Tyrimų sritys: lingvistika, žodinė istorija, medijų studijos, kultūros studijos.
https://doi.org/10.35321/bkalba.2025.98.08
SANTRAUKA
Šiame straipsnyje aptariamas žodinės istorijos ir lingvistikos bei kultūros studijų santykis. Autorius pradeda pristatydamas įvairius žodinės istorijos apibrėžimus ir prieigas šiose žinių srityse. Jis daugiausia dėmesio skiria apibrėžties ir metodologiniams pasiūlymams, kuriuos pateikė, be kitų, Jerzy Bartmiński, Linda Watts, Gary Okihiro, Dawid Dunaway, Donald Ritchie, Richard Dorson, Alessandro Portelli, Katja Roller, Natalie Braber, Diane Davies, Anisa Puri, Matthew F. Simmons ir David Carr. Tuomet jis nagrinėja įvairių tyrimo metodų sankirtą, lingvistiką ir kultūros studijas įtraukdmas į antropologinę žodinės istorijos prieigą. Jis išskiria pagrindines temas, siejančias žodinę istoriją su šiomis disciplinomis: tekstualumą, naratyvumą, subjektyvumą, santykį su atmintimi ir performatyvumą.
RAKTAŽODŽIAI: žodinė istorija, lingvistika, kultūros studijos, naratyvas, žodiškumas, tekstualumas, subjektyvumas.
ANOTACIJA
Straipsnyje aptariamas žodinės (sakytinės) istorijos ir lingvistinių bei kultūrinių studijų ryšys. Pradžioje autorius pristato įvairias žodinės istorijos apibrėžtis ir požiūrius į jas įvairiose žinių srityse. Daugiausia dėmesio skiriama apibrėžčių ir metodologiniams siūlymams, kuriuos pateikė, be kita ko, Jerzy Bartmiński, Linda Watts, Gary Okihiro, Dawidas Dunaway, Donaldas Ritchie, Richardas Dorsonas, Alessandro Portelli, Katja Roller, Natalie Braber, Diane Davies, Anisa Puri, Matthew F. Simmonsas ir Davidas Carras. Toliau antropologiniu požiūriu ir žodinės istorijos kontekste nagrinėjama įvairių tyrimo metodų sankirta bei lingvistiniai ir kultūros tyrimai. Išskiriamos pagrindinės temos, jungiančios žodinę istoriją su šiomis disciplinomis: tekstualumu, naratyvumu, subjektyvumu, santykiu su atmintimi, performatyvumu.
ESMINIAI ŽODŽIAI: žodinė istorija, lingvistika, kultūros studijos, pasakojimas, sakytinė kalba, tekstualumas, subjektyvumas.
1. ĮVADAS
Šis straipsnis skirtas teoriniams svarstymams apie žodinės istorijos ir kalbos bei kultūros tyrimų santykį. Šis santykis žodinės istorijos studijose sulaukė karštų diskusijų (plg. Portelli 2003; Dunaway 1996; Danielson 1996). Kalbininkų ir kultūros tyrėjų atliekamų žodinių tekstų tyrimų ištakos siekia pirmuosius žodinių tekstų, ypač vadinamosios paprastosios liaudies tekstų, rinkėjus (plg. Burke 2004). Ypač prie šios srities prisidėjo dialektologija (plg. Pelcowa 2014), todėl
kalbiniai ir antropologiniai lauko tyrimai dažnai laikyti žodinės istorijos pirmtaku (Jerzy Bartmiński netgi pavadino žodinę istoriją „nauju senuoju dialektologų ir folkloristų praktikos pavadinimu [...] – įrašinėti šnekamuosius tekstus, kuriuos pasakoja vadinamieji paprasti žmonės“ (Bartmiński 2008a: 9). Tačiau būtų perdėta manyti, kad žodinę istoriją galima laikyti tik kalbinių ir kultūrinių tyrimų atmaina. Neabejotina, kad žodinių tekstų įrašymo technikos egzistavo dar iki formalizuojant žodinę istoriją. Vis dėlto sunku kalbėti apie ją kaip apie atskirą kryptį iki atsirandant garso įrašymo aparatams – žodinė istorija neatsiejama nuo garso ar vaizdo įrašų (plg. Portelli 2003; Roller 2015) ir garso bei vaizdo įrašų archyvų (plg. Roller 2015; Braber and Davies 2016; Simmons et al. 2025). Būtent pastarieji ypač svarbūs nustatant žodinės istorijos ir kalbinių bei kultūrinių tyrimų panašumus. Šio požiūrio pavyzdys ankstyvuoju žodinės istorijos formavimosi laikotarpiu – Benjamin Botkin darbas Lay My Burden Down: A Folk History of Slavery (Botkin ed. 1945). Tyrėjas nagrinėjo buvusių vergų pasakojimų rinkinį (įrašytą JAV Federal Writers' Project vykdant XX a. ketvirtajame dešimtmetyje). Taigi jis pasitelkė žodinei istorijai būdingus rinkinius, kad atkurtų konkrečios atskirtos socialinės grupės pasaulėvaizdį ir kalbą. Todėl jo darbas buvo įdomus sociolingvistiniu požiūriu. Apie institucionalizuotą žodinę istoriją galima kalbėti nuo XX a. penktojo dešimtmečio (plačiau tai aptariu Gocoł 2023). Tačiau akivaizdus suartėjimas su kalbiniais ir kultūriniais tyrimais matomas nuo XX a. septintojo dešimtmečio (žr. Dorson 1996). Šiuolaikinė korpusinių tyrimų plėtra paskatino didesnį susidomėjimą žodinės istorijos archyvais, ypač dialektologijos ir sociolingvistikos srityse (Roller 2025; Braber and Davies 2016; Simmons et al. 2025). Šiame straipsnyje, remdamasis ankstyvąja ir naujausia literatūra apie kalbos ir kultūros sankirtos tyrimus, mėginsiu nustatyti svarbiausius sąlyčio taškus ir temas, siejančias žodinę istoriją su kalbiniais ir kultūriniais tyrimais.
