S aipsniai / A icles 89
VILIJA SAKALAUSKIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: leksikog a ija, leksikologija,
e noling is ika.
ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
Lenkijos mokslų akademijos Sla is ikos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: leksikog a ija, leksikologija,
e noling is ika, lenkų kalbos is o ija.
DVIKALBIAI ŽODYNAI KAIP
KULTŪROS TEKSTAI
(XIX A. KUN. ANTANO JUŠKOS
ŽODYNŲ PAGRINDU)
T ansla ional Dic iona ies as Tex s o Cul u e
(On he Example o he Nine een h-Cen u y
Dic iona ies by Re . An anas Juška)
ANOTACIJA
S aipsnyje dėmesys k eipiamas į An ano Juškos d ikalbio žodyno lie u ių i lenkų
kalbų leksemas, pe ku ias a sispindi ŽMOGAUS koncep ualiza imas, kai apibūdinama jo
izinė iš aizda, psichika, emocijos, socialinė padė is, ikėjimas i apeigos. Keliamas ek i-
alen iškumo klausimas, bandan įž elg i d iejų kul ū ų panašumus i ski umus.
S aipsnyje analizuojama kalbinė medžiaga, a ink a iš A. Juškos lie u ių–lenkų i len-
kų–lie u ių kalbų žodynų. Au o ės kelia sau pag indinį klausimą, a iš XIX a. d ikalbių
žodynų, ku ie y a sup an ami kaip daugiakalbės Lie u os kul ū os eks ai, galima ,,pe -
skai y i“ in o maciją apie žmogų.
ESMINIAI ŽODŽIAI: An anas Juška, e s iniai žodynai, XIX amžius, kul ū os eks as,
e noling is ika.
90 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
ANNOTATION
The a icle is he a emp o analyze linguis ic ma e ial, exce p ed om he lexico-
g aphical legacy o Re . An anas Juška. This idea i s well in o he pa adigm o e hno-
linguis ic esea ch. The au ho s pose hemsel es a undamen al ques ion, whe he in o -
ma ion abou a human being can be “ ead ou ” o he nine een h-cen u y ansla ional
dic iona ies, when hey a e app oached as ex s o cul u e o mul ilingual communi y in
Li huania.
KEYWORDS: An anas Juška, ansla ional dic iona ies, 19 h cen u y, ex o cul-
u e, e hnolinguis ics.
ĮVADAS
Visų pi ma eikia apib ėž i, kaip s aipsnyje bus a ojamas e minas kul ū os
eks as. Šiuolaikinėje humani a inėje li e a ū oje ši są oka aikoma apibūdinan
į ai ius žmogaus kul ū inės eiklos kū inius, i ne ik žodinius pasakymus, be
aip pa , plačiąja semio ine p asme, au osaką, a si andančią iš ski ingo pobū-
džio ženklų sekų (Ba miński, Nieb zegowska-Ba mińska 2009: 72).
Ty imas emiasi d ikalbiais žodynais, adinasi, i žodiniais pasakymais, ku-
ių s a biausią s uk ū inį pag indą suda o kalbinių sis emų lyginimas i e i-
nimas, o jų kalbiniu šal iniu ampa į ai ūs kul ū iniai klodai. Toks kul ū inių
žodinių pasakymų apib ėžimas inka XIX a. kunigo An ano Juškos žodynams,
ku ių sis eminiai duomenys užima s a bią ie ą kogni y iniuose e noling is-
iniuose y imuose, nes y ėjams ūpi a skleis i o laiko a pio ealijas i ealijų
e inimą pe kalbos duomenis. No s A. Juškos eks ai is da de amai moksli-
ninkų neį e in i, ačiau a siž elgian į d iejų (a daugiau) ski ingų kalbų ly-
ginimą, jie y a s a bi lie u ių i lenkų kul ū inio pa eldo dalis. Ti iamas d i-
kalbis žodynas pa ankus da i uo, kad u i adinamąją seman inę me akalbą:
eikšmės ap ašomos pe i azėmis, pa eikiama kolokacijų, sinonimų.
