Terminologinė veikla: principai ir perspektyvos

SERGIUSZ GRINIEWICZ

TC 55 Terminology RF,

University of Bialystok

RAKTAŽODŽIAI: terminologijos tyrimų kryptys, terminologinio darbo rūšys, terminų darybos priemonės, terminologijos planavimas

In terminological activities we may discern two aspects: theoretical activities, or terminology science and practical activities, or terminology work. In the ISO WD 1087:94 terminology science is defined as the scientific study of the concepts and the terms found in special languages. (The last part in our opinion is superficial and unnecessary, because concepts and terms belong to special languages and hardly may be expected elsewhere.) According to the same document terminology work is any activity concerned with the systematisation and representation of concepts, or with the presentation of terminologies on the basis of established principles and methods. Later official version of this document (ISO 1087-1:2000) offers a similar definition: “Work concerned with the systematic collection, description, processing and presentation of concepts and their designations”, though terminology science is defined differently as “science studying the structure, formation, development, usage and management of terminologies in various subject fields”, thus excluding concepts from its scope.

Terminologinių publikacijų analizė rodo, kad teorinės ir praktinės veiklos santykis istoriškai kito. Iš pradžių, XX a. pirmojoje pusėje, teoriniai tyrimai buvo subordinuoti praktinėms užduotims ir problemoms – pirmiausia terminijų tvarkymui. Pirmosioms terminologų grupėms, atsiradusioms XX a. pradžioje Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat terminologijos mokslo pradininkams – Eugenui Wüsteriui, Dmitrijui Lottei, Ernestui Drezenui, Grigorijui Vinokurui ir Aleksandrui Reformatskiui – teko spręsti specialiųjų leksinių vienetų pagrindinių savybių apibrėžimo ir būdų, kaip įveikti jų trūkumus, paieškos klausimus ^th

24

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

ir ieškoti būdų, kaip pašalinti jų trūkumus. Pasak prof. Heriberto Pichto, iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos Wüsterį daugiausia domino praktiniai terminologinio darbo aspektai (Picht 2011: 10–11).

Vėliau, pradedant praėjusio amžiaus šeštuoju dešimtmečiu, lingvistikoje imta itin domėtis terminologijos problemomis, todėl atsirado daugybė grynai lingvistinių įvairių terminijų tyrimų ir aprašų, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su praktiniu terminologiniu darbu ir taip lėmė teorijos bei praktikos išsiskyrimą. Netiesioginė praktinių sprendimų teorinio pagrindo nebuvimo pasekmė buvo daugybė (daugiau kaip 500) prastos kokybės terminologinių standartų, parengtų septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais SSRS.

Tačiau kiek vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais, ėmė formuotis kelios taikomojo pobūdžio terminologijos tyrimų kryptys. Joms būdingi regioniniai specifiniai interesai: pavyzdžiui, Sankt Peterburgo mokslininkai tyrė įvairių terminijų istoriją (Кутина 1966, 1970; Сорокалетов 1970; Герд 1968, 1971), Gorkio lingvistai daugiausia dėmesio skyrė terminų ir terminijų funkcionavimui kalboje (Головин 1981; Кобрин, Пекарская 1977), Voronežo terminologai specializavosi statistinių metodų taikymo terminologijos tyrimams bei vertimo žodynų rengimo ir vertinimo problemų srityje (Иванов 1967; Аношин 1978), Omsko terminologus domino terminų istorijos problemos, taip pat sociolingvistiniai terminologijos aspektai (Ткачева 1987a, 6 ir jos mokiniai), o Maskvos mokslininkai buvo linkę apibendrinti terminologijos patirtį (Akhmanova, Agapova 1974; Akhmanova 1977; Гринев 1993; Даниленко 1971, 1977; Канделаки 1977; Лейчик 1989; Суперанская, Подольская, Васильева 1989, 1993).

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais, plėtojantis plataus masto terminologijos tyrimams, dėl kurių kasmet buvo ginama daugiau kaip 100 disertacijų (Grinev 1993), atsirado keletas terminologijos disciplinų, įskaitant lyginamąją terminologiją, nagrinėjančią terminų vertimą ir derinimą (Лейчик 1988; Циткина 1987, 1988); terminografiją, nagrinėjančią terminologinių žodynų ir terminų bankų projektavimo bei rengimo optimizavimą (Герд 1986; Гринев 1986, 1995; Марчук 1992); istorinę terminologiją, nagrinėjančią sąvokų ir terminologinių formų raidos tendencijų atskleidimą (Ткачева 1987б;

Terminologija | 2013 | 20 25

Дианова 1995, 2000; Хижняк 1997a, 6; Борнхвальд 2000; Фельде (Борнхвальд) 2001) ir tipologinis terminologijos mokslas, nagrinėjantis bendrųjų ir specifinių terminologijų ypatybių nustatymą (Казарина 1998; Володина 1997; Авербух 2004; Сложеникина 2005).

Rusijos standartuose, parengtuose septintajame ir iš dalies aštuntajame dešimtmečiuose, dėl didžiulio darbo kiekio, kurį reikėjo atlikti per trumpą laiką, minėto teorijos ir praktikos neatitikimo, taip pat parengtų terminologų ir metodinės medžiagos stokos (pirmoji terminijos standartizavimo instrukcija pasirodė tik 1977 m.), galima rasti visas klasikines klaidas, padarytas apibrėžiant sąvokas ir parenkant optimalias terminologines formas. Išankstinio sisteminimo ir koordinavimo nebuvimas lėmė standartų dubliavimąsi: juose buvo pateikiami tie patys terminai su skirtingais apibrėžimais, o kai kurioms dalykinėms sritims standartų apskritai nebuvo. Tuo pat metu aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose buvo sukaupta nemaža koordinavimo patirtis rengiant informacijos paieškos tezaurus, kurią galima panaudoti sistemingai specialiojo žodyno tvarkai sudaryti. Didėjant kalbininkų susidomėjimui terminologijos problemomis, buvo parengtos standartinės rekomendacijos ir instrukcijos, kaip visoje šalyje organizuoti terminologinį darbą, skirtos:

– organizuoti pagrindines šakines organizacijas, atsakingas už terminijos standartizavimą;

– organizuoti ir tvarkyti šakines standartizuotos terminijos bazes;

– koordinuoti terminijos standartizavimą su informacijos paieškos sistemų lingvistinių priemonių kūrimu;

– koordinuoti atskiras terminijas bendroje terminų sistemoje;

– standartizuoti terminiją;

– standartizuoti rusų kalbos žodžių ir žodžių junginių santrumpas;

– derinti terminiją ir kt.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje susiformavo kelios terminologinio darbo kryptys. Viena jų – terminologinė inventorizacija – pasirinktos dalykinės srities specialiųjų leksinių vienetų rinkimas ir pirminis aprašymas. Ji gali būti savarankiškas darbas, kurio rezultatas – aprašomasis terminologijos žodynas, nors paprastai tai yra parengiamasis etapas.

26

Sergiusz Griniwicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

ir terminų tvarkybos etapas – pagrindinis ir svarbiausias terminologinis darbas, kuriuo siekiama natūraliai susiformavusias konkrečių dalykinių sričių terminų sankaupas – terminijas – paversti terminų sistemomis, t. y. sutvarkytomis terminų visumomis, kuriose nustatyti terminų tarpusavio ryšiai atspindi atitinkamus sąvokų ryšius. Patirtis parodė, kad terminų tvarkyba yra sudėtinga ir apima keletą etapų, aprašytų prof. Picht (Picht 2009: 15–16) ir ISO 704 Terminology work: Principles and methods.

