vartotojų kalbinės sąmonės ir todėl turėtų būti atmestas, nes, kaip paaiškinta šio straipsnio pradžioje, šis žymėjimas tėra konvencija, kuria jokiu būdu neketinta atspindėti viduramžių Regensburgo gyventojų oniminės kompetencijos.⁶ Skyriuje „Nomematikos pasekmės vardų tyrimams“ (147–164) Brendleris, be kita ko, reikalauja iš esmės kitaip formuluoti…

⁴ Siehe hierzu Kohlheim (2001: 151f.).

⁵ Būtent Brendlerio pateikta vardų lygybė Bertl Menhart = Partl Menhart, kuri jam yra „vardų tapatybės lygybės“ pavyzdys (žr. pirmiau), aiškiai atskleidžia sąvokos „tolerancijos riba“ problematiškumą. Ši lygybė paimta iš 1457 m. Austrijos urbaro (žr. R. Kohlheim 2006: 53). Kitame kontekste ir kitu laiku Bertl ir Partl vargu ar laikytume vienos nomemos konkretizacijomis; veikiau juos sietume su Berthold ir Bartholomäus. Tai, kas laikoma toleruotinu „tapatumu“, visada priklauso nuo laikotarpio ir grupės.

⁶ Brendleris tai buvo pripažinęs ir kitoje vietoje (pvz., p. 57). Plg. Kohlheim (2001: 148).

292

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleich besprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

vardų statistikai ir vardynams (žodynams). Pastaruosius jis laiko „dar beveik visiškai neįsisąmoninusiais tapatybės teorijos“ (151). Tačiau, ko gero, kiekvienam asmenvardžių žodynų sudarytojui aišku, kad jo įrašai nėra visaverčiai vardai, kiekvienas nurodantis tik į vieną asmenį; kaip ir bet kuris žodyno sudarytojas, jis dirba su antraštiniais žodžiais (Brendlerio terminija – archinomomis).⁷ Todėl įprasta vartosena („Vardas Sophia vokiškai kalbančiose šalyse teikiamas jau šimtmečius“) veikiausiai ir toliau bus priimtina, nors Brendleris griežtai reikalauja vartoti formą („Vardai Sophia vokiškai kalbančiose šalyse teikiami jau šimtmečius“) (150).

Naujausiais neurologijos ir kognityvistikos atradimais remiamasi siekiant pagrįsti nomematikos teoriją ir šiuo požiūriu (164–169). Šis požiūris vertas didžiausio pripažinimo, nes onomastikos šioje srityje dar laukia pionieriškas darbas.⁸ Tačiau recenzento nuomone, nomematiką kognityvistikos požiūriu dar geriau patvirtina Brendlerio nurodyta literatūra: dabar, regis, visuotinai pripažintas Endelio Tulvingo dar 1972 m. atrastas ir nuo tada toliau plėtotas semantinės ir epizodinės (dar vadinamos biografine) atminties atskyrimas.⁹ Semantinėje atmintyje saugomos asmenines ribas peržengiančios bendrosios žinios, įskaitant ir mentalinį leksikoną, o epizodinėje atmintyje – autobiografiniai išgyvenimai ir įvykiai (Rickheit, Weiss, Eikmeyer 2010: 36). Tad visiškai galima manyti, kad archinomemos saugomos semantinėje atmintyje, o epizodinėje (biografinėje) atmintyje laikoma informacija apie konkrečius vardų turėtojus, kurią atitinkamas vardo vartotojas įgyja per savo gyvenimą; būtent ji leidžia užtikrinti konkrečią referenciją.¹⁰

Tolesniuose 3–7 skyriuose nomematika taikoma kelioms vardų rūšims, siekiant ją paaiškinti. Aptariami gyvenviečių vardai (171–198), lauko vardai (199–226), vandenvardžiai (227–254), augalų vardai (255–281) ir asmenvardžiai (283–311). Visi šie skyriai sudaryti pagal tą pačią schemą ir…

⁷ Vgl. auch Van Langendonck (2010: 196): „However, when, for instance, Goossens [...] speaks about the distribution of the name Müller in Germany [...], I am sure he knows what he is talking about: the name form (or in my view, better: ‘proprial lemma’ [...]) Müller [...]”

⁸ Siehe jedoch Van Langendonck (2007: 106–116).