Taigi o muluojamas y imo užda inys – nu ody i ski umus i panašumus,
kaip d i au os, u inčios sa o p aei ies pasakojimą, su okia i e ina pasaulį, –
no s i sunkus, be į ykdomas, ačiau ik bend ada biaujan lie u ių i lenkų
y ėjams, ku ių nuomone, d ikalbiai žodynai, nepaisan p agma inio aspek o,
eikia e noling is inę in o maciją apie kolek y o subjek y umo esmę.
Šiame s aipsnyje dėmesys k eipiamas į A. Juškos d ikalbio žodyno lie u ių
i lenkų kalbų leksemas, pe ku ias pa odomas ŽMOGAUS koncep ualiza i-
mas, kai y a apibūdinama jo izinė iš aizda, psichika, emocijos, socialinė pa-
dė is, ikėjimas i apeigų a likimas. Ty imo ikslas – nus a y i, a d ikalbiuo-
se žodynuose pa eikiamiems lie u ių i lenkų kalbos pasakymams, ku ie y a
S aipsniai / A icles 91
D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai
(XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu)
p iski iami am ik ai seman inei g upei, būdingas isiškas eikšmių ek i a-
len iškumas, apy ikslis ek i alen iškumas, a pasi eiškia am ik a d iejų lygi-
namųjų kalbų eikšminė leksinė asime ija.
Konk ečiais pa yzdžiais iš A. Juškos žodyne pa eikiamų ek i alen ų siekia-
ma pa ody i, a žmogaus aizdinys lie u ių i lenkų kalbose y a sime iškas i
ienodai de alus, a pasi eiškia am ik i seman iniai, s ilis iniai a ne p agma-
iniai su žmogumi susiję ski umai.
ŽMOGŲ ka ego izuojan ys pa adinimai (a siž elgian į s aipsnio ikslą, e-
miamasi daik a a džių i būd a džių o momis) ski s omi į am ik as eikš-
mines g upes. D ikalbiame lie u ių–lenkų kalbų žodyne lie u iškus žodžius
a i inka ienažodžiai lenkų kalbos ek i alen ai, aip pa sinonimai. Au o ius
ne e ai aikė ap ašomojo pobūdžio e imą, e ė lie u ių kalbos a i ikmenis,
emdamasis eikšminiais yšiais, galimomis kolokacijomis a eikšmę nusakan-
čiais komen a ais, ku ie pa eikiami skliaus eliuose p ie pag indinio daik a a -
džio ek i alen o.
Pa yzdžiui, ikalbio A. Juškos la ių–lie u ių–lenkų kalbų žodyno la ių
kalbos ek i alen ų e imo būdus į lenkų kalbą de aliai ap ašė Rena a Mise-
iča-T illiča (2012; 2013: 162–171). Pab ėž ina, kad A. Juškos žodynai y a ne
ik e s iniai žodynai, be i e s iniai aiškinamieji žodynai, ku ie y a be ga-
lo s a būs e noling is ams, siekian iems iš i i d iejų au ų, gy enančių oje
pačioje e i o ijoje, pasaulio ka ego iza imą, emian is d iejų kalbų lyginimu.
„Ve s iniai žodynai, suda y i d ikalbių asmenų, y a ne ik e ingi medžiagos
inkiniai sis eminiams y imams a lik i, be aip pa a skleidžia biling izmo
į aką kalbos sis emai, kai au o iaus d ikalbys ė implikuo a d iejų au ų kul ū-
os‟ (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131).
Mokslinis y imas p adedamas, pa enkan me odologiją i a i inkamas są-
okas, emian is A. Juškos d ikalbiais lenkų i lie u ių kalbų žodynais. Ty i-
mo objek as – leksikog a inis palikimas, be publikuo os dalies, išlikęs į ai iose
ank aš inėse edakcijose, ku ios bu o pildy os i aisy os ki ų au o ių. Todėl
medžiaga e inama k i iškai. Bū ina a siž elg i į pasakymų leksinius seman i-
nius aspek us, ku iuos kei ė ėlesni edak o iai. Medžiaga a ink a bū en okia,
nes a i ikmenys u i bū i pa eik i i lie u iškoje, i lenkiškoje žodyno dalyje.