Kitos terminologinio darbo kryptys:

nacionalinės terminologinės veiklos koordinavimas (veiksmų visuma, kuria siekiama sukurti institucijų ir projektų sistemą, atsakingą už nacionalinių terminijų reguliavimą ir plėtojimą);

atskirų terminijų koordinavimas bendroje terminų sistemoje;

terminų sistemų projektavimas ir kūrimas naujose žinių srityse; čia, be naujos terminų sistemos kūrimo pagal tam tikrus dėsningumus, parengiamos ir siūlomos naujų terminų sudarymo taisyklės;

terminografinis darbas – įvairių terminologinių žodynų ir duomenų bazių rengimas;

terminologinis redagavimas;

terminologinė ekspertizė;

terminologinis vertimas;

terminologinės dokumentacijos ir informacijos paslaugos;

normintos terminijos diegimas;

specialistų terminologinis mokymas;

nespecialistų terminologinis mokymas;

terminologijos valdymas;

terminologijos planavimas.

Terminologinių tyrimų kryptis nulėmė problemos, kurias reikėjo spręsti atliekant terminologinį darbą. Atlikus tokius tyrimus, buvo suformuluoti kai kurie teoriniai principai, susiję su įvairiais terminologinio darbo etapais ir rūšimis. Šie principai nepriklauso vien Rusijos mokslo mokyklai, nes jie buvo parengti kolektyviai, dalyvaujant terminologams iš beveik visų buvusių sovietinių respublikų.

Terminologija | 2013 | 20

27

Daroma prielaida, kad terminologijos mokslas nagrinėja šiuos principus:

– bendrųjų terminijų tyrimo metodų rengimą;

– pagrindinių sąvokų tipų, jų apibrėžčių ir tarpusavio ryšių tyrimą;

– pagrindinių specialiosios leksikos vienetų tipų nustatymą ir aprašymą, jų ypatybių analizę;

– semantinę (semasiologinę) terminijų analizę;

– struktūrinę (onomasiologinę) terminijų analizę ir pagrindinių naujų terminų sudarymo būdų įvairiose kalbose bei įvairiose žinių srityse tyrimą;

– terminijų formavimosi ir raidos ypatumų įvairiose kalbose bei įvairiose žinių srityse analizę;

– optimalių įvairių tipų žodynų projektavimo, rengimo ir tobulinimo principų nustatymą;

– įvairių normintosios terminijos įgyvendinimo būdų lyginamąją analizę;

– veiksmingų terminologinio redagavimo ir terminologinės ekspertizės priemonių rengimą;

– veiksmingų terminologinio vertimo priemonių rengimą;

– veiksmingų terminologijos mokymo metodų nustatymą;

– pastaruoju metu, prof. Pichtui nuolat primenant, kitokių nei verbalinės, semiotinių sąvokų denotacijų tyrimą;

– terminijų vaidmens pažinimo procese ir įgyjant žinių, taip pat specialiajame ugdyme ir komunikacijoje tyrimą;

– pagrindinių nacionalinės terminologinės veiklos organizavimo ir terminologijos planavimo principų rengimą.

Buvo daug rusų publikacijų, skirtų terminijų tyrimo metodams. Kai kurie bendrieji metodai jau trumpai aprašyti Grinev–Griniewicz (2011).

nagrinėjant pagrindinius sąvokų tipus, atrodo, būtina atkreipti dėmesį į skirtumą tarp natūraliųjų arba lanksčiųjų sąvokų, kurios yra sąvokos, turinčios baigtinį skaičių esminių požymių, sudarančių sąvokos branduolį, ir lanksčią periferiją, dėl kurios nėra nusistovėjusios ir visuotinai priimtos nuomonės, bei matricinių sąvokų – tiksliai apibrėžtų ir visuotinai pripažintų; pirmosios neminimos esamuose terminologijos tvarkymo vadovuose. Pagrindinių sąvokų tipų ir jų tarpusavio ryšių nagrinėjimas tradiciškai laikomas sritimi, kuriai priklauso

28

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

Tačiau apibrėžčių srityje terminologai sugebėjo įtraukti kai kuriuos kalbinio pobūdžio reikalavimus, pavyzdžiui, vienodą panašių sąvokų apibrėžčių sintaksę ir leksines ypatybes, glaustas apibrėžtis, iš kurių pašalinta perteklinė informacija ir tuščiažodžiavimas, taip pat nereikalingų apibrėžčių vengimą, kai specifiniai požymiai išreiškiami termino forma (Гринев 1993: 89–90; Гринев–Гриневич 2008: 85–87).

Pagrindinių specialiųjų leksinių vienetų tipų nustatymas ir aprašymas

Pradėta nuo problemos, kaip nustatyti specifinius termino požymius, skiriančius jį nuo bendrinio žodžio. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ginčas dėl termino ir įprasto žodžio skirtumo galiausiai buvo išspręstas remiantis tuo, kad terminas žymi sąvoką — žinių vienetą, sukurtą unikalaus požymių derinio, o įprastas žodis žymi vaizdinį, kuris yra jusliškai tiesioginis apibendrintas tikrovės objektų ir reiškinių vaizdas, išsaugomas ir atkuriamas atmintyje be tiesioginio tų objektų ir reiškinių poveikio jutimo organams. Sąmonės lygmenų skalėje vaizdiniai yra žemesniame lygmenyje negu sąvokos ir priklauso atminties lygmeniui. Tuo pat metu paaiškėjus, kad specialioji leksika neapsiriboja vien terminais, kilo tam tikras sąmyšis ir atsirado poreikis nustatyti bei aprašyti pagrindinius specialiųjų leksinių vienetų tipus. Jau devintajame dešimtmetyje paprastai buvo aprašomi tokie pagrindiniai tipai kaip terminoidai, preterminai, kvaziterminai, prototerminai, profesionalizmai ir nomenai (Grinev 1996; Гринев 1993: 41–52; Шелов 1985), nors jie nebuvo taip nuodugniai ištirti kaip terminai; nustatytų įvairių terminų požymių skaičius viršijo du šimtus — siekė 265 (Гринев 1998: 61–76). Atrodo tikslinga toliau tyrinėti visus specialiuosius leksinius vienetus, ypatingą dėmesį skiriant nomenams — unikalių sąvokų pavadinimams, ir tai daryti dėl dviejų priežasčių. Pirma, pastaruoju metu jie vyrauja specialiojoje leksikoje ir sudaro galbūt 99% visų specialiųjų leksinių vienetų; antra, didelę jų dalį galima nesunkiai reguliuoti ir sudaryti pagal tam tikras taisykles.

Terminų tvarkymas turi du aspektus — unifikavimą, kuriuo siekiama panaikinti neatitikimus tarp termino leksinės reikšmės ir terminologinės reikšmės (atitinkamos sąvokos turinio), ir optimizavimą, susijusį su optimalių formų ir terminų sudarymo priemonių pasirinkimu. Atitinkamos tyrimų kryptys tapo tradicinėmis terminologijos studijose ir šiandien įgavo atitinkamų terminologijos šakų — semasiologinės terminologijos ir onomasiologinės terminologijos — pavidalą.

Terminologija | 2013 | 20

29

Terminų rikiavimas turėtų suponuoti daugiaaspektę terminijos analizę, atliekamą siekiant nustatyti ne tik esamus trūkumus, bet ir jos raidos tendencijas. Toks tyrimas pirmiausia turėtų apimti semantinę analizę, kuria siekiama išsiaiškinti įvairius nukrypimus nuo vienareikšmio leksinių ir terminologinių terminų reikšmių atitikimo. Taip pat turėtų būti atliekama formalioji struktūrinė ir etimologinė analizė, siekiant nustatyti veiksmingiausias terminų sudarymo priemones ir modelius pasirinktoje dalykinėje srityje, taip pat esamas netinkamas formas ir būdus joms tobulinti arba pakeisti; tuomet atliekama funkcinė analizė, siekiant nustatyti terminų vartojimo ypatumus (Гак, Лейчик 1981), ir galiausiai diachroninė analizė, skirta pasirinktos terminijos raidos tendencijoms atskleisti (Алексеева 1994; Алесенко 2000; Клепальченко 1999; Миронова 2002; Филиппова 1996; Герд 1971; Кутина 1964, 1966), taip pat taikomas parametrinis metodas (Grinev 1992; Grinev-Griniewicz 2011: 30). Toks metodas gali padėti priimti tinkamus sprendimus formuojant terminų sistemą.

