Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu)

Straipsniai / Articles 89 VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, leksikologija, etnolingvistika. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, leksikologija, etnolingvistika, lenkų kalbos istorija. DVIKALBIAI ŽODYNAI KAIP KULTŪROS TEKSTAI (XIX A. KUN. ANTANO JUŠKOS ŽODYNŲ PAGRINDU) Translational Dictionaries as Texts of Culture (On the Example of the Nineteenth-Century Dictionaries by Rev. Antanas Juška) ANOTACIJA Straipsnyje dėmesys kreipiamas į Antano Juškos dvikalbio žodyno lietuvių ir lenkų kalbų leksemas, per kurias atsispindi ŽMOGAUS konceptualizavimas, kai apibūdinama jo fizinė išvaizda, psichika, emocijos, socialinė padėtis, tikėjimas ir apeigos. Keliamas ekvivalentiškumo klausimas, bandant įžvelgti dviejų kultūrų panašumus ir skirtumus. Straipsnyje analizuojama kalbinė medžiaga, atrinkta iš A. Juškos lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynų. Autorės kelia sau pagrindinį klausimą, ar iš XIX a. dvikalbių žodynų, kurie yra suprantami kaip daugiakalbės Lietuvos kultūros tekstai, galima ,,perskaityti“ informaciją apie žmogų. ESMINIAI ŽODŽIAI: Antanas Juška, verstiniai žodynai, XIX amžius, kultūros tekstas, etnolingvistika. 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA ANNOTATION The article is the attempt to analyze linguistic material, excerpted from the lexicographical legacy of Rev. Antanas Juška. This idea fits well into the paradigm of ethnolinguistic research. The authors pose themselves a fundamental question, whether information about a human being can be “read out” of the nineteenth-century translational dictionaries, when they are approached as texts of culture of multilingual community in Lithuania. KEYWORDS: Antanas Juška, translational dictionaries, 19th century, text of culture, ethnolinguistics. ĮVADAS Visų pirma reikia apibrėžti, kaip straipsnyje bus vartojamas terminas kultūros tekstas. Šiuolaikinėje humanitarinėje literatūroje ši sąvoka taikoma apibūdinant įvairius žmogaus kultūrinės veiklos kūrinius, ir ne tik žodinius pasakymus, bet taip pat, plačiąja semiotine prasme, tautosaką, atsirandančią iš skirtingo pobūdžio ženklų sekų (Bartmiński, Niebrzegowska-Bartmińska 2009: 72). Tyrimas remiasi dvikalbiais žodynais, vadinasi, ir žodiniais pasakymais, kurių svarbiausią struktūrinį pagrindą sudaro kalbinių sistemų lyginimas ir vertinimas, o jų kalbiniu šaltiniu tampa įvairūs kultūriniai klodai. Toks kultūrinių žodinių pasakymų apibrėžimas tinka XIX a. kunigo Antano Juškos žodynams, kurių sisteminiai duomenys užima svarbią vietą kognityviniuose etnolingvistiniuose tyrimuose, nes tyrėjams rūpi atskleisti to laikotarpio realijas ir realijų vertinimą per kalbos duomenis. Nors A. Juškos tekstai vis dar deramai mokslininkų neįvertinti, tačiau atsižvelgiant į dviejų (ar daugiau) skirtingų kalbų lyginimą, jie yra svarbi lietuvių ir lenkų kultūrinio paveldo dalis. Tiriamas dvikalbis žodynas parankus dar ir tuo, kad turi vadinamąją semantinę metakalbą: reikšmės aprašomos perifrazėmis, pateikiama kolokacijų, sinonimų. Taigi formuluojamas tyrimo uždavinys – nurodyti skirtumus ir panašumus, kaip dvi tautos, turinčios savo praeities pasakojimą, suvokia ir vertina pasaulį, – nors ir sunkus, bet įvykdomas, tačiau tik bendradarbiaujant lietuvių ir lenkų tyrėjams, kurių nuomone, dvikalbiai žodynai, nepaisant pragmatinio aspekto, teikia etnolingvistinę informaciją apie kolektyvo subjektyvumo esmę. Šiame straipsnyje dėmesys kreipiamas į A. Juškos dvikalbio žodyno lietuvių ir lenkų kalbų leksemas, per kurias parodomas ŽMOGAUS konceptualizavimas, kai yra apibūdinama jo fizinė išvaizda, psichika, emocijos, socialinė padėtis, tikėjimas ir apeigų atlikimas. Tyrimo tikslas – nustatyti, ar dvikalbiuose žodynuose pateikiamiems lietuvių ir lenkų kalbos pasakymams, kurie yra Straipsniai / Articles 91 Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) priskiriami tam tikrai semantinei grupei, būdingas visiškas reikšmių ekvivalentiškumas, apytikslis ekvivalentiškumas, ar pasireiškia tam tikra dviejų lyginamųjų kalbų reikšminė leksinė asimetrija. Konkrečiais pavyzdžiais iš A. Juškos žodyne pateikiamų ekvivalentų siekiama parodyti, ar žmogaus vaizdinys lietuvių ir lenkų kalbose yra simetriškas ir vienodai detalus, ar pasireiškia tam tikri semantiniai, stilistiniai ar net pragmatiniai su žmogumi susiję skirtumai. ŽMOGŲ kategorizuojantys pavadinimai (atsižvelgiant į straipsnio tikslą, remiamasi daiktavardžių ir būdvardžių formomis) skirstomi į tam tikras reikšmines grupes. Dvikalbiame lietuvių–lenkų kalbų žodyne lietuviškus žodžius atitinka vienažodžiai lenkų kalbos ekvivalentai, taip pat sinonimai. Autorius neretai taikė aprašomojo pobūdžio vertimą, vertė lietuvių kalbos atitikmenis, remdamasis reikšminiais ryšiais, galimomis kolokacijomis ar reikšmę nusakančiais komentarais, kurie pateikiami skliausteliuose prie pagrindinio daiktavardžio ekvivalento. Pavyzdžiui, trikalbio A. Juškos latvių–lietuvių–lenkų kalbų žodyno latvių kalbos ekvivalentų vertimo būdus į lenkų kalbą detaliai aprašė Renata Miseviča-Trilliča (2012; 2013: 162–171). Pabrėžtina, kad A. Juškos žodynai yra ne tik verstiniai žodynai, bet ir verstiniai aiškinamieji žodynai, kurie yra be galo svarbūs etnolingvistams, siekiantiems ištirti dviejų tautų, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, pasaulio kategorizavimą, remiantis dviejų kalbų lyginimu. „Verstiniai žodynai, sudaryti dvikalbių asmenų, yra ne tik vertingi medžiagos rinkiniai sisteminiams tyrimams atlikti, bet taip pat atskleidžia bilingvizmo įtaką kalbos sistemai, kai autoriaus dvikalbystė implikuota dviejų tautų kultūros‟ (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). Mokslinis tyrimas pradedamas, parenkant metodologiją ir atitinkamas sąvokas, remiantis A. Juškos dvikalbiais lenkų ir lietuvių kalbų žodynais. Tyrimo objektas – leksikografinis palikimas, be publikuotos dalies, išlikęs įvairiose rankraštinėse redakcijose, kurios buvo pildytos ir taisytos kitų autorių. Todėl medžiaga vertinama kritiškai. Būtina