Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu)

S aipsniai / A icles 89 VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Mokslinių y imų k yp ys: leksikog a ija, leksikologija, e noling is ika. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Lenkijos mokslų akademijos Sla is ikos ins i u as Mokslinių y imų k yp ys: leksikog a ija, leksikologija, e noling is ika, lenkų kalbos is o ija. DVIKALBIAI ŽODYNAI KAIP KULTŪROS TEKSTAI (XIX A. KUN. ANTANO JUŠKOS ŽODYNŲ PAGRINDU) T ansla ional Dic iona ies as Tex s o Cul u e (On he Example o he Nine een h-Cen u y Dic iona ies by Re . An anas Juška) ANOTACIJA S aipsnyje dėmesys k eipiamas į An ano Juškos d ikalbio žodyno lie u ių i lenkų kalbų leksemas, pe ku ias a sispindi ŽMOGAUS koncep ualiza imas, kai apibūdinama jo izinė iš aizda, psichika, emocijos, socialinė padė is, ikėjimas i apeigos. Keliamas ek i- alen iškumo klausimas, bandan įž elg i d iejų kul ū ų panašumus i ski umus. S aipsnyje analizuojama kalbinė medžiaga, a ink a iš A. Juškos lie u ių–lenkų i len- kų–lie u ių kalbų žodynų. Au o ės kelia sau pag indinį klausimą, a iš XIX a. d ikalbių žodynų, ku ie y a sup an ami kaip daugiakalbės Lie u os kul ū os eks ai, galima ,,pe - skai y i“ in o maciją apie žmogų. ESMINIAI ŽODŽIAI: An anas Juška, e s iniai žodynai, XIX amžius, kul ū os eks as, e noling is ika. 90 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA ANNOTATION The a icle is he a emp o analyze linguis ic ma e ial, exce p ed om he lexico- g aphical legacy o Re . An anas Juška. This idea i s well in o he pa adigm o e hno- linguis ic esea ch. The au ho s pose hemsel es a undamen al ques ion, whe he in o - ma ion abou a human being can be “ ead ou ” o he nine een h-cen u y ansla ional dic iona ies, when hey a e app oached as ex s o cul u e o mul ilingual communi y in Li huania. KEYWORDS: An anas Juška, ansla ional dic iona ies, 19 h cen u y, ex o cul- u e, e hnolinguis ics. ĮVADAS Visų pi ma eikia apib ėž i, kaip s aipsnyje bus a ojamas e minas kul ū os eks as. Šiuolaikinėje humani a inėje li e a ū oje ši są oka aikoma apibūdinan į ai ius žmogaus kul ū inės eiklos kū inius, i ne ik žodinius pasakymus, be aip pa , plačiąja semio ine p asme, au osaką, a si andančią iš ski ingo pobū- džio ženklų sekų (Ba miński, Nieb zegowska-Ba mińska 2009: 72). Ty imas emiasi d ikalbiais žodynais, adinasi, i žodiniais pasakymais, ku- ių s a biausią s uk ū inį pag indą suda o kalbinių sis emų lyginimas i e i- nimas, o jų kalbiniu šal iniu ampa į ai ūs kul ū iniai klodai. Toks kul ū inių žodinių pasakymų apib ėžimas inka XIX a. kunigo An ano Juškos žodynams, ku ių sis eminiai duomenys užima s a bią ie ą kogni y iniuose e noling is- iniuose y imuose, nes y ėjams ūpi a skleis i o laiko a pio ealijas i ealijų e inimą pe kalbos duomenis. No s A. Juškos eks ai is da de amai moksli- ninkų neį e in i, ačiau a siž elgian į d iejų (a daugiau) ski ingų kalbų ly- ginimą, jie y a s a bi lie u ių i lenkų kul ū inio pa eldo dalis. Ti iamas d i- kalbis