Terminologija ir teksto lingvistika

ÁGOTA FÓRIS

Károli Gáspár University, TERMIK

Europos terminologijos asociacija

RAKTINIAI ŽODŽIAI: terminas, sąvoka, terminologija, tekstas, teksto lingvistika

1. ĮVADAS

Pagrindinė kalbos funkcija – koduoti, kaupti ir perduoti visuomenės sukauptas žinias. Kalbos struktūra ir sudėtingi kalbos vartojimo procesai įvairiose lingvistikos šakose nagrinėjami skirtingais būdais.

Terminologija ir teksto lingvistika kalbos vartojimo aspektus tiria iš skirtingų perspektyvų ir taikydamos skirtingus metodus. Terminologijos tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas terminui, kuris laikomas pagrindiniu vienetu. Teksto lingvistikos tyrimuose nagrinėjamas tekstas. Abiem atvejais svarbiausia, kokio tipo informaciją tiriamas vienetas perteikia ir kaip tai daro. Terminai yra teksto dalis. Pavyzdžiui, terminų išskyrimo priemonės remiasi terminų vaidmeniu tekste; jos taiko įvairius metodus, pavyzdžiui, sudaro leksinių vienetų arba jų kolokacijų sąrašus pagal jų pasikartojimo tekste dažnumą arba, išskirdamos terminus, atsižvelgia į kitus teksto požymius.

Abiejose srityse sukurta keletas modelių, skirtų tyrimams atlikti ir išvadoms formuluoti. Jie ne kartą išsamiai publikuoti (pvz.: Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1971; Halliday, Hasan 1976; Petőfi 1979; Beaugrande, Dressler 1981; Károly 2007; Sager 1990; Laurén, Picht 1993; Temmerman 2000; Budin 2001; Cabré 2003).

Pastaruoju metu Vengrijoje ypatingą svarbą įgijo vengriškų vadovėlių tyrimai, paskelbta keletas straipsnių apie pedagoginius tekstų tyrimus, kurių dauguma yra kiekybiniai. Prie šios tyrimų krypties prisidėjau vadinamaisiais „kokybinės terminologijos“ tyrimais ir ieškojau teksto lingvistikos aspekto, kurį būtų galima susieti su ir

Terminologija | 2011 | 18

51

priešpriešinant terminologijai (rezultatai paskelbti tyrimų ataskaitose ir iš dalies Fóris 2006, 2010b). Kita mano tyrinėta sritis – terminologijos ir žodynų laisvojo mastelio tinklai (pvz.: Fóris 2007, 2008). Tinklai tekstuose egzistuoja keliais lygmenimis. Teksto struktūra yra tinklas, užtikrinantis rišlumą. Sąvokas siejantis tinklas sukuria darną, kuri pasireiškia kaip iš sąvokų sudaryta žinių konfigūracija. Tekste esantys tinklai susiję su išoriniais tinklais, pavyzdžiui, autoriaus žinių tinklu, adresato ankstesnių žinių tinklu ir jų intertekstiniu kontekstu.

Beaugrande’o ir Dresslerio Įvadas į teksto lingvistiką yra pagrindas palyginti ir sugretinti tam tikrus teksto lingvistikos ir terminologijos aspektus. Todėl šiuo straipsniu siekiama aptarti klausimus, turinčius lemiamą reikšmę tekste užkoduojant ir dekoduojant žinias.

2. TEKSTO LINGVISTIKA IR TERMINOLOGIJA

Tekstas kuriamas vartojant kalbos žodinius ir rašytinius ženklus. Tekstas ne tik užkoduoja informaciją, bet ir užtikrina jos sklaidą erdvėje ir laike. Priklausomai nuo informacijos pobūdžio, tekstų struktūra ir ilgis gali skirtis. Tekstas visada egzistuoja tam tikra fizine forma, pasirodo apibrėžtoje erdvėje ir laike, tačiau jo kognityvinis ryšių tinklas yra neribotas ir erdvėje, ir laike. Tekste informacija apie sąvokas užkoduojama terminais; todėl tiriant tekstus ypatingą dėmesį reikia skirti terminų vaidmeniui tekste.

Tekstus galima tirti įvairiais aspektais. Tyrimas, orientuotas į konkretų tikslą, gali atskleisti bendruosius tekstų struktūros principus, sąsajas tarp teksto ir natūraliosios kalbos, teksto struktūros santykį su užkoduota informacija arba teksto santykį su kitais komunikacijos proceso komponentais. Teksto lingvistikos tyrimais šiais klausimais nustatyta daug dalykų (pvz.: Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1972; Beaugrande, Dressler 1981, 2002; Petőfi 1990).

Terminologija ir teksto lingvistika žinių kodavimo ir sklaidos klausimus nagrinėja remdamosi skirtingomis prielaidomis ir taikydamos skirtingus požiūrius. Terminologijos tyrimuose dėmesys sutelkiamas į terminą, kuris laikomas pagrindiniu vienetu. Šiuose tyrimuose tekstas, sukurtas kodavimo proceso metu, laikomas duotu, ir nustatomas terminų vaidmuo apdorojant informaciją. Teksto lingvistikos tyrimuose dėmesys sutelkiamas į tekstą kaip tyrimo objektą. Tekstas yra

52 Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

tiriamas sudėtingame informacijos apdorojimo ryšių tinkle, aprašomos vidinių ir išorinių poveikių savybės. Taikant šį požiūrį, terminas iškyla netiesiogiai – kaip kalbinis komponentas, kuris kalbiniu kodu organizuoja kognityvinį informacijos turinį. Abu tyrimo požiūriai turi bendrą sąlyčio tašką: žinių saugojimo ir organizavimo tyrimą. Nepaisant skirtingų požiūrių ir tyrimo metodų, rezultatus galima įtraukti į bendrą sistemą – jie papildo ir sustiprina vienas kitą.

