Kalbotyros terminai poezijoje

IVAIRENYBES Skirmantas VALENTAS KALBOTYROS TERMINAI POEZIJOJE Lietaus fonetika ant tavo liipy (BE 227) A. Nyka-Nilidinas Kalbotyros terminai (tarinys, papildinys, daiktdvardis, liniksnis, raidé ir kt.), kai jie aptariami poezijoje, kelia skaitytojy nuostabg. Norint paaiskinti tokig vartosena, eiléra8éiai, kuriuose esama siy terminy, kattais pavadinami lingvistine poezija. ,,Pastangas kurti vadinamajq lingvisting poezijq rodo (V. Rubavigiaus — S. V.) eiléraséiuose esantys kalbotyros terminai, dirbtinai priklijuoti prie kity Zodziy: jau gelia per raide; pro gimimy putojanéius sakinius..."'. Taéiau lingvistinés poezijos nederéty susieti su vienokiy ar kitokiy terminy klijavimu (barba non facit philosophum!) maZiausiai dél dviejy prieZaséiy. Pirm a, pagal tokiq logika eiles, kuriose esama matematikos ar chemijos terminy (pavyzdziy rastume — kad ir ne lietuviy poezijoje), turétume vadinti ,,matematine poezija" ar ,,chemine poezija™. O tai jau absurdas. A ntra, lingvistiné poezija — rei8kinys, turintis gana grie2tq struktiira. Jai priklauso ir aiskios etimologijos (Zr. ZodZiy jotvingiai, prissai, Dubysa ir kt. kilmés ai8kinimus S. Gedos ,,Zalio gintaro veriniuose*), ir panaSiy formy kartojimas toje patioje ar gretimose eilutése (plg. A. Zukausko Kiek akmenéliy, akmenaidiy, akmenyéiy, akmuvy). Tai panaSu j bandymus kurti savita, nors irnaivia, gramatika poezijoje. Beto, itin glaudy poezijos ir gramatikos ry§j matome tada, kai jokiy terminy tekste néra, kada jame gliidi paslépta kalbos analizé — aliteracijos, anagramos, uzmaskuota etimologija. Pastaruosius reikinius galima pavadinti p 0 € zijos lingvisti§kumu, jkurj kalbotyros terminai paklitity tik tuo atveju, jeigu pavykty rasti jy vartosenos logika. Prieg tris deSimtis mety R. Jakobsonas garsyjj straipsnj, kuriame nuodugniai aptaré poezijos ir kalbotyros rySius, pradéjo O. Mandel8tamo cilémis: M raaronbix okonyanni KosloKon / Mie 6 Jasin yKastipaer K nik Sta P. Rasytojas ir Zodis. V., 1981. P. 35. 78 nyt» ,,[r veiksmazodzio galiniy varpas / Man tolumoje rodo keli" Panaiiy eiluciy randametiek to paties O. Mandel8tamo poezijoje (minim graiky kalbos veiksmagZodzio aoristas, augmentas ir t.t.), tiek ir lictuviy poety (S. Gedos, Just. Marcinkeviciaus, V. Rubaviciaus ir kt.) eilése. Vieny poety kiiryboje kalbotyros terminai reti, beveik atsitiktiniai, kity — dani, sudarantys minties branduolj. Kodél poezijoje dazniausiai aptinkami kalbotyros, o ne, sakysim, gamtos moksly terminai? Galbitt todél, kad kalba Zmogui visada atrode tuo padiu metu ir esanti visai Salia, ir paslaptinga esybé. Apie tai kalbama jau Homero kiiriniuose, kuriuose uzsimenama apie dievy kalbos ir Zmoniy kalbos ZodZius (Iliada XX 72-74, Odiséja X 305—306). Daugeliu atvejy kalbotyros terminy vartoseng galima paaiskinti nesunkiai suvokiamu kalbos ir pasaulio izomorfizmu, t-y. jy struktariniu tapatumu. Kalba yra struktiira, kurig Zmogus sukiiré evoliucijos procese Tuo pagiu metu Zmogus sukiré ir kitus darinius, pavyzdziui, gyvenvietes. Egzistuoja ir tokiy struktiiry, kurias Zmogus yra tik iS dalies suktrgs, pavyzdiiui, kraStovaizdis. Suprantama, kad nei gyvenvieté, nei kraStovaizdis negali biti siejami su kalba tiesiogiai. Gali buti tik lyginamos jy struktiiros. Tai néra fantastika: Kopenhagos lingvistinéje mokykloje sukurtas metodas (glosematika) yra skirtas tyrinéti kalbai, ta¢iau tinka ir kitos ra8ies objekty — miesty ir