KOJI MORITA

Tokijo užsienio studijų universitetas, Japonija

NEAPIBRĖŽTUMAS APIBŪDINANT PAPRASTĄ KALBĄ BALTIJOS-SLAVŲ PASIENYJE LIETUVIŲ KALBOS POŽIŪRIU

RAKTAŽODŽIAI: baltų ir slavų pasienis, daugiakalbystė, daugiakultūriškumas, paprastoji kalba, prosta mowa, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

ANOTACIJA

Šiame straipsnyje nagrinėjama vadinamoji paprastoji kalba, kurią jau šimtmečius vartoja įvairios tautinės grupės baltų ir slavų pasienyje. Ši savita ir neoficiali kalba žemesniuosiuose socialiniuose sluoksniuose funkcionuoja tik kaip žodinio bendravimo priemonė daugiakalbėse bendruomenėse.

Autorius taip pat mini, kad praeityje egzistavo panašiai vadinta kalba. Nuo XVI amžiaus iki XVII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje funkcionavo rašytinė kalba, vadinta paprastąja kalba. Tuomet ji buvo oficiali literatūrinė kalba greta bažnytinės slavų kalbos. Ji taip pat buvo daugiakalbės valstybės aukštesniųjų socialinių sluoksnių bendravimo priemonė.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – išryškinti sąvokos paprastoji kalba neapibrėžtumą baltų ir slavų pasienyje, daugiau dėmesio skiriant šios reikšmės interpretacijai lietuvių kalbos požiūriu.

SANTRAUKA

Šiame straipsnyje nagrinėjama vadinamoji język prosty, kurią nuo seno vartoja įvairios tautinės grupės, gyvenančios baltų ir slavų paribio regione. Ši namų aplinkoje vartojama ir neoficiali kalba žemesniuose socialiniuose sluoksniuose atlieka tik žodinio bendravimo priemonės funkciją daugiakalbėse bendruomenėse.

Autorius taip pat pamini, kad praeityje egzistavo panašiai vadinta kalba. Nuo XVI^th amžiaus iki XVII^th amžiaus vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė rašytinė kalba, vadinama

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 2

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

prosta mowa. Tuo metu ji buvo oficiali literatūrinė kalba greta senosios bažnytinės slavų kalbos. Ji taip pat buvo bendravimo priemonė daugiakalbės šalies aukštesniesiems socialiniams sluoksniams.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – išryškinti posakio simple language neapibrėžtumą baltų ir slavų paribio regione, daugiau dėmesio skiriant jo reikšmės interpretacijai lietuvių kalbos požiūriu.

ĮVADAS

Iki šiol atliktų lauko tyrimų duomenimis, žinoma, kad tarp lenkų ir kitų baltų ir slavų paribyje gyvenančių tautų paplitęs pavadinimas język prosty (mowa prosta arba kiti pakaitomis vartojami pavadinimai). Vietiniai gyventojai šiuo pavadinimu vadina savo namų kalbą – neoficialią žemesniųjų socialinių sluoksnių kalbą. Ji vartojama tik kasdieniam pokalbiui ir atlieka bendravimo funkciją šio krašto daugiakalbių gyventojų aplinkoje.

Tačiau čia verta priminti, kad seniau šiame krašte taip pat egzistavo panašiai vadinta kalba. Nuo XVI amžiaus iki XVII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė rašytinė kalba, vadinama prostą mową. Tais laikais ji buvo oficiali literatūrinė kalba greta bažnytinės slavų kalbos, o kartu ir daugiakalbių gyventojų aukštesniųjų socialinių sluoksnių bendravimo priemonė.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – išryškinti pavadinimo język prosty neapibrėžtumą baltų ir slavų paribyje. Šią temą jau anksčiau nagrinėjau savo moksliniuose darbuose (Morita 2002, 2004, 2006), o panašius klausimus yra analizavę ir daugelis kitų tyrėjų. Vis dėlto šiame darbe, siekdamas pagrindinio tikslo, prie jos grįšiu, daugiau dėmesio skirdamas šios reikšmės interpretacijai lietuvių kalbos požiūriu.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim z perspektywy języka litewskiego | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

1. PAPRASTOJI KALBA BALTIJOS–SLAVŲ PASIENYJE

Kalbininkai ir etnologai mano, kad Baltijos–slavų pasienyje gyvenantys lenkai kasdieniame gyvenime iš esmės dažniau vartoja vietinę baltarusių tarmę, arba paprastąją kalbą, negu lenkų kalbą. Šios Baltijos–slavų pasienio kalbos kalbininkai dar nėra vienareikšmiškai apibrėžę, o daugelis tyrėjų pateikia tik bendro pobūdžio paaiškinimus. Pavyzdžiui, Irenos Maryniakowos, Irydos Grek-Pabisowos ir Anos Zielińskos parengtos knygos Polskie teksty gwarowe z obszaru dawnych Kresów północno-wschodnich pradžioje pateikiamas toks apibrėžimas: „paprastąja kalba arba kalbėjimu paprastai vadiname vietinę baltarusių tarmę, kuria kalba lenkai“ (Maryniakowa et al. 1996: 8). Leszekas Bednarczukas rašo, kad „vadinamoji paprastoji kalba – lenkybių ir lituanizmų prisotinta šiaurės vakarų baltarusių tarmė“ (Bednarczuk 1999: 6), o Alojzy Adam Zdaniukiewicz savo knygoje Gwara Łopatowszczyzny teigia, kad „vadinamoji paprastoji kalba yra baltarusių kalbos tarmė“ (Zdaniukiewicz 1972: 5). Mikołajus Sawiczius tvirtina, kad „простая мова представляет собой диалект белорусского языка“ (Савич 1990: 47)¹.

Baltijos–slavų pasienio kaimų gyventojams paprastoji kalba yra neišsilavinusių, žemesniųjų socialinių sluoksnių žmonių kalba. Kaip teigia Ryszardas Radzikas: „Baltarusų kalbą liaudis laikė „paprasta“, valstietiška, netinkama kilniems jausmams išreikšti, vartoti kultūringų žmonių draugijoje, neverta spausdinti“ (Radzik 2000: 178). Pasak Iwony Kabzińskos, „paprastoji kalba vartojama tik žodiniam bendravimui. Tai šnekamoji kalba, neturinti rašto ir literatūros“ (Kabzińska 1999: 66).

Lietuvių kalbininkas Pranas Kniūkšta pabrėžia paprastosios kalbos patogumą:

1 Autorius priduria: „Šiai tarmei būdingas akavimas-jakavimas, cekavimas-dzekavimas; jos morfologija, sintaksė ir leksinė sudėtis būdingi šiaurės vakarų baltarusių šnektoms.“

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 4

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

Ši kalba buvo patogi, nes leido susikalbėti tiek su kalbančiaisiais lenkiškai, tiek su kalbančiaisiais rusiškai, suteikė galimybę laviruoti tarp šių dviejų kalbų. Niekas nenorėjo išklausyti lietuviškai kalbančiojo – nei ponas, nei klebonas, o baltarusiškai suprato visi (Kniūkšta 1990: 12).

Valstiečiai baltarusių literatūrinę kalbą laiko išsilavinusių žmonių kalba. Tai rodo toks mano informantės (g. 1935 m.) pasisakymas, kurį užrašiau per lauko tyrimus Nalibokų kaime Baltarusijoje: „Kai kurie kalba tik baltarusiškai (literatūrine baltarusių kalba – K. M.), tai žmogus irgi turi būti labai išsilavinęs“ (Morita 2001: 250).

Anna Engelking, remdamasi savo etnografiniais tyrimais Gardino krašte, taip pat teigia:

Bendra visiems kaimo gyventojams kalba čia yra baltarusių tarmė, jos vartotojų vadinama paprastąja kalba arba miejscnym („vietine“). Šis pavadinimas reiškia „paprastų, neišsilavinusių žmonių kalbą; tarmę“ ir yra priešpriešinamas „grynosioms“ kalboms: rusų, lenkų ir literatūrinei baltarusių, kuriomis kalba išsilavinę, inteligentiški ir kilmingi žmonės (Engelking 1996: 178).

Taigi galima daryti išvadą, kad paprastoji kalba yra žemesniųjų socialinių sluoksnių žmonių kalba, priešpriešinama išsilavinusių žmonių literatūrinėms kalboms (baltarusių, lenkų ir rusų). Paprastosios kalbos socialinis statusas yra žemesnis, palyginti su miestiečių, elito ir inteligentijos kalbomis (Radzik 2000: 74).

Taip pat reikia pažymėti, kad tarp mažiau išsilavinusių Baltarusijos gyventojų dažniau vartojama mišri kalba, sudaryta iš įvairių baltarusių ir rusų kalbų elementų, vadinamoji trasianka (Smułkowa 2000: 91), o Ukrainoje – vadinamasis suržikas, jungiantis ukrainiečių ir rusų kalbų elementus (Masalska 1999: 224). Šios kalbos yra nenorminės, atsiranda ir funkcionuoja stichiškai,

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 5

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

realizuojasi tik verbalinėje komunikacijoje, daugiausia miesto socialinėse situacijose (ТДМ 1999: 9). Atrodo, kad abi mišriosios kalbos užima tarpinę vietą kalbų hierarchijoje – tarp literatūrinių kalbų (baltarusių, ukrainiečių ir rusų) ir liaudies šnektų.