Ta kime, kad d ikalbiai žodynai suda o speci inę eks ų ūšį. Tada kyla
klausimas, kokią in o maciją galima pe skai y i iš okio is o inio žodyno eks-
o, jeigu jį laiky ume i e in ume kaip isumą i ak uo ume kaip am ik os
ūšies kū inį i kaip daugiakalbės bend uomenės kul ū inį paminklą, o ne ien
kaip pag indinių bei juos a i inkančių iš e s ų žodžių inkinį, suku ą ien
p ak inio naudojimo ikslams, pa yzdžiui, p i eikus ik am laiko a piui, kai
mokaisi kalbos.
92 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
Teiginys, kad „žodynas y a eks o ūšis“ implikuoja, pasak e noling is o
Wojciecho Chlebdos, kelias pag indines ezes: 1) kadangi žodynas y a eks o
ūšis, ai jis y a i pasakymas; kadangi žodynas laikomas pasakymu, ai jis y a
am ik os ie os i laiko bend uomeninio disku so dalis. Tai eiškia, kad žo-
dynas u i sa o ad esan ą, sa o ad esa ą, am ik ą ealybę, su ku ia susijęs pa-
sakymas; 2) kadangi žodynas y a eks as (pasakymas), ai jis y a i am ik os
ealybės ( aip pa i kalbinės) in e p e acinis pasakojimas (Chlebda 2010: 202).
Tada kyla klausimas, kas y a d ikalbio XIX a. Lie u os žodyno pasakojimo
subjek as, kai Lie u a, panašiai kaip i Lenkija, uo me u bu o aldoma ca ų?
Tokio pobūdžio žodynui būdingas į ai ių me menų subjek y umas. Visų
pi ma, jame a sispindi kolek y inio subjek y umo pe spek y a, kokia i y a
kalbinė–kul ū inė bend uomenė, susidedan i iš mažesnių bend uomenių, pa-
yzdžiui, egioninės, aplinkos a eliginės bend uomenės (Chlebda 2010: 202).
Kalbėdami apie A. Juškos d ikalbius žodynus, susidu iame su d iejų su-
bjek y ių kalbinių kolek y ų – lie u ių i lenkų – i d iejų subjek y ių pasau-
lė aizdžių koegzis a imu. E noling is iniu požiū iu įdomu panag inė i, a os
izijos, pasakojančios apie men alinės (psicholing is inėje e minologijoje a-
dinamos „men aliniais žemėlapiais“) uome inės Lie u os gy en ojų bend uo-
menės egzis a imą, y a sime iškos? A čia pasi eiškia d i ski ingos ealy-
bės in e p e acijos, ku ios pe eikiamos ski ingomis leksinėmis i s ilis inėmis
o momis, s e eo ipais i kul ū iniais aizdiniais? Be ne ien kolek y o, nes
žodyno subjek y umą lemia i žodyno kū ėjas – leksikog a as, ki aip a ian ,
eks o a pasakymo, ku is ski as konk e aus ad esa o ikslui, ykdomam am
ik u laiku i am ik oje ie oje, au o ius. Tai jis kons uoja žodyną, nuo jo p i-
klauso mak os ukū a, ki os kalbos a i ikmenų pa inkimas i papildomų aiški-
nimų, kon eks ų a g ama inės in o macijos į edimas.
E noling is as u i su ok i, kad žodyne šalia kolek y inės aizduo ės pasi-
eiškia i indi iduali aizduo ė, ku ią pa eikia pa s au o ius, kad i pe ienokį
a ki okį leksemų pa inkimą. Leksikog a as isuome susidu ia su begale sp en-
dimų, ku iuos u i p iim i iek a inkdamas medžiagą, iek ją išdės ydamas, nes
neįmanoma suku i okio žodyno, ku io mak os uk ū a apim ų isus galimus
pa adinimus, egzis uojančius kalboje. Pap as ai suda an žodyno ko pusą, s en-
giamasi pa eik i okį žodžių inkinį, ku is a spindė ų kalbinės kul ū inės bend-
uomenės pasaulio koncep ą.