Pažinimo metu formuojamos sąvokos, atspindinčios pasaulio elementus, o mąstymo procese šios sąvokos susisteminamos, kad būtų galima lengviau aprėpti pasaulio įvairovę. Sąvokos kalbinis ženklas yra terminas, o terminų klasifikavimo būdu sudaryta sistema vadinama terminija. Reikšmė yra neatsiejama termino dalis; terminologijos duomenų bazėse, žodynuose, standartuose ir kt. ji aprašoma kaip apibrėžtis.

Pierre’o Lévy straipsnis apie intelektualų atsakomybę atkreipė įvairių sričių tyrėjų dėmesį į terminologijos klausimų svarbą. Vengrijos žurnalas Információs Társadalom (Informacinė visuomenė) visą numerį skyrė šiai temai (2008/4). Lévy mano, kad viena kliūčių pasinaudoti kolektyvinio intelekto potencialu yra didelė simbolinių sistemų įvairovė ir jų fragmentiškumas; viena konkreti problema – klasifikavimo sistemų apskritai, o ypač terminologijos sistemų, įvairovė ir nesuderinamumas (Lévy 2007: web, Lévy 2008: 9).

Terminologija atlieka svarbų vaidmenį tiek teoriniuose, tiek empiriniuose tyrimuose, o tikslus terminologijos kūrimas ir aprašymas yra mokslinės klasifikacijos ir mokslinių teorijų pagrindas. Žinios perduodamos kalba, o techniniai tekstai perteikia ne tik žinias, bet ir technines bei terminologines normas.

„Be to, tekstai yra plačiausiai paplitusi mokslinių tyrinėjimų ir diskusijų priemonė. Daugumoje mokslų teorijų ir modelių statusas ne ką geresnis už priimto diskurso būdo statusą. Patys mokslininkai negali priklausyti mokslo bendruomenei, kol nėra perėmę jos diskurso ir argumentavimo konvencijų“ (Beaugrande, Dressler 1981: 211–212).

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad mokslinius tekstus tikslinga nagrinėti ir teksto, ir sąvokos požiūriu. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tekstų ir juose esančių terminų santykiui perteikiant informaciją. Šiuo požiūriu siekiama ištirti terminų vaidmenį tekste.

Terminologija | 2011 | 18

53

3. TEKSTUALUMO STANDARTAI

Galima išskirti įvairius tekstų tipus ir formas; tekstai gali būti kuriami skirtingais tikslais (lyrinis eilėraštis ar techninės priežiūros vadovas), būti skirtingos apimties (daugiatomė knyga ar telegrama) ir t. t., tačiau visi sukurti tekstai turi tam tikrų bendrų bruožų. Šie būdingi bruožai vadinami tekstualumo standartais. Šie principai susiję su kalbinėse struktūrose, konceptualiuose santykiuose, komunikacijos aspektuose ir kognityvinių procesų sistemoje esančiais bruožais, kurie atsispindi tekstuose.

Taikant tekstų lingvistikos požiūrį į tekstų ypatybes, terminai nėra aiškiai aptariami, tačiau konceptualių santykių (santykių tarp sąvokų) iššifravimo procese jie visada numanomi.

Beaugrande and Dressler (1981) consider a piece of writing to be a text if it is used in discourse and meets the seven standards of textuality. These are cohesion, coherence, intentionality, acceptability, informativity, situationality and intertextuality. Although these seven standards are widely known, in what follows I will discuss them in detail (by quoting) and elaborate on their terminological aspects.

1. „Pirmasis standartas bus vadinamas RIŠLUMU ir apima būdus, kuriais SUVIRŠINIO TEKSTO komponentai, t. y. tikrieji mūsų girdimi ar matomi žodžiai, yra tarpusavyje susieti sekoje. Suviršinio teksto komponentai priklauso vienas nuo kito pagal gramatines formas ir taisykles, todėl rišlumas remiasi GRAMATINĖMIS PRIKLAUSOMYBĖMIS“ (Beaugrande, Dressler 1981: 3).

Rišlumas yra į tekstą orientuota sąvoka, t. y. rišlumas pasireiškia paviršiniuose teksto elementuose (jo gramatiniuose ir leksiniuose elementuose bei ypatybėse), kaip jie atsiskleidžia fizine (sakytine ar rašytine) teksto forma. Jį galima tirti lingvistiniais metodais. Halliday ir Hasan rišlumą supranta kaip gramatinius ir leksinius santykius; jie pristato ir paaiškina leksinio rišlumo sąvoką, kuri rodo, kad tekstą sudarantis konceptualusis tinklas yra rišlumas (Halliday, Hasan 1976: 238–239; Hasan 1984). Hasan išskiria du leksinio rišlumo tipus: bendrąjį leksinį rišlumą ir momentinius santykius. Tokius santykius galima ir reikia tirti tiek bendrosios kalbos tekstuose, tiek specialiosios paskirties tekstuose. Leksinių semantinių santykių tyrimas svarbus ir terminologiniu požiūriu, nes sąvoką žymintis terminas tekste paprastai pasirodo kaip tam tikras leksinis vienetas. Teksto gavėjas tekstą laikys rišliu

54

Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

vienetu, jei jame esantys terminai sužadins tą patį ankstesnėmis žiniomis pagrįstą vaizdinį (sąvokas ir konceptualius santykius). Todėl terminai reikšmingai prisideda prie teksto rišlumo, perteikdami konceptualiąją informaciją. Lingvistinis termino komponentas leidžia įtraukti terminus kaip esminius kalbinio kodo elementus į teksto rišlumą (Fóris 2010a).