pan. — struktirai atskleisti. Tokj universaluma nesunku paaiskinti: kodél gi Zmogus kiekvienam dariniui turéjo iSradinéti skirtingas struktiiras? Todel galima kalbeti apie miesto ar kraStovaizdzio gramatika: miisy miestq sufantazavo rudens beasmené gramatika gatvés tatuiruotos reklamom ir motery Sypsenom © miisy Sirdy mieloji laikas tik papildinys ir tavo netaisyklingai sukirciuotos aSaros (EI 29) Imu pudyny, upiy, ezery gramatika (BM 182) Atrodo, kad kalbotyros terminy vartosena poezijoje apéiuopiamos sistemos nesudaro, todél tenka sustoti prie kiekvieno autoriaus kiirybos atskirai. Bene ankstyviausius pavyzdzius randame J. Zlabio-Zengés 1927 m. parasytame eilérastyje ,,Pavasario gramatika": Nusviro, Nusviro nuo galvos Daiktavardziai. 719 Gana! Pavasaris linksniuoja ziedus: — Piedg, Ziedai, Ziedams. 7 Jai, kai dryko Gelsvy plauky daiktavardziai... 1 Nusviro didelis O didelis daiktavardis, Apglébdamas vakary padangés puse. head Ar pameni dar tu, Kai kart Daiktavardyje buvo Zvaigzdés. (PG 89--91) Sio keturvéjininko poezijai neabejotinai yra turéjusi jtakos ,,Keturiy vejy" maistininky nuostata, kad poezija ir kalbotyra yra neatskiriami dalykai (Sis teiginys nuolat kartojamas visuose minéto leidinio numeriuose). Tarsi Sios nuostatos patvirtinimas -- keliais desimtmeéiais véliau paragytos A. Nykos-Nilitino eilutés, tarp gramatikos ir pasaulio brézianGios regima paralelizma: 80 Galingoji Gramatika, zodyno Imperija, kur vieSpatauja Kilnus Veiksmazodis, nutukes Badvardis ir nuogas Daiktavardis, Kur telpa visas misy Skausmas <...> <...> balandzio Lietaus fonetika ant tavo lipy, véjo Sintaksé ir sniego alfabetas, -- Vienintelé bitis pries laiko Antplidj (BE 227) Sie A. Nykos-Niliino nusakyti pasaulio ir gramatikos rySiai neretai bina tokie glaudiis, kad eilérastyje prasideda poetinis Zodziy skirstymas ikalbos dalis. Kaip ypatinga atvejj galima nurodyti Just. Marcinkeviciaus eilérastj ,,Kalbos namai™. [8skirkime tik Sias eilutes: Daiktavardziy stogas, veiksmazodziy durys, bidvardziy langai. (BP 43) Arai tik metaforos? O jei cia ir metaforos (juk metafora — pazinimo proceso dalelé), ar slypi uz jy kokia nors realybé? IS lygybés daiktavardis = stogas, veiksmazodis = durys, biidvardis = langas galima sudaryti koreliacija daiktavardis : stogas = veiksmazodis durys = bidvardis : langas. Atidziau pazvelgg matome, kad Sios lygybés yra pamatuotos: stogas (daiktavardis) — tai, kas tvirta ir nejuda, durys (veiksmazodis) — tai, kas visq laika juda (nes jos varstomos), langas parodo, kok yra pasaulis, todél jis yra bidvardis. Su tokia traktuote, matyt, nesunkiai sutikty literatiiros tyrinétojai, manantys, kad ,,iSreiSkia~ mas pasaulio modelis yra priklausomas nuo kalbos“ (V. Daujotyté). Si traktuote yra plaéiai Zinoma kaip Sapiro-Whorfo hipotezé, nors dar XVII a. panaSias mintis kélé B. Spinoza, ivrito gramatikoje jzvelg¢s atsispindint} ypatinga pasaulj. Todél ir mintis, kad sqvoka ,,durys“ turéty buti reiskiama veiksmazodziu, negali biti laikoma vien poetine iSmone. PrieS keliasdesimt mety B. Lee Whorfas kélé drasy klausima apie netobulq kalbos daliy klasifikacija Europos kalbose: kodél Zodis Zaibas yra daiktavardis, jeigu jis reiskia procesa, one daikta? Just. Marcinkevigiaus klasifikacijq paremia irsio straipsnio autoriaus atliktas psicholingvistinis eksperimentas. Jo metu 100 studenty (tik tiems, kurie niekada néra skaite ar girdéje Sio eiléra8tio) buvo liepta nustatyti, kuriai