A. Juška bu o bū en oks au o ius, ku is ambicingai siekė sa o žodynuose
pe eik i isuminį ano laiko a pio pasaulė aizdį. Kaip d ikalbis leksikog a as,
jis ne ik bu o a idus į ai ių lie u ių i lenkų egzis a imo ap aiškų, kai susidu-
ia d i kalbos i kul ū os, s ebė ojas i k onikininkas, be daugeliu a ejų, pasak
W. Chlebdos, uome inės ealybės in e p e a o ius ik o ę e ino objek y iai,
pa eikdamas gausių ealijų. Tai da ė leng ai sup an amu būdu, a skleisdamas
S aipsniai / A icles 93
D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai
(XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu)
dalyko esmę, engdamas moksliškumo i enciklopediškumo (Chlebda 1993:
205; Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). Jis siekė ne ik su egis uo i lie u ių
gy osios kalbos u us, be i puikiai išmanė lenkų kalbos egioninį a ian ą
(speci inį sociolek ą), ku iuo kalbėjo smulkieji Kauno gube nijos bajo ai (Sa-
waniewska-Mochowa 2002). Pasak Baudouino de Cou enay, A. Juška bu o ge-
iausias o laiko a pio lie u ių gy enimo žino as (de Cou enay 1880: 2).
Ve s iniai žodynai, suda y i d ikalbių asmenų, y a e ingi ne ik kaip me-
džiagos inkiniai sis eminiams y imams a lik i, be i kaip šal iniai, eikian ys
galimybę a skleis i biling izmo į aką kalbos sis emai, kai au o iaus d ikalbys ė
implikuo a d iejų au ų kul ū os (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). A. Juškos
d ikalbiai žodynai y a be galo e ingas d iejų kalbinių sis emų, kaip subjek-
y aus pasakojimo, ka ego izuojančio uome inę kasdienybę, kai a ojamos
d i ski ingos šnẽkamosios kalbos, nepa eik os kalbos no mų, y imų šal inis
e noling is ams.
Lyginan A. Juškos žodynų lie u iškus an aš inius žodžius i jų lenkų kalbos
a i ikmenis, pas ebimas kai ku ių leksinių seman inių g upių panašumas, pa-
yzdžiui, žodžiai, ku iais apibūdinamas žmogus, jo eikla i k . Tokie d ikalbių
a o ojų lenkų–lie u ių i lie u ių–lenkų žodžių a i ikmenys lemia d ikalbių
gy en ojų kul ū inę in e e enciją, supona usią į ai ių s e ų a ibu ikos į a di-
jimo bend umą bei sąmoningą, p iklausomai nuo kalbinės si uacijos, lenkiško
a ba lie u iško pa adinimo pasi inkimą (Sawaniewska-Mochowa 2014: 135).
KŪNIŠKUMO SFERA,
FIZINĖS (IŠORINĖS) YPATYBĖS
A. Juška iš gy osios kalbos už ašinėjo iską, ką ik pa yko nugi s i, neski s-
ydamas als iečių kalbos žodžių į ink inus i ne ink inus. Jis ne engė šiu kš-
čių bei ulga ių žodžių i posakių, nelaikydamas jų ne inkamais žodynui i ap-
sk i ai ne eik inais skai ančiajai isuomenei (Tolu ienė 1961: 151):
lie. biks ášikis (dū inys biks os + šik i) = le. eksp esy ui s acz do po ek ‘kas
p isida ęs į kelnes’1 (L B2 I 15, L B II 26), ajdający się do po ek (J I 207);
1 Ku s šìka į bìks es, ás biks ášikis ‘ iedžian is (?), pu inan is (?) į kelnes’ (J I 207).
2 Słownik li ewsko–polski san umpų pa eikimo p incipai: sumažin os didžiosios aidės po L sim-
bolio eiškia, kad lenkų kalbos medžiaga im a iš a i inkamų lie u iškų sky ių nuo A iki Ż, skai-
čiai I, II, III eiškia edakcijų eiliškumą; san umpa d žymi išleis as a ba pe leis as žodyno dalis,
LBug – K. Būgos edakcija, a abiški skaičiai žymi ko eles, p idė as p ie ank aščio, a puslapius.
