Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu)

VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, leksikologija, etnolingvistika. ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, leksikologija, etnolingvistika, lenkų kalbos istorija. DVIKALBIAI ŽODYNAI KAIP KULTŪROS TEKSTAI (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) Translational Dictionaries as Texts of Culture (On the Example of the Nineteenth-Century Dictionaries by Rev. Antanas Juška) ANOTACIJA Straipsnyje dėmesys kreipiamas į Antano Juškos dvikalbio žodyno lietuvių ir lenkų kalbų leksiką, per kurias atsispindi ŽMOGAUS konceptualizavimas, kai apibūdinama jo fizinė išvaizda, psichika, emocijos, socialinė padėtis, tikėjimas ir apeigos. Keliamas ekvivalentiškumo klausimas, bandant įžvelgti dviejų kultūrų panašumus ir skirtumus. Straipsnyje analizuojama kalbinė medžiaga, atrinkta iš A. Juškos lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynų. Autorės kelia sau pagrindinį klausimą, ar iš XIX a. dvikalbių žodynų, kurie yra suprantami kaip daugialypės Lietuvos kultūros tekstai, galima „perskaityti“ informaciją apie žmogų. ESMINIAI ŽODŽIAI: Antanas Juška, verstiniai žodynai, XIX amžius, kultūros tekstas, etnolingvistika. Straipsniai / Articles 89 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANEWSKA-MOCHOWA ANNOTATION The article is the attempt to analyze linguistic material, excerpted from the lexographical legacy of Rev. Antanas Juška. This idea fits well into the paradigm of ethnolinguistic research. The authors pose themselves a fundamental question, whether information about a human being can be “read out” of the nineteenth-century translational dictionaries, when they are approached as texts of culture of multilingual community in Lithuania. KEYWORDS: Antanas Juška, translational dictionaries, 19th century, text of culture, ethnolinguistics. ĮVADAS Visų pirma reikia apibrėžti, kaip straipsnyje bus vartojamas terminas kultūros tekstas. Šiuolaikinėje humanitarinėje literatūroje ši sąvoka taikoma apibūdinant įvairius žmogaus kultūrinės veiklos kūrinius, ir ne tik žodinius pasakymus, bet taip pat, plačiąja semotine prasme, tautosaką, atsirandančią iš skirtingo pobūdžio ženklų sekų (Bartmiński, Niebrzegowska-Bartmińska 2009: 72). Tyrimas remiasi dvikalbiais žodynais, vadinasi, ir žodžiais pasakymais, kurių svarbią struktūrinę pagrindą sudaro kalbinių sistemų lyginimas ir vertinimas, o jų kalbinių šaltinių tampa įvairūs kultūriniai kodai. Toks kultūrinių žodinių pasakymų apibrėžimas tinka XIX a. kunigo Antano Juškos žodynams, kurių sisteminiai duomenys užima svarbią vietą kognityviniuose etnolingvistiniuose tyrimuose, nes tyrėjams rūpi atskleisti to laikotarpio realijas ir realijų vertinimą per kalbos duomenis. Nors A. Juškos tekstai vis dar deramai mokslininkų neįvertinti, tačiau atsižvelgiant į dviejų (ar daugiau) skirtingų kalbų lyginimą, jie yra svarbi lietuvių ir lenkų kultūrinio paveldo dalis. Tiemas dvikalbis žodynas parankus dar ir tuo, kad turi vadinamąją semantinę metakalbą: reikšmės aprašomos perifrazėmis, pateikiama kolokacijų, sinonimų. Taigi formuluojamas tyrimo uždavinys – nurodyti skirtumus ir panašumus, kaip dviejuose, turinčiuose savo praeities pasakojimą, suvokia ir vertina pasaulį, – nors ir sunkus, bet įvykdomas, tačiau tik bendradarbiaujant lietuvių ir lenkų tyrėjams, kurių nuomone, dvikalbiai žodynai, nepaisant pragmatinio aspekto, teikia etnolingvistinę informaciją apie kolektyvo subjektuvimo esmę. Šiame straipsnyje dėmesys kreipiamas į A. Juškos dvikalbio žodyno lietuvių ir lenkų kalbų leksmas, per kurias parodomas ŽMOGAUS konceptualizavimas, kai yra apibūdinama jo fizinė išvaizda, psichika, emocijos, socialinė padėtis, tikėjimas ir apeigų atlikimas. Tyrimo tikslas – nustatyti, ar dvikalbiuose žodynuose pateikiamiem lietuvių ir lenkų kalbos pasakymams, kurie yra 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) priskiriami tam tikrai semantinei grupei, būdingas visiškas reikšmių ekvivalentiškumas, apytikslis ekvivalentiškumas, ar pasireiškia tam tikra dviejų lyginamųjų kalbų reikšminė leksinė asimetrija. Konkrečiais pavyzdžiais iš A. Juškos žodyne pateikiamų ekvivalentų siekiama parodyti, ar žmogaus vaizdinys lietuvių ir lenkų kalbose yra simetriškas ir vienodai detalus, ar pasireiškia tam tikri semantiniai, stilistiniai ar net pragmatiniai su žmogumi susiję skirtumai. ŽMOGŲ kategorizuojantys pavadinimai (atsižvelgiant į straipsnio tikslą, remiasi daiktavardžių ir būdvardžių formomis) skirstomi į tam tikras reikšmines grupes. Dvikalbiame lietuvių–lenkų kalbų žodyne lietuviškus žodžius atitinka vienodžiai lenkų kalbos ekvivalentai, taip pat sinonimai. Autorius neretai taikė aprašojo pobūdžio vertimą, vertė lietuvių kalbos atitikmenis, remdamasis reikšminiais ryšiais, galimomis