kalbos daliai (daiktavardziui, biidvardziui, veiksmazodziui) priklauso Sie Zodziai: stogas, durys, langas. Eksperimento dalyviams buvo iskeltos dvi salygos: skirstant Zodzius, reikia kreipti démesj tiktai j daikty prasmg (0 ne j gramatinius rodiklius ar sintaksines pozicijas), ta¢iau kiekvienai kalbos daliai tegali priklausyti tiktai vienas Zodis Susumavus rezultatus, paaigkéjo, kad per 2/3 eksperimento dalyviy mano, kad stogas yra daiktavardis, langas — biidvardis, durys — veiksmazodis. Taigi eksperimentuojamieji susintezavo tokj pat tekstq, kokj randame minétame eilérastyje. Siuo atveju poetiné ismoné sutampa su prasmine analize. 6-880 81 Panay pasaulio ir gramatikos gretinima randame humoristingje J Erlicko poezijoje: O ménuo — pusdalyvis — kyla, Ir kalbasi Zvaigzdziy takai, Kad gero bido aplinkybés Mane paliko amiinai. / Tiktai kvailuté dalelyté Dalyviy puotoje dainuoja... (R 152) Poezijos terminy gausumas V. Rubaviéiaus poezijoje kur} laikg buvo patraukes ne tik skaitytojy, bet ir literatiiros kritiky bei kalbininky démesj. P. Zemgulyté §| poeto kirybos bruoza apibiidina taip: ,.V. Rubavigiaus poezijoje daznai vartojamos raidés, sakinio, gramatikos, metaforos ir kitos savokos miisy samoneje turi labai aiSkias ribas. Poetas stengiasi praplésti jas, pavartodamas Zodj nauja forma arba nejprastame junginyje (,,savo beraidém akim* ir pan.)'?. Kritike i8kelia jdomy klausima ir bando j jj atsakyti: ,,Kodél V. Rubavigius taip jsikabings j kalbos dalykus? Gal kad ne filologas, kad tik dabar susiduria su tuo, ko buvome mokomi aukstojoje mokykloje?“? Norétysi papriestarauti: V. RubaviGiaus kiryboje nerandame tokiy kalbotyros terminy, kurie nebiity Zinomi i§ vidurinés mokyklos kurso ir todél visiems suprantami. Taigi toks terminy vartojimas greigiausiai kyla i8 poeto nuostatos vaizduoti kalbos pasaulj, o ne i8 noro poezija ,,sumokslinti*. Kokia terminy vartojimo logika? Pabandykime atsakyti j §j klausima, remdamiesi rinkiniais ,,Laiko jtampa* (1981) ir ,,Eiliné istorija* (1985). Dazniausi ir sékmingiausi bandymai biina tada, kai bandoma susieti kalbos gramatikg su regimojo pasaulio sandara, t.y. kai bandoma jteigti, kad egzistuoja ir pasaulio gramatika: Si valanda — amZinybés kregzdé miestas tyliai kramto migdomajq ménulio tabletg ir neuzmiega — jo gatviy palaidy biiriai isdave gramatines normas verziasi j mylingias smegenis kaip pavélave vaizdai (LI 61) 2Zemgulyte P. Antsékmés —nesékmes svarstykliy// Literatira ir menas. 1986 spalio 1 P67. ’ Ten pat. 82 IS visy gramatikos vienety didZiausias kriivis V. Rubaviciaus poeziJojetenka linksniui pateka Ji, iki pat tuStumos iSlinksniuodama tavo likima (L{ 20) skaudus tavo gyvenimas mano jkalintas sapnas bik tvirtas prakeik sakiniy meistriskumq ir ritma eilinés dienos kur linksniuoja kancia kaip vyno bokala (Lj 46) diena iki kraujo rikiuotés taisykliy apmoko pasaulis mus issprendaia ir iSlinksniuoja (EI 28) Terminas lifiksnis Gia, matyt, suprantamas kaip ,,visos galimos kokio nors objekto formos*. [domu tai, kad antikos tradicijoje Sis terminas (gr. ptosis = lot. casus ,,kritimas*) buvo suprantamas labai placiai, pvz., visi laikai, iSskyrus esamajj, taip pat buvo vadinami links niais. Labai daug démesio V. Rubavicius skiria grafiniam (matomajam) kalbos aspektui: mus i’skiria paukS<iy taSkai ir kableliai melsvai tolima Zuvédra Sauktuku jsminga j tavo pravertas lipas (EI 32) astris gatviy Sauktukai palieka ramybéj miis kiinus (L] 