žodynas pa ankus da i uo, kad u i adinamąją seman inę me akalbą: eikšmės ap ašomos pe i azėmis, pa eikiama kolokacijų, sinonimų. Taigi o muluojamas y imo užda inys – nu ody i ski umus i panašumus, kaip d i au os, u inčios sa o p aei ies pasakojimą, su okia i e ina pasaulį, – no s i sunkus, be į ykdomas, ačiau ik bend ada biaujan lie u ių i lenkų y ėjams, ku ių nuomone, d ikalbiai žodynai, nepaisan p agma inio aspek o, eikia e noling is inę in o maciją apie kolek y o subjek y umo esmę. Šiame s aipsnyje dėmesys k eipiamas į A. Juškos d ikalbio žodyno lie u ių i lenkų kalbų leksemas, pe ku ias pa odomas ŽMOGAUS koncep ualiza i- mas, kai y a apibūdinama jo izinė iš aizda, psichika, emocijos, socialinė pa- dė is, ikėjimas i apeigų a likimas. Ty imo ikslas – nus a y i, a d ikalbiuo- se žodynuose pa eikiamiems lie u ių i lenkų kalbos pasakymams, ku ie y a S aipsniai / A icles 91 D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai (XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu) p iski iami am ik ai seman inei g upei, būdingas isiškas eikšmių ek i a- len iškumas, apy ikslis ek i alen iškumas, a pasi eiškia am ik a d iejų lygi- namųjų kalbų eikšminė leksinė asime ija. Konk ečiais pa yzdžiais iš A. Juškos žodyne pa eikiamų ek i alen ų siekia- ma pa ody i, a žmogaus aizdinys lie u ių i lenkų kalbose y a sime iškas i ienodai de alus, a pasi eiškia am ik i seman iniai, s ilis iniai a ne p agma- iniai su žmogumi susiję ski umai. ŽMOGŲ ka ego izuojan ys pa adinimai (a siž elgian į s aipsnio ikslą, e- miamasi daik a a džių i būd a džių o momis) ski s omi į am ik as eikš- mines g upes. D ikalbiame lie u ių–lenkų kalbų žodyne lie u iškus žodžius a i inka ienažodžiai lenkų kalbos ek i alen ai, aip pa sinonimai. Au o ius ne e ai aikė ap ašomojo pobūdžio e imą, e ė lie u ių kalbos a i ikmenis, emdamasis eikšminiais yšiais, galimomis kolokacijomis a eikšmę nusakan- čiais komen a ais, ku ie pa eikiami skliaus eliuose p ie pag indinio daik a a - džio ek i alen o. Pa yzdžiui, ikalbio A. Juškos la ių–lie u ių–lenkų kalbų žodyno la ių kalbos ek i alen ų e imo būdus į lenkų kalbą de aliai ap ašė Rena a Mise- iča-T illiča (2012; 2013: 162–171). Pab ėž ina, kad A. Juškos žodynai y a ne ik e s iniai žodynai, be i e s iniai aiškinamieji žodynai, ku ie y a be ga- lo s a būs e noling is ams, siekian iems iš i i d iejų au ų, gy enančių oje pačioje e i o ijoje, pasaulio ka ego iza imą, emian is d iejų kalbų lyginimu. „Ve s iniai žodynai, suda y i d ikalbių asmenų, y a ne ik e ingi medžiagos inkiniai sis eminiams y imams a lik i, be aip pa a skleidžia biling izmo į aką kalbos sis emai, kai au o iaus d ikalbys ė implikuo a d iejų au ų kul ū- os‟ (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). Mokslinis y imas p adedamas, pa enkan me odologiją i a i inkamas są- okas, emian is A. Juškos d ikalbiais lenkų i lie u ių kalbų žodynais. Ty i- mo objek as – leksikog a inis palikimas, be publikuo os dalies, išlikęs į ai iose ank aš inėse edakcijose, ku ios bu o pildy