terminijų semantinės analizės srityje dar daug ką reikia nuveikti. Atrodo, kad sinonimijos atveju tikslinga nustatyti visuotinai priimtą sinonimų klasifikaciją ir tiksliau apibrėžti įvairių visiškųjų sinonimų tipų santykį; jie gali būti vartojami kaip leksiniai ištekliai rūšių pavadinimams kurti pažinimo procese. Be sinonimijos ir polisemijos, nustatyta ir kitokių leksinių bei terminologinių reikšmių neatitikimo atvejų. Kartais leksinės formos reikšmėje gali būti perteklinių požymių, kaip tautologiniuose terminuose, pavyzdžiui, gyvenamieji butai, gyvenamieji namai, trauminis sužalojimas, ateities planai; arba, priešingai, joje gali trūkti esminių sąvokos požymių. Taip nutinka, kai siaurai sąvokai vartojama plačios reikšmės leksinė forma: britų standarte BS 4118:1967 Sanitarijos terminų žodynas siūlomas terminas talpa labai specializuotai sąvokai „vandens laikymo cisternos talpa“ įvardyti; terminas kampinė jungtis vartojamas reikšme „lietaus vandens latako jungiamoji detalė, skirta latako krypčiai pakeisti“, o terminas atrama – reikšme „metalinis rėmas, įmontuojamas į ploną pertvarą ir grindis, kad būtų galima paremti praustuvą, klozeto dubenį ar kitą sanitarinį įrenginį, pakeltą nuo grindų“. Britų standarte BS 2780:1972 Odos terminų žodynas platus terminas lenkinys pateikiamas siaurąja reikšme – „pusė galvijo odos užpakalinės dalies, gaunama ją perskėlus išilgai nugaros linijos“ ir kt. Taip pat tampa būtina tirti naują reiškinį

30 Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

tai paronimija, atliekanti ribojamąjį vaidmenį vartojant terminų variaciją naujiems giminiškiems terminams kurti (pavyzdžiui, terminus onomasiology ir onomastics filologijos studentai dažnai painioja).

Norint pasirinkti veiksmingiausius būdus, būtina išanalizuoti pagrindines naujų terminų darybos priemones. Jų klasifikacija pateikta Grinev-Griniewicz 2011: 36; čia galime nurodyti pagrindinius jų privalumus ir trūkumus.

Semantinė terminų daryba. Vienas seniausių tradicinių naujų terminų darybos būdų yra bendrinio žodžio (vėliau – termino) reikšmės perkėlimas metaforos būdu, remiantis palyginimu. Jis grindžiamas dviem pagrindiniais panašumo tipais: išoriniu formos panašumu, pvz., neck ir body (kolonos), teeth (pjūklo), hood (ventiliatoriaus) ar padėties, pvz., foot (puslapio, kalno), head (varžto); taip pat funkcijos panašumu, pvz., horn (signalizavimo įtaisas); leader (stogo lietvamzdžio kreipiamoji dalis).

Terminai taip pat gali būti sudaromi metonimijos būdu – perkeliant reikšmę pagal gretimumą. Skiriami įvairūs metonimijos tipai:

– objekto medžiagos pavadinimas gali tapti paties objekto pavadinimu, pvz., stiklas, lentos, geležis ir kt.;

– vietovės pavadinimas gali tapti joje randamo ar gaminamo objekto pavadinimu, pvz., kanarėlė (paukštis), kalakutas, porcelianas, kašmyras (vilnonis audinys);

– išradėjų vardai dažnai tampa jų išrastus daiktus žyminčiais terminais, pvz., vatas, omas, rentgenas ir kt.;

– proceso pavadinimas dažnai įgyja antrinę reikšmę: a) proceso rezultato: klasifikavimas (procesas) – klasifikacija (rezultatas), apibrėžimas (procesas) – apibrėžtis (rezultatas), skolinimasis (procesas) – skolinys (rezultatas); b) veiksmo atlikimo priemonės: pagauti (veiksmas) – fiksatorius (lango ar durų įtaisas); purkšti (veiksmas) – purkštuvas (įtaisas); c) veiksmo vietos arba atitinkamo statinio: prekyba (veikla) – turgus (statinys). Kai kurie operacijų pavadinimai, tokie kaip apdaila, dengimas, grindų klojimas, izoliavimas ir kamšalų kimšimas, taip pat vartojami ir pradinei medžiagai, ir rezultatui pavadinti.

Chronologiškai po to eina kasdienio žodžio arba platesnės reikšmės termino specializacija, pvz., case, kurio bendroji reikšmė yra „aplinkybės, kuriomis yra asmuo arba daiktas“, specializuojamas ir tampa teisės terminu (byla), gramatikos terminu (daiktavardžio paradigmos forma) arba medicinos terminu (ligos atvejis). Elevation lingvistikoje tampa elevation („reikšmės pakilimas“); statyboje turime lime (cementas), sudarytą iš žodžio, reiškiančio „bet kokia rišamoji medžiaga“.

Terminologija | 2013 | 20

31

Chronologiškai vėliau pasitaiko skolinių iš kitų terminologijų: statybos terminijoje anchor, awning kilo iš jūrinės terminologijos, antennas — iš biologijos, landscape — iš tapybos terminologijos, trench — iš karinės terminologijos ir kt.

Semantinė terminų daryba sudaro maždaug 3% specialiosios leksikos, nors jaunose terminijose tokių terminų yra daugiau; paprastai jie sudaro terminijos branduolį ir vartojami kaip darybos, žodžių jungimo bei sudurtinių žodžių darybos pagrindas (Гринев 1993: 134). Jie trumpi, motyvuoti ir dažnai vartojami, neretai yra hiperonimai, daugelis jų – terminijų pavadinimai. Tačiau semantinė terminų daryba lemia polisemiją ir homonimiją. Kai tokios homoniminės formos vartojamos skirtingose mokslo srityse, tai nesukelia problemų (terminologinė forma morphology gana patogiai vartojama biologijoje, geologijoje ir lingvistikoje), tačiau kai dėl semantinio perkėlimo dvi formos vartojamos toje pačioje mokslo srityje, pavyzdžiui, doublet (etimologinis) ir doublet (absoliutusis sinonimas) leksikologijoje arba kaip procesų, jų priemonių ir rezultatų pavadinimai, tai tampa labai nepatogu.

Morfologinė terminų daryba sudaro apie 5% visos specialiosios leksikos (Гринев 1993: 134). Produktyviausias morfologinės terminų darybos būdas yra sufiksacija. Analizuojant sufiksų vartojimą kuriant naujus terminus, išryškėja įdomių reiškinių. Pirma, pastebima tendencija tam tikromis priesagomis žymėti kategorijas:

– procesai žymimi priesagomis -ing/1/ ir -ation/1/ – extracting, polishing, excavation, discolouration;

– veikėjai žymimi priesagomis -er/1/, -or/1/, -an – welder, expeditor, electrician;

– įranga žymima priesagomis -er/2/ (-or/2/) – scraper, loader, ventilator;

– rezultatai žymimi priesagomis -ing/2/, -ation/2/ – flooring, insulation;

Čia taip pat aptinkame specializuotų mineralų priesagų: -ite – biotite, diatomite, chromite; ir cheminių medžiagų priesagų: -ate, -ine, -ide, -oid, -um – chlorate, chlorine, chloride, celluloid, calcium.

Antra, galima pastebėti ir priesagų sinonimiją, ir polisemiją: priesaga -er/or gali būti vartojama terminams, reiškiantiems: veikėją – kamienu reiškiamo veiksmo atlikėją (speaker), profesiją (teacher), įrankį (transmitter), cheminę medžiagą (retarder, hardener, plasticizer), o pastaruoju metu – kompiuterinę programą (driver, supervisor).