Tyrimų žodinės istorijos srityje kalbiniuose ir kultūriniuose tyrimuose apžvalgą pradėsiu nagrinėdamas, kaip šių disciplinų atstovai supranta šį terminą. Tai leis nustatyti, kokį jų tarpusavio santykį įžvelgia tyrėjai. Toliau, analizuodamas bendras tyrimų temas, išskirsiu atskiras iš šių žinių sričių kylančias ir žodinėje istorijoje taikomas tyrimų kryptis bei nustatysiu, ar kalbinių ir kultūrinių tyrimų srityje parengtos apibrėžtys atspindi tikrąją tyrimų padėtį. Kadangi bendriems tyrimams būdinga ilga tradicija, šis straipsnis yra teorinio apibendrinamojo pobūdžio ir juo siekiama pateikti skaitytojui sintetinį svarbiausių kalbinius ir kultūrinius tyrimus su žodine istorija siejančių aspektų vaizdą.
2. ŽODINĖS ISTORIJOS APIBRĖŽTIS IR JOS METODOLOGINĖS IMPLIKACIJOS
Amerikiečių folkloristė Linda S. Watts žodinę istoriją apibūdino kaip lauko tyrimų techniką arba metodą. Šis metodas apima interviu, kuriuose užfiksuojami informantų prisiminimai, įrašymą. Taip folkloristas gali plačiau susipažinti su senųjų tradicijų, ritualų, amatų ir veiklų aprašymais. Interviu dažnai pateikiama duomenų, kurie buvo perduodami tik žodžiu, ypač visuomenėse, pačiose nekūrusiose rašytinių dokumentų. Tarp tokių „istorijos neturinčių“ grupių Watts nurodė pavergtuosius, dalininkus, malūnų darbininkus ir namų šeimininkes. Dėl įrašų žinias apie jų praeitį buvo galima papildyti nauja raštu neužfiksuota informacija ir nauju požiūriu (Watts 2007: 293–294).
Etnistorikas Gary Y. Okihiro apie žodinę istoriją rašė kiek kitaip nei Watts. Savo darbuose jis žodinę istoriją pakaitomis vadino metodu arba teorija. Žodinę istoriją apibūdindamas kaip metodą, jis turėjo omenyje visą tyrimo procesą, kurį sudaro:
2
Page 3
programos sumanymas / kalbinės bendruomenės pasirinkimas1, interviu ėmimas, transkribavimas / redagavimas, galutinis redagavimas2, dokumentų naudojimas ir galutinio produkto parengimas. Aptardamas istorijos ir folkloristikos, etnolingvistikos ar dialektologijos santykį, Okihiro pabrėžė būtinybę atskleisti tam tikras reikšmes, egzistavusias konkrečių grupių sąmonėje, tačiau netapusias tyrimų rekonstrukcijos objektu, nes jų nebuvo rašytiniuose šaltiniuose. Jo nuomone, tai pirmiausia taikytina bendruomenėms, kurios tokių dokumentų apskritai nekūrė arba jų kūrime atliko tik menką vaidmenį, pavyzdžiui, moterims, darbininkų klasės atstovams, etninėms ir rasinėms mažumoms bei neraštingoms bendruomenėms. Jos buvo vaizduojamos vien iš kitų, joms išorinių bendruomenių perspektyvos, o vaizdavimu siekta įsprausti jas į tų bendruomenių pasaulėvaizdį. Dėl šios priežasties jų kultūrinėje erdvėje vykę įvykiai dažnai būdavo nepastebimi, laikomi nereikšmingais ar marginaliais, o šios grupės vertinamos neigiamai. Todėl Okihiro įžvelgė didelį potencialą tyrinėjant jų žodines praeities istorijas. Etnografijos ir susijusių disciplinų tyrimo metodai atlieka itin svarbų vaidmenį oralinės istorijos tyrimų procese. Pasak Okihiro, aprašant žodinius pasakojimus apie praeitį reikėtų sutelkti dėmesį į socialinių pokyčių fiksavimą ir į tai, kaip formavosi tiriamų grupių socialinė sąmonė (Okihiro 1981: 43).
Literatūroje taip pat aptinkame apibrėžčių, kuriose daugiau dėmesio skiriama komunikacijos formai. Viename iš savo straipsnių Alessandro Portelli oralinę istoriją analizavo kaip specifinį diskurso žanrą, iš esmės – skirtingų kalbos žanrų sankaupą. Įdomu tai, kad autorius žanro kategoriją aptarė ne abstrakčiai, o glaudžiai siedamas ją su komunikacine situacija. Jo teigimu, oralinės istorijos esmę lemia tai, kas sakoma, kam, kokiu kanalu ir kokį poveikį tai daro. Oralinės istorijos apibrėžimas čia glaudžiai susijęs su tyrėjo inicijuoto pokalbio situacija, įterpta į socialinį ir kultūrinį kontekstą bei bendruomenę, kurioje esama savitų komunikavimo būdų ir pasaulio pažinimo (Portelli 1997).
Šiuolaikinėje sociolingvistinėje ir dialektologinėje refleksijoje oralinė istorija dažnai konceptualizuojama kaip savarankiška tyrimų disciplina. Simmonsas ir kiti teigia, kad oralinė istorija ir lingvistika turi bendrą tikslą – gebėjimą rekonstruoti žinias apie žmonių bendruomenes. Šios rekonstrukcijos atspirties taškas – geografinių, istorinių, socialinių ir kalbinių panašumų, atsispindinčių kalboje ir tekste, tyrimas. Dėl šios priežasties oralinės istorijos archyvai įgyja ypatingą reikšmę lingvistinėms ir kultūrinėms rekonstrukcijoms (Simmons et al. 2025: 273–275).
Pasak Katja Roller, pats oralinės istorijos tekstas, ypač dideliuose korpusuose, naudojamuose kaip tyrimų medžiaga, yra itin svarbus ir lingvistui, ir kultūros tyrėjui (nes kultūros neįmanoma rekonstruoti be kalbos, kaip ir kalbos – be kultūros). Šie korpusai leidžia nustatyti vietinius, geografinius ir istorinius kalbos variantus bei jų kultūrines implikacijas (Roller 2015).
Natalie Braber ir Diane Davies pažymėjo, kad sociolingvistai gali pakartotinai naudoti oralinės istorijos archyvus. Didieji duomenys: "džiaugiasi galimybe, kurią suteikia archyvinė oralinė istorija – žemėlapiuose pavaizduoti tarmės pokyčius laikui bėgant, lyginant tose pačiose vietovėse gyvenančių vyresnių ir jaunesnių žmonių kalbą, [...] atsižvelgiant į tai, kad oralinės istorijos srityje sakytinė kalba yra esminė, o kalbėjimo stiliai daro didelę įtaką, dėmesys tarmei gali būti naudingas tiek oralinės istorijos tyrėjams, tiek lingvistams" (Braber and Davies 2016: 98).