⁹ Siehe z. B. Tulving (2002), Rickheit, Weiss, Eikmeyer (2010: 36–37).

¹⁰ Brendleris Tulvingo aiškiai neaptaria, tačiau, remdamasis kitu šaltiniu, kartą trumpai pamini „egzempliorių saugojimą“ ir „epizodų saugojimą“ (p. 169) – dvi sąvokas, kurias, regis, įkvėpė Tulvingas.

Įžvalgos / Insights

293

VOLKER KOHLHEIM

sudarytas. Kaip pavyzdį pateikime 3 skyrių: 1) „Gyvenviečių vardų tapatybė kaip problema“ (171–172), 2) „Nomematika kaip problemos sprendimas“ (172), 3) „Gyvenviečių vardai kaip nomematiniai vienetai“ (173–185), 4) „Gyvenviečių vardų tapatybė (-ės) kaip ryšys (-iai) tarp nomematinių vienetų“ (185–198). Brendleris konstatuoja, kad visose jo aptariamose vardų tyrimų srityse esama nevienodo masto tapatybės teorijos trūkumų. Ryškiausi jie, jo nuomone, yra asmenvardžių tyrimuose. Šiuose skyriuose jis siekia išvengti vardų tapatybės painiojimo su vardų sutapimu „arba jų etimologine ar funkcine tapatybe“ (171). Visuose šiuose skyriuose nomematikos taikymas iliustruojamas išsamiais formalizavimais (pvz., 175–185), ir visi jie baigiami išvada, kad vardų istorija yra tapatybės istorija (pvz., 198). Prieš išsamų dokumentacijos ir rodyklių skyrių, apie kurį jau užsiminta pradžioje, pateikiama „Santrauka“ (313–318) ir trumpa „Perspektyva“ (319), kur, be kita ko, teigiama: „Galiausiai [...] ateičiai lieka neatidėliotina užduotis – nomematikos taikymu pavaizduoti vardų sistemas (= Nomematiką kaip sistemų teoriją)“ (319). Recenzentas, manantis, kad šioje srityje jau yra atlikęs nemažai parengiamųjų darbų (plg. Kohlheim 1997; 1998), tam visiškai pritaria.

Galiausiai reikia konstatuoti: toliau plėtodamas ir tobulindamas Kohlheimo nomematinį metodą, Brendleris neabejotinai pateikė išplėtotą terminologinį instrumentarijų onimų tapatybei nustatyti ir, svarbiausia, pirmiausia išryškino sąvokos „tapatybė“ problematiką vardų tyrimų srityje. Dar reikia spręsti trūkumus, pavyzdžiui, nepakankamai apibrėžtos „tolerancijos srities“ sąvoką; recenzentui taip pat atrodo, kad siekis diachroninę onimų kaitą nagrinėti „panchroniškai“ veikiau deklaruojamas nei įgyvendinamas. Ateitis parodys, kuris nomematinio metodo variantas – Kohlheimo nuo 1977 m. pateikiamas ar Brendlerio – bus reikšmingas praktiniams vardų tyrimams.

LITERATŪRA

Brendler Silvio 2008: Nomematik. Identitätstheoretische Grundlagen der Namenforschung (insbesondere der Namengeschichte, Namenlexikographie, Namengeographie, Namenstatistik und Namenstheorie). Hamburg: Baar.

Coseriu Eugenio 1967: El plural en los nombres propios. – Teoría del lenguaje y lingüística general. Cinco estudios. Segunda edición. Madrid: Gredos.

Freudenberg Rudolf 1966: Das Phonem und seine Struktur. – Zeitschrift für Mundartforschung 33, 1–13.

294

Acta Linguistica Lithuanica LXIX

Das Nomem, das Allonom und die Nomematik. Zugleich besprechung von Silvio Brendlers Buch Nomematik

Freudenberg Rudolf 1967/68: Nepublikuotas pranešimas, parengtas „Vardų tyrimų“ grupei, vykdžiusiai pagrindinį lingvistikos seminarą 1967/68 mokslo metų žiemos semestre Marburgo Filipso universitete prie Lahno.

Harris Zellig S. 1969: Structural Linguistics. 8^th impression. – Chicago, London: The University of Chicago Press.