os i aisy os ki ų au o ių. Todėl medžiaga e inama k i iškai. Bū ina a siž elg i į pasakymų leksinius seman i- nius aspek us, ku iuos kei ė ėlesni edak o iai. Medžiaga a ink a bū en okia, nes a i ikmenys u i bū i pa eik i i lie u iškoje, i lenkiškoje žodyno dalyje. Ta kime, kad d ikalbiai žodynai suda o speci inę eks ų ūšį. Tada kyla klausimas, kokią in o maciją galima pe skai y i iš okio is o inio žodyno eks- o, jeigu jį laiky ume i e in ume kaip isumą i ak uo ume kaip am ik os ūšies kū inį i kaip daugiakalbės bend uomenės kul ū inį paminklą, o ne ien kaip pag indinių bei juos a i inkančių iš e s ų žodžių inkinį, suku ą ien p ak inio naudojimo ikslams, pa yzdžiui, p i eikus ik am laiko a piui, kai mokaisi kalbos. 92 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Teiginys, kad „žodynas y a eks o ūšis“ implikuoja, pasak e noling is o Wojciecho Chlebdos, kelias pag indines ezes: 1) kadangi žodynas y a eks o ūšis, ai jis y a i pasakymas; kadangi žodynas laikomas pasakymu, ai jis y a am ik os ie os i laiko bend uomeninio disku so dalis. Tai eiškia, kad žo- dynas u i sa o ad esan ą, sa o ad esa ą, am ik ą ealybę, su ku ia susijęs pa- sakymas; 2) kadangi žodynas y a eks as (pasakymas), ai jis y a i am ik os ealybės ( aip pa i kalbinės) in e p e acinis pasakojimas (Chlebda 2010: 202). Tada kyla klausimas, kas y a d ikalbio XIX a. Lie u os žodyno pasakojimo subjek as, kai Lie u a, panašiai kaip i Lenkija, uo me u bu o aldoma ca ų? Tokio pobūdžio žodynui būdingas į ai ių me menų subjek y umas. Visų pi ma, jame a sispindi kolek y inio subjek y umo pe spek y a, kokia i y a kalbinė–kul ū inė bend uomenė, susidedan i iš mažesnių bend uomenių, pa- yzdžiui, egioninės, aplinkos a eliginės bend uomenės (Chlebda 2010: 202). Kalbėdami apie A. Juškos d ikalbius žodynus, susidu iame su d iejų su- bjek y ių kalbinių kolek y ų – lie u ių i lenkų – i d iejų subjek y ių pasau- lė aizdžių koegzis a imu. E noling is iniu požiū iu įdomu panag inė i, a os izijos, pasakojančios apie men alinės (psicholing is inėje e minologijoje a- dinamos „men aliniais žemėlapiais“) uome inės Lie u os gy en ojų bend uo- menės egzis a imą, y a sime iškos? A čia pasi eiškia d i ski ingos ealy- bės in e p e acijos, ku ios pe eikiamos ski ingomis leksinėmis i s ilis inėmis o momis, s e eo ipais i kul ū iniais aizdiniais? Be ne ien kolek y o, nes žodyno subjek y umą lemia i žodyno kū ėjas – leksikog a as, ki aip a ian , eks o a pasakymo, ku is ski as konk e aus ad esa o ikslui, ykdomam am ik u laiku i am ik oje ie oje, au o ius. Tai jis kons uoja žodyną, nuo jo p i- klauso mak os ukū a, ki os kalbos a i ikmenų pa inkimas i papildomų aiški- nimų, kon eks ų a g ama inės in o macijos į edimas. E noling is as u i su ok i, kad žodyne šalia kolek y inės aizduo ės pasi- eiškia i indi iduali aizduo ė, ku ią pa eikia pa s au o ius, kad i pe ienokį a ki okį leksemų pa inkimą. Leksikog a as isuome susidu ia su begale sp en- dimų, ku iuos u i p iim i iek a inkdamas medžiagą, iek ją išdės ydamas, nes