1 Sąvoką kalbinė bendruomenė tyrėjas vartojo apibūdindamas „tuos, kurie dalijasi kalbiniais simboliais ir artikuliacijos modeliais, taip pat bendru pasaulėvaizdžiu ir patirtimis“ (Okihiro 1981: 35).
2 Okihiro aiškiai skyrė redagavimą nuo galutinio redagavimo. Pirmasis apsiriboja transkripcijos parengimu – pašnekovo pasisakymų užrašymu pažodžiui, atsižvelgiant į klaidas, pauzes, kalbą lydinčius gestus ir kt. Galutinio redagavimo metu ši „neapdorota“ transkripcijos versija redaguojama, ir taip sukuriamas visiškai naujas dokumentas – standartizuotas ir artimesnis rašytinei kalbai (plg. Okihiro 1981: 40–41).
3
Page 4
Iš pradžių Jerzy Bartmiński oralinę istoriją apibrėžė kaip „tarpdisciplininę mokslinio ir, plačiąja prasme, socialinio pobūdžio veiklą“ (Bartmiński 2008a: 11). Sąvoka „veikla“ buvo pernelyg bendra, todėl apibrėžtis ilgainiui buvo patikslinta. Pasak Bartmińskio, oralinė istorija yra „organizuota mokslinio, socialinio ir kultūrinio pobūdžio veikla, apimanti asmeninių pasisakymų (pasakojimų) įrašymą, rinkimą ir redagavimą – tyrėjų, dokumentalistų, žurnalistų, kraštotyrininkų ir kt. pastangomis – ir vėliau jų prieinamumo užtikrinimą platesniam suinteresuotųjų ratui“ (2014: 10). Kaip ir Okihiro, Bartmińskis pripažino procesinį oralinės istorijos pobūdį (įrašymą, archyvavimą, redagavimą).
Tačiau 2014 m. straipsnyje Liublino mokslininkas išskyrė naują sampratą, kurios ankstesniuose jo darbuose nebuvo. Jis teigė, kad galima kalbėti apie du skirtingus oralinės istorijos supratimus. Pirmasis apibrėžtas pirmiau pateikta apibrėžtimi. Šį požiūrį Bartmińskis pavadino organizuota oraline istorija. Greta jos egzistuoja spontaniška oralinė istorija. Pasak tyrėjo, tai spontaniška pasakojimo praktika, kuri padeda kurti bendruomenės atmintį apie jos istoriją (Bartmiński 2014: 10–11). Šios dvi Bartmińskio sukurtos sąvokos nusako visiškai skirtingus konceptus. Jos neturi bendro vardiklio; tyrėjas nepriskyrė jų jokiai bendrai kategorijai. Tai iki tol negirdėtas požiūris – oralinė istorija anksčiau nebuvo vartojama kaip spontaniškų žmonių pasisakymų pavadinimas, o reiškė jų rinkimo ir analizavimo praktiką. Lieka klausimas, ar Bartmińskio išskirta spontaniškoji jos atmaina yra pagrįsta. Mano nuomone, tai reiškia be reikalo dauginti esybes. Jei pripažintume spontaniškos oralinės istorijos egzistavimą, turėtume laikyti ją prigimtiniu žmogaus pažintiniu gebėjimu ir jos atsiradimą nukelti net į žmonijos ištakas. Tuo tarpu daugelis disciplinų jau seniai vartoja sąvokas, galinčias sėkmingai pakeisti spontanišką oralinę istoriją – suprantamą ir kaip pasakojimo praktiką, ir kaip pažintinį gebėjimą, – pavyzdžiui, naratyvas (apie platesnį šios sąvokos vartojimą oralinės istorijos tyrimuose žr. Gocoł 2013; 2014). Be to, vienu metu vartojant abi apibrėžtis kyla pavojus, kad tyrimų medžiagą ir jos analizę vadinsime vienodai.
Oralinės istorijos savitumą pirmiausia lemia specifinė jos tyrimų medžiaga: žodiniai tekstai apie praeitį, kuriuos tiria labai skirtingų sričių atstovai. Dėl šios priežasties ją reikėtų apibrėžti plačiai – kaip mokslines, socialines ir kultūrines tendencijas, grindžiamas žodinių tekstų apie praeitį įrašymu, archyvavimu ir analize arba apdorojimu (plg. Gocoł 2016; 2023).
3. ISTORINĖS IR ANTROPOLOGINĖS PRIEIGOS
Bartmiński (2014) also emphasised the interdisciplinary nature of oral history. In describing this aspect, he relied primarily on earlier studies by David Dunaway (1996), Richard Dorson (1996), and Donald Ritchie (2003). Ritchie emphasised that memory is the core of oral history3 (2003: 19), while Dunaway and Dorson emphasised the orality of transmission as a link between various research approaches (Dunaway 1996: 9–10; Dorson 1996: 287). The third scholar, in particular, as a folklorist, devoted considerable attention to orality and its role in interpreting accounts of the past. He emphasised that the first contact between folkloristics and oral history occurred only in the 1960s (Dorson 1996: 287).
3 Verta pažymėti, kad Ritchie aiškiai vengė griežtai apibrėžti žodinę istoriją. Jis manė, kad tyrimo procesas yra sudėtingas, o taikomi tyrimo metodai akivaizdžiai priklauso nuo konkrečios disciplinos tyrimo tikslų. Todėl Ritchie aiškiai teigė, kad, jo nuomone, joks žodinės istorijos apibrėžimas negalėtų tiksliai perteikti to, kas iš tiesų yra žodinė istorija. Tyrėjui buvo svarbus jos ryšys su atmintimi, nes jis manė, kad iš tekstų galima išgauti prasmių sistemą. Taigi žodinės istorijos pasakojimai jam buvo medžiaga, leidžianti rekonstruoti konceptualiąją sferą (Ritchie 2003: 19).
4
Page 5
Dunaway teigimu, šiuolaikinį tarpdisciplininį pavidalą žodinė istorija įgijo labai pamažu – šis procesas baigėsi tik 1990-aisiais (Dunaway 1996: 10).