32

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

Priešdėlių daryba – terminų sudarymas pridedant priešdėlį prie kamieno. Priešdėliai dažnai vartojami termino reikšmei specializuoti ir jo atmainų pavadinimams sudaryti: afiksai skirstomi į priešdėlius, postfiksus, priesagas, infiksus, inter i̇ksus, cirkumfiksus, transfixus. Priešdėlius galima skirstyti į: a) neigiamą reikšmę turinčius priešdėlius, tokius kaip in- (indigestion), non- (nonformals), un- (unrest) ir kt.; b) pasikartojimą arba veiksmų atšaukimą žyminčius priešdėlius, tokius kaip de- (defragmentation, desynonymisation), re- (revegetation), dis- (disconnection); c) laiko, erdvės ir laipsnio santykius žyminčius priešdėlius, tokius kaip inter- (interplanetary), hyper- (hypertension), ex- (ex-student), pre- (prestressing, pre-terms), over- (overextension) ir kt.

Morfologinės priemonės leidžia sudaryti trumpus, struktūriškai motyvuotus ir sistemingus terminus, nors priesagų daugiareikšmiškumas sukelia tokių pačių problemų kaip ir semantinės priemonės.

Sintaksinis terminų darymas (žodžių jungimas) yra produktyviausia terminijos papildymo priemonė – 60–95% naujų terminų atsiranda tokiu būdu (Гринев 1993: 141). Taikant šį terminų darybos būdą laisvieji žodžių junginiai virsta žodžių ekvivalentais. Atsirandančias naujas sąvokas, ypač esamos sąvokos rūšis, dažnai lengva pavadinti taip, kad jų pavadinimai nurodytų bendrąją idėją. Atsiradus naujų pjūklų tipams, pavyzdžiui, nepertraukiamo pjovimo pjūklams, kurie vėliau buvo specializuoti į diskinius nepertraukiamo pjovimo pjūklus ir grandinius nepertraukiamo pjovimo pjūklus, atmainų pavadinimai buvo lengvai sudaromi jungiant žodžius.

Paprasčiausias terminologinių žodžių junginių tipas yra dvikomponentė forma, sudaranti du trečdalius visų polilekseminių (daugi žodžių) terminų. Anglų kalbos statybos terminijoje trijų žodžių terminai sudaro 30%, o keturių žodžių terminai – 5,5% visų daugi žodžių terminų (Гринев 1993: 146, 149).

Šis sąvokų įvardijimo būdas leidžia sudaryti eksplicitinius, struktūriškai motyvuotus ir itin sistemiškus terminus, tačiau terminų formos ilgėja ir tampa gremėzdiškos. Atsiradus ilgesnėms formoms, jas tampa nepatogu vartoti, todėl jos linkusios būti keičiamos sutrumpintais variantais.

Morfosintaksinė terminų daryba apima tris žodžių junginių trumpinimo būdus, kuriais paprastai sudaromi vienaleksemiai (vieno žodžio) terminai. Tai: a) elipsė (sintaksinis trumpinimas), kai žodžių junginyje praleidžiamas semantiškai silpnas daiktavardis, pvz., a grown-up person trumpinama iki a grown-up, cathedral church to cathedral, porter’s ale to porter, smoking jacket to smoking, arba semantiškai silpnas pažyminys, pvz., window mullion – mullion, nuclear reactor – reactor;

Terminologija | 2013 | 20

3 3

b) kompozicija – žodžių junginio trumpinimo būdas, kai sujungiant du ar daugiau kamienų sudaromas vienas žodis: class room > classroom, pad lock > padlock, aircraft-carrier, bed-sitting-room;

c) santrumpų sudarymas – žodžių junginių trumpinimas praleidžiant žodžių dalis, pvz., permanent frost > permafrost, helicopter port > heliport, ampere meter > ammeter, motor hotel > motel, įskaitant inicialinę santrumpą – damp-proof course > dpc, water closet > wc, arba akronimų sudarymą – light amplification by stimulated emission radiation > laser, dual income no kids yet > dinky, self-contained underwater breathing apparatus > scuba.

Anksčiausiai terminijoje atsirado elipsė. Praleidus daiktavardį, kartu substantyvuojamas pažyminys (būdvardis virsta daiktavardžiu), pvz., explosive (medžiaga), expletive (žodis), dovetail (jungtis), oil (dažai), detergent (priemonė), laundry (patalpa). Visiškai substantyvuotas pažyminys įgyja skaičiuojamojo daiktavardžio paradigmą, pvz., a criminal, criminals, a criminal’s (klaida). Taip pat yra du iš dalies substantyvuotų būdvardžių tipai:

– tie, kurie turi tik daugiskaitos formą ir reiškia kuopinius daiktavardžius, pvz., sweets, news, empties, finals, greens, asphalts;

– tie, kurie turi tik vienaskaitos formą ir vartojami su žymimuoju artikeliu. Jie taip pat reiškia kuopinius daiktavardžius ir žymi klasę, tautybę ar žmonių grupę, pvz., the rich, the English, the dead.

Tarp tokiu būdu sudarytų terminų randame daug žodžių, kilusių iš vietovardžių: Carrara marble – carrara, Attic storey – attic, Panama hat – panama.

Chronologiškai kita darybos rūšis yra kompozicija. Sudurtinio žodžio struktūrinę vienovę lemia:

a) kirčio vienovė;

b) rašyba kartu arba su brūkšneliu;

c) semantinė vienovė;

d) morfologinio ir sintaksinio funkcionavimo vienovė.

Diachroninė sudurtinių žodžių analizė rodo, kad žodžių junginio virtimo žodžiu procesą atspindi atskirai rašomų dėmenų rašymas su brūkšneliu, o vėliau – kartu:

1480 – greitas smėlis, 1610 – greitasis smėlis, 1700 – greitas smėlis;

1511 – šiltnamis, 1544 – šiltnamis, 1625 – šiltnamis;

34

Sergius Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

1536 – prekių sandėlis, 1609 – prekių-sandėlis, 1660 – prekiųsandėlis; 1569 – pakabinama spyna, 1703 – pakabinama-spyna, 1874 – pakabinamaspyna; 1583 – žemės drebėjimas, 1635 – žemės-drebėjimas, 1719 – žemėsdrebėjimas.

Šiais laikais anglų kalbos sudurtinių žodžių rašyba taip pat nėra labai patikima, nes net tame pačiame tekste jie gali būti rašomi įvairiai, pvz., warship gali būti rašomas kartu arba su brūkšneliu, blood-vessel gali būti rašomas su brūkšneliu, bet taip pat ir atskirai, insofar, underfoot gali būti rašomi kartu arba atskirai. Be to, šiuolaikinėje anglų kalboje atsirado ypatingas sudurtinių žodžių tipas, vadinamas blokine sudurtinių žodžių rašyba: šie žodžiai turi vieną pagrindinį kirtį, bet rašomi atskirai, pvz., air piracy, cargo module, coin change, penguin suit ir kt.

Trumpinant pastebima tendencija trumpinti termino formą, kaip rodo sutrumpinti sudurtiniai žodžiai, pvz., boatel, tourmobile, V-day, motocross, intervision, Eurodollar. Procesas prasideda nežymiai sutrumpinant vieną iš dėmenų: praseodymium iš praseo + (di)dymium, ammeter iš am(pere) + meter; galiausiai trumpinamas pradinis žodžių junginys ir lieka tik pirmosios raidės: potential difference – PT, pulverised fly ash – PFA. Anglų kalboje yra trys raidinių santrumpų tipai:

a) raidinės santrumpos, tariamos pagal raidžių pavadinimus, pavyzdžiui, UK, TV ir kt.;

b) akronimai, tariami kaip žodžiai, pvz., UNESCO, UNO, NATO, scuba, dinky ir kt.;

c) akronimai, kurių skambesys sutampa su anglų kalbos žodžiais, pvz., CLASS (Computer-based Laboratory for Automated School System).

Darybos modeliai yra terminų darybos būdų tąsa. Konkretūs būdai, pavyzdžiui, priesagų daryba, toliau skirstomi į smulkesnius modelius, tokius kaip veikėjo pavadinimų modeliai: -er/1/, -an, -ist ir kt. Terminologinės nominacijos modelį galima apibrėžti kaip dviejų modelių tipų – struktūrinio ir semantinio – sankirtą. Struktūriniu modeliu laikome tai, kad formaliajame termino darinyje išskiriami bent du komponentai, vadinami terminų elementais ir išreikšti morfemomis arba žodžiais, t. y. loader – loading device. Semantiniai modeliai nustatomi pagal termino semantinių komponentų santykį. Vienas svarbiausių terminologo uždavinių – rasti konkrečius struktūrinius modelius, tinkamiausius kategorijoms ir loginiams jų tarpusavio ryšiams išreikšti.