atsižvelgti į pasakymų leksinius semantinius aspektus, kuriuos keitė vėlesni redaktoriai. Medžiaga atrinkta būtent tokia, nes atitikmenys turi būti pateikti ir lietuviškoje, ir lenkiškoje žodyno dalyje. Tarkime, kad dvikalbiai žodynai sudaro specifinę tekstų rūšį. Tada kyla klausimas, kokią informaciją galima perskaityti iš tokio istorinio žodyno teksto, jeigu jį laikytume ir vertintume kaip visumą ir traktuotume kaip tam tikros rūšies kūrinį ir kaip daugiakalbės bendruomenės kultūrinį paminklą, o ne vien kaip pagrindinių bei juos atitinkančių išverstų žodžių rinkinį, sukurtą vien praktinio naudojimo tikslams, pavyzdžiui, prireikus tik tam laikotarpiui, kai mokaisi kalbos. 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Teiginys, kad „žodynas yra teksto rūšis“ implikuoja, pasak etnolingvisto Wojciecho Chlebdos, kelias pagrindines tezes: 1) kadangi žodynas yra teksto rūšis, tai jis yra ir pasakymas; kadangi žodynas laikomas pasakymu, tai jis yra tam tikros vietos ir laiko bendruomeninio diskurso dalis. Tai reiškia, kad žodynas turi savo adresantą, savo adresatą, tam tikrą realybę, su kuria susijęs pasakymas; 2) kadangi žodynas yra tekstas (pasakymas), tai jis yra ir tam tikros realybės (taip pat ir kalbinės) interpretacinis pasakojimas (Chlebda 2010: 202). Tada kyla klausimas, kas yra dvikalbio XIX a. Lietuvos žodyno pasakojimo subjektas, kai Lietuva, panašiai kaip ir Lenkija, tuo metu buvo valdoma carų? Tokio pobūdžio žodynui būdingas įvairių metmenų subjektyvumas. Visų pirma, jame atsispindi kolektyvinio subjektyvumo perspektyva, kokia ir yra kalbinė–kultūrinė bendruomenė, susidedanti iš mažesnių bendruomenių, pavyzdžiui, regioninės, aplinkos ar religinės bendruomenės (Chlebda 2010: 202). Kalbėdami apie A. Juškos dvikalbius žodynus, susiduriame su dviejų subjektyvių kalbinių kolektyvų – lietuvių ir lenkų – ir dviejų subjektyvių pasaulėvaizdžių koegzistavimu. Etnolingvistiniu požiūriu įdomu panagrinėti, ar tos vizijos, pasakojančios apie mentalinės (psicholingvistinėje terminologijoje vadinamos „mentaliniais žemėlapiais“) tuometinės Lietuvos gyventojų bendruomenės egzistavimą, yra simetriškos? Ar čia pasireiškia dvi skirtingos realybės interpretacijos, kurios perteikiamos skirtingomis leksinėmis ir stilistinėmis formomis, stereotipais ir kultūriniais vaizdiniais? Bet ne vien kolektyvo, nes žodyno subjektyvumą lemia ir žodyno kūrėjas – leksikografas, kitaip tariant, teksto ar pasakymo, kuris skirtas konkretaus adresato tikslui, vykdomam tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, autorius. Tai jis konstruoja žodyną, nuo jo priklauso makrostrukūra, kitos kalbos atitikmenų parinkimas ir papildomų aiškinimų, kontekstų ar gramatinės informacijos įvedimas. Etnolingvistas turi suvokti, kad žodyne šalia kolektyvinės vaizduotės pasireiškia ir individuali vaizduotė, kurią pateikia pats autorius, kad ir per vienokį ar kitokį leksemų parinkimą. Leksikografas visuomet susiduria su begale sprendimų, kuriuos turi priimti tiek atrinkdamas medžiagą, tiek ją