Writing about the development of oral history, Dorson (1996) highlighted several significant problems that arose from the greater than before interpenetration of the concepts of collecting, archiving, and analysing oral accounts of the past with various research disciplines, particularly folkloristics. He noted that in the sixties, oral history was viewed primarily through the lens of history and related disciplines. However, folkloristics employed different research methods and pursued goals distinct from those of historiography. Therefore, the scholar distinguished between two research approaches. The first approach, oral elitist history, is based on methods derived from traditionally understood history. Researchers choosing this approach focus primarily on analysing the content of the message, seeking confirmation of historical facts, from which they reconstruct a narrative about the past. Oral elitist history tended toward "elite" history and grand narratives, thus aligning with the most traditionalist trend in oral history (Dorson 1996: 287–291). We can now call this approach historical, as its goal is a relatively objective reconstruction of historical facts (cf. Gocół 2016; 2023). In fact, it is today typical not only of positivist-oriented historiography but also, among others, of journalists striving to fill in the "blank spots" of history (cf. Borowik 2008).
Antroji prieiga – žodinė liaudies istorija – buvo orientuota į trumpus pasakojimus, vietos istorijos ir tradicijų istorijas. Jos dėmesio centre buvo „žmonių“ pasakojimai. Taikydami šią prieigą, žodinės istorijos tyrėjai linkę analizuoti pranešimo struktūrą ir kalbą, taip pat lydinčius gestus bei emocijas (Dorson 1996: 287–291). Panašią žodinę istoriją, ypač pabrėždamas vietos istoriją, apžvelgė Larry Danielsonas (1996). Šią prieigą galima vadinti antropologine, nes jos dėmesio centre yra ne istoriniai faktai, o žmogus – pažįstantis subjektas, o žodinės istorijos tikslas yra ne objektyviai rekonstruoti praeitį, bet rekonstruoti atmintį, prisiminimo būdus ir kalbėjimą apie savo bei savo socialinės grupės atmintį (plg. Gocół 2016). Ši prieiga artimesnė šiuolaikiniams lingvistikos ir kultūros mokslų metodams, ypač etnolingvistikai ir lingvistiniams atminties tyrimams (plg. Niderla 2010; Wójcicka 2014a; Czachur 2017).
In Poland, Piotr Filipkowski (2010) drew on Dorson's division. Dunaway, Dorson and Danielson emphasised the interdisciplinarity of oral history, while Bartmiński pointed out that some oral history projects are situated around trans- or multidisciplinarity, but he did not develop this idea (Bartmiński 2014: 11).
Šiuolaikiniai dialektologiniai ir sociolingvistiniai tyrimai, grindžiami dideliais duomenų rinkiniais, pasižymi ryškia antropologine kryptimi. Jų dėmesio centre visuomet yra žmonių bendruomenė, kurios savitas ypatybes galima rekonstruoti tiriant jos kalbą ir kultūrą, atsispindinčias žodinės istorijos pasakojimuose. Išsamiai aprašyti tekstynai su lingvistiškai reikšmingais metaduomenimis leidžia, viena vertus, rekonstruoti bendruomenės regioninę ir laikotarpio įvairovę, kita vertus – jos pasaulėvaizdį. Tokie įvairių tarmių ir regioninių atmainų gimtakalbių duomenų rinkiniai svarbūs pedagogikai ir žinių populiarinimui, taip pat įvairių socialinių grupių, skiriamų pagal tokius veiksnius kaip amžius, gyvenamoji vieta, kilmė, kalba, socialinė padėtis, lytis ir kt., vidinei komunikacijai (Roller 2015: 81–82). Dėl laikui bėgant kintančių kalbinių ir kultūrinių duomenų lingvistų parengti duomenų rinkiniai gali būti geresnis antrinis istorijos pažinimo šaltinis (plg. Braber and Davies 2016: 106, plg. Puri 2025: 122–123). Aprašydami pašnekovo kalbą, sociolingvistai daugiau dėmesio skiria ne tik tam, ką jis sako, bet ir tam, kaip tai sako. Dėl šio prieigos skirtumo žodinės istorijos šaltiniai sociolingvistikai yra įdomūs, o sociolingvisto parengtas tekstas gali tapti naujos kokybės istoriniu šaltiniu (Braber and Davies 2016: 106). Naujas tikslas, jungiantis šias dvi prieigas, galėtų būti ne tik istorijos, bet visų pirma pačios atminties, atsispindinčios
5
Page 6
linguistic and textual data (Braber 2025). This means that the focus of both disciplines is not so much on history, but on man and the human community.
Lieka klausimas: kokie buvo ankstesni šių sričių tarpusavio ryšiai ir ką žodinė istorija perėmė iš folkloristikos, etnolingvistikos ir dialektologijos?
Tyrėjų pastebėjimai atskleidė keletą lingvistikos ir kultūros mokslų sąlyčio taškų. Toliau išvardysiu svarbiausius.
4. TEKSTUALUMAS
Žodinės istorijos tyrėjo medžiaga yra žodinis tekstas apie praeitį, pasižymintis daugybe specifinių ypatybių. Daugelis jų aprašytos Bartmińskio (2008) ir italų kultūros studijų tyrėjo Alessandro Portelli tekstuose (plg. 1997; 2003; 2005). Tyrėjai pabrėžė, be kita ko, tokių tekstų girdimumą, gestiškumą, situatyvumą, dialogiškumą, kintamumą ir laikinumą.
Žodiniai tekstai visuomet atsiranda sąveikos procese. Žodinė komunikacija pritaikyta dialoginei situacijai. Visuomet kalbame su kuo nors – dialoge susiklosto AŠ-TU santykis. Todėl žodiniuose tekstuose siuntėjo ir gavėjo vaidmenys kaitaliojasi. Nors pasisakymas gali būti monologo formos (kaip dažnai būna žodinės istorijos tekstai), jis visuomet yra kam nors skirtas (Bartmiński 2008b: 15).
Dialoginį žodinės istorijos tekstų pobūdį pabrėžė ir Portelli. Jis pažymėjo, kad vienas iš žodinės istorijos interviu metu susiklostančių santykių yra informanto ir tyrėjo dialogas. Tačiau Portelli neapsiribojo tarpasmeninės komunikacijos vaidmens kuriant žodinės istorijos tekstus pabrėžimu. Jis taip pat atkreipė dėmesį į kitus santykius, darančius įtaką galutinei pasisakymo formai. Tai apima intrapersonalinę komunikaciją (I-I) ir socialinę komunikaciją (I-THEM). Taigi galutinei teksto formai įtaką daro ne tik dialogas su tyrėju, bet ir atmintis bei sociokultūrinis kontekstas (Portelli 2003: 72–73; 2005: 2–6).