kolokacijomis ar reikšmę nusakančiais komentarais, kurie pateikiami skliausteliuose prie pagrindinio daiktavardžio ekvivalento. Pavyzdžiui, trikabio A. Juškos latvių–lietuvių–lenkų kalbų žodyno latvių kalbos ekvivalentų vertimo būdus į lenkų kalbą detaliai aprašė Renata Miseviča-Trillia (2012; 2013: 162–171). Pabrėžina, kad A. Juškos žodynai yra ne tik vertiniai žodynai, bet ir vertiniai aiškinamieji žodynai, kurie yra be galo svarbūs etnolingvistams, siekiantiems ištirti dviejų tautų, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, pasaulio kategorizavimą, remiantis dviejų kalbų lyginimu. „Vertiniai žodynai, sudaryti dvikalbių asmenų, yra ne tik vertingi medžiagos rinkiniai sisteminiams tyrimams atlikti, bet taip pat atskleidžia bilingvizmo įtaką kalbos sistemai, kai autoriaus dvikalbystė implikuota dviejų tautų kultūros“ (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). Mokslinis tyrimas pradedamas, parenkant metodologiją ir atliekamas sąvokas, remiantis A. Juškos dvikalbiais lenkų ir lietuvių kalbų žodynais. Tyrimo objektas – leksografinis palikimas, be publikuotos dalies, išlikęs įvairiose rankraštinėse redakcijose, kurios buvo pildytos ir taisytos kitų autorių. Todėl medžiaga vertinama kritiškai. Būtina atsižvelgti į pasakymų leksinius semantinius aspektus, kuriuos keitė vėlesni redaktoriai. Medžiaga atrinkta būtent tokia, nes atitikmenys turi būti pateikti ir lietuviškoje, ir lenkiškoje žodyno dalyje. Tarkime, kad dvikalbiai žodynai sudaro specifinę tekstų rūšį. Tada kyla klausimas, kokią informaciją galima perskaityti iš tokio istorinio žodyno teksto, jeigu jį laikytume ir vertintume kaip visumą ir traktuotume kaip tam tikros rūšies kūrinį ir kaip daugialabės bendruomenės kultūrinį paminklą, o ne vien kaip pagrindinių bei juos atitinkančių išverstų žodžių rinkinį, sukurtą vien praktinio naudojimo tikslams, pavyzdžiui, prireikus tik tam laikotarpiui, kai mokaisi kalbos. Straipsniai / Articles 91 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANEWSKA-MOCHOWA Teiginys, kad „žodynas yra teksto rūšis“ implikuoja, pasak etnolingvisto Wojciecho Chlebo, kelias pagrindines tezes: 1) kadangi žodynas yra teksto rūšis, tai jis yra ir pasakymas; kadangi žodynas laikomas pasakymu, tai jis yra tam tikros vietos ir laiko bendruomeninio diskurso dalis. Tai reiškia, kad žodynas turi savo adresantą, savo adresatą, tam tikrą realybę, su kuria susijęs pasakymas; 2) kadangi žodynas yra tekstas (pasakymas), tai jis yra ir tam tikros realybės (taip pat ir kalbinės) interpretacinis pasakojimas (Chlebda 2010: 202). Tada kyla klausimas, kas yra dvikalbio XIX a. Lietuvos žodyno pasakojimo subjektas, kai Lietuva, panašiai kaip ir Lenkija, tuo metu buvo valdoma carų? Tokio pobūdžio žodynų būdingas įvairių menamų subjektumas. Visų pirma, jame atsispindi kolektyvinio subjektumo perspektyva, kokia ir yra kalbinė-kultūrinė bendruomenė, susidedanti iš mažesnių bendruomenių, pavyzdžiui, regioninės, aplinkos ar religinės bendruomenės (Chlebda 2010: 202). Kalbėdami apie A. Juškos dvikalbius žodynus, susiduriame su dviejų subjektų kalbinių kolektyvų – lietuvių ir lenkų – ir dviejų subjektų pasauleivizdžių koegzistavimu. Etnolingvistiniu požiūriu įdomu panagrinėti, ar tos vizijos, pasakojančios apie mentalinės (psicholingvistinėje terminologijoje vadinamos „mentaliniais žemėlapiais“) tuometinės Lietuvos gyventojų bendruomenės egzistavimą, yra simetriškos? Ar čia pasireiškia dvi skirtingos realybės interpretacijos, kurios pateikiamos skirtingomis leksinėmis ir stilistinėmis formomis, stereotipais ir kultūriniais vaizdiniais? Bet ne vien kolektyvo, nes žodyno subjektumą lemia ir žodyno kūrėjas – leksikografas, kaip tariant, teksto ar pasakymo, kuris skirtas konkretaus adresato tikslui, vykdomam tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, autorius. Tai jis konstruoja žodyną, nuo jo priklauso makrostruktūra, kitos kalbos atitikmenų parinkimas ir papildomų aiškinimų, konteksto ar gramatinės informacijos įvedimas. Etnolingvistas turi suvokti, kad žodyne šalia kolektyvinės vaizduotės pasireiškia ir individuali vaizduotė, kurią pateikia pats autorius, kad ir per vienokių ar kitokių leksemų parinkimą. Leksikografas visuomet susiduria su begale sprendimų, kuriuos turi priimti tiek atrinkdamas medžiagą, tiek ją išdėstydamas, nes neįmanoma sukurti tokio žodyno, kurio makrostruktūra apimtų visus galimus pavadinimus, egzistuojančius kalboje. Paprastai sudarant žodyno korpusą, stengiamasi pateikti tokį žodžių rinkinį, kuris atspindėtų kalbinės kultūrinės bendruomenės pasaulio konceptą. A. Juška buvo būtent toks autorius, kuris ambicingai siekė savo žodynuose pateikti visuminį ano laikotarpio pasaulėvaizdį. Kaip dvikalbis leksikografas, jis ne tik buvo atidus įvairių lietuvių ir lenkų egzistavimo apraiškų, kai