2. „Antrasis standartas bus vadinamas SĄSAJUMU ir apima būdus, kuriais TEKSTINIO PASAULIO komponentai, t. y. SĄVOKŲ ir SANTYKIŲ konfigūracija, kuri glūdi suviršiniame tekste, yra tarpusavyje prieinami ir reikšmingi. SĄVOKĄ galima apibrėžti kaip žinių (kognityvinio turinio) konfigūraciją, kurią mintyse galima atkurti ar suaktyvinti daugiau ar mažiau vientisai ir nuosekliai <...>. SANTYKIAI yra SĄSAJOS tarp sąvokų, pasitaikančių kartu tekstiniame pasaulyje: kiekviena sąsaja būtų žymima sąvokos, su kuria ji susieja, pavadinimu. <...> Kartais, nors ne visada, santykiai tekste nėra aiškiai IŠREIKŠTI, t. y. paviršiaus raiškos elementai jų TIESIOGIAI NEAKTYVINA“ (Beaugrande, Dressler 1981: 4).

Sąsajumas yra į tekstą orientuota sąvoka ir ta prasme, kad jis pasireiškia fizinėje teksto egzistencijoje, todėl jį galima tirti ir nustatyti lingvistinėmis priemonėmis. Dėl šios pastarosios ypatybės šis tekstualumo standartas, kaip ir rišlumas, priskirtinas lingvistikos sričiai.

Ši ypatybė susijusi su kognityviniu teksto turiniu, kuris plačiose ribose aprėpia ir erdvę, ir laiką. Kognityvinį turinį perteikia sąvokos, o jų supratimą palengvina tarpusavio santykiai. Sąvokas žymintys terminai perteikia specialiuosius ir laiko ryšius tarp tekste užkoduotų žinių elementų.

Svarbus mokslinių tekstų tikslas – nuosekliai pateikti kognityvinio turinio konceptualiąją sistemą. Terminai, kaip sąvokų žymikliai ir sykiu jų reikšmės nešėjai, tekstuose atlieka svarbų vaidmenį; tikslus ir nuoseklus jų vartojimas padeda užtikrinti sąsajumą.

3. „Trečiąjį tekstualumo standartą būtų galima vadinti INTENCIONALUMU; jis susijęs su teksto kūrėjo nuostata, kad įvykių seka sudarytų rišlų ir sąsajų turintį tekstą, padedantį įgyvendinti kūrėjo ketinimus, pavyzdžiui, skleisti žinias arba pasiekti PLANE numatytą TIKSLĄ“ (Beaugrande, Dressler 1981: 7).

Intencionalumas laikomas į vartotoją orientuota sąvoka ta prasme, kad nors šis principas apibūdina tekstą, perteikiamą kalbiniu kodu, jo tyrimas ir egzistavimo priežastys glūdi už kalbinių teksto ypatybių ribų. Teksto kūrėjas nustato

Terminologija | 2011 | 18 55

tekstinis ryšys ir rišlumas, kurie tarnauja teksto intencijai. Vadinasi, teksto paskirtis lemia, kaip pasireiškia tekstinis ryšys ir rišlumas; pavyzdžiui, tikslinė auditorija ir tikslas yra svarbūs teksto veiksniai: mokslinis tekstas gali būti skirtas plačių srities žinių turintiems ekspertams arba studentams, kurie tik susipažįsta su pagrindais. Todėl šis tekstualumo standartas yra esminis mokslinio teksto bruožas, nes bet kokio tokio teksto (pvz., straipsnio, vadovėlio ar standarto) rengėjo intencija – pateikti gavėjui konkretaus turinio ir tam tikrą žinių kiekį.

Teksto kūrėjo mintyse esančios žinios sudaro intencionalumo pagrindą, kuris įgyvendinamas vartojant terminus. Teksto kūrėjas pasirenka tuos elementus, kurie atitinka jo arba jos intenciją. Tikslingą tekstualumą ir rišlumą galima pasiekti tinkamai parinktais terminais ir kalbinėmis struktūromis.

Intencionalumas peržengia fizines teksto ribas ir remiasi kūrėjo bei gavėjo konceptualiųjų sistemų sąsajomis. Kūrėjas formuoja teksto konceptualųjį turinį ir kalbinę struktūrą, remdamasis savo žiniomis ir gavėjui priskiriamomis žiniomis, todėl sukuriamas tekstualumas ir rišlumas. Taigi, norėdami sukurti rišlų ir darnų tekstą, turime išmanyti (arba bent numanyti) gavėjo žinias ir terminus, kuriais tos žinios užkoduotos.

4. „Ketvirtasis tekstualumo standartas yra PRIIMTINUMAS. Jis susijęs su teksto gavėjo nuostata, kad įvykių visuma turėtų sudaryti rišlų ir darnų tekstą, kuris būtų gavėjui naudingas ar reikšmingas, pavyzdžiui, padėtų įgyti žinių arba bendradarbiauti įgyvendinant planą. Čia taip pat galėtume laikyti, kad teksto rišlumo ir darnos palaikymas yra paties gavėjo tikslas, todėl, jei reikia, jis pateiktų papildomos medžiagos arba toleruotų trikdžius. IŠVADŲ DARYMO operacija <...> vaizdžiai parodo, kaip gavėjai palaiko darną, patys prisidėdami prie teksto prasmės kūrimo“ (Beaugrande, Dressler 1981: 7–8).