94 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
lie. buknósa (dū inys buka + nosis) ‘bukanosis’ = le. ęponos (L B I 37, L B II
60, J I 248): Tas buknósa, ku ió buk nósė. LKŽ duomenimis, už iksuo as Ju gio
Šlapelio žodyne;
lie. dublýs ‘didpil is’ = le. b zuchal (J I 357), lenkų a mėse a ojami b zu-
chal, b zuchala ‘człowiek z dużym b zuchem, g ubas / žmogus, su dideliu pil u,
s o ulis’ (cen inė i šiau ės Lenkija); LKŽ duomenimis, a ojamas daba inėje
y ų aukš aičių pane ėžiškių pa a mėje (apie Pane ėžį), a ian as dblis a o-
jamas Ė iškiuose, Pociūnėliuose (Rad iliškio .) i Pak uojyje;
lie. memeklis ‘kas kalbėdamas užsike a, mikčioja, mikčius’ (L M d 30) //
me meklis ‘kas kalbėdamas užsike a, mikčioja, mikčius’ (L M d 34) = le. za-
jękliwy ‘mikčiojan is’ ib.; momo ‘miknius (mikčiojan is)’ (L M II 30); zajękliwy
(L M II 30) . lenkų a mėse (Mažoji Lenkija) oks žmogus adinamas momo ,
zajęklak, zajękliwy. Lie u ių a mėse a ojamas gana plačiai: memeklis – y ų
aukš aičių pane ėžiškių (apie Pane ėžį), y ų aukš aičių u eniškių (Duse os),
me meklis – aka ų aukš aičių kauniškių (Ski snemunė, Lukšiai);
lie. ukšn ‘kas susi aukęs, susi aukėlis; paniu ėlis, pikčiu na’: Ku s susi-
aukęs is as ukšn; a ian as uksl = le. a mėse a ojamas zma szczocha
(człowiek cały zma szczony) ‘susi aukėlis ( isiškai susi aukęs žmogus)’ (L R I
25). Pa adinimai su o man u -ocha bu o būdingi senajai Lenkijai, ačiau iki
šiol lenkų a mėse y a p oduk y ūs kaip eiklos a likėjų a sa ybių nešio ojų
pa adinimai, ka ais iš eiškian ys neigiamą emocijų a spal į. Lie u ių kalboje
ukšna, ukšla eiškia ‘žmogų, ku is susi aukęs, pe k eipęs eidą, susi aukėlis;
pikčiu na’. Rukšn papli ęs aka ų aukš aičių kauniškių šnek ose (apie Ma i-
jampolę, Vilka iškį, Ju ba ką) i pie ų aukš aičių (apie Aly ų), ukšl a oja-
mas žemaičių (k e ingiškių, a niškių, aseiniškių) šnek ose;
lie. s as, plg. LKŽ s y as, o. dial. s îw, le. sz ywny ‘pasi empęs, iesus’: Kas
iesus, neapsikumpinęs, s ačias i lygus kaip ąs as ienmulinis, as š ý as (J). ~ le.
p os y jak swica ‘ iesus, kaip ž akė’ (L S I 60); s y as – LKŽ duomenimis, už-
iksuo as iš Ku šėnų. Lie u ių a mėse, ypač aka ų aukš aičių kauniškių, pa-
pli ęs a ian as š y as, į auk as į F id icho Ku šaičio Lie u ių– okiečių kalbų
žodyną, ku io duomenys su ink i iš Mažosios Lie u os lie u ių gy osios kalbos
i spausdin ų šal inių.