išdėstydamas, nes neįmanoma sukurti tokio žodyno, kurio makrostruktūra apimtų visus galimus pavadinimus, egzistuojančius kalboje. Paprastai sudarant žodyno korpusą, stengiamasi pateikti tokį žodžių rinkinį, kuris atspindėtų kalbinės kultūrinės bendruomenės pasaulio konceptą. A. Juška buvo būtent toks autorius, kuris ambicingai siekė savo žodynuose perteikti visuminį ano laikotarpio pasaulėvaizdį. Kaip dvikalbis leksikografas, jis ne tik buvo atidus įvairių lietuvių ir lenkų egzistavimo apraiškų, kai susiduria dvi kalbos ir kultūros, stebėtojas ir kronikininkas, bet daugeliu atvejų, pasak W. Chlebdos, tuometinės realybės interpretatorius tikrovę vertino objektyviai, pateikdamas gausių realijų. Tai darė lengvai suprantamu būdu, atskleisdamas Straipsniai / Articles 93 Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) dalyko esmę, vengdamas moksliškumo ir enciklopediškumo (Chlebda 1993: 205; Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). Jis siekė ne tik suregistruoti lietuvių gyvosios kalbos turtus, bet ir puikiai išmanė lenkų kalbos regioninį variantą (specifinį sociolektą), kuriuo kalbėjo smulkieji Kauno gubernijos bajorai (Sawaniewska-Mochowa 2002). Pasak Baudouino de Courtenay, A. Juška buvo geriausias to laikotarpio lietuvių gyvenimo žinovas (de Courtenay 1880: 2). Verstiniai žodynai, sudaryti dvikalbių asmenų, yra vertingi ne tik kaip medžiagos rinkiniai sisteminiams tyrimams atlikti, bet ir kaip šaltiniai, teikiantys galimybę atskleisti bilingvizmo įtaką kalbos sistemai, kai autoriaus dvikalbystė implikuota dviejų tautų kultūros (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). A. Juškos dvikalbiai žodynai yra be galo vertingas dviejų kalbinių sistemų, kaip subjektyvaus pasakojimo, kategorizuojančio tuometinę kasdienybę, kai vartojamos dvi skirtingos šnẽkamosios kalbos, nepaveiktos kalbos normų, tyrimų šaltinis etnolingvistams. Lyginant A. Juškos žodynų lietuviškus antraštinius žodžius ir jų lenkų kalbos atitikmenis, pastebimas kai kurių leksinių semantinių grupių panašumas, pavyzdžiui, žodžiai, kuriais apibūdinamas žmogus, jo veikla ir kt. Tokie dvikalbių vartotojų lenkų–lietuvių ir lietuvių–lenkų žodžių atitikmenys lemia dvikalbių gyventojų kultūrinę interferenciją, suponavusią įvairių sferų atributikos įvardijimo bendrumą bei sąmoningą, priklausomai nuo kalbinės situacijos, lenkiško arba lietuviško pavadinimo pasirinkimą (Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). KŪNIŠKUMO SFERA, FIZINĖS (IŠORINĖS) YPATYBĖS A. Juška iš gyvosios kalbos užrašinėjo viską, ką tik pavyko nugirsti, neskirstydamas valstiečių kalbos žodžių į rinktinus ir nerinktinus. Jis nevengė šiurkščių bei vulgarių žodžių ir posakių, nelaikydamas jų netinkamais žodynui ir apskritai neteiktinais skaitančiajai visuomenei (Tolutienė 1961: 151): lie. biksvášikis (dūrinys biksvos + šikti) = le. ekspresyvui sracz do portek ‘kas prisidaręs į kelnes’1 (L B2 I 15, L B II 26), fajdający się do portek (J I 207); 1 Kurs šìka į bìksves, tás biksvášikis ‘triedžiantis (?), purvinantis (?) į kelnes’ (J I 207). 