Priimtinumas yra į vartotoją orientuota sąvoka; tekstas vertinamas gavėjo požiūriu. Nors ši savybė siejama su gavėju, kartu ji apibūdina tekstą, atsiskleidžiantį teksto ir gavėjo sąsajose. Ar tekstas bus rišlus ir darnus, priklauso nuo gavėjų, jų žinių, tikslų ir interesų. Pernelyg supaprastintų arba konceptualiai pernelyg sudėtingų struktūrų vartojimas kuriant paviršinį tekstą daro didelę įtaką jo

56 Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

tinkamumui gavėjui. Gavėjui netinkamas terminų lygis ir terminų tarpusavio sąsajos gali nepadėti sukurti darnos ir taip sumažinti priimtinumą.

Teksto priimtinumą lemia gavėjo turimų ankstesnių žinių ir tekste užkoduotų žinių sąsajos; jį galima pasiekti naudojant bendrą terminų rinkinį.

5. „Penktasis tekstualumo standartas vadinamas INFORMATYVUMU ir susijęs su tuo, kiek pateikto teksto įvykiai yra tikėtini ar netikėti, žinomi ar nežinomi / neapibrėžti. <...> Labai informatyvių įvykių apdorojimas yra reiklesnis, tačiau atitinkamai ir įdomesnis. Reikia būti atsargiems, kad gavėjų informacijos apdorojimas nebūtų pernelyg apkrautas ir dėl to nekiltų grėsmė komunikacijai“ (Beaugrande, Dressler 1981: 8–9).

Informatyvumas taip pat yra į vartotoją orientuota sąvoka ir teksto savybė, kurią galima vertinti iš gavėjo perspektyvos. Tas pats tekstas gali būti suprantamas skirtingai, priklausomai nuo ankstesnių gavėjo žinių. Pavyzdžiui, vadovėlyje užkoduotos žinios turi atitikti jį skaitančių studentų gebėjimą apdoroti informaciją. Jei tekste pateikiama per daug naujos informacijos (konceptualios ar kalbinės), gavėjai gali jos neapdoroti, o jei per mažai – jiems bus nuobodu. Todėl tikslinės auditorijos ankstesnės žinios, amžius ir kiti veiksniai yra itin svarbūs informatyvumui.

Optimalų informatyvumą turintį tekstą galima kurti nuosekliai vartojant žinomus terminus ir pritaikant informaciją, kuria perteikiamos naujos sąvokos bei terminai, prie jau turimų gavėjo žinių.

6. „Šeštasis tekstualumo standartas vadinamas SITUACIŠKUMU ir apima veiksnius, dėl kurių tekstas tampa REIKŠMINGAS jo vartojimo SITUACIJOJE“ (Beaugrande, Dressler 1981: 9).

Situaciškumas yra į vartotoją orientuota sąvoka, apibūdinanti pateikto teksto santykį su išoriniu pasauliu jo vartojimo situacijoje. Situaciškumo raiškai didelę įtaką daro tekste vartojamų terminų santykis su terminais, įprastais konkrečioje situacijoje. Pavyzdžiui, draugiškame pokalbyje formalūs ar poetiniai terminai gali būti suprasti kaip ironija ar įžeidimas. Moksliniame straipsnyje techniniai terminai gali apsunkinti teksto supratimą, bet kartu palengvinti komunikaciją seminare.

Terminologija | 2011 | 18

57

7. „Septintasis tekstualumo standartas vadinamas INTERTEKSTUALUMU ir apima veiksnius, dėl kurių vieno teksto naudojimas priklauso nuo žinių apie vieną ar kelis anksčiau skaitytus tekstus. <...> Intertekstualumas apskritai lemia tekstų tipų raidą – jie susidaro kaip tekstų klasės, pasižyminčios tipiniais bruožų šablonais“ (Beaugrande, Dressler 1981: 10).

Intertekstualumas yra į vartotoją orientuota sąvoka, apibūdinanti teksto santykį su kitais tekstais, kuriuos gavėjas anksčiau apdorojo. Gavėjui lengviau atpažinti ryšius tekstuose, kurių tekstualumo standartai panašūs; panašių struktūrų, schemų ir planų taikymas (ten pat, p. 90) gerokai palengvina teksto apdorojimą. Įvairių tekstų tipų (recepto, mokslinio straipsnio, techninės brošiūros, romano ir kt.) egzistavimas yra tekstų kūrėjų pastangų rezultatas: jie kuria intertekstualumo požymius, mažinančius gavėjo apdorojimo pastangas.

Intertekstualumas itin svarbus standartų ir vadovėlių tekstams. Švietimas nuolat plėtoja sąvokų ir terminų sistemą, todėl tekstų tarpusavio sąsajų vaidmuo yra esminis. Pavyzdžiui, skaičiaus sąvoka formuojasi kelerius metus. Apdorojant tekstą, kuriame yra naujas terminas (pvz., iracionalieji skaičiai), remiamasi kitais prieš kelerius metus nagrinėtais tekstais (apie natūraliuosius skaičius, sveikuosius skaičius, trupmenas) ir daroma prielaida, kad skaitytojas juos žino. Tokios sąsajos tekste dažnai nėra aiškiai įtvirtintos, o suprasti tekstą reikalingas žinias gavėjas susigrąžina jį apdorodamas. Vadovėlių tekstuose svarbu tinkamai kurti intertekstualius tekstus, atitinkančius rišlumo reikalavimus. Gerai parašyti bendrojo ugdymo dalykų vadovėliai atitinka intertekstualumo reikalavimą tiek kiekvienas atskirai, tiek visi kartu, nes savo struktūra ir turiniu remiasi ankstesniais vadovėlių tekstais.