90) pavasario lietaus nuplikytos kalvos — ironiskai skaudi skyrybos klaida (L] 52) Tuose pavyzdziuose, kuriuose kalbama apie grafinj kalbos aspekta, labiausiai j akis krinta terminas raidé: véjas aplinkui raidéjo risGiai ir nejskaitomai (EI 49) jy mirtis reikalinga raidei (L] 70) 83 kaip vorai kurie tarp dangaus ir muzikos voratinklj mezga — {jj pateka tu8tuma — gims balsés ir priebalsés (L] 69) Termino raidé vartosena labai plati. Ji svyruoja nuo aigkios metaforos keletas paukitio raidziy sniege (L] 107) mes nuskrisime kai mus uzmirs kai tik mus uZmirs mes nuplasnosime paraidziui (L] 78) iki visisko absurdo Suo netrukus ir tyliai prabega apséstas raidziy (LI 75) Terminas raidé (atit. paraidziui, balsé, priebalsé) pasirodé besas gajausias. Laikui bégant, poeto démesys kalbotyrai palengva bléso. Knygoje ,,Dangus ir kitos gamtos jégos* randame tik: ir pédsaka raidé sugraus kad atminéiai baty lengviau ir saugiau (D 14) beraides Sypsenos gurkénis (D 41) skardiné nuriedéjo paraidziui (D 48) netiketai su Saknim is gerklés iSplesia pirmaja balse (D 58) Galima daryti i8vada, kad eksperimenta su kalbotyros terminais, sokiravusiais skaitytoja, poetas, matyt, baigé. Bandymas buvo jdomus, 84 taciau nesékmingas. Nesékmés prieZastis paprasta: terminai priklauso moksliniam stiliui (metakalbos funkcija), tuo tarpu eilerastis remiasi Poetine funkcija. Metakalbos ir poetiné funkcija — priesingi poliai: todél bent jau miisy laikais gramatikos neraSomos eilémis, eiléraSciuose retai aptinkame mokslo terminy. Pabaigoje norétysi sustoti prie dviejy S. Gedos eiléraséiy. Sio poeto karyboje lingvistiné mintis neretai bina labai aiSkiai iSreikSta, o kalbiné analizé, nors ir apipinta poetine iSmone bei fantazija, jdomi ir lengvai »pasiduodanti* struktiriniam apibendrinimui. Tokie yra eiléraSciai ,,Simonas Daukantas, raSantis ,,Biidg senovés lietuviy ir Zemaiciy labiausiai vienintelé Daukantas iSeitis sielojos emanacijos kad jo akivaizdoje Ziniomis jiems Zemaiciai biidavo pamate sustingti Baltijos daiktavardeti jarq biidvardis visados. nieko apstulbdavo nesako ir pradédavo kamuojasi akmenéeti kazkur tarp eiti ir eisianti (ZGV 42) ir ,Pastaba 1985" Vytautas nebuvo Blozé nei uzmirso: vieno Skomanto daiktavardzio senovés jotvingiy tik valstybéj veiksmazodziai (ZGV 43) Sugreting abu eilérascius, matome aiskiai issakytq prieSpriesq: daiktavardéjantys Ze maiéiai ir jotvingiai, neturintys 85 daiktavardziy. Tokia prieSprieSa bus dar geriau suprantama, jeigu prisiminsime, kad Zemaigiai — ryty baltai, o jotvingiai vakary baltai. Taigi, kaip ir Just. Marcinkevidiaus ,.Kalbos namuose", turime poeting klasifikacija. Taéiau pastaruoju atveju jos nebegalima paremti jokia kalbine medzZiaga —tai tik Zavi poetiné ismone. Sios kelios pastabos leidzia daryti i8vada, kad eiléraSciuose kalbotyros terminai, nors savaime nesukurdami lingvistinés poezijos, neretai leidzia apmastyti supanéiq Zmogy kalbos erdve Sutrumpinimai BE —Nyka-Nilidinas A. Bities erozija. V., 1989. BM ~ Zukauskas A. Benamé meilé. V., 1983. BP — Marcinkevidius Just. Bak ir palaimink. V., 1980. D ~~ Rubavigius V. Dangus ir kitos gamtos jégos. V., 1988. El — Rubaviius V. Eiliné istorija. V., 1985. LI] — Rubavitius V. Laiko jtampa. V., 1981. PG ~ Zlabys-Zengé J. Pavasariy gramatikos. V., 1992. R — Erlickas J. Rastai ir kt. V., 1987. ZGV — S. Geda. Zalio gintaro vériniai. V., 1988. Skaiéiai po sutrumpinimo rodo puslapj, i kurio paimta citata. 86