2. PROSTA MOWA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Anksčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje funkcionavo dvi literatūrinės kalbos: greta bažnytinės slavų kalbos atsirado vadinamoji prosta mowa (Успенский 1994: 65; ГЛЗ 2000: 4) (taip ją visuotinai vadino to meto vartotojai; panašiai buvo vadinama, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė kalba, senoji baltarusių, senoji ukrainiečių, krivičių, vakarų rusų, kanceliarinė slavų kalba ir kt.), aiškiai besiskirianti nuo bažnytinės slavų kalbos tiek gramatine sistema, tiek žodynu. Tačiau kalbininkai neturi vieningos nuomonės, kas iš tikrųjų buvo prosta mowa, nes ši sąvoka yra daugiareikšmė (Getka 2012: 20).

Prosta mowa (проста мова), atsiradusi kaip alternatyva bažnytinei slavų kalbai, iš pradžių (XVI a. antrojoje pusėje) pirmiausia buvo skirta religiniams poleminiams kūriniams priartinti prie tikinčiųjų, todėl funkcionavo kaip savita rašytinės kalbos atmaina religijos srityje, priešingai nei vadinamoji rusėnų kalba (руська мова), kuri jau nuo XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse atliko kanceliarinės kalbos vaidmenį (Мякишев 2008: 33–40). Ji žinoma iš daugybės paminklų, datuojamų laikotarpiu nuo XVI a. antrosios pusės iki XVII a. pabaigos. Priklausomai nuo regiono ir vartotojo, ji turėjo įvairių tarmių ypatybių.

Manau, kad apibūdinimas paprasta, įrašytas Szymono Budny’io 1562 metų Katekizmo tituliniame lape²: для простыхъ людей языка руского buvo pirmasis

² Kobe City University of Foreign Studies leidykla dviem tomais paskelbė Szymono Budny’io 1562 metų Katekizmo tekstą su komentarais: Shimon Budoni, Kyōri-mondō (1562-nen), dai-ichibu.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim z perspektywy języka litewskiego | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

prosta mowa pavadinimo atsiradimo ženklu. Aptariamas Katekizmas yra vienintelis išlikęs Budny’io kūrinys, parašytas senąja baltarusių kalba; tik Biblijos citatos jame pateiktos bažnytine slavų kalba. Taigi galima teigti, kad Szymono Budny’io Katekizmas yra vienas svarbiausių XVI a. prosta mowa šaltinių.

Nors XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje buvo vartojamos ir kitos kalbos (be kita ko, lotynų ir lenkų), oficialia valstybine kalba liko prosta mowa (Lazutka 1997: 33). Kanceliarinės kalbos statusą ji turėjo iki 1696 m., kai Varšuvos seimo nutarimu buvo įvesta lenkų kalba ir iš dalies lotynų kalba (Grek-Pabisowa 1997: 146). Nuo tada lenkų kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas, o prosta mowa išliko įvairiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų gyventojų tarmėmis.

XVI ir XVII a. du mokslininkai – Wawrzyniec Zyzani (1596) (Зизаній 1980) ir Melecjusz Smotrycki (1619) (Смотрицький 1979) – parengė bažnytinės slavų kalbos gramatiką, siekdami nustatyti jos gramatikos normas (ГЛЗ 2000), o tikslaus prosta mowa gramatinių normų aprašo iš esmės nėra (t. y. XVI ir XVII a. senosios baltarusių literatūrinės kalbos, vartotos valstybinėse įstaigose ir teismuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje). XVII a. prosta mowa, kaip atskiros kalbos, savarankišką kalbinę sistemą bandoma parodyti dviejuose rankraštinės Slavų gramatikos variantuose, kuriuos parengė Iwan Użewicz (Paryžius, 1643; Arras, 1645) (ГС 1970). Użewicz parengė senosios baltarusių kalbos, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės kalbos, gramatiką (Яскевіч 2001: 51). Dažniausiai laikomasi nuomonės, kad ši kalba susiformavo senosios rusėnų kalbos, bendros Baltarusijos ir Ukrainos gyventojams tuo metu, kai šios žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, pagrindu (Bardach 1988: 20),

Tekisuto oyobi kaisetsu [Szymon Budny, Katechizm (Rok 1562), część pierwsza. Tekst i komentarz], Kobe: Institute for Foreign Studies, Kobe City University of Foreign Studies, 2002, ii + 148 pp. (Annals of Foreign Studies Vol. 56); Shimon Budoni, Kyōri-mondō (1562-nen), dai-nibu, dai-sanbu, dai-yonbu. Tekisuto oyobi kaisetsu [Szymon Budny, Katechizm (Rok 1562), część druga, część trzecia, część czwarta. Tekst i komentarz], Kobe: Institute for Foreign Studies, Kobe City University of Foreign Studies, 2008, viii + 131 pp. (Annals of Foreign Studies Vol. 71).