Visi septyni anksčiau aptarti tekstualumo standartai svarbūs tekstų vaidmeniui komunikacijos procese. Skirtingus tekstus galima vertinti įvairiais būdais, todėl vienu atveju vieni principai gali būti svarbesni nei kitu. Vis dėlto kuriant tekstą būtina laikytis kiekvieno standarto, o vertinant tekstą reikia atsižvelgti į juos visus. Kiekvieno principo svarba turi būti įvertinta atsižvelgiant į konkrečią situaciją.

Kiekybiniai tyrimo metodai leidžia tirti paviršinį tekstą. Kruopščiai suplanuoti rišlumo detalių tyrimai suteikia vertingų duomenų, kuriuos galima panaudoti kuriant ir vertinant tekstus.

58 Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

Kokybiniai tyrimo metodai leidžia tirti sąvokas, tekstuose užkoduotas žinias ir jų tarpusavio ryšius tekste. Norėdami nustatyti, ar tekstas atitinka sąvokų kodavimo, saugojimo ir sklaidos reikalavimus, turime tirti jo turinį, o ne vien paviršinę struktūrą. Tai apima tekste užkoduotų vidinių sąvokų sistemų ir su jomis susietų išorinių sąvokinių tinklų (t. y. visos srities sąvokų sistemos) tyrimą. Šie sąvokiniai ryšiai reiškiami terminais, kuriuos tekstų lingvistika nagrinėja tekstualumo standartų požiūriu, o terminologija – remdamasi termino ypatybėmis. Abu požiūriai pabrėžia sąvokinių aspektų svarbą vertinant tekstus.

4. R E I K Š M Ė I R P R A S M Ė

Susipažinus su pagrindinėmis tekstų lingvistikos ir terminologijos sąvokomis (pvz., sąvoka, reikšmė), būtina išsamiau aptarti tekstų ir terminų vaidmenį sudėtingame komunikacijos procese.

Tiriant tekstų turinį, pagrindinį vaidmenį atlieka rišlumas. Rišlumas leidžia suprasti terminų tarpusavio ryšius ir padeda perteikti teksto kognityvinį turinį. Norėdami tirti kognityvinį turinį, turime išsamiau aptarti reikšmės sąvoką. Beaugrande'as ir Dressleris (1981: 84) taip skiria reikšmę nuo prasmės:

„Jei reikšme įvardijamas kalbinės raiškos (ar kito ženklo) potencialas žinioms reprezentuoti ir perteikti (t. y. virtualioji reikšmė), tuomet prasme galime įvardyti žinias, kurias raiškos priemonės iš tikrųjų perteikia tekste. Daugelis raiškos priemonių turi kelias virtualiąsias reikšmes, tačiau įprastomis sąlygomis tekste įgyja tik vieną prasmę. Jei numatytoji prasmė iš karto neaiški, atsiranda neapibrėžtumas. Užsitęsusį neapibrėžtumą galima vadinti dviprasmybe, jei, kaip manoma, jis nėra tyčinis, arba polivalentiškumu, jei teksto kūrėjas iš tiesų ketino vienu metu perteikti kelias prasmes“ (Beaugrande, Dressler 1981: 84).

Beaugrande'o ir Dresslerio tekstų lingvistikos požiūriu kalbinės raiškos priemonės prasmė yra konkretus virtualiosios reikšmės elemento realizavimas. Pavyzdžiui, terminas father tam tikrame tekste gali turėti vieną iš šių reikšmių: vaiko pradėtojas, griežtas vaiko auklėtojas, rūpestingas ir mylintis vaiko globėjas. Bet kuriame konkrečiame tekste terminas father vartojamas viena iš pirmiau nurodytų prasmių.

Terminologija | 2011 | 18

59

Tai, kad reikšmės ir prasmės santykis nėra aiškus, matyti tais atvejais, kai „svetimžodžius“, jau įsitvirtinusius specialiųjų kalbų žodynuose, pakeičia „lietuviški žodžiai“. Kalboje, į kurią verčiama, svetimžodžiai dažnai turi tik vieną virtualiąją reikšmę, todėl jų prasmė tekste yra vienareikšmė, o jų atitikmenys tikslinėje kalboje dažnai turi kelias virtualiąsias reikšmes, todėl gavėjas nėra tikras, kokia prasme pavartota ši išraiška. Tuomet skaitytojas susiduria su dviprasmybe. Tas pats nutinka, jei studentas bando nustatyti, kokia bendrinės kalbos žodžio prasmė vartojama tekste, remdamasis viena iš jo virtualiųjų reikšmių. Bendrinės kalbos žodžio reikšme grindžiamas supratimas gali būti vienareikšmis tik tada, kai žodžio reikšmė bendrinėje kalboje ir specialiojoje kalboje yra tokia pati (visos jo reikšmės sutampa). Dviprasmybė kyla, jei studentas iš kelių virtualiųjų reikšmių nepasirenka tos, kurios reikia teksto pranešimui iššifruoti. Todėl labai svarbu mokykloje perteikti ne tik dalyko žinias, bet ir specialiąją dalyko kalbą bei tos kalbos normų sistemą. Vertėjo padėtis vertimo procese gana panaši: jis turi iš galimų tikslinės kalbos virtualiųjų reikšmių rasti tinkamiausią, atitinkančią šaltinio kalbos prasmę.

Verta pažymėti, kad semantikos ir pragmatikos literatūroje reikšmė ir prasmė skiriamos įvairiais ženklais, pavyzdžiui: leksinė reikšmė ir faktinė reikšmė. Paviršinės ir giluminės struktūros arba kalbinių ir konceptualių skirtumų tarp kultūrų atskyrimas taip pat sietinas su šia dichotomija.