Todėl žodinės istorijos tekstus galima analizuoti pokalbio analizės metodais (AŠ-TU santykis), taip pat pasitelkti juos subjektyviai individo (I-I) ir kolektyvo (I-THEM) perspektyvai rekonstruoti (plg. Wójcicka 2016).
Šie tekstiniai žymenys atsispindi ir dideliuose tekstynuose, leidžiančiuose rekonstruoti bendruomenių kalbines ir mentalines ypatybes (Roller 2015; Braber 2025). Tai matyti iš tekstų metaparatų ir kalboje atsispindinčių bendruomenės ypatybių rekonstrukcijos (Braber and Davies 2016: 99), kartais pasitelkiant dirbtinio intelekto modelius (Simmons et al. 2025: 274). Taigi tekstas išlieka naujų tyrimų dėmesio centre.
5. PASAKOJAMUMAS
Pasakojimas yra viena dažniausiai šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose vartojamų sąvokų. Čia nepateikiu atskirų disciplinų apibrėžčių apžvalgos, kurią jau esu atlikęs kitame darbe (Gocoł 2013: 10–18; taip pat žr. Filar 2014: 13–34), ir darau prielaidą, kad pasakojimas yra užbaigta visuma – prasminga aprašomoji seka, organizuota siužeto ir laiko požiūriu, galinti atlikti pažinimo funkciją ir aprėpianti kognityvines schemas bei scenarijus, kuriuose atsiskleidžia subjektas (Gocoł 2016: 17–18, plg. Barker 2005: 32–33). Toks šios sąvokos supratimas susiformavo po daugelio metų analizės lingvistikos, literatūrologijos, filosofijos, sociologijos ir psichologijos srityse.
Alessandro Portelli (2003), Marzena Marczewska (2014), and Anna Niderla (2010) identified narrative as one of the most important features of oral history texts. Historian David Carr (1991) focused not only on narrative patterns but, above all, on the cognitive and social function of stories. This led to historical research turning into linguistics in two
6
Page 7
srityse. Pirma, buvo nagrinėjamas ne tik tekstų turinys, bet ir jų struktūra. Todėl istorinėse analizėse imta remtis stilistikos, tekstologijos ir lingvistikos įžvalgomis. Antra, istorija nebebuvo suprantama vien kaip praeities tyrimas, o dėmesys persikėlė į tekstų analizę. Istorikai, be faktinių praeities įvykių sekos rekonstrukcijos, ėmė domėtis ir pasakotojų konceptualiosios sferos – jų sąvokų sferos – rekonstrukcija; jos pokyčiai istoriografiniu požiūriu pasirodė esą ne mažiau įdomūs (plg. Carr 1991). Tai suartino istorinius tyrimus su lingvistinėmis analizėmis (ir antropologiniu požiūriu į žodinę istoriją), kuriomis, remiantis tekstais, siekiama rekonstruoti konceptualiosios sferos elementus, pavyzdžiui, tirti kalbinį pasaulėvaizdį.
Anisa Puri pažymėjo, kad sociolingvistiniai tyrimai sutelkti ne vien į tekstą; analizuojant tekstinius duomenis taip pat siekiama rekonstruoti asmeninę individo ir bendruomenės patirtį. Aprašomoji kategorija, jungianti tekstą su gyvenimo eiga, yra būtent pasakojimas, leidžiantis kalbinėmis formomis laikiškai organizuoti žinias apie gyvenimą (Puri 2025: 113). Katja Roller teigia, remdamasi, be kita ko, anksčiau minėtais Botkino tyrimais, kad pasakojimų tyrimai leidžia rekonstruoti ne tik konkrečios bendruomenės vartojamas kalbines priemones, bet ir jos patirtį, kuriai išreikšti buvo vartojama ta konkreti kalba. Taigi žodinės istorijos pasakojimai yra vertingas sociolingvistikos žinių šaltinis, o dialektologo ar sociolingvisto parengti jie gali tapti ir socialinio švietimo priemone (Roller 2015: 74, 78). Braber ir Davies teigimu, prisiminimų, pasakojimo ir tapatybės ryšys yra itin svarbus šiuolaikiniams kalbos ir kultūros tyrėjams. Šiuo požiūriu šaltinių pasakojamumas yra raktas į individo atminties bei subjektyviosios patirties ir platesnės socialinės grupių, vartojančių bendras aplinkos kalbos atmainas ir bendrus kalbėjimo modelius, patirties, susiformavusios istoriniame kontekste ir atsispindinčios atmintyje, rekonstrukciją (Braber and Davies 2016: 99, plg. Braber 2025).
6. SUBJEKTYVUMAS
Bartmiński (2008), Portelli (2003), Niderla (2010), and Marczewska (2014) emphasised the subjectivity of oral history texts. A natural consequence of recognising the narrative nature of historical sources and studies was the exposition of the subject as a superior category, organising the narrative while simultaneously transcending the text and language itself.
Carr (1991) considered the subject who shaped their own narrative of past events to be the decisive factor in determining the specificity of sources about the past. This subject has its own intentions and assigns desired functions to narrative elements. They function within a specific time and social environment, which contributes to the context of their narrative, determining their point of view and the system of values presented in the text. Their statements are shaped by the narrative patterns they select and modify. Moreover, historical narrative was treated as predefined to a certain extent by the empirical experience of the subject (Carr 1991). This view of historical narrative is close to the linguistic-cultural and anthropological approach.
Subjektas, suprantamas kaip homo narrans arba homo loquens, arba kaip kalbą peržengianti kategorija, tapo centrine etnolingvistikos, kaip ir visų humanitarinių mokslų, kategorija. Būtent subjektas perteikia tam tikrą pasaulėvaizdį (kalbinį arba kalbinį-kultūrinį), o pagal jo sukurtą tekstą rekonstruojama konceptualioji sfera (Filar 2013: 95–104; Bartmiński 2008b: 168; apie kalbinį-kultūrinį požiūrį žr. Anusiewicz et al. 2000).