2 Słownik litewsko–polski santrumpų pateikimo principai: sumažintos didžiosios raidės po L simbolio reiškia, kad lenkų kalbos medžiaga imta iš atitinkamų lietuviškų skyrių nuo A iki Ż, skaičiai I, II, III reiškia redakcijų eiliškumą; santrumpa dr žymi išleistas arba perleistas žodyno dalis, LBug – K. Būgos redakcija, arabiški skaičiai žymi korteles, pridėtas prie rankraščio, ar puslapius. 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA lie. buknósa (dūrinys buka + nosis) ‘bukanosis’ = le. tęponos (L B I 37, L B II 60, J I 248): Tas buknósa, kurió buk nósė. LKŽ duomenimis, užfiksuotas Jurgio Šlapelio žodyne; lie. dublýs ‘didpilvis’ = le. brzuchal (J I 357), lenkų tarmėse vartojami brzuchal, brzuchala ‘człowiek z dużym brzuchem, grubas / žmogus, su dideliu pilvu, storulis’ (centrinė ir šiaurės Lenkija); LKŽ duomenimis, vartojamas dabartinėje rytų aukštaičių panevėžiškių patarmėje (apie Panevėžį), variantas dblis vartojamas Ėriškiuose, Pociūnėliuose (Radviliškio r.) ir Pakruojyje; lie. memeklis ‘kas kalbėdamas užsikerta, mikčioja, mikčius’ (L M dr 30) // mermeklis ‘kas kalbėdamas užsikerta, mikčioja, mikčius’ (L M dr 34) = le. zajękliwy ‘mikčiojantis’ ib.; momot ‘miknius (mikčiojantis)’ (L M II 30); zajękliwy (L M II 30) v. lenkų tarmėse (Mažoji Lenkija) toks žmogus vadinamas momot, zajęklak, zajękliwy. Lietuvių tarmėse vartojamas gana plačiai: memeklis – rytų aukštaičių panevėžiškių (apie Panevėžį), rytų aukštaičių uteniškių (Dusetos), mermeklis – vakarų aukštaičių kauniškių (Skirsnemunė, Lukšiai); lie. rukšn ‘kas susiraukęs, susiraukėlis; paniurėlis, pikčiurna’: Kurs susiraukęs vis tas rukšn; variantas ruksl = le. tarmėse vartojamas zmarszczocha (człowiek cały zmarszczony) ‘susiraukėlis (visiškai susiraukęs žmogus)’ (L R I 25). Pavadinimai su formantu -ocha buvo būdingi senajai Lenkijai, tačiau iki šiol lenkų tarmėse yra produktyvūs kaip veiklos atlikėjų ar savybių nešiotojų pavadinimai, kartais išreiškiantys neigiamą emocijų atspalvį. Lietuvių kalboje rukšna, rukšla reiškia ‘žmogų, kuris susiraukęs, perkreipęs veidą, susiraukėlis; pikčiurna’. Rukšn paplitęs vakarų aukštaičių kauniškių šnektose (apie Marijampolę, Vilkaviškį, Jurbarką) ir pietų aukštaičių (apie Alytų), rukšl vartojamas žemaičių (kretingiškių, varniškių, raseiniškių) šnektose; lie. stvas, plg. LKŽ styvas, vo. dial. stîw, le. sztywny ‘pasitempęs, tiesus’: Kas tiesus, neapsikumpinęs, stačias ir lygus kaip rąstas vienmulinis, tas štývas (J). ~ le. prosty jak swica ‘tiesus, kaip žvakė’ (L S I 60); styvas – LKŽ duomenimis, užfiksuotas iš Kuršėnų. Lietuvių tarmėse, ypač vakarų aukštaičių kauniškių, paplitęs variantas štyvas, įtrauktas į Fridricho Kuršaičio Lietuvių–vokiečių kalbų žodyną, kurio duomenys surinkti iš Mažosios Lietuvos lietuvių gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių. CHARAKTERIO SAVYBĖS Lie. akýplėša (dūrinys akìs + plėšti) ‘įžūlus, šiurkštus, nemandagus žmogus’: Válo augìntas vájkas táp akýplėša, t. y. žėdnam akis draska. Kas akis plėšia, priešinas, tas