Terminologijoje virtualiosios reikšmės ir prasmės skirtumas nusakomas taip. Termino prasmę (aktualiąją reikšmę) sudaro keli komponentai: sąvoka, pragmatinė situacija ir kalbinė raiška kartu lemia termino prasmę (aktualiąją reikšmę) (Fóris 2010a).

Išsiaiškinus išraiškos prasmę, taip pat būtina aptarti teksto prasmę. Tekste žinios koduojamos išraiškomis (terminais). Išraiškos prasmė yra žinios, atsirandančios konkrečiame kontekste. Šiuo atveju kyla klausimas, kaip ši kumuliacinė prasmė, kurią galime vadinti teksto prasme, aktyvinama vartojant išraiškas.

In Beaugrande and Dressler’s understanding (1981: 84–85), the sense of the text is established through the continuity of knowledge activated

60 Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

pasitelkiant terminus; kitaip tariant, ji sukuriama nuosekliai išdėstant terminus ir jų tarpusavio ryšius. Tekstas gali būti rišlus, bet gavėjui nesuprantamas (pavyzdžiui, jei jam trūksta būtinų foninių žinių); taip pat tekstas gali būti nerišlus, tačiau gavėjas jį supranta, nes gali užpildyti tęstinumo spragas. Pavyzdžiui, jei fizikos vadovėlyje suplakamos makropasaulio ir mikropasaulio perspektyvos, informacijos išdėstymas nebus rišlus, jei gavėjas nėra susipažinęs su abiejų tekstinių pasaulių ypatumais (tai yra neturi pakankamai žinių nei apie makropasaulį, nei apie mikropasaulį).

Nagrinėdama teksto ypatybes, tekstų lingvistika neišvengiamai paliečia klausimus, į kuriuos terminologija turi atsakyti kurdama teorinius pagrindus. Vienas iš tokių klausimų – sąvokos, kaip kognityvinio vieneto, apibrėžimas concept.

„SĄVOKĄ galima apibrėžti kaip žinių konfigūraciją, kurią galima daugiau ar mažiau nuosekliai ir vientisai atkurti arba aktyvinti. Šis apibrėžimas yra operacinis ir grindžiamas neginčijamu faktu, kad kalbos vartotojai, vartodami konkrečią išraišką arba susidūrę su ja, linkę AKTYVINTI apytikriai tą patį žinių fragmentą, t. y. perkelti jį į AKTYVIĄJĄ ATMINTĮ <…>. Skirtingų kalbos vartotojų skirtumai, regis, nėra tokie reikšmingi, kad dažnai sukeltų trikdžių. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad sąvokos reikšmė yra visų galimų jos vartojimo atvejų visuma (Schmidt 1978). Deja, daugelis sąvokų taip lengvai prisitaiko prie skirtingų aplinkų, kad jų komponentai ir ribos lieka gana NEAPIBRĖŽTI. Todėl apibrėžiant sąvokas tenka dirbti su lyginamosiomis TIKIMYBĖMIS <….>.“ (Beaugrande, Dressler 1981: 85)

Pagrindinis terminologijos vienetas yra sąvoka concept; jos kalbinis ženklas – terminas term. Įvedus šias pagrindines sąvokas, empiriniai duomenys (vertimas, kontrastyvinė lingvistika ir kt.) atskleidė, kad būdingieji sąvokos ir termino požymiai sudaro neapibrėžtą aibę. Laisvas klasifikavimo požymių pasirinkimas arba skirtingos įvairių kultūrų pasaulėžiūros ir pan. lemia, kad ta pati tikrovė pasaulyje skirtingai kategorizuojama. Tam tikros sąvokos požymiai skiriasi ne tik įvairiose skirtingų kultūrų sąvokų sistemose, bet ir skirtingose srityse, o kartais net tarp skirtingų toje pačioje srityje dirbančių ekspertų grupių. Sąvokos neapibrėžtumą galima apibūdinti terminologiniu požiūriu: faktinė termino reikšmė gali kisti

Terminologija | 2011 | 18

61

skirtingas komunikacines situacijas (arba, remiantis tuo, kas pasakyta pirmiau, aktyvina skirtingas žinių konfigūracijas).

Sąvokų ryšiai „sudaro sąsają, kuri apibrėžia kiekvienos sąvokos vartojimą“ (ten pat, p. 86). Šis sąvokos apibrėžimas neprieštarauja terminologiniam jos supratimui, nes juo apibūdinama ta pati idėja, kurią terminologija sieja su terminu žymimo lingvistinio ženklo ir sąvokos požymių santykiu.

„Jei sąvokos iš tiesų gali aprėpti skirtingus žinių elementus, priklausomai nuo aktyvinimo sąlygų, vadinasi, jos negali būti elementarūs, monolitiniai vienetai. Priešingai, sąvokos turi turėti savus komponentus, kuriuos jungia tam tikras SĄSAJOS STIPRUMAS.“ (ten pat, p. 86). Skirtingų žmonių, turinčių nevienodų ankstesnių žinių, sąmonėje sąvokų komponentai gali skirtis; pavyzdžiui, panagrinėkime, kokius sąvokos komponentus fizikas, chemikas ir literatas gali turėti omenyje kalbėdami apie atomą.

5. Ž I N I Ų Į G I J I M A S I R O R G A N I Z A V I M A S

Aptardami teksto kodavimo ir dekodavimo klausimus, susiduriame su duomenų saugojimo smegenyse ir sukauptų elementų paieškos problemomis. Kad galėtų užkoduoti žinias tekste, teksto kūrėjas turi rasti reikiamus lingvistinius elementus ir kodų sudarymo taisykles. Dekoduodamas gavėjas turi išskirti žinių elementus iš lingvistinių ženklų. Šie smegenyse vykstantys procesai remiasi būdingais požymiais, kurie tekste atsiskleidžia per tekstualumo standartus. Skirtingose smegenų dalyse saugomi lingvistiniai ženklai ir kognityvinės žinios. Kyla klausimas, kaip sudaromas kalbos kodas, kad perteiktų žinias, ir, atvirkščiai, kaip dekodavimo procese kognityvinės žinios susiejamos su gaunamais lingvistiniais ženklais.