CHARAKTERIO SAVYBĖS
Lie. akýplėša (dū inys akìs + plėš i) ‘įžūlus, šiu kš us, nemandagus žmogus’:
Válo augìn as ájkas áp akýplėša, . y. žėdnam akis d aska. Kas akis plėšia, p iešinas,
as akyplėša (J I 7) = le. eksp esy as okodzio (dū inys d zeć + oko), d apieny
‘plėš us’ (L A II 8, L A III 4, J I 7). L. I inskis d apieny e čia plièszans, -nćzia (I
S aipsniai / A icles 95
D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai
(XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu)
54). Va ojamas lie u ių a mėse ( aka ų aukš aičių kauniškių, šiau ės žemaičių
k e ingiškių) i įėjęs į bend inę kalbą;
lie. jumpé kis ‘kas p ikibęs, p isijungęs’ ~ le. p zywiązany jak kleszcz ‘p ikibęs
kaip e kė’ (L j I 5); Jono Jablonskio edaguo oje dalyje eikiama jmpe kė, -kės
(plg. o. Jung e chen) ‘poniu ė (le. panienka)’ (sakoma paniekinamai): Ta mo-
iška jo (kelei ia) jumpe kė, .y. p ijung a p ie jo, kaip e kė įsiu b a (sc. ,,įsisiu bu-
si“) (J II 687). Jumpe ke gasužeis aikščiojo (J II 687), plg. jumpé kis, -ė LKŻe
už iksuo as iš A. Juškos žodyno. Da plg. jùmp o a ‘panelė’ (plg. o. Jung au)
aip pa u i neigiamą a spal į: jump o a nemoka nei kokio da belio; už iksuo as
Pilypo Ruigio Lie u ių– okiečių i okiečių–lie u ių kalbų žodyne, Viliaus Kal ai-
čio P ūsijos lie u ių dainose (Kal ai is 1905: 123), Augus o Šleiche io Li auisches
Lesebuch und Glossa (Schleiche 1857: 172), dažnai pasi aikan ys A. Juškos už-
ašy ose dainose, aip pa Liud iko Rėzos (1935, 1937) i Augus o Leskieno i
Ka lo B ugmano dainų inkiniuose (Leskien, B ugmann 1882: 65), a o as
K is ijono Donelaičio;
lie. ge lis = le. dob u ki (L G I 19), Ø ozkosznik (‘palaimin as’) (L G II 34),
dob y człowiek (šis ek i alen as pa eik as J. Jablonskio, i en pa pažymė a, kad
Juškos pa a o as palaimin as ozkosznik ‘ as, ku is y a a sida ęs palaimai’) (J II
429). Plg. Swil, kaip i L. I inskio (I 460) žodyne, eiškia ‘goslininkas, askaz-
ninkas’, susijęs su goslus ‘gašlus, geidulingas’ i aškažnas ‘išdykęs, linksmas’.
A. Juška eikiausiai no ėjo šiam pa adinimui su eik i ki ą eikšminį a spal į
‘ oks, ku is eikia palaimą ki iems’. LKŽe šis žodis eiškia ‘ge as žmogus, ge u-
is’: Iš šelmio ge ulio nepada ysi (Valkininkai, Va ėnos .). L. I inskio dob u ki y a
būd a dis, e čiamas kaip ge inku is, ge inkučia (Giaŕnkŭ is, -ŭćzia I 46);
lie. minkš pa is sakoma menkinamai apie ne ykusį, iš ižusį y ą, pažodžiui
eiškia ‘minkš as kiaušinis’ = le. eksp esy as miękojaj ‘człowiek uległy / nuo-
lankus žmogus’ (L M II 48 , L M d 45. L M II 48 , L M d 45). Lie u ių kalbo-
je ai eiškia silpna alį, nuolankų, leng ai ki ų pa eikiamą žmogų; da plg. lie.
minkšp ó is (L M II 49), minkšp is (L M d 45) = le. słaboumny;
lie. ki šlys. Šio žodžio eikšmę A. Juška paaiškina ilius aciniu pa yzdžiu:
Ku s kì šina, é zina ki s žmónes, s ki šlys ~ le. eksp esy as ozjuszyciel ‘siu in-
ojas, ni š in ojas’ (L k I 41, J III 129). Panašiai aiškina F. Ku šai is sa o žodyne
ki šin ojis: Ki šin ojis – ku s ki šina (K I 67). Šis pa adinimas apibūdina žmogų,
ku is ki us e zina, pykina, pjudo. L. I inskis būd a dį ozjuszony e čia įbingęs
(= įsiu ęs), pa akęs, įdūkęs, įšėlęs (I 456).
Be kon eks o iš lenkiško a i ikmens sunku a ku i ikslią eikšmę. Žodis
ozjuszyciel ne a ojamas nei daba inėje bend inėje kalboje, nei a mėse, be
okios s uk ū os, ku ios pag indą suda o is o inis da ybinis lenkų kalbos
modelis su o man u -iciel / -yciel, galėjo egzis uo i uome inėje a osenoje.