akyplėša (J I 7) = le. ekspresyvas okodzior (dūrinys drzeć + oko), drapieny ‘plėšrus’ (L A II 8, L A III 4, J I 7). L. Ivinskis drapieny verčia plièszans, -nćzia (I Straipsniai / Articles 95 Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) 54). Vartojamas lietuvių tarmėse (vakarų aukštaičių kauniškių, šiaurės žemaičių kretingiškių) ir įėjęs į bendrinę kalbą; lie. jumpérkis ‘kas prikibęs, prisijungęs’ ~ le. przywiązany jak kleszcz ‘prikibęs kaip erkė’ (L j I 5); Jono Jablonskio redaguotoje dalyje teikiama jmperkė, -kės (plg. vo. Jungferchen) ‘poniutė (le. panienka)’ (sakoma paniekinamai): Ta motriška jo (keleivia) jumperkė, t.y. prijungta prie jo, kaip erkė įsiurbta (sc. ,,įsisiurbusi“) (J II 687). Jumperke gasužeis vaikščiojo (J II 687), plg. jumpérkis, -ė LKŻe užfiksuotas iš A. Juškos žodyno. Dar plg. jùmprova ‘panelė’ (plg. vo. Jungfrau) taip pat turi neigiamą atspalvį: jumprova nemoka nei kokio darbelio; užfiksuotas Pilypo Ruigio Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne, Viliaus Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainose (Kalvaitis 1905: 123), Augusto Šleicherio Litauisches Lesebuch und Glossar (Schleicher 1857: 172), dažnai pasitaikantys A. Juškos užrašytose dainose, taip pat Liudviko Rėzos (1935, 1937) ir Augusto Leskieno ir Karlo Brugmano dainų rinkiniuose (Leskien, Brugmann 1882: 65), vartotas Kristijono Donelaičio; lie. gerlis = le. dobrutki (L G I 19), Ø rozkosznik (‘palaimintas’) (L G II 34), dobry człowiek (šis ekvivalentas pateiktas J. Jablonskio, ir ten pat pažymėta, kad Juškos pavartotas palaimintas rozkosznik ‘tas, kuris yra atsidavęs palaimai’) (J II 429). Plg. Swil, kaip ir L. Ivinskio (I 460) žodyne, reiškia ‘goslininkas, raskazninkas’, susijęs su goslus ‘gašlus, geidulingas’ ir raškažnas ‘išdykęs, linksmas’. A. Juška veikiausiai norėjo šiam pavadinimui suteikti kitą reikšminį atspalvį ‘toks, kuris teikia palaimą kitiems’. LKŽe šis žodis reiškia ‘geras žmogus, gerutis’: Iš šelmio gerulio nepadarysi (Valkininkai, Varėnos r.). L. Ivinskio dobrutki yra būdvardis, verčiamas kaip gerinkutis, gerinkučia (Giaŕnkŭtis, -ŭćzia I 46); lie. minkštpatis sakoma menkinamai apie nevykusį, ištižusį vyrą, pažodžiui reiškia ‘minkštas kiaušinis’ = le. ekspresyvas miękojaj ‘człowiek uległy / nuolankus žmogus’ (L M II 48v, L M dr 45. L M II 48v, L M dr 45). Lietuvių kalboje tai reiškia silpnavalį, nuolankų, lengvai kitų paveikiamą žmogų; dar plg. lie. minkšprótis (L M II 49), minkšprtis (L M dr 45) = le. słaboumny; lie. kiršlys. Šio žodžio reikšmę A. Juška paaiškina iliustraciniu pavyzdžiu: Kurs kìršina, érzina kits žmónes, ts kiršlys ~ le. ekspresyvas rozjuszyciel ‘siutintojas, nirštintojas’ (L k I 41, J III 129). Panašiai aiškina F. Kuršaitis savo žodyne kiršintojis: Kiršintojis – kurs kiršina (K I 67). Šis pavadinimas apibūdina žmogų, kuris kitus erzina, pykina, pjudo. L. Ivinskis būdvardį rozjuszony verčia įbingęs (= įsiutęs), patrakęs, įdūkęs, įšėlęs (I 456). Be konteksto iš lenkiško atitikmens sunku atkurti tikslią reikšmę. Žodis rozjuszyciel nevartojamas nei dabartinėje bendrinėje kalboje, nei tarmėse, bet tokios struktūros, kurios pagrindą sudaro istorinis darybinis lenkų kalbos modelis su formantu -iciel / -yciel, galėjo egzistuoti tuometinėje vartosenoje. A. Juškos žodyne lenkiškoje medžiagoje darybos su nomen agentis reikšme (plg. 