Kognityvinėje neuromokslo srityje šis psichikos procesas, kai žinios saugomos skirtingose smegenų dalyse ir panaudojant iš jų atgaunamos, vadinamas aktyviąja atmintimi (R ಶcsmány 2003, Gósy 2005: 27–71).

Kognityvinės neuromokslo tyrimų išvados rodo, kad smegenyse organizuotos žinios turi tinklo struktūrą (Gósy 2005: 193–200), o ši struktūra leidžia greitai pasiekti sukauptas žinias ir lingvistinius ženklus. Remdamasi savo terminologijos srities tyrimais, darau prielaidą, kad smegenyse vykstantys psichikos procesai vyksta ypatingoje, vadinamojoje bemastėje tinklo struktūroje, panašiai kaip ir terminų kaupimas bei jų paieška (Fóris 2007).

6 2 Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

Šie tinklai neatsiranda atsitiktinai, bet kuriami tikslingai, o jų ypatingos savybės užtikrina labai greitą ir patikimą veikimą. Tokia tinklo struktūra tinka įvairiems kalbos ir komunikacijos procesų veikimo aspektams modeliuoti. Vidinės ir išorinės teksto sąsajos taip pat sudaro tinklą, kurį galima atsekti per trumpą laiką. Spausdintų žodynų nuorodų sistemos arba internetinių žodynų paieškos sistemos veda per žodynų tinklą (Fóris 2008). Sąvokų ir terminų tinklai gerokai peržengia fizines teksto ribas: jie atsiskleidžia intertekstualume, sąsajose, kurios kuria rišlumą ir darną, bei teksto kūrėjo terminų rinkinio, paties teksto ir jo gavėjo tarpusavio ryšiuose.

Žinios ir reikšmės yra jautrios kontekstui ir nuo jo priklauso. Žinios ir reikšmės visuomet pasireiškia per tam tikrą tinklą. Žinias galima įvairiai organizuoti į tinklą; jei šis tinklas gerai sutvarkytas, tekstas laikomas darniu. Beaugrande ir Dressler (1981: 94) darną laiko sąvokų ir ryšių turinčio tinklo rezultatu: „Darna bus suvokiama kaip sąvokų ir ryšių sujungimo rezultatas – tai tinklas, sudarytas iš pagrindinių TEMŲ telkiamų ŽINIŲ ERDVIŲ.“

Sąvokų tinklo mazgai atlieka skirtingas funkcijas. Sąvokos skirstomos į pagrindines ir antrines. Klasifikacija grindžiama tuo, kiek sąvoka tinka pagrindinio mazgo, užtikrinančio psichikos tęstinumą, tikslams. Išsamiai aptarti šį klausimą tiriant tekstų ypatybes labai svarbu, nes vadovėlyje vartojamus terminus reikia parinkti taip, kad jie aktyvintų reikiamas sąvokas, užtikrinančias psichikos tęstinumą.

Organizuojant sąvokas ir ryšius į tinklą, susidaro ne tik sąvokų tinklas, bet ir gramatinis tinklas, kuris atlieka svarbų vaidmenį kuriant rišlumą.

Lingvistinės kodų sistemos užkoduotų žinių dekodavimas yra sudėtingas psichologinis procesas. Informacijos gavimas nėra vien kodų rakto taikymas kodų reikšmei iššifruoti. Daugelis tekstualumo standartų sutelkia dėmesį į gavėjo ir teksto santykį. Teksto dekodavimas yra psichologinis procesas, kaip ir teksto kūrimas, o šis procesas paklūsta tiems patiems bendriesiems modeliams. Informacijos gavimo procese svarbų vaidmenį atlieka išvadų darymas, papildymas ir teksto kūrimo konvencijų išmanymas.

Terminologija | 2011 | 18

63

Tekstas gali atlikti savo paskirtį, jei dekodavimas užbaigiamas. Dekodavimo sėkmė priklauso nuo to, ar gavėjai yra susipažinę su ženklais ir kodu, t. y. priimtais raiškos būdais. Žinių perdavimas gali būti veiksmingas tik tada, jei gavėjas geba suprasti teksto turinį. Šis supratimas priklauso nuo to, ar gavėjas yra įsisavinęs atitinkamo teksto tipo normas; šiuo požiūriu terminologinės normos yra itin svarbios.

I Š V A D O S

Tekstų lingvistikos kontekste daugiausia dėmesio skyriau teksto struktūros ir saugomos informacijos sąsajai. Iš septynių tekstualumo standartų koherencija yra svarbiausia nagrinėjant mokslinius tekstus. Teksto koherencija suprantama kaip sąvokas siejančių ryšių tinklas; šiame tinkle svarbus vaidmuo tenka terminų reikšmei ir jų funkcijai tekste.

Terminai atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant tekstualumo standartus. Teksto informacinis turinys užkoduotas terminų sudaromame tinkle. Beaugrande’o ir Dresslerio tekstų lingvistikos modelyje aprašomas informacijos srautas tekstinio tinklo ryšių sistema. Šiame modelyje terminai yra žinių konfigūracijų (sąvokų) nešėjai. Terminologija prasideda nuo sąvokos ir termino santykio ir kuria komunikacijos proceso modelį, apimantį ir įvairius teksto ryšius.