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim z perspektywy języka litewskiego | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

taigi šiuo požiūriu prosta mowa yra viršregioninis darinys, bendras baltarusiams ir ukrainiečiams (Getka 2012: 21). Maskvos valstybėje atskirai plėtojosi rytų rusėnų kalba, iš kurios evoliucionavo rusų kalba. Boris Uspienski trumpai apibūdina bendruosius prostej mowy bruožus:

Проста мова priešpriešinama tiek bažnytinei slavų kalbai, tiek ukrainiečių ar baltarusių tarminiam kalbėjimui. Tačiau, kitaip nei bažnytinė slavų kalba, ši kalba turi neabejotiną šnekamosios kalbos substratą, kuris dirbtinai knyginamas, pirma, slavinizuojant ir, antra, polonizuojant. Atitinkamai galima išskirti du prostej movy variantus – ukrainietiškąjį ir baltarusiškąjį: ukrainietiškasis variantas labiau slavinizuotas, o baltarusiškasis – labiau polonizuotas (Успенский 1994: 68).

Manau, kad sunku visiškai sutikti su pirmiau išdėstyta Boriso Uspenskio teze, o tikra tik tai, kad prosta mowa buvo labai įvairi regioniniu požiūriu. Prostos mowy vartojimo socialinė sfera buvo gerokai platesnė nei bažnytinės slavų kalbos, kuri pirmiausia tarnavo religiniams, o mažesniu mastu – literatūriniams tikslams. Bažnytinė slavų kalba, labai nutolusi nuo to meto gyvenimo realijų, jau buvo nesuprantama plačioms visuomenės grupėms, ypač žemesniems sluoksniams (Успенский 1994: 252). Prosta mowa, nors jai trūko abstraktaus žodyno, vartoto bažnytinėje slavų kalboje, buvo ir naudinga religinės, ir pasaulietinės kūrybos priemonė (pvz., kronikų, dokumentų valstybiniais klausimais, teisės rinkinių, seimo nutarimų, privačios korespondencijos) (Witkowski 1969: 8). Šia kalba pirmiausia buvo surašomi Metrykę Litewską (didžiojo kunigaikščio kanceliarijos aktai nuo XV a.) ir garsieji Statuty Litewskie (I: 1529, II: 1566, III: 1588). Tačiau nežinoma, ar anuomet prostej mowy kalbos sistema (tokia kaip Uževičiaus Gramatyki) buvo plačiai paplitusi visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, ar tik ribotoje jos dalyje. Pagrindiniai

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 8

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

šios kalbos vartotojai buvo aukštesnieji, labiau išsilavinę rusėnų visuomenės sluoksniai, o ne žemesnieji. Iš to galima spręsti, kad prosta mowa kalbų hierarchijoje buvo žemiau už bažnytinę slavų kalbą, bet aukščiau už liaudies tarmes.

Rusėnų kultūros žmonėms bažnytinė slavų kalba buvo gryna, o prostej mowy atsiradimas jiems reiškė, kaip pabrėžia Teresa Chynczewska-Hennel, „tam tikrą rusėnų ir lenkų amalgamą, atsiradusią dėl lenkų-lotynų kultūros susidūrimo su bizantiškąja-slaviškąja tradicija“ (Chynczewska-Hennel 1985: 57). Taigi galima spręsti, kad prosta mowa buvo mišri kalba, priešingai nei gryna bažnytinė slavų kalba.

3. APIBŪDINIMAS PAPRASTAS LIETUVIŲ KALBOS POŽIŪRIU

Šiais laikais paprastoji kalba vartojama tik kasdieniam bendravimui, o būdvardis paprastas vartojamas pagal dabartinės lenkų kalbos žodyninę reikšmę³. Tačiau verta pažymėti, kad būdvardis paprastas, lenkų kalboje paliudytas nuo XIV amžiaus, nuo pat atsiradimo buvo daugiareikšmis⁴: vartotas ir konkrečiomis, ir perkeltinėmis reikšmėmis.

Zigmas Zinkevicius pateikia kelis lietuviškus sąvokos paprastoji kalba variantus, pvz., (pa)prastà kalbà, prãstas liežùvis ir paprastai, pvz., paprastai (Zinkevicius 1993: 246; Зинкявичюс 1996: 304), o lietuviškai paprastoji kalba dažniau vadinama, be kita ko, gudų

³ Lenkų kalbos žodynas PWN su papildymu, redaguotas Mieczysławo Szymczako, t. II, Warszawa: PWN, 1998, 898–899. Antraštinis žodis „paprastas“: 1. „nenukrypstantis į kurią nors pusę, nesukantis į šoną; tiesus, neiškreiptas, nelankstus, neišlenktas, nesulenktas“, 2. „apie žmones: pasižymintis žemu intelektinės raidos, kultūros, išsilavinimo, išprusimo ir pan. lygiu; esantis žemai kokioje nors hierarchijoje“, 3. „apie daiktus: niekuo neišsiskiriantis, kuklus, neištaigingas, įprastas, paprastas, nepuoštas, neišpuoselėtas“, 4. „nesudėtingas, neįmantrus, nesudėtinis, akivaizdus, suprantamas“, 5. „įprastas, natūralus“.