Tiek kalbos ir kultūros moksluose, tiek istoriografijoje įsivyravo konstruktyvistinis požiūris. Pagal jį subjektas ne tik kuria pasakojimą apie praeitį, bet ir savo tapatybę (kartais vadinamą tapatybės pasakojimu), arba, plačiau tariant, subjektyvumą. Kintant kalbotyrai, pasikeitė ir pati subjekto samprata, kai įvyko
7
Page 8
vadinamoji antroji kognityvinė revoliucija. Reprezentacinio subjekto (simbolinės sistemos, subjekto-proto) sampratą keičia ekologinis-fenomeninis požiūris: sąvoka „subjektas“ dabar apima ir aplinką, kurią šie subjektai patiria ir kurioje veikia (Muszyński 2008: 80–84). Pasak Chris Barker, kalbiniai-kultūriniai subjekto tyrimai nagrinėja, kaip tampame tuo, kas esame, kaip kuriame savo, kaip subjekto, viziją, kaip tapatinamės su savęs, kaip tam tikros grupės ar kategorijos (lyties, rasės, amžiaus grupės) atstovo, apibūdinimu ir emociškai su juo susisaistome (Barker 2005: 11–12). Šiuo požiūriu subjektas nėra izoliuota kategorija, o grupės narys, kuriantis savo gyvenimo pasakojimą platesniame diskurse ar diskursuose. Panašiai kaip Carr sampratoje, tarp individo, kuriančio pasakojimą apie save, ir grupės, iš kurios diskurso bei tapatybės jis semiasi ir prie kurios kūrimo prisideda, egzistuoja refleksyvus ryšys.
7. SANTYKIS SU ATMINTIMI
Lingvistinės ir kultūrologinės sakytinės istorijos tekstų analizės vis labiau persipina su lingvistinių atminties tyrimų plėtra (plg. Chlebda 2019; Wójcicka 2014a; Czachur 2017). Kadangi pasakojimai iš prigimties yra subjektyvūs ir kuriami socialinio diskurso aplinkoje, tapo itin svarbu nustatyti jų santykį su individualia ir kolektyvine atmintimi.
Marta Wójcicka šias prieigas suskirstė į disintegruojančiąsias ir integruojančiąsias. Pirmoji prieiga grindžiama prielaida, kad atmintis ir istorija yra atskiros kategorijos, neturinčios nieko bendra. Šią poziciją pamažu išstūmė integruojančiosios nuostatos, kurias, be kitų, palaikė „naujosios istorijos“ atstovai. Šios prieigos šalininkai nepritarė nei atminties ir istorijos traktavimui kaip vienos kategorijos, nei jų laikymui atskiromis. Vietoj to jie darė prielaidą, kad atmintį ir istoriją sieja sudėtingi, daugiamatiai ryšiai (Wójcicka 2014a: 89–96; 2014b: 24–33, plg. Woźniak 2008).
Pasak Katjos Roller, lingvistiniu požiūriu atliekamų tyrimų tikslas yra ne rekonstruoti istorinius įvykius, o individualią ir bendruomeninę atmintį – tai atsispindi ir jos nagrinėtame „Millennium Memory Bank“ korpuse (Roller 2015: 78). Pasak Braber ir Davies, atmintis atsiskleidžia pasakojimo stiliuje ir žanro elementuose, pavyzdžiui, teksto prisotinime anekdotais, taip pat bendrose siuntėjo ir gavėjo žiniose bei kalboje. Tai leidžia rekonstruoti individualią ir kolektyvinę atmintį (Braber and Davies 2016: 100, 103).
Kadangi atmintis mums nėra tiesiogiai prieinama, jos analizė apsiriboja tekstų, sukurtų remiantis prisiminimais, tyrimu. Tai atveria dar vieną bendrų lingvistikos ir sakytinės istorijos tyrimų sritį.
8. PERFORMATYVUMAS
Atsižvelgiant į kontekstinį ir subjektyvų pasakojimo pobūdį, tapo būtina atkreipti dėmesį į jo atlikimą. Istorikai nustojo tirti vien pranešimo turinį – svarbi tapo ir tai, kaip jis buvo kuriamas. Dinamiškiausia šios srities tyrimų raida sietina su sakytinių šaltinių emancipacija: iškilo poreikis aprašyti neverbalinius komunikacinės situacijos elementus ir jų poveikį pasakojimui, todėl prireikė pasitelkti lingvistinius tyrimus (plg. Morrissey 2003; Roller 2015; Marczewska 2014).
9. IŠVADOS IR DISKUSIJA
Kaip nesunku pastebėti, išryškėjo tam tikras su sakytine istorija susijusių temų spektras, įdomus lingvistikos ir kultūrologijos požiūriu, kurį galima analizuoti
8
Page 9
pasitelkiant tekstologinius, etnolingvistinius, naratyvinius, pokalbio, konceptualiuosius ar atminties tyrimus. Visos šios temos labiau susijusios su praeitį pasakojančių žodinių tekstų ypatybėmis nei su kokia nors tiksliai apibrėžta žodinės istorijos samprata. Galima kelti hipotezę, kad tai, kas iš tiesų vienija šiuos įvairius požiūrius, yra pati tyrimo medžiaga – kur kas išsamiau apibūdinta sritis nei pati žodinė istorija.
Kultūros tyrimais siekiama objektyviai aprašyti konkrečios bendruomenės kultūrą, o kalbotyros tyrimais – įvairiapusiškai aprašyti kalbą. Šios sritys viduje diferencijuojamos pagal įvairias perspektyvas. Jas sieja domėjimasis mentaline sfera, atspindinčia bendras pasaulio žinias, kuriomis dalijasi kalbinės bendruomenės nariai. Kalbiniai ir tekstiniai duomenys leidžia šias žinias rekonstruoti. Būtent čia šių disciplinų interesai susikerta su žodine istorija. Pirmoji ir pagrindinė jas siejanti grandis yra pats tekstas. Visuose žodinės istorijos apibrėžimuose dėmesys sutelkiamas į žodinį tekstą – jo kūrimą, įrašymą ir apdorojimą. Ši unikali tyrimo medžiaga yra kalbinių duomenų šaltinis, leidžiantis rekonstruoti konkrečios bendruomenės pasaulėvaizdį. Šiam aspektui ypač daug dėmesio skiria tekstologija (tekstų tyrimas kalbiniu požiūriu), o jai artimos disciplinos iš tekstų rekonstruoja konkretų pasaulėvaizdį ir tam tikros bendruomenės ypatybes. Naratyvumas organizuoja kalbinius ir tekstinius duomenis, susieja juos su laiko seka ir suteikia jiems istorinį kontekstą. Todėl jis itin svarbus rekonstruojant bendras žinias ir grupinę tapatybę. Dėl šios priežasties juo remiasi disciplinos, rekonstruojančios specifines grupių ypatybes – socialines (sociolingvistika), regionines (dialektologija) ar grupines (folkloristika). Kalbos ir kultūros mokslų dėmesio centre yra subjektas – ir individualus (kalbantis asmuo), ir kolektyvinis (tam tikromis savybėmis pasižyminti grupė). Jų vaizdinį galima rekonstruoti remiantis kalbiniais ir tekstiniais duomenimis, o tai ypač domina lingvistinę ir kultūrinę antropologiją. Remiantis žodinės istorijos tekstais, rekonstruojami individų ir grupių prisiminimai. Tai gali būti svarbu ne tik atminties tyrimams, bet ir etnolingvistikai – disciplinai, esančiai kalbotyros ir kultūros tyrimų sankirtoje ir siekiančiai rekonstruoti grupės pasaulėvaizdį. Visos šios disciplinos domisi performansu ir konkrečia komunikacine situacija, kurioje kuriamas žodinis tekstas. Performansas papildo žodinei istorijai būdingų ypatybių visumą, nes dialogo metu sukuriamas pats tekstas, kuris tampa tyrimo medžiaga. Performansas susijęs su konkrečiais lauko tyrimo metodais, būdingais kalbotyros ir kultūros tyrimams. Pagrindinės temos, siejančios žodinę istoriją su šiomis disciplinomis ir jų šakomis, pavaizduotos diagramoje.