neįmanoma suku i okio žodyno, ku io mak os uk ū a apim ų isus galimus pa adinimus, egzis uojančius kalboje. Pap as ai suda an žodyno ko pusą, s en- giamasi pa eik i okį žodžių inkinį, ku is a spindė ų kalbinės kul ū inės bend- uomenės pasaulio koncep ą. A. Juška bu o bū en oks au o ius, ku is ambicingai siekė sa o žodynuose pe eik i isuminį ano laiko a pio pasaulė aizdį. Kaip d ikalbis leksikog a as, jis ne ik bu o a idus į ai ių lie u ių i lenkų egzis a imo ap aiškų, kai susidu- ia d i kalbos i kul ū os, s ebė ojas i k onikininkas, be daugeliu a ejų, pasak W. Chlebdos, uome inės ealybės in e p e a o ius ik o ę e ino objek y iai, pa eikdamas gausių ealijų. Tai da ė leng ai sup an amu būdu, a skleisdamas S aipsniai / A icles 93 D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai (XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu) dalyko esmę, engdamas moksliškumo i enciklopediškumo (Chlebda 1993: 205; Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). Jis siekė ne ik su egis uo i lie u ių gy osios kalbos u us, be i puikiai išmanė lenkų kalbos egioninį a ian ą (speci inį sociolek ą), ku iuo kalbėjo smulkieji Kauno gube nijos bajo ai (Sa- waniewska-Mochowa 2002). Pasak Baudouino de Cou enay, A. Juška bu o ge- iausias o laiko a pio lie u ių gy enimo žino as (de Cou enay 1880: 2). Ve s iniai žodynai, suda y i d ikalbių asmenų, y a e ingi ne ik kaip me- džiagos inkiniai sis eminiams y imams a lik i, be i kaip šal iniai, eikian ys galimybę a skleis i biling izmo į aką kalbos sis emai, kai au o iaus d ikalbys ė implikuo a d iejų au ų kul ū os (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). A. Juškos d ikalbiai žodynai y a be galo e ingas d iejų kalbinių sis emų, kaip subjek- y aus pasakojimo, ka ego izuojančio uome inę kasdienybę, kai a ojamos d i ski ingos šnẽkamosios kalbos, nepa eik os kalbos no mų, y imų šal inis e noling is ams. Lyginan A. Juškos žodynų lie u iškus an aš inius žodžius i jų lenkų kalbos a i ikmenis, pas ebimas kai ku ių leksinių seman inių g upių panašumas, pa- yzdžiui, žodžiai, ku iais apibūdinamas žmogus, jo eikla i k . Tokie d ikalbių a o ojų lenkų–lie u ių i lie u ių–lenkų žodžių a i ikmenys lemia d ikalbių gy en ojų kul ū inę in e e enciją, supona usią į ai ių s e ų a ibu ikos į a di- jimo bend umą bei sąmoningą, p iklausomai nuo kalbinės si uacijos, lenkiško a ba lie u iško pa adinimo pasi inkimą (Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). KŪNIŠKUMO SFERA, FIZINĖS (IŠORINĖS) YPATYBĖS A. Juška iš gy osios kalbos už ašinėjo iską, ką ik pa yko nugi s i, neski s- ydamas als iečių kalbos žodžių į ink inus i ne ink inus. Jis ne engė šiu kš- čių bei ulga ių žodžių i posakių, nelaikydamas jų ne inkamais žodynui i ap- sk i ai ne eik inais skai ančiajai isuomenei (Tolu ienė 1961: 151): lie. biks ášikis (dū inys biks os + šik i) = le. eksp esy ui s acz do po ek ‘kas p isida ęs į kelnes’1 (L B2 I 15, L B II 26), ajdający się do po ek (J I 207); 1 Ku s šìka į bìks es, ás biks ášikis ‘ iedžian is (?), pu inan is (?) į kelnes’ (J I 207). 