susiduria dvi kalbos ir kultūros, stebėtojas ir kronikininkas, bet daugelio atvejų, pasak W. Chlebdos, tuometinės realybės interpretorius tikrovę vertino objektyviai, pateikdamas gausių realijų. Tai darė lenvį suprantamu būdu, atskleisdamas 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) dalyko esmę, vengdamas moksliškumo ir enciklopediškumo (Chlebda 1993: 205; Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). Jis siekė ne tik suregistruoti lietuvių gyvosios kalbos turtus, bet ir puikiai išmanė lenkų kalbos regioninį variantą (specifinį sociolektą), kuriuo kalbėjo sulenkėję Kauno gubernijos bajorai (Sawaniewska-Mochowa 2002). Pasak Baudouino de Courtenay, A. Juška buvo geriausias to laikotarpio lietuvių gyvenimo žinovas (de Courtenay 1880: 2). Vertiniai žodynai, sudaryti dvikalbių asmenų, yra vertingi ne tik kaip medžiagos rinkiniai sisteminiams tyrimams atlikti, bet ir kaip šaltiniai, teikiantys galimybę atskleisti bilingvizmo įtaką kalbos sistemai, kai autoriaus dvikalbystė implikuota dviejų tautų kultūros (Sawaniewska-Mochowa 2014: 131). A. Juškos dvikalbiai žodynai yra be galo vertingas dviejų kalbinių sistemų, kaip subjektyvaus pasakojimo, kategorizuojančio tuometinę kasdienybę, kai vartojamos dvi skirtingos šnekamosios kalbos, paveiktos kalbos normų, tyrimų šaltinis etnolingvistams. Lyginant A. Juškos žodynų lietuviškus antrinius žodžius ir jų lenkų kalbos atitikmenis, pastebimas kai kurių leksinių semantinių grupių panašumas, pavyzdžiui, žodžiai, kuriais apibūdinamas žmogus, jo veikla ir kt. Tokie dvikalbių vartotojų lenkų–lietuvių ir lietuvių–lenkų žodžių atitikmenys lemia dvikalbių gyventojų kultūrinę interferenciją, suponavusią įvairių sferų atributikos įvardijimo bendrumą bei sąmoningą, priklausomai nuo kalbinės situacijos, lenkiško arba lietuviško pavadinimo pasirinkimą (Sawaniewska-Mochowa 2014: 135). KŪNIŠKUMO SFERA, FIZINĖS (IŠORINĖS) YPATYBĖS A. Juška iš gyvosios kalbos užrašinėjo viską, ką tik pavyko nugirsti, nesikirsdamas valstiečių kalbos žodžių į rinktinius ir nerinktinius. Jis vengė šiurkščių bei vulgarių žodžių ir posakių, laikydamas juos netinkamais žodynui ir apskritai neeitinais skaitančiajai visuomenei (Tolutienė 1961: 151): lie. biksuōkis (dūrinys biksuos + šikti) = le. ekspresyvi sracz do portek ‘kas prisidaręs į kelnes’¹ (L B² I 15, L B II 26), fajdajacy się do portek (J I 207); 1 Kurs šią į biksves, tas biksvašikis ‘triedžiantis (?), purvinantis (?) į kelnes’ (J I 207). 2 Słownik litewsko–polski santrumpų pateikimo principai: sumažintos didžiosios raidės po L simbolio reiškia, kad lenkų kalbos medžiaga imta iš atitinkamų lietuviškų skyrių nuo A iki Ž, skaičiai I, II, III reiškia redakcijų eilškumą; santrumpa dr žymi išleistas arba perleistas žodyno dalis, L Bug – K. Būgos redakcija, arabiški skaičiai žymi korteles, pridėtas prie rankraščio, ar puslapius. Straipsniai / Articles 93 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANEWSKA-MOCHOWA lie. bunõsa (dūrinys buka + nosis) ‘bukanosis’ = le. tęponos (L B I 37, L B II 60, J I 248): Tas buknõsa, kuriõ bukà nosė. LKŽ duomenimis, užfiksuotas Jurgio Šlapelio žodyne; lie. dublỹs ‘diplvis’ = le. brzuchal (J I 357), lenkų tarmėse vartojami brzu-chal, brzuchal ‘człowiek z dużym brzuchem, grubas / žmogus, su dideliu pilvu, storulis’ (centrinė ir šiaurės Lenkija); LKŽ duomenimis, vartojamas dabartinėje rytų aukštaičių panevėžiškių patarmėje (apie Panevėžį), variantas dūblis vartojamas Eišikėse, Počiūnėliuose (Radviliškio r.) ir Pakruojyje; lie. memelis ‘kas kalbėdamas užsikerta, mikčioja, mikčius’ (L M dr 30) // memelis ‘kas kalbėdamas užsikerta, mikčioja, mikčius’ (L M dr 34) = le. zajękliwy ‘mikčiojantis’ ib.; momot ‘miknius (mikčiojantis)’ (L M II 30); zajękliwy (L M II 30) v. lenkų tarmėse (Mažoji Lenkija) toks žmogus vadinamas momot, zajękal, zajękliwy. Lietuvių tarmėse vartojamas gana plačiai: memelis – rytų aukštaičių panevėžiškių (apie Panevėžį), rytų aukštaičių uteniškių (Dusetos), memelis – vakarų aukštaičių kauniškių (Skirsnemunė, Lukšiai); lie. rukšnà ‘kas susiraukęs, susiraukėlęs; paniuręs, pikčiurna’: Kur susiraukęs vis tas rukšnà, variantas rukslà = le. tarmėse vartojamas zmarszczoch (człowiek cały zmarszczony) ‘susiraukėlis (visiškai susiraukęs žmogus)’ (L R I 25). Pavadinimai su formatu -ocha buvo būdingi senajai Lenkijai, tačiau iki šiol lenkų tarmėse yra produktyvūs kaip veiklos atlikėjų ar savybių nešiotojų pavadinimai, kartais išreiškiantys neigiamą emocijų atspalvį. Lietuvių kalboje rukšnà, rukšlà reiškia ‘žmogų, kuris susiraukęs, perkreipęs veidą, susiraukęs; pikčiurna’. Rukšnà paplitęs vakarų aukštaičių kauniškių šnektose (apie Marijampolę, Vilkaviškį, Jurbarką) ir pietų aukštaičių (apie Alytų), rukšlà vartojamas žemaičių (kretingiškių, varniškių, raseiniškių) šnektose; lie. stìvas, plg. LKŽ stỹvas, vo. dial. stîw, le. sztywny ‘pasišiepęs, tiesus’: Kas tiesus, neapsikumpinęs, stačias ir lygus kaip rąstas vienuolinis, tas stìvas (J). ~ le. prosty jak świeca ‘tiesus, kaip žvakė’ (L S I 60); stìvas – LKŽ duomenimis, užfiksuotas iš Kuršėnų. Lietuvių tarmėse, ypač vakarų aukštaičių kauniškių, paplitęs variantas štyvas, įtrauktas į Fridricho Kuršaičio Lietuvių–vokiečių kalbų žodyną, kurio duomenys surinkti iš Mažosios Lietuvos lietuvių gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių. CHARAKTERIO SAVYBĖS Lie. akýplėša (dūrinys akìs + plėšti) ‘ižūlus, šiurkštus, nemandagus žmogus: Vālo agintas vājkas tāp akýplėša, t. y. žėdam akis draska. Kas akis plėšia, priešinas, tas akyplėša (J I 7) = le. ekspresyvas okdzior (dūrinys drzeć + oko), drapieżny ‘plėšrus’ (L A II 8, L A III 4, J I 7). L. Ivinskis drapieżny verčia plėšans, –nčia (I 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) 54). Vartojamas lietuvių tarmėse (vakarų aukštaičių kauniškių, šiaurės žemaičių kretingiškių) ir įėjęs į bendrinę kalbą; lie. jumperis ‘kas prikibęs, prisijungęs’ ~ le. przywiązany jak kleszcz ‘prikibęs kaip erkė’ (L ı I 5); Jono Jablonskio redaguotoje dalyje teikiama jumperė, -ės (plg. vo. Jungferchen) ‘poniutė (le. panienka)’ (sakoma paniekinamai): Ta motriška jo (keleiviai) jumperė, t.y. prijunta prie jo, kaip erkė įsirta (sc. „įsisiurbsi“) (J II 687). Jumpere gasuės vaikščiojo (J II 687), plg. jumperis, -ė LKŽ užfiksuotas iš A. Juškos žodyno. Dar plg. jumprovą ‘panelė’ (plg. vo. Jungfrau) tai pat turi neigiamą atspalvį: jumprova nemoka nei kokio darbelio; užfiksuotas Pilypo Ruigio Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne, Viliaus Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainose (Kalvaitis 1905: 123), Augusto Šleicherio Litauisches Lesebuch und Glossar (Schleicher 1857: 172), dažnai pasitaikęs A. Juškos užrašose dainose, taip pat Liudviko Rėzos (1935, 1937) ir Augusto Leskieno ir Karlo Brugmano dainų rinkiniuose (Leskien, Brugmann 1882: 65), vartotas Kristijono Donelaičio; lie. gerùlis = le. dobruti (L g I 19), Ø rozkosznik (‘palainintas’) (L g II 34), dobry człowiek (šis ekvivalentas pateiktas J. Jablonskio, ir ten pat pažymėta, kad Juškos pavartotas palainintas rozkosznik ‘tas, kuris yra įsidavęs palainai’) (J II 429). Plg. Swil, kaip ir L. Ivinskio (I 460) žodyne, reiškia ‘goslininkas, raskas, ninkas’, susijęs su gosus ‘gašus, geidulingas’ ir raškanas ‘išdykęs, linksmas’. A. Juška veikiausiai norėjo šiam pavadinimui suteikti kitą reikšmę atspalvį ‘toks, kuris teikia palaimą kitiems’. LKŽ šis žodis reiškia ‘geras žmogus, gerutis’: Iš šelmio gerulio nepadarysi (Valkininkai, Varėnos r.). L. Ivinskio dobruti yra būdvardis, verčiamas kaip gerutis, geručia (Girėnūtis, -ūčia I 46); lie. minkštaútis sakoma menkamai apie nevykusį, ištižusį vyrą, pačiužį reiškia ‘minkštas kiaušinis’ = le. ekspresyvas miękaja ‘człowiek uległy / nuolankus žmogus’ (L m II 48v, L m dr 45. L m II 48v, L m dr 45). Lietuvių kalboje tai reiškia silpną, nuolankų, lengvai kitų paveikiamą žmogų; dar plg. lie. minkšprótis (L m II 49), minkšprótis (L m dr 45) = le. słabomyślny; lie. kiršlys. Šio žodžio reikšmę A. Juška paaiškina iliustraciniu pavyzdžiu: Kurš kiršina, erzina kitus žmones, tas kiršlys ~ le. ekspresyvas rozuzyciel ‘suintojas, nirštintojas’ (L K I 41, J III 129). Panašiai aiškina F. Kuršaitis savo žodyne kiršintojas: Kiršintojas – kurs kiršina (K I 67). Šis pavadinimas apibūdina žmogų, kuris kitus erzina, pykina, pjudo. L. Ivinskis būdvardį rozuzy verčia įbūgęs (= įutęs), patrakęs, įdūkęs, įšėlęs (I 456). Be konteksto iš lenkiško atitikmens sunku atkurti tikslią reikšmę. Žodis rozuzyciel nevartojamas nei dabartinėje bendrinėje kalboje, nei tarmėse, bet tokios struktūros, kurios pagrindą sudaro istorinis darbinės lenkų kalbos modelis su formantu -iciel / -yciel, galėjo egzistuoti tuometinėje vartosenoje. A. Juškos žodyne lenkiškoje medžiagoje darbos su nomen agentis reikšme (plg. Straipsniai / Articles 95 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA grabiel, gryiziel, nagiel, strasziel, zvodziciel) pavydžių yra gana daug. Taip pat gali būti, kad A. Juška siekdamas vertimo simetriškumo tokį veiksmo atlikėjo pavadinimą pas sukūrė iš veiksmažodžių veikslų porų: rožusýti įv.