⁴ Etimologinis lenkų kalbos žodynas, redaguotas Andrzejaus Bańkowskio, t. II, Warszawa: PWN, 2000, 788. Autorius pabrėžia, kad šis žodis nuo pat pradžių yra daugiareikšmis ir kad reikia toliau tirti jo semantinę raidą.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 9

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

kalba, gudìškai (Zinkevičius 1996: 306–307). We współczesnym języku litewskim gudas jest synonimem baltar usis, trzeba jednak zwrócić uwagę na to, że gudas ma jeszcze dodatkowy sens, którego nie ma baltar usis. Nazwa gudas jest tradycyjnym określeniem Białorusina, szeroko rozpowszechnionym w litewszczyźnie przedwojennej (Čekmonienė, Čekmonas 1993: 352). Jest to obecnie oficjalna nazwa Białorusina. W słowniku etymologicznym języka litewskiego jest definicja następująca: 1. ‘Białorusin’, 2. ‘Polak, Rosjanin’ (Smoczyński 2007: 207). Według 20-tomowego słownika języka litewskiego, gudas to przede wszystkim baltar usis (kartais lenkas ar rusas), czyli ‘Białorusin (czasem Polak lub Rosjanin)’⁵. Należałoby jednak wyjaśnić, dlaczego czasem Polak lub Rosjanin?

Gudas – kadaise Lietuvos gyventojas ne lietuvių kilmės – pirmiausia buvo rytų slavas – rusėnas (baltarusis); rečiau taip vadinti lenkai ir rusai. Dažniausiai tai reiškia „žmogų, nekalbantį lietuviškai“. Šiuo metu, jei šis žodis vartojamas „šnekamojoje kalboje“, jis iš esmės laikomas menkinamuoju, o gudas galima pavadinti ne tik baltarusį, bet ir lenką bei rusą.

Apibendrinant, gudų kalba turi neapibrėžtą reikšmę: „kalba, vartojama Lietuvos teritorijoje daugiausia baltarusių, lenkų ir rusų gyventojų, kurie nekalba lietuviškai“. Lietuvių tarmėse pavadinimas gudas tampa bendriniu žodžiu ir gali reikšti „žmogų, kalbantį kita (lietuvių) tarme“ (Smoczyński 2007: 208)⁶.

Senoji prosta mowa, priešingai, gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės, nes ji priklauso literatūrinės kalbos kategorijai, o jos vartotojai yra aukštesniųjų socialinių sluoksnių žmonės.

Borisas Uspenskis mano, kad: „Pats pavadinimas проста jokiu būdu negali būti suprantamas pažodžiui, nes posakis проста мова siekia lot. lingua rustica“ (Успенский 1994: 66).

Uspenskis senąją prostą mowę laiko lingua rustica. Remdamasis Gramatyki

⁵ Lietuvių kalbos žodynas, t. III: G–H, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, p. 692.

⁶ Oprócz tego Słownik etymologiczny języka litewskiego (Smoczyński 2007: 208) podaje kilka derywatów od nazwy gudas: gudijá ‘miejsce, gdzie mieszka wielu Białorusinów’, gudiškas ‘białoruski’, gudiškai ‘po białorusku’ itd.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351–7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 10

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

Uževičiaus gramatika, jis rašo, kad lingua rustica, t. y. prosta mowa, kalbų hierarchijoje yra tarp lingua sacra sclavonica (t. y. bažnytinės slavų kalbos) ir lingua popularis (t. y. liaudies tarmių). Apibūdinimas prosty kadaise reiškė „pasaulietinis, nepriklausantis dvasininkijai“, nes I. I. Sreznevskio žodyne pateikiamas toks apibrėžimas: простъ – „pasaulietinis, nepriklausantis dvasininkijai“⁷. Taigi anuomet žodžio prosty sinonimas buvo świecki, o antonimas – sakralny. Senoji prosta mowa buvo literatūrinė kalba, vartota išsilavinusių žmonių, todėl reikėtų manyti, kad apibūdinimas prosty turi pirmiau minėtą reikšmę. Nors ši kalba yra prosta, tai visiškai nereiškia, kad ji yra liaudies tarmė.