9
Page 10
Diagrama. Žodinės istorijos ir kalbotyros bei kultūros tyrimų šakų temos
REFERENCES
Anusiewicz Janusz, Dąbrowska Anna, Fleischer Michael 2000: Językowy obraz świata i kultura. Projekt koncepcji badawczej [Linguistic Worldview and Culture: Research Concept Design]. – Język a Kultura 13, 11–44.
Barker Chris 2005: Studia kulturowe. Teoria i praktyka [Cultural Studies: Theory and Practice], tłum. A. Sadza, Kraków: Wydawnictwo UJ.
Bartmiński Jerzy 2008a: O wartościach słowa mówionego [About the Values of the Spoken Word]. – Historia mówiona w świetle etnolingwistyki, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, S. Wasiuta, Lublin: Polihymnia, 9–16.
Bartmiński Jerzy 2008b: Polifoniczność tekstu czy podmiotu? Podmiot w dialogu z samym sobą [Polyphony of the Text or the Subject? The Subject in Dialogue with Itself]. – Podmiot w języku i kulturze, red. J. Bartmiński, A. Pajdzińska. Lublin: Wydawnictwo UMCS, 161–184.
Bartmiński Jerzy 2014: Historia mówiona – interdyscyplinarna i wieloaspektowa [Oral history – Interdisciplinary and Multifaceted]. – Historia mówiona w świetle nauk humanistycznych i społecznych, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, J. Szadura, M. Szumiło, przy udziale J. Kłapcia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 9–24.
Borowik Czesława 2008: Audiowizualna epoka [Audiovisual Era]. – Historia mówiona w świetle etnolingwistyki, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, S. Wasiuta, Lublin: Polihymnia, 31–34.
Botkin Benjamin 1945: Lay My Burden Down: A Folk History of Slavery, Chicago: Chicago University Press.
Braber Natalie 2025: The role of memory and language in oral histories. – Linguistics and Oral History: Towards an Interdisciplinary Approach, ed. Ch. Fitzgerald, London: Bloomsbury Academics, 5–24. DOI: https://doi.org/10.5040/9781350458260.ch-1.
10
Page 11
Braber Natalie, Davies Diane 2016: Using and creating oral history in dialect research. – Oral History 44(1), 98–107.
Burke Peter 2004: History and Folklore: A Historiographical Survey. – Folklore 115, 133–39.
Carr David 1991: Time, Narrative, and History, Bloomington–Indianapolis: Indiana University Press.
Chlebda Wojciech 2019: O wyzwaniach i zadaniach pamięcioznawstwa lingwistycznego [On the Challenges and Tasks of Linguistic Memory Research]. – LingVaria 14(28), 147–164. DOI: https://doi.org/10.12797/LV.14.2019.28.10.
Czachur Waldemar 2017: Lingwistyka pamięci. Założenia, zakres badań i metody analizy [Linguistics of Memory. Principles, Questions and Method]. – Pamięć w ujęciu lingwistycznym. Zagadnienia teoretyczne i metodyczne, red. idem. Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 7–55.
Danielson Larry 1996: The Folklorist, the Oral Historian, and Local History. – Oral History: An Interdisciplinary Anthology, eds. D. K. Dunaway, W. K. Baum, 2nd ed, Lanham: AltaMira Press, 187–198 [original work 1980: Oral History Review 8, 62–72].
Dorson Richard 1996: The Oral Historian and the Folklorist. – Oral History: An Interdisciplinary Anthology, eds. D. K. Dunaway, W. K. Baum, 2nd ed, Lanham: AltaMira Press, 283–291 [original work 1972: Selections from the Fifth and Sixth National Colloquia on Oral History, Held at Asilomar Conference Grounds, Pacific Grove, California, November 13–16, 1970, and Indiana University, Bloomington, Indiana, October 8–10, 1971, eds. P. D. Olch, F. C. Pogue, New York: Oral History Association, 40–49].
Dunaway David K. 1996: Introduction: The Interdisciplinarity of Oral History. – Oral History: An Interdisciplinary Anthology, eds. D. K. Dunaway, W. K. Baum, 2nd ed, Lanham: AltaMira Press, 7–22.
Filar Dorota 2013: Narracyjne aspekty językowego obrazu świata. Interpretacja marzenia we współczesnej polszczyźnie [Narrative Aspects of the Linguistic Worldview: Interpreting Dreams in Contemporary Polish], Lublin: Wydawnictwo UMCS.
Filar Dorota 2014: Narracyjność w badaniach interdyscyplinarnych a kategorie narracyjne w semantyce [The Category of Narrative in Interdisciplinary Research and in Semantics]. – Narracyjność języka i kultury, red. D. Filar, D. Piekarczyk, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 13–34.
Filipkowski Piotr 2010: Historia mówiona i wojna. Doświadczenie obozu koncentracyjnego w perspektywie narracji biograficznych [Oral History and the War. Concentration Camp Experience in Biographical Narratives’ Perspective], Wrocław: Fundacja na Rzecz Nauki Polskiej.
Gocół Damian 2013: Historia mówiona w świetle teorii narracji [Oral History in the Light of Theory of Narrative]. – Tekst – kontekst – intertekst, red. J. Szadura, A. Kowalska, O. Kielak, Lublin: Polihymnia, 261–274.