Pavyzdžiui, daugumoje technologijos sričių galime išskirti šešias pagrindines kategorijas – visas technologines operacijas

Terminologija | 2013 | 20

35

siekiama iš pradinės medžiagos, pasitelkus tam tikros profesijos atstovo operatoriaus naudojamą įrangą, pagaminti tam tikrus produktus. Visos minėtos kategorijos pasižymi tam tikromis savybėmis. Daugeliu atvejų šių kategorijų santykiai išreiškiami tam tikrais semantiniais modeliais, kurie, derinami su apibrėžtais struktūriniais modeliais (afiksiniais, darybiniais, sintaksiniais — žodžių junginių atveju), sudaro šiuos pagrindinius terminologinių modelių tipus.

OPERACIJŲ PAVADINIMAI

santykio pavyzdžiai

medžiaga – operacija: tinkavimas, mūrijimas, betonavimas

operacija – operacija: tunelių gręžimas, tunelių kasimas sprogdinant

įranga – operacija: gręžimas, siurbimas, transportavimo operacijos

operatorius – operacija:

produktas – operacija: kelių tiesimo darbai, grindų klojimas, stogų dengimas

savybė – operacija: suvirinimas karštuoju būdu, elektrinis apdorojimas

MEDŽIAGŲ PAVADINIMAI

medžiaga – medžiaga: šlako betonas, asbestcementis

operacija – medžiaga: gelžbetonis

įranga – medžiaga: instrumentinis plienas, purškiamasis betonas

operatorius – medžiaga: dažytojo aliejus

produktas – medžiaga: sieninė plyta

kokybė – medžiaga: sunkusis betonas, žaliava

ĮRANGOS PAVADINIMAI

medžiaga – įranga: betono įranga

operacija – įranga: gręžimo įranga, apdailos įrankiai

įranga – įranga: filtrpresis

operatorius – įranga: dažytojo teptukas, bosuno kėdė

produktas – įranga: tranšėjų kasimo mašina, tranšėjų kasimo įrenginys

kokybė – įranga: hidrosiurblys

OPERATORIAUS PAVADINIMAI

medžiaga – operatorius: mūrininkas, stalius, medžio anglių degintojas

operacija – operatorius: kepėjas, šūvių sprogdintojas

įranga – operatorius: krano operatorius, lifto operatorius

operatorius – operatorius: statybininkas, brokeris

produktas – operatorius: apskaitininkas, muzikantas, statinių gamintojas, krosnių gamintojas

kokybė – operatorius: elektrikas, vyriausiasis pareigūnas, kviestinis lektorius

36

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

PRODUKTO PAVADINIMAI

medžiaga – produktas: metalinės konstrukcijos

operacija – produktas: gręžinys, skalda

įranga – produktas: pjuvenos

operatorius – produktas:

produktas – produktas: polio kevalas

kokybė – produktas: pneumatinės konstrukcijos, standūs rėmai

KOKYBIŲ PAVADINIMAI

medžiaga – kokybė: vandens skaidrumas

veiksmas – kokybė: gręžimo greitis

įranga – kokybė: sunkvežimio talpa

operatorius – kokybė:

produktas – kokybė: konstrukcijų surenkamumas

kokybė – kokybė: tikrasis poringumas

Be šių modelių, termino forma gali reikšti visumos ir dalies santykį — sienos blokas, automobilio padanga, kokybės santykį — gamtinis procesas, cheminis dūlėjimas.

Požiūris į skolinimąsi kaip terminų nominacijos priemonę turėtų būti grindžiamas suvokimu, kad daugeliu atvejų perkeliamos leksinės formos, todėl skolinimąsi reikėtų laikyti materialiųjų formų šaltiniu. Palyginę skolinimąsi su kitomis terminų darybos priemonėmis – jau esamų formų vartojimu naujoms reikšmėms perteikti, daryba ir žodžių junginių sudarymu, – galime pastebėti, kad skolinimasis turi tam tikrų privalumų. Esamiems žodžiams suteikus naujas reikšmes atsiranda homonimija, kuri terminijoje gali būti nepatogi. Darybos galimybes riboja tai, kad iš kai kurių terminų neįmanoma sudaryti vedinių. Sudarant terminų junginius, terminai visada ilgėja ir virsta aprašais. Skoliniai šių trūkumų neturi. Jie neturi konotacijų, galinčių atsirasti perkeliant bendrinės kalbos žodžių reikšmes. Jų privalumas – lengvai kuriamos naujos formos, o tai svarbu šiandien, kai sparčiai plėtojantis mokslui ir technologijoms nuolat didėja naujų leksinių formų, žyminčių naujas sąvokas, poreikis. Tai patvirtina daugelyje kalbų atsirandantys etimologiniai dubletai: viena ir ta pati leksinė vieneto skolinama per skirtingas tarpines kalbas ir įgyja skirtingas formas, nes tas pats žodis neišvengiamai iškraipomas skirtingose kalbose. Taigi

Terminologija | 2013 | 20

37

Rusų kalboje atsirado tokių terminų porų kaip асбест (asbestas) – известь (kalkės), шторм (audra) – штурм (šturmas), реестр (sąrašas) – регистр (garso diapazonas), кристалл (kristalas) – хрусталь (krištolas) ir kt. Tokiais atvejais skirtingos etimologiškai to paties skolinto žodžio formos laikomos savarankiškais terminais. Tas pats pasakytina apie skirtingų to paties žodžio gramatinių formų skolinimąsi: кекс (keksas) – кек (sausas dumblas), кювет (griovys) – кювета (fotografijoje naudojama kiuvetė).

Esamą leksinių formų poreikį ir skolinimosi tikslingumą taip pat patvirtina bendro specialiųjų leksemų fondo (tarptautinės terminijos) atsiradimas, kai iš tos pačios šaltinio kalbos skolinamasi į daugelį kalbų. Pavyzdžiui, architektūroje arabiškas terminas alcove buvo pasiskolintas į daugelį kalbų: angl. alcove, pranc. alcove, rum. alcove, isp. alcoba, vok. alkoven, veng. alkov, ček. alkovna, lenk. alkowa, serbų-kroatų alkov, bulg. алков, rus. альков, mong. альков. Kitas terminas — amphi-theatre — buvo pasiskolintas iš senosios graikų kalbos ir įgijo šias formas: čekų amfiteatr, prancūzų amphitheatre, vokiečių Amphiteater, vengrų amfiteatrum, lietuvių amfiteatras, lenkų amfiteatr, rumunų amfiteatru, serbų-kroatų amfiteatar, ispanų anfiteatro, bulgarų амфумеатар, mongolų амфумеатр ir rusų амфумеатр kalbose.

Tačiau skolinantis atsiranda nemotyvuotų terminų, neturinčių semantinio skaidrumo ir sistemiškumo (išskyrus atvejus, kai skolinamos ištisos terminų sistemos).

Optimizuodami terminų formas, stengiamės keisti nepatogias formas ir pasirinkti optimalias, atitinkančias idealiam terminui keliamus reikalavimus, išvardytus (Grinev-Griniewicz 2011: 33–35). Optimizavimas yra menas, nes kai kurie reikalavimai prieštarauja vienas kitam, pavyzdžiui, motyvacija ir tarptautiškumas, trumpumas ir reikšmės tikslumas, todėl pasirinkti optimalias formas sudėtinga.

Yra įvairių situacijų, kai termino formą galima palyginti lengvai pakeisti. Taip nutinka, kai turime geresnės formos sinonimų; kai mokslo pažanga ir sąvokos pokyčiai reikalauja pakeisti esamą formą arba įvesti naują; kai atsiranda nauja sąvoka; kai vertimo procese ieškoma užsienio kalbos termino ekvivalento.