IŠVADOS

Kaip pažymėjau straipsnio pradžioje, apibūdinimas język prosty šiuo metu plačiai paplitęs baltų ir slavų paribyje. Tačiau reikia pabrėžti, kad język prosty nėra vientisa kalbinė sistema, funkcionuojanti visoje baltų ir slavų paribio teritorijoje. Ši kalba, priklausomai nuo regiono ir vartotojo, gali turėti įvairių tarmės ypatybių. Bet kuri kalba gali būti prosty, kol ji priešinama kalboms, užimančioms aukštesnę vietą tam tikros visuomenės kalbų hierarchijoje, t. y. bet kuriai literatūrinei kalbai, o anksčiau – bažnytinei slavų kalbai. Tai neapibrėžta ir daugiareikšmė sąvoka. Šiame paribyje gyvenantys lenkai gėdijasi savo tarmės ir sako, kad ji yra negramatiška ir netaisyklinga, kitaip tariant, prosta. Iš to matyti, kad jau daugelį metų apibūdinimas język prosty vartojamas pirmiausia norint nurodyti žemesnį socialinį statusą, palyginti su aukštesnio statuso kalbomis. Už apibūdinimo prosty slypi pasaulietiškumas arba žemesnė socialinė padėtis, kurią lemia hierarchinė struktūra baltų ir slavų paribyje. Dėl ilgus metus šiame regione trukusios socialinės stratifikacijos buvo sukurta savita forma

⁷ Срезневский Измаил И., Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам, т. II, Санкт-Петербург: Типография Императорской Академии Наук, 1902, с. 1584.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim z perspektywy języka litewskiego | 11 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

diglosijos. Būdą žemesniajai kalbos atmainai apibūdinti kaip paprastą praktikavo šimtmečius.

Manau, kad tyrėjai turėtų atsargiai spręsti, ar tiriamą kalbą galima priskirti paprastajai. Svarbiausia yra tai, kaip jos vartotojai suvokia savo vietą hierarchinėje visuomenės struktūroje. Iš mano pašnekovų Lietuvoje pasakojimų matyti, kad kaimo lenkiškai kalbantys žmonės taip pat dažnai laiko savo kalbą paprasta, palyginti su centrinės Lenkijos gyventojų kalba. Iwony Kabzińskos teigimu, kai kurie Baltarusijos gyventojai tvirtina, kad paprastoji kalba yra lenkų kalbos atmaina arba lenkų tarmė (Kabzińska 1999: 66). Katarzyna Konczewska teigia, kad Gardino krašte paprastoji šneka gali būti ir tipiška baltarusių tarmė, ir vietinė lenkų kalbos atmaina (Konczewska 2021: 62). Nereikėtų pamiršti, kad tam tikros kalbos socialinis statusas visada priklauso nuo jos hierarchinės padėties visuomenėje kitų kalbų atžvilgiu ir nuo jos vartotojų socialinės savimonės.

Apibendrinant ligšiolinius svarstymus, pagrįsta teigti, kad paprastoji kalba ir paprastoji šneka yra skirtingos kalbos, tačiau jų atsiradimo aplinkybės panašios: 1) jos priešpriešinamos aukštesnį statusą kalbų hierarchijoje turinčioms kalboms – anksčiau bažnytinei slavų kalbai, o šiandien literatūrinėms kalboms. Kartu jos rodo savo vartotojų padėtį socialinėje hierarchijoje; 2) tai mišrūs dariniai, atsiradę siekiant bendrauti daugiakalbei visuomenei – anksčiau daugiausia raštu, o šiandien žodžiu; 3) tiesiogiai nesiedamos su jokia tautybe, jos leidžia išlaikyti kalbinių ir tapatybės ribų neapibrėžtumą skirtingų tautybių ginčuose. Tai liudija ir faktas, kad šių kraštų gyventojai dažnai laiko save vietiniais ir kalba paprastai.

Panašu, kad istoriškai šioje daugiakalbėje teritorijoje apibūdinimas paprastas yra tinkamiausias ir leidžia išlaikyti kalbinių ir tapatybės ribų neapibrėžtumą. Apie šį apibūdinimo paprastoji kalba neapibrėžtumą mano informantė (g. 1935 m.) iš Nalibokų kaimo Baltarusijoje pasakoja: „Tokia kalba, na, beveik visi vadina paprastąja, ji nėra nei lenkų, nei rusų, nei baltarusių, štai tokiame kaime taip kalbasi, na, ir ji paprastoji

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 12

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

język“ (Morita 2001: 250).

Tadeusz Lewaszkiewicz, norėdamas pabrėžti būtinybę atsargiai vertinti deklaruojamą tautinę tapatybę, pateikia faktų apie svyruojantį buvusių Naugarduko apylinkių gyventojų tautinį sąmoningumą:

Tautinė savimonė yra labai sudėtingas reiškinys. Žmonės dažnai renkasi konkrečią tautinę kilmę priklausomai nuo situacijos, t. y. pasirenka palankesnį tautinį variantą, kuris užtikrina geresnes gyvenimo sąlygas. Tai būdinga ne tik mišrioms šeimoms, bet ir etniškai vienalytėms (Lewaszkiewicz 2017: 45–46).