2 Słownik li ewsko–polski san umpų pa eikimo p incipai: sumažin os didžiosios aidės po L sim- bolio eiškia, kad lenkų kalbos medžiaga im a iš a i inkamų lie u iškų sky ių nuo A iki Ż, skai- čiai I, II, III eiškia edakcijų eiliškumą; san umpa d žymi išleis as a ba pe leis as žodyno dalis, LBug – K. Būgos edakcija, a abiški skaičiai žymi ko eles, p idė as p ie ank aščio, a puslapius. 94 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA lie. buknósa (dū inys buka + nosis) ‘bukanosis’ = le. ęponos (L B I 37, L B II 60, J I 248): Tas buknósa, ku ió buk nósė. LKŽ duomenimis, už iksuo as Ju gio Šlapelio žodyne; lie. dublýs ‘didpil is’ = le. b zuchal (J I 357), lenkų a mėse a ojami b zu- chal, b zuchala ‘człowiek z dużym b zuchem, g ubas / žmogus, su dideliu pil u, s o ulis’ (cen inė i šiau ės Lenkija); LKŽ duomenimis, a ojamas daba inėje y ų aukš aičių pane ėžiškių pa a mėje (apie Pane ėžį), a ian as dblis a o- jamas Ė iškiuose, Pociūnėliuose (Rad iliškio .) i Pak uojyje; lie. memeklis ‘kas kalbėdamas užsike a, mikčioja, mikčius’ (L M d 30) // me meklis ‘kas kalbėdamas užsike a, mikčioja, mikčius’ (L M d 34) = le. za- jękliwy ‘mikčiojan is’ ib.; momo ‘miknius (mikčiojan is)’ (L M II 30); zajękliwy (L M II 30) . lenkų a mėse (Mažoji Lenkija) oks žmogus adinamas momo , zajęklak, zajękliwy. Lie u ių a mėse a ojamas gana plačiai: memeklis – y ų aukš aičių pane ėžiškių (apie Pane ėžį), y ų aukš aičių u eniškių (Duse os), me meklis – aka ų aukš aičių kauniškių (Ski snemunė, Lukšiai); lie. ukšn ‘kas susi aukęs, susi aukėlis; paniu ėlis, pikčiu na’: Ku s susi- aukęs is as ukšn; a ian as uksl = le. a mėse a ojamas zma szczocha (człowiek cały zma szczony) ‘susi aukėlis ( isiškai susi aukęs žmogus)’ (L R I 25). Pa adinimai su o man u -ocha bu o būdingi senajai Lenkijai, ačiau iki šiol lenkų a mėse y a p oduk y ūs kaip eiklos a likėjų a sa ybių nešio ojų pa adinimai, ka ais iš eiškian ys neigiamą emocijų a spal į. Lie u ių kalboje ukšna, ukšla eiškia ‘žmogų, ku is susi aukęs, pe k eipęs eidą, susi aukėlis; pikčiu na’. Rukšn papli ęs aka ų aukš aičių kauniškių šnek ose (apie Ma i- jampolę, Vilka iškį, Ju ba ką) i pie ų aukš aičių (apie Aly ų), ukšl a oja- mas žemaičių (k e ingiškių, a niškių, aseiniškių) šnek ose; lie. s  as, plg. LKŽ s y as, o. dial. s îw, le. sz ywny ‘pasi empęs, iesus’: Kas iesus, neapsikumpinęs, s ačias i lygus kaip ąs as ienmulinis, as š ý as (J). ~ le. p os y jak swica ‘ iesus, kaip ž akė’ (L S I 60); s y as – LKŽ duomenimis, už- iksuo as iš Ku šėnų. Lie u ių a mėse, ypač aka ų aukš aičių kauniškių, pa- pli ęs a ian as š y as, į auk as į F id icho Ku šaičio Lie u ių– okiečių kalbų žodyną, ku io duomenys su ink i iš Mažosios Lie u os lie u ių gy osios kalbos i spausdin ų šal inių. CHARAKTERIO SAVYBĖS Lie. akýplėša (dū inys akìs + plėš i) ‘įžūlus, šiu kš us, nemandagus žmogus’: Válo augìn as ájkas áp akýplėša, . y. žėdnam akis d aska. Kas akis plėšia, p iešinas, as akyplėša (J I 7) = le. eksp esy as