A. Juškos žodyne lenkiškoje medžiagoje da ybos su nomen agen is eikšme (plg.
96 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
g abiciel, g yziciel, nagliciel, s aszyciel, zwodziciel) pa yzdžių y a gana daug. Taip
pa gali bū i, kad A. Juška siekdamas e imo sime iškumo okį eiksmo a li-
kėjo pa adinimą pa s sukū ė iš eiksmažodžių eikslų po ų: ozjuszyć į .– o-
zjuszać eik. ‘p i es i ( es i) iki pasiu imo, įsiu in i (siu in i)’ a ba ozjuszyć się
į . – ozjuszać się eik. ‘įni š i (ni š i), supyk i (pyk i), ni š i an ko no s dėl ko-
kios no s p iežas ies’.
Da plg. sime iškos s uk ū os dū inius: lie. a ėłkge is = le. wodkopój, gi uo-
klis (L A II 106): Tèn a ėłkge ej, usidá ę į ú zdinę, gé ia (J I 107); I inskio žodyne
už iksuo as gi ŭklis ‘pijak’ (I 279).
Daugelio minė ų žodžių eikšmės pag indas – neigiamas emocinis kalbė-
ojo san ykis su pa adinamu dalyku. Tai jo nuomonė apie am ik o žmogaus
e ę, i a nuomonė pa eikiama ne kaip loginis sp endimas, o kaip kalbančiojo
asmens pa i is a jausmas. Šiuose žodžiuose už iksuo as neigiamas e inimas.
ELGESYS, GYVENIMO BŪDAS, VEIKLA
Lie. baładóšıus ., baładošė m.: Kas pa nak ìs báłdos, as baładóšius (J I 186)
~ le. łuk (L B I 3); wałęsający się, łuczący się ‘besi ankan is’ (J I 186). A. Juška
da pa eikia sinonimą pabalda.
Aki aizdu, kad lie u iška žodžio o ma apibūdina žmogų, ku is ankosi, ai-
niojasi nak į, . y. nak ibalda. Tuo a pu lenkų kalbos a i ikmenys eikiau eiškia
bend ąja p asme ‘slampinė oją, łazik, łazęga’ < iš eiksm. łuc się ‘keliau i kaž-
ku be ikslo, bū i nežinia ku , slampinė i, bas y is, anky is’, iš Mažosios Pie ų
Lenkijos a mių łuk ‘žmogus, ku is mėgs a anky is’, aip pa a mėse a oja-
ma kaip p a a dė, kai kalbama apie užgaulų būdą, ypač u in omeny mo e is;
lie. łájdo u ininkas (L L II 4, L Bug Als) ~ le. pog zebnik, (Swil) p zes ‘ en,
k ó y zajmuje się pog zebem, u ządza pog zeb / as, ku is ūpinasi laido u ė-
mis, o ganizuoja laido u es’. Panašiai i L. I inskio žodyne pog zebnik e čia-
mas Łjdo ojas ‘kas laidoja mi usį’, bŭdininkas (?) (I 296). A odo, kad A. Juška
lenkų kalbos a i ikmenį pog zebnik su okė kaip laido u ių daly į. Tokia eikšme
šis pa adinimas y a a ojamas Silezijoje i Kašubuose. LKŽe aip pa duodama
okia laido u ininko eikšmė. Čia y a i A. Juškos sakinys: Laido u ininkai g įž a
iš kapų, ku iame laido u ininkai eikiausiai aip pa eiškia ‘laido u ių daly iai’;
lie. pi ágininkas = le. pi onik ‘ en co piecze i sp zedaje pi ogi / as, ku is ke-
pa i pa da inėja py agus’ (L p I 83); pagal SWil ‘ en, co pi ogi obi, p zedaje
lub jadać je lubi / as, ku is da o pyga us, pa da inėja a ba mėgs a juos algy i’,
plg. lie. py gininkas ‘kondi e is, py agų kepėjas’. Šis pa adinimas už iksuo as
Jono Hen iko Kuncmano žodyne ( adinamame K auzės žodyne), į sa o žodyną
jį bu o į ašęs i F. Ku šai is, aip pa minimas B e kūno Biblijoje, a ojamas
S aipsniai / A icles 97
D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai
(XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu)
a mėse: y ų aukš aičių pane ėžiškių (G ūžiuose, Pas alio .) i pie ų žemaičių
aseiniškių (apie Tau agę).