Ines Katharina Ackermann, kalbėdama apie kalbą kaip svarbų tapatybės elementą lenkų, lietuvių ir baltarusių paribyje, įtikinamai teigia: „Taip pat galima pakeisti tapatybę arba turėti daugiau nei vieną. Įvairiose socialinėse situacijose tas pats asmuo gali prisistatyti skirtingai, taigi atskleisti ir kitą savo tapatybės dalį“ (Ackermann 2015: 48).

Baltų ir slavų paribyje šimtmečius buvo būtina nekonfliktiškai prisitaikyti prie nuolatinių politinių, socialinių, kalbinių ir kultūrinių sąlygų pokyčių. Toks kalbinių ir tapatybės ribų neapibrėžtumas leido gyventojams laviruoti tarp įvairių politinių ir socialinių situacijų ir padėjo išvengti vienareikšmio tapatybės deklaravimo.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukurta daugiakalbių gyventojų komunikacinė bendruomenė iki šiol gyvuoja baltų ir slavų paribyje, nes tebevartojamas apibūdinimas paprastasis. Viskas rodo, kad daugiakalbėmis ir daugiakultūrėmis sąlygomis itin svarbų vaidmenį atlieka kalbinių ir tapatybės ribų neapibrėžtumas.

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 13

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

BIBLIOGRAFIA

Ackermann Ines Katharina 2015: Granice języka. Samookreślenia Polaków na Białorusi i Litwie, Warszawa: Wydawnictwo DiG.

Bardach Juliusz 1988: O dawnej i niedawnej Litwie, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM.

Bednarczuk Leszek 1999: Stosunki językowe na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego, Kraków: Oficyna Wydawnicza Edukacja.

Čekmonienė Irena, Čekmonas Valerijus 1993: Język litewski dla każdego (Lietuvių kalba kiekvienam), Kaunas: Šviesa.

Chynczewska-Hennel Teresa 1985: Świadomość narodowa szlachty ukraińskiej i kozaczyzny od schyłku XVI do połowy XVII w., Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe.

Engelking Anna 1996: Każda nacja swoją wiaru ma. – Polska Sztuka Ludowa. Konteksty 3–4, 177–183.

Getka Joanna 2012: Prosta mowa końca XVII wieku – język „Nauk Parafialnych” (Poczajów 1794), Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego.

Grek-Pabisowa Iryda 1997: Językowa rzeczywistość na dawnych Kresach północno-wschodnich. – Kresy – pojęcie i rzeczywistość, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy.

Kabzińska Iwona 1999: Wśród „kościelnych Polaków”. Wyznaczniki tożsamości etnicznej (narodowej) Polaków na Białorusi, Warszawa: Instytut Archeologii i Etnologii Polskiej Akademii Nauk.

Konczewska Katarzyna 2021: Polacy i język polski na Grodzieńszczyźnie, Kraków: Instytut Języka Polskiego Polskiej Akademii Nauk.

Kniūkšta Pranas 1990: Wileńszczyzna i język litewski, Wilno: Mokslas.

Lazutka Stanislovas 1997: Język Statutów Litewskich i Metryki Litewskiej. – Lithuania 1/2 (22/23), 26–33.

Lewaszkiewicz Tadeusz 2017: Język powojennych przesiedleńców z Nowogródka i okolicy, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM.

Maryniakowa Irena, Grek-Pabisowa Iryda, Zielińska Anna 1996: Polskie teksty gwarowe z obszaru dawnych Kresów północno-wschodnich, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim z perspektywy języka litewskiego | 14 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

Wydawniczy.

Masalska Irena 1999: Kilka uwag o ukrainizmach i rusycyzmach słownikowych w języku powojennej inteligencji polskiej Lwowa. – Studia nad polszczyzną kresową 9, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper.

Morita Koji 2001: Teksty gwary polskiej ze wsi Naliboki na Białorusi. – Studia nad polszczyzną kresową 10, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper.

Morita Koji 2002: Związek prostej mowy na dawnych Kresach Wschodnich z prostą mową w Wielkim Księstwie Litewskim. Uwagi terminologiczne. – Studia Slawistyczne 3: Wielojęzyczność i wielokulturowość na pograniczu polsko-wschodniosłowiańskim, Białystok: Libra.

Morita Koji 2004: Mowa prosta na Kresach Wschodnich w aspekcie historycznym. – Kultura i świadomość etniczna Polaków na Wschodzie. Tradycja i współczesność, Wrocław: Katedra Etnologii i Antropologii Kulturowej Uniwersytetu Wrocławskiego.

Morita Koji 2006: Przemiany socjolingwistyczne w polskich społecznościach na Litwie (region trocki) i Białorusi (region iwieńiecki). Studium porównawcze, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy.