– rožusaz veik. ‘privesti (vesti) iki pasiutimo, įsiutinti (siutinti)’ arba rožusyȯ sie įv. – rožusaž sie veik. ‘įniršti (niršti), supykti (pykti), niršti ant ko nors dėl ko-kios nors priežasties’. Dar plg. simetriškos struktūros dūrinius: lie. arėkergis = le. wodkopój, girtuo-klis (L A II 106): Ten arėkergėj, užsidarė į urzdinė, gėra (J I 107); Ivinskio žodyne užfiksuotas girtūklis ‘pijak’ (I 279). Daugelio minėtų žodžių reikšmės pagrindas – neigiamas emocinis kalbėtojo santykis su vadinamu dalyku. Tai jo nuomonė apie tam tikro žmogaus vertę, ir ta nuomonė pateikiama ne kaip loginis sprendimas, o kaip kalbančiojo asmens patirtis ar jausmas. Šiuose žodžiuose užfiksuotas neigiamas vertinimas. LEGESYS, GYVENIMO BŪDAS, VEIKLA Lie. baldõšius v., baldõšė m.: Kas par naktis bãldos, tas baldõšius (J I 186) ~ le. tluk (L B I 3); wąsęjący się, tłuczący się ‘besitrankantis’ (J I 186). A. Juška dar pateikia sinonimą pabalda. Akivaizdu, kad lietuviška žodžio forma apibūdina žmogų, kuris trankosi, trainiojasi naktį, t. y. naktibalda. Tuo tarpu lenkų kalbos atitikmenys veikiau reiškia bendrą prasme ‘slampinėja, łazi, łaźę’ < į veiks. tłuc się ‘keliauti kažkur be tikslo, būti nežinia kur, slampinėti, bastytis, trankytis’, iš Mažosios Pietų Lenkijos tarme tłuk ‘žmogus, kuris mėgsta trankytis’, taip pat tarme vartojama kaip pravardė, kai kalbama apie užgulų būdą, ypač turint omeny moteris; lie. laidotùvininkas (L L II 4, L Bug Als) ~ le. pogrzebnik (Sw) prieš ‘ten, który zajmuje się pogrzebem, urządza pogrzeb / tas, kuris rūpinasi laidotuvėmis, organizuoja laidotuves’. Panašiai ir L. Ivinskio žodyne pogrzebnik verčiamas laidojas ‘kas laidoja mirusį’, būdininkas (?) (I 296). Atrodo, kad A. Juška lenkų kalbos atitikmenį pogrzebnik suvokė kaip laidotuvių dalyvį. Tokia reikšmė šis pavadinimas yra vartojamas Silezijoje ir Kašubuose. LKŽ taip pat duodama tokia laidotuvininko reikšmė. Čia yra ir A. Juškos sakinys: Laidotùvininkai grįžta iš kapų, kuriame laidotùvininkai veikiausiai taip pat reiškia ‘laidotuvių dalyviai’; lie. prągininkas = le. porżnik ‘ten co piecze i sprzedaje progi / tas, kuris kepa ir pardavinėja pyragus’ (L P I 83); pagal SWi ‘ten, co progi robi, sprzedaje lub jada je lub / tas, kuris daro pyragus, pardavinėja arba mėgsta juos valgyti’, plg. lie. pyrãgininkas ‘konditeris, pyragų kepėjas’. Šis pavadinimas užfiksuotas Jono Henriko Kunmano žodyne (vadiname Krauzės žodyne), į savo žodyną jį buvo įrašęs ir F. Kuršaitis, taip pat minimas Bretkūno Biblijoje, vartojamas 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) tarmėse: rytų aukštaičių panevėžiškių (Grūžiose, Pasvalio r.) ir pietų žemaičių raseniškių (apie Tauragę). SOCIALINIS STATUSAS (DICHOTOMINIS BENDRUOMENĖS DALIJIMAS Į PONUS, BAJORUS IR VALSTIEČIUS) Labai gausi pavadinimų grupė lietuvių kalboje yra su pamatiniu žodžiu bajoras, pvz.: ie. bájoras, –rė (L₁ I 2, L₁ II 3, J I 183) ‘privilegijuotas žemvaldys, pr. vidurinis dvarininkas; privilegijuotos kilmės žmogus, šiekta: Aš iš Laudes³ bajoras, o tu karčiuotas⁴. Atsky das muikas nu bajoru, t.y. iškiriamas. Jinai bajorė iš gima ir po vyru bajorė (J I 183–184). Šio žodžio konotacija lietuvių kalboje XIX a. yra neutrali, pozityvi. Todėl galima dėti lygybės ženklą: = le. kalbos atikmenys bójar ‘bajoras’, szlachcic ‘bajoras’. Rankraštyje A. Juška buvo įrašęs rycerz ‘riteris’ (L₁ I 2), bohatyr ‘didvyris’ (L₁ II 3). Tačiau spausdintoje versijoje jau tik szlachcic (J I 184); Ie. bajorâtė = le. ‘dama lub panna z rodu szlacheckiego, córka szlachcica / dama arba poni iš bajorų giminės, bajoro duktė’ (J I 183); Ie. bajorùkas = le. 1. diminutyvinis pavadinimas, reiškiantis ‘(maž) syn szlachcica (maž) bajoro sūnų’; 2. ‘biedny szlachcic (neturtingas bajoras)’; 3. (su gailesčio atspalviu) ‘szlachcina (bajorėlis)’ (L₁ III 4); spausdintame variante: syn szlachcica; biedny szlachcic; szlachcina (J I 184); LKŽe antra ir trečia reikšmės neužfiksuotos; Ie. bajóvedis: Bajorėdis yra vadas bajorų (J I 184) ‘prywódca bojarów (ba-jorų vadas)’~ le. dial. marszałek ‘vadas, ceremonialo žinovas; aukščiausias pran(c)ūzų karinis laipsnis Napoleono I ir III laikais; seniūnas; vestuvių vyresnysis dalyvis ir kt.’ (Pol I 443). LKŽ maršalka turi vadovaujančio asmens statusą: 1. ‘feodalinės valstybės aparate administruojantis, vadovaujantis asmuo; bajorų vadas; 2. ‘iškilmes vadovaujantis asmuo’; 3. ‘piršlys’; 4. ‘vestuvių pulko dalyvis’. Marsalek (plg. viduramžių vo. marschalk ‘karališkos šeimos tarnas’) – tai istorinis terminas ‘XV–XVII a. – pirmasis ministras, valstybės tarnautojas, Liudė – istorinio regiono, kuris yra Nevėžio dešinio kranto bajorkaimių, daugiausia apinka-му Pociūnėlių–Dotnuvos ruože, pavadinimas. Apie Lietuvos bajorus gana daug duomenų pateikia XVI a. pabaigos Raseinių žemės teismo aktai, pirkimo–pardavimo ir kt. dokumentai (LE XIV 501–502). Karčiuotas ‘prastas, plaukais apsileidęs’. Straipsniai / Articles 97 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANEWSKA-MOCHOWA turintis plačius įgaliojimus. A. Jūška neteikia jam pavadinimų valstybės tarnautojo funkcijos, kurią Abiejų Tautų Respublikos seime vykdė maršalas, tačiau greičiausiai jis turėjo omenyje bajorų susirinkimuose renkamą maršalkos tinkamumą. Maršalka vadovavo įvairaus pobūdžio seimelių veiklai. Tačiau šis pavadinimas nėra ekvivalentiškas lietuvių kalbos