Kai kuriais atvejais, pasitelkus semantines priemones, polisemijos problemą galima išspręsti naudojant jau esamus termino variantus, pavyzdžiui, classifying (veiksmas) – classification (rezultatas), defining (procesas) – definition (rezultatas).

38

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

Dažnai vartojami ilgi žodžių junginiai, sudaromi sintaksinėmis nominacijos priemonėmis, neretai trumpinami, pavyzdžiui, air cooling equipment – air cooler, cable car railway – cable railway, cable pulling tools – cable tools.

Terminijų formavimosi ir raidos ypatumų analizė padeda pasirinkti naujų terminų kūrimo būdus. Medicinoje, atlikus tipologinį tyrimą, nustatyta, kad esama trijų terminijų tipų. Pirmasis vartojamas įvairiose chirurgijos srityse (bendrojoje, pilvo chirurgijoje, neurochirurgijoje, širdies ir kraujagyslių chirurgijoje, traumatologijoje ir kt.) ir pasižymi tiksliomis, lotynizuotomis, paprastai sudurtinėmis tarptautinėmis formomis. Higienos (bendrosios, komunalinės, asmeninės, profesinės) terminija artima bendrinei leksikai, yra netiksli ir nacionalinio pobūdžio. Klinikinės medicinos sričių terminijoje vartojami abiejų tipų terminai, tačiau šiek tiek vyrauja pirmasis tipas.

Optimaliausių įvairių tipų dictionaries sudarymo, rengimo ir tobulinimo principų nustatymas išsamiai aptartas (Гринев-Гриневич 2007). Pakanka pasakyti, kad, remiantis patirtimi vienu metu rengiant kelis žodynų tipus ir palyginus daugiau kaip 300 aiškinamųjų bei vertimo terminologinių žodynų, buvo parengta optimali kokybiško žodyno sudarymo procedūra, atsižvelgiant į iš anksto pasirinktą scope (bendrąją, šakinę, specializuotą), purpose (aiškinamąją, vertimo, norminamąją, mokomąją) ir kalbų, kurias žodynas apima, skaičių (vienakalbis, dvikalbis, daugiakalbis).

Normalizuotos terminų sistemos, vartojamos implementing normalised terminology, registravimas gali būti įvairių formų:

– standartizavimas (griežčiausia forma, taikoma techninėms terminijoms);

– rekomendavimas (mažiau griežta forma, kurią moksliniams terminams taikė SSRS Mokslų akademijos Mokslinės ir techninės terminijos komitetas);

– netiesioginiai terminijos vartosenos norminimo būdai informacinėse sistemose.

Pastaraisiais metais sukaupta patirtis papildė šį sąrašą nauja forma, kuri pasirodė esanti veiksmingiausia — rengti naujus vadovus, pagrįstus normintomis ir parengtomis terminų sistemomis. Nustatyta, kad tokia terminų sistemų diegimo forma, nors ir nėra aiškiai ribojamojo pobūdžio, yra netgi labiau privaloma nei standartai, nes tokie vadovai palieka

Terminologija | 2013 | 20

39

kitų sąvokų pavadinimams čia nėra vietos – būsimi specialistai įsisavina sutvarkytą terminų sistemą kartu su sutvarkyta sąvokų sistema. Yra pagrindo manyti, kad tokį patį požiūrį reikėtų taikyti ir rengiant naujus oficialius potvarkius bei norminius dokumentus.

Darbą, skirtą veiksmingų terminologinio redagavimo priemonių kūrimui, pradėjo autorių grupė (Квитко, Лейчик, Кабанцев 1986). Tuo pat metu VNIIKI parengė vadovą, kaip organizuoti ir vykdyti terminologinę ekspertizę. Mūsų nuomone, daugumai valstybės dokumentų, pradedant konstitucija ir kodeksais (kurie iš esmės yra sąvokų ir jų apibrėžčių rinkiniai), turėtų būti atliekama tokia ekspertizė.

Veiksmingų terminologijos mokymo metodų nustatymas turėtų apimti įvairias tokios veiklos rūšis. Galima išskirti bent tris tokio mokymo rūšis:

– terminologijos teorijos ir metodų specialistų rengimas: jis prasideda specialiais kursais kalbininkams ir visiems, norintiems dalyvauti terminologinėje veikloje, o vėliau rengiant daktaro ir gamtos mokslų daktaro disertacijas;

– įvadiniai specialybės kursai, kuriuose dalykas pristatomas kaip sąvokų ir terminų sistema. Rusijoje jau sukaupta tam tikra tokio pobūdžio patirtis ir parengta vadovėlių (žr. Помпеев 1976);

– supažindinamieji kursai kalbininkams (visų pirma vertėjams), kaip profesinės kalbos (LSP) dalis. Tokius kursus XX a. aštuntajame dešimtmetyje SSRS organizavo Informacijos specialistų kvalifikacijos kėlimo institutas (ИПКИР);

– pagrindiniai terminologinių metodų kursai specialistams, dirbantiems terminologinį darbą (daugeliu atvejų darbo apimties didėjimą ir prastos kokybės projektus lemia vykdytojų terminologinės kompetencijos stoka).

Įvairių sąvokų semiotinių denotacijų tyrimas suponuoja bendrosios ir taikomosios semiotikos tyrimus (Гринев 2000; Гринев-Гриневич, Сорокина 2012), taip pat analizę semiotikos ir terminologijos mokslo sankirtoje (Grinev 1997; Picht 2009, 2011).

Terminijų vaidmens pažinime tyrimas turėtų būti grindžiamas atsižvelgimu į tai, kad pažinimas yra psichinis žinių įgijimo ir supratimo procesas, vykstantis mąstant, įgyjant patirties ir naudojantis juslėmis; jis prasideda atsiradus žmonių rūšiai ir yra būdingas

40 Sergiusz Grinewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

žmonėms. Pažinimo apibrėžimas kaip proceso lemia diachroninio požiūrio į jo analizę poreikį. Diachroniniai terminologijos tyrimai, kurių rezultatas buvo pirmiausia (2000 m.) istorinės terminologijos mokslo, o vėliau, 2004 m., antropolingvistikos susiformavimas, atskleidė, kad greta mąstymo raidos etapų esama ir kalbos suvokimo bei požiūrio į kalbą raidos etapų: pradedant ankstyvųjų kromanjoliečių kalbos egzistavimo nežinojimu, vėliau – magiškų galių priskyrimu kalbai ikimokslinės epochos ir primityviųjų kultūrų pirmykščiame mąstyme, po to – aprašomuoju požiūriu, kuriuo siekta susidoroti su staigiu žodyno plėtimusi protomoksliniu laikotarpiu, ir bandymais tobulinti kalbą bei pašalinti ryškiausius specialiųjų žodynų trūkumus. Kitas, pereinamasis laikotarpis suteikia galimybę imtis sąmoningo, kruopštaus ir planingo tos kalbos dalies, kurią galima tobulinti, reguliavimo, būtent specialiojo žodyno. Tai turėtų būti grindžiama keliais principais.

Pagrindinių nacionalinės terminologinės veiklos organizavimo ir terminologijos planavimo principų kūrimas globalizacijos epochoje tampa būtinybe mažosioms kalboms. Rusijos pastangos šia kryptimi 1970–1990 m. paskatino įvairias veiklas:

– pagrindinių teorinių tyrimų krypčių ir aprėpties įvertinimas; šie tyrimai buvo atliekami 1980–1990 m. ir davė rezultatų: disertacijų apžvalgą (Grinev 1993), terminologinių publikacijų bibliografiją (Татаринов 1998) ir sėkmingai apgintų terminologinio pobūdžio disertacijų bibliografiją (Гринев–Гриневич et al. 2006);

– galiojusių terminologinių standartų bibliografijos, parengtos 1980–1990 m. VNIIKI;

– standartizuotos terminijos duomenų bankas (ROSTERM) VNIIKI, kuriame dabar yra daugiau kaip 140 000 terminologinių įrašų;

– rusų terminologijos mokslo terminijos žodynai (Гринев 1998; Татаринов 2006);

– įvadiniai terminologijos mokslo vadovėliai (Гринев 1993; Гринев–Гриневич 2008) ir terminografijos vadovėliai (Гринев 1995; Гринев–Гриневич 2009), grindžiami iš anksto susistemintomis sąvokomis ir terminija.

Yra pagrindo manyti, kad panašios veiklos kryptys (mažesniu mastu), papildytos sąmoningu nacionalinės

Terminologija | 2013 | 20

41

terminology ordering, management and advancement mentioned in (Griniewicz 2010) should be useful for minor languages. If we take for example Lithuania, terminology policy should be determined on the basis of estimating the state of the present terminology, namely:

– esamų terminologinių žodynų bazės organizavimas;

– tai, kas jau nuveikta terminologiniuose tyrimuose, – terminologinių publikacijų rinkimas ir esamų problemų vertinimas;

– standartizuotų nacionalinių terminų rinkimas terminologinių duomenų banko forma;

– nacionalinių terminijų formavimo tendencijų analizė, grindžiama istoriniais tyrimais ir naujausia raida;

– istorinių skolinimosi tendencijų analizė. Įspūdingoje lietuvių kalbos praeities apžvalgoje Jonas Klimavičius komentavo priverstinio dvikalbystės (su lenkų, rusų ir anglų kalbomis) poveikio žalą Lietuvos istorijoje (Klimavičius 2008). Dabar nepriklausoma Lietuva gali palyginti sąveikos su įvairiomis kalbomis patirtį ir išsiaiškinti, kokios nacionalinės formos įsitvirtino ir išliko konkuruodamos su svetimais leksikos vienetais, atsižvelgdama ne tik į neigiamus, bet ir į teigiamus tokios sąveikos aspektus;

– poreikių, susijusių su terminijos tvarkymu ir plėtojimu įvairiose žinių šakose, įvertinimas.

Surinkta informacija gali būti kalbos politikos veiksmų pagrindas; kai kurie iš jų paminėti Infoterm parengtose Terminologijos politikos gairėse (GTP), ir jie turėtų apimti:

– tinkamo terminologijos ir terminografijos vadovėlio parengimą arba parinkimą, terminologijos mokslo ir specialiosios kalbos (LSP) kursų rengimą aukštosiose mokyklose;

– instrukcijų terminologiniame darbe dalyvaujantiems specialistams rengimą;

– kursų terminologiniame darbe dalyvaujantiems specialistams organizavimą;

– lietuvių kalbos žodyno sisteminimą ir sisteminio žodyno, kuris būtų nacionalinės terminijos branduolys, rengimą;

– įvairių terminų darybos tipų palyginimą ir specialiosios nominacijos modelių kūrimą įvairioms žinių šakoms;

42

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

– įvertinti galimybes vartoti esamą vertingą informaciją apie tarmių leksinę medžiagą įvardijant naujas sąvokas;

– apibrėžti skolinių politiką — nustatyti, kokių tipų skoliniai (materialieji skoliniai, kalkės, mišrieji skoliniai) yra tinkamiausi įvairioms žinių šakoms;

– parengti techninių nomenų sudarymo principus;

– tirti pragmonimų formų kontrolės galimybes.

Šią veiklą galima laikyti sudėtingos civilizuotos kalbos plėtros programos dalimi. Ji grindžiama tokia išskirtine lietuvių kalbos savybe kaip tai, kad ji yra viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išlaikiusių daugybę archajiškų kalbinių ypatybių, būdingų ir lotynų bei sanskrito kalboms. Galbūt būtų tikslinga kreiptis dėl finansavimo į kultūros paveldu besirūpinančias Europos Sąjungos institucijas. Kitos lietuvių kalbos skatinimo priemonės galėtų būti:

– kreiptis į visus Europos universitetus, kuriuose dėstomi bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros kursai, siūlant organizuoti lietuvių kalbos kursus;

– palankesnės įsidarbinimo šalyje sąlygos kitų kalbų gimtakalbiams, kurie mokosi lietuvių kalbos ir ją moka;

– nemokami lietuvių kalbos kursai;

– lietuvių kalbos mokytojų rengimas įvairioms šalims.

I Š V A D O S

Buvusioje SSRS ir Rusijoje per pastaruosius 50 metų vykdytos teorinės ir praktinės terminologinės veiklos apžvalga rodo, kad intensyvi terminologijos teorijos plėtra XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose paskatino suformuluoti įvairių krypčių terminologinio darbo principus, kurie tuo metu ir susiklostė. Kai kuriuos iš šių principų galima sėkmingai taikyti mažų kalbų terminologijos politikoje ir planavime.

SOURCES

BS 2780:1972 Glossary of leather terms. London: British Standards Institution.

BS 4118:1967 Glossary of sanitation terms, London: British Standards Institution.

GTP – Guidelines for Terminology Policies. Formulating and implementing terminology policy in language communities (CI-2005/WS/4). Prepared by Infoterm, Paris: UNESCO, 2005.

ISO 1087-1:2000 Terminology work – Vocabulary. Part 1. Theory and application.

ISO 704 Terminology work: Principles and methods

ISO WD 1087-1.5:94 Terminology work – Vocabulary. Part 1.

Terminologija | 2013 | 20

43

REFERENCES

Akhmanova O., Agapova G. (eds.) 1974: Terminology: Theory and Method, Moscow.

Akhmanova O. 1977: Linguistic Terminology, Moscow.

Grinev S V. 1992: Description of Terminology: a Parametrical Approach. – ITTF Journal 3(1), 41–46.

Grinev S. V. 1993: Terminological Research in the Former USSR. – Knowledge Organization 20(3), 150–159.

Grinev S. V. 1996: Terminology and Nomenclature in Russian Terminology Science. – Terminologie und Nomenclature, Lang, 25–42.

Grinev S. V. 1997: Some Semiotic Aspects of Terminology Science. – Proceedings of the 11th European Symposium on LSP, Copenhagen, August 1997, 300–307.

Grinev-Griniewicz S. 2011: Terminological methods in the history of terminology science. – Terminologija 18, 27–42.

Griniewicz S. 2010: Terminology and language policy (towards establishing rudiments of linguopolitology). – Terminologija 17, 16–20.

Klimavičius J. 2008: Lietuvių kalba ir visuomenė: bendrasis ir terminologinis aspektai (The Lithuanian Language and Society: General and Terminological Aspects). – Terminologija 15, 56–104.

Picht H. 2009: The Seven Pillars of Terminology. – Terminologija 16, 8–22.

Picht H. 2011: The Science of Terminology: History and Evolution. – Terminologija 18, 6–26.

Авербух К. Я. 2004: Общая теория термина, Иваново.

Алексеева О. Б. 1994: Когнитивные аспекты диахронического исследования терминологии строительных материалов. Дисс. … канд. филол. наук, Москва.

Алесенко Т. А. 2000: Особенности формирования современных межотраслевых терминологий (на материале сопоставительного анализа терминологии воды в английском и русском языках), Москва.

Анюшкин Е. С. 1978: Преимущества и недостатки двуязычных переводных научно-технических словарей. – Проблемы общей и терминологической лексикографии, Баку, 7–9.

Анюшкин Е. С., Анюшкина Г. К. 1980: О некоторых типичных недостатках в содержании и оформлении переводных научно-технических словарей. – Лингвистические аспекты терминологии, Воронеж, 90–98.

Борнхвальд О. В. 2000: Историческое терминоведение русского языка, Красноярск.

Володина М. Н. 1997: Теория терминологической номинации, Москва.

Гак В. Г., Лейчик В. М. 1981: Субституция терминов в синтагматическом аспекте. – Терминология и культура речи, Москва, 47–57.

Герд А. С. 1968: Проблемы формирования научной терминологии. Автореф. дис. … докт. фил. наук, Ленинград.

Герд А. С. 1971: Проблемы становления и унификации научной терминологии. – Вопросы языкознания 1, 14–22.

Герд А. С. 1986: Основы научно-технической лексикографии, Ленинград.

Головин Б. Н. 1968: Термин и слово. – Термин и слово, Горький, 3–12.

Головин Б. Н. 1981: Типы терминосистем и основания их различения. – Термин и слово, Горький, 3–10.