Kohlheim Rosa 2006: Zur ländlichen Rufnamen gebung in Niederösterreich im 15. Jahrhundert (nach dem Urbar des Zisterzienserklosters Zwettl von 1457). Beiträge zur Namenforschung: Neue Folge 41, 49–69. Wieder abgedruckt in Kohlheim Rosa, Kohlheim Volker 2011: Personennamen. Motivation – Diffusion – Integration. Hamburg: Baar, 91–111.

Kohlheim Volker 1977: Regensburger Rufnamen des 13. und 14. Jahrhunderts: Linguistische und sozio-onomastische Untersuchungen zu Struktur und Motivik spätmittelalterlicher Anthroponymie. Wiesbaden: Steiner.

Kohlheim Volker 1997: Der onymische Bereich als autopoietisches System. – Wort und Name im deutsch-slawischen Sprachkontakt: Ernst Eichler von seinen Schülern und Freunden, hrsg. von Karlheinz Hengst et al. Köln: Böhlau 1997, 49–57. Wieder abgedruckt in Kohlheim Rosa, Kohlheim Volker 2011: Eigennamen. Neue Wege ihrer Erforschung. Hamburg: Baar, 103–111.

Kohlheim Volker 1998: Towards a Definition of the Onymic System. – W. F. H. Nicolaisen (ed.): Proceedings of the XIXth International Congress of Onomastic Sciences. Aberdeen, August 4–11, 1996, vol. 1. Aberdeen: Department of English. University of Aberdeen, 173–178.

Kohlheim Volker 2001: Nomem und Allonom. – Österreichische Namenforschung 29, 147–154. Wieder abgedruckt in Kohlheim Rosa, Kohlheim Volker 2011: Eigennamen. Neue Wege ihrer Erforschung. Hamburg: Baar, 85–92.

Kohlheim Volker 2005: Nomem und Allonom. Die Feststellung onymischer Identitäten in Vergangenheit und Gegenwart. – Proceedings of the 21^st International Congress of Onomastic Sciences, Uppsala, 19–24 August 2000, vol. 1, ed. by Eva Brylla, Mats Wahlberg. Uppsala: Institutet för språk och folkminnen, 207–217.

Kohlheim Volker, Hengst Karlheinz 2004: Personennamen, Ortsnamen und linguistische Theorie. – Namenkundliche Informationen 85/86, 17–31.

Kohlheim Volker, Hengst Karlheinz 2006: Nomematics – a new approach to the description of proper name systems. – Onoma 41, 115–129.

Rickheit Gert, Weiss Sabine, Eikmeyer Hans-Jürgen 2010: Kognitive Linguistik. Theorien, Modelle, Methoden. Tübingen, Basel: Francke.

Seibicke Wilfried 2008: Die Personennamen im Deutschen. 2., überarbeitete Aufl., Berlin, New York: de Gruyter.

Įžvalgos / Insights

295

VOLKER KOHLHEIM

Siliņa-Piņķe Renāte 2009: Priekšvārdi Rīgā 15. gadsimtā pēc pilsētas ķemerejas reģistra materiāliem / Rufnamen in Riga im 15. Jahrhundert anhand des Kämmerer-Registers der Stadt. Rīga: Latvijas Universitāte.

Tulving Endel 2002: Episodic Memory: From Mind to Brain. – Annual Reviews in Psychology 53, 1–25.

Thümmel Wolf 2005: Strukturalismus. Metzlers Lexikon Sprache, 3., neubearbeitete Aufl. Stuttgart, Weimar: Metzler, 650–651.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names. Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

Van Langendonck Willy 2010: Besprechungsaufsatz: Names and identity. On the nomematic approach. – Beiträge zur Namenforschung: Neue Folge 45, 193–220.

Windberger-Heidenkummer Erika 2011: Onymische Monovalenzen und Klassenbildung. Ein onomastisches Problem und seine methodischen Folgen. – Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis, hrsg. von A. Ziegler, E. Windberger-Heidenkummer. Berlin: Akademie-Verlag, 29–46.

Zabeeh Farhang 1968: What is in a Name? An Inquiry into the Semantics and Pragmatics of Proper Names. The Hague: Martinus Nijhoff.

Įteikta 2013 m. rugpjūčio 25 d.

VOLKER KOHLHEIM

Schlosshof Birken 11, D-95447 Bayreuth, Deutschland

[email protected]

296

Acta Linguistica Lithuanica LXIX