okodzio (dū inys d zeć + oko), d apieny ‘plėš us’ (L A II 8, L A III 4, J I 7). L. I inskis d apieny e čia plièszans, -nćzia (I S aipsniai / A icles 95 D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai (XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu) 54). Va ojamas lie u ių a mėse ( aka ų aukš aičių kauniškių, šiau ės žemaičių k e ingiškių) i įėjęs į bend inę kalbą; lie. jumpé kis ‘kas p ikibęs, p isijungęs’ ~ le. p zywiązany jak kleszcz ‘p ikibęs kaip e kė’ (L j I 5); Jono Jablonskio edaguo oje dalyje eikiama jmpe kė, -kės (plg. o. Jung e chen) ‘poniu ė (le. panienka)’ (sakoma paniekinamai): Ta mo- iška jo (kelei ia) jumpe kė, .y. p ijung a p ie jo, kaip e kė įsiu b a (sc. ,,įsisiu bu- si“) (J II 687). Jumpe ke gasužeis aikščiojo (J II 687), plg. jumpé kis, -ė LKŻe už iksuo as iš A. Juškos žodyno. Da plg. jùmp o a ‘panelė’ (plg. o. Jung au) aip pa u i neigiamą a spal į: jump o a nemoka nei kokio da belio; už iksuo as Pilypo Ruigio Lie u ių– okiečių i okiečių–lie u ių kalbų žodyne, Viliaus Kal ai- čio P ūsijos lie u ių dainose (Kal ai is 1905: 123), Augus o Šleiche io Li auisches Lesebuch und Glossa (Schleiche 1857: 172), dažnai pasi aikan ys A. Juškos už- ašy ose dainose, aip pa Liud iko Rėzos (1935, 1937) i Augus o Leskieno i Ka lo B ugmano dainų inkiniuose (Leskien, B ugmann 1882: 65), a o as K is ijono Donelaičio; lie. ge lis = le. dob u ki (L G I 19), Ø ozkosznik (‘palaimin as’) (L G II 34), dob y człowiek (šis ek i alen as pa eik as J. Jablonskio, i en pa pažymė a, kad Juškos pa a o as palaimin as ozkosznik ‘ as, ku is y a a sida ęs palaimai’) (J II 429). Plg. Swil, kaip i L. I inskio (I 460) žodyne, eiškia ‘goslininkas, askaz- ninkas’, susijęs su goslus ‘gašlus, geidulingas’ i aškažnas ‘išdykęs, linksmas’. A. Juška eikiausiai no ėjo šiam pa adinimui su eik i ki ą eikšminį a spal į ‘ oks, ku is eikia palaimą ki iems’. LKŽe šis žodis eiškia ‘ge as žmogus, ge u- is’: Iš šelmio ge ulio nepada ysi (Valkininkai, Va ėnos .). L. I inskio dob u ki y a būd a dis, e čiamas kaip ge inku is, ge inkučia (Giaŕnkŭ is, -ŭćzia I 46); lie. minkš pa is sakoma menkinamai apie ne ykusį, iš ižusį y ą, pažodžiui eiškia ‘minkš as kiaušinis’ = le. eksp esy as miękojaj ‘człowiek uległy / nuo- lankus žmogus’ (L M II 48 , L M d 45. L M II 48 , L M d 45). Lie u ių kalbo- je ai eiškia silpna alį, nuolankų, leng ai ki ų pa eikiamą žmogų; da plg. lie. minkšp ó is (L M II 49), minkšp  is (L M d 45) = le. słaboumny; lie. ki šlys. Šio žodžio eikšmę A. Juška paaiškina ilius aciniu pa yzdžiu: Ku s kì šina, é zina ki s žmónes, s ki šlys ~ le. eksp esy as ozjuszyciel ‘siu in- ojas, ni š in ojas’ (L k I 41, J III 129). Panašiai aiškina F. Ku šai is sa o žodyne ki šin ojis: Ki šin ojis – ku s ki šina (K I 67). Šis pa adinimas apibūdina žmogų, ku is ki us e zina, pykina, pjudo. L. I inskis būd a dį ozjuszony e čia įbingęs (= įsiu ęs), pa akęs, įdūkęs, įšėlęs (I 456). Be kon eks o iš lenkiško a i ikmens sunku a ku i ikslią eikšmę. Žodis ozjuszyciel ne a ojamas nei