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA grabiciel, gryziciel, nagliciel, straszyciel, zwodziciel) pavyzdžių yra gana daug. Taip pat gali būti, kad A. Juška siekdamas vertimo simetriškumo tokį veiksmo atlikėjo pavadinimą pats sukūrė iš veiksmažodžių veikslų porų: rozjuszyć įv.– rozjuszać veik. ‘privesti (vesti) iki pasiutimo, įsiutinti (siutinti)’ arba rozjuszyć się įv. – rozjuszać się veik. ‘įniršti (niršti), supykti (pykti), niršti ant ko nors dėl kokios nors priežasties’. Dar plg. simetriškos struktūros dūrinius: lie. arėłkgeris = le. wodkopój, girtuoklis (L A II 106): Tèn arėłkgerej, usidárę į úrzdinę, géria (J I 107); Ivinskio žodyne užfiksuotas girtŭklis ‘pijak’ (I 279). Daugelio minėtų žodžių reikšmės pagrindas – neigiamas emocinis kalbėtojo santykis su pavadinamu dalyku. Tai jo nuomonė apie tam tikro žmogaus vertę, ir ta nuomonė pateikiama ne kaip loginis sprendimas, o kaip kalbančiojo asmens patirtis ar jausmas. Šiuose žodžiuose užfiksuotas neigiamas vertinimas. ELGESYS, GYVENIMO BŪDAS, VEIKLA Lie. baładóšıus v., baładošė m.: Kas par naktìs báłdos, tas baładóšius (J I 186) ~ le. tłuk (L B I 3); wałęsający się, tłuczący się ‘besitrankantis’ (J I 186). A. Juška dar pateikia sinonimą pabalda. Akivaizdu, kad lietuviška žodžio forma apibūdina žmogų, kuris trankosi, trainiojasi naktį, t. y. naktibalda. Tuo tarpu lenkų kalbos atitikmenys veikiau reiškia bendrąja prasme ‘slampinėtoją, łazik, łazęga’ < iš veiksm. tłuc się ‘keliauti kažkur be tikslo, būti nežinia kur, slampinėti, bastytis, trankytis’, iš Mažosios Pietų Lenkijos tarmių tłuk ‘žmogus, kuris mėgsta trankytis’, taip pat tarmėse vartojama kaip pravardė, kai kalbama apie užgaulų būdą, ypač turint omeny moteris; lie. łájdotuvininkas (L L II 4, L Bug Als) ~ le. pogrzebnik, (Swil) przest ‘ten, który zajmuje się pogrzebem, urządza pogrzeb / tas, kuris rūpinasi laidotuvėmis, organizuoja laidotuves’. Panašiai ir L. Ivinskio žodyne pogrzebnik verčiamas Łjdotojas ‘kas laidoja mirusį’, bŭdininkas (?) (I 296). Atrodo, kad A. Juška lenkų kalbos atitikmenį pogrzebnik suvokė kaip laidotuvių dalyvį. Tokia reikšme šis pavadinimas yra vartojamas Silezijoje ir Kašubuose. LKŽe taip pat duodama tokia laidotuvininko reikšmė. Čia yra ir A. Juškos sakinys: Laidotuvininkai grįžta iš kapų, kuriame laidotuvininkai veikiausiai taip pat reiškia ‘laidotuvių dalyviai’; lie. pirágininkas = le. pironik ‘ten co piecze i sprzedaje pirogi / tas, kuris kepa ir pardavinėja pyragus’ (L p I 83); pagal SWil ‘ten, co pirogi robi, przedaje lub jadać je lubi / tas, kuris daro pygarus, pardavinėja arba mėgsta juos valgyti’, plg. lie. pyrgininkas ‘konditeris, pyragų kepėjas’. Šis pavadinimas užfiksuotas Jono Henriko Kuncmano žodyne (vadinamame Krauzės žodyne), į savo žodyną jį buvo įrašęs ir F. Kuršaitis, taip pat minimas Bretkūno Biblijoje, vartojamas Straipsniai / Articles 97 Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) tarmėse: rytų aukštaičių panevėžiškių (Grūžiuose, Pasvalio r.) ir pietų žemaičių raseiniškių (apie Tauragę). SOCIALINIS STATUSAS (DICHOTOMINIS BENDRUOMENĖS DALIJIMAS Į PONUS, BAJORUS IR VALSTIEČIUS) Labai gausi pavadinimų grupė lietuvių kalboje yra su pamatiniu žodžiu bajoras, pvz.: lie. bajóras, -rė (L B I 2, L B II 3, J I 183) ‘privilegijuotas žemvaldys, ppr. vidutinis dvarininkas; privilegijuotos kilmės žmogus, šlėkta’: Aš iš Laudės3 bajoras, o tu karčiutasis4. Àtskydas muzikas nu bajoru, t.y. išskiriamas. Jinai bajorė iš gimima ir po vyru bajorė (J I 183–184). Šio žodžio konotacija lietuvių kalboje XIX a. yra neutrali, pozityvi. Todėl galima dėti lygybės ženklą: = le. kalbos atitikmenys bojar ‘bajoras’, szlachcic ‘bajoras’. Rankraštyje A. Juška buvo įrašęs rycerz ‘riteris’ (L B I 2), bohatyr ‘didvyris’ (L B II 3). Tačiau spausdintoje versijoje jau tik szlachcic (J I 184); lie. bajorájtė = le. ‘dama lub panna z rodu szlacheckiego, córka szlachcica / dama arba ponia iš bajorų giminės, bajoro duktė’ (J I 183); lie. bajorkas = le. 1. deminutyvinis pavadinimas, reiškiantis ‘(mały) syn szlachcica (mažą) bajoro sūnų)’; 2.‘biedny szlachcić (neturtingas bajoras)’; 3. (su gailesčio atspalviu) ‘szlachcina (bajorėlis)’ (L B III 4); spausdintame variante: syn szlachcica; biedny szlachcic; szlachcina (J I 184); LKŽe antra ir trečia reikšmės neužfiksuotos; lie. bajórvedis: Bajórvedis ýra vádas bajórų (J I 184) ‘przywódca bojarów (bajorų vadas)’~ le. dial. marszałek ‘vadovas, ceremonialo žinovas; aukščiausias prancūzų karinis laipsnis Napoleono I ir III laikais; seniūnas; vestuvių vyresnysis dalyvis ir kt.’ (PolŽ I 443). LKŽ maršalka turi vadovaujančio asmens statusą: 1. ‘feodalinės valstybės aparate administruojantis, vadovaujantis asmuo; bajorų vadas’; 2. ‘iškilmėms vadovaujantis asmuo’; 3. ‘piršlys’; 4. ‘vestuvių pulko dalyvis’. Marszałek (plg. viduramžių vo. marschalk ‘karališkosios šeimos tarnas’) – tai istorinis terminas ‘XV–XVIII a. – pirmasis ministras, valstybės tarnautojas, 3 Liaudė – istorinio regiono, kuris yra Nevėžio dešiniojo kranto bajorkaimių, daugiausia aptinkamų Pociūnėlių–Dotnuvos ruože, pavadinimas. Apie Lietuvos bajorus gana daug duomenų pateikia XVI a. pabaigos Raseinių žemės teismo aktai, pirkimo–pardavimo ir kt. dokumentai (LE XIV 501–502). 4 Karčiuotasis ‘prastas, plaukais apsileidęs’. 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA with reference to his/her physicality, psyche and mentality, expressing of emotions, relation to other/alien, practicing religion and rituals. Įteikta 2017 m. balandžio 4 d. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva vilija[email protected] ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Institute of Slavic Studies, Polish Academy of Sciences J. Bartoszewicza g. 1B/17, 00-337 Warszawa, Polska [email protected]