Gocół Damian 2014: Odkrywanie narracyjnej tożsamości w relacjach historii mówionej (na przykładzie narracji Haliny Górskiej) [Discovering Narrative Identity in Oral History Accounts (Based on the Narrative of Halina Górska)]. – Historia mówiona w świetle nauk humanistycznych i społecznych, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, J. Szadura, M. Szumiło, przy udziale J. Kłapcia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 121–132.
11
Page 12
Gocół Damian 2016: Linguists towards Oral History Texts. Changes within the Meaning of the Term and Research Possibilities. – Acta Humana 7, 47–61. DOI: https://doi.org/10.17951/ah.2016.7.47.
Gocół Damian 2023: Historia mówiona: geneza, rozwój, koncepcje [Oral History: Genesis – Development – Conceptions], Lublin: Wydawnictwo UMCS.
Marczewska Marzena 2014: Językoznawca wobec oral history [The Linguist and Oral History]. – Historia mówiona w świetle nauk humanistycznych i społecznych, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, J. Szadura, M. Szumiło, przy udziale J. Kłapcia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 133–148.
Morrissey Charles 2003: On Oral History Interviewing. – The Oral History Reader, eds. R. Perks, A. Thomson, new ed., London–New York: Routledge–Taylor & Francis Group, 107–113 [original work 1970: – Elite and Specialised Interviewing, ed. L. A. Dexter, Evanston: Northwestern University Press, 109–118].
Muszyński Zbysław 2008: Koncepcja podmiotu w kognitywistyce [The Concept of the Subject in Cognitive Science]. – Podmiot w języku i kulturze, red. J. Bartmiński, A. Pajdzińska, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 73–86.
Niderla Anna 2010: Historia mówiona a etnolingwistyka [Oral History and Ethnolinguistics]. – Etnolingwistyka 22, 13–27.
Okihiro Gary Y. 1981: Oral History and the Writing of Ethnic History: A Reconnaissance into Method and Theory. – The Oral History Review 9, 27–46.
Pelcowa Halina 2014: Ocalić od zapomnienia – historia mówiona w pracy dialektologa [Saving from Oblivion – Oral History in the Work of a Dialectologist]. – Historia mówiona w świetle nauk humanistycznych i społecznych, eds. S. Niebrzegowska-Bartmińska, J. Szadura, M. Szumiło, przy udziale J. Kłapcia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 269–282.
Portelli Alessandro 1997: Oral History as a Genre. – Narrative and genre, eds. M. Chamberlain, P. Thompson, London–New York: Routledge, 23–45.
Portelli Alessandro 2003: What Makes Oral History Different. – The Oral History Reader, eds. R. Perks, A. Thomson, new ed., London–New York: Routledge–Taylor & Francis Group, 63–74 [original work 1979: Sulla specificità della storia orale – Primo Maggio 13, 54–60; reprinted from 1991: The Death of Luigi Trastulli and Other Stories: Form and Meaning in Oral History, Albany: State University of New York Press, 45–58].
Portelli Alessandro 2005: A Dialogical Relationship: An Approach to Oral History, „Expressions Annual”, 1–8. https://pdf4pro.com/view/a-dialogical-relationship-an-approach-to-oral-lecf c5.html (retrieved: May 20, 2020).
Puri Anisa 2025: Oral History and Linguistics: Exploring Connections. – Studies in Oral History 47, 106–130.
Ritchie Donald 2003: Doing Oral History: A Practical Guide, 2nd ed, New York: Oxford University Press.
Roller Katja 2015: Towards the 'Oral' in Oral History: Using Historical Narratives in Linguistics. – Oral History 43(1), 73–84.
Simmons Matthew F. et al. 2025: A Meeting of Two Worlds—Oral History and Linguistics: Partnerships, Perplexities, and Potentialities in Researching African American Language. – The Oral History Review 52(2), 273–298. DOI: https://doi.org/10.1080/00940798.2025.2536129.
12
Page 13
Watts Linda S. 2007: Oral History. – Eadem, Encyclopedia of American Folklore, New York: Facts on File, 293–294.
Woźniak Marek 2008: Pamięć a historia. Pamięć miejsca – miejsce pamięci [Memory and History. Memory of Place – Place of Memory]. – Pamięć i miejsce. Doświadczenie przeszłości na pograniczu, red. D. Staszczyk, A. Szymańska, Chełm: Państwowa Wyższa Szkoła Zawodowa, 51–62.
Wójcicka Marta 2014a: Historia mówiona – między historią a pamięcią [Oral History – Between History and Memory]. – Historia mówiona w świetle nauk humanistycznych i społecznych, red. S. Niebrzegowska-Bartmińska, J. Szadura, M. Szumiło, przy udziale J. Kłapcia, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 89–105.
Wójcicka Marta 2014b: Pamięć zbiorowa a tekst ustny [Collective Memory and Oral Text], Lublin: Wydawnictwo UMCS.
Wójcicka Marta 2016: Tożsamość w procesie komunikacji [Identity in the Communication Process]. – Artes Humanae 1, 55–67. DOI: https://doi.org/10.17951/artes.2016.1.55.
DAMIAN GOCÓŁ
ORAL HISTORY TOWARDS LINGUISTIC AND CULTURAL STUDIES
Summary
I will begin my review of the state of oral history research within linguistics and cultural studies by examining how the term is understood by representatives of linguistics, ethnolinguistics, and folklore studies.
In this paper, I will focus on the definitional and methodological proposals put forward by, among others, Jerzy Bartmiński, Linda Watts, Gary Okihiro, Dawid Dunaway, Donald Ritchie, Richard Dorson, Alessandro Portelli, Katja Roller, Natalie Braber, Diane Davies, Anisa Puri, Matthew F. Simmons, and David Carr. This will allow me to determine the relationship between these disciplines and oral history. Next, by analyzing specific methods derived from these fields of knowledge and applied to oral history, I will determine whether the definitions developed within linguistics and cultural studies reflect the actual state of research and which linguistic methods are applicable in the field of oral history.
A certain range of themes related to oral history is emerging, interesting from the perspective of linguistic and cultural studies, such as textuality, narrativity, subjectivity, the relationship with memory, performativity. However, all these themes are more clearly linked to the characteristics of oral texts about the past than to any precisely defined framework of oral history. One could hypothesize that what truly unites the various approaches is the research material itself – a much more thoroughly characterized one than oral history itself.