daba inėje bend inėje kalboje, nei a mėse, be okios s uk ū os, ku ios pag indą suda o is o inis da ybinis lenkų kalbos modelis su o man u -iciel / -yciel, galėjo egzis uo i uome inėje a osenoje. A. Juškos žodyne lenkiškoje medžiagoje da ybos su nomen agen is eikšme (plg. 96 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA g abiciel, g yziciel, nagliciel, s aszyciel, zwodziciel) pa yzdžių y a gana daug. Taip pa gali bū i, kad A. Juška siekdamas e imo sime iškumo okį eiksmo a li- kėjo pa adinimą pa s sukū ė iš eiksmažodžių eikslų po ų: ozjuszyć į .– o- zjuszać eik. ‘p i es i ( es i) iki pasiu imo, įsiu in i (siu in i)’ a ba ozjuszyć się į . – ozjuszać się eik. ‘įni š i (ni š i), supyk i (pyk i), ni š i an ko no s dėl ko- kios no s p iežas ies’. Da plg. sime iškos s uk ū os dū inius: lie. a ėłkge is = le. wodkopój, gi uo- klis (L A II 106): Tèn a ėłkge ej, usidá ę į ú zdinę, gé ia (J I 107); I inskio žodyne už iksuo as gi ŭklis ‘pijak’ (I 279). Daugelio minė ų žodžių eikšmės pag indas – neigiamas emocinis kalbė- ojo san ykis su pa adinamu dalyku. Tai jo nuomonė apie am ik o žmogaus e ę, i a nuomonė pa eikiama ne kaip loginis sp endimas, o kaip kalbančiojo asmens pa i is a jausmas. Šiuose žodžiuose už iksuo as neigiamas e inimas. ELGESYS, GYVENIMO BŪDAS, VEIKLA Lie. baładóšıus ., baładošė m.: Kas pa nak ìs báłdos, as baładóšius (J I 186) ~ le. łuk (L B I 3); wałęsający się, łuczący się ‘besi ankan is’ (J I 186). A. Juška da pa eikia sinonimą pabalda. Aki aizdu, kad lie u iška žodžio o ma apibūdina žmogų, ku is ankosi, ai- niojasi nak į, . y. nak ibalda. Tuo a pu lenkų kalbos a i ikmenys eikiau eiškia bend ąja p asme ‘slampinė oją, łazik, łazęga’ < iš eiksm. łuc się ‘keliau i kaž- ku be ikslo, bū i nežinia ku , slampinė i, bas y is, anky is’, iš Mažosios Pie ų Lenkijos a mių łuk ‘žmogus, ku is mėgs a anky is’, aip pa a mėse a oja- ma kaip p a a dė, kai kalbama apie užgaulų būdą, ypač u in omeny mo e is; lie. łájdo u ininkas (L L II 4, L Bug Als) ~ le. pog zebnik, (Swil) p zes ‘ en, k ó y zajmuje się pog zebem, u ządza pog zeb / as, ku is ūpinasi laido u ė- mis, o ganizuoja laido u es’. Panašiai i L. I inskio žodyne pog zebnik e čia- mas Łjdo ojas ‘kas laidoja mi usį’, bŭdininkas (?) (I 296). A odo, kad A. Juška lenkų kalbos a i ikmenį pog zebnik su okė kaip laido u ių daly į. Tokia eikšme šis pa adinimas y a a ojamas Silezijoje i Kašubuose. LKŽe aip pa duodama okia laido u ininko eikšmė. Čia y a i A. Juškos sakinys: Laido u ininkai g įž a iš kapų, ku iame laido u ininkai eikiausiai aip pa eiškia ‘laido u ių daly iai’; lie. pi ágininkas = le. pi onik ‘ en co piecze i sp zedaje pi ogi / as, ku is ke- pa i pa da inėja py agus’ (L p I 83); pagal SWil ‘ en, co pi ogi obi, p zedaje lub jadać je lubi / as, ku is da o pyga us, pa da inėja a ba mėgs a juos algy i’, plg. lie. py gininkas ‘kondi e is, py agų kepėjas’. Šis pa adinimas už iksuo as Jono Hen iko Kuncmano žodyne ( adinamame K auzės žodyne), į sa o žodyną jį bu o į ašęs i F. Ku šai is, aip