REFERENCES

Beaugrande R. de, Dressler W. 1981: Introduction to Text Linguistics, London/New York: Longman.

Beaugrande R. de, Dressler W. 2002: Introduction to Text Linguistics. http://www.beaugrande.com/introduction_to_text_linguistics.htm (09.10.2011)

Budin G. 2001: A critical evaluation of the state-of-the-art of terminology theory. – ITTF Journal 12 (1–2), 7–23.

Cabré (Castellví) M. T. 2003: Theories of terminology. Their description, prescription and explanation. – Terminology 9 (2), 163–200.

Dressler W. 1972: Einführung in die Textlinguistik, Tübingen: Max Niemeyer Verlag.

Fóris Á. 2006: A terminológiai szemlélet a tankönyvek minőségi megítélésében. [Terminological perspectives in the qualitative assessment of coursebooks.]. – Iskolakultúra XVI (5), 79–88.

Fóris Á. 2007: A skálafüggetlen hálók nyelvészeti vonatkozásai. [Linguistic approaches of scale-free networks.] – Alkalmazott Nyelvtudomány VII (1–2), 105–124.

Fóris Á. 2008: Scale-free Networks in Dictionaries. In Bernal, E. – DeCesaris, J. (eds.) Proceedings of the XIII EURALEX International Congress (Barcelona, 15–19 July 2008). Sèrie Activitats. 20. Barcelona: Institut Universitari de Lingüística Aplicada, Universitat Pompeu Fabra, 1499–1504.

Fóris Á. 2010a: Change of paradigm in terminology: new models in KO. In: Gnoli C., Mazzocchi F. (eds.) Paradigms and conceptual systems in knowledge organization. Proceedings of the Eleventh International

64

Á. Fóris | Terminology and Text Linguistics

ISKO Conference 23–26 February 2010, Rome, Italy. (Advances in Knowledge Organization Vol. 12.), Würzburg: ERGON VERLAG, 57–63.

Fóris Á. 2010b: Tankönyvvizsgálatok terminológiai és szövegnyelvészeti szempontból. [Course book analysis from terminological and text linguistic aspects.] – Magyar Terminológia 3 (2), 229–250.

Gósy M. 2005: Pszicholingvisztika. Budapest: Osiris Kiadó.

Halliday M. A. K., Hasan R. 1976: Cohesion in English. London: Longman.

Hasan R. 1984: Coherence and cohesive harmony. In: Flood J. (ed.) Understanding Reading Comprehension, Delaware: International Reading Association, 181–219.

Károly K. 2007: Szövegtan és fordítás. [Text linguistics and translation.] Budapest: Akadémiai Kiadó.

Laurén C., Picht H. 1993: Vergleich der terminologischenSchulen. In: Laurén C., Picht H. (eds.). Ausgewählte Texte zur Terminologie, Vienna: TermNet, 493–539.

Lévy P. P. 2007: Nouvelle responsabilité des intellectuels. Le Monde Diplomatique. http://www.monde-diplomatique.fr/2007/08/LEVY/15006 (30.09.2011)

Lévy P. P. 2008: Az értelmiség új felelőssége a kommunikáció korában. – Információs Társadalom VIII (4), 8–11.

Mel’cuk I., Žolkovskij A. 1970: Towards a functioning meaning-text model of language. – Linguistics 57, 10–47.

Petőfi J. (ed.) 1979: Text versus Sentence: Basic Questions in Text Linguistics, Hamburg: Buske.

Petőfi S. J. 1990: Szöveg, szövegtan, műelemzés, Budapest: OPI.

Racsmány M. 2003: Az emlékezet kognitív neuropszichológiája. In: Pléh Cs., Kovács Gy., Gulyás B. Kognitív idegtudomány, Budapest: Osiris Kiadó.

Sager J. C. 1990: A Practical Course in Terminology Processing, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins.

Schmidt S. 1978: Some problems of communicative text theories. In: Dressler W. (ed.) Current trends in text linguistics, Berlin: de Gruyter, 47–60.

Temmerman R. 2000: Towards New Ways of Terminological Description. The Sociocognitive approach, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins.

TERMINOLOGIJA IR TEKSTO LINGVISTIKA

Nagrinėjant kalbos vartojimo klausimus, terminologijos ir teksto lingvistikos tyrimai remiasi skirtingais požiūriais ir metodais. Terminologijos tyrimuose pagrindinis dėmesys tenka terminui, kuris laikomas pagrindiniu vienetu, teksto lingvistikos tyrimuose – tekstui. Abiem atvejais domimasi, kokią informaciją ir kaip perteikia tiriamas vienetas. Straipsnyje, remiantis R. de Beaugrande ir W. Dressler knyga Introduction to Text Linguistics, atskleidžiamos terminologijos ir teksto lingvistikos sąsajos. Jas tiriant pagrindinis dėmesys kreipiamas į ryšį tarp teksto struktūros ir jame perteikiamos informacijos. Iš septynių teksto požymių ypatingas vaidmuo skiriamas koherencijai, kurią atskleidžia ryšių tarp sąvokų tinklas. Čia didelės svarbos įgauna terminų reikšmė ir jų vaidmuo tekste. Straipsnyje nagrinėjama, kaip tekste užkoduojamos ir iškoduojamos žinios. Trumpai paliesti klausimai, kaip žinios gaunamos, apdorojamos, saugomos ir perduodamos naudojant kalbą.

Gauta 2011-11-14

Ágota Fóris Károli Gáspár University, TERMIK Reviczky u. 4., 1088 Budapest, Hungary E-mail [email protected]

Terminologija | 2011 | 18

6 5