Головин Б. Н., Кобрин Р. Ю. 1987: Лингвистические основы учения о терминах, Горький.

Гринев С. В. 1968: Введение в терминологическую лексикографию. Учебное пособие, Москва.

Гринев С. В. 1993: Введение в терминоведение, Москва.

Гринев С. В. 1995: Введение в терминографию, Москва.

Гринев С. В. 1998: Исторический систематизированный словарь терминов терминоведения. Учебное пособие, Москва.

Гринев С. В. 2000: Основы семиотики, Москва.

Гринев-Гриневич 2007: О принципах создания терминологических словарей. – Terminologija 14, 20–36.

Гринев-Гриневич С. В. 2008: Терминоведение. Учеб. пособие для студ. высш. учеб. заведений, Москва.

Гринев-Гриневич С. В. 2009: Введение в терминографию: Как просто и легко составить словарь. Учебное пособие. Изд. 3-е, доп., Москва.

Гринев-Гриневич С. В., Гринева В. П., Минкова Л. П., Скопюк Т. Г. 2006: Указатель терминологических диссертаций. Справочное пособие, Белосток–Москва.

Гринев-Гриневич С. В., Сорокина Э. А. 2012: Основы семиотики. Учебное пособие, Москва.

Даниленко В. П. 1971: Лексико-семантические и грамматические особенности слов-терминов. – Исследования по русской терминологии, Москва, 5–67.

44

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives

Даниленко В. П. 1977: Русская терминология. Опыт лингвистического описания, Москва.

Даниленко В. П., Скворцов Л. И. 1982: Нормативные основы унификации терминологии. – Культура речи в технической документации, Москва, 5–35.

Дианова Г. А. 1995: Язык алхимии: становление языка английской химической литературы 15–18 вв., Москва.

Дианова Г. А. 2000: Термин и понятие: проблемы эволюции (к основам исторического терминоведения), Москва.

Иванов С. З. 1967: Терминология сахарного производства, Москва.

Казарина С. Г. 1998: Типологические характеристики отраслевых терминологий, Краснодар.

Канделаки Т. Л. 1977: Семантика и мотивированность терминов, Москва.

Квитко И. С., Лейчик В. М., Кабанцев Г. Г. 1986: Терминоведческие проблемы редактирования, Львов.

Клепальченко И. А. 1999: Сопоставительный анализ лексики семантической группы «Лестницы и элементы лестничных конструкций» (на материале английского и русского языков). Автореф. дис. … канд. филол. наук, Москва.

Кобрин Р. Ю. 1979: О принципах терминологической работы при создании тезаурусов для информационно-поисковых систем. – Научно-техническая информация 2(6), 1–9.

Кобрин Р. Ю., Пекарская Л. А. 1977: Лингвостатистический анализ употребления терминов нормативных словарей и ГОСТов в реальных научно-технических текстах. – Языковая норма и стилистика, Москва, 265–279.

Кутина Л. Л. 1964: Формирование языка русской науки: терминология математики, астрономии, географии в первой трети XVIII века, Москва–Ленинград.

Кутина Л. Л. 1966: Формирование терминологии физики в России, Москва–Ленинград.

Кутина Л. Л. 1970: Языковые процессы, возникающие при становлении научных терминологических систем. – Лингвистические проблемы научно-технической терминологии, Москва, 82–94.

Лейчик В. М. 1988: Основные положения сопоставительного терминоведения. – Отраслевая терминология и ее структурно-типологическое описание, Воронеж, 3–10.

Лейчик В. М. 1989: Предмет, методы и структура терминоведения. Автореф. дис. … докт. филол. наук, Москва.

Марчук Ю. Н. 1992: Основы терминографии, Москва.

Миронова Е. Е. 2002: Проблемы эволюции архитектурной терминологии (на примере английской лексики поля «Окна и двери»). Дис. … канд. филол. наук, Москва.

Помпеев Ю. А. 1976: Основы строительной специальности, Ленинград.

Сложеникина Н. Ю. В. 2005: Термин: семантическое, формальное, функциональное варьирование, Самара.

Сорокалетов Ф. П. 1970: История военной лексики в русском языке 11–17 в., Ленинград.

Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 1989: Общая терминология: Вопросы теории, Москва.

Суперанская А. В., Подольская Н. В., Васильева Н. В. 1993: Общая терминология: Терминологическая деятельность, Москва.

Татаринов В. А. 1996–2004: Теория терминоведения. В 3 т., Москва.

Татаринов В. А. 1998: Терминоведение. Указатель работ, опубликованных отечественными терминологами в 20 веке, Москва.

Татаринов В. А. 2006: Общее терминоведение. Энциклопедический словарь, Москва.

Ткачева Л. Б. 1987а: Актуальные вопросы терминологии в социолингвистическом освещении. Автореф. дис. … доктора фил. наук, Ленинград.

Ткачева Л. Б. 1987б: Основные закономерности английской терминологии, Томск.

Фельде О. В. (Борнхандт) 2001: Историческое терминоведение в теории и практике, Красноярск.

Филиппова Е. В. 1996: Эволюция английской онкологической терминологии. Автореф. дисс. … канд. филол. наук, Москва.

Хижняк С. П. 1997а: Англо-американская и русская терминология права: Социолингвистический аспект возникновения и развития, Саратов.

Хижняк С. П. 1997б: Юридическая терминология: формирование и состав, Саратов.

Циткина Ф. А. 1987: Сопоставительное терминоведение: теоретические вопросы и приложения. – Вопросы языкознания 4, 114–124.

Циткина Ф. А. 1988: Терминология и перевод (к основам сопоставительного терминоведения), Львов.

Шелов С. Д. 1985: Об одном классе научно-технической лексики (три подхода к выделению номенклатурных наименований). – Научно-техническая терминология 2(3), 1–7.

Terminologija | 2013 | 20

45

TERMINOLOGIJOS VEIKLA: PRINCIPAI IR PERSPEKTYVOS

Straipsnyje trumpai aprašomos pagrindinės praktinės terminologijos veiklos kryptys ir principai SSRS ir Rusijoje per pastaruosius penkiasdešimt metų. Atkreipiamas dėmesys į terminologijos ir savarankiškų jos disciplinų ryšį. Gilvenamos pagrindinių sąvokų tipų tyrinėjimo, pagrindinių specialiųjų leksemų tipų nustatymo ir aprašymo, tvarkomos terminijos kompleksinės analizės, terminijos semantinio nagrinėjimo problemos, apžvelgiami svarbiausių terminų darybos būdų ir tipų, sunormintos terminijos diegimo būdų, terminologų rengimo privalumai ir trūkumai, terminologijos veiklos organizavimo nacionaliniu lygmeniu principai ir metodai. Remiantis lietuvių kalbos pavyzdžiu apžvelgiami galimi bendrieji nacionalinės terminijos plėtros skatinimo ir planavimo metodai.

ТЕРМИНОЛОГИЧЕСКАЯ ДЕЯТЕЛЬНОСТЬ: ПРИНЦИПЫ И ПЕРСПЕКТИВЫ

Дается краткое описание основных направлений практической терминологической деятельности и ее теоретических принципов в СССР и России за последние 50 лет. Отмечается филиация терминоведения с появлением самостоятельных терминоведческих дисциплин. Рассматриваются проблемы исследования основных типов понятий, выявления и описания основных типов специальных лексем, комплексного анализа упорядочиваемых терминологий, семантического анализа терминологий, разбираются достоинства и недостатки основных способов образования терминов, моделей образования терминов, способов введения упорядоченных терминологий, подготовки терминоведов и терминологов, развитие восприятия языка человеком в процессе его эволюции, принципы и методы организации национальной терминологической деятельности. На примере литовского языка рассматриваются общие методы организации и планирования развития национальной терминологии.

Gauta 2013-11-04

Sergiusz Griniewicz TC 55 Terminology RF, University of Bialystok Waska 4, m. 20, Bialystok, 15-481, Poland E-mail [email protected]

46

Sergiusz Griniewicz | Terminological Activities: Principles and Perspectives