Radzik Ryszard 2000: Język jako wyznacznik tożsamości Białorusinów. – Język a tożsamość na pograniczu kultur, Białystok: Katedra Kultury Białoruskiej Uniwersytetu w Białymstoku.

Radzik Ryszard 2000: Między zbiorowością etniczną a wspólnotą narodową, Lublin: Wydawnictwo UMCS.

Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Wydawnictwo Uniwersytetu Wileńskiego.

Smułkowa Elżbieta 2000: Dwujęzyczność po białorusku: bilingwizm, dygłosia, czy coś innego? – Język a tożsamość na pograniczu kultur, Białystok: Katedra Kultury Białoruskiej Uniwersytetu w Białymstoku.

Witkowski Wiesław 1969: Język utworów Joannicjusza Galatowskiego na tle języka piśmiennictwa ukraińskiego XVII wieku, Kraków: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Oddział w Krakowie.

Zdaniukiewicz Alojzy Adam 1972: Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo,

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 15

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius Zigmas 1996: Lietuvių kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

ГЛЗ 2000: Грамматики Лаврентия Зизания и Мелетия Смотрицкого, сост. Е. А. Кузьминова, Москва: Издательство МГУ.

ГС 1970: Граматика слов’янська I. Ужевича, відп. ред. М. А. Жовтобрюх, уклад. І. К. Білодід, Є. М. Кудрицький. Київ: Наукова думка.

Зизаний Лаврентий 1980: Граматика словенська, відп. ред. В. М. Русанівський; підготовка до вид. В. В. Німчук. Київ: Наукова думка.

Зинкявичюс Зигмас 1996: Восточная Литва в прошлом и настоящем, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Мякишев Владимир П. 2008: Язык Литовского Статута 1588 года, Kraków: Lexis.

Савич Николай А. 1990: О языковой ситуации в одном из ареалов юго-восточной части вильнюсского района. – Kalbotyra 41(2), 41–48.

Смотрицкий Мелетий 1979: Граматика, Київ: Наукова Думка.

ТДМ 1999: Типология двуязычия и многоязычия в Беларуси, под ред. А. Н. Булыко, Л. П. Крысина, Минск: Беларуская навука.

Успенский Борис А. 1994: Краткий очерк истории русского языка (XI – XIX вв.), Москва: Гнозис.

Яскевич А. А. 2001: Старабеларускія граматыкі, Мінск: Беларуская навука.

Gauta 2021 11 23

Priimta 2021 12 23

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 16

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

THE AMBIGUITY OF EXPRESSION SIMPLE LANGUAGE IN THE BALTO-SLAVIC BORDER REGION FROM THE PERSPECTIVE OF THE LITHUANIAN LANGUAGE

Summary

This paper deals with the so-called język prosty which has been used for ages by various national groups living in the Balto-Slavic border region. This homely and unofficial language functions among the lower social classes only as a vehicle for verbal communication within multilingual communities.

The author also mentions the fact that in the past there existed a language called by a similar name. From the 16^th century to the middle of the 17^th century, in the Grand Duchy of Lithuania there functioned a written language referred to as prosta mова. It was then the official literary language, apart from Old Church Slavonic. It also served as a communication tool for the upper social classes in the multilingual country.

The main goal of this paper is to highlight the ambiguity of expression simple language in the Balto-Slavic border region, paying more attention to the interpretation of the meaning from the perspective of the Lithuanian language.

There are actually two different languages, while the circumstances of their creation are similar. The author enumerates the similarities between język prosty and prosta mова:

1. They can be contrasted with languages of higher status in the linguistic hierarchy: in the past it was Old Church Slavonic, whereas nowadays these are the Polish, the Russian, the Belarusian and the Lithuanian literary languages. At the same time, they indicate the position in the social hierarchy of their users;

2. They are hybrids created so as to enable communication within multilingual communities, in the past as a written language, and today as a spoken language;

3. Without being directly related to any nationality, they allow for the maintenance of the ambiguity of linguistic and identity boundaries in disputes between different nationalities.

The communicative group using numerous languages which developed out of the

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204

KOJI MORITA. Nieostrość określenia język prosty na pograniczu bałtycko-słowiańskim

z perspektywy języka litewskiego | 17

doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.09

Grand Duchy of Lithuania exists till today and is continued in the Balto-Slavic border region by the still used expression prosty. In the conditions of the multilingualism and multiculturalism, the ambiguity of language and identity boundaries plays an extremely important role.

KEYWORDS: Balto-Slavic border region, multilingualism, multiculturalism, język prosty, prosta mowa, Grand Duchy of Lithuania.

KOJI MORITA

Tokyo University of Foreign Studies

3-11-1 Asahi-cho, Fuchu-shi, Tokyo 183-8534, Japan

[email protected]

BENDRINĖ KALBA 94 (2021)

http://journals.lki.lt/bendrinekalba

ISSN 2351-7204