atitikmeniui, kuris yra dūrinys, nes lenkiškas pavadinimas yra istorijos ir teisės terminas; lie. didikas = le. mocarz, pan (wielki) ‘galūnas, ponas (didis)’ (L D I 18), (J I 321). Reikia atkreipti dėmesį, kad A. Jūška, nors ir turėdamas didelį lenkų kalbos skirtinų leksemų, apibūdinančių žmogų, užimantį aukštą finansinę ir socialinę padėtį (wielmoża, możnowładca, arystokrata, magnat, właściciel ziemski), pasirinkimą, vartoja aksiologiškai (vertės prasme) svarbų apibūdinimą pan, kurį papildo vienamuoju epitetu wielki (didis). Prie didiko paekia sinonimus didžulis ‘pysny, pychle, dumca (pasipūtęs)’: Kurs didžiuojas, tas didžulis (J I 322), kryvis ‘senovės lietuvių dvasininkas, žynys, galūnas ‘didikas, didžiūnas’, pastarasis šia reikšme vartotas Antano Baranausko ir Konstantino Sirvydo; lie. didikas lietuvių kalboje reiškia aukštos kilmės žmogų, plg. vedinius lie. didūne, le. zbior wielkich (panów), arystokracya (didikų (ponų) susirinkimas): Čė didūne, o tenajs visūme susirinko (L D I 18), (J I 321); państwo, zbior wielkich panów (didumene, didikų susirinkimas) (L D II 46). RELIGINGUMAS, TIKĖJIMAI, APEIGOS Lie. dievameldis = le. bogomolca (P Ł 4v), arch. bogomólca (XVI a. antroji pusė); dievameldis įtrauktas į Dominiko Sutkevičiaus žodyną (Sut), o variantą dievomeldis ‘kas pamaldus’ randame K. Sirvydo žodyne. L. Ivinskio žodyne įrašytas bogomolca ir paaiškintas Duodas malda Diewuj; sinonimas dievameldis, -džia (I 20); lie. dievargingas ‘pamaldu’ = le. chwalibog (pamalda) (L D I 16), lenkų tarmėse (pietinė Mažoji Lenkija) chwalibóg vartojamas kita reikšme ‘žmogus, kuris mėgsta gintis, pagyrūnas’ (SGP PAN IV 152); dievargingas LKŽ duomenimis, užfiksuotas šia reikšme Silvestro Gimžausko (apie 1879–1881 m.) rankraš­tinėje žodynėlėje; lie. maldininkas ‘kas pamaldus, daug meldžiasi’ ~ le. nabożniś (L M II 8v): Kurs nuolat meldžias, tas maldininkas. Lietuvių kalbos forma yra neutrali, lenkų pasakymas vartojamas su ironišku atspalviu, taip vadinamas pernelyg religingas žmogus, labai besididžiuojantis savo religingumu; nabożniś ‘pamaldu’, taip vadinamas świętoszek (dewotka), dewot (dewotka), bigot (dewotka). Lie. data turi menkinamąjį atspalvį ir reiškia ‘perdėtai pamaldus žmogus (pr. apie moteris)’. 98 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) A. Juškos žodyne žmogus yra apibūdinamas kaip pamaldus, negi pernelyg daug besimeldžiantis, bet taip pat jam yra nesvetimas tikėjimas dvasiniu pasauliu ir velnių egzistavimu, kadangi žodyne yra tokių žodžių, pvz.: lie. ãjt̄aras // ãjč̄aras = le. ajtwar = latawiec ~ zły duch ‘piktoji dvasia (Lₐ I 3, Lₐ II 6, Lₐ II 4, J I 6). L. Ivinskio žodyne taip pat įtrauktas ãjt̄aras – Latawiec ‘žmonėms tus nesąntį pasakų būtybė’ (I 131). Lietuvių, baltų mitologijoje aitvaras – tai materialines vertybes nešanti būtybė. Kartais laikomas gera, kartais bloga būtybe. Jis dirba paslapčia, neįprastas. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis aitvarą. Jis globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, pinės jiems visokio turto. Tikima, kad aitvaro prinešti turtai nieko gero nelenia. Vaizduojamas kaip gaidys, ugninė gyvatė, žaltys, viesulas, ugninis ar juodas paukš pagalys (Džigol 2004: 17). A. Juškos žodyne iliustraciniai sakinai: Aitvaras drieksi kad su pinigais, tai ugninas. Aičūras kaip pilas – mėlynas, kaip dykas – šviesus menga, t. y. leka (J I 6). Lietuvių kalbos ãit(i)varas, ãič̄aras, eit(i)varas (Fraenkel I 4), arba jų tarmi-niai vertimai, vartojami šiaurės rytų Lenkijoje apibūdina naminę dvasią, atnešančią pinigų, kurie prieš tai buvo surinkti kitam šeimininkui, kai krenta žvaigždės: tam. ajtwaras (SGP PAN I 63), ajwar (SGP PAN I 60), atwor (SGP PAN I 182). Panevėžio apylinkėse 1926 m. Helenos Šeikovskos užfiksuota informacija, kad ajtwaras reiškia ‘velnio pavadinimą: Aitvaras, tai toks velnias, kas jam siela parduos, tas visą gyvenimą turės pinų, pieno, sūrio, sviesto, o kam greitai dingsta (...), tai reiškia: aitvaras iš jo viską ima, o kitam duoda⁵. Savo ruožtu lenkų kalbos atitikmuo Pomožose ir Mazovšose latawiec reiškia ‘namų velnią, kuris dieną turėtų, jis vaizduojamas kaip skraidantis ugninis stulpas, dėmė, rutulys su ilga liepsnojančia uodega, ugninis paukštis, gyvatė, drakonas, o pietinėje Lenkijoje taip vadinama visai kita velniškos prigimties, kenkėjančio nerikšyto vaiko dvasia, turinti paukščio išvaizdą (Džigol 2004: 17). Iš lietuvių kalbos formos ajtwar pasikinta reikšmė ir lenkų latawiec yra artimos, o tai reiškia, kad tuometiniai Lietuvos gyventojai artino prie savęs (tai dar reikėtų įrodyti remiantis išsamesniais tyrimais) bendrą naminių demoniškų esybių vaizdinį, o galbūt netgi nebė emijino pasaulio konceptualizavimo būdus. ⁵ „Z powiatu poniewieskiego pochodzi następująca informacja, zapisana przez Helenę Szeikowską w 