pa minimas B e kūno Biblijoje, a ojamas S aipsniai / A icles 97 D ikalbiai žodynai kaip kul ū os eks ai (XIX a. kun. An ano Juškos žodynų pag indu) a mėse: y ų aukš aičių pane ėžiškių (G ūžiuose, Pas alio .) i pie ų žemaičių aseiniškių (apie Tau agę). SOCIALINIS STATUSAS (DICHOTOMINIS BENDRUOMENĖS DALIJIMAS Į PONUS, BAJORUS IR VALSTIEČIUS) Labai gausi pa adinimų g upė lie u ių kalboje y a su pama iniu žodžiu ba- jo as, p z.: lie. bajó as, - ė (L B I 2, L B II 3, J I 183) ‘p i ilegijuo as žem aldys, pp . idu inis d a ininkas; p i ilegijuo os kilmės žmogus, šlėk a’: Aš iš Laudės3 bajo as, o u ka čiu asis4. À skydas muzikas nu bajo u, .y. išski iamas. Jinai bajo ė iš gimima i po y u bajo ė (J I 183–184). Šio žodžio kono acija lie u ių kalbo- je XIX a. y a neu ali, pozi y i. Todėl galima dė i lygybės ženklą: = le. kalbos a i ikmenys boja ‘bajo as’, szlachcic ‘bajo as’. Rank aš yje A. Juška bu o į ašęs yce z ‘ i e is’ (L B I 2), boha y ‘did y is’ (L B II 3). Tačiau spausdin oje e sijoje jau ik szlachcic (J I 184); lie. bajo áj ė = le. ‘dama lub panna z odu szlacheckiego, có ka szlachcica / dama a ba ponia iš bajo ų giminės, bajo o duk ė’ (J I 183); lie. bajo kas = le. 1. deminu y inis pa adinimas, eiškian is ‘(mały) syn sz- lachcica (mažą) bajo o sūnų)’; 2.‘biedny szlachcić (ne u ingas bajo as)’; 3. (su gailesčio a spal iu) ‘szlachcina (bajo ėlis)’ (L B III 4); spausdin ame a ian e: syn szlachcica; biedny szlachcic; szlachcina (J I 184); LKŽe an a i ečia eikšmės neuž iksuo os; lie. bajó edis: Bajó edis ý a ádas bajó ų (J I 184) ‘p zywódca boja ów (ba- jo ų adas)’~ le. dial. ma szałek ‘ ado as, ce emonialo žino as; aukščiausias p ancūzų ka inis laipsnis Napoleono I i III laikais; seniūnas; es u ių y es- nysis daly is i k .’ (PolŽ I 443). LKŽ ma šalka u i ado aujančio asmens s a- usą: 1. ‘ eodalinės als ybės apa a e adminis uojan is, ado aujan is asmuo; bajo ų adas’; 2. ‘iškilmėms ado aujan is asmuo’; 3. ‘pi šlys’; 4. ‘ es u ių pul- ko daly is’. Ma szałek (plg. idu amžių o. ma schalk ‘ka ališkosios šeimos a nas’) – ai is o inis e minas ‘XV–XVIII a. – pi masis minis as, als ybės a nau ojas, 3 Liaudė – is o inio egiono, ku is y a Ne ėžio dešiniojo k an o bajo kaimių, daugiausia ap inka- mų Pociūnėlių–Do nu os uože, pa adinimas. Apie Lie u os bajo us gana daug duomenų pa- eikia XVI a. pabaigos Raseinių žemės eismo ak ai, pi kimo–pa da imo i k . dokumen ai (LE XIV 501–502). 4 Ka čiuo asis ‘p as as, plaukais apsileidęs’. 104 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA wi h e e ence o his/he physicali y, psyche and men ali y, exp essing o emo ions, ela- ion o o he /alien, p ac icing eligion and i uals. Į eik a 2017 m. balandžio 4 d. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Pe o Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lie u a ilija[email p o ec ed] ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Ins i u e o Sla ic S udies, Polish Academy o Sciences J. Ba oszewicza g. 1B/17, 00-337 Wa szawa, Polska zo [email protected]