SOCIALINIS STATUSAS (DICHOTOMINIS
BENDRUOMENĖS DALIJIMAS Į PONUS,
BAJORUS IR VALSTIEČIUS)
Labai gausi pa adinimų g upė lie u ių kalboje y a su pama iniu žodžiu ba-
jo as, p z.: lie. bajó as, - ė (L B I 2, L B II 3, J I 183) ‘p i ilegijuo as žem aldys,
pp . idu inis d a ininkas; p i ilegijuo os kilmės žmogus, šlėk a’: Aš iš Laudės3
bajo as, o u ka čiu asis4. À skydas muzikas nu bajo u, .y. išski iamas. Jinai bajo ė
iš gimima i po y u bajo ė (J I 183–184). Šio žodžio kono acija lie u ių kalbo-
je XIX a. y a neu ali, pozi y i. Todėl galima dė i lygybės ženklą: = le. kalbos
a i ikmenys boja ‘bajo as’, szlachcic ‘bajo as’. Rank aš yje A. Juška bu o į ašęs
yce z ‘ i e is’ (L B I 2), boha y ‘did y is’ (L B II 3). Tačiau spausdin oje e sijoje
jau ik szlachcic (J I 184);
lie. bajo áj ė = le. ‘dama lub panna z odu szlacheckiego, có ka szlachcica /
dama a ba ponia iš bajo ų giminės, bajo o duk ė’ (J I 183);
lie. bajo kas = le. 1. deminu y inis pa adinimas, eiškian is ‘(mały) syn sz-
lachcica (mažą) bajo o sūnų)’; 2.‘biedny szlachcić (ne u ingas bajo as)’; 3. (su
gailesčio a spal iu) ‘szlachcina (bajo ėlis)’ (L B III 4); spausdin ame a ian e:
syn szlachcica; biedny szlachcic; szlachcina (J I 184); LKŽe an a i ečia eikšmės
neuž iksuo os;
lie. bajó edis: Bajó edis ý a ádas bajó ų (J I 184) ‘p zywódca boja ów (ba-
jo ų adas)’~ le. dial. ma szałek ‘ ado as, ce emonialo žino as; aukščiausias
p ancūzų ka inis laipsnis Napoleono I i III laikais; seniūnas; es u ių y es-
nysis daly is i k .’ (PolŽ I 443). LKŽ ma šalka u i ado aujančio asmens s a-
usą: 1. ‘ eodalinės als ybės apa a e adminis uojan is, ado aujan is asmuo;
bajo ų adas’; 2. ‘iškilmėms ado aujan is asmuo’; 3. ‘pi šlys’; 4. ‘ es u ių pul-
ko daly is’.
Ma szałek (plg. idu amžių o. ma schalk ‘ka ališkosios šeimos a nas’) – ai
is o inis e minas ‘XV–XVIII a. – pi masis minis as, als ybės a nau ojas,
3 Liaudė – is o inio egiono, ku is y a Ne ėžio dešiniojo k an o bajo kaimių, daugiausia ap inka-
mų Pociūnėlių–Do nu os uože, pa adinimas. Apie Lie u os bajo us gana daug duomenų pa-
eikia XVI a. pabaigos Raseinių žemės eismo ak ai, pi kimo–pa da imo i k . dokumen ai (LE
XIV 501–502).
4 Ka čiuo asis ‘p as as, plaukais apsileidęs’.
104 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
wi h e e ence o his/he physicali y, psyche and men ali y, exp essing o emo ions, ela-
ion o o he /alien, p ac icing eligion and i uals.
Į eik a 2017 m. balandžio 4 d.
VILIJA SAKALAUSKIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Pe o Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lie u a
ilija[email p o ec ed]
ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA
Ins i u e o Sla ic S udies, Polish Academy o Sciences
J. Ba oszewicza g. 1B/17, 00-337 Wa szawa, Polska
zo [email protected]