1926, że ajtwaras to ‘nazwa diabła’: ajtwaras to taki d’ abł, któremuś sprzeda, to on psa ca życ’a nos’i pieniązy, m’leka, syru, masła, i akkumuzafśyk’im naspna [prędko wychodzi mle’cүwa, to znaczy: ajtwaras od niego odbiera, a drugiemu daji“ (Nitsch 1968: 368, SGP PAN I 63, Dżigol 2004: 26–27). Vertė Vilija Sakalauskienė. Straipsniai / Articles 99 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA IŠVADOS Kol kas dar neatlikta visa XIX a. A. Juškos dvikalbių žodynų kalbinės medžiagos analizė, kurioje atsispindi ŽMOGAUS suvokimo konceptualizavimas šnekamojoje lietuvių kalboje ir lenkų kalbos variante, vadiname smulkiosios Kauno bajorijos sociolektu. Šiame straipsnyje nagrinėtos lietuvių ir lenkų kalbų veiksmažodžių formos. Tai, be abejonės, yra labai turtinga žodyno dalis, atskleidžianti visapusišką žmogaus vaizdinį per jo atliekamą veiklą, fizinę ir psichinę būklę. Atlikus šią pirminę lyginamąją analizę, prieita prie kelių įžvalgų, kurios etnolingvistui, besidominčiam dvikalbiais žodynais, yra relevantiškos: 1. Atsižvelgiant į žmogaus veiklą (kuri ypač skiriasi nuo toje šalyje priimtų normų), galima kalbėti apie XIX a. žodyne užfiksuotų lietuvių ir lenkų kalbinių formų asimetrijos egzistavimą. Žodyne pavartoti lietuvių kalbiniai vienetai turi tiek reikšmę, taip detaliai apibūdina ir įvertina žmogų ir jo aplinką, kad lenkų kalboje nėra adekvačių vienanarių pasakymų atitikmenų. 2. Kad būtų išsaugota lietuviškų pavadinimų semantinė įvairovė, šiuos trūkumus A. Juška bando kompensuoti aprašymais. Atkreiptinas dėmesys, kad A. Juškos žodyne makrostruktūroje atsiranda ir polonizmų, bet tai – jau kitas klausimas, į kurį galbūt bus ieškoma atsakymo ateityje. Vis dėlto negalima daryti kategoriškų išvadų apie aiškios pasaulėvaizdžio dichotomijos egzistavimą tuometinių Lietuvos gyventojų lietuvių ir lenkų kalboje. Interpretuojant supantį pasaulį yra nemažai konvergencijos. Aptariamasis realybės konceptualizavimo stilius, artimas liudiškajam, dvikalbiame žodyne pasireiškia tuo, kad lietuvių terminai, gyvosios kalbos pavadinimus atitinka ekvivalentiški lenkų kalbos dialektizmai ir archaizmai, kurie yra išlikę smulkiosios bajorijos lenkų kalbos sociolekte. Ir lietuvių, ir lenkų kalbų medžiagoje labai ryškiai atsiskleidžia pavadinimų, kurie stilistiškai yra ir neutralūs, ir ekspresyvus, kartais netgi aiškūs be užuominų, vartojimas. SUTARTINIAI ŽENKLAI Aprašant lyginamuosius lietuvių ir lenkų kalbų vienetus, naudojami simboliai: = visiškas ekvivalentiškumas, ~ apytikslis ekvivalentiškumas, Ø ekvivalentiškumo nebuvimas. 100 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) ŠALTINIAI I – Lauryno Ivinskio lenkų–lietuvių kalbų žodynas, par. Ona Kažukauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. J – Литовскій словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ польскомъ языкѣ, том 1, вып. 1, Санктпетербург 1897; вып. 2, Санктпетербург 1904; вып. 3 (тома II-го вып. 1). Петроград, 1922. K – Litauisch-deutsches Wörterbuch von Fridrich Kurschat. Halle a. S. 1883. L – Słownik litewsko-polski (Lietuvių–lenkų kalbos žodynas). Juška Antanas, sygn. od F1–2163 do F1–2174. L II – Słownik litewsko-polski A. Juskiewicza, druga redakcja haseł na M, rękopis w zbiorach LTIMBR, sygn. F1–2175, 74 arkusze in folio. LE – Lietuvių enciklopedija 14, red. Juozas Girnius. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritūtė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; atnaujinta versija, 2008. Prieiga internete: www.lkz.lt. LTIMBR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštis. PL – A. Juška, Słownik Polsko-Litewski A–Z (Lenkų–lietuvių kalbos žodynas), rękopis w zbiorach LTIMBR, sygn. F1–2178, 137 kart. PolŽ I – Kregždys Rolandas 2016: Lietuvių kalbos polonizmų žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. RD – Ludo Rezos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno II leidimas. M. Biržiškos spaudai parengta. I ir II dalis. Kaunas, 1935, 1937. SG PAN – Słownik gwar polskich, 1977–2015, Źródła, t. I, red. M. Karaś, J. Reichan, t. II–V, red. J. Reichan, S. Urbańczyk, t. VI, red. J. Okoniowa, J. Reichan, t. VII i VIII, z. 1, red. J. Okoniowa, J. Reichan, B. Grabka, t. VIII, z. 2–4, t. IX, z. 1, red. J. Okoniowa; t. IX, z. 2, red. R. Kucharzyk; t. I–II, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1997–1991, t. IV–IX. Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN, 1992–2015. Sirvydas – Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Konstantinas Sirvydas, Dictionarium trium linguarum, par. Kazys Pakalka. Vilnius: Mokslas, 1979. St – Słownik Litewsko-Żmudzko-Polski, ułożony przez Księdza Dominika Sutkiewicza [...] Datur Rossiensis 1835, rękopis. Straipsniai / Articles 101 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Swil – Słownik języka polskiego [tzw. Słownik wileński], I. A–O; II. P–Z. Wilno: Wydany staraniem i kosztem Maurycego Orgelbranda, 1861. LITERATŪRA Bartmiński Jerzy, Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2009: Tekstologia. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN. Chlebda Wojciech 1993: Słownik a „dwuczłonowe” postrzeganie świata. – O definicjach i definiowaniu, red. J. Bartmiński, R. Tokarski. Lublin: Wydawnictwo UMCS, 195–205. Chlebda Wojciech 2010: W jakim zakresie słownik dwujęzyczny może być źródłem informacji etnolingwistycznej. – Etnolingwistyka i leksykografia. Tom poświęcony Profesorowi Jerzemu Bartmińskiemu, red. naukowa W. Chlebda. Opole: Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, 201–208. de Courtenay Baudouin, Niecislaw Jan 1880: Ksiądz Antoni Juszkiewicz. – Nowiny (przed nr. 329), 2–4. Przedruk: J. N. Baudouin de Courtenay 1983: Dzieła wybrane 6, red. Z. Jakubowski, J. Kulczycka-Saloni. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 35–39. Dźwigł Renata 2004: Polskie ludowe słownictwo mitologiczne. Kraków: Wydawnictwo Naukowe Akademii Pedagogicznej. Fraenkel I–II – Fraenkel Ernst 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Winter. Kalvaitis Vilius 1905: Prusijos Lietuvių Dainos. Surinko [...] Vilius Kalvaitis. Tilžė. Kemėnski Andrej Maria 1993: Słownik mitologii ludów indoeuropejskich. Warszawa: Kantor Wydawniczy SAW. Leskien August, Brugmann Karl 1882: Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen. Strasburg: K. J. Trübner. Miseviča-Triliča Renata 2012: Lauku dzīves atainojums Antana Juškas latviešu–lietuviešu–poļu vārdnīcā. – Balu filoloģija 21(2), 43–62 Miseviča-Triliča Renata 2013: Poļu ekvivalenti Antana Juškas latviešu–lietuviešu–poļu manuskriptā. – Vārds un tā pētišanas aspekti 17(1), 162–171. Nitsch Kazimierz 1968: Wybór polskich tekstów gwarowych, red. Z. Stamirowska. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Ruhig Philipp 1747: Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon. Königsberg. 102 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dvikalbiai žodynai kaip kultūros tekstai (XIX a. kun. Antano Juškos žodynų pagrindu) Sawaniewska-Mochowa Zofia 2002: Ze studiów nad socjolektem drobnej szlachty kobieńskiej XIX wieku (na postawie słowników przekładowych Antoniego Juszkiewicza). Bydgoszcz: Wydawnictwo Akademii Bydgoskiej im. Kazimierza Wielkiego. Sawaniewska-Mochowa Zofia 2014: Lietuviški XIX amžiaus verstiniai žodynai – regioninės lenkų kalbos tyrimų šaltiniai. – Lekiskografija ir leksikologija 4, 123–138. Schleicher August 1857: Litauisches Lesebuch und Glossar. Prag: J. G. Calve’sche Verlagsbuchhandlung. Tolutienė Birutė 1961: Antanas Juška leksikografas. – Literatūra ir kalba 5, 87–377. Translational Dictionaries as Texts of Culture (On the Example of the Nineteenth-Century Dictionaries by Rev. Antanas Juška) SUMMARY The analysis in this article concentrates on the nineteenth century Polish-Lithuanian and Lithuanian-Polish translational dictionaries by Rev. Antanas Juška, which we interpret as a kind of texts of culture. These types of sources provide valuable ethnolinguistic information for both Lithuanians and researchers of the Polish language. For ethnolinguists bilingual dictionary is a place of coexistence of two visions of the world: individual – the perspective of lexicographer, and collective – the perspective of collective entities/ linguistic-cultural communities. Taking into account the view that the translational dictionaries form the textual genre and narration about the world, we strive to find answers to two questions: 1. To what extent could the Lithuanian and Polish vocabulary, contained in the macro- and microstructures of these dictionaries, reconstruct a common mentality of the then inhabitants of Lithuania? 2. To what extent does the material disclosed in the dictionaries indicate image of the world of the lexicographer himself and, at the same time, present the distinct visions of the world embraced by Lithuanians and Poles, that are expressed by the other pragmatic and stylistic means, and cultural patterns? We can interpret more accurately those Lithuanian and Polish components in the structure of the dictionaries by Rev. Juška, that reflect conceptualization of HUMAN BEING Straipsniai / Articles 103 VILIJA SAKALAUSKIENĖ, ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA with reference to his/her physicality, psyche and mentality, express of emotions, relation to other/alien, practicing religion and rituals. Įteikta 2017 m. balandžio 4 d. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] ZOFIA SAWANIEWSKA-MOCHOWA Institute of Slavic Studies, Polish Academy of Sciences J. Bartoszewicza g. 1B/